2023-05-03 Nr. AB-9344-3-61-3-04337-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-328-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04337-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių šilumos tinklai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ekologinis servisas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcine bendrovė (toliau – ir UAB) „Raseinių šilumos tinklai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. AS-152 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas 2020 m. rugsėjo 11 d. pateikė pareiškėjui patikrinimo aktą Nr. PA78-36 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte buvo nurodyta, kad atsakovas atliko pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir deklaravimo planinį teminį patikrinimą už 2016–2018 metus. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016–2018 m. netinkamai, klaidingai apskaitė, nedeklaravo į aplinką išmestų teršalų kiekių. Patikrinimo akte pareiškėjui priskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, iš viso 99 378 Eur padidintas taršos mokestis apskaičiuotas taikant 1,5 koeficientą. Pareiškėjas nesutiko su Patikrinimo akte atliktu taršos apskaičiavimu ir pateikė savo pastabas, taip pat Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Energetikos katedros specialisto 2020 m. spalio 15 d. išvadą Nr. DV21-1106_4. Pareiškėjas savo nesutikimą su Patikrinimo aktu grindė tuo, kad Patikrinimo akte apskaičiuotas teršalų kiekis faktiškai negalėjo ir nebuvo išmestas į aplinką iš pareiškėjo eksploatuojamų taršos šaltinių, todėl Patikrinimo akte nurodytas padidintas mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjas prašė panaikinti Patikrinimo aktą, tačiau atsakovas į pareiškėjo pastabas neatsižvelgė. Departamentas Sprendimu nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas kontroliavo pareiškėjo veiklą ir pažeidimų nebuvo nustatęs iki Patikrinimo akto surašymo. Pareiškėjas teisingai fiksavo sunaudoto kuro rūšis, kiekius ir šiuos duomenis pateikė atsakovui patikrinimo metu. Pareiškėjas jokių duomenų ir informacijos nuo atsakovo nenuslėpė, bendradarbiavo su atsakovu patikrinimo metu. Pareiškėjo elgesys įrodė, kad pareiškėjas buvo sąžiningas mokesčių mokėtojas. Pareiškėjas nenuslėpė ir neturėjo tikslo nuslėpti taršos kiekio ir tokiu būdu išvengti taršos mokesčio mokėjimo, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėjas 2016–2018 m. nedeklaravo ir nuslėpė į aplinką išmestus teršalų kiekius. Atsakovas priimdamas Sprendimą nepagrįstai ir neteisėtai taikė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 4 dalies 1 punktą, kuris reglamentuoja padidinto mokesčio skaičiavimą už apskaičiuotus normatyvus viršijantį ir nuslėptą teršalų kiekį.

4. Pareiškėjas teigė, kad priimant Sprendimą nebuvo įvertintos objektyvios aplinkybės – Patikrinimo akte nurodyti pareiškėjo išmesti taršalų kiekiai apskaičiuoti formaliai ir deklaratyviai. Atsakovas visiškai neįvertino pareiškėjo eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir technologijų. Atsakovo atlikti skaičiavimai buvo neteisingi, neatitiko faktinio taršos kiekio, todėl jų pagrindu negalėjo būti teisėtai skaičiuojamas padidintas taršos mokestis pareiškėjui. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo apskaičiuotu teršalų kiekiu, atsakovo apskaičiuotas teršalų kiekis faktiškai nebuvo išmestas į aplinką iš pareiškėjo eksploatuojamų taršos šaltinių (duomenys neskelbtini) katilinėse. Taip pat, pareiškėjo nuomone, atsakovas darė nepagrįstą prielaidą, kad deginant biokurą visas teršalų kiekis yra išmetamas į atmosferos orą. Atsakovas visiškai neįvertino, kad deginant biokurą susidaro pelenai, o dalis teršalų yra pašalinama su pelenais ir nepatenka į atmosferos orą. Atsakovo atliktuose skaičiavimuose įvertinta, kad visas teršalų kiekis neva išmestas į atmosferos orą, todėl visiškai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas veda biokuro degimo metu susidariusių pelenų kiekių apskaitą, o pelenus pašalina juos pristatydamas į sąvartyną. Šios aplinkybės atsakovui buvo žinomos patikrinimo metu, tačiau nebuvo įvertintos. Sprendimas priimtas neįvertinus faktinio teršalų kiekio, o atlikus tik deklaratyvų skaičiavimą pagal metodiką, pagal kurią negalėjo būti nustatomi faktiniai (realūs) teršalų kiekiai, išmesti iš pareiškėjo eksploatuojamų katilinių. Atsakovas visiškai nevertino realaus teršalų kiekio. Atsakovo patikrinimo metu apskaičiuoti teršalų kiekiai nebuvo objektyvūs ir faktais pagrįsti duomenys, o vien formaliais matematiniais skaičiavimais gauta suma 99 378 Eur buvo nemotyvuota ekonominė sankcija. Pareiškėjas teigė, kad padidintas mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai ir neteisėtai, todėl Sprendimas naikintinas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimu jam paskirta neproporcinga ir neadekvati ekonominė sankcija, formaliai pritaikius teisės aktus. Pareiškėjas žalos gamtai nepadarė, didesni taršos kiekiai dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų į aplinką nebuvo išmesti, jis nesiekė nuslėpti mokesčio už aplinkos teršimą. Pareiškėjas veikė sąžiningai, turėjo katilinėms išduotus taršos leidimus, apskaitė katilinėse sudeginamo kuro kiekius, teikė deklaracijas ir mokėjo mokestį už aplinkos teršimą. Pareiškėjas veikė sąžiningai, duomenų neklastojo ir neslėpė, patikrinimo metu pateikė visus duomenis atsakovui. Pareiškėjo neįvykdyti teisės aktų reikalavimai buvo formalūs teisės aktų pažeidimai, kurie nesukėlė realios žalos gamtai ir valstybės ekonominiam interesui. Taip pat pareiškėjas teigė, kad Sprendimu jam paskirta ekonominė sankcija neatitiko atsakovo nurodytų pažeidimų pobūdžio, masto, teisingumo, protingumo kriterijų, atsakovo paskirta sankcijos suma sudarė apie 4 proc. pareiškėjo visų metinių pajamų. Pareiškėjo veikla 2016, 2018 ir 2019 metais dėl investicijų į šilumos gamybos įrenginių modernizavimo (pritaikymo deginti biokurą), šilumos tiekimo trasų atnaujinimo ir sumažėjusio parduodamos šilumos energijos kiekio yra nuostolinga, todėl pareiškėjas neturi vidinių finansinių galimybių sumokėti atsakovo paskaičiuotą padidintą taršos mokestį. Išoriniai finansavimo šaltiniai baudoms sumokėti neprieinami. 99 378 Eur sumos išieškojimas privestų pareiškėją prie nemokumo būsenos, kas padarytų žalą visai ekonominei sistemai. Taip pat ekonominės sankcijos paskyrimas sukeltų nepagrįstą finansinę naštą pareiškėjo paslaugų gavėjams – šilumos vartotojams, nes pareiškėjo veiklos sąnaudos, įskaitant mokestį už aplinkos teršimą, yra įskaičiuojamos į šilumos energijos kainą vartotojams.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas klaidingai vertino Patikrinimo akte ir Sprendime, Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymo neteisėtumą. Departamentas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog atsakovas nenustatė nuslėpto taršos kiekio, todėl padidintą taršos mokestį pareiškėjui paskaičiavo neteisėtai. Atsakovas nustatė normatyvus viršijančius taršos kiekius: 1. (duomenys neskelbtini) katilinė – atlikus faktinių išmestų į aplinkos orą teršalų kiekių skaičiavimus, nustatyti 2016–2018 m. mokestiniais laikotarpiais viršyti TL leidime leidžiami išmesti į aplinkos orą kietųjų dalelių metiniai kiekiai iš taršos šaltinio Nr. 001. 2. (duomenys neskelbtini)katilinė – atlikus faktinių išmestų į aplinkos orą teršalų kiekių skaičiavimus, nustatyti 2016–2018 m. mokestiniais laikotarpiais, taršos šaltiniu Nr. 002 deginant biokurą ir 2016 m. deginant durpes, viršyti į aplinkos orą išmestų kietųjų dalelių metiniai kiekiai, nustatyti TL leidime 3. (duomenys neskelbtini) katilinė – atlikus faktinių išmestų į aplinkos orą teršalų kiekių skaičiavimus, nustatyti 2016–2017 m. mokestiniais laikotarpiais, deginant durpes bei biokurą taršos šaltinyje Nr. 001, viršyti į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių bei anglies monoksido metiniai kiekiai, nustatyti TL leidime. 4. (duomenys neskelbtini) katilinė – atlikus faktinių išmestų į aplinkos orą teršalų kiekių skaičiavimus, nustatyti 2016 metais deginant biokurą taršos šaltinyje Nr. 2 ir 2016–2018 metais sandėliuojant biokurą taršos šaltinyje Nr. 601, viršyti į aplinkos orą išmesti azoto oksidų ir kietųjų dalelių (C) metiniai kiekiai, nustatyti TL leidime.

Nurodė, kad pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai teikdamas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją, vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/D1-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaracijos FR0521 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos FR0522 formos pildymo taisyklių 19.16 punkto reikalavimais, privalėjo deklaruoti per mokestinį laikotarpį iš atitinkamo taršos šaltinio išmestą į aplinką teršalo kiekį, viršijantį TL leidime nustatytą leistiną išmesti į aplinką teršalo kiekį (normatyvą).

Pareiškėjas pateiktose 2016–2018 m. deklaracijose nedeklaravo teršalų kiekių, viršijančių TL leidimuose nustatytą leistiną normatyvą, nepritaikė didesnio tarifo koeficiento, valstybei nesumokėjo mokestinės prievolės. Taigi, atsakovas teisėtai pareiškėjui paskaičiavo mokestį didesniu tarifu.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas taip pat nuslėpė ir nedeklaravo taršos kiekių. 1. (duomenys neskelbtini) katilinėje – atlikus faktinių išmestų į aplinkos orą teršalų kiekių skaičiavimus, nustatyti 2016 m., 2018 m. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruoti iš taršos šaltinių Nr. 001 ir Nr. 002 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų, vanadžio pentoksido kiekiai. 2. (duomenys neskelbtini) katilinėje – atlikus faktinių išmestų į aplinkos orą teršalų kiekių skaičiavimus, nustatyti 2016–2018 m. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruoti iš taršos šaltinio Nr. 001 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų kiekiai. 3. (duomenys neskelbtini) katilinėje – atlikus faktinių išmestų į aplinkos orą teršalų kiekių skaičiavimus, nustatyti 2016–2018 m. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruoti iš taršos šaltinių Nr. 1 ir Nr. 2 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų, vanadžio pentoksido kiekiai bei iš taršos šaltinio Nr. 601 kietųjų dalelių (C) kiekiai.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Patikrinimo aktu nustatyta, jog skaičiuojant faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius pareiškėjas nepagrįstai taikė kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus, kurie fiksuoti kuro tyrimų protokoluose. Pareiškėjo pateiktuose kuro tyrimų protokolų registruose nurodyti atitinkamam kuro svoriui atliktų tyrimų duomenys, tame tarpe ir kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir rodmenys, į kuriuos pareiškėjas privalėjo atsižvelgti skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius. Pareiškėjas skaičiuodamas faktinius per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius, eilę metų naudojo 2014 m. Inventorizacijos ataskaitoje pateiktus kuro peleningumo Ar bei kuro žemutinės degimo šilumos Qir koeficientus, kurie nustatyti vykdytos inventorizacijos metu, įvertinus atitinkamo kuro kokybę, ir nieko bendro neturi su 2016–2018 m. laikotarpiu pareiškėjo naudoto kuro kokybe, kurią pagrindžia vykdytų tyrimų protokolai. Pareiškėjas aplaidžiai vykdydamas išmetamų teršalų apskaitą, klaidingai apskaitė ir deklaravo į aplinkos orą išmetamų teršalų kiekius. Sąmoningai apskaitą vykdė taip, kad per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestų teršalų kiekis neviršytų TL leidime teršalui nustatyto leistinos taršos normatyvo. Pareiškėjui buvo naudinga naudoti Inventorizacijos ataskaitoje pateiktus duomenis, kuriais remiantis paskaičiavo ir deklaravo mažesnius į aplinkos orą išmestų teršalų kiekius, valstybei sumokėjo mažesnį taršos mokestį. Taigi, atsakovo vertinimu, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 punktu už neapskaitytus, nedeklaruotus (nuslėptus) išmestus į aplinkos orą teršalų kiekius, pareiškėjui teisėtai paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu.

10. Departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad „atsakovo skaičiavimai atlikti neįvertinus atsakovo katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir kuro deginimo technologijų“. Nurodė, kad šis pareiškėjo teiginys yra klaidinantis ir prieštarauja teisės aktų reglamentavimui. Departamentas nėra subjektas, kurio kompetencijoje yra vertinti pareiškėjo katilinės eksploatuojamų kuro deginimo įrenginius ir kuro deginimo technologijas. Jų vertinimą aiškiai reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 parvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių 1 ir 2 punktuose įteisintas reikalavimas taršos šaltinių naudotojams, kurie ūkinės veiklos vykdymo metu į aplinkos orą išmeta teršalus, atlikti aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizaciją. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai interpretavo į aplinką išmestų teršalų faktinio kiekio nustatymą. Nebuvo pagrindo abejoti kompetentingų institucijų įvertintu ir patvirtintu į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašu. Pareiškėjas turėjo teisę teikti pasiūlymus dėl kito į aplinką išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodo, tačiau to nepadarė, kadangi teisės aktas reikalauja siūlomą metodą pagrįsti.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas siekdamas išvengti mokestinės prievolės dėl aplaidžiai vykdytos pareigos teisingai apskaičiuoti ir deklaruoti per mokestinį laikotarpį į aplinkos orą išmestus teršalų kiekius, sąmoningai nepagrįstai prieštaravo savo pasirinktam ir naudotam teršalų apskaičiavimo metodui. Viso vykdomo patikrinimo metu, pastabų pateikimo metu, pareiškėjas neteikė jokių įrodančių duomenų apie kitokio eksploatuojamų įrenginių į aplinką išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodo pagrįstumą ir taip prieštaravo savo paties teiginiams apie teisingą, įrodantį faktinio į aplinkos orą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodą. Departamento priimtas Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisiniu reglamentavimu, todėl pareiškėjo argumentai dėl neteisingai ir nepagrįstai paskaičiuoto mokesčio už aplinkos teršimą padidintu tarifu, atsakovo nuomone, atmestini.

12. Departamentas nurodė, kad įvertino pareiškėjo pateiktą Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto Energetikos katedros 2020 m. spalio 15 d. specialisto išvadą Nr. DV21-1106_4, tačiau į ją neatsižvelgė dėl to, kad specialisto išvadoje pateikta informacija yra specialisto nuomonė, kuri nėra aukščiau už teisinį reglamentavimą, kuriuo remiantis atliekami mokestiniai patikrinimai, vertinant mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumą.

13. Atsakovas teigė, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog jam paskirta neproporcinga ir neadekvati ekonominė sankcija, formaliai pritaikius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju kilo žala valstybei, nes nebuvo deklaruoti išmesti teršalai į orą, ir už tai nebuvo sumokėti mokesčiai. Departamentas manė, kad pareiškėjui niekaip nepagrindus, kodėl jo atžvilgiu Sprendimo pagrindu paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu turėtų būti mažinamas, teismas turėtų šiuos pareiškėjo argumentus atmesti kaip nepagrįstus.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad:

15.1. Departamentas 2020 m. rugsėjo 11 d. surašė pareiškėjui Patikrinimo aktą. Patikrinimo akte buvo nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai, klaidingai apskaičiavo, nepaskaičiavo ir nedeklaravo, nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekius. Pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 1, 3 dalių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkto reikalavimus: mokestį už aplinkos teršimą apskaičiuoti ir deklaruoti už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. Todėl vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 6 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis bei tvarka už 2016–2018 metų mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu bendroje sumoje – 99 378 Eur. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjas turėjo teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 11 d., pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto Nr. PA78-36 ir pagrįsti kitas aplinkybes, kurios svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus.

15.2. Pareiškėjas 2020 m. spalio 8 d. raštu Nr. AD4-20502 pateikė prašymą pratęsti pastabų dėl patikrinimo akto pateikimo terminą. Vadovaujantis MAĮ 131 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą prašymą ir nurodytas priežastis, pastabų dėl patikrinimo akto Nr. PA78-36 pateikimo terminas pratęstas dar 30 dienų Departamento 2020 m. spalio 8 d. raštu Nr. (7.2)-AD5- 17526.

15.3. Departamentas priėmė 2020 m. gruodžio 10 d. Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS152, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, Patikrinimo aktu nustatytas faktines aplinkybes ir pažeidimus bei įvertinęs pareiškėjo 2020 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (4.3)-66-216 pateiktas pastabas.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio nuostatomis nurodė, kad be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis arba už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

17. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pateiktose 2016–2018 m. deklaracijose nedeklaravo teršalų kiekių, viršijančių TL leidimuose nustatytą leistiną normatyvą, nepritaikė didesnio tarifo koeficiento, valstybei nesumokėjo mokestinės prievolės. Taigi, atsakovas teisėtai pareiškėjui paskaičiavo mokestį didesniu tarifu, todėl pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Departamentas kontroliavo pareiškėjo veiklą ir pažeidimų nebuvo nustatęs iki Patikrinimo akto surašymo, atmestini kaip nepagrįsti. Iš byloje esančios medžiagos buvo matyti, kad tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už išgautus gamtos išteklius sumokėjimo buvo atliekamas pirmą kartą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pasisakyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės formos dėl neteisingai deklaruoto mokesčio (arba deklaracijos nepateikimo). Nors mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį (LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Be kita ko įstatymas, būtent mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, šiuo atveju pareiškėjas netinkamai, klaidingai apskaičiavo, nepaskaičiavo ir nedeklaravo, nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekius.

19. Teismas pažymėjo, kad iš Patikrinimo akto buvo matoma, jog iš (duomenys neskelbtini) katilinių į orą išmestų teršalų pareiškėja nedeklaravo. Iš (duomenys neskelbtini) katilinės 2016 m., 2018 m. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruoti iš taršos šaltinių Nr. 001 ir Nr. 002 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų, vanadžio pentoksido kiekiai (Patikrinimo akto Priedo Nr. 7, 7 stulpelis). Iš (duomenys neskelbtini) katilinės 2016–2018 m. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruoti iš taršos šaltinio Nr. 001 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų kiekiai (Patikrinimo akto Priedo Nr.11, 7 stulpelis). Iš (duomenys neskelbtini) katilinės 2016–2018 m. mokestiniais laikotarpiais nedeklaruoti iš taršos šaltinių Nr. 1 ir Nr. 2 į aplinkos orą išmesti kietųjų dalelių, anglies monoksido, sieros dioksido, azoto oksidų, vanadžio pentoksido kiekiai bei iš taršos šaltinio Nr. 601 kietųjų dalelių (C) kiekiai (Patikrinimo akto Priedų Nr. 16, Nr. 17, Nr. 18, 7 stulpelis). Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog atsakovas neįvertino pareiškėjo eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir technologijų, todėl atlikti skaičiavimai yra neteisingi. Šiuo atveju, Departamentas ir neturėjo vertinti pareiškėjo eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir technologijų, kadangi jų vertinimą turėjo atlikti taršos šaltinių naudotojas, t. y. pareiškėjas, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių 1 ir 2 punktais.

20. Dėl Sprendimu paskirtos ekonominės sankcijos proporcingumo, teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.). Taigi, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas netinkamai, klaidingai apskaičiavo, nepaskaičiavo ir nedeklaravo, bei nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekius, darė išvadą, kad sankcija taikant 1,5 koeficientą nėra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotą ir nuslėptą taršalų kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 1,5.

21. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendė, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių ypatingų (svarbių) aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti už išvis nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo; be to, pareiškėjas teismui iš esmės teikė klaidinančius duomenis. Patikrinimo akte yra nurodytos faktinės aplinkybės, motyvai dėl sankcijos skyrimo, aiškiai įvardinti pareiškėjo į aplinką išmestų teršalų kiekiai, aiškiai yra pateiktas paskirtos sankcijos apskaičiavimas. Patikrinimo akte yra įtvirtintos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis atsakovas nustatė pažeidimą. Savo ruožtu Sprendime aiškiai ir detaliai išdėstytos aplinkybės (reikšmingos mokesčių apskaičiavimui) ir teisės aktai, kuriais rėmėsi atsakovas. Atitinkamai, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo.

22. Pareiškėjas teismo prašė priteisti iš atsakovo Departamento jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundą tenkinti nebuvo pagrindo, konstatavo, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

III. 23. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, bei nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

24.1. Pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą teisinį reguliavimą (Žemės gelmių įstatymo 12 str. 1 d., Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 str. 1 d., 7 str.), taip padarydamas akivaizdžią materialinės teisės taikymo klaidą, nes ginčo dalykas nėra susijęs su žemės gelmių išteklių naudojimu ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius skaičiavimu. Su ginču nieko bendro neturinčios materialinės teisės taikymas įrodo, kad byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai, neįsigilinus į ginčo esmę, teismo sprendimas surašytas formaliai, todėl negali būti paliktas galioti.

24.2. Pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, kad pareiškėjas pateiktose 2016–2018 m. deklaracijose nedeklaravo teršalų kiekių, viršijančių TL leidimuose nustatytą leistiną normatyvą, nepritaikė didesnio tarifo koeficiento, valstybei nesumokėjo mokestinės prievolės, todėl atsakovas teisėtai pareiškėjui paskaičiavo mokestį didesniu tarifu, pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktą, nes:

24.2.1. iš nurodytos teisės normos turinio yra akivaizdu, kad mokesčio už aplinkos teršimą skaičiavimui yra privalu nustatyti normatyvus viršijantį išmestą teršalų kiekį. Pirmosios instancijos teismo visiškai nebuvo ištirtas ir įvertintas įrodymas (specialisto 2020 m. spalio 15 d. išvada Nr. DV21-1106 4), paneigiantis atsakovo nurodytą tariamai pareiškėjo išmestų teršalų kiekį. Pastarojo rašytinio įrodymo turinio nepaneigė net pats atsakovas. Teismas visiškai netyrė bylai reikšmingos aplinkybės, kad modernizavus šilumos ūkį, pareiškėjas naudoja ekonomaizerius, kurie ženkliai sumažina (išvalo) į aplinkos orą išmetama teršalu kieki, tuo tarpu pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytus pagrindus pareiškėjas apskritai yra atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už išmetamą į atmosferą taršos leidime nustatytą taršos kiekį, susidarantį naudojant biokurą. Taip pat pirmosios instancijos teismo visiškai nebuvo tirti ir vertinti pareiškėjo į bylą: 2021 m. spalio 5 d. pateikta pažyma apie UAB „Raseinių šilumos tinklai“ investicijas į šilumos ūkį 2016–2021 m; 2021 m. lapkričio 26 d. pateikti laboratorinių taršos tyrimų protokolai. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas faktinio normatyvus viršijančio teršalų kiekio, ne tik pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas, tačiau ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos, įpareigojančios patikrinti Patikrinimo akte užfiksuotą faktiškai išmestų teršalų kiekį;

24.2.2. nurodytos normos nuostatų taikymui būtina nustatyti dvi kumuliatyviai taikomas sąlygas: 1) normatyvus viršijantį taršos kiekį; 2) nuslėptą teršalų kiekį. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskritai negali būti skaičiuojamas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad atsakovas nenustatė nuslėpto taršos kiekio. Šiuo atveju, byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjas deklaravo taršos kiekius ir mokėjo taršos mokestį pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotus taršos leidimus. Pareiškėjas 2016–2018 mokestiniais laikotarpiais deklaravo taršą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokėjo taršos mokestį. Pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių už išmetamą į atmosferą taršos leidime nustatytą taršos kiekį, susidarantį deginant biokurą, Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu. Pareiškėjas teisingai fiksavo sunaudoto kuro rūšis, kiekius ir šiuos duomenis pateikė atsakovui patikrinimo metu. Pareiškėjas jokių duomenų ir informacijos nuo atsakovo nenuslėpė, bendradarbiavo su atsakovu patikrinimo metu. Pareiškėjo elgesys, į ką visiškai neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, įrodo, kad pareiškėjas buvo sąžiningas mokesčių mokėtojas. Pareiškėjas nenuslėpė ir neturėjo tikslo nuslėpti taršos kiekio ir tokiu būdu išvengti taršos mokesčio mokėjimo. Taigi, bylos duomenims prieštaraujanti yra teismo išvada, kad pareiškėjas nuslėpė į aplinką išmestus teršalų kiekius. Nenustačius „nuslėptų“ teršalų fakto, byloje negalėjo būti padaryta išvada, kad atsakovas pagrįstai paskaičiavo mokestį už padidintą taršą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

24.3. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar adekvatus pareiškėjo padarytiems formaliems pažeidimams. Tačiau tai padaryta nebuvo, apsiribojant formaliu nurodymu, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra reikšmingos, tuo tarpu teismų suformuotoje praktikoje jos pripažintinos sudarančiomis pagrindą mažinti ar naikinti paskirtą sankciją. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos sprendžiant analogiškus ir panašius ginčus dėl padidinto mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumažinimo. Pirmosios instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų, padarė deklaratyvią išvadą, kad nėra pagrindo paskirtą ekonominę sankciją mažinti (naikinti), todėl sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti pakeistas sumažinant pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją.

25. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, todėl jo naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, bei nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

26.1. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nebuvo nustatyta esminė (normatyvus viršijančio išmesto teršalų kiekio) aplinkybė, nes byloje pateikti aiškūs skaičiavimai dėl normatyvus viršijančio išmesto teršalų kiekio (duomenys neskelbtini) katilinėse (žr. Patikrinimo akto priedai). Patikrinimo metu faktinis teršalų kiekis apskaičiuotas tuo pačiu būdu, koks buvo pasirinktas ir naudotas apskaičiuojant teršalų kiekius Taršos leidime leistinos taršos normatyvui gauti, t. y. pagal 2014 m. parengtos ir suderintos UAB „Raseinių šilumos tinklai“, 2019 m. suderintos UAB „Raseinių šilumos tinklai“ (duomenys neskelbtini) katilinės ir 2019 m., 2020 m. suderintų UAB „Raseinių šilumos tinklai“ (duomenys neskelbtini) katilinės Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ataskaitų duomenis.

26.2. Nors pareiškėjas teigia, kad Departamentas atliko formalius skaičiavimus ir neįvertino pareiškėjo eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir technologijų, tiesiogiai įtakojančių išmetamų teršalų kiekį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismas pagrįstai pažymėjo, jog Departamentas neturi vertinti pareiškėjo eksploatuojamų kuro deginimo įrenginių ir technologijų, kadangi jų vertinimą turi atlikti taršos šaltinių naudotojas, t. y. pareiškėjas. Departamentas nėra subjektas, kurio kompetencijoje yra vertinti pareiškėjo katilinėse eksploatuojamų kuro deginimo įrenginius ir kuro deginimo technologijas.

26.3. Pagal Aplinkos oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių nuostatas taršos šaltinius eksploatuojantys subjektai privalo ne tik nustatyti, bet ir patikslinti oro taršos šaltinių išmetamų teršalų kiekį ir sudėtį (taip pat ir po įrenginio priėmimo į eksploataciją). Pareiškėjas Inventorizacijos duomenų netikslino nė vieno karto (2015 m., 2016 m.) prieš išduodant taršos leidimus (2014 m., 2015 m., 2016 m.), nors tokią galimybę ir pareigą turėjo.

26.4. Dėl teršalų kiekio apskaitymo metodikos, atsakovas pažymi, kad faktinis teršalų kiekis turi būti apskaičiuotas tuo pačiu būdu, koks buvo pasirinktas ir naudotas apskaičiuojant teršalų kiekius taršos leidime leistinos taršos normatyvui nustatyti, t. y. pagal Įmonės parengtos ir suderintos Inventorizacijos ataskaitos duomenis. Pareiškėjas, ginčydamas tą metodiką, kurį pats pasirinko ir naudojo nepateikia priešingų skaičiavimų, pagrįstų kokia nors kita teisės aktais patvirtinta metodika. Pareiškėjas turėjo teisę ir galimybę keisti savo pasirinktą metodiką, tačiau to nepadarė iki pat patikrinimo pradžios.

26.5. Pareiškėjo 2021 m. lapkričio 26 d. pateikti tyrimo protokolai negali daryti jokios įtakos ginčo dalykui, nes mokestinis patikrinimas buvo atliktas už 2016–2018 metus, o pateikti duomenys gauti jau po atlikto patikrinimo ir negali paneigti ar patvirtinti bylos faktinių aplinkybių.

26.6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų, kodėl būtent UAB „Raseinių šilumos tinklai“ ekonominė sankcija turėtų būti sumažinta. Pareiškėjo analizuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taikytina atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. AS-152 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas 2016–2018 m. netinkamai, klaidingai apskaitė, nedeklaravo į aplinką išmestų teršalų kiekių ir pareiškėjui priskaičiuotas 99 378 Eur padidintas taršos mokestis.

28. Fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas.

29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendime, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, aiškino ir taikė ne Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, o Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo bei Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatas, kurie niekaip nereglamentuoja mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarkos ir kontrolės.

30. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į kilusio ginčo esmę, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to neišnagrinėjo ginčo iš esmės. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas (ABTĮ 147 str.) ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 3 p.).

31. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nekorektiškai naudojo įstatymų pavadinimų akronimus. Sprendimo motyvuojamos dalies šeštoje ir septintoje pastraipose teismas naudojo akronimą – MAĮ – pateikdamas nuorodas į Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą. Pastebėtina, kad akronimas MAĮ paprastai naudojamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pavadinimui. O sprendimo motyvuojamos dalies aštuntoje pastraipoje tą patį akronimą – MAĮ – panaudojo pateikdamas nuorodą į Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą.

32. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 147 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Raseinių šilumos tinklai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė