2019-05-22 Nr. AB-11696-3-61-3-02130-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-31-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02130-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 pagal pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. N. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-45 „Dėl I. N.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriame nurodyta, kad pareiškėja, būdama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – ir LNOBT) Personalo skyriaus vadove, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas, Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

2. Pareiškėja pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato asmenis, kurie privalo deklaruoti privačius interesus, tokiems asmenims, be kita ko, priskiriami dirbantieji biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus. Tam, kad asmuo būtų prilygintas valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui ir jam būtų taikoma pareiga deklaruoti privačius interesus, būtina nustatyti du požymius: pirma, asmuo turi dirbti biudžetinėje įstaigoje, antra, asmuo turi turėti administravimo įgaliojimus. LNOBT yra biudžetinė įstaiga, tačiau administravimo įgaliojimų sąvokos įstatymų leidėjas neapibrėžė nei Įstatyme, nei kitame teisės akte, šis terminas nėra aiškus, todėl nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo laikomas turinčiu administravimo įgaliojimus, administravimo įgaliojimų turinys, jų apimtis ir svarba. Nėra įmanoma nustatyti, ar pareiškėja, eidama tam tikras pareigas LNOBT, turi administravimo įgaliojimus Įstatymo prasme. Net ir pripažinus, kad pareiškėja turėjo pareigą deklaruoti privačius interesus, vadovaujantis proporcingumo principu ir atsižvelgus į normos neatitikimą teisinio aiškumo principui, pareiškėja privalėjo būti įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik šios pareigos neįvykdžius galėjo būti konstatuotas Įstatymo pažeidimas.

3. Iš skundžiamame Sprendime pacituotų pareiškėjos pareiginėje instrukcijoje nustatytų funkcijų matyti, kad šias pareigas einantis asmuo „valdo, tvarko ką nors“, tačiau nėra nustatyta jokių įgaliojimų priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams, pavyzdžiui, priimti ar atleisti pavaldžius darbuotojus, sudaryti sutartis ar jų nesudaryti, leisti įsakymus ar jų neleisti ir pan. Pareiškėja yra atsakinga už veiklos (ūkinio pobūdžio) organizavimą ir kontrolę vykdant kitų atsakingų asmenų priimtus sprendimus, o ne už pačių sprendimų, kuriuos būtų galima laikyti „administravimo įgaliojimais“ Įstatymo kontekste, priėmimą.

Įstatymų leidėjas nustato pareigą deklaruoti privačius interesus ne visiems darbuotojams, kurie ką nors valdo ar tvarko, o tiems, kurių veikla gali būti siejama su LNOBT, kaip biudžetinės įstaigos, sprendimų priėmimu. Sprendimai turi būti susiję ne su bet kokių vidinių ūkinių (veiklos) funkcijų atlikimu, o su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, t. y. sprendimai, kuriuos dažniausiai priima biudžetinės įstaigos organai ar juos pavaduojantys asmenys, nes tik toks sprendimų priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

LNOBT darbuotojai neatlieka vidaus administravimo veiklos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 3 dalies požiūriu, nes vidaus administravimo veikla yra tada, kai ja užtikrinamas viešasis administravimas. LNOBT neatlieka nei vienos iš VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų viešojo administravimo funkcijų, nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga. VTEK terminą „administravimo įgaliojimai“ aiškino plečiamai, nevertino „administravimo įgaliojimų“ sampratos teisės principus įtvirtinančių teisės normų kontekste, nesiaiškino, ar pareiškėjos įgaliojimai atliekant tas funkcijas turi reikšmės viešajam interesui, ar tokias funkcijas einantį asmenį protinga, tikslinga ir proporcinga laikyti turinčiu administracinius įgaliojimus ir dėl to privalančiu deklaruoti privačius interesus.

VTEK, priimdama Sprendimą, nepagrįstai rėmėsi teismų praktika nagrinėjant baudžiamąsias bylas. VTEK, aiškindama „administravimo įgaliojimų“ terminą, netaikė daugelio galimų teisės aiškinimo metodų, kuriuos galėjo taikyti, vadovavosi iš esmės tik lingvistiniu metodu, o pagal metodų pirmumo taisyklę turi būti pasirenkami būtent sisteminio ir teleologinio aiškinimo rezultatai. Ribojant biudžetinių įstaigų darbuotojų teisę į privatumą, būtina „administravimo įgaliojimų“ terminą aiškinti palankiau būtent šių darbuotojų atžvilgiu.

Teisės aiškinimo metodų taikymo nepakankamumas ir netinkamumas rodo, kad Sprendimas nėra pagrįstas, motyvuotas, argumentuotas.

4. VTEK netinkamai susiejo teisės normas su faktinėmis aplinkybėmis, neatsižvelgė į pareiškėjos faktiškai atliekamas pareigas, jų mažą svarbą viešiesiems interesams, apimtį, galimų sprendimų pobūdį, formaliai analizavo pareiškėjos atliekamas funkcijas, netinkamai aiškino teisės normas, nepakankamai motyvavo skundžiamą Sprendimą. Buvo pažeistas viešojo administravimo lygiateisiškumo principas, nes vienu metu atlikdama tyrimą ne tik dėl pareiškėjos, bet ir dėl kitų LNOBT darbuotojų, VTEK akivaizdžiai nusitaikė į vienos įstaigos (LNOBT) darbuotojus – tokie veiksmai laikytini diskriminaciniais. VTEK taikomos priemonės neatitinka proporcingumo principo, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kol nėra paskirtas VTEK pirmininkas, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių komisijos narys, tačiau Sprendimo priėmimo metu minėtas pareigas ėjo ir Sprendimą pasirašė nurodytos sąlygos neatitinkantis komisijos narys.

5. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad LNOBT yra valstybės biudžetinė įstaiga, o pareiškėja šioje įstaigoje eina Personalo skyriaus vadovės pareigas, todėl vien šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, apibrėžimą. Tai, kad pareiškėjai visa apimtimi taikomos Įstatymo nuostatos, lemia ne tik formalus jos pareigybės pavadinimas, bet ir pareigybės aprašyme jai deleguotos tarnybinės pareigos: organizuoti skyriaus darbą ir pan. LNOBT visuomenei teikia viešąsias paslaugas, t. y. aukščiausiu meniniu lygiu organizuoja profesionalaus scenos meno (spektaklių, koncertų ir (ar) kitų meno programų) kūrimą ir viešą atlikimą, kuria ir viešai atlieka muzikinius spektaklius, kitas meno programas; organizuoja Lietuvos ir užsienio scenos meno kūrinių pristatymą visuomenei ir kitus meno bei kultūros renginius. Pareiškėja, būdama LNOBT Personalo skyriaus vadove ir užtikrindama tinkamą LNOBT personalo valdymą, rengdama darbo sutartis, įsakymus bei kitus dokumentus personalo klausimais ir kontroliuodama jų vykdymą, dirbdama prevencinį interesų konfliktų vengimo darbą, kontroliuodama darbo laiko apskaitos žiniaraščių teisingumą, administruodama Personalo skyriaus veiklą, pagal kompetenciją užtikrina LNOBT viešųjų paslaugų teikimą visuomenei. Todėl pagal einamas pareigas pareiškėja nėra eilinė darbuotoja. Skundo argumentas, kad pareiškėjos tarnybinės funkcijos yra nereikšmingos viešojo intereso požiūriu – subjektyvi ir nepagrįsta pareiškėjos nuomonė. Pati pareiškėja VTEK paaiškino, jog pareigą deklaruoti privačius interesus įvykdė pavėluotai, tačiau, kai tik apie šią prievolę buvo informuota, deklaravo privačius interesus 2017 m. balandžio 11 d. Todėl VTEK nesuprantama pareiškėjos pozicija ginčyti faktą, kad ji yra Įstatymo nuostatomis reguliuojamų teisinių santykių subjektas.

7. Pareiga pareiškėjos statusą turintiems asmenims deklaruoti privačius interesus buvo nustatyta LNOBT generalinio direktoriaus 2017 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“. Vadovaujantis teismų praktika, Įstatymo nuostatų pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti formaliuosius požymius, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo nesilaikė šiame Įstatyme jam nustatytų prievolių, nagrinėjamu atveju – nustatytais terminais deklaruoti privačius interesus. Pareiškėjos pareiga deklaruoti interesus kyla iš jos pareigybės aprašymo ir LNOBT teisinio statuso. VTEK pareigos įspėti apie pareigą deklaruoti privačius interesus nenumato jokie teisės aktai, tokie veiksmai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo principams. Pareiškėja nepagrįstai prievolę deklaruoti privačius interesus tapatino su įgaliojimais priimti viešiesiems interesams įtakos turinčius sprendimus. Tai, kad VTEK vertino ne tik pareiškėjos, bet ir kitų jos kolegų iš LNOBT elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, jokiems teisės aktams neprieštarauja. VTEK posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys VTEK nariai (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems VTEK nariams vienbalsiai balsavus „už“. Penktasis VTEK narys, ėjęs pirmininko pareigas, buvo atleistas nuo 2017 m. kovo 20 d., o naujas Sprendimo priėmimo dieną nebuvo paskirtas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. sausio 14 d. terminuotos darbo sutarties Nr. P7-4 pagrindu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. dirbo LNOBT Personalo skyriaus vadove. Reikalavimus pareiškėjos užimamoms pareigoms ir atliekamas funkcijas nustatė Personalo skyriaus vadovo pareiginė instrukcija, patvirtinta LNOBT generalinio direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. P1-42. VTEK 2017 m. balandžio 5 d. posėdyje, susipažinusi su viešai skelbiama informacija apie LNOBT padalinių vadovus, kurie nėra pateikę privačių interesų deklaracijų, nusprendė pradėti šių asmenų elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimus, kreipėsi į LNOBT administraciją, prašydama pateikti dokumentus ir informaciją. 2017 m. gegužės 24 d. įvykusio VTEK posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir pareiškėja, buvo svarstomas klausimas dėl pareiškėjos I. N. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms. Pareiškėja posėdžio metu pripažino padariusi Įstatymo pažeidimą. Privačių interesų deklaraciją pareiškėja elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2017 m. balandžio 11 d. VTEK nariai vienbalsiai nutarė pripažinti, kad LNOBT Personalo skyriaus vadovė I. N., teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis laiku nepateikusi privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priėmė skundžiamą 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-45 „Dėl I. N.“.

10. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėja skunde teismui nurodė, jog ji neprivalėjo deklaruoti privačių interesų, kadangi neturi administravimo įgaliojimų. Šios bylos kontekste nustatydamas, ar pareiškėja priskirtina asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, ir ar turi prievolę deklaruoti privačius interesus, atsižvelgęs į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, sąvoką, teismas darė išvadą, kad asmuo turi atitikti du požymius: dirbti biudžetinėje įstaigoje ir turėti administravimo įgaliojimus. Teismo vertinimu, administravimo įgaliojimai Įstatymo taikymo prasme nesietini vien su viešojo administravimo įgaliojimais, kaip tai suprantama VAĮ prasme, bet ir su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, t. y. dalyvauti įstaigos vidinės veikos organizavimo procesuose, teise kontroliuoti pavaldžius tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdymui nurodymus, kadangi visuomenei yra svarbu, jog vykdant tokius įgaliojimus biudžetinėje įstaigoje pirmenybė taip pat būtų teikiama viešiesiems interesams ir sprendimai priimami nešališkai.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjos atliekamas funkcijas, jų pobūdį, pareiškėjos įgalinimus, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja, dirbdama LNOBT Personalo skyriaus vadove, turėjo administravimo įgaliojimus. Šie įgaliojimai pasireiškė tuo, kad pareiškėjai buvo priskirta vadovauti skyriui, administruoti jo veiklas, užtikrinti tinkamą personalo valdymą, kontroliuoti įsakymų personalo klausimais vykdymą ir kt. Kadangi pareiškėja dirbo biudžetinėje įstaigoje – LNOBT, ir turėjo administravimo įgaliojimus, jos statusas atitiko Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, sąvoką, todėl ji turėjo pareigą nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus (Įstatymo 3 str. 2 d., 4 str. 1 d., 5 str. 1 d.). Tokią pareiškėjos pareigą, be kita ko, patvirtino ir LNOBT generalinio direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. S1-219 (b. l. 45), kuriuo LNOBT skyrių ir tarnybų vadovams buvo nurodyta pildyti privačių interesų deklaracijas, bei LNOBT generalinio direktoriaus 2017 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“, kuriuo LNOBT tarnybų ir skyrių vadovai įpareigojami nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus. Kadangi pareiškėja Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos deklaruoti privačius interesus per 30 kalendorinių dienų nuo priėmimo į pareigas dienos neįvykdė, privačių interesų deklaraciją pateikė tik 2017 m. balandžio 11 d., VTEK jau pradėjus tyrimą, teismas pripažino, kad ji pažeidė minėtas Įstatymo nuostatas, todėl VTEK pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą.

12. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja, jog VTEK įteiktų įspėjimą asmenims, kurie privalo deklaruoti privačius interesus, todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji nebuvo įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus, atmesti kaip nepagrįsti.

13. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Komisijos pirmininko pareigas ėjo ir skundžiamą Sprendimą pasirašė ne vyriausias pagal amžių narys, nesudarė pagrindo teigti, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas vadovavosi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 161 straipsniu ir pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtino, jog VTEK 2017 m. balandžio 5 d. posėdyje kolegialiai ir vienbalsiai, dalyvaujant keturiems nariams, nusprendė pradėti tyrimus dėl vienuolikos administravimo įgaliojimus turinčių LNOBT darbuotojų elgesio (b. l. 56–57). Skundžiamas Sprendimas buvo priimtas VTEK posėdyje, visiems keturiems Lietuvos Respublikos Seimo paskirtiems ir tarnybines pareigas einantiems VTEK nariams vienbalsiai balsavus „už“ (b. 1. 58–70). Todėl teismas pripažino, kad VTEK, priimdama Sprendimą, veikė Įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, už Sprendimo priėmimą balsavo Įstatyme nustatytas komisijos narių skaičius.

14. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas atmestinas.

III. 15. Pareiškėja I. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:

15.1. VTEK ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Administracinių įgaliojimų sąvoka nėra apibrėžta nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose. Iš tokio teisinio reguliavimo nėra aišku, kokie kriterijai lemia, kad asmuo yra pripažįstamas turinčiu administravimo įgaliojimus. VTEK, aiškindama administravimo įgaliojimų sąvoką, vadovavosi: 1) gramatiniu loginiu aiškinimo metodu; 2) doktrina; 3) teismų praktika vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-809/2003. Tačiau doktrininio aiškinimo Sprendime nėra pateikta, o baudžiamosios bylos ratio decidendi vadovautis negalima, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos, be to, baudžiamojoje byloje buvo analizuota administravimo įgaliojimų sąvoka, tačiau ne kaip savarankiška sąvoka, o kaip vienas iš požymių, kurį atitinkantis asmuo gali būti laikomas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu.

15.2. Naudojant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimo metodus, galima teigti, jog administravimo įgalinimai reiškia teisę priimti sprendimus. Pirma, Įstatymas taikomas valstybės politikams, valstybės tarnautojams, teisėjams ir karininkams. Kitiems asmenims Įstatymas taikomas tik kaip išimtis. Todėl pareigos deklaruoti privačius interesus įtvirtinimas yra asmens privatumo siaurinimas (pažeidimas) ir negali būti aiškinamas plečiamai. Iš Įstatymo 1 straipsnio matyti, jog viešųjų ir privačių interesų konfliktas susijęs su teise priimti sprendimus, o ne siūlyti, rengti projektus, organizuoti ir pan. Įstatymo 2 straipsnyje pateikiamos sąvokos, kurios taip pat siejamos su sprendimų priėmimu. Todėl sąvoką administravimo įgaliojimai reikia aiškinti taip, kad tik tie asmenys, turintys teisę priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams, privalo deklaruoti savo privačius interesus. Antra, plečiamasis administravimo įgaliojimų aiškinimas sukels neigiamas pasekmes biudžetinių įstaigų darbuotojams, juos diskriminuodamas kitų viešųjų kultūros įstaigų darbuotojų, kuriems pareiga deklaruoti nekyla, atžvilgiu. Nėra prasmės privačių interesų deklaravimui, kai asmens veikla yra nukreipta į vidinį valdymą, o ne išorinį, nes visuomenė neturi informacijos apie vidinio valdymo veiksmus ir todėl negali sugretinti informacijos, pateikiamos deklaruojant ir atliekant valdymo veiksmus.

15.3. Pareiškėja neatlieka vidaus administravimo VAĮ 2 straipsnio 3 dalies požiūriu, nes vidaus administravimo veikla yra tada, kai ja užtikrinamas viešasis administravimas. Šiuo atveju LNOBT nėra nei viešojo administravimo subjektas, nei viešojo administravimo įstaiga, nes neatlieka nei vienos iš VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatytų funkcijų.

15.4. Administraciniai įgaliojimai negali būti tapatinami su valdymo įgaliojimais. Biudžetinėse įstaigose tarp pavaldžių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, susiformuoja ne administraciniai santykiai ir ne valstybės tarnybos santykiai, o darbiniai santykiai. Reikalavimai LNOBT darbuotojams deklaruoti privačius interesus neatitinka nusistovėjusios praktikos arba yra diskriminaciniai, nes net kai kurių įstaigų vadovai ar jų pavaduotojai šios pareigos nėra atlikę (pvz., Klaipėdos ir Kauno muzikiniai teatrai ir kt.). Todėl administraciniai įgalinimai turi atitikti šiuos kriterijus: 1) asmuo vykdo vidaus administravimą, kaip apibrėžta VAĮ; 2) asmuo atlieka biudžetinės įstaigos valdymo išorines funkcijas. Tik tokių sprendimų, kurie susiję su LNOBT veikla tenkinant viešąjį interesą, priėmimas gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

15.5. Pareiškėja neturi administravimo įgalinimų, nes neturi įtakos priimti sprendimus, turinčius įtakos viešiesiems interesams. Pareiškėja yra atsakinga už tam tikros veiklos organizavimą. Pareiškėjos funkcijos yra vidinės valdymo funkcijos.

15.6. VTEK Sprendimas pažeidžia išsamumo ir įstatymų viršenybės principus, nes VTEK nesilaikė teisės aiškinimo taisyklių. Be to, Sprendimas neproporcingas, nes pareiškėja privalėjo būti įspėta apie pareigą deklaruoti privačius interesus ir tik šios pareigos neįvykdžius galėjo būti konstatuotas Įstatymo pažeidimas.

15.7. Sprendimas pažeidžia piktnaudžiavimo valdžia principą, nes VTEK pirmininko pareigas ėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies sąlygos neatitinkantis asmuo.

16. Atsakovas VTEK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai einant Personalo skyriaus vadovės pareigas buvo išleistas LNOBT generalinio direktoriaus G. K. 2017 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. S1-60 „Dėl viešųjų ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo“, kuriuo, be kita ko, įsakyta teatro tarnybų ir skyrių vadovams deklaruoti privačius interesus. 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo išleistas LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojos, pavaduojančios generalinį direktorių, Laimos Vilimienės įsakymas Nr. S1-219 „Dėl privačių interesų deklaravimo“, pagal kurį privačius interesus įpareigoti deklaruoti visų tarnybų ir skyrių vadovai. Minėti įsakymai pareiškėjai turėjo būti žinomi ir vykdytini. Pažymėjo, kad Sprendimas yra ne teisės aiškinimo, o teisės taikymo aktas, nes VTEK nėra suteikta teisė aiškinti Įstatymo reikalavimus. Visi Įstatymo reikalavimai yra formalaus pobūdžio.

18. Atsakovo nuomone, taikant Įstatymo nuostatas nereikia vadovautis kito įstatymo normomis (VAĮ), aiškinant būtent Įstatyme vartojamas sąvokas. LNOBT yra valstybės biudžetinė įstaiga, o pareiškėja šioje įstaigoje eina Personalo skyriaus vadovės pareigas – vien šių aplinkybių užtenka konstatuoti, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytą apibrėžimą. Minėtą išvadą patvirtino ir pareiškėjai pagal pareigybės aprašymą deleguotos tarnybinės pareigos. Pareiškėja buvo paskirta vadovauti skyriui, administruoti jo veiklas, užtikrinti tinkamą personalo valdymą, kontroliuoti įsakymų personalo klausimais vykdymą ir pan. VTEK yra priėmusi ne vieną įsiteisėjusį sprendimą dėl biudžetinių įstaigų struktūrinių padalinių vadovų. Dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A442-2240/2012; Nr. A822-107/2014).

19. Pareiškėja nepagrįstai prievolę deklaruoti privačius interesus tapatina su įgalinimais priimti viešiesiems interesams įtakos turinčius sprendimus. Įstatymų leidėjas privačių interesų deklaravimo prievolę nustatė ir tokiai asmenų grupei, kuri jokių sprendimų objektyviai priimti negali, pvz., asmenims, pretenduojantiems dirbti valstybės tarnyboje. Pagrindas teismui naikinti Sprendimą atsirastų tada, jei paaiškėtų, kad jį priėmė neteisėtos sudėties subjektas. Tiek priimant Sprendimą, tiek dabar VTEK dirba ne visos sudėties, Lietuvos Respublikos Seimas nėra paskyręs penktojo nario ir VTEK pirmininko. Tačiau VTEK posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ir dėl sprendimo balsuoja ne mažiau kaip trys VTEK nariai.

IV. 20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą tenkino ir panaikino VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. KS-45 „Dėl I. N.“.

21. Teismas nurodė, jog teisės aktai, reglamentuojantys LNOBT veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą, tokios nuostatos įtvirtintos ir į bylą pateiktuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. ĮV-252 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. ĮV-753 redakcija). Kadangi asmenims, dirbantiems biudžetinėse įstaigose ir turintiems administravimo įgaliojimus, priskirtini asmenys, pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turintys įgaliojimus juos valdyti, LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, priskirtini asmenys, turintys įgaliojimus vykdyti šios įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį.

22. Teismas sprendė, jog personalo skyriaus vadovui nėra pavesta vykdyti biudžetinės įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį: jam nėra pavesta savarankiškai priimti sprendimus, susijusius įstaigos vidaus administravimu (personalo valdymu), visos jo funkcijos nukreiptos į pagrindinio uždavinio – užtikrinti tinkamą LNOBT personalo valdymą, rengiamų personalo dokumentų teisėtumą, Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų taikymą teatro veikloje – vykdymą, t. y. susijusios su tinkamo biudžetinės įstaigos vadovo pareigų, susijusių su įstaigos vidaus administravimu, vykdymo užtikrinimu, dėl ko toks asmuo (LNOBT Personalo skyriaus vadovas) nėra priskirtinas LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

23. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja, dirbusi LNOBT Personalo skyriaus vadove, pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusį reguliavimą nėra priskirtina LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl ji, nedeklaravusi privačių interesų Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl ko ginčijamas VTEK 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. KS-45 „Dėl I. N.“ yra naikintinas vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

V. 24. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas nagrinėti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

25. Atsakovui neaišku, kodėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju padarė išvadą, kad „biudžetinėse įstaigose dirbantys asmenys turi administravimo įgaliojimus tik tuomet, jeigu pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turi įgaliojimus juos valdyti“. Atsižvelgiant į tai, kad „teisės aktai, reglamentuojantys LNOBT veiklą, numato tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą, anot teismo, „LNOBT dirbantiems asmenims, turintiems administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme priskirtini asmenys, turintys įgaliojimus vykdyti šios įstaigos vadovo funkcijas ar dalį jų“. Pasak teismo, pareiškėja tokių funkcijų neturi. Nepaisant to, kad Įstatymas ir nepateikia tikslios „administraciniai įgaliojimai“ definicijos per šios sąvokos apibrėžimą, pareiškėjos tarnybinio statuso asmenys, atsakovo nuomone, priskirtini Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje „valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys“ nurodytam subjektų ratui, nes:

25.1. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje tarp kitų asmenų (kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs) labai aiškiai išskirtos trijų subjektų kategorijos, pagal tai, kuriose įstaigose, įmonėse, ar organizacijose šie asmenys eina tarnybines pareigas. VTEK nuomone, teismas, išeidamas už administracinio ginčo ribų, savo sprendimą grindė su šiuo ginču nesusijusiais motyvais teigdamas, kad „Įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, pareiga deklaruoti privačius interesus šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikiant privačių interesų deklaraciją, kuri nustatyta tvarka gali būti viešinama, yra susijęs su konstitucinės asmens teisės į privatumą ribojimų“. Jeigu teismas ginčijamoje situacijoje Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytu subjektu pripažįsta tik LNOBT generalinį direktorių, vadinasi toks teismo išaiškinimas susiaurina pačiame Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ir galbūt prieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai.

25.2. VTEK nesutinka su teismo aiškinimu, jog pareiškėja, dirbdama LNOBT, valdymo galių neturi, ir teigia, kad teismas netinkamai išaiškino įstaigos valdymo ipso fakto sąvoką, t. y. nepagrįstai ir nemotyvuotai ją susiaurino. Teisės doktrinoje laikoma, kad institucijos valdymas apima tokias funkcijas: planavimą ir prognozavimą; reorganizavimą; koordinavimą; kontrolę ir vadovavimą. Teismas nei vienos iš šios valdymo srities atskirai ir (ar) kartu neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, nors iš pareiškėjo pareigybės aprašymo akivaizdu, kad LNOBT Personalo skyriaus vadovas visas klasikinio valdymo sampratą atitinkančias funkcijas turi ir jas vykdo. Tai, kad pareiškėja, dirbdama LNOBT, užsiima profesine veikla, orientuota į šios įstaigos struktūrinio padalinio tvarkymą, veiklos administravimą, kontrolę bei priežiūrą, dokumentų ir personalų išteklių valdymą, VTEK nuomone, liudija ją turint administracinį subjektiškumą. Todėl pareiškėja priskirtina Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybės tarnyboje dirbančių asmenų kategorijai, inter alia, privalančiai deklaruoti privačius interesus, atitinka Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintai šio teisės akto paskirčiai ir tikslams.

25.3. Teismas pasisakė, kad teisės aktai, reglamentuojantys LNOBT veiklą, numato „tik vieną organą, įgaliotą valdyti tokią įstaigą – biudžetinės įstaigos vadovą“. Anot teismo, „tokios nuostatos įtvirtintos ir LNOBT nuostatuose“. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog LNOBT nuostatai minėtos įstaigos generaliniam direktoriui suteikia teisę priimti atitinkamus sprendimus dėl įstaigos struktūros tvirtinimo, etatų bei pareigybių, struktūrinių padalinių nuostatų, vadovų tarnybinės kompetencijos, deleguoti dalį valdymo. Be to, LNOBT generalinis direktorius, inter alia, savo įsakymu pareiškėjos statuso asmenis įpareigojo deklaruoti ir privačius interesus.

26. Atsakovo teigimu, teismas nesivadovavo savo paties suformuotais precedentais dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų vertinimo. Net ir tuo atveju, jeigu teismo nuomone, VTEK nurodytos nutartys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2240/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-107/2014) nagrinėjamu atveju nėra aktualios, apie tai, laikantis proceso šalių lygiateisiškumo principo, derėjo pasisakyti, tačiau teismas to nepadarė. Taip pat atsakovas nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-655/2013 pagrįstais pripažino VTEK argumentus, kad valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės Eksploatacijos nutraukimo direkcijos Eksploatacijos nutraukimo projektų valdymo tarnybos vadovas, eidamas tokias pareigas, turėjo administracinius įgaliojimus.

27. Pareiškėja I. N. atsiliepime į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėja nurodo, jos VTEK, prašydama atnaujinti procesą, turėjo nurodyti materialiosios teisės normos pažeidimą jos taikymo atžvilgiu. Tačiau VTEK nurodyta sąlyga, kad VTEK nėra aišku, nėra ir negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Tuo labiau, net ir VTEK prašyme toliau paneigia pačios sugalvotą sąlygą, teigdama, kad „VTEK nuomone, galbūt galėtų būti artima LVAT sprendime pateiktam argumentavimui, administravimo įgaliojimus tiesiogiai sieti su vienasmeniu įstaigos valdymu įstaigos vadovo funkcijų ar dalies jų turėjimu“. Be to, VTEK, prašydama atnaujinti procesą turėjo įrodyti padaryto materialinio pažeidimo akivaizdumą. VTEK sąvokos „valdymas“ analizė yra visiškai neaktuali nagrinėjamoje byloje, kadangi LVAT, remdamasis bylos faktinėmis aplinkybėmis bei Įstatymo nuostatomis, turėjo analizuoti bei analizavo sąvokos „administraciniai įgaliojimai“, bet ne sąvokos „valdymas“ reikšmę. Taip pat VTEK neįrodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neva padarytas pažeidimas yra esminis, galėjęs pakeisti sprendimą iš esmės.

29. Pareiškėja pažymi, jog tai, kad teismas nepasisakė dėl visų atsakovo paminėtų bylų, nėra pagrindas teigti, kad jis jų neanalizavo ir nevertino. Be to, VTEK nurodyta byla negali būti laikoma precedentu, kadangi nesutampa nurodytos ir nagrinėjamos bylų tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis pagrindas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 30. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

31. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

32. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

33. Nagrinėjamoje byloje atsakovas VTEK prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

34. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

35. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

36. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018).

37. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog jam neaišku, kodėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju padarė išvadą, kad „biudžetinėse įstaigose dirbantys asmenys turi administravimo įgaliojimus tik tuomet, jeigu pagal teisės aktus, reglamentuojančius tokių juridinių asmenų veiklą, turi įgaliojimus juos valdyti“. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Subjektyvus teisės normų interpretavimas negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo minėtu pagrindu nenurodė atitinkamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, o tiesiog pateikė savo samprotavimus dėl asmenų, kurie turi įgaliojimus vykdyti įstaigos vadovo funkcijas ar jų dalį, tačiau tai negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

38. Nagrinėjamu atveju atsakovas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesą atnaujinti siekia prašyme nenurodydamas jokių motyvų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimo, nepateikia jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų aiškinimą ir taikymą. Visa tai reiškia, kad atsakovas neįrodė, jog taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šiuos teisinius santykius, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsakovas prašyme atnaujinti procesą nepateikė argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad aptartą bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius nurodytu aspektu.

39. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

40. Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

41. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesivadovavo savo paties suformuotais precedentais dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytose administracinėse bylose faktinės aplinkybės nėra identiškos (tapačios) ar labai panašios, kadangi, visų pirma, administracinėje byloje Nr. A442-2240/2012 ginčas buvo kilo dėl to, kad asmuo savo veiksmais pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, tačiau nebuvo analizuojama, kokie asmenys turi viešojo administravimo įgaliojimus. Tuo tarpu kitose atsakovo nurodytose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-107/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-655/2013) buvo analizuojamos įstaigų vadovų atliekamos funkcijos. Taigi paminėtos administracinės bylos negali būti laikomos analogiškomis dėl kitokių faktinių aplinkybių.

42. Atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nurodo argumentus ne dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo, bet iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu teisės aiškinimu dėl asmenų, turinčių administravimo įgaliojimus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas.

43. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas neįrodė ir šio proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A-2896-624/2018 pagal pareiškėjos I. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė