2015-11-11 Nr. AB-21800-3-61-3-04683-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1288-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04683-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB DNB bankas 2015 m. rugsėjo 25 d. pateikė teismui skundą (b. l. 1–10), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą bei Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimus dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą AB DNB bankui tose dalyse, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas, už kurį ji imama, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas, t. y. remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1-1713 „Dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų tvirtinimo“ (aktuali redakcija 2014 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 1-2065) 9.3 punktu, o kiekvienos iš iškabų plotą skaičiuoti remiantis minėto norminio akto 13 punkto antrąja dalimi, t. y. kaip suminį plotą trijų atskirų raidžių pagal pateiktą patikslintą projektą.

Pareiškėjas AB DNB bankas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždrausti Vilniaus savivaldybės administracijai reikalauti iš AB DNB bankas vietinės rinkliavos įmokų remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduoto leidimo įrengti išorinę reklamą priede sudarytu grafiku ir jame nurodytais tarpinių įmokų dydžiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi (b. l. 16–18) priėmė AB DNB banko skundą; prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi priimtinas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. AB DNB bankas paaiškino, kad nustatytas 137 951 Eur vietinės rinkliavos dydis yra ženkliai didesnis nei būtų už iškabą, skaičiuojant ją pagal pareiškėjo patikslintą projektą ir Vietinių rinkliavų nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 1-2065, 9.3. punktą bei 13 punkto antrą dalį – t. y. 3 432 Eur. Net, jei būtų pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija teisingai apskaičiavo iškabų plotą, vietinės rinkliavos dydis už tokio ploto iškabą sudarytų 11 895 Eur. Remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. AB DNB bankui išduoto leidimo priedu, pirmąją įmoką, t. y. 6 947 Eur, jis privalo sumokėti iki 2016 m. sausio 15 d., kitą, t. y. 6 871 Eur, – iki 2016 m. balandžio 15 d. ir t. t. Tokios sumos ženkliai viršija mokestį už iškabą už visus 5 metus. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinti Vietinės rinkliavos nuostatai nenustato rinkliavos grąžinimo tvarkos dėl permokos, todėl priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jam tektų imtis papildomų procesinių veiksmų dėl permokos susigrąžinimo, o tai sudarytų papildomas laiko bei lėšų sąnaudas ir taip būtų padaryta žala AB DNB banko teisėms bei teisėtiems interesams. Visuotinai žinoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės finansinė padėtis yra sunki, t. y. pagal oficialią statistiką, Vilniaus miesto savivaldybės skolą 2015 m. liepos 1 d. sudarė 272,5 mln. eurų. Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų AB DNB banko teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas labai pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas, kadangi bylos nagrinėjimo metu galiojantys aktai, kurių teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas pažymėjo, kad realus bei veiksmingas iki skundžiamų administracinių aktų priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantys aktai, kurių teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamais aktais suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., LVAT 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį adm. byloje Nr. AS16-528/2007). Atkreiptinas dėmesys, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Teismo nuomone, aplinkybės, kad priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jam tektų imtis papildomų procesinių veiksmų dėl permokos susigrąžinimo, o tai sudarytų papildomas laiko bei lėšų sąnaudas ir taip būtų padaryta žala AB DNB banko teisėms bei teisėtiems interesams, nesudaro pagrindo išvadai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas šiuo atveju sudarytų kliūtis teismo sprendimui įvykdyti. Iš pareiškėjo nurodytų argumentų matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, bet prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo visų galimų jam nepalankių teisinių pasekmių. AB DNB banko pateikiami argumentai iš esmės yra nesusiję su įstatymo numatytomis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygomis. Pažymėtina, kad galimai patirti ar patiriami pareiškėjo nuostoliai galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios, nesiėmus užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, teismas daro išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo taikyti AB DNB banko prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

III. Pareiškėjas AB DNB bankas atskiruoju skundu (b. l. 45–50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjas prašo uždrausti Vilniaus savivaldybės administracijai reikalauti iš AB DNB bankas vietinės rinkliavos įmokų, remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduoto leidimo įrengti išorinę reklamą priede sudarytu grafiku ir jame nurodytais tarpinių įmokų dydžiais.

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nagrinėjamoje byloje grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėjas pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas sukels AB DNB bankui realių nuostolių, buvusios padėties atkūrimas labai pasunkėtų. Prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Pagal LVAT praktiką, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad dėl išieškojimo įmonei atsiras sunkių padarinių; sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis adm. byloje Nr. eAS-1102-822/2015). Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad būtų pažeistas viešasis interesas, šios savo išvados nepagrindė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kurioje teismas atmetė jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Vilniaus savivaldybės administracijai reikalauti iš AB DNB banko vietinės rinkliavos įmokų remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduoto leidimo įrengti išorinę reklamą priede sudarytu grafiku ir jame nurodytais tarpinių įmokų dydžiais. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, numatytos ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte, t. y. uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, taikymo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., 2010 m. spalio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį adm. byloje Nr. AS63-416/2011). Be to, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, atsižvelgiama ir į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (LVAT 2006 m. lapkričio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS15-622/2006).

Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (b. l. 1–10), tiek atskirajame skunde (b. l. 45–50) pareiškėjas nurodė šiuos argumentus, jo manymu, pagrindžiančius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą nagrinėjamoje situacijoje:

1) nustatytas 137 951 Eur vietinės rinkliavos dydis yra ženkliai didesnis nei būtų už iškabą, skaičiuojant ją pagal pareiškėjo patikslintą projektą ir Vietinių rinkliavų nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 1-2065, 9.3. punktą bei 13 punkto antrą dalį – t. y. 3 432 Eur;

2) net, jei būtų pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija teisingai apskaičiavo iškabų plotą, vietinės rinkliavos dydis už tokio ploto iškabą sudarytų 11 895 Eur;

3) remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. AB DNB bankui išduoto leidimo priedu, pirmąją įmoką, t. y. 6 947 Eur, jis privalo sumokėti iki 2016 m. sausio 15 d., kitą, t. y. 6 871 Eur, – iki 2016 m. balandžio 15 d. ir t. t. Tokios sumos ženkliai viršija mokestį už iškabą už visus 5 metus;

4) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinti Vietinės rinkliavos nuostatai nenustato rinkliavos grąžinimo tvarkos dėl permokos, todėl priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jam tektų imtis papildomų procesinių veiksmų dėl permokos susigrąžinimo, o tai sudarytų papildomas laiko bei lėšų sąnaudas ir taip būtų padaryta žala AB DNB banko teisėms bei teisėtiems interesams;

5) visuotinai žinoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės finansinė padėtis sunki, todėl teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų AB DNB banko teisių ir teisėtų interesų apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas labai pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas šiuo atveju sudarytų kliūtis teismo sprendimui įvykdyti, nes iš pareiškėjo nurodytų argumentų matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, bet prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo visų galimų jam nepalankių teisinių pasekmių, o galimai patirti ar patiriami pareiškėjo nuostoliai galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, pritardama Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvams, papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-177/2008; 2008 m. gegužės 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS442-314/2008). Be to, galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-416/2011). Vadinasi, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio 20 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-149/2012).

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, AB DNB bankui gali atsirasti sunkių padarinių, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais ir pan. Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ar pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-13/2011). Aktuali LVAT praktika patvirtina ir tai, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS438-527/2009; 2011 m. balandžio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-310/2011). Šiuo gi atveju pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui atsirastų minėtos neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Be to, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą yra vertinamos tik tos aplinkybės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tačiau nagrinėdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismas negali pasisakyti tais klausimais, kuriuos teismas turi spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės (žr., LVAT 2011 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. AS146-310/2011). Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentų (pvz., dėl nustatyto 137 951 Eur vietinės rinkliavos dydžio pagrįstumo ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą, o

pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė