2020-02-26 Nr. AB-4248-3-62-3-01812-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-133-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01812-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arturo Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2019 m. liepos 16 d. raštą Nr. G11-1678 „Dėl informacijos pateikimo“ (rašto data atsižvelgiant į metaduomenis – 2019 m. rugpjūčio 8 d.) ir įpareigoti atsakovą patikslinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas) patvirtintus planus su jų duomenimis, nustatant natūra grąžinamo žemės sklypo ribas pagal (duomenys neskelbtini) teritorijos detaliojo plano, patvirtinto Administracijos direktoriaus (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Detalusis planas), penktojo sklypo pagrindinį brėžinį.

Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašo panaikinti Administracijos 2019 m. rugpjūčio 8 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, tačiau iš esmės byloje kilo ginčas dėl Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. V35-806 teisėtumo ir pagrįstumo, nustatant natūra grąžinamo žemės sklypo ribas ir plotą, kuris, pareiškėjos nuomone, neatitinka Detaliojo plano penktojo sklypo pagrindinio brėžinio sprendinių.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I841-142/2010 pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atsakovas, be kita ko, buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu Nr. 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimas, neatnaujinus termino apeliaciniam skundui paduoti ir nutraukus apeliacinį procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. ir 2010 m. liepos 7 d. nutartys), įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d.

Pareiškėja byloje Nr. eI-2035-644/2016 Kauno apygardos administracinio teismo prašė panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. V35-806. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-343-438/2018 panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Nr. eI-2035-644/2016 ir nutraukė administracinę bylą, konstatavęs, kad ginčijamas 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas nėra savarankiškas viešojo administravimo subjekto sprendimas. Tai – aktas, kuriuo vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl toks sprendimas negali būti priskirtas sprendimų, kurie nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles, kategorijai, numatytai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų ginčą vykdymo procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510–513 str., 593 str.), todėl nenustatė pagrindų perduoti bylą pagal teismingumą nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-44-822/2018 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-343-438/2018.

Pareiškėja 2018 m. spalio 5 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su tapačiais reikalavimais: panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. V35-806, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Druskininkų skyriaus 2015 m. spalio 30 d. administracinį aktą Nr. 50SS-3-(14.50.35) ir Tarnybos 2015 m. lapkričio 18 d. administracinį aktą Nr. 1SS-3182-(7.5.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-809-492/2018 nurodė, jog aplinkybė, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. I841-142/2010, išsamiai aptarta ir įvertinta administracinėje byloje Nr. eA-343-438/2018. Pareiškėjos skundas Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. eI-2035-644/2016 patvirtina, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas buvo kvestionuojamas ir tais aspektais, kuriuos ji pakartotinai teikiamame skunde įvardija kaip naujus pagrindus (dėl natūra grąžinamo žemės sklypo ribų – jų vietos teritorijoje, konfigūracijos, jomis apibrėžto sklypo ploto). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė pagrindo 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo paskirtį bei jo sukeliamas teisines pasekmes visa apimtimi vertinti kitaip, besąlygiškai jų nesiejant su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo tinkamu ar netinkamu įvykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje taip pat pažymėjo, jog nutartis laikytina neužkertančia kelio pareiškėjai ginti savo teises ir teisėtus interesus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo vykdymo procese, kilus neaiškumams – kreiptis į sprendimą priėmusį teismą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (Civilinio proceso kodekso 589 str. 1 d.); galiausiai, pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą turi teisę skųsti patį sprendimą, kuriuo jai atkuriamos nuosavybės teisės į konkretų turtą, ir ginčyti jo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, ir dėl natūra grąžinamo žemės sklypo ribų – jų vietos teritorijoje, konfigūracijos, jomis apibrėžto sklypo ploto.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija atsakovo 2019 m. rugpjūčio 8 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo jis atsisakė patikslinti 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintus natūra grąžinamų žemės sklypų planus su jų duomenimis. Taigi, pareiškėja iš esmės nesutinka su 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintuose dokumentuose nurodytomis žemės sklypų ribomis ir jų plotais, kadangi, jos nuomone, nei patvirtintos žemės sklypo ribos, nei plotai neatitinka teritorijų planavimo dokumento – Detaliojo plano sprendinių. Pareiškėjos vertinimu, duomenis apie natūra grąžinamus žemės sklypus atsakovas nustatė savarankiškai, o ne vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą.

Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I841-142/2010, neginčijamai buvo įvertintos ir konstatuotos ankščiau minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Nagrinėjamo ginčo ir minėtų administracinių bylų ginčai iš esmės sutampa, tai – ginčai dėl žemės sklypo plotų ir ribų. Akivaizdu, jog 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtinti planai su jų duomenimis, kuriuos pareiškėja ginčija, yra sudėtinė šio įsakymo dalis, reikalavimai negalėtų būti tenkinami neperžiūrėjus šio įsakymo, įskaitant jo sudedamąsias dalis, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad pareiškėja vėl kelia ginčą dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių – 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo panaikinimo. Atsižvelgdamas į faktinę ginčo situaciją ir jos teisinį reglamentavimą, į ankščiau minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse konstatuotas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, jog ginčijamas administracinis aktas yra susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymu, todėl administracinė byla nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėja D. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria administracinė byla pagal jos skundą nutraukta, ir tenkinti jos skundą.

Pareiškėja nurodo sutinkanti, jog proceso šalys nagrinėjamoje administracinėje byloje ir byloje, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2018 m. balandžio 18 d. nutartį, sutampa, tačiau mano, kad šių bylų sudedamosios dalys nėra tapačios. Paaiškina, kad po 2018 m. balandžio 18 d. nutarties paskelbimo 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo teisėtumas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo įvykdymo aspektu buvo patikrintas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-2508-580/2016 dėl baudos vykdymo procese skyrimo (2018 m. gegužės 10 d. nutartis), t. y. 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas pripažintas teismo sprendimo dalyje dėl numeriu 6 pažymėtos teritorijos atsakovui nustatytų įpareigojimų įvykdymu, bauda atsakovui paskirta nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu atsakovui nustatytų įpareigojimų vykdymo tinkamumas nebuvo iš esmės ištirtas nei administraciniame, nei bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėja teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu buvo patikrintas tik Administracijos atsisakymo formuoti galimus grąžinti natūra žemės sklypus teisėtumas ir pagrįstumas, bet grąžinamų natūra žemės sklypų kadastro duomenys (plotai, ribų posūkio taškų koordinatės, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis ir kt.) nebuvo nagrinėjimo dalyku ar jo dalimi. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatomis, tvirtina, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintų žemės sklypelių kadastro duomenys turi atitikti Detaliojo plano duomenis (taip jai yra nurodęs ir atsakovas), bet taip nėra – yra neatitikimų tarp penktojo sklypo ribų posūkio taškų koordinačių ir ploto. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Druskininkų skyrių, prašydama grąžinti Administracijai 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintų natūra grąžinamų žemės sklypų planus su jų duomenis patikslinimui pagal Detalųjį planą. Atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti tokį jam persiųstą pareiškėjos prašymą.

Pareiškėja tvirtina nesiekianti 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo panaikinimo, o tik jo dalies patikslinimo. Minėto įsakymo panaikinimas sukeltų jai neigiamas pasekmes, nes labai abejotina, ar atsakovas, jau užbaigus vykdomąją bylą, iš naujo imtų vykdyti 2010 m. balandžio 19 d. teismo sprendimu numatytus įpareigojimus. Teismas netinkamai interpretavo pareiškėjos skundo dalyką šiame teisminiame procese, nepagrįstai sutapatindamas jį su skundo dalyku teisminiame procese, kuriame priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis. Teismas taip pat sutapatino nurodytųjų pareiškėjos skundų pagrindus: teisminiame procese, kuriame priimta 2018 m. balandžio 18 d. teismo nutartis, nustatyta, kad pareiškėja kvestionavo 2010 m. balandžio 19 d. teismo sprendimą dalyje dėl numeriu 6 pažymėtos teritorijos nustatytų įpareigojimų ir vykdymo procese atsakovo atliktų veiksmų neatitikimo (netinkamą teismo sprendimo vykdymą), o šiame teisminiame procese pareiškėjos skundo pagrindas – 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintų žemės sklypų kadastro duomenų, kurie nėra 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo vykdymas, teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. pareiškėja kvestionuoja skirtumą tarp minėtu įsakymu patvirtintų žemės sklypų ribų posūkio taškų koordinačių, ploto ir Detaliuoju planu patvirtintų penktojo sklypo ribų posūkio taškų koordinačių, ploto, remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522, redakcijos, galiojusios 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo priėmimo metu, 11 punktu, šiuo metu galiojančios redakcijos 6 punktu.

Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas pritaria teismo vertinimui, jog 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtinti žemės sklypų planai su jų duomenimis, kuriuos pareiškėja ginčija, yra sudėtinė šio įsakymo dalis, todėl skundo reikalavimai negalėtų būti tenkinami neperžiūrėjus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo, be kita ko, jo sudedamųjų dalių, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl to paties dalyko kaip ir administracinėje byloje Nr. eA-343-438/2018, nepaisant to, kad šioje byloje nagrinėjamame skunde pareikštų reikalavimų lingvistinė formuluotė skiriasi. Be to, pastarojoje administracinėje byloje pareiškėja kvestionavo 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą ir tais aspektais, kuriuos šioje byloje įvardija kaip naujus pagrindus (dėl natūra grąžinamų žemės sklypų plotų ir ribų). Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamo ginčo ir anksčiau išnagrinėtų bylų ginčai (šalys, pagrindas, dalykas) iš esmės sutampa, todėl teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Pagrindai, kuriems esant teismas nutraukia bylą, išvardyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnyje, tarp jų – jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui (1 p.). Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos ir kitos teisės normos, ribojančios asmens galimybę paduoti skundą teismui, be kita ko, 104 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, jog, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I841-142/2010, tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eA-343-438/2018 ir Nr. eAS-809-492/2018. Nagrinėjamo ginčo ir minėtų administracinių bylų ginčai iš esmės sutampa, tai – ginčai dėl žemės sklypo plotų ir ribų. 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtinti planai su jų duomenimis, kuriuos pareiškėja ginčija, yra sudėtinė šio įsakymo dalis, todėl jos reikalavimai negalėtų būti tenkinami neperžiūrėjus šio įsakymo, be kita ko, jo sudedamųjų dalių, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja vėl kelia ginčą dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių – 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo panaikinimo. Teismas nutraukė administracinę bylą, pripažinęs, kad ginčijamas administracinis aktas yra susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 25 d. skunde, kurio nagrinėjimas užbaigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-343-438/2018 – administracinė byla nutraukta, prašė panaikinti 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą, taip pat ginčą sprendžiat išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtus administracinius aktus – Tarnybos Druskininkų skyriaus 2015 m. spalio 30 d. aktą Nr. 50SS-3-(14.50.35.) ir Tarnybos 2015 m. lapkričio 18 d. aktą Nr. 1SS-3182-(7.5.).

Pareiškėja 2018 m. spalio 5 d. skunde, kurio priimtinumo nagrinėti klausimas galutinai išspręstas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-809-492/2018, suformulavo tokius pat reikalavimus, t. y. panaikinti 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą, Tarnybos Druskininkų skyriaus 2015 m. spalio 30 d. aktą Nr. 50SS-3-(14.50.35.) ir Tarnybos 2015 m. lapkričio 18 d. aktą Nr. 1SS-3182-(7.5.), taip pat prašė atnaujinti terminą 2015 m. lapkričio 25 d. skundui pakartotinai paduoti ir kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti su prašymu nustatyti, kur nagrinėtinas skundas dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo (ribų ir plotų) tuo atveju, kai suformuoti sklypus nuosavybės teisių atkūrimui savivaldybės administraciją yra įpareigojęs teismas administracinėje byloje, kurioje tokių sklypų ribų nustatymas nebuvo nagrinėjimo dalykas ar jo dalis.

Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 2 d. skunde, kuris nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, prašo (1) panaikinti Administracijos 2019 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. G11-1678 (I t., b. l. 99–101), kuriuo atsakoma į Tarnybos persiųstą pareiškėjos prašymą dėl 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintų natūra grąžinamų žemės sklypų planų su jų duomenimis grąžinimo Administracijai nurodytųjų žemės sklypų ribų ir kitų duomenų patikslinimui pagal Detalųjį planą (prašymą atsisakoma tenkinti), ir (2) įpareigoti atsakovą patikslinti 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintus planus su jų duomenimis, nustatant natūra grąžinamo žemės sklypo ribas pagal Detaliojo plano penktojo sklypo pagrindinį brėžinį.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos skundo reikalavimų nagrinėjimas yra susijęs su 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo (jo dalies) teisėtumo ir pagrįstumo patikra, t. y. teismas pareiškėjos skundo argumentų pagrindu negali panaikinti Administracijos 2019 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. G11-1678 ir įpareigoti pareiškėjos prašymą patikslinti 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintų natūra grąžinamų žemės sklypų planus su jų duomenimis išnagrinėti iš naujo arba patenkinti, prieš tai nenustatęs, jog atitinkami 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu patvirtintų planų sprendiniai, kaip tvirtina pareiškėja, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja nėra nurodžiusi, kad 2019 m. rugpjūčio 8 d. raštas Nr. G11-1678 sukeltų jai kokias nors savarankiškas materialines teisines pasekmes, nesusijusias su 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu. Pareiškėjos skunde tokio pobūdžio argumentų nėra, todėl teismui nėra pagrindo spręsti dėl 2019 m. rugpjūčio 8 d. rašto Nr. G11-1678 teisėtumo ir pagrįstumo atskirai. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėja klausimą dėl 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymu suformuotų žemės sklypų atitikties Detaliojo plano sprendiniams (plotų, ribų, konfigūracijos aspektais) kėlė ir anksčiau (žr. administracinę bylą Nr. eA-343-438/2018). Kaip jau yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (be kita ko, administracinėje byloje Nr. eAS-809-492/2018), nėra pagrindo 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo paskirtį bei jo sukeliamas teisines pasekmes visa apimtimi vertinti kitaip, besąlygiškai jų nesiejant su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo tinkamu / netinkamu įvykdymu. Pastarasis aspektas yra vykdymo proceso dalykas, nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 str. 2 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 15 str. 1 d. 5 p.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai nutraukė administracinę bylą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pripažintina, kad teismo sprendimas priimamas atsakovo naudai, todėl atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas 2020 m. vasario 25 d. teismui pateikė prašymą priteisti jam 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ir šių išlaidų pagrįstumą bei realumą patvirtinančius dokumentus. Atsakovas paaiškina, jog atsižvelgiant į tai, kad Administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje dirba du teisininkai, turintys teisę rengti procesinius dokumentus bei ginti jo interesus teisme, tačiau, atsižvelgiant į šių teisininkų didelį darbo krūvį, taip pat į tai, jog byla sudėtinga teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, jie negalėjo atstovauti atsakovui teisme, todėl advokato pasitelkimas šiuo atveju atitinka būtino kriterijų. Pareiškėja 2020 m. vasario 25 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose prašo netenkinti atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes, jos nuomone, atsakovas galėjo apsieiti be šių išlaidų, kadangi (1) Administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus funkcijoms įgyvendinti nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu buvo gaunami asignavimai 7 etatams, tačiau, nepaisant to, beveik 3 puslapių apimties atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą buvo pavesta parengti 2 advokatams, be to, (2) sprendžiamas ginčas nėra sudėtingas, o (3) teismai jau anksčiau yra konstatavę, kad atsakovo išlaidos advokatų teisinėms paslaugoms apmokėti tokio pobūdžio ginčuose neatitinka būtinumo kriterijaus.

Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų, be kita ko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, ir tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Administracinių bylų teisenos įstatymas taip pat neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-534-575/2018). Bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl klausimų, kurie, kaip minėta, ne kartą jau buvo išspręsti, be kita ko, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo vertinimu, jog byla laikytina sudėtinga. Be to, atsiliepimas į atskirąjį skundą, kurio apimtis sudaro vos daugiau nei 2 puslapius, grindžiamas skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, kurie savo ruožtu atkartojami iš ankstesnių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas savo darbuotojų (tarnautojų), galinčių atstovauti jo interesus teisme, užimtumą grindžia tik abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie einamąsias bylas (pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovui atstovavo advokatai, todėl tikėtina, kad jis jų pagalbą pasitelkė ne tik šioje byloje), potencialius teisminius ginčus, kitas darbo funkcijas sprendžiant vidinius klausimus, nepateikdamas jokių konkrečių duomenų apie jų užimtumą ginčui aktualiu laikotarpiu (procesinių dokumentų rengimo, teismo posėdžių metu) arba objektyvias kliūtis Administracijai savo darbą organizuoti taip, kad jos darbuotojai galėtų patys atstovauti jos interesus teisme jos kompetencijai priskirtais klausimais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsakovo įsitikinimą, jog jo patirtos išlaidos advokatų pagalbai atitinka būtinumo kriterijų, laiko nepagrįstu ir netenkina jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė