2018-01-02 Nr. AB-284-3-64-3-02657-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3421-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02657-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2–40), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 34 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei atnaujinti senaties terminą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2004 m. liepos 26 d. iki 2011 m. vasario 8 d. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kuriose ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės aktų nuostatos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų ir kitų renginių nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke, negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Dėl didelio kameroje laikomų asmenų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą.

1.2. Pažymėjo, jog taip pat nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, beldžiant į duris, kas taip pat neužtikrina kameroje laikomų asmenų saugumo. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, tad nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per stipri, dėl ko skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra – žiemą buvo šalta, o vasarą karšta. Sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę.

1.3. Teigė, kad buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokomai neplaudavo, o jei, neturint pinigų, galėdavai skalbtis nemokomai, kildavo biurokratinės kliūtys. Išsiskalbus rūbus pačiam, nebuvo sąlygų juos džiovinti. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai.

1.4. Pabrėžė ir tai, kad privatumas kamerose, naudojantis tualetu, užtikrinamas nebuvo, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės). Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija vykdomos nebuvo, o jei ir atliekamos, tai neefektyviai.

1.5. Nurodė, jog maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir neskanus, per maža energetinė vertė, kas pareiškėjui, nuolat sportuojančiam, sukeldavo papildomus nepatogumus. Sąlygų eiti į valgyklą nebuvo, maistas tiekiamas į kameras, dalinamas neužtikrinant higienos sąlygų (ne su pirštinėmis).

1.6. Dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, kančią, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą.

1.7. Dėl senaties termino nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų, taigi ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 91–99) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2004 m. liepos 26 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Tokiu būdu pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu (b. l. 117–122) pareiškėjo skundą suėjus senaties terminui atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas pabrėžė, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Suimtų asmenų teisės, tarp jų tokios, kaip teisė į minimalų kameros plotą, ar tinkamų higienos normų užtikrinimą, yra numatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie skelbiami valstybine kalba, tad užsienio kalbų nemokėjimas nelaikytinas objektyvia priežastimi ieškinio senaties termino praleidimui. Atsakovui yra įstatymu numatyta pareiga užtikrinti teisės aktais reikalaujamas sąlygas kamerose ir kitose patalpose, ir tik pažeidus šį reikalavimą, atsiranda teisė į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau šia teise pareiškėjas turi tinkamai pasinaudoti, taip pat kreiptis laiku į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jei mano, jog tokia atsirado. Šiuo atveju atsakovo veiksmai yra tinkamas, užtikrinant teisės aktais nustatytų pareiškėjo teisių įgyvendinimą, pareiškėjo kalinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Neužtikrinant tokių teisių, kaip minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, higienos normų laikymasis apgyvendinimo kamerose ir pan., yra neteisėti atsakovo veiksmai, tačiau tokiu atveju teisės pažeidimas atsiranda tą pačią dieną, kai atsakovas tokius neteisėtus veiksmus atlieka, ir nuo tos dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, pareiškėjas, jei pats negalėjo ginti savo teisių, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

5. Dėl pareiškėjo argumento, kad, vadovaujantis Konvencijos 3 straipsniu, kuris nenumato ieškinio senaties terminų, šiuo atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, t. y. pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Be to, pažymėjo, jog EŽTT pripažįsta ir ieškinio senaties termino taikymą pagal nacionalinę teisę šio pobūdžio bylose.

6. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2004 m. liepos 26 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Lietuvos higienos norma HN 76:1999 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra viešai paskelbti teisės aktai. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovo prašymu taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 22 d. (spaudas ant voko, b. l. 41). Taigi teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų ieškinio senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 26 d. iki 2011 m. vasario 22 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir skundas atmestinas.

III. 7. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124), kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį trejų metų ieškinio senaties terminu iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, nes EŽTT nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kabą.

7.2. Nesutinka su visais jo argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.

7.3. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio.

8. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127–129) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pabrėžia, jog byloje nėra įvardytos objektyvios priežastys ir nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

10. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, tenkindamas atsakovo prašymą, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 26 d. iki 2011 m. vasario 8 d. pritaikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi grindžia Konvencijos nuostatomis, kurios, pareiškėjo teigimu, nenumato galimybės taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams, kurie susiję su Konvencijos pažeidimais.

11. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

12. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

14. Kadangi pareiškėjui buvo arba turėjo būti žinoma apie galimai daromus pažeidimus jo atžvilgiu šių pažeidimų padarymo metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai senaties termino eigą skaičiavo nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos – 2016 m. lapkričio 22 d. (b. l. 41). Svarbių priežasčių, dėl kurių būtų praleidęs šį terminą, pareiškėjas nenurodo, kadangi tai, jog esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, nelaikytina svarbia priežastimi ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu.

Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Šiaulių TI sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl konstatuotina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo netenkino. Senaties termino pritaikymas šiuo atveju lemia tai, kad nėra teisinio pagrindo tirti bei vertinti pareiškėjo argumentus dėl galimai jam ginčo laikotarpiu padarytų pažeidimų. Todėl konstatavus, jog senaties terminas pritaikytas teisingai, dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis, nemotyvuotu atmetimu bei nesivadovavimu Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nepasisakytina.

16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius