2019-02-06 Nr. AB-3497-3-61-3-02826-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3171-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02826-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. (H. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-607 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui H. A.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo tuo pagrindu, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Barkas LT“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas. Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Bendrovės verslo planą, darbo sutartis, sudarytas su trimis Lietuvos Respublikos piliečiais, ir kitus dokumentus. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.

3. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka visus teisės aktų keliamus reikalavimus, kurių pagrindu suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui priklauso ne mažiau nei 1/3 UAB „Barkas LT“ akcijų ir jo investuotos lėšos į įmonę sudaro daugiau nei 14 000 Eur. Bendrovė užsiima montavimu bei prekyba vandens tiekimo ir šildymo sistemomis ir jų sudedamosiomis dalimis, įmonės kita veikla yra nekilnojamojo turto projekto vystymas: ketinama įrengti ir atidaryti japonišką mėsos restoraną Vilniuje. Dokumentų leidimui gauti pateikimo metu UAB „Barkas LT“ pilną darbo dieną dirbo darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių bendras darbo užmokestis sudarė daugiau nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio darbo užmokesčio dydžius. Taigi įmonė sėkmingai vykdo veiklą ir yra pradėta įmonės veiklos plėtra, įstatinis kapitalas ir pareiškėjo investuotos lėšos atitinka įstatymo reikalavimus, įmonėje dirba Lietuvos piliečiai, kurių darbo užmokestis ne mažesnis nei įstatymo nustatyti reikalavimai, taigi UAB „Barkas LT“ atitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) keliamus reikalavimus.

4. Nurodė, kad skundžiamas Sprendimas remiasi vien tik prielaidomis ir abejonėmis, kurios neturi jokio realaus pagrindo, toks objektyviais duomenimis neparemtas sprendimas yra neteisėtas. Priimant sprendimą, turi būti vadovaujamasi ir Viešojo administravimo įstatymo nustatytais reikalavimais. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad buvo pateiktos veiklą pagrindžiančios paslaugų tiekimo sutartys ir pagal jas išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, įmonės banko sąskaitų išrašai, iš šių dokumentų matyti, jog įmonė dar daugiau nei 6 mėnesiai iki pareiškėjo kreipimosi užsiėmė ūkine komercine veikla. Migracijos departamentas taip pat nustatė įmonės vykdytus bankinius pavedimus. Nepaisant šių įrodymų, Migracijos departamentas darė prielaidą, kad įmonė nevykdo veiklos, nes nebuvo pateikti darbų priėmimo-perdavimo aktai ir nėra nurodyti statybinių objektų adresai. Migracijos departamento nuomone, aplinkybė, kad pateiktas verslo planas buvo sudarytas 2018 m. kovo mėn. reiškia, kad įmonė pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi nevykdo veiklos, tačiau tokia išvada yra nepagrįsta. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo, pateikė verslo planą, ką įmonė ketina vykdyti, t. y. kokia teisėta veikla toliau ketinama užsiimti. Aplinkybę, kad įmonė vykdė veiklą ne mažiau kaip 6 mėn. iki pareiškėjo kreipimosi pagal verslo planą patvirtina sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, banko sąskaitų išrašai, o verslo planas, pagal kurį ši veikla buvo vykdoma, pateiktas Migracijos departamentui, kai buvo kreiptasi dėl dabar turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir yra Migracijos departamento sudarytoje pareiškėjo byloje.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nepaisant aplinkybės, jog pateikti dokumentai ir darbuotojų apklausa patvirtina, kad įmonėje dirba teisės aktų reikalavimus atitinkantys darbuotojai ir priešingų, paneigiančių šias aplinkybes, įrodymų byloje nėra, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad įmonės darbuotojai Įstatymo reikalavimų neatitinka, nes jie dar dirba/dirbo kitose darbovietėse ar užsiima individualia veikla. Tokia Migracijos departamento išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, nes vien tai, kad asmenys prieš tai dirbo kitose įmonėse ar netgi dirba kitose darbovietėse, nereiškia, kad minėtieji darbuotojai nedirba šioje įmonėje ar tai, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis.

6. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas Bendrovės veikloje nedalyvauja ir teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima arba jo dalyvavimas bendrovės veikloje nėra būtinas. Pareiškėjo teigimu, pagrindinė pareiškėjo veikla įmonėje yra įmonės veiklos plėtra, investicija į nekilnojamąjį turtą, planai atidaryti restoraną. Taip pat įmonė vykdo santechnikos paslaugų verslą, tačiau pareiškėjas šioje veikloje dalyvauja mažiau, nes šią dalį kuruoja įmonės direktorius A. Ž.. Migracijos departamentas pripažįsta, kad pareiškėjas, kaip akcininkas, kalbėjo apie restorano atidarymą. Tuo tarpu visų kitų detalių klausimų apie įmonės veiklą užsienietis akcininkas ir neprivalo žinoti. Akcininkams svarbiausia yra įmonės plėtros strategija, investavimas ir pelnas, o einamieji įmonės klausimai yra tvarkomi direktoriaus. Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas verslininku, turi Šengeno vizą ir keliauja po Europą tik patvirtina jo patikimumą. Asmuo, turėdamas galiojančią Šengeno vizą, suteikiančią jam teisę būti Lietuvoje, papildomai nesikreipia dėl nacionalinės vizos, kuri jam nėra būtina. Taigi, įmonė realiai vykdo veiklą, jos veikla, darbuotojai, pareiškėjo investuotos lėšos, kaip akcininko, atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, o pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra būtinas įmonės veiklos plėtrai.

7. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas be kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikto Bendrovės verslo plano, kuris buvo sudarytas ne anksčiau nei 2018 m. kovo mėn., Migracijos departamentui niekada nebuvo pateikęs jokio kito Bendrovės verslo plano. Pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu teisės aktai nenustatė reikalavimo vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą, toks reikalavimas įsigaliojo tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Kadangi pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2018 m. kovo 16 d., jis turėjo įrodyti, kad jo įmonė pagal verslo planą vykdo veiklą ne mažiau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo verslo planas parengtas prieš pat kreipimąsi dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, pagrįstai atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

9. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti ar pareiškėjo Bendrovė atitinka jai teisės aktuose keliamus reikalavimus, atliko patikrinimą, kurio metu ne tik įvertino pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateiktas darbo sutartis, darbuotojų paaiškinimus, bet ir kitą aktualią informaciją. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad Bendrovės direktorius A. Ž. atitinkamais laikotarpiais buvo įdarbintas kitose įmonėse, toks formalus ir trumpalaikis įdarbinimas buvo būtinas, siekiant, kad trečiųjų šalių piliečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi, atitiktų teisės aktų reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad darbuotojo I. L., kaip vidaus santechnikos tinklų ir įrenginių santechniko, kvalifikacijos nepatvirtino rašytiniai dokumentai. Atsakovas nustatė, kad I. L. nežino kokią veiklą bendrovė vykdo, negalėjo išvardinti jos klientų bei vykdomų projektų. Todėl ištyręs šias aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, jog pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis, būdamas Bendrovės akcininku, neprivalo rūpintis bendrovės veikla, o yra atsakingas tik už įmonės plėtrą bei investicijas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pareiškėjas apklausos metu nurodė abstrakčias aplinkybes, susijusias su Bendrovės veiklos plėtra, pateikė prieštaringą, tikrovės neatitinkančią informaciją. Vien tai, kad pareiškėjas įsigijo Bendrovės akcijas, savaime nereiškia, kad jo ketinimai užsiimti teisėta veikla yra realūs ir leidimas laikinai gyventi jam turi būti išduotas ar pakeistas. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, jis neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-607 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui H. A.“ bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti H. A. 2018 m. kovo 16 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. (15/4-1)-3I-607 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą (Migracijos departamentui nebuvo pateikta įtikinamų dokumentų, kurie patvirtintų, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą iš tikrųjų būtų vykdžiusi realią veiklą Lietuvos Respublikoje), Bendrovės darbuotojus (Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Kadangi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pat apklausos metu pateikė neišsamius, dviprasmiškus atsakymus, Migracijos departamentas sprendė, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 16 d. prašyme nurodė, jog užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Barkas LT“. Pareiškėjas yra UAB „Barkas LT“ akcininkas, kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė UAB „Barkas LT“ verslo planą 2018 m., kuriame nurodyta, kad Bendrovės veikla – montavimas bei prekyba vandens tiekimo ir šildymo sistemomis ir jų sudedamosiomis dalimis, kita pradėta vystyti veikla – nekilnojamojo turto projekto vystymas, iš kurio pajamas planuojama gauti nuo 2019 metų. Atsakovas tokio pareiškėjos pateikto verslo plano nepripažino kaip tinkamo įrodymo pagrįsti aplinkybę, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą iš tikrųjų vykdo realią veiklą, nurodydamas, kad pateiktas 2018 m. verslo planas neįrodo, jog Bendrovė pagal verslo planą vykdo veiklą ne mažiau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 16 d.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, turėjo teisę rinkti informaciją, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju, atsakovas ginčijamame Sprendime formaliai nustatęs, jog nėra pateikta verslo plano, kuris būtų sudarytas 2017 m., konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pateikti dokumentai nepagrindžia, jog per pastaruosius 6 mėn. iki prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo, Bendrovė realiai užsiėmė veikla pagal verslo planą. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime taip pat nustatė reikšmingas aplinkybes, kad Bendrovė sudarė paslaugų teikimo sutartis, pagal sutartis išrašė PVM sąskaitas-faktūras, pateikti dokumentai, patvirtinantys atliktus bankinius pavedimus, todėl teismo vertinimu, atsakovas Sprendime nepateikė argumentų, kurie paneigtų kitus rašytinius įrodymus dėl Bendrovės vykdomos veiklos, o vien aplinkybė, kad nebuvo pateiktas verslo planas dėl 2017 m. veiklos, savaime nėra pagrindas vienareikšmiškai pripažinti, kad Bendrovė realiai veiklos nevykdė.

15. Teismas vertino, kad atsakovas neatliko reikiamų veiksmų, siekiant visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes dėl Bendrovės vykdomos veiklos. Migracijos departamentas nepasiūlė pareiškėjui pateikti papildomų įrodymų, būtent dėl kurių trūkumo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, t. y. nepasiūlė pateikti trūkstamo 2017 m. UAB „Barkas LT“ verslo plano, nors tokią pareigą Migracijos departamentui nustato Tvarkos aprašo 84 punktas. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui 2018 m. spalio 30 d. pateikė 2017 m. verslo planą. Taigi šiuo atveju atsakovas tyrimo metu turėjo visapusiškai ištirti aplinkybes, susijusias su realiai vykdoma veikla pagal verslo planą. Atsakovas nesudarė pareiškėjui realių galimybių pateikti paaiškinimų ir papildomų dokumentų dėl ginčijamame sprendime nustatytų neatitikimų, susijusių su verslo planu dėl 2017 m. Pagal Įstatymą tik atsakovui suteikta teisė priimti sprendimus išduoti ar panaikinti leidimus (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis), todėl atsakovas turi įvertinti visumą duomenų, išsiaiškinti ar Bendrovės veikla ginčo laikotarpiu buvo vykdoma pagal 2018 m. planą ar 2017 m. planą, o šių aplinkybių nustatymui būtinas papildomas tyrimas.

16. Teismas, įvertinęs visumą pareiškėjo pateiktų duomenų dėl Bendrovės vykdomos veiklos, konstatavo, kad šie dokumentai rodo, jog Bendrovė aktyviais veiksmais siekia vykdyti verslą. Tuo tarpu atsisakyti pakeisti leidimą gyventi vien dėl tos priežasties, kad nepateiktas Bendrovės verslo planas, parengtas ne ankščiau kaip prieš 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kai šio plano atsakovas kilus abejonėms dėl Bendrovės veiklos nepaprašė pateikti, taip pat nepasiūlė pareiškėjui patikslinti abejonių keliančių aplinkybių, nėra pagrindo.

17. Teismas taip pat akcentavo, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo priimamiems sprendimams taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, reikalavimai. Be to, atsakovui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį atsakovas turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvų pareiškėjui išduoto leidimo panaikinimo aplinkybių tyrimą. Nagrinėjamu atveju, atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių visų reikšmingų faktinių aplinkybių dėl Bendrovės veiklos 2017 m., nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimų ir, esant būtinybei, papildomų duomenų. Vien formalus duomenų vertinimas negali būti laikomas tinkamu atsakovui suteiktos pareigos įgyvendinimu. Toks atsakovo elgesys pripažįstamas pažeidžiančiu gero administravimo principą.

18. Teismas vertino, kad skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes iš skundžiamo Sprendimo negalima daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas teikė neatitinkančius tikrovės duomenis: priešingai – skundžiamo Sprendimo argumentai ir netinkamas duomenų vertinimas sudaro prielaidas abejoti Sprendimo argumentų ir duomenų objektyvumu. Teismas panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-607 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui H. A.“ ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 16 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

III. 19. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi buvo priimtas atlikus išsamų patikrinimą ir nustačius net tris Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus imperatyvius atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindus, kurie yra savarankiški ir kiekvienas atskirai ne tik suteikia Migracijos departamentui teisę, bet ir įpareigoja atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime visiškai nevertino tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, nenurodė, kodėl Migracijos departamento nustatyti faktai nepatvirtina Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintų atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose.

21. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime vertino tik vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą dėl veiklos vykdymo pagal verslo planą), tačiau visiškai nepasisakė dėl Migracijos departamento nustatytų kitų imperatyvių atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, kurie savaime sudaro pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi: Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto (dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto (dėl neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams dėl visą darbo laiką dirbančių darbuotojų). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat nepagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus.

22. Migracijos departamentas Sprendime atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, inter alia (be kita ko) konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima, o leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečiui tik tuo atveju, kai jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nepaneigė nustatytų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas net nevertino. Migracijos departamentas suteikė galimybę pareiškėjui pasisakyti ir, siekdamas kuo išsamiau išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą, iškvietė pareiškėją į apklausą, kurios metu suteikė pareiškėjui galimybę papasakoti apie savo vykdomą ir ketinamą vykdyti teisėtą veiklą. Pareiškėjas apklausos metu negalėjo atsakyti į klausimus, susijusius su konkrečia Bendrovės veikla ir įdarbintais darbuotojais (kurių pareiškėjo apklausos metu buvo tik du), taip pat ir į klausimus, susijusius su bendrovės finansais, nors, kaip teigia skunde, pagrindinė jo veikla Bendrovėje yra plėtra ir investicijos. Įvertinęs pareiškėjo apklausos rezultatus, Migracijos departamentas sprendime pagrįstai konstatavo, kad jis pateikė prieštaringą, tikrovei neatitinkančią informaciją, tai reiškia, kad jis Bendrovės veikloje nedalyvauja ir teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima arba jo dalyvavimas Bendrovės veikloje nėra būtinas, t. y. egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pareiškėjo apklausos nevertino ir nepasisakė dėl aukščiau nurodytų Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių.

23. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, atlieka tyrimą, kurio metu turi nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Nustačius bent vieną atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindą, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Vien tai, jog pareiškėjas įsigijo Bendrovės akcijas, savaime nereiškia, kad jo ketinimai užsiimti teisėta veikla yra realūs ir leidimas laikinai gyventi jam turi būti išduotas ar pakeistas.

Pažymi, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, visiškai nėra susipažinęs su savo Bendrovės vykdoma veikla, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas bendrovės veikloje nedalyvauja ir teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiima, o jo dalyvavimas Bendrovės veikloje nėra būtinas, t. y., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo Bendrovės veiklą bei savo pateis dalyvavimą šioje veikloje.

Išvadą, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, atsakovas padarė įvertinęs ne tik pareiškėjo apklausos rezultatus, Bendrovės patikrinimo metu gautus duomenis, bet ir informaciją, susijusią su jo Bendrovės steigimu bei įdarbintais darbuotojais, įmonėmis, su kuriomis pareiškėjo Bendrovė tariamai bendradarbiauja. Vertinant, ar pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės atitinkančią informaciją apie savo ketinimus užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, buvo įvertinti ir duomenys apie Bendrovės direktoriaus A.

Ž. darbą kitose su UAB „Finatra“ susijusiose įmonėse. Migracijos departamentas, vadovaudamasi surinktų duomenų visuma, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo Bendrovės veiklą ir savo vaidmenį šioje Bendrovėje, t. y. pagrįstai konstatavo esant savarankiškam atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindui, kurio pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl kurio ginčijamame sprendime nepasisakė, tokiu būdu pažeisdamas proceso teisės normas.

Neištyrus visų faktinių bylos aplinkybių ir neįvertinus visų Migracijos departamento nustatytų imperatyvių atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis tokiam sprendimui keliamų reikalavimų.

24. Migracijos departamentas nurodo, kad vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinęs visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju nustatė kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y.: nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); pareiškėjas apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengė atsakyti arba neatsakė į užduodamus klausimus (6.10 papunktis); duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl minėto užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, jo atvykimo ir gyvenimo tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (7 punktas). Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė bei atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento sprendimo išvadų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto kontekste taip pat nevertino, nepateikė jokių argumentų dėl to, ar nurodyti kriterijai nagrinėjamoje byloje yra taikytini, ar faktiniai bylos duomenys patvirtina arba nepatvirtina Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytą atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindą.

25. Atsakovas apeliaciniame skunde dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo nurodo, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2018 m. kovo 16 d., t. y. turėjo įrodyti, kad jo įmonė pagal verslo planą veiklą vykdo ne mažiau kaip nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. Pareiškėjas, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi ir norėdamas jį pakeisti, turėjo pakankamai laiko užtikrinti, kad jo įmonė atitiktų pasikeitusį reglamentavimą, tačiau to nepadarė. Nagrinėjamoje situacijoje Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos nuo 2017 m. birželio 19 d., nes Bendrovės verslo planas buvo parengtas tik 2017 m. lapkričio 20 d., t. y. vos prieš mėnesį iki pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pateikimo. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo verslo planas buvo parengtas prieš pat kreipimąsi dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, pagrįstai atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, kadangi pareiškėjo įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 2017 m. sudarytą verslo planą (klaidingai nurodydamas, kad šį verslo planą jis teikė kartu su ankstesniu prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi), savaime nesudaro pagrindo teigti, kad Migracijos departamento sprendimas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu. Pažymi, kad net ir nustačius, kad Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes jis nepateikė įrodymų, kad vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo panaikinti Migracijos departamento sprendimą. Konstatavęs, kad Migracijos departamentas netinkamai pritaikė vieną Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti visus kitus Migracijos departamento nustatytus pagrindus (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 12 punktas ir 14 punktas dėl visą darbo laiką dirbančių darbuotojų), kadangi jie yra savarankiški ir, nustačius bent vieną iš jų, pakeisti leidimą laikinai gyventi atsisakoma.

26. Pasisakydamas dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, nustačius, kad pareiškėjo įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes jo įmonėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, atsakovas pažymi, kad šis imperatyvus pagrindas pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo įvertintas, ginčijamame sprendime nepasisakyta dėl Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių šį pagrindą. Nors pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sakė, kad su darbuotojais yra sudarytos darbo sutartys, o apklausti darbuotojai patvirtino, kad dirba bendrovėje, šios aplinkybės savaime nepaneigia Migracijos departamento sprendimo išvadų, kad pareiškėjo įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad su Bendrovės darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. kad nurodyti darbuotojai dirba Bendrovėje visą darbo laiką ir jiems yra mokamas nustatytas darbo užmokestis, kadangi darbo sutarčių sudarymas yra privaloma sąlyga, norint gauti leidimą laikinai gyventi nurodytu pagrindu. Bendrovei nesudarius darbo sutarčių su darbuotojais, pareiškėjas net negalėtų teikti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Aplinkybių, kad pareiškėjo Bendrovės darbuotojai dirba Bendrovėje visą darbo laiką savaime nepatvirtina ir šių darbuotojų paaiškinimai. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi jo Bendrovėje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pirmosios instancijos teismas šio imperatyvaus atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindo nevertino, taigi, netinkamai ištyrė įrodymus, dėl to byla buvo išspręsta neteisingai, ir tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

27. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas išvadą, jog pareiškėjo Bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, padarė ne tik įvertinęs pareiškėjo pateiktas darbo sutartis, bet ir apklausus Bendrovės darbuotojus, nuvykus Bendrovės registracijos adresu, surinkus kitus aktualius duomenis apie darbuotojų darbą kitose bendrovėse. Taigi Migracijos departamento išvados dėl Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo yra pagrįstos byloje surinktais duomenimis, patvirtintos pačių darbuotojų paaiškinimais, pareiškėjas šių išvadų nepaneigė, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių net nevertino.

28. Atsakovas teigia, kad ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas neįvertino net trijų iš keturių imperatyvių ir savarankiškų atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, kurie kiekvienas atskirai įpareigoja Migracijos departamentą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, t. y. nustačius bent vieną iš jų Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl mano, kad teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, tai sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą.

29. Pareiškėjas H. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

30. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje pateiktus įrodymus, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, administraciniam aktui keliamus reikalavimus bei viešojo administravimo subjektui nustatytas pareigas, visiškai pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento Sprendimo argumentai nėra paremti objektyviais duomenimis, todėl pagrįstai jį panaikino. Migracijos departamento išvados nėra paremtos jokiais objektyviais duomenimis, neatitinka realios tikrovės ir prieštarauja paties Migracijos departamento surinktiems įrodymams, Sprendime nustatytoms ir konstatuotoms aplinkybėms. Sprendimas paremtas tik samprotavimais, prielaidomis ir abejonėmis, kurios neturi jokio realaus pagrindo, bei prieštarauja pareiškėjo byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Būtent tai pirmosios instancijos teismas ir akcentavo, kad atsakovas savo Sprendime, nors ir nustatęs reikšmingas aplinkybes, patvirtintas rašytiniais įrodymais, priėmė neigiamą sprendimą, nepateikdamas argumentų, kurie paneigtų rašytinius įrodymus dėl Bendrovės vykdomos veiklos.

31. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kitų Migracijos departamento nustatytų Įstatymo pagrindų, kuriais remiantis atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas visus tris Sprendime nurodytus pagrindus grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis (kurios pirmosios instancijos teismo buvo pripažintos netinkamai nustatytomis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas visiems pagrindams pagrįsti rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, jog įmonė realiai veiklos nevykdo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šių sąlygų egzistavimo visumą ir nustatęs, jog esantys rašytiniai įrodymai patvirtina realiai įmonės vykdomą veiklą, ir kad atsakovas nepateikė argumentų, kurie paneigtų rašytinius įrodymus, pagrįstai dėl kiekvieno atskiro punkto nepasisakė. Taigi teismui iš esmės nustačius, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina jo ir įmonės veiklą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl šie įrodymai netinkami ir kodėl atsakovas jais nesiremia, teismas visiškai pagrįstai panaikino Migracijos departamento Sprendimą, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas apeliaciniame skunde išvadą, jog pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, grindė tuo, jog UAB „Barkas LT“ 2013 m. rugsėjo 17 d. buvo įsteigta UAB „DPS projektai“, kurios steigėja yra UAB „Finatra“. Tačiau šie atsakovo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir niekaip nepatvirtina, jog buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Pareiškėjas ir neteigė, kad jis pats įsteigė įmonę ar, kad jis vykdo veiklą įmonėje nuo 2013 metų. Atsakovui buvo pateikti dokumentai, kad pareiškėjas įmonės akcijas įsigijo ir tapo jos akcininku nuo 2016 m. spalio 15 d. Todėl iki akcijų įsigijimo atsakovo argumentai nėra reikšmingi.

33. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų savo argumentams pagrįsti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo Bendrovės veiklą bei savo paties dalyvavimą šioje veikloje. Vien atsakovo deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjas apklausos metu pateikia daug nereikšmingos informacijos, iš esmės kalbėdamas apie naujo restorano atidarymą, todėl jis nėra įsitraukęs į įmonės veiklą, yra paremti vien samprotavimais, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjas pats nurodė, jog jo veikla pagrinde susijusi su įmonės plėtra – restorano atidarymu, todėl nesupranta, kodėl atsakovas laiko šią informaciją nereikšminga, kai būtent šia veikla užsiima pareiškėjas, ir kodėl turi būti reikšmingesnė informacija apie santechnikos darbus, kai tai nėra pareiškėjo veiklos sritis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Sprendimo argumentai ir netinkamas duomenų vertinimas sudaro prielaidas abejoti Sprendimo argumentų ir duomenų objektyvumu. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nevertino atsakovo argumentų dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo, t. y. pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas jo keliamą nelegalios migracijos grėsmę grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir aukščiau nurodytą tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindą. Todėl pirmosios instancijos teismui nustačius, jog Sprendimo argumentai ir netinkamas duomenų vertinimas sudaro prielaidas abejoti skundžiamo Sprendimo argumentų ir duomenų objektyvumu, tai taikoma ir šio pagrindo atžvilgiu.

34. Visi atsakovo nurodyti kriterijai yra grindžiami tuo, jog, Migracijos departamento nuomone (kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir prieštarauja paties Migracijos departamento nustatytoms aplinkybėms bei rašytiniams įrodymams), pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės ir savo veiklą įmonėje. Faktą, kad nėra pagrindo taikyti 6.2 punkto (dėl tikrovės neatitinkančių duomenų) patvirtina aukščiau nurodyti argumentai bei įrodymai, kad pareiškėjas pateikė tikrą informaciją, jog jo įmonė užsiima nurodyta veikla ir jis į šią veiklą yra įsitraukęs, jo atžvilgiu nepagrįstai taikytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Taip pat ir tai, kad nėra pagrindo taikyti 6.10 punktą (dėl paviršutiniškų atsakymų ir neatsakymo į klausimus), 7 punktą (dėl piktnaudžiavimo procedūra, nes jo atvykimo tikslas yra kitoks, nei oficialiai deklaruoja), jų taikymą paneigia jau nurodyti argumentai.

35. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neatitikimu sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, pažymi, kad asmens byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina veiklos realumą, o Migracijos departamento priešingas vertinimas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Dėl verslo plano pažymi, kad 2017 metų verslo planas (kuris buvo pateiktas nagrinėjant bylą teisme) jau ir ankščiau buvo Migracijos departamento žinioje, remiantis juo kitiems įmonės akcininkams – A. M. ir K. M., 2017 m. rugsėjo 29 d. buvo priimti sprendimai išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prieš kreipiantis pareiškėjui dėl leidimo gyventi, šis verslo planas buvo atnaujintas, todėl pareiškėjas pateikė atnaujintą planą, t. y. 2018 m. kovo mėn., kad nebūtų laikoma, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Kadangi pateikiant prašymą ir dokumentus dėl leidimo gyventi, juos priimantis valstybės tarnautojas nenurodė, jog toks verslo planas netinkamas, pareiškėjas nepagalvojo, kad reikia pateikti ir senesnį planą, kurį Migracijos departamentas jau turėjo. Migracijos departamentas, priimdamas dokumentus, nemanė, kad toks verslo planas netinkamas. Be to, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Tvarkos aprašo 84.2 punkte nurodyta, kad Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Taigi Migracijos departamentas turėjo pareigą pareikalauti jį pateikti, tačiau Migracijos departamentas formaliai verslo plano trūkumo pagrindu padarė išvadą, kad įmonė ir pareiškėjas, kaip akcininkas, veiklos nevykdo, nors rašytiniai dokumentai patvirtina priešingai.

36. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas priėjo prie nepagrįstų išvadų ir dėl įmonės darbuotojų, kurie yra Lietuvos piliečiai. Darbuotojų darbo sutartys, kurios buvo pateiktos Migracijos departamentui prašymo pateikimo metu ir pakartotinai pateiktos teismui, patvirtina, kad darbuotojai dirba, tą aplinkybę patvirtina ir Migracijos departamento pateikta informacija iš Sodros duomenų bazės, kur nurodyti įmonės darbuotojai ir jiems mokamos piniginės lėšos, darbuotojų apklausos duomenys. Tačiau nepaisant visų šių įrodymų, atsakovas nepagrįstai teigia, kad jie nepaneigia Migracijos departamento išvadų, jog pareiškėjo įmonėje nėra visą laiką dirbančių darbuotojų. Aplinkybė, kad asmenys prieš tai dirbo kitose įmonėse ar netgi dirba kitose darbovietėse, nereiškia, jog minėtieji darbuotojai nedirba šioje įmonėje ar kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis.

37. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas nurodė, jog pateikti I. L. kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (profesinio mokymo diplomai, jog 2011 m. baigė apdailininko (statybininko) programą, 2012 m. baigė statybos verslo paslaugų teikėjo mokymo programą) nepatvirtina jo kvalifikacijos kaip vidaus santechnikos tinklų ir įrenginių santechniko. Pažymi, kad Lietuvoje asmenims, norintiems užsiimti santechnikos darbais ir įsidarbinti tokiose pareigose nėra keliami teisės aktų reikalavimai atitikti tam tikrus kriterijus. Be to, pati statybininko profesija yra plataus profilio, todėl asmuo gali vykdyti įvairius su statyba/remontu/montavimu susijusius darbus. Todėl Migracijos departamento argumentai dėl I. L. kvalifikacijos yra nepagrįsti.

38. Migracijos departamentas savo sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes įmonė, ir atitinkamai pareiškėjas, kaip jos akcininkas, realiai nurodoma veikla neužsiima. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies pagrindams pagrįsti rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis, jog įmonė realiai veiklos nevykdo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šių sąlygų egzistavimo visumą ir nustatęs, jog esantys rašytiniai įrodymai patvirtina realiai įmonės vykdomą veiklą, ir kad atsakovas nepateikė argumentų, kurie paneigtų rašytinius įrodymus, pagrįstai padarė apibendrintą išvadą, kad skundžiamo Sprendimo argumentai ir netinkamas duomenų vertinimas sudaro prielaidas abejoti skundžiamo sprendimo argumentų ir duomenų objektyvumu, todėl pagrįstai dėl kiekvieno atskiro punkto nepasisakė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

40. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, jų apimtimi ir teisės, taikytinos ginčo santykiams, aiškinimu bei taikymu, teigia, kad teismas nesivadovavo aktualia ginčui teismų praktika panašiose bylose.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl pirmiausia tikrinama ar pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir ar jų pakanka teisės taikymui.

42. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo remdamasis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu tuo pagrindu, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje kaip uždarosios akcinės bendrovės „Barkas LT“ akcininkas.

43. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, šioje byloje ginčijamu 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-607 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui H. A.“ atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pripažinęs nesant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte pagrindo. Taip pat savo atsisakymą pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktu.

44. Šios aplinkybės sudaro ginčo pagrindą, kurį teismas privalėjo išnagrinėti ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies apimtyje.

45. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertino tik vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą dėl veiklos vykdymo pagal verslo planą) ir nevertino dėl Migracijos departamento nustatytų kitų imperatyvių atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, kurie sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi: Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto (dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto (dėl neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams dėl visą darbo laiką dirbančių darbuotojų).

46. ABTĮ 86 straipsniu nustatytos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo sąlygos įpareigoja teismą sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pareiškėjo skundo argumentai patvirtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto (dėl neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams dėl visą darbo laiką dirbančių darbuotojų) yra vienas iš pagrindinių nesutikimo argumentų su atsakovo sprendimu, kurio ištyrimas yra reikšmingas, nulemiantis pareiškėjo skundo nagrinėjimo rezultatą. Todėl nepasisakius dėl šio argumento skundas laikytinas neišnagrinėtu visapusiškai ir sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.

47. Atsakovas pakankamai motyvavo sprendimą, pagrindė jį ištirtomis reikšmingomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad atsakovas sprendime pasisakė ir dėl pareiškėjo pateikto 2018 metų verslo plano, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti šiuos ir kitus atsakovo sprendimo argumentus. Įpareigodamas atsakovą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2018 m. kovo 16 d. prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje atsakovui konkrečiai nenurodė, kurias aplinkybes privalo jis nustatyti atlikdamas papildomą tyrimą, todėl daroma išvada, jog pagrindo nagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą nėra.

48. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nustačiusi faktinių aplinkybių tyrimo trūkumus, negali pasisakyti dėl teisės taikymo šiam ginčui (nutarties 41 punkto argumentai) teisingumo, bei instancinės teismų sprendimo kontrolės principas riboja apeliacinės instancijos teismo teisę vertinti aplinkybes, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir priimti kitą sprendimą.

49. Esant šioms aplinkybėms atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė