2016-08-11 Nr. AB-15803-3-61-3-02096-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1539-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02096-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti po 50 Eur už kiekvieną LAVL gydymosi dieną bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog LAVL buvo gydomas nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d., nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. sausio 26 d., nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2010 m. kovo 30 d., nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. kovo 16 d. ir nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 1 d. Skunde paaiškino, kad palatoje vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo kėdžių, stalo, ant kurio būtų galima pasidėti maistą, tualetas buvo neatskirtas nuo bendros patalpos, taip pažeidžiant teisę į privatumą bei žmogaus garbę ir orumą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad į dušą praustis buvo vedama po keturis asmenis, nors dušo patalpa skirta trims asmenims, atitvarų tarp dušo kabinų taip pat nebuvo. Kamerose nebuvo ventiliacijos, rūkantys kaliniai buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Pareiškėjas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelyje taip pat trūko vietos judėti, nes išvedami pasivaikščioti buvo 6-7 kaliniai. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas tvirtino patyręs dvasines kančias, depresiją, todėl mano, kad yra pagrindas atlyginti jam neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2009 m. rugsėjo 18 d. Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 25 (21,25 kv. m, 10 lovų), nuo 2010 m. sausio 14 d. iki 2010 m. sausio 26 d. Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 26 (8,92 kv. m, 4 lovos), nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2010 m. kovo 30 d. Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 24 (21,25 kv. m, 7 lovos), nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. kovo 16 d. Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 30 (15,45 kv. m, 8 lovos) ir nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 1 d.

Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7 (15,51 kv. m, 6 lovos). Atsakovas pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes joje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, todėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta 5,1 kv. m ploto norma vienam asmeniui galėjo būti pažeista.

Atsakovas nurodė, kad ligoninės palatos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, o sanitarinis mazgas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Taip pat teisės aktai nustato, kad pasivaikščioti išvedama ne mažiau nei vieną valandą per dieną, vienu metu išvedami visi kameroje esantys suimtieji. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad rūkyti draudžiama visose sveiaktos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendro naudojimo patalpose, šį draudimą numato ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241, 14 punktas. Šis draudimas galioja visoje LAVL teritorijoje ir patalpose, taigi ligoninė pakankamais būdais ir priemonėmis užtikrina šio reikalavimo įgyvendinimą, o teisės aktai nenumato galimybės skirstyti asmenų į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras. LAVL Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas–higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, įrodantis, kad patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiais bei samprotavimais, be to, į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik 6 metams nuo, jo manymu, atsiradusios žalos, todėl yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgamas į tai, atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, numatančia, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgdamas į tai, kad taikyti ieškinio senatį reikalavo atsakovo atstovas, nustatęs, jog skundą teismui dėl neturtinės žalos, patirtos 2009–2011 m., atlyginimo pareiškėjas surašė ir paštu išsiuntė 2015 m. balandžio 7 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimas, kad jis nežinojo savo teisių, nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl teismas konstatavo, jog atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo, o pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas R. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė visų bylos aplinkybių remdamasis vien tik ieškinio senatimi, todėl priėmė neadekvatų ir nehumanišką sprendimą. Paaiškino, kad ieškinio senaties terminą pareiškėjas praleido, nes nežinojo savo teisių. Pažymėjo, kad psichinių sutrikimų pasekmes jaučia iki šiol.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atskirais laikotarpiais nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. birželio 1 d. priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. balandžio 7 d., todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad senaties terminą praleido dėl nežinojimo, o teismas, remdamasis ieškinio senatimi ir iš esmės netirdamas visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant LAVL netinkamomis sąlygomis įvairiais laikotarpiais nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. birželio 1 d. Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. balandžio 7 d. (b. l. 9). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nuorodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų laikymo sąlygų LAVL neužtikrinimą, dėl ko pareiškėjas nurodo jautęs diskomfortą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso buvimo LAVL metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog apie jo teisių pažeidimą sužinojo ne iš karto, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1346-520/2016).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas..

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė