2023-05-17 Nr. AB-10178-3-62-3-01930-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1671-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01930-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2, 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 22S111256 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis privalėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis), nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui kyla pavojus jo kilmės šalyje, nes (duomenys neskelbtini). Kilmės šalyje vyksta vidinis karinis konfliktas ir jo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai. Vien dėl buvimo šioje teritorijoje kyla realus pavojus patirti smurtą ar būti nužudytam. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Grįžti į kilmės valstybę jis negali, nes (duomenys neskelbtini). Kilmės šalyje vyksta ginkluotų grupuočių kovos, kurių metu žūsta tiek politikos atstovai, tiek taikūs civiliai asmenys. Separatistinių grupuočių persekiojimo veiksmai ir bendra situacija šalyje kelia grėsmę jo saugumui. Veikiančios politinės organizacijos vykdo persekiojimą ir smurtą prieš politinius oponentus, o vietos valdžia dėl neveiklumo ir netiriamų žudynių šalies regionuose, etninės atskirties, netolygaus išteklių paskirstymo, politinių susidorojimų nesiima būtinų apsaugos priemonių. Pareiškėjas vertino, jog surinkta informacija apie jo kilmės šalį patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) susiduria su rizikos lygiu, kurio pakanka sukurti pagrįstą persekiojimo baimę. Individualiai vertinant jo situaciją, tikėtina, kad yra pagrįsta tikimybė, jog jis susidurs su persekiojimu ir smurtu savo kilmės šalyje. Dėl šios priežasties buvo priverstas išvykti iš kilmės šalies ir prašyti prieglobsčio.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jam nepagrįstai nesuteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimu pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikytas pareigūnų. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė baime (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas vadovavosi Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 22, 99 punktais ir teigė, jog atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimo (duomenys neskelbtini) abstraktumą, nedetalumą bei į tai, kad tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, patvirtinančios, jog (duomenys neskelbtini), įvertinęs tyrimo metu surinktą informaciją ((duomenys neskelbtini)), pareiškėjo (duomenys neskelbtini) nebuvo laikomi nustatytais faktais. Nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjas.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka. Draudimo atvykti laikotarpis jam nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Atsakovas nurodė, kad nuo 2022 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas savavališkai pasišalino iš apgyvendinimo vietos, tuo pažeisdamas nustatytas taisykles.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ ir Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

8.1. Pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2021 m. liepos 5 d. neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Pareiškėjas nepateikė asmens dokumentų, kurie patvirtintų jo tapatybę ar pilietybę.

8.2. Apklausų metu pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini).

8.3. Skubos tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į C.SIS įspėjimą. Komisija išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir atsižvelgdama į nustatytus ginčijamo sprendimo trūkumus (nenurodytos priežastys, kodėl prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra atmestas, prieglobsčio prašytojo pateikta vaizdo įrašas nebuvo vertinama prieglobsčio procedūros kontekste), 2021 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikino Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą.

8.4. Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Šiuo sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę, jam uždrausta 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

9. Teismas vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Tvarkos aprašo 99 punktu.

10. Dėl pareiškėjo įsitikinimo, jog, grįžęs į kilmės valstybę, jis būtų (duomenys neskelbtini), teismas vertino tyrimo metu pareiškėjo pateiktas nuotraukas ir priėjo prie išvados, jog (duomenys neskelbtini) nuotraukos savaime nepatvirtina, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis (duomenys neskelbtini). Nuotraukos taip pat savaime neįrodo, jog pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini). Nors apklausų metu pareiškėjas teigė, jog skirtingais laikotarpiais (duomenys neskelbtini), kur gyvenimas jam buvo sudėtingas, nes jis buvo (duomenys neskelbtini), teismas pripažino, jog nėra galimybės įvertinti, kurie (duomenys neskelbtini). Taip pat neįmanoma nustatyti, kada, kur ir kokiu įrenginiu nuotraukos yra darytos bei fakto, kad (duomenys neskelbtini), todėl nuotraukų teismas nepripažino objektyviu įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjo paaiškinimą apie (duomenys neskelbtini).

11. Teismas aptarė pareiškėjo Migracijos departamentui atsiųstą nuorodą į 32 min. ir 24 s. trukmės vaizdo įrašą „YouTube“ platformoje, kuriame (duomenys neskelbtini) kalba apie pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ir priėjo prie išvados, kad jame nenurodoma informacijos, kuri pagrįstų, jog pareiškėjui, grįžus į kilmės valstybę, jam grėstų kankinimai, įkalinimas ar panašaus pobūdžio veiksmai, nukreipti prieš jį dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas atliko informacijos paiešką atviruose šaltiniuose, tačiau nerado papildomų duomenų apie (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo pasidalinto vaizdo įrašo taip pat nepripažino objektyviu įrodymu, pagrindžiančiu jo paaiškinimą apie jam gresiantį persekiojimą kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių jo paaiškinimą.

12. Teismas nustatė, kad tyrimo metu nerasta informacijos, kuri patvirtintų bet kokį ryšį tarp (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, kad (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs tai, kad buvo rastas (duomenys neskelbtini), priėjo prie išvados, kad (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje. Teismas nurodė, kad nerasta informacijos viešai prieinamuose šaltiniuose apie tai, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat negalėjo plačiau papasakoti apie (duomenys neskelbtini), nors ši aplinkybė yra priežastis, kuria pareiškėjas grindžia savo poreikį gauti tarptautinę apsaugą. Teismas nustatė, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) miesto provincija, kurioje pagal 2021 m. ACCORD pateiktą ataskaitą, nebuvo užregistruota nė viena auka dėl karinių ar ginkluotų veiksmų, šioje provincijoje nevyksta karinis konfliktas, todėl teismas pareiškėjo paaiškinimus apie (duomenys neskelbtini), vertino kaip improvizacinius, siekiant tinkamai pagrįsti prieglobsčio prašymą. Kadangi tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybė, įvertinęs pateiktus rašytinius dokumentus, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į faktinę situaciją jo kilmės valstybėje.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl jo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Įvertinęs tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, teismas priėjo prie išvados, kad, netgi neatsižvelgus į pareiškėjo paaiškinimų trūkumus, jo istorija neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjo įvardinama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė ir teisme, todėl teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, todėl nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjui negresia kilmės valstybėje joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Kadangi nenustatyta, kad dėl pareiškėjo bus imtasi persekiojimo veiksmų, teismas sprendė, jog jo baimė dėl pavojaus gyvybei yra nulemta tik pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl pagrįstai Migracijos departamentas Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso, o neatitikus Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų ir papildomos apsaugos.

15. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atvykimu, teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir teisėta.

16. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą. Teismas sprendė, jog pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas Sprendimu išsiunčiamas į kilmės valstybę ir jo prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi teismas sumažino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki 2 metų. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

III. 17. Pareiškėjas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą (skundžiamą sprendimą priėmė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, jis priimtas 2023 m. kovo 17 d., todėl apeliaciniame skunde neteisingai nurodytas teismas ir skundžiamo sprendimo priėmimo metai laikytini rašymo apsirikimu) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, EŽTT praktika, kurioje akcentuojama, jog prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus ir teigia, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas tokiu būdu savaime pademonstruotą išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

19. Pareiškėjas nurodo esąs paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir Įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjas negali pats identifikuoti, kokie faktai yra reikšmingi jo prieglobsčio byloje ir kokie įrodymai yra vertinami kaip reikšmingi. Formalus paaiškinimas, kad pareiškėjas turi įstatyme nurodytas teises, nėra pakankamas, kad būtų konstatuotas tinkamas pareigos suteikti informaciją įvykdymas (Tvarkos aprašo 44 p).

20. Pareiškėjas nurodo, jog Tvarkos aprašas reikalauja surinkti ir vadovautis tikslia naujausia informacija (7, 92.8., 97.1. p.). Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuojančius teisės aktus, bet iš jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Pareiškėjas nurodo, kad situacija kilmės valstybėje yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys, pvz. Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita, (duomenys neskelbtini).

21. Pareiškėjo kilmės valstybės saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais. Klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (toliau – ir 1951 m. Konvencija) bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir 1984 m. Konvencija), nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog, grąžintas į kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojas nepatirs netinkamo elgesio. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Pareiškėjas vadovaujasi Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų preambulės 16 punktu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta pabėgėlio sąvoka ir abejoja atsakovo išvada dėl jam nesuteiktos papildomos apsaugos. Naujausi duomenys patvirtina apie pareiškėjui gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas.

22. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas visiškai netinkamai identifikavo pareiškėjo situaciją ir todėl netinkamai ją įvertino, o teismas šios klaidos neištaisė. Pareiškėjo apklausos transkripcijoje užfiksuota, jog apklausoje dalyvavęs vertėjas kelis kartus pakartojo, jog nesupranta, ką pareiškėjas sako, o paskui pateikė ne pažodinį vertimą, o savo interpretaciją. Tokiu būdu tyrimą atlikęs atsakovo pareigūnas net nesuprato, kokios rizikos ir grėsmės kilmės valstybėje kilo pareiškėjui, iš ko ir kodėl. Todėl tyrimas buvo neišsamus ir netikslus, o pateikti įrodymai vertinti atsietai. Nors atsakovas teigė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis yra (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjui pavojus ir kilo (duomenys neskelbtini), todėl reikalauti, kad jis (duomenys neskelbtini), yra nelogiška ir neadekvatu. (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovui šie duomenys neatrodo patikimi. Tačiau tokiomis aplinkybėmis pareiškėjas ir negali gauti patikimų duomenų. Atsakovas vertino situaciją formaliai, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią problemą, jog jis susijusi su asmeninio pobūdžio šeiminiais santykiais.

23. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti teismo, todėl Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo. Sprendimu atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti, teismas nustatytus maksimalius terminus sutrumpino. Kadangi šie sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad, panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai.

24. Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 128 straipsniu ir nurodo, kad jis Lietuvoje yra nuo 2021 m. vasaros, o iš savo kilmės valstybės išvyko dar gerokai anksčiau, Lietuvoje jis dirba pagal darbo sutartį, moka mokesčius, nuomojasi gyvenamąjį būstą ir tokiu būdu susikūrė socialinius bei ekonominius kontaktus, tačiau sprendime dėl išsiuntimo šie pareiškėjo argumentai visiškai nebuvo įvertinti, todėl sprendimas dalyje dėl išsiuntimo naikintinas.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjui buvo užduodami klausimai apie jo faktinę patirtį, o Migracijos departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, ir nurodė, jog, prieš priimant Sprendimą, pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų – jam paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai, kurie neturėjo sukelti sunkumų, nes jie susiję su asmenine pareiškėjo patirtimi. Pareiškėjas teikė tiek vaizdo medžiagą, tiek rašytinius įrodymus, kurie buvo įvertinti jo paaiškinimo bei surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste.

27. Dėl įrodinėjimo naštos atsakovas nurodo, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Atsakovas pakartoja bylos faktines aplinkybes (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nustatytus faktus bei prieitas išvadas bei akcentuoja, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas davė paaiškinimus, kurie atitinka paaiškinimus duotus Migracijos departamente, todėl jo teiginiai, kad vertėjas interpretavo pareiškėjo paaiškinimus ir jo nesuprato, yra deklaratyvūs. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo surinkta aktuali ir tinkama kilmės valstybės informacija. Iš Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas surinko patikimą ir aktualią bei iš skirtingų šaltinių kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjo teiktą prieglobsčio prašymo kontekstą. Tyrimo metu buvo vertinama saugumo situacija kilmės šalyje. Pareiškėjas nepateikė jokios naujesnės ir šią kilmės valstybės informaciją paneigiančios informacijos.

28. Atsakovas sutinka su teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje ir papildoma apsauga. Pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) miesto provincija. Remiantis 2021 m. ACCORD pateikta aktualia ataskaita, (duomenys neskelbtini) miesto provincijoje nebuvo užregistruota nė viena auka dėl karinių ar ginkluotų veiksmų, šioje provincijoje nevyksta karinis konfliktas. Atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo individualias savybes ir į tai, kad jo gyvenamojoje vietovėje kilmės šalyje ginkluoti konfliktai nevyksta, Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjas gali apsigyventi (duomenys neskelbtini) mieste, kur ir gyveno iki išvykimo iš kilmės šalies, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui S. B. prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

32. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai, kurie nebuvo keliami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. abstraktūs teiginiai dėl Įstatymo 128 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių neįvertinimo, nepagrįsti įrodymais, nenagrinėjami ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nevertinami.

33. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

34. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

35. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

36. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

39. Byloje nustatyta, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas grindžiamas (duomenys neskelbtini).

40. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad prieglobsčio prašytojo paaiškinimas apie jam tariamai kylančias grėsmes yra nesuderinamas su kilmės šalies informacija, o jo pateiktos detalės nebuvo nuoseklios ir išsamios. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime nurodė, kad nenustačius pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), atitinkamai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo, sulaikymo, įkalinimo rizika dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime priėjo prie išvados, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausos metu, Migracijos departamento Sprendimo turinį, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo paaiškinimas nagrinėjamu atveju neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, pareiškėjas baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia tik savo subjektyviu situacijos vertinimu, individualios asmeninės grėsmės nenustatyta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas tokiu būdu savaime pademonstruotą išankstinę nuomonę dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežasčių, ir visiškai paviršutiniškai, reikalavo įrodyti (duomenys neskelbtini), o kilmės šalies informacijos (duomenys neskelbtini) nelaikė patikima, nenurodė ir nedetalizavo į kokias asmenines pareiškėjo savybes bei patirtis atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų, apibūdinančių individualią, (duomenys neskelbtini) situaciją, visapusiško ištyrimo neužtikrino. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde taip pat nepateikė jokių paaiškinimų, detalių, aplinkybių, leidžiančių suabejoti atsakovo išvadomis.

42. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas reikalavo teisiškai kvalifikuoti prieglobsčio prašymo aplinkybes. Byloje esanti pareiškėjo apklausos transkripcija patvirtina, kad jam buvo užduodami klausimai apie jo faktinę patirtį, o Migracijos departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo. Prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Prieš priimant Sprendimą pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų – jam paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvai paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai. Deklaratyviais ir abstraktaus pobūdžio pripažintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog vertėjas jo nesuprato ir interpretavo paaiškinimus, nes teismo posėdžio metu pareiškėjas davė iš esmės analogiškus paaiškinimus, kaip ir Migracijos departamentui apklausos metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko kruopštų ir objektyvų tyrimą ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju apskirtai nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama tuo atveju, jeigu grįžtų į kilmės valstybę.

43. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie situaciją kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog kilmės šalyje situacija itin bloga, jo pateikta nuoroda į viešai prieinamą informacijos šaltinį, nes jie nepatvirtina pareiškėjui konkrečiai kylančios grėsmės.

44. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 1951 m. Konvencijos ir 1984 m. Konvencijos ratifikavimu, pažymėtina, jog Migracijos departamento atliekamo tyrimo metu yra vertinama individuali pareiškėjo situacija jo kilmės valstybėje. Vien tai, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Nagrinėjamu atveju buvo atliktas perspektyvinis pareiškėjo situacijos vertinimas, siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Taip pat kaip abstraktūs atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes jie visiškai nesusiję su pareiškėjo individualia situacija, nėra aišku, kaip ši informacija būtų reikšminga tinkamai įvertinti pareiškėjo galimo persekiojimo baimę.

45. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, nesant kitų grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pripažinti galimai galinčią kilti grėsmę. Prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Migracijos departamente metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad kilmės valstybėje jis buvo persekiojamas, kad bus persekiojamas jį grąžinus į kilmės šalį, patirs sąlygas, atitinkančias 1951 m. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimo draudimą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms nurodytais aspektais jų nekartodama, ir šias sprendimo dalis palieka nepakeistas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl Įstatymo 128 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių neįvertinimo nebuvo nurodyti skunde.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Iveta Pelienė