2015-12-15 Nr. AB-24448-3-61-3-04845-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2053-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04845-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 17–18, 133–136), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7871 „Dėl 2014 m. rugpjūčio 21 d. prašymo“ bei 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8640 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakymo 2014 m. rugpjūčio 21 d. ir 2014 m. spalio 6 d. prašymus nagrinėti iš esmės“, atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti atsakovą VSDFV išmokėti jai 3 304,35 Eur (11 409,25 Lt) neišmokėtos senatvės pensijos dalį.

Pareiškėja nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, jai nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Kada konkrečiai sumažėjo pensija, nepastebėjo, nes pensija jai pervedama į banko kortelę. Kreipėsi į atsakovą, kuris jos prašymų nenagrinėjo, nustatęs, kad praleido kreipimosi terminą, tačiau su tuo ji nesutinka. Per trejų metų apskundimo terminą, kurį nurodė atsakovas, turėjo asmeninių problemų darbe, neturėjo laiko rūpintis savimi, turėjo sveikatos problemų. Pareiškėjos nuomone, termino skundui paduoti pradžia laikytina 2012 m. rugsėjo 21 d. – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena. Kartu nurodė, kad jai turi būti grąžinta 3 739,62 Eur (12 912,12 Lt) dydžio senatvės pensijos nepriemoka už 2010–2011 m. laikotarpį. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP15-122033 jai apskaičiuota 435,27 Eur (1 502,87 Lt) dydžio kompensuojamoji pensijos suma, kuri jai bus išmokėta dalimis, todėl skundu prašė grąžinti jai 3 304,35 Eur (11 409,25 Lt).

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 22–27, 153–156) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV pirmą kartą kreipėsi su 2014 m. rugpjūčio 21 d. prašymu, t. y. praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą 3 metų terminą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, senaties terminas skundui dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos senatvės pensijos išmokėjimo. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 3 metų terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Dėl pareiškėjos argumento apie jos silpną sveikatą pažymėjo, kad iki 2012 m. birželio 20 d. pareiškėja dirbo, laikinai nedarbinga buvo nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d., nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. birželio 15 d., nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Kadangi pareiškėjos sveikatos būklė netrukdė jai dirbti, todėl tai negali būti pripažinta priežastimi, sukliudžiusia laiku kreiptis į VSDFV. Pareiškėjos susirgimai (svorio kritimas, plaukų slinkimas, dusulys nakties metu ir kt.) nelaikytini tokiais, dėl kurių ji visiškai neturėjo galimybių domėtis ir laiku kreiptis į VSDFV. Apskundimo termino pasibaigimo metu pareiškėja buvo (duomenys neskelbtini) metų, todėl tai negali būti laikoma senyvu amžiumi. Kartu pažymėjo, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjai sumažinta senatvės pensijos suma yra 12 912,12 Lt (3 739,61 Eur), o 1 502,87 Lt yra ta senatvės pensijos dalis, kuri buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo. Priteisiant pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį, prašė išmokėjimą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 144–148) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai buvo mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija. Pareiškėjai senatvės pensijos, sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kompensuojama suma bus išmokėta 2014–2016 m., pirmoji dalis jau išmokėta 2014 m. lapkričio 24 d. Išmokėti senatvės pensijos dalį, sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra pagrindo, nes šių nuostatų galiojimo laikotarpiu pensija buvo perskaičiuota teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 174–177) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7871 ir 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8640; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 3 304,35 Eur (11 409,25 Lt) senatvės pensijos nepriemoką; nustatė VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjai pirmoji sumažinta senatvės pensija išmokėta už 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV Vilniaus skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja kreipėsi su 2014 m. rugpjūčio 21 d. prašymu, kuris VSDFV Vilniaus skyriaus buvo persiųstas į VSDFV. VSDFV 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7871 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, nustačiusi, jog praleistas kreipimosi terminas, ir pasiūlė pateikti pareiškėjai įrodymus dėl svarbių termino praleidimo priežasčių. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi su 2014 m. spalio 6 d. patikslintu prašymu. VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8640 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skųsti senatvės pensijos sumažinimą, kartu išdėstė savo nuomonę dėl pareiškėjos skundo. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. PE_SP15-122033 nusprendė kompensuoti pareiškėjai 1 502,87 Lt dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nustatė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 21 d., t. y. pagal išaiškinimą, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Savo prašyme dėl termino atnaujinimo prašymui paduoti jokių pagrįstų motyvų, leidžiančių atnaujinti terminą, pareiškėja nepateikė, todėl atsakovas turėjo teisę atsisakyti atnaujinti terminą sumažintai senatvės pensijai skųsti. Atsakovas tinkamai išaiškino, kad jei pareiškėjos sveikatos būklė leido jai dirbti, tai negali būti priežastimi, sutrukdžiusia jai ginti savo teises kreipiantis į VSDFV. Teismas nustatė, kad pareiškėja nedarbinga buvo tik nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d., nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2011 m. birželio 15 d., nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., kitu laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini). Tačiau, įvertinęs VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8640 turinį, teismas nustatė, kad VSDFV sprendime kartu išdėstė savo nuomonę dėl pareiškėjos skundo, vadinasi, išreiškė savo poziciją dėl ginčo iš esmės. Šiuo pagrindu teismas laikė, kad ikiteisminė tvarka yra išnaudota. Teismas pažymėjo, jog aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, tai yra nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Pabrėžė, kad tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2015 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-165-822/2015, 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1090/2014).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Teismas nustatė, kad pareiškėjos patikslintame skunde yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 3 304,35 Eur (11 409,25 Lt) dydžio dalies priteisimo. Šią sumą pareiškėja motyvuoja gavusi iš neišmokėtos pensijos dydžio atėmus jai kompensuojamą sumą (12 912,12 Lt – 1 502,87 Lt = 3 304,35 Eur (11 409,25 Lt)). Teismas pabrėžė, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, kaip institucija, išmokanti pensijas, įpareigotina išmokėti pareiškėjai negautą jos prašomą išmokėti 3 304,35 Eur (11 409,25 Lt) senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m. laikotarpį, tuo pačiu pagrindu naikintini pareiškėjos skundžiami sprendimai.

Teismas nustatė, kad VSDFV prašė priteisiant pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį išmokėjimą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teismas padarė išvadą, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 181–186) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes ir VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8640 turinį bei netinkamai taikydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8640 išreiškė savo poziciją dėl ginčo iš esmės ir kad ikiteisminė tvarka yra išnaudota. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo pareiškėjos reikalavimą dėl negautos senatvės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 3 304,35 Eur (11 409,25 Lt) senatvės pensijos nepriemoką. Pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 21 d. prašymu, t. y. praleidusi 3 metų terminą, konstatuotina, jog VSDFV 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7871, kuriuo nustatyta, kad praleistas 3 metų terminas, ir pasiūlyta pateikti įrodymus, ir 2014 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8640, kuriuo nuspręsta termino neatnaujinti ir nenagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 21 d. ir 2014 m. spalio 6 d. prašymų išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 ir 31 punktais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 193–195) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis yra objektyvus, pagrįstas, priimtas įsigilinus į įrodymų visumą ir teisėtas. VSDFV apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai ir faktiškai nepagrįsti ir todėl atmestini, kadangi ji pasinaudojo ikiteismine tvarka. Jai turi būti grąžinta 12 912,12 Lt (3 739,62 Eur) dydžio senatvės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2011 m., kuomet pensija buvo sumažinta vadovaujantis neteisėtu Laikinuoju įstatymu. Jai turi būti sudaryta galimybė ginti savo poziciją, remiantis visais įmanomais šaltiniais, tarp jų palankiais Konstitucinio Teismo nutarimais.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191–192) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas patenkino pareiškėjos skundo reikalavimus, priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų dalies, negautos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, suformuotą praktiką. Visa tai turėjo įtakos neteisingam sprendimui priimti, todėl paminėtas teismo sprendimas yra naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl nurodytos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą, kuriame, be kita ko, buvo išreikštas jos nesutikimas su paminėtu senatvės pensijos sumažinimu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir prašymas pervesti jai nesumokėtą pensijos dalį;

2) VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į paminėtą pareiškėjos prašymą, pateikė jai sumažintos pensijos dalies apskaičiavimą, o prašymo dalį dėl šios dalies išmokėjimo persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV (b. l. 124-125);

3) atsakovas VSDFV 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje), vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti paminėtą pareiškėjos skundą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, ir pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. spalio 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 118-119);

4) 2014 m. spalio 6 d. pareiškėja pateikė VSDFV prašymą atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodydama, kad dėl senyvo amžiaus, sveikatos būklės ir teisinių žinių stokos negalėjo tinkamai įvertinti susidariusios situacijos specifikos (b. l. 29);

5) pareiškėjos šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad nurodytas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjos prašymo dėl senatvės pensijos sumažintos dalies išmokėjimo. Be to, atsakydamas į pareiškėjos 2014 m. spalio 6 d. prašyme nurodytus argumentus, kad įstatymų leidėjas tyčia vilkina ir nepriima tinkamų įstatymų, remdamasis Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu (kuriame buvo pateiktas paminėto Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatų išaiškinimas) bei Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. gegužės 15 d. priimtu Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), pateikė pareiškėjai paaiškinimus apie numatomą ir jau pradėtą vykdyti sumažintų pagal Laikinojo įstatymo nuostatas paminėtų pensijų kompensavimo eigą (b. l. 120-123).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos kompensacijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. rugpjūčio 21 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas dėl senatvės pensijos nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos 2014 m. spalio 6 d. prašyme nurodytos aptariamo termino praleidimo priežastys (senyvas amžius, sveikatos būklė, teisinių žinių stoka) yra bendrojo pobūdžio, todėl paminėtos administracinių teismų praktikos taikymo prasme nelaikytinos individualaus pobūdžio priežastimis, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią pareiškėjai paduoti atsakovui skundą per įstatymo nustatytą terminą. Todėl kolegija, atsižvelgdama į išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei pripažįsta juos teisingais ir pagrįstais.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo aptartos VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimo turinio reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar šiame sprendime buvo išreikšta šio atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta šio atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Nuoroda šiame sprendime apie dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintų pensijų kompensavimo eigą buvo panaudota šio atsakovo kaip paminėtais Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu bei Kompensavimo įstatymu grindžiamas argumentas į pareiškėjos išdėstytą poziciją dėl įstatymų leidėjo netinkamo elgesio ir turi būti suprantama bei aiškinama tik kaip viešojo administravimo subjektui (VSDFV) nustatytos tinkamo informavimo funkcijos vykdymas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir atsakovo VSDFV 2014 m. spalio 27 d. sprendimo turinio ir jo reikšmės nagrinėjamai bylai vertinimo išvadas, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada, konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėja nebuvo pasinaudojusi tokio pobūdžio ginčams privaloma ikiteisminio nagrinėjimo tvarka. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu ir turi būti panaikintas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos M. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė