2015-11-16 Nr. AB-22048-3-64-3-02707-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2181-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02707-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pašto išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 144,81 Eur (500 Lt) neturtinės žalos ir pašto išlaidas (b. l. 2).

Pareiškėjas paaiškino, jog 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 5, kurioje buvo laikomas pareiškėjas buvo dedami stiklai ir virinamos grotos. Kameroje nuo suvirinimo aparato prisikaupė labai daug dūmų. Nors jis ir prašė administracijos, kad pravertų duryse esantį langelį, skirtą maistui, į jo prašymus nereagavo, pasakė, kad čia nieko baisaus, todėl buvo priverstas dalį dienos kvėpuoti dūmais. Dėl patirtų nepatogumų ir dėl to, kad buvo nuodijamas, jis buvo labai susinervinęs, todėl išdaužė duryse esantį stikliuką, kad nors per jį greičiau ištrauktų dūmus. Už tai direktorius nutarimu Nr. 25/04-1430 jam skyrė nuobaudą – papeikimą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad prašo išnagrinėti klausimą dėl nuobaudos pagrįstumo. Tačiau 2014 m. lapkričio 26 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas (b. l. 12) nagrinėti klausimą tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, o kitą skundo dalį dėl nuobaudos pagrįstumo palikti nenagrinėtą. Teismas 2014 m. gruodžio 27 d. pareiškėjo D. B. skundo dalį dėl reikalavimo išnagrinėti klausimą dėl nuobaudos pagrįstumo laikė nepaduotu (b. l. 13).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 17–19) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymos „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) žodinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir skundų priėmimo“ matyti, kad įstaigoje 2014 m. rugsėjo 29 d. buvo užregistruotas suimtosios, tuo metu kalėjusios kameroje Nr. 5, prašymas sutvarkyti suskilusį stiklą, nes kameroje šalta. Pareiškėjas D. B. kameroje Nr. 5 pats vienas kalėjo laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 2 d. Teismui taip pat buvo pateikta Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m.

Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu priėmimo asmeniniais klausimais dėl Ūkio skyriaus darbo apskaitos žurnalo kopija, iš kurios matyti, kad 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 5 buvo sutvarkytas suskilęs stiklas. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerų remonto darbai atliekami suimtuosius/nuteistuosius pervedant ir uždarant į kitas kameras. Tuo atveju, kai kamerose atliekami smulkūs remonto darbai (pvz.: apšvietimo tvarkymas, kriauklės, spintelių, lentynų, langų tvarkymas), asmenys, kalinami vienoje ar kitoje kameroje, gali būti joje ir palikti.

Pareigūnai, įvertinę kameros būklę ir atliekamų darbų pobūdį, sprendžia, ar suimtieji/nuteistieji turi būti išvedami į kitas kameras, ar darbų atlikimo metu gali būti palikti kameroje. Kadangi kameroje Nr. 5 2014 m. spalio 1 d. buvo atliekami smulkūs remonto darbai, t. y. lango stiklo tvarkymas, pareigūnai kalinamojo D. B. darbų atlikimo metu nebuvo išvedę į kitą kamerą. Tačiau darbų atlikimo metu pareiškėjas D. B. lankėsi pas būrio viršininkę S. R.. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais dėl socialinės reabilitacijos skyriaus darbo apskaitos žurnalo (1 aukšto) kopijos matyti, kad jis net keletą kartų asmeniniais klausimais bendravo su būrio viršininke, o į kamerą grįžo tik baigus remonto darbus.

Duomenų, kad kameroje dėl vykdomų darbų nebuvo įmanoma būti, kad kilo daug dūmų ir t. t., nėra, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl jo sutrikdytos sveikatos neturi jokio pagrindo. Atsakovas pažymi, kad nesiekia kalinamiesiems sudaryti kuo blogesnių kalinimo sąlygų, savo darbe vykdo ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, todėl visuomet, įvertinę situaciją, problemas sprendžia suimtųjų/nuteistųjų naudai. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 61/04-2086 matyti, kad 2014 m. spalio 1 d. pareiškėjas D.

B. su jokiais prašymais ar skundais dėl perkėlimo į kitą kamerą į įstaigos direktorių nesikreipė, vadinasi, nemanė, kad tuo metu jo kalinimo sąlygos buvo pažeistos ir sveikata buvo sutrikdyta. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad nepasisakys dėl nuobaudos paskyrimo pagrįstumo, nes teismas šioje dalyje skundą laikė nepaduotu. Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. 60/09-51574 matyti, kad atsakovas negali teismui pateikti 2014 m. spalio 1 d. vaizdo įrašų, kadangi visa vaizdo kameromis filmuojama medžiaga režiminio korpuso pirmojo aukšto koridoriuose, kur yra ir kamera Nr. 5, yra saugoma kompiuteryje tik 7 paras.

Vėliau vaizdo įrašai išsitrina automatiškai. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo skunde minimomis aplinkybėmis. Tai leido atsakovui daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo prašymą dėl išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI 2014 m. spalio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 5, kurioje tuo metu buvo atliekami suvirinimo darbai, t. y. buvo dedami stiklai ir virinamos grotos, kameroje Nr. 5 pareiškėjas buvo priverstas dalį dienos kvėpuoti dūmais, taip jam nebuvo sudarytos galimybės į sveiką aplinką. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 29 d. buvo užregistruotas D. S., tuo metu kalėjusios kameroje Nr. 5, prašymas sutvarkyti suskilusį stiklą, nes kameroje šalta. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu priėmimo asmeniniais klausimais dėl Ūkio skyriaus darbo apskaitos žurnalo kopijos matyti, kad 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 5 buvo sutvarkytas suskilęs stiklas. Iš Šiaulių TI 2014- m. gruodžio 5 d. pažymos Nr. 69/06-5967 matyti, kad pareiškėjas D. B. kameroje Nr. 5 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 2 d. (vienas pats).

Teismas pažymėjo, jog iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 metų Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais dėl socialinės reabilitacijos skyriaus darbo apskaitos žurnalo (1 aukšto) kopijos matyti, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 1 d. kreipėsi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkę S. R. dėl kopijų, popieriaus, vokų, taip pat dėl deklaracijos VMI, voko. Tačiau iš minėto apskaitos žurnalo neįmanoma nustatyti, kuriuo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į būrio viršininkę, ar tikrai pareiškėjas į kamerą grįžo tik pasibaigus remonto darbams, apskaitos žurnale nėra nurodytas pareiškėjo apsilankymo laikas. Pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Pažymėjo, jog būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad negali teismui pateikti 2014 m. spalio 1 d. vaizdo įrašų, kadangi visa vaizdo kameromis filmuojama medžiaga rėžiminio korpuso pirmojo aukšto koridoriuose, kur yra ir kamera Nr. 5, yra saugoma kompiuteryje tik 7 paras, vėliau vaizdo įrašai išsitrina automatiškai. Atsižvelgiant į visumą aplinkybių, kad pareiškėjas darbų atlikimo metu nebuvo išvestas į kitą kamerą, taip pat, kad iš apskaitos žurnalo negalima nustatyti bent jau apytikslio laiko, kada ir kiek laiko pareiškėjas darbų atlikimo metu nebuvo kameroje Nr. 5, teismas visas išvardintas aplinkybes vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo sudarytos galimybės į sveiką kalinimo aplinką, naudai.

Byloje ginčo dėl to, kad kameroje Nr. 5 vyko remonto darbai, nebuvo. Šias aplinkybes taip pat patvirtino atsakovas pateiktame atsiliepime. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl kameroje Nr. 5 atliekamų remonto darbų (pakeistas stiklas, atliekami suvirinimo darbai), nebuvo pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus būdamas kameroje, kurioje vyko remonto darbai (buvo pakeistas stiklas, atliekami suvirinimo darbai) dėl to jam teko kvėpuoti dūmais. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl 2014 m. spalio 1 d. vykusių remonto darbų į Šiaulių TI direktorių. Kita vertus, dėl pažeidimo trukmės – pareiškėjas skunde nurodė, kad dalį dienos dėl suvirinimo darbų buvo priverstas kvėpuoti dūmais – teismas darė išvadą, kad dūmų poveikis pareiškėjui nebuvo ilgalaikis, byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl prašymas dėl žalos atlyginimo pinigais netenkintas.

Pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į sveikatai saugią aplinką ir orumą. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 bei 6 dalių nuostatomis, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų, tarp jų sumokėto žyminio mokesčio, kitų išlaidų dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo, išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, transporto išlaidų, gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidų, taip pat atstovavimo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44–45 straipsnių nuostatas, teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet šių išlaidų detalų apskaičiavimą bei jų pagrindimą (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Nesant įrodymų, pagrindžiančių faktiškai turėtas išlaidas, teismas neturi pagrindo jas priteisti (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis 2010 m. spalio 8 d. administracinėje byloje Nr. A146-2022/2010). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta motyvuoto pareiškėjo prašymo dėl pašto išlaidų atlyginimo bei šių išlaidų detalaus apskaičiavimo bei jų pagrindimo. Nesant motyvuoto prašymo su detaliu išlaidų apskaičiavimu, teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl pašto išlaidų atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais gali pateikti motyvuotą prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su šių išlaidų detaliu apskaičiavimu bei jų pagrindimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo nenagrinėjo, palikdamas jam teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu (b. l. 49) prašo tenkinti pareiškėjo skundą pilnai ir priteisti 500 Lt (144,81 Eur) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI. Taip pat prašo į teismo posėdį kviesti pareiškėją.

Pareiškėjas nurodo, kad jis išimtinai iš kitų kalinamųjų buvo laikomas kameroje, pilnoje dūmų po suvirinimo darbų. Atsakovas pats pripažino, kad kiti kalinamieji per remonto darbus būna patalpinti į kitas kameras, o su pareiškėju taip nepasielgė, nes norėjo ir siekė, kad pareiškėjas patirtų dvasinius išgyvenimus. Šiaulių TI turėjo galimybę patalpinti pareiškėją į kitą kamerą, bet taip nepasielgė, todėl toks neveikimas pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54–56) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas padarė išvadą, kad pažeidimo trukmė – pareiškėjas skunde nurodė, jog dalį dienos dėl suvirinimo darbų buvo priverstas kvėpuoti dūmais – bei dūmų poveikis pareiškėjui nebuvo ilgalaikis, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl prašymas dėl žalos atlyginimo pinigais netenkintinas. Teigia, kad tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl kalinimo sąlygų. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas sąlygomis, kenkiančiomis jo sveikatai, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja, nenurodo, kokia tiksliai žala jam buvo padaryta ir kaip ji pasireiškė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo D. B. kildinamos iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

Prašoma atlyginti neturtinė žala kildina iš to, kad 2014 m. spalio 1 d. Šiaulių TI kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, vyko suvirinimo darbai ir pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus būdamas kameroje, kurioje vyko darbai (jam teko kvėpuoti dūmais, tačiau dūmų poveikis nebuvo ilgalaikis), byloje nesant duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nusprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, prašydamas tenkinti jo skundą pilnai ir priteisti 144,81 Eur (500 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2014 m. spalio 1 d. buvo laikomas kameroje, kurioje buvo atliekami suvirinimo darbai, dėl ko jis buvo priverstas dalį dienos kvėpuoti dūmais. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu priėmimo asmeniniais klausimais dėl Ūkio skyriaus darbo apskaitos žurnale (b. l. 26) fiksuotais nustatyta, kad 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 5 buvo sutvarkytas suskilęs stiklas. Pareiškėjas D. B. 2014 m. spalio 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 5 (kameroje buvo vienas asmuo – D. B.) (b. l. 21). Nors atsakovas teigia, kad nurodytą dieną pareiškėjas lankėsi pas būrio viršininkę ir į kamerą grįžo tik baigus remonto darbus, tai patvirtinančių duomenų nėra pateikta: nors iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 metų Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais dėl socialinės reabilitacijos skyriaus darbo apskaitos žurnale (1 aukšto) fiksuotų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 1 d. kreipėsi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkę S. R. dėl įvairių klausimų (b. l. 28–29), iš šių duomenų neįmanoma nustatyti, kuriomis konkrečiomis valandomis pareiškėjas buvo pas būrio viršininkę, o tos dienos vaizdo įrašai nėra išsaugoti (vaizdo kameromis filmuojama medžiaga saugoma tik 7 paras (b. l. 22)). Taigi, byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 1 d. laikotarpiu, kada buvo atliekami remonto darbai Šiaulių TI kameroje Nr. 5, buvo išėjęs pas būrio viršininkę.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija: pavyzdžiui, EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, pabrėžė, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi; nuostata, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais atspindi EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 22/03, 2010 m. liepos 1 d. sprendime byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui, kuriam tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jis buvo kameroje Nr. 5 tuo metu, kai joje buvo atliekami remonto darbai, nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas D. B. 2014 m. spalio 1 d. metu, kai Šiaulių TI kameroje Nr. 5 buvo atliekami remonto darbai, t. y. keičiamas stiklas, vykdomi suvirinimo darbai, buvo šioje kameroje.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kadangi atliekant remonto darbus, kurių metu buvo virinama, kameroje Nr. 5 pareiškėjas nebuvo perkeltas į kitą kamerą, t. y. buvo priverstas būti aplinkoje, kuri nėra saugi sveikatai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus. Šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – neužtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, žala – pareiškėjas dėl to patyrė diskomfortą, nepatogumus, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti piniginių lėšų neturinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio byloje, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas, atsižvelgiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Pabrėžtina, kad, sprendžiant pagal šalių paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, remonto darbai, kurių metu kameroje buvo ir virinama, nebuvo didelės apimties, todėl patirti nepatogumai dėl dūmų patalpoje negalėjo būti ilgalaikiai. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, kad padarytam jo teisių pažeidimui kompensuoti nepakanka paties pažeidimo fakto konstatavimo, nepateikė: duomenų, kad būtų kreipęsis dėl laikino perkėlimo, skundęsis netinkamų sąlygų ir pan., nėra.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan