2021-01-27 Nr. AB-2069-3-62-3-00572-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-106-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00572-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Š. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. kovo 12 d.) jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir vedamas vieną valandą per parą pasivaikščioti, tačiau pareiškėjui to neužteko, o vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja teisės aktų reikalavimams, tarptautinių institucijų rekomendacijomis, kur nurodoma, kad nuteistiesiems turi būti užtikrinama galimybė ne mažiau kaip 8 valandas praleisti lauke. Pasivaikščiojimų kiemai netvarkingi, nešvarūs, susikaupęs pelėsis, jautėsi nemalonus kvapas. Kiemelis Nr. 2 prilygo statybų aikštelei. Dėl nehigieniškų kiemelių pareiškėjas būdavo priverstas atsisakyti pasivaikščiojimo gryname ore ar jį nutraukti. Kadangi nėra pareigūnų iškvietimo sistemos, pareiškėjui reikėdavo bent pusvalandį belsti į duris, kad pareigūnas išvestų iš kiemelio. Kiti nuteistieji kiemeliuose rūko, todėl buvo jaučiamas tabako dūmų kvapas. Kiemelio grindys ir sienos ištrupėjusios, nelygios, pareiškėjas nuolat bijo patirti traumą. Nuo sienų byra tinkas, kyla dulkės sporto inventorius techniškai netvarkingas, pareigūnai į skundus, prašymus visiškai nereaguoja. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, fizinį skausmą, žmogiškojo orumo pažeminimą.

3. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas pažymėjo, kad nerūkantieji nebuvo atskirti nuo rūkančiųjų, sienų ir grindų būklė bloga (ištrupėjęs tinkas, yra pelėsio), Alytaus PN nepateikė pakankamai įrodymų savo teiginiams pagrįsti.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems yra įrengti septyni įvairaus ploto pasivaikščiojimų kiemeliai. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos būti gryname ore vieną valandą per parą. Kiemeliuose tvarką nuolat palaiko tvarkiniai, kurie yra atsakingi už pasivaikščiojimo kiemelių tvarką. Kiemelių būklė atitinka higienos normų reikalavimus, juose nuolat palaikoma švara, dėl gamtinių veiksnių (kritulių, temperatūrų skirtumo) sezoniškai yra atliekamas sienų dažymas. Sienos nėra apsilupusios, grindys išbetonuotos lygiai ir neištrupėjusios. Pasivaikščiojimų kiemuose yra įrengtos šiukšlių dėžės, lietaus vandens surinkimo kolektoriai. Pasivaikščiojimo kiemelių ploto, sporto inventoriaus įrengimo galiojantys teisės aktai nereglamentuoja. Į pasivaikščiojimų kiemus rūkantieji yra vedami atskirai nuo nerūkančiųjų. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo Š. J. skundą atmetė.

7. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, be kita ko, turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl teismas atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatė.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nešvarių, netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 73.6 punktą nuteistieji privalo patys tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 37 punktas taip pat nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismo vertinimu, pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena; jei nuteistieji tinkamai tvarkytų ir prižiūrėtų pasivaikščiojimų kiemus, neturėtų problemų dėl atsirandančio pelėsio, dulkių, šiukšlių ir nemalonaus kvapo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netvarkingi, patvirtino aplinkybę, kad atsakingas už kiemelių tvarkymą asmuo (tvarkinys) tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų, nešvarių pasivaikščiojimo kiemų buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl teismas juos atmetė.

11. Vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl techniškai netvarkingo sporto inventoriaus ir neįrengtų pareigūnų iškvietimo signalų, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 20 punktu ir nurodė, kad sporto įrangos įrengimas pataisos namų pasivaikščiojimų kiemeliuose nėra privalomas. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti tvarkingi skersiniai. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų apie techniškai netvarkingą pasivaikščiojimo kiemų sporto inventorių, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Byloje nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl pasivaikščiojimo kiemelio inventoriaus būklės, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netvarkingo sporto inventoriaus atmetė. Pažymėjęs, kad teisės aktai nenustato pareigos įrengti pareigūnų iškvietimo sistemą pasivaikščiojimo kiemuose, teismas pareiškėjo nusiskundimus atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemelių sienos ir grindys vietomis nėra lygios, sienose matomas ištrupėjęs tinkas ir vandens nubėgimai, tačiau konkrečių duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 2 netinkamą būklę (atliekamus remonto darbus, statybines atliekas ar pan.) byloje nebuvo. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis pasivaikščiojimo kiemeliu. Teismas akcentavo, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių (kiemelių sienų ir grindų būklės) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo nusiskundimus atmetė.

13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsniu, teismas darė išvadą, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, bylos duomenys, t. y. Alytaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 1-56 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ patvirtino, kad uždarojoje zonoje laikomi nuteistieji rūko tik pasivaikščiojimų kiemuose, rūkymo priemonės jiems išduodamos einant pasivaikščioti. Teismas pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje nuteistųjų apgyvendinimas yra organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nenustatęs, kad pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, kad Alytaus PN nesilaikė tabako kontrolės reikalavimų, todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, jog iš teismo sprendimo kitoje administracinėje byloje matyti, kad pats pareiškėjas pataisos įstaigos parduotuvėje pirko cigaretes.

14. Teismas atmetė kaip deklaratyvius pareiškėjo nusiskundimus dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į skundus), kadangi pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių pažeidimo aplinkybių ir nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai. Teismo vertinimu, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

15. Teismas nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizuos.

16. Nors pareiškėjas buvo nurodęs, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, tačiau teismas byloje nenustatė jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

17. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustatęs žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas konstatavo, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus PN.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Alytaus PN nėra atsakingi už švarą ir tvarką kiemeliuose, kadangi pareigūnai (prižiūrėtojai) turi kontroliuoti, kaip vykdoma pareiga susitvarkyti aplinką. Tai, kad nuteistieji privalo tvarkytis, neatleidžia Alytaus PN nuo atsakomybės. Pareiškėjas laikomas nežmoniškomis sąlygomis, be to, jis neprivalo kiekvieną kartą ateidamas į pasivaikščiojimo kiemą šveisti sienas, šluoti ir rinkti šiukšles. Pasivaikščiojimo laikas turi būti praleidžiamas prasmingai – sportuojant, būnant gryname ore. Teismo teiginys, kad už švarą atsakingas yra tvarkinys, prieštaravo atsakovo atsiliepimui. Byloje nėra įrodymų, kad tvarkinys tinkamai atliko savo pareigas, taip pat įrodymų, kad tvarkinys atlieka jam priskirtas funkcijas.

20. Nors teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, kaip dėl kiemelių sienų, grindų būklės jam pasireiškė žala, tačiau jis skunde buvo išsamiai paaiškinęs, kad nuo nelygių paviršių susidaro dulkės, kurios svaigina, pradeda skaudėti galvą. Nelygios grindys kelia traumos galimybės pavojų, taigi teismo išvada, kad pareiškėjas nepatyrė žalos, nepagrįsta.

21. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra bendro naudojimo patalpos, todėl visi nuteistieji juose rūko. Pareiškėjas priverstas nuolat kvėpuoti tabako dūmais, o administracija jokių veiksmų nesiima. Neatitinkantis tikrovės sprendimo teiginys, kad nerūkantieji nėra priversti kvėpuoti tabako dūmais, kadangi į kiemelius rūkančius asmenis išveda su nerūkančiais. Pareiškėjas skunde prašė, kad teismas išreikalautų visus susijusius duomenis, tačiau teismas šių duomenų neišreikalavo, be kita ko, ir skundų, atsakymų į juos žurnalų. Pareiškėjo teigimu, teismas atėmė bet kokią galimybę pareiškėjui įrodyti, kad jis kreipėsi į administraciją dėl netinkamų, orumą žeminančių kalinimo sąlygų. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į nešališką, sąžiningą teismą.

22. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Visa su pareiškėjo skundu susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui ir tinkamai šio teismo įvertinta. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų / neveikimo, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2019 m. kovo 12 d.), atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė – pagrįstais pripažinęs pareiškėjo nusiskundimus, kad kiemelių sienos ir grindys nėra lygios, atmetęs kitus pareiškėjo nusiskundimus (dėl pasivaikščiojimo trukmės, kiemelių švaros, pareigūnų iškvietimo sistemos, rūkančių asmenų pasivaikščiojimo metu, skundų nenagrinėjimo), teismas darė išvadą, kad nustatyti kiemelių neatitikimai negalėjo pareiškėjui sukelti reikšmingų neigiamų pasekmių, kurios laikytinos neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir nuteistųjų rūkymo. Pareiškėjo teigimu, jis skunde buvo nurodęs kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų jis patiria neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo bylai reikšmingų įrodymų, jų nevertino, todėl nepagrįstai byloje esančių įrodymų nevertino arba juos vertino netinkamai, buvo šališkas ir nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

28. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

29. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

30. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir bylos duomenis vertino tinkamai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje esančių įrodymų pakako pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumui įvertinti, o konkrečių įrodymų, susijusių su pareiškėjo skundų (prašymų) nagrinėjimu Alytaus pataisos namuose, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė išreikalauti.

31. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad visą ginčo laikotarpį buvo vedamas į lauką kartu su rūkančiaisiais asmenimis ir nuolatos buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmų užterštu oru. Pareiškėjas skundžiasi iš esmės dėl to, kad iš gretimų kiemelių sklinda tabako dūmai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kiemeliuose buvo laikomas atskirai nuo rūkančiųjų, ir nenurodė, kad dėl to, jog iš gretima esančių pasivaikščiojimo kiemelių buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, būtų skundęsis Alytaus PN administracijai. Dėl šių pareiškėjo teiginių, susijusių su rūkymu pasivaikščiojimo kiemeliuose, akcentuotina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Aplinkybės, jog pareiškėjas dėl šių nepatogumų kreipėsi į Alytaus PN administraciją, jis nenurodė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nors tokia teisė jam buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmų užterštu oru pasivaikščiojimų metu, atmetami.

33. Dėl pareiškėjo argumento, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkomi, Alytaus PN atsakingi asmenys netinkamai atlieka šias pareigas, o pareiškėjas neprivalo šios teritorijos susitvarkyti, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 5 punktu, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui, sutvarkyti tam skirtą vietą ir patalpą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl jo netenkinančios tvarkos, trūkstamo inventoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose, jokių konkrečių argumentų šiuo klausimu nenurodė ir pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl netvarkomų kiemelių atmeta.

34. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas, kaip galima suprasti iš sprendimo turinio, pripažino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai (kadangi sienos ir grindys nebuvo lygios, paveiktos oro sąlygų) neatitiko Įrengimo ir Eksploatavimo taisyklių 21 punkto reikalavimų, tačiau sprendė, jog dėl šių neatitikimų pareiškėjas negalėjo patirti neturtinės žalos, t. y. nenustatė neturtinės žalos, kaip būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Primintina, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

35. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

37. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, jog pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

38. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą skunde siejo, be kita ko, su blogos būklės pasivaikščiojimo kiemeliais – pareiškėjas kvėpavo dulkėmis, bijojo patirti traumą, juto pažeminimą, kitus neigiamus išgyvenimus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokią konkrečią neturtinę žalą dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės jis patyrė, bei nepateikė jokių žalos kilimo faktą patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas nėra nurodęs jokių argumentų ir įrodymų apie neigiamo pobūdžio pasekmes, kurios pripažįstamos neturtine žala pagal CK 6.250 straipsnį (ABTĮ 56 str.) ir kurios objektyviai galėjo kilti dėl pareiškėjo netenkinusių pasivaikščiojimo sąlygų.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog nustatytas tam tikras pasivaikščiojimo kiemelių būklės neatitikimas teisės aktų reikalavimams, nesuponuoja išvados, jog pareiškėjas dėl šių trūkumų tikrai patyrė fizinį skausmą, sukrėtimą, dvasiškai išgyveno, juto pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, o ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo nurodoma traumos baimė yra siejama ne su faktiškai įvykusiomis, o su galbūt įvyksiančiomis neigiamomis pasekmėmis, todėl neturtinės žalos atsiradimo faktui nėra reikšminga.

40. Atsižvelgiant į išdėstytą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, .kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl spręstina, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas neturtinės žalos kilimo faktas, kaip viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą jo nurodoma pinigine išraiška negali būti tenkinamas.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė