299f91ba-9de6-45da-8fe0-32a911bd2152 · Klaipėdos apygardos teismas

                                                                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-458/2017                                 Proceso Nr. 1-02-2-00548-2015-0                          Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                                   1.2.14.5.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2017 m. lapkričio 30 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Zigmo Pociaus, sekretoriaujant Vitai Diekontienei, Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Kristinai Prialgauskienei, nuteistajam L.

L. ir jo gynėjams advokatams Dariui Stalioniui, Antanui Lekstučiui,iÅ¡teisintajai G. M.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo L. L. gynėjo advokato Dariaus Stalionio apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.L. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laikÄ Ä¯skaitytas L. L. suėmime nuo 2017 m. kovo 16 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iÅ¡bÅ«tas laikas.Civilinių ieÅ¡kovų UAB „K.“ ir UAB „T.“ pareikÅ¡ti civiliniai ieÅ¡kiniai tenkinti visiÅ¡kai ir iÅ¡ L. L. civilinei ieÅ¡kovei UAB „K.“ priteista 289,62 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieÅ¡kovei UAB „T.“ priteista 868,90 Eur turtinės žalos atlyginimo.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus praÅ¡ymas priteisti iÅ¡ L.

L. valstybei 356,09 Eur ir 57,90 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų atmestas. G. M. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ .G. M. paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : L. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimÄ turtÄ , o bÅ«tent:

L. L., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), su nenustatytu asmeniu, taip pat atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 27 d. susitarus daryti nusikalstamÄ veikÄ â€“ „telefoninį“ sukčiavimÄ , L. L. 2013 m. rugsėjį mėnesį, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 27 d., telefonu susisiekė su G. M. ir paprašė pastarosios gauti banko sÄ skaitos numerį, o G.

M., nesuvokdama, jog banko sÄ skaita bus naudojama nusikalstamai veikai daryti, paprašė G. Ma. Å¡ios sÄ skaitos numerio, o pastaroji (G. Ma.), nesuvokdama, jog jos banko sÄ skaita bus naudojama nusikalstamai veikai, perdavė savo sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, G. M., G. M. minėtÄ G. Ma. banko sÄ skaitos numerį telefonu perdavė L. L., o jis ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 27 d. šį sÄ skaitos numerį perdavė nenustatytam asmeniui, su kuriuo sutarė daryti nusikalstamÄ veikÄ ;po to 2013 m. rugsėjo 27 d. nenustatytas asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), iÅ¡ telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (mobilaus ryÅ¡io įrenginio IMEI (duomenys neskelbtini)) paskambino V.

D. į gyvenamosios vietos fiksuoto ryÅ¡io telefonÄ ir, neteisėtai pasisavinęs valstybės tarnautojo vardÄ , prisistatė FNTT pareigÅ«nu „R.“, po to melagingai pasakė, jog iÅ¡ jo sÄ skaitos neteisėtai pervedami pinigai, todėl jis (V. D.) turi padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis, skirtus prisijungti prie elektroninės bankininkystės, o V. D., manydamas, jog Å¡ie duomenys iÅ¡ tiesų reikalingi, tokiu bÅ«du bÅ«damas suklaidintas, Å¡iuos duomenis, kurie buvo susieti su jo asmenine ir juridinių asmenų, kuriuose jis dirba (VÅ¡Ä® „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, kooperatinės bendrovės „Z.“), banko sÄ skaitomis, padiktavo;po to nenustatytas asmuo, tęsdamas bendrininkų nusikalstamÄ sumanymÄ apgaule įgyti banko sÄ skaitose esančias lėšas, nenustatytoje vietoje, naudodamas mobilaus ryÅ¡io įrenginį, kuriam interneto tinkle buvo priskirtas IP adresas (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 27 d. prisijungė prie interneto tinklo, panaudodamas svetimus (V.

D.) elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, t. y. save identifikuodamas kaip teisėtÄ duomenų naudotojÄ V. D., neteisėtai prisijungė prie AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninės bankininkystės sistemos (informacinės sistemos), susietos su VÅ¡Ä® „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, kooperatinės bendrovės „Z.“ banko sÄ skaitomis, ir atlikdamas neteisėtas operacijas, iÅ¡ minėtų juridinių asmenų banko sÄ skaitų į kitų asmenų banko sÄ skaitas pervedė iÅ¡ viso 32 900 Lt, tame tarpe iÅ¡ UAB „K.“ sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1000 Lt ir iÅ¡ UAB „T.“ sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 3000 Lt į L.

L. pateiktÄ G. Ma. sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB (duomenys neskelbtini) banke;po to L. L., tęsdamas nusikalstamÄ sumanymÄ , tÄ pačiÄ dienÄ telefonu informavo G. M., nesuvokusiÄ jo nusikalstamų veiksmų pobÅ«džio, apie bÅ«tinumÄ iÅ¡ G. Ma. banko sÄ skaitos iÅ¡gryninti pervestas pinigines lėšas, G. M. kartu su G. Ma., nesuvokusia nusikalstamų veiksmų pobÅ«džio, pinigines lėšas, gautas iÅ¡ UAB „K.“ ir UAB „T.“, iÅ¡grynino bankomate, t. y. bankomate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., iÅ¡grynino 3900 Lt.

Å iais veiksmais L. L., veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule įgijo svetimÄ UAB „K.“ ir UAB „T.“ priklausantį turtÄ â€“ 4000 Lt (1158,48 Eur).Apeliaciniu skundu nuteistojo L. L. gynėjas advokatas D. Stalionis praÅ¡o panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 nuosprendžio dalį dėl L. L. nuteisimo ir priimti naujÄ nuosprendį – iÅ¡teisinti L. L., kadangi nėra įrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , ir atmesti civilinius ieÅ¡kinius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog neturi jokios įtakos aplinkybė, kad nurodytu metu L. L. buvo atliekantis bausmę (duomenys neskelbtini). Tik nustačius visus nusikaltimo sudėties požymius, galima teigti, kad asmuo padarė nusikaltimÄ , ir už tai jam paskirti bausmę. Tuo tarpu kaltinimÄ palaikantis prokuroras nurodė, kad L. L. galėjo padaryti jam inkriminuojamÄ nusikaltimÄ , kadangi jau yra anksčiau teistas. Remdamasis Å¡ia aplinkybe, gynėjas teigia, kad prokuroras neturi patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog L.

L. bÅ«tų padaręs jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pabrėžiama, kad baudžiamojoje teisėje apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti prielaidomis, turi bÅ«ti nustatyta objektyvi tiesa.L. L. buvo kaltinamas sukčiavimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, siekiant pripažinti asmenį kaltu sukčiavus, bÅ«tina įrodyti, kad asmuo dalyvavo Å¡iame nusikaltime, panaudojo apgaulę ir visus Å¡iuos veiksmus atliko tyčia. Tik įrodžius visas Å¡ias aplinkybes, galima bÅ«tų priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį L.

L. Jeigu nors vienas privalomasis nusikaltimo sudėties požymis neįrodomas, to asmens negalima pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ . Gynėjas nurodo, kad Å¡ioje baudžiamojoje byloje V. D. yra pripažintas nukentėjusiuoju, todėl viena iÅ¡ aplinkybių, kuri turėjo bÅ«ti nustatyta, kas skambino nukentėjusiajam V. D., kad iÅ¡ jo bÅ«tų iÅ¡vilioti prisijungimo prie sÄ skaitos kodai. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog bÅ«tent L. L. skambino nukentėjusiajam V. D., todėl baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog L.

L. panaudodamas apgaulę iÅ¡ V. D. iÅ¡viliojo prisijungimo kodus prie sÄ skaitos ir tokiais veiksmais įgijo svetimÄ turtÄ .Be to, pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodytas mobilaus ryÅ¡io telefonas, taip pat kompiuteris ar kitas mobilus įrenginys, su kuriuo galima prisijungti prie interneto, nebuvo surastas pas L. L. Byloje nėra įrodymų, kad L. L. turėjo atitinkamÄ mobilaus ryÅ¡io telefonÄ nusikaltimo padarymo metu – 2013 m. rugsėjo 27 d. Remiantis Å¡iomis aplinkybėmis apeliaciniame skunde konstatuojama, kad pas L.

L. nebuvo surasti nusikaltimo padarymo įrankiai.Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog tiek nuosprendyje surašytuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose G. M. parodymuose yra daug neaiškumų, kurie turėjo būti pašalinti ikiteisminio tyrimo metu, atliekant procesinius veiksmus. Pažymima, jog net nebuvo išsiaiškinta, kaip G. M. susipažino su L. L., kadangi jos nurodytu laiku L. L. atliko bausmę. Šios aplinkybės nustatymas yra svarbus, kadangi tai padėtų nustatyti, ar G. M. tikrai pažinojo L.

L., ar tai nėra jos pasirinkta gynybos versija ir kito asmens, galbÅ«t padariusio nusikaltimÄ , slėpimas. Atkreipiamas dėmesys, jog iÅ¡ pradžių G. M. teigė, kad ji su L. L. susipažino įkalinimo vietoje, tačiau pirmÄ kartÄ jį pamatė tik teisme. Taigi parodymuose yra aiÅ¡kus prieÅ¡taravimas.Kitas apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar G. M. bendravo su tikruoju L. L. G. M., duodama parodymus teismo posėdžio metu, abejojo, ar ji tikrai bendravusi su L. L. Anot gynėjo, Å¡iÄ iÅ¡vadÄ sustiprina dar ir tai, kad tariamas bendravimas vyko 2013 metų rugsėjo mėnesį, o G.

M. „gyvai“ pirmÄ kartÄ L. L. pamatė tik 2017 metais teismo posėdyje. Taigi buvo praėjęs netrumpas laiko tarpas, todėl sunku patikėti, kad G. M. galėjo taip puikiai atsiminti asmens balsÄ , kurio prieÅ¡ tai niekada nebuvo mačiusi, o tik buvo kalbėjusi su juo telefonu. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, apeliaciniame skunde teigiama, kad G. M. parodymai, jog bÅ«tent L. L. jos prašė pateikti banko sÄ skaitos numerį, į kuriÄ turi bÅ«ti pervesti pinigai, taip pat jog L. L. davė nurodymus, kÄ toliau daryti su pinigais, yra abejotini.

Turėjo bÅ«ti vadovaujamasi principu, kad visos abejonės, kurios nėra paÅ¡alintos, yra aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai. G. M. teigė, jog kai buvo areÅ¡tuota G. Ma. banko sÄ skaita, ji pati paskambinusi L. L., tačiau iÅ¡ pradžių ji teigė, kad L. L. numerio niekada nebuvo iÅ¡sisaugojusi, kadangi neva L. L. labai dažnai keisdavo telefono numerius. Taigi gynėjas kelia klausimÄ , kaip galima paskambinti kitam asmeniui, neturint iÅ¡sisaugojus jo telefono numerio. Esant tokiai daugybei neatitikimų bei neaiÅ¡kumų G.

M. parodymuose, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog bÅ«tent L. L. prašė G. M. banko sÄ skaitos numerio, kad jis davė kitus neteisėtus nurodymus. G. M. buvo papraÅ¡yta atpažinti L. L., tačiau ji to padaryti nesugebėjo, kadangi niekada L. L. nebuvo mačiusi.Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas iÅ¡samiai. Jeigu G. M. teigė, kad ji su L. L. bendravo telefonu ir trumposiomis žinutėmis, turėjo bÅ«ti paimtos G. M. telefonų iÅ¡klotinės, kad bÅ«tų galima įsitikinti, ar jie tikrai bendravo.

Tokiu bÅ«du bÅ«tų buvę nustatyti telefono numeriai, kuriais neva G. M. bendravo su L. L. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog nebuvo aiÅ¡kinamasi, kaip G. M. perdavė banko sÄ skaitos numerį L. L. Pati G. M. teigė, kad ji perdavė banko sÄ skaitos numerį siųsdama trumpÄ jÄ Å¾inutę, tačiau tai prieÅ¡tarauja jos parodymams, kad ji neturėjo iÅ¡sisaugojusi L. L. telefono numerio. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nedelsiant po nusikaltimo padarymo, todėl telefoninių pokalbių iÅ¡klotines paimti nebÅ«tų buvę kliūčių, tačiau tai nebuvo atlikta laiku ir Å¡iuo metu nėra galimybių gauti Å¡ių įrodymų.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra patvirtintos aplinkybės, jog L. L. nuolat naudojosi E. Z. banko sÄ skaita. Tai buvo daroma dar iki 2013 m. rugsėjo 27 d. Taigi keliamas klausimas, kokiu tikslu reikėtų praÅ¡yti dar vienos sÄ skaitos numerio iÅ¡ kito asmens, kad pinigai vis tiek pakliÅ«tų į E. Z. banko sÄ skaitÄ .Taigi esant tokiai daugybei neatitikimų, L. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikęs praÅ¡ymÄ dėl akistatos su G. M. surengimo, kad neaiÅ¡kumai ir abejonės bÅ«tų paÅ¡alinti, tačiau prokuroras nesutiko atlikti tokio procesinio veiksmo.

Å ie neatitikimai nebuvo paÅ¡alinti ir nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu užfiksuota, jog iÅ¡ nukentėjusiojo ir jo atstovaujamų bendrovių apgaule buvo įgyta apie 33000 Lt, tačiau L. L. nuteistas tik dėl 4000 Lt sumos įgijimo pabaudojant apgaulę. Abejojama, jeigu Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ padarė L. L., kodėl jis nebuvo teisiamas dėl neva apgaule įgytos visos pinigų sumos.Daroma iÅ¡vada, kad L. L. nuteistas, remiantis iÅ¡imtinai tik G.

M. parodymais, kuriuose gausu prieštaravimų. Svarbu, jog G. M. davė parodymus būdama kaltinamoji ir neprisaikdinta. Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir imtis atitinkamų veiksmų, kad G. M. parodymai būtų patikrinti, t. y. įsitikinti, ar nurodytos objektyvios aplinkybės. Asmuo negali būti nuteistas išimtinai tik pagal vieno proceso dalyvio parodymus, juos turi pagrįsti kiti byloje esantys įrodymai. Nurodoma, jog byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų L. L. kaltę, nėra.Dar viena aplinkybė, verčianti abejoti G.

M. duotų parodymų teisingumu, jog ji pati nuolat darydavo piginines perlaidas nuteistiesiems. G. M. paaiÅ¡kino, kad tai darydavo papraÅ¡yta pažįstamo asmens iÅ¡ (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad G. M. turi pažįstamų (duomenys neskelbtini), su kuriais palaiko itin glaudžius ryÅ¡ius, todėl neatmestina versija, jog kaltę už šį nusikaltimÄ yra norima perkelti nekaltam asmeniui.Galiausiai apeliaciniame skunde pažymima, kad teismo iÅ¡vados apkaltinamajame nuosprendyje turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Jeigu, iÅ¡naudojus visas galimybes, byloje esančių abejonių paÅ¡alinti nepavyksta, jos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai. Apelianto nuomone, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo iÅ¡naudotos visos galimybės esantiems prieÅ¡taravimams, abejonėms ir neaiÅ¡kumams paÅ¡alinti, todėl, vadovaujantis principu, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai, L. L. turėjo bÅ«ti iÅ¡teisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi nėra įrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ .Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.Prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde yra ginčijama L. L. kaltė padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir praÅ¡oma priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nes neįrodyta, jog L.

L. dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ (BPK 329 straipsnio 1 punktas), taip pat praÅ¡oma atmesti pirmosios instancijos teismo patenkintus civilinius ieÅ¡kinius. BÅ«tent Å¡iais klausimais nutartyje ir pasisako apeliacinės instancijos teismas. Dėl sukčiavimo sudėties (BK 182 straipsnio 1 dalis) buvimo L. L. veiksmuose Priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį L. L., pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuosprendyje aptartų įrodymų visuma (teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymai, raÅ¡ytinė bylos medžiaga) leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog L.

L. suvokė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims apgaule suklaidinus asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ir nenustatytų asmenų naudai įgyja svetimÄ turtÄ â€“ pinigus, numatė, kad dėl jo veiksmų asmuo patirs turtinę žalÄ , ir to norėjo bei siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Tokia L. L. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, yra kvalifikuota tinkamai. Kadangi asmenys, su kuriais bendrai veikė L. L., nenustatyti, nežinoma, ar jie atitinka subjekto požymius, pirmosios instancijos teismas iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alino aplinkybę, kad L.

L. veikė bendrininkų grupe. IÅ¡ esmės apeliaciniame skunde yra keliami įrodymų vertinimo klausimai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ . Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimÄ asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmuose.

Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtai, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.).

TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundÄ , pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitÄ raÅ¡ytinę bylos medžiagÄ , sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo padaryta iÅ¡vada, kad įrodyta, jog L. L. dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 1 dalyje.BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę įgyja (arba iÅ¡vengia turtinės prievolės ar jÄ panaikina) neteisėtai, apgaule.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymÄ ar turtinės teisės įgijimÄ neteisėtÄ baudžiamÄ ja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieÅ¡ turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginÄÄ ir priimančius privalomai vykdytinÄ sprendimÄ , siekiant tokiu bÅ«du įgyti svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-329-222/2015, 2K-133-222/2017).

Taigi sukčiavimo atveju panaudojama apgaulė įgyjant svetimÄ turtÄ (ar turtinę teisę) arba, kitaip tariant, apgaulė yra bÅ«das, kuriuo įgyjamas svetimas turtas (ar turtinė teisė). Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo, jog panaudojant apgaulę buvo neteisėtai įgytas svetimas UAB „K.“ ir UAB „T.“ priklausantis turtas, tačiau ginčijamas L. L. dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ . Kaip teisingai yra nurodyta apeliaciniame skunde, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, turi bÅ«ti įrodyti visi bÅ«tinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Taigi nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti įrodyta, kad neteisėtai įgyjant svetimÄ turtÄ buvo panaudota esminė apgaulė ir asmuo norėjo taip elgtis bei siekė kilsiančių padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tik nustačius visus bÅ«tinuosius požymius, galima tvirtinti, kad L. L. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nėra įrodyta, kad bÅ«tent L. L. panaudodamas apgaulę iÅ¡ V. D. sužinojo prisijungimo kodus prie banko sÄ skaitos ir tokiais veiksmais neteisėtai įgijo svetimÄ turtÄ .

Visų pirma, pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas už tai, kad L. L., veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimÄ turtÄ . Kaltinime apraÅ¡ant atliktų nusikalstamų veiksmų eigÄ yra nurodyta, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. nenustatytas asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), iÅ¡ telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (mobilaus ryÅ¡io įrenginio IMEI (duomenys neskelbtini)) paskambino V.

D. į gyvenamosios vietos fiksuoto ryÅ¡io telefonÄ ir, neteisėtai pasisavinęs valstybės tarnautojo vardÄ , prisistatė FNTT pareigÅ«nu „R.“, po to melagingai pasakė, jog iÅ¡ jo sÄ skaitos neteisėtai pervedami pinigai, todėl jis (V. D.) turi padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis, skirtus prisijungti prie elektroninės bankininkystės, o V. D., manydamas, jog Å¡ie duomenys iÅ¡ tiesų reikalingi, tokiu bÅ«du bÅ«damas suklaidintas, Å¡iuos duomenis, kurie buvo susieti su jo asmenine ir juridinių asmenų, kuriuose jis dirba (VÅ¡Ä® „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „T.“, kooperatinės bendrovės „Z.“), banko sÄ skaitomis, padiktavo.

Taigi matyti, jog kaltinime ir nebuvo nurodyta aplinkybė, jog bÅ«tent L. L. apgaule iÅ¡ V. D. sužinojo prisijungimo prie banko sÄ skaitos kodus, kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje yra aiÅ¡kiai nurodyta, jog Å¡iuos veiksmus atliko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Vien ta aplinkybė, kad ne pats L. L. panaudodamas apgaulę sužinojo iÅ¡ V. D. prisijungimo prie banko sÄ skaitos kodus, savaime nereiÅ¡kia, kad L. L. apskritai nenaudojo apgaulės ir todėl jo veiksmuose nėra visų bÅ«tinųjų sukčiavimo sudėties požymių.

Esminis sukčiavimo požymis, iÅ¡skiriantis Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ kitų veikų, kuriomis užvaldomas svetimas turtas, yra apgaulė. Apgaulė gali pasireikÅ¡ti aktyvia arba pasyvia forma, iÅ¡oriÅ¡kai ji panaÅ¡i į civilinės teisės numatytÄ turto ar turtinės teisės įgijimÄ , tačiau esmė yra apgaulė, kuri gali pasireikÅ¡ti žodine dezinformacija, raÅ¡ytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų iÅ¡orės savybes ir formas.

Sukčiavimo atveju apgaulė yra priemonė neteisėtai ir neatlygintinai įgyti svetimÄ turtÄ . Apgaulės bÅ«dų gali bÅ«ti labai įvairių, tÄ parodo ir gausi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-312/2013, 2K-336/2013, 2K-392/2013, 2K-523/2013, 2K-526/2013, 2K-123/2014 ir kt.). Tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui bÅ«dinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimÄ turtÄ .

Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiÅ¡kė tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, paskambinęs V. D., prisistatė FNTT pareigÅ«nu ir melagingai pranešė, kad iÅ¡ asmens sÄ skaitos neteisėtai pervedami pinigai, todėl jis turi padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis, o V. D., bÅ«damas iÅ¡ esmės suklaidintas, manydamas, kad Å¡ie duomenys iÅ¡ tiesų reikalingi, juos padiktavo. Taigi akivaizdu, kad buvo panaudota esminė apgaulė, jei nenustatytas asmuo nebÅ«tų prisistatęs FNTT pareigÅ«nu ir informavęs apie neva daromÄ nusikaltimÄ V.

D., t. y. iÅ¡ jo sÄ skaitos neteisėtai pervedamus pinigus, jis nebÅ«tų suteikęs elektroninės bankininkystės duomenų, taigi L. L. nebÅ«tų pavykę neteisėtai pasisavinti savo ir kitų asmenų naudai svetimo turto. BÅ«tina pažymėti, jog pats L. L. apgaulės nenaudojo, kad sužinotų V. D. prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, tačiau tai nereiÅ¡kia, jog jo veiksmuose nėra apgaulės požymių, kadangi iÅ¡ aplinkybių visumos galima spręsti, jog jis buvo susitaręs su kitais asmenimis ir žinojo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, panaudodamas apgaulę, sužinos iÅ¡ V.

D. prisijungimo prie jo banko sÄ skaitos duomenis. Remiantis Å¡iais duomenimis, darytina iÅ¡vada, kad L. L. žinojo apie apgaulės panaudojimÄ prieÅ¡ V. D. ir tam pritarė, suprasdamas ir turėdamas tikslÄ tokiu bÅ«du neteisėtai įgyti svetimÄ turtÄ .Kadangi asmuo, panaudojęs prieÅ¡ V. D. apgaulę, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad neaiÅ¡ku, ar tas asmuo atitiktų subjekto, kuriam gali bÅ«ti taikoma baudžiamoji atsakomybė, požymius. Dėl Å¡ios priežasties taip pat nebuvo nustatyta ir L.

L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iÅ¡ esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.

BendrininkavimÄ , kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibÅ«dina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ ; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebÅ«tinai reiÅ¡kia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrÄ veikÄ , susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo.

Bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, paÅ¡alinimas iÅ¡ kaltinimo neturi bÅ«ti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebÅ«tinai reiÅ¡kia netinkamÄ baudžiamojo įstatymo taikymÄ . Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamÄ veikÄ atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ arba kartu su vykdytoju bent iÅ¡ dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas).

Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors Å¡ie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iÅ¡ dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimÄ , nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytÄ veikÄ , nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali bÅ«ti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų bÅ«tinų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Taigi tais atvejais, kai asmuo, kuris pats nerealizavo visų bÅ«tinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ kartu su nenustatytu vykdytoju, bendrininkavimo konstatavimas ar paÅ¡alinimas iÅ¡ kaltinimo tampa esminis jo baudžiamosios atsakomybės klausimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009).Nagrinėjamojoje byloje nusikalstama veika (sukčiavimas) buvo padaryta dalyvaujant dviem bendravykdytojams, kurie buvo iÅ¡ anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis.

L. L. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje (sukčiavime) pasireiÅ¡kė tuo, kad jis iki 2013 m. rugsėjo 27 d. susisiekė su G. M. ir paprašė pastarosios gauti banko sÄ skaitos numerį, o gavęs reikalingus duomenis, perdavė sÄ skaitos numerį nenustatytam asmeniui. Tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , kai pinigai jau buvo pervesti į G. Ma. sÄ skaitÄ , jis informavo G. M. apie bÅ«tinumÄ iÅ¡gryninti pervestas pinigines lėšas ir taip buvo apgaule įgytas svetimas UAB „K.“ ir UAB „T.“ priklausantis turtas – 4000 Lt (1158,48 Eur).

Su nukentėjusiuoju V. D. pats L. L. nebendravo ir jo neapgaudinėjo, taigi jo veiksmai pripažinti nusikalstamais tik todėl, kad atlikti pagal susitarimÄ su nenustatytu asmeniu, kuris, paskambinęs nukentėjusiajam V. D., pateikė melagingÄ informacijÄ , apgavo nukentėjusįjį ir nulėmė jo apsisprendimÄ pateikti prisijungimo prie savo banko sÄ skaitos duomenis. Be Å¡io nenustatyto bendravykdytojo veiksmų nebÅ«tų įmanomi ir L. L. veiksmai, t. y. nebÅ«tų aiÅ¡kus nusikalstamos veikos mechanizmas ir nebÅ«tų galima konstatuoti L.

L. kaltės. Taigi iÅ¡vada, kad L. L. apgaule įgijo svetimÄ turtÄ (padarė sukčiavimÄ ), galima tik pripažinus, jog jis bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, kuris bendravo su nukentėjusiuoju ir jį apgavo. Teismui paÅ¡alinus iÅ¡vadÄ dėl bendrininkavimo liktų neaiÅ¡ku, kuo grindžiama iÅ¡vada, kad L. L. apgaule įgijo svetimÄ turtÄ . Taigi akivaizdu, kad L. L. padarė sukčiavimÄ ne vienas, bet kartu su nenustatytu asmeniu, ir kad bÅ«tent tas asmuo panaudojo apgaulę prieÅ¡ nukentėjusįjį ir bÅ«tent Å¡ie jo veiksmai leido nuteistajam neteisėtai užvaldyti svetimÄ turtÄ .

Taigi apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , jog, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nebÅ«tinai turėjo bÅ«ti nustatyta, kad bÅ«tent L. L. panaudojo apgaulę prieÅ¡ V. D. ir taip sužinojo jo elektroninės bankininkystės duomenis, jog bÅ«tų galima jį traukti baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimÄ .Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pas L. L. nebuvo rastas mobilaus ryÅ¡io telefonas, kompiuteris ar kitas įrenginys, su kuriuo bÅ«tų galima prisijungti prie interneto, todėl apeliantas padarė iÅ¡vadÄ , jog pas L.

L. nebuvo rasti nusikalstamos veikos įrankiai, kas patvirtintų, jog bÅ«tent Å¡is asmuo padarė nusikalstamÄ veikÄ . Pirmiausia bÅ«tina pažymėti, jog tiek kaltinime, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kad ne L. L., o bÅ«tent nenustatytas asmuo, tęsdamas bendrininkų nusikalstamÄ sumanymÄ apgaule įgyti banko sÄ skaitose esančias lėšas, nenustatytoje vietoje, naudodamas mobilaus ryÅ¡io įrenginį, 2013 m. rugsėjo 27 d. prisijungė prie interneto tinklo, panaudodamas svetimus (V.

D.) elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, neteisėtai prisijungė prie AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninės bankininkystės sistemos ir atlikdamas neteisėtas operacijas, iÅ¡ juridinių asmenų banko sÄ skaitų į kitų asmenų banko sÄ skaitas pervedė iÅ¡ viso 32 900 Lt, tame tarpe iÅ¡ UAB „.K.“ sÄ skaitos pervedė 1000 Lt ir iÅ¡ UAB „T.“ sÄ skaitos pervedė 3000 Lt į L. L. pateiktÄ G. Ma. sÄ skaitÄ . Taigi matyti, jog L.

L. atliktiems veiksmams mobilaus ryÅ¡io įrenginys, kuriuo bÅ«tų galima prisijungti prie interneto, nebuvo bÅ«tinas, kadangi ne jis prisijungęs prie interneto, atlikdamas neteisėtas operacijas, iÅ¡ juridinių asmenų banko sÄ skaitų į kitų asmenų sÄ skaitas pervedė pinigines lėšas, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Be to, papildomai pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog pas L. L. nerasta nusikalstamos veikos priemonė, savaime nereiÅ¡kia, jog jis nepadarė sukčiavimo nusikaltimo.

Jei ikiteisminio tyrimo metu bÅ«tų pavykę tiksliai nustatyti asmenį, kuris jungėsi prie VÅ¡Ä® „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, kooperatinės bendrovės „Z.“ banko sÄ skaitų, tikėtina, kad tuomet galbÅ«t pas jį bÅ«tų buvusi rasta nusikalstamos veikos priemonė, t. y. mobilaus ryÅ¡io įrenginys, kuriuo jungtasi prie svetimų juridinių asmenų sÄ skaitų. Kita vertus, vien nusikalstamos veikos priemonės nebuvimas savaime nepaneigia L. L. kaltės padarius sukčiavimÄ , kadangi esama kitų jo kaltės įrodymų.

Ir prieÅ¡ingai, net jei pas L. L. bÅ«tų buvusi rasta nusikalstamos veikos priemonė, nesant kitų jo kaltės įrodymų, to nepakaktų priimti apkaltinamajam nuosprendžiui. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo proceso dalyvių parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu, juos gretino tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir su bylos rašytiniais įrodymais, išsamiai ir detaliai nurodė, kurie bylos duomenys patvirtina ar paneigia tam tikras aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymui neteikė išskirtinės reikšmės. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl bylos aplinkybių nustatymo, bei pateikė aiškius, išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylos įrodymai buvo iÅ¡samiai iÅ¡analizuoti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne vien ta aplinkybe, jog pas L. L. nebuvo rasta nusikalstamos veikos priemonė, tačiau atsižvelgė į visus duomenis, kurie yra reikÅ¡mingi aiÅ¡kinantis L. L. kaltę ir dalyvavimÄ darant nusikaltimÄ â€“ sukčiaujant.Apeliaciniame skunde yra abejojama, ar G.

M. apskritai pažinojo L. L., kadangi jos parodymuose esama prieÅ¡taravimų: G. M. teigė, jog su L. L. susipažino įkalinimo vietoje, o pirmÄ kartÄ pamatė teisme. Duodama parodymus teisme, G. M. nurodė, jog su L. L. susipažino 2012–2013 metais. Jos buvęs draugas tuo metu atliko bausmę ir susipažino su L. L., tokiu bÅ«du ir pati G. M. susipažinusi su nuteistuoju. L. L. buvo įkalinimo įstaigoje, kai jie susipažino, bendraudavo telefonu ir internetu. G. M. pažymėjo, kad gyvai L. L. nematė, jie kalbėdavo telefonu (t. 2, b. l. 161).

G. M. nurodžiusi, jog pirmÄ kartÄ L. L. pamatė teisme (t. 3, b. l. 146). Akivaizdu, jog apeliaciniame skunde bandoma formaliai įžvelgti G. M. parodymuose neva esančius prieÅ¡taravimus. G. M. ir L. L. susipažino, kol nuteistasis buvo įkalinimo įstaigoje, tačiau jie bendravo tik telefonu, todėl G. M. galėjo L. L. pirmÄ kartÄ pamatyti tik teismo posėdžio metu. Vien tai, kad asmenys bendravo nuotolinio ryÅ¡io priemonėmis, tačiau nebuvo susitikę, nereiÅ¡kia, kad jie laikytini nepažįstamais.

Tačiau esant tokioms aplinkybėms, yra itin svarbu atsakyti į klausimÄ , ar nuotolinio ryÅ¡io priemonėmis G. M. tikrai bendravo su L. L., ar su kitu asmeniu, kuris tik naudojosi L. L. vardu ir pavarde.Teismo posėdžio metu pats nuteistasis L. L. neigė pažinojęs G. M. (t. 2, b. l. 135). G. M. tvirtino, kad žino, jog tikrai bendravo su L. L., nurodė pažinojusi kaltinamojo balsÄ . G. M. teigė socialiniame tinkle „Facebook“ mačiusi L. L. nuotraukÄ , tai buvo tas pats asmuo. IÅ¡ to paties telefono numerio, kuriuo bendravo su L.

L., ji gaudavusi nuotraukas asmens, su kuriuo bendravo, tai buvo L. L. Ji prisiminė asmens, su kuriuo bendravo, balsÄ , G. M. nekilo abejonių, kad skambino L. L. (t. 2, b. l. 162). Atkreiptinas dėmesys, kad G. M. ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, jog su L. L. bendravo telefonu, taip pat galbÅ«t internetu (dėl bendravimo internetu G. M. suabejojo, nes yra praėję daug laiko), L. L. yra jai siuntęs savo nuotraukas, o teisme ji pažino, kad L. L. yra tas pats asmuo, kuris siuntė nuotraukas (t. 4, b. l. 76–77).

Taigi apklausiama teismo posėdžio metu pirmÄ kartÄ G. M. buvo visiÅ¡kai įsitikinusi, kad telefonu bendravo su L. L., jog bÅ«tent jis davė nurodymus dėl pinigų pervedimo. G. M. suabejojo, ar tikrai bendravo su L. L. tik po to, kai teismo posėdžio metu parodymus davė liudytojas K. S. (pravardė P.). K. S., duodamas parodymus, teigė, jog, bÅ«damas įkalinimo įstaigoje, nusipirko iÅ¡ L. L. telefonÄ . Ä® šį telefonÄ rašė mergina, su kuria jis pradėjo bendrauti. Jai pasisakius, kad yra L.

L. mergina, K. S. apsimetė L. L. Telefone buvo kelios L. L. nuotraukos, kurias K. S. nusiuntė merginai, o Å¡i jam atsiuntė savo. Vėliau V. O. paprašė gauti sÄ skaitos numerį, nes L. L. nurodė neturįs. Banko sÄ skaitos numerį K. S. gavo per G. M. Ä® G. M. nurodytÄ sÄ skaitÄ buvo pervesta 4000 Lt, o K. S. paprašė, kad ji Å¡iuos pinigus nuimtų. Tuo metu L. L. nurodė banko sÄ skaitÄ , o K. S. paprašė, kad G. M. dalį pinigų pervestų bÅ«tent į tÄ L. L. nurodytÄ banko sÄ skaitÄ (t. 3, b. l. 8).

Po Å¡ių liudytojo K. S. parodymų G. M. teisme nurodė, jog asmens pravarde P. nepažinojo, su K. S. ir V. O. jai bendrauti neteko. Manė, jog bendrauja su L. L., nes jis jai siųsdavo nuotraukas. Tačiau negalėjo pasakyti, ar tikrai bendravo su L. L., nes telefonu kalbėdavo be vaizdo perdavimo (t. 3, b. l. 146). Vis dėlto, matyti, jog iki K. S. apklausos teismo posėdžio metu G. M. buvo įsitikinusi, kad bendravo bÅ«tent su L. L., tik liudytojo parodymai privertė jÄ suabejoti, ar tikrai telefonu kalbėjusi su pačiu L.

L. Tuo tarpu K. S. parodymų liudytojas V. O. visa apimtimi nepatvirtino. Å is liudytojas pažymėjo, jog asmuo, pravarde P., iÅ¡ L. L. nusipirko mobilaus ryÅ¡io telefonÄ , kurį perdavė V. O. Tas pats asmuo vėliau V. O. klausęs, ar gali, naudodamasis L. L. duomenimis, bendrauti su G. M. Vis tik V. O. nurodė, jog asmens, pravarde P., banko sÄ skaitos numerio neprašė, taip pat neprašė, kad pinigai bÅ«tų pervesti į G. M. banko sÄ skaitÄ . V. O. nurodė, jog asmens, pravarde P., tik prašė pervesti pinigus už įsigytus mobiliojo ryÅ¡io telefonus, pinigus pervesdavo tiems asmenims, iÅ¡ kurių pirkdavo telefonÄ (t. 3, b. l. 145–146).

Apygardos teismas pažymi, jog yra akivaizdu, kad liudytojai K. S. ir V. O. parodymai tarpusavyje yra vieni kitiems prieštaringi, tos pačios aplinkybės nurodomos visiškai skirtingai, todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad teisme apklaustų liudytojų K. S., pravarde P., ir V. O. parodymai nesutampa tarpusavyje, yra nelogiški, neatitinka (duomenys neskelbtini) raštuose pateiktos informacijos, juos taip pat paneigia G. M. parodymai.

Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai tokius minėtų nuteistųjų parodymus vertino kritiÅ¡kai, kaip siekį padėti L. L. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. TokiÄ pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ sustiprina ir aplinkybė, kad nuteistasis L. L. versijÄ , jog su G. M. galbÅ«t bendravo kiti jo pažįstami nuteistieji, iÅ¡kėlė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu Å¡ių tvirtinimų nebuvo pateikęs, todėl jo nurodyti kiti nuteistieji ir buvo apklausti tik teismo posėdžio metu.

Taigi apeliacinės instancijos teismas tokius L. L. teiginius laiko jo gynybine versija, siekiu iÅ¡vengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Tokį duomenų vertinimÄ iÅ¡ dalies patvirtina ir V. O. parodymai, kadangi jis paneigė K. S. tvirtinimÄ , jog iÅ¡ jo buvo prašęs banko sÄ skaitos numerio, į kurį bÅ«tų galima pervesti pinigus, ir jog šį numerį K. S. buvo gavęs iÅ¡ G. M. Taigi nuteistųjų K. S. ir V. O. parodymai teismo posėdžio metu nepatvirtina, kad L. L. inkriminuotus veiksmus galėjo atlikti kiti asmenys.

Ä®vertinus pirmosios instancijos teismo atliktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ , apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad G. M. pateikti banko sÄ skaitos numerį ir neteisėtus nurodymus, kÄ darytai su pinigais, pervestais į Å¡iÄ sÄ skaitÄ , pastarajai davė bÅ«tent L. L., o ne tretieji asmenys. Apeliaciniame skunde yra nurodyta ir daugiau G. M. parodymų tarpusavio prieÅ¡taravimų. Atkreipiamas dėmesys, jog G. M. tvirtinusi, kad areÅ¡tavus G. Ma. sÄ skaitÄ pati paskambino L. L. paklausti, kas nutiko, nors prieÅ¡ tai buvo nurodžiusi, jog L.

L. telefono numerio nebuvo išsisaugojusi. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis G. M. parodymus bando vertinti išimtinai sau palankiai ir ieško netikslumų, iš pradžių gerai neįsigilinęs į parodymų turinį bei esmę. G. M. nurodė, jog L. L. telefono numerius keisdavo kas savaitę, kartais kas mėnesį (t. 2, b. l. 161–162). Taip pat G. M. teigė, jog pati paskambino L. L., tačiau negalinti nurodyti, į kokį telefono numerį skambinusi, nes L. L. nuolat keisdavo telefono numerius, tačiau teko skambinti pačiai, kai buvo užblokuota G.

Ma. sÄ skaita (t. 3, b. l. 147). Taigi net jei G. M. ir nebuvo iÅ¡sisaugojusi L. L. mobilaus telefono numerio, tai savaime nepatvirtina aplinkybės, jog ji negalėjusi paskambinti L. L., kadangi tiesiog galėjo pagal susisiekimo žurnalÄ mobilaus ryÅ¡io įrenginyje susirasti ankstesnius skambučius ar trumpÄ sias žinutes, adresuotus L. L., ir tokiu bÅ«du su juo susisiekti pakartotinai. BÅ«tent taip situacijÄ paaiÅ¡kino ir pati G. M. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu, nurodydama, kad L. L. telefono numerio neiÅ¡saugojo, tačiau atsiminė paskutinius numerio skaičius pagal įeinančius skambučius, o laikotarpis, kada pinigai buvo pervesti į draugės sÄ skaitÄ , nebuvo ilgas, tuo laikotarpiu bendravo su L.

L. L. L. rašė trumpÄ sias žinutes, iÅ¡ žinučių buvo galima atsekti telefono numerį (t. 4, b. l. 76–77). Savaime suprantama ir logiÅ¡ka yra aplinkybė, kad G. M. gali neprisiminti L. L. telefono numerio bei nežino, kuriuo tiksliai numeriu su juo susisiekusi, kai norėjo persiųsti G. Ma. banko sÄ skaitos numerį, kadangi, kaip buvo ir pati nurodžiusi, jis telefono numerius itin dažnai keisdavo. Å iÄ aplinkybę patvirtinusi ir liudytoja E. Z. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. Z. teigė, jog L.

L. telefono numerius keisdavo dažnai, todėl numerio ji nurodyti negalinti (t. 2, b. l. 160). Taigi akivaizdu, jog aplinkybė, kad G. M. negalinti nurodyti vieno tikslaus L. L. naudoto telefono numerio, nereiÅ¡kia, jog jos parodymai yra prieÅ¡taringi ar netikslÅ«s, nes jų bendravimas telefonu vyko prieÅ¡ netrumpÄ laiko tarpÄ , L. L. telefono numerius dažnai keisdavo, ir tai savaime nepaneigia fakto, jog G. M. telefonu bendravo bÅ«tent su L. L. E. Z. parodymų reikÅ¡mę taip pat bÅ«tina aptarti iÅ¡samiau. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog L.

L. E. Z. banko sÄ skaita naudojosi ir iki 2013 m. rugsėjo 27 d., taigi keliamas klausimas, kam jam reikėjo trečio asmens papildomai praÅ¡yti dar vieno banko sÄ skaitos numerio, kad pinigai galiausiai vis tiek bÅ«tų pervesti į E. Z. banko sÄ skaitÄ . Teismo posėdžio metu E. Z. nurodė, jog po poros metų po pažinties su L. L. jis paprašė merginos atsidaryti banko sÄ skaitÄ , tačiau nenurodė kokiu tikslu. Vėliau į E. Z. banko sÄ skaitÄ buvo pervedami pinigai ir ji suprato, kad L. L. įkalinimo įstaigoje vykdo „verslÄ â€œ.

E. Z. nurodė pati atlikusi pervedimus kitiems asmenims, tačiau pinigais, pervestais į jos sÄ skaitÄ , savo reikmėms nesinaudojusi. Pinigų pervedimai vyko Å¡iek tiek ilgiau nei mėnesį, kontaktinius duomens, kam reikia pervesti pinigus, nurodydavo telefonu. Pinigai buvo pervedami asmenimis, esantiems tiek įkalinimo įstaigoje, tiek ir laisvėje. E. Z. nurodė, jog mano, kad visada bendravo su L. L., su juo buvo susitikusi įkalinimo įstaigoje. Bendra pervedimų suma buvo apie 33000 Lt, iki 40000 Lt (t. 2, b. l. 160–161).

Taigi matyti, jog E. Z. nurodytos ir aptartos faktinės aplinkybės atitinka G. M. parodymų turinį, o tai leidžia užtikrintai spręsti, kad G. M. neklydo nurodžiusi, jog telefonu iÅ¡ties bendravo su L. L. ir bÅ«tent jis prašė jos banko sÄ skaitos numerio bei nurodė, kaip elgtis su pervestais pinigais. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti grįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/20I2, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K.-232/2014, 2K-471-507/2015).

Taigi nuteistojo L. L. svarstymai ir hipotetiniai klausimai, kokiu tikslu jam bÅ«tų reikėję papildomos trečio asmens sÄ skaitos, kai jis jau ir taip naudojosi E. Z. banko sÄ skaita dar iki 2013 m. rugsėjo 27 d., neturi jokio teisinio pagrindo. Tik patys nusikalstamÄ veikÄ darę asmenys gali tiksliai nurodyti, kam ir kokių banko sÄ skaitų jiems reikėjo, nes bÅ«tent jie geriausiai žino savo sukurtÄ nusikaltimo mechanizmÄ , o teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, gali spręsti, kad skirtingos banko sÄ skaitos buvo reikalingos nusikalstamos veikos pėdsakams slėpti ir apsunkinti jos iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , tačiau Å¡ios prielaidos neturi jokios reikÅ¡mės įrodymų vertinimui bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.Apeliaciniame skunde keliamas ir pasisavintų piniginių lėšų sumos klausimas.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apgaule buvo įgyta 33000 Lt, tuo tarpu L. L. nuteistas už 4000 Lt sumos įgijimÄ apgaule. Nepaisant to, jog nukentėjusysis V. D., duodamas parodymus, nurodė, jog iÅ¡ įmonių sÄ skaitų buvo pervesta 30000 Lt (t. 2, b. l. 152–153), be to, tokios pinigų sumos pervedimÄ Ä¯ jos sÄ skaitÄ patvirtino ir liudytoja E. Z. (t. 2, b. l. 160), tačiau G. M. nurodė, kad, į G. Ma. sÄ skaitÄ pervedus pinigus, jos iÅ¡grynino 3900 Lt, 100 Lt už „paslaugÄ â€œ liko G.

Ma. (t. 2, b. l. 161), liudytoja G. Ma. nurodė, kad į jos sÄ skaitÄ buvo pervesta apie 2000–3000 Lt, tačiau teigė, jog tiksliai nežino, kiek buvo pervesta į jos sÄ skaitÄ , kiek pamena – 3000 Lt, jai davė apie 100 Lt (t. 2, b. l. 151–152). IÅ¡ 2013 m. rugsėjo 27 d. UAB „K.“ sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad tÄ dienÄ iÅ¡ Å¡ios įmonės sÄ skaitos buvo pervestos įvairios pinigų sumos fiziniams asmenims, tarp jų G. Ma. buvo pervesta 1000 Lt (t. 1, b. l. 25). IÅ¡ 2013 m. rugsėjo 27 d.

UAB „T.“ sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad tÄ dienÄ iÅ¡ Å¡ios įmonės sÄ skaitos buvo pervesta 3000 Lt G. Ma. (t. 1, b. l. 26). IÅ¡ G. Ma. sÄ skaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, iÅ¡raÅ¡o matyti, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. jai UAB „K.“ 2013 m. rugsėjo 27 d. pervedė 1000 Lt, UAB „T.“ pervedė 3000 Lt. TÄ pačiÄ dienÄ iÅ¡ jos buvo iÅ¡imta 90 Lt ir 3900 Lt (t. 1, b. l. 63). IÅ¡ G. M. sÄ skaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, iÅ¡raÅ¡o matyti, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. iÅ¡ jos sÄ skaitos buvo pervesta 3200 Lt į E. Z. sÄ skaitÄ (t. 1, b. l. 86).

IÅ¡ E. Z. sÄ skaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, matyti, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. į jÄ buvo pervesta 3200 Lt iÅ¡ G. M. sÄ skaitos (t. 1, b. l. 112). Liudytojų G. M. ir G. Ma. parodymai bei sÄ skaitų iÅ¡rašų duomenys patvirtina, jog L. L. davė nurodymus G. M. bÅ«tent dėl 4000 Lt sumos. Sukčiavimo nusikaltimo sudėtis yra materiali, nusikaltimas laikomas baigtu, kai kyla BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, turto savininkui ar teisėtam valdytojui padaroma turtinė žala – jis netenka turto ar turtinės teisės. Taigi akivaizdu, jog, pervedus pinigus į G.

Ma. sÄ skaitÄ , juridiniai asmenys, kuriems priklausė piniginės lėšos, ir jų atstovai neteko galimybės disponuoti pinigais, t. y. buvo patirta turtinė žala, nes neteisėtai pasisavintas juridiniams asmenims priklausantis turtas, taip pat įvertinus visas aptartas aplinkybes, minėtÄ pinigų sumÄ pervedus į E. Z. sÄ skaitÄ , L. L. įgijo galimybę Å¡iais pinigais disponuoti kaip savo turtu. Taigi nagrinėjama nusikalstama veika buvo baigta nuo to momento, kai, panaudojus apgaulę ir taip sužinojus prisijungimo prie banko sÄ skaitų duomenis, pinigai iÅ¡ UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, VÅ¡Ä® „S.“, kooperatinės bendrovės „Z.“ banko sÄ skaitų buvo pervesti į kitas banko sÄ skaitas, t. y. nuo to momento, kai V.

D. neteko galimybės disponuoti šiomis piniginėmis lėšomis. Vis dėlto, ar kiti nusikalstamos veikos dalyviai įgijo teisę disponuoti pervestais pinigais, yra neaišku, taip pat byloje nėra duomenų, ar L. L. turėjo galimybę disponuoti didesne nei 4000 Lt suma, todėl L. L. buvo inkriminuotas tik 4000 Lt sumos pasisavinimas, kadangi tik dėl šios konkrečios pinigų sumos jis davė neteisėtus nurodymus ir tik tokia piniginių lėšų suma jis turėjo galimybę disponuoti savo nuožiūra.

IÅ¡ byloje esančių įrodymų galima spręsti apie L. L. susiformavusiÄ tyčiÄ tik dėl 4000 Lt sumos, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti kiti nusikalstamÄ veikÄ padarę asmenys, negalima spręsti, ar jie neperžengė bendrininkų susitarimo ribų, ar tikrai iÅ¡ anksto buvo susitarta pasisavinti bÅ«tent 32900 Lt sumÄ . Dėl aptartų aplinkybių L. L. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį bÅ«tent dėl 4000 Lt, o ne 32900 Lt, sumos pasisavinimo panaudojus apgaulę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G.

M. nuolat darydavo pinigines perlaidas pažįstamiems nuteistiesiems. Apelianto nuomone, ši aplinkybė rodo, kad G. M. su pažįstamais nuteistaisiais iš (duomenys neskelbtini) palaiko itin glaudžius ryšius. Teisiamojo posėdžio metu pati G. M. yra nurodžiusi, jog jos buvęs draugas O. A., per kurį susipažino su L. L., taip pat atliko bausmę (duomenys neskelbtini), nors jie tuo metu buvo išsiskyrę, G. M. buvusiam draugui siųsdavo pinigų (t. 2, b. l. 161). Taigi, matyti, jog apeliacinio skundo teiginys, kad G.

M. (duomenys neskelbtini) be L. L. turėjo ir kitų pažįstamų, yra visiÅ¡kai pagrįstas, to neneigia ir pati G. M., tačiau vien Å¡i aplinkybė nepaneigia L. L. kaltės padarius nusikalstamÄ veikÄ , taip pat ir nepatvirtina, kad L. L. buvo nuteistas nepagrįstai, o nusikaltimÄ padarė kitas (duomenys neskelbtini) bausmę atlikęs asmuo, kurį pažinojo G. M., t. y. kad L. L. buvo perkelta kito asmens kaltė. Kaip jau minėta anksčiau, apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl vien L.

L. pasvarstymai, kad G. M. bendravo su kitu asmeniu, kalinčiu (duomenys neskelbtini), kuris ir padarė nusikalstamÄ veikÄ , neturi reikÅ¡mės nagrinėjamai situacijai, kadangi jo kaltė buvo įrodyta iÅ¡samiai iÅ¡tirtais ir pirmosios instancijos teismo įrodymais pripažintais duomenimis. Taigi G. M. ryÅ¡iai su kitais (duomenys neskelbtini) bausmę atliekančiais asmenimis neturi reikÅ¡mės, sprendžiant apie L. L. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 1 dalyje, tuo labiau, jog L.

L. savo teiginių, kad jis buvo apkaltintas kito asmens padarytu nusikaltimu, negali pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. G. M. ryÅ¡iai su kitais (duomenys neskelbtini) kalinčiais asmenimis tik atskleidžia ir patvirtina aplinkybes, kaip ji galėjo susipažinti su nuteistuoju L. L.Apibendrinant visa tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas visus duomenis iÅ¡tyrė iÅ¡samiai, detaliai pasisakė, kodėl vienus pripažįsta įrodymais, o kitus atmeta, L.

L. kaltė buvo įrodyta duomenų visuma, o ne, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, remiantis vieno asmens parodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai iÅ¡vadai, jog įrodymų visuma (teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymai, kita raÅ¡ytinė bylos medžiaga) patvirtina, jog L. L. suvokė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims apgaule suklaidinus asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ir nenustatytų asmenų naudai įgyja svetimÄ turtÄ â€“ pinigus, numatė, kad dėl jo veiksmų asmuo patirs turtinę žaliÄ , ir to norėjo bei siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Tokia nuteistojo L. L. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Kiti procesiniai klausimai Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog prokuroras nepateikė įrodymų, kad L. L. padarė nusikalstamÄ veikÄ , o kaltinimÄ grindė iÅ¡imtinai tuo, jog L. L. yra anksčiau teistas. Ankstesnis asmens teistumas turi reikÅ¡mės sprendžiant bausmės individualizavimo klausimÄ , taip pat nustatant, ar nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių – veikÄ padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Ä® Å¡ias aplinkybes, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir nuosprendyje nurodė, jog L. L. anksčiau teistas, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, nusikalto neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, bÅ«damas įkalinimo įstaigoje, todėl yra recidyvistas. Teismas nenustatė L. L. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, nusprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytÄ laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei apskaičiuotas Å¡ios bausmės vidurkis.

Nagrinėjamu atveju ankstesnis L. L. teistumas svarbus ir tuo, jog jis laisvės atėmimo bausmę atliko (duomenys neskelbtini), o G. M. bendravo bÅ«tent su asmeniu iÅ¡ (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) atliekantis bausmę asmuo panaudojo apgaulę ir taip buvo neteisėtai pasisavintas svetimas turtas. Taigi Å¡i aplinkybė atskleidžia susijusių asmenų ryÅ¡ius. Vis dėlto L. L. tvirtinimas, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimÄ sÄ lygojo jo ankstesnis teistumas, o ne prokuroro kaltinamajame akte nurodyti ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu iÅ¡tirti objektyvÅ«s duomenys, yra visiÅ¡kai nepagrįstas.

Kaip jau minėta anksčiau, priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti grįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, vien rėmimasis ankstesniu asmens teistumu tikrai neįrodo asmens kaltės dėl konkretaus nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas ankstesniu L. L. teistumu rėmėsi spręsdamas apie jo asmenybę ir parinkdamas konkrečiÄ bausmę už padarytÄ nusikaltimÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau, spręsdamas klausimÄ dėl jo kaltės, rėmėsi ne ankstesniu L.

L. teistumu, o duomenimis iÅ¡tirtais teisiamojo posėdžio metu ir pripažintais įrodymais, kurie ir patvirtino nuteistojo kaltę.Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neiÅ¡samiai, o teisiamojo posėdžio metu nepaÅ¡alintos visos abejonės, kadangi nebuvo iÅ¡reikalautos G. M. telefoninių skambučių iÅ¡klotinės, taip pat nebuvo surengta G. M. ir nuteistojo L. L. akistata. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad ikiteisminį tyrimÄ organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimÄ baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras.

Taigi bÅ«tent prokuroras sprendžia, kokia bus ikiteisminio tyrimo eiga ir kokie procesiniai veiksmai turės bÅ«ti atlikti jo metu. Nors prokuroro užduotis yra surinkti duomenis, kurie, nagrinėjant bylÄ teisme, padėtų įrodyti kaltinamo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , tačiau įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-162-697/2016).

TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012). Taigi, jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras manė, kad surinktų duomenų pakanka ir jis galės bylÄ nagrinėjant teisme įrodyti L. L. kaltę, įstatymas nenumato jam įpareigojimo atlikti visus BPK įtvirtintus duomenų rinkimo ir patikrinimo veiksmus. Manydamas, kad surinktų duomenų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti, prokuroras gali užbaigti ikiteisminį tyrimÄ ir bylÄ su kaltinamuoju aktu perduoti į teismÄ .

Visų BPK įtvirtintų proceso veiksmų atlikimas nėra numatytas kaip privalomas, o vien tai, kad jie nebuvo atlikti, savaime nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas buvo neišsamus. Taigi prokuroras neprivalo visais BPK įtvirtintais įmanomais būdais patikrinti surinktų duomenų, kuriais bus grindžiamas kaltinimas, ypač tuo atveju, jei naujų duomenų gavimas gali labiau supainioti ar priversti suabejoti parodymus davusius liudytojus bei kitus proceso dalyvius (pvz., akistatos atlikimas). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, jog įrodymų tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir nebuvo pašalintos visos abejonės. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog neva L.

L. buvo nuteistas iÅ¡imtinai vien remiantis G. M. parodymais, nors tuo metu ji pati buvo kaltinamoji ir parodymus teisiamojo posėdžio metu davė, bÅ«dama neprisaikdinta. Visų pirma, dar kartÄ pabrėžiama, jog apkaltinamasis nuosprendis L. L. nebuvo priimtas remiantis vien G. M. parodymais. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė visus byloje esančius reikÅ¡mingus duomenis ir apkaltinamÄ jį nuosprendį priėmė, remdamasis tiek asmenų parodymais (E. Z., G. M., G. Ma., V. D. parodymai, V. O. ir K.

S. parodymai teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo iÅ¡klausyti, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertino kritiÅ¡kai, kaip prieÅ¡taringus ir neatitinkančius kitos raÅ¡ytinės bylos medžiagos), tiek kita raÅ¡ytine bylos medžiaga ((duomenys neskelbtini) pateikta informacija, banko sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai, asmens parodymo atpažinti protokolas ir kt.). Taigi akivaizdu, jog, priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį, nebuvo remiamasi iÅ¡imtinai vien G. M. parodymais. Nors L. L. apeliuoja į G. M. parodymų patikimumÄ , kadangi, nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, ji buvo kaltinamoji ir parodymus davė neprisiekusi, tačiau pažymėtina, kad ir pats L.

L., tuo metu dar bÅ«damas kaltinamasis, parodymus taip pat davė neprisiekęs. Vis dėlto, vertinant G. M. parodymus, buvo atsižvelgta į tai, kad jie buvo iÅ¡samÅ«s, nuoseklÅ«s ir juos visiÅ¡kai patvirtino kiti byloje surinkti duomenys, todėl pirmosios instancijos teismas juos ir vertino kaip įrodymÄ , tačiau ne vienintelį, pagrindžiantį L. L. kaltę padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 1 dalyje. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo L.

L. veikoje buvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir L. L. veikÄ kvalifikavo tinkamai pagal baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Taigi naikinti skundžiamÄ nuosprendį ir tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundÄ dėl jame iÅ¡dėstytų motyvų nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo L.

L. gynėjo advokato Dariaus Stalionio apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                                    Arvydas Daugėla                                                                                                                           Eduardas MaÅ¡kevičius                                                                                 Zigmas Pocius                                       Â