2021-05-05 Nr. AB-9626-3-62-3-00460-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-259-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00460-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. (periodiškai) jis buvo kalinamas Kauno TI, kur kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Jis buvo laikomas perpildytose kamerose, buvo pažeidžiama jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjo vertinimu, vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatyta gyvenamojo ploto norma – 4 kv. m, atskaičius baldus.

Dėl per didelio suimtųjų skaičiaus kameroje tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims. Prastas miegas tiesiogiai sietinas su mažu kamerų plotu. Pareiškėjas turėjo teisę tik į 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje, nors 1 val. pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui. CPT išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke.

Gultai buvo dviejų aukštų ir be kopėtėlių, kuriomis galima būtų užlipti į antrą aukštą, užsiropštimas į antrą aukštą ir šokinėjimas nuo jo kėlė ne tik nepatogumus, bet ir riziką susižaloti ir sužaloti kitus asmenis. Kamerose nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Dažnai pareigūnas negirdėdavo, o jeigu ir girdėdavo, dėl kitų darbų neprieidavo pasiteirauti, dėl kokių priežasčių daužoma į duris.

Kamerose ventiliacija ne visada veikė, buvo drėgna. Kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas apšvietimas. Natūrali šviesa silpnai pateko į kamerą ir jos visai neapšvietė. Beveik visose kamerose buvo įrengtos dvi dienos šviesą skleidžiančios lempos, šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas. Kamerose buvo pilna vorų. Kauno TI administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, neatliko jos laiku. Nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į kamerą.

Kol maistą išdalindavo, jis atšaldavo. Sąlygų nueiti į valgyklą pavalgyti nebuvo. Maisto dalintojas maistą dalindavo be higieninių pirštinių, kompotui (arbatai) skirtą indą tiesiog panardindamas į didelį termosą.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, jis patyrė psichologinę ir fizinę traumą, sukrėtimą, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, jis tapo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Visos nurodytos gyvenimo sąlygos pareiškėjui sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, už kurią prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI nuo 2018 m. vasario 26 iki 28 d., 2018 m. kovo 1 d., nuo 2018 m. balandžio 23 iki 30 d., nuo 2018 m. lapkričio 20 iki 27 d. Pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Visose kamerose įrengti ir veikė aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai. Teisės aktai nenumato reikalavimo pareigūnų iškvietimo mygtukus įrengti duše. Prausimąsi duše koordinuoja ir prižiūri pareigūnai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas negalėjo su jais susisiekti. Teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti lovoms kopėtėles. Lovos yra pritvirtintos prie grindų, kaip numato teisės aktai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjui buvo užtikrinta tokia teisė. Kamerose langai atsidarė pilnai arba turėjo orlaides, taip pat veikė mechaninė ventiliacijos sistema. Kauno TI nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė ir naikinimas. Higienos normos nereglamentuoja natūralios apšvietos normos. Sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, taip pat turi duris. Sanitarinių mazgų viršus yra atviras, tad jie nėra visiškai izoliuoti. Kauno TI neturi techninių ir finansinių galimybių visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis taisyklėmis, jiems maistas yra pristatomas specialiuose termosuose, todėl negali būti atšalęs. Teisės aktai nenumato maisto dalinimo su pirštinėmis, tačiau siekiant užtikrinti maisto higieną, maistą dalinantys asmenys naudoja vienkartines pirštines.

6. Dėl prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo atsakovo atstovas nurodė, kad nenustatyta, jog Kauno TI pareigūnai būtų tyčia siekę pažeminto pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų, jautė dvasinį ar fizinį diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI, atlyginimo.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas: nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 28 d., 2018 m. kovo 1 d., nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. (b. l. 26, 33–36, 39–43, 47–48). Taigi pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. (su pertraukomis) (toliau – ir ginčo laikotarpis).

10. Nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, teismas vadovavosi iki 2019 m. kovo 6 d. galiojusiu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), jo 1.3.1 punktu, ir pažymėjo, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, tai yra jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

11. Dalį ploto kamerose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas (b. l. 28, 30, 47–48), tačiau teismas pažymėjo, kad Įsakymas nenumato, jog į jame įtvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą turi būti neįskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Be to, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad prastas miegas yra tiesiogiai sietinas su mažu kameros plotu (b. l. 5), byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo nusiskundimų dėl prasto miego, kildinamo iš mažo kameros ploto – bylos duomenimis, pareiškėjas išvykdamas iš Kauno TI 2018 m. kovo 1 d., 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. lapkričio 27 d. nusiskundimų sveikata neturėjo (b. l. 39, 41, 43). Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose.

12. Pareiškėjas neginčijo to, kad jam buvo suteikta teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasivaikščiojimo trukmė nagrinėjamu atveju turėjo būti ilgesnė negu viena valanda per dieną.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens, esančio tardymo izoliatoriuje, statusą, teisinės padėties ypatumus nustato ne Suėmimo vykdymo įstatymo 2 ir 5 straipsniai, o šio įstatymo 12 straipsnis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018; 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018). Nagrinėdamas bylą, kurioje buvo keliamas ginčas dėl laikinai perkelto į tardymo izoliatorių nuteistojo pasivaikščiojimo trukmės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad keliamo ginčo kontekste ypač svarbi Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims (nuteistiesiems) taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) nuostatos (žr. 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018).

14. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo nuteistojo statusą (b. l. 36). Į Kauno TI buvo pristatytas Marijampolės apylinkės teismo nutarčių pagrindu, tam, kad jis po to būtų pristatytas į Marijampolės apylinkės teisme vyksiančius teismo posėdžius (b. l. 38, 40, 42). Byloje nėra duomenų tik apie vieno pareiškėjo atvykimo į Kauno TI ginčo laikotarpiu pagrindą – apie 2018 m. kovo 1 d. (b. l. 39). Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien pasivaikščioti tik vieną valandą, o pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, jam turėjo būti užtikrinta teisė kasdien pasivaikščioti nuo dviejų iki keturių valandų (priklausomai nuo to, kokiai grupei jis buvo priskirtas). Todėl, atsižvelgdamas ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3955-442/2019, 2019 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4422-822/2019), teismas darė išvadą, kad Kauno TI ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės į Bausmių vykdymo kodekso nustatytos trukmės pasivaikščiojimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti ginčo laikotarpiu atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

15. Atsakovo atstovas Kauno TI patvirtino, kad jis tinkamai vykdė lovų įrengimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir kad lovos kameroje buvo pritvirtintos prie grindų. Kadangi pareiškėjo lova buvo pritvirtinta prie grindų, teismas sprendė, kad ji negalėjo nugriūti belipant į jos antrą aukštą ir tokiu būdu sudaryti galimybę susižaloti. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis negalėjo užlipti į antrą lovos aukštą, kad dėl to jam kilo didelių sunkumų ir kad pareiškėjas patyrė kokią nors traumą lipdamas į antrą lovos aukštą ar nusileisdamas iš jo – bylos duomenimis, pareiškėjas išvykdamas iš Kauno TI 2018 m. kovo 1 d., 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. lapkričio 27 d. nusiskundimų sveikata neturėjo (b. l. 39, 41, 43). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, neįrengus kopėtėlių į antrą lovos aukštą. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

16. Teismas pažymėjo, kad kamerose laikomi nuteistieji neina valgyti į valgyklą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui maistas neturėjo būti atnešamas į kamerą, kad jam turėjo būti sudaryta galimybė nueiti į valgyklą. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad asmenys Kauno TI maitinami vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimais, ir nurodė, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) pristatomas maistas yra laikomas specialiuose termosuose, todėl negali būti atšalęs (b. l. 30). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendė, kad pareiškėjui maistas į kamerą buvo patiekiamas tinkamos temperatūros. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada maisto dalintojas davė jam maistą neužsidėjęs vienkartinių pirštinių, ar indą, laikomą plikoje rankoje, panardindavo į termosą. Kadangi ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomi 2–4 asmenys (įskaitant pareiškėją), teismas sprendė, kad pareiškėjui turėjo užtekti vietos prie stalo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu maitinimu, atmesti kaip nepagrįsti.

17. Teismas sprendė, kad patys nuteistieji ginčo laikotarpiu pastebėję, kad neveikia signalizacijos mygtukas, turėjo pareigą informuoti apie tai Kauno TI pareigūnus. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjo buvimo kamerose metu aliarminio iškvietimo mygtukas buvo sugedęs (b. l. 28). Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendė, kad pareiškėjo kameroje buvo įrengtas signalizacijos mygtukas, jis buvo veikiantis ir juo pareiškėjas galėjo juo pasinaudoti, jeigu jam kilo poreikis iškviesti pareigūną. Pareiškėjas, pareikšdamas šį nusiskundimą, nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jis kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl neveikiančio aliarminio mygtuko kameroje. Dėl signalizacijos mygtuko dušo patalpoje teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti signalizacijos mygtuką minėtoje patalpoje. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su signalizacijos mygtuku kameroje ir dušo patalpoje, atmesti kaip nepagrįsti.

18. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui būtų pateikęs skundus dėl netinkamo kameros vėdinimo, o šis nebūtų reagavęs į tokius pareiškėjo skundus. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras higienos normų reikalavimų laikymąsi Kauno TI kameroje Nr. 204 patikrino 2017 m. gruodžio 4 d. (2017 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktas Nr. PA.2-1473 (16.3.187.2.12), b. l. 49–50). Minėtoje kameroje vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Minėto patikrinimo metu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 204 santykinė oro drėgmė buvo 40,5 proc. (norma nuo 35 iki 65 proc.), kontrolės metu buvo atidaryta orlaidė, taip pat įrengta mechaninė ventiliacija, sąlygos išvėdinti gyvenamąją patalpą buvo sudarytos, jokių higienos normų pažeidimų nenustatyta (b. l. 49–50).

19. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, be to, veikia mechaninė ventiliacijos sistema (b. l. 29), tad vėdinimas ir oro patekimas yra užtikrinamas visose kamerose (b. l. 30). Remdamasis bylos įrodymais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo kamerą galima buvo vėdinti per langą, be to, kameros sanitariniame mazge buvo įrengta ir veikianti mechaninė ventiliacija, tad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas buvo vėdinamas ir mechaninės ventiliacijos būdu. Kamerą vėdinant, buvo galima reguliuoti oro drėgmę joje. Pareiškėjas skunde nors ir teigė, kad ventiliacijos sistema ne visuomet veikė (b. l. 6), tačiau nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada ji neveikė. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui informavus Kauno TI administraciją apie lango trūkumus arba ventiliacijos neveikimą, ši nesiėmė priemonių trūkumus ištaisyti.

20. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui būtų pateikęs skundus dėl netinkamo kameros apšvietimo, o šis nebūtų reagavęs į tokius pareiškėjo skundus. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras higienos normų reikalavimų laikymąsi Kauno TI kameroje Nr. 204 patikrino 2017 m. gruodžio 4 d. (b. l. 49–50). Minėtoje kameroje vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Minėto patikrinimo metu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 204 dirbtinė apšvieta yra 203 lx, pažeidimų nenustatyta. Teismas sprendė, kad paminėti bylos duomenys neleidžia daryti išvadą, kad kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas ar kad kamerose dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus. Be to, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo nusiskundimų dėl akių ir galvos skausmo, kilusio dėl pernelyg stipraus apšvietimo – bylos duomenimis, pareiškėjas, išvykdamas iš Kauno TI 2018 m. kovo 1 d., 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. lapkričio 27 d., nusiskundimų sveikata neturėjo (b. l. 39, 41, 43).

21. Iš teismui pateiktų sanitarinio mazgo plano (b. l. 69), sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 70) matyti, kad kameros sanitariniame mazge buvo unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) (nors aptarti galiojantys teisės aktai ir nenustato reikalavimo įrengti pastaruosius du daiktus). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl inventoriaus trūkumo atmesti kaip nepagrįsti.

22. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad kamerose sanitariniai mazgai yra atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, sanitariniai mazgai turi duris, sanitarinių mazgų viršus yra atviras, tad jie nėra visiškai izoliuoti (b. l. 30). Iš pateiktų į bylą sanitarinio mazgo plano (b. l. 69) ir sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 70) nustatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos). Teismas sprendė, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu.

23. Ištirti įrodymai leido teismui daryti išvadą, kad Kauno TI yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ir šiuos neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta teisė į Bausmių vykdymo kodekso nustatytos trukmės pasivaikščiojimą, taigi buvo nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį. Nustačius šiuo aspektu civilinės atsakomybės sąlygų visumą, valstybei kilo prievolė atlyginti žalą.

25. Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį dėl to, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į Bausmių vykdymo kodekso nustatytos trukmės pasivaikščiojimą, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimų, kildinamų iš to, kad jis negalėjo ilgiau pasivaikščioti kieme – bylos duomenimis, pareiškėjas, išvykdamas iš Kauno TI 2018 m. kovo 1 d., 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. lapkričio 27 d., nusiskundimų sveikata neturėjo (b. l. 39, 41, 43). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjo teisė į nustatytos trukmės pasivaikščiojimą buvo pažeista iš viso 20 parų (su pertraukomis). Tad pasivaikščiojimo trukmės pažeidimas, teismo vertinimu, truko neilgai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI administracijai būtų teikęs skundus ar prašymus dėl pasivaikščiojimų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore apskaitos žurnalus, nustatyta, kad pareiškėjas buvimo Kauno TI laikotarpiu dažniausiai atsisakydavo pasivaikščiojimų lauke, taigi pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos teismo nurodytu būdu. Pareiškėjui neinant pasivaikščioti, Kauno TI negalėjo pažeisti pareigos užtikrinti pasivaikščiojimų trukmę. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu pasivaikščioti į lauką ėjo tik du kartus. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, svarbių sprendimo priėmimui.

26.2. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią psichinę ar fizinę sveikatą laikymo Kauno TI metu, to nenurodo ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo skundėsi administracijai ar kitoms institucijoms dėl patiriamų nepatogumų. Skundas teismui paduotas tik po vienerių metų po pirmojo apsilankymo Kauno TI. Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas trumpais laikotarpiais su pertraukomis, todėl pažeidimas laikytinas mažareikšmiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. K. kildina iš neteisėtų Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. (periodiškai), atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

29. Apeliacinį skundą padavė atsakovas, pažymėdamas, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore apskaitos žurnalus, nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Kauno TI laikotarpiu dažniausiai atsisakydavo pasivaikščiojimų lauke, taigi pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos teismo nurodytu būdu. Kauno TI nurodo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią psichinę ar fizinę sveikatą laikymo Kauno TI metu, bei kad pareiškėjas skundėsi dėl patiriamų nepatogumų.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Kauno TI nebuvo užtikrinta teisė į Bausmių vykdymo kodekso nustatytos trukmės pasivaikščiojimą. Įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno TI, neužtikrindamas pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju Kauno TI neteisėti veiksmai konstatuoti pagrįstai. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas buvimo Kauno TI laikotarpiu dažniausiai atsisakydavo pasivaikščiojimų lauke, ši aplinkybė byloje niekaip neįrodyta. Atsakovo atstovas papildomus įrodymus pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, ir teismui nepripažinus pagrįstomis priežasčių, dėl kurių jie nebuvo pateikti anksčiau, juos atsisakyta priimti (ABTĮ 142 str. 3 d.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į Bausmių vykdymo kodekso nustatytos trukmės pasivaikščiojimą), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

33. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė