2022-03-02 Nr. AB-5171-3-61-3-04255-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1458-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04255-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 21S33529; 2) panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1381; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) genties, kurią (duomenys neskelbtini) gentis pradėjo žudyti norėdama užgrobti valdomas žemes. Taigi, dėl pavojaus gyvybei nusprendė išvykti iš savo kilmės šalies. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo nurodęs, jog turi būti užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Tačiau atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

3. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Komisijos argumentais, jog nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal slankiąją skalę, o pagal EPBB nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Viena iš tokių grupių yra nepilnamečiai. Pareiškėjas kilmės šalį paliko ir prieglobsčio prašymą pateikė būdamas dar nepilnametis. Nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjo amžius yra 21 + 1 ar 2 metai, tačiau, kol tikrasis amžius nėra nustatytas, abejonė dėl amžiaus turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai. Todėl šiuo atveju pareiškėjas yra laikytinas nepilnamečiu ir yra priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad informacija iš kilmės šalies patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) jau ilgą laiką vyksta ginkluoti konfliktai, kurių metu žūsta šimtai žmonių. Pareiškėjo pasakojimas, kad dėl žemės vyksta ginkluotas konfliktas su kita gentimi, kad ši žudo jo genties žmones, visiškai atitinka kilmės šalies informaciją. Taigi, pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio, pagrįstą ginkluoto konflikto grėsme ir baime netekti laisvės, gyvybės ir sveikatos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad yra labai jaunas, neturi reikiamo išsilavinimo, todėl negalima iš jo reikalauti detalių duomenų apie konfliktą, nuo kurio bėga. Todėl atsakovo argumentai dėl pasakojimo detalumo, išsamumo ir kitokių trūkumų nelaikytini pagrindžiančiais prašymo atmetimą. Atsakovas tinkamai neišnagrinėjo prieglobsčio prašymo aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Departamentas nurodė, kad ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas neatitiko Tvarkos aprašymo 99 punkte nustatytų pasakojimui keliamų reikalavimų – buvo nedetalus, abstraktus, pareiškėjo pastangos pagrįsti pasakojimą nelaikytinos nuoširdžiomis, todėl jo pasakojimas apie išvykimo iš šalies priežastis nelaikytinas pagrįstu įrodymu. Be to, bendra saugumo situacija per se (pati savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės dėl asmeninių savybių. Taigi, atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Departamentas padarė išvadą, jog nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl žodinio skundo nagrinėjimo. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“), 222 punktu, žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

8. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas prisistatė esantis nepilnametis, tačiau 2021 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija pateikė išvadą, kad biologinis pareiškėjo amžius yra apie 21 metus (t. y. gali būti dvejų metų paklaida). Vadinasi, pareiškėjo amžius gali būti nuo 19 iki 23 metų, taigi Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas apie save pateikė melagingą informaciją. Departamentui taip pat abejonių sukėlė ir jo pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, kadangi jis nebuvo detalus ir nuoseklus. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinamuosius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė informacijos (nors jam tenka pareiga įrodyti gresiančio persekiojimo realumą), pakankamu lygiu pagrindžiančios tikimybę, jog kilmės šalyje yra subjektas, kuris yra pajėgus taikyti pareiškėjo atžvilgiu priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėtų ar negalėtų jos apsaugoti. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į esamus prieštaravimus, alogizmus bei abstraktų pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą, todėl deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio kriterijų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

9. Departamentas pažymėjo, kad nagrinėjant taip pat nebuvo nustatyta, kad yra pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad abejonė dėl amžiaus turėtų būti vertinama jo naudai ir jis turi būti laikomas nepilnamečiu ir priskirtinas prie padidintos rizikos asmenų grupės. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių jo pasakojimą patvirtinančių įrodymų, o jo pasakojimo turinys nebuvo detalus, išsamus, pareiškėjas neįdėjo pastangų bendradarbiaudamas pateikiant su jo išvykimo iš kilmės valstybės priežastimis susijusias aplinkybes, Departamentas netaikė abejonės privilegijos principo ir pareiškėjo pasakojimui dėl jo amžiaus.

10. Departamentas teigė, kad nors pareiškėjas nurodė aplinkybę, kad jo kilmės šalyje vyksta ginkluoti konfliktai, tačiau bendra smurto situacija šalyje nepatvirtino nei jo pasakojimo pagrįstumo, nei to, kad jam dėl to kyla individuali grėsmė bei turi būti suteikta tarptautinė apsauga. Departamentas, nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgęs į tai priėmė ginčijamą sprendimą. Departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo pasakojimas negali būti laikomas patikimu įrodymu bei jo nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nepatvirtina pareiškėjo pagrįstos baimės buvimo sąlygos, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

11. Departamento nuomone, ginčijamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Departamento teigimu, atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nebuvo nustatyta. Jis taip pat neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kėlė nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. M. M. skundą patenkino iš dalies, pakeitė Departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 21S33529 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ir jį sutrumpino nuo 5 metų iki 3 metų. Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas pasiprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. 2021 m. spalio 18 d. atliktos apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog yra iš (duomenys neskelbtini) genties. Jo tėvas yra ūkininkas ir gyveno (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) provincijoje. (duomenys neskelbtini) gentis norėjo užgrobti (duomenys neskelbtini) genties valdomas žemes ir 2018 m. birželio 17 d. atėjo jiems grasinti. (duomenys neskelbtini) gentis buvo ginkluota, todėl pradėjo žudyti ir prievartauti prieglobsčio prašytojo genties žmones, kad galėtų valdyti jų žemes. (duomenys neskelbtini) gentis nepajėgė apsiginti, todėl pareiškėjo tėvas nusprendė, kad jie turi persikelti pas draugą į netoliese esantį (duomenys neskelbtini) miestą, bet jie iš karto suprato, kad ir ten jiems gresia didelis pavojus. Pareiškėjas nurodė, kad jam kilmės valstybėje pavojų kelia (duomenys neskelbtini) gentis. Teigė, kad šiuo metu tebevyksta konfliktas dėl žemės ir jo genties žudymai, prašė pagalbos, nes teko daug iškentėti.

14. Atsakovas Departamentas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus ir informaciją, 2021 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 21S33529 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, apskundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Atsakovo skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija (toliau – ir Komisija) pareiškėjo skundą 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6K-1381 atmetė, kadangi nustatė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

15. Teismas išnagrinėjo ginčo teisiniams santykiams taikytinas Įstatymo, jį įgyvendinančių teisės aktų (Tvarkos aprašo) nuostatas, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktų (Konvencijos) nuostatas, bei pabrėžė ir tai, kad Departamentas, remdamasis nustatytais faktais bei prieglobsčio prašytojo byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Tvarkos aprašo 116 punkte nustatytais kriterijais.

16. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Departamentui buvo nurodęs, jog turi būti užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas, teismas nurodė, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatą, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

17. Pareiškėjas teigė, kad nesutinka su Komisijos argumentais, jog nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad yra priskiriamas prie padidintos rizikos asmenų grupės, nes prieglobsčio prašymą pateikė būdamas nepilnametis, tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo argumentais, kadangi Departamentas aktyviai siekė išsiaiškinti, ar pareiškėjas prašymą pateikė dar būdamas nepilnametis, 2021 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija pateikė išvadą, jog biologinis pareiškėjo amžius yra apie 21 metus (t. y. gali būti dvejų metų paklaida). Vadinasi, pareiškėjo amžius gali būti nuo 19 iki 23 metų. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas pats apklausose nurodė, jog prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje teikė, nes norėjo tęsti mokslus universitete. Teismas, atsižvelgęs į 2021 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos pateiktą išvadą ir prieštaringus pareiškėjo pasakojimus, konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti 2021 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos išvadomis, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo laikomas pilnamečiu.

18. Teismo įsitikinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodė, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę ir kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

20. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nebuvo pateikta.

21. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad yra pagrįsta tikimybė, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

22. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, todėl, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos ir Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų ir pristatytas į užkardą), teismas darė išvadą, kad ir ši sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Teismo įsitikinimu, Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog užsienietis slėpsis (jo tikslas niekada nebuvo Lietuva) ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

23. Teismas, atsižvelgdamas į Departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Įvertinus įstatymu nustatytą maksimalų 5 metų draudimo atvykti terminą, Departamento nustatytas 5 metų terminas laikytinas neadekvačiu ir neproporcingu, neatitinkančiu Tvarkoje įtvirtintų kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė Tvarkos nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl ši skundžiamo Sprendimo dalis teismo pakeista ir pareiškėjui uždrausta į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, dėl kurios kilo individuali ir pakankamai rimta grėsmė, atitinkanti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Dėl nurodomų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčijamo Departamento Sprendimo dalys dėl prieglobsčio nesuteikimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, perspėjimo įvedimo į C.SIS II sistemą yra pagrįstos ir teisėtos, nėra pagrindo jų keisti arba panaikinti remiantis pareiškėjo skundo ar kitais argumentais, tačiau teismas pakeitė 5 metų uždraudimo atvykti terminą, kuris yra nemotyvuotas ir neproporcingas, taigi ši skundžiamo Sprendimo dalis pakeista ir pareiškėjui uždrausta į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, negalėjo būti patenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, nenustačius jokių aplinkybių, nepateikus papildomų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas iš naujo nagrinėdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo priimtų kitokį sprendimą.

25. Teismas nurodė, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, bei teismo posėdžio metu, jei jis būtų rengiamas žodinio proceso tvarka, užtikrinti pareiškėjo ir vertėjo dalyvavimą posėdyje.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

27.1. Pareiškėjo skundų Departamente nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pareiškėjas nurodo, kad Departamento bei Komisijos sprendimai buvo priimti neįvertinus jo paaiškinimų, neišklausius pareiškėjo, nedalyvaujant pareiškėjui nagrinėjimo procese, taigi buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra buvo ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negalėjo būti paneigta. Pareiškėjo fundamentali teisė buvo akivaizdžiai pažeista, pareiškėjas nebuvo tinkamai išklausytas priimant Departamento spendimus, atsakovo sprendimai suklaidino pirmosios instancijos teismą;

27.2. Pareiškėjo pateikti faktai nebuvo teisingai įvertinti ir dėl šios priežasties priimtas keistinas sprendimas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad išvykimo iš kilmės šalies priežastis yra baimė patirti (duomenys neskelbtini) genties prievartą, kurią ši gentis naudoja siekdama užgrobti kaimynines žemes. Taigi, dėl pavojaus gyvybei asmuo nusprendė išvykti iš savo kilmės šalies. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Pirmosios instancijos teismas buvo suklaidintas Departamento sprendimų ir dėl šios priežasties netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą;

27.3. Atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir (duomenys neskelbtini) genties veiklą, nesurinkta jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) genties vykdomą prievartą ir kaimyninių genčių persekiojimo problematiką. Atsakovo sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, sutiko, jog Departamentui imperatyvo, visais atvejais rengti pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, nėra. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje taip pat atsispindi tendencija pripažinti, kad atsakovas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus, t. y. valstybės institucijos – Migracijos departamento, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, kyla iš Įstatymo, Aprašo, kurių normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.

28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

29. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui. Papildomai Departamentas atsiliepime nurodo:

29.1. Pareiškėjas jokių Departamento išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą;

29.2. Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad nebuvo surinkta aktuali, naujausia informacija apie kilmės valstybę, apie įstatymus ir (duomenys neskelbtini) genties veiklą, nesurinkta jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) genties vykdomą prievartą ir kaimyninių genčių persekiojimo problematiką, kadangi atliekamo tyrimo objektas yra ne kilmės valstybė, o konkrečiam asmeniui šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Departamento vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai visiškai nesusiję su pareiškėjo individualia situacija, jis skunde nenurodo, kaip ši informacija būtų reikšminga tinkamai įvertinant pareiškėjo persekiojimo baimę. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais;

29.3. Pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-2908-602/2021 savo aplinkybėmis skiriasi nuo pareiškėjo situacijos, todėl nėra pagrindo ja remtis. Departamento vertinimu, pareiškėjo atveju buvo surinkta aktuali ir patikima kilmės valstybės informacija, susijusi su jo prieglobsčio prašymu, įvertinta jo individuali situacija kilmės valstybės kontekste, todėl surinkta kilmės valstybės informacija atitinka esminius kriterijus. Buvo įvertinta informacija apie bendrą šalies situaciją, politinę padėtį, saviraiškos ir susirinkimų teises, saugumą, tačiau surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino pareiškėjo pasakojimo apie jam gresiantį persekiojimą. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad Departamento tyrimas atliktas išsamiai, tarptautinės apsaugos poreikis nenustatytas, todėl nėra pagrindo naikinti Departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimus. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad naujesnės informacijos, galinčios paneigti sprendimuose padarytas išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 21S33529 (toliau – ir Sprendimas) ir Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1381, teisėtumo ir pagrįstumo, bei Departamento įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

31. Nustatyta, kad Departamentas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 21S33529 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, apskundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Departamento Komisija pareiškėjo skundą 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6K-1381 atmetė, kadangi nustatė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Teismas konstatavo, kad Departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir priėjo teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas įvertino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, dėl kurios kilo individuali ir pakankamai rimta grėsmė, atitinkanti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tačiau teismas pakeitė Sprendimą dalyje dėl 5 metų uždraudimo atvykti termino ir pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Departamento padarytus proceso teisės normų, kurios numato žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, pažeidimus. Atsakovas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją ir jo padėtį kilmės šalyje, neparengė aktualios pažymos apie kilmės valstybę. Atsakovo surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjo padėtį, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šie trūkumai nepašalinti.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų motyvų, kuriais yra grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

35. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

36. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, apeliacinis teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina minėtų ribų neperžengdama.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo atsižvelgta į pažeistas proceso teisės normas, kadangi Departamente jo skundai išnagrinėti neišklausius pareiškėjo, nedalyvaujant pareiškėjui nagrinėjimo procese. Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteisminėje stadijoje vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų prieiti išvadą, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas, o žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

39. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (Įstatymo 86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

44. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

45. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

46. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

47. Pareiškėjas 2021 m. spalio 18 d. atliktos apklausos metu nurodė, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini) genties. Jo tėvas yra ūkininkas ir jie gyveno (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) provincijoje. (duomenys neskelbtini) gentis norėjo užgrobti jų genties valdomas žemes ir 2018 m. birželio 17 d. atėjo grasinti. (duomenys neskelbtini) genties žmonės buvo ginkluoti ir jų buvo daugiau, todėl pradėjo žudyti ir prievartauti prieglobsčio prašytojo genties žmones, kad galėtų valdyti jų žemes. Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas nusprendė, jog turi persikelti pas draugą į netoliese esantį (duomenys neskelbtini) miestą, bet iš karto suprato, kad ir ten gresia didelis pavojus, todėl 2018 m. birželio 18 d. nusprendė, kad turi išvykti ir keliauti toliau. Bėgdami ėjo per džiungles, bet prieglobsčio prašytojas greitai pasimetė nuo šeimos. Pareiškėjas teigė, kad slėpėsi parapijoje (nežinojo kur ji yra). Parapijoje nuolat girdėjo šūvius, aplink buvo deginami namai, toliau grėsė pavojus. Pareiškėjas pėsčiomis išėjo į (duomenys neskelbtini) sostinę (duomenys neskelbtini) (jis nežinojo kada išėjo ir kada atvyko į (duomenys neskelbtini), nežinojo kiek laiko praėjo). Prieglobsčio prašytojas nurodė, kad nepamena datos kada atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau ten praleido nemažai laiko, bet jis nežinojo ir negalėjo pasakyti kiek. Kadangi nebuvo saugu ir (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) yra netoli (duomenys neskelbtini) sienos, pareiškėjas nusprendė išvykti į Europą, kur galės pasimatyti su savo tėvais. 2020 m. gruodžio 7 d. penkiese išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) visi keliavo savarankiškai. Prieglobsčio prašytojas nežinojo kur keliavo kiti, bet jis, vienas, išvyko į Baltarusiją. Prieglobsčio prašytojo teigimu, (duomenys neskelbtini) jam kyla pavojus iš (duomenys neskelbtini) genties. Jis tvirtino, kad šiuo metu vis dar tebevyksta konfliktas dėl žemės ir jo genties žudymai. Pareiškėjas prašė pagalbos, nes jam labai daug ką reikėjo iškentėti. Todėl jis prašė ir apsaugos. Pareiškėjas nurodė, kad neturėjo kito pasirinkimo kaip tik atvykti į Lietuvą, jog būtų saugus.

48. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Kaip tinkamai nurodė ir pirmosios instancijos teismo teismas, Departamentas aktyviai siekė išsiaiškinti, ar pareiškėjas prašymą pateikė dar būdamas nepilnametis, 2021 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija pateikė išvadą, jog biologinis pareiškėjo amžius yra apie 21 metus (t. y. gali būti dvejų metų paklaida). Teismas, atsižvelgęs į 2021 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos pateiktą išvadą ir prieštaringus pareiškėjo pasakojimus, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti 2021 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos išvadomis, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo laikomas pilnamečiu. Taigi, Departamentas surinko aktualios kilmės valstybės informaciją, kuri yra pakankama tinkamai įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymo atitikimą Įstatymo 86–87 nuostatoms, tačiau tyrimo metu tarptautinės apsaugos poreikio nenustatė, o pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kad Departamento Sprendimas yra nepagrįstas.

49. Įvertinusi Departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė.

50. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

51. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

53. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

54. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės normomis ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeista Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipa, atitinkamai pakeistas ir Departamento Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

56. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė