2019-04-03 Nr. AB-8610-3-61-3-03997-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-560-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03997-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. M. ir R. M. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-258, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-366.

2. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-256 (toliau kartu su VMI 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 68-258 – ir VMI sprendimai), Kauno AVMI 2016 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-368 (toliau kartu su Kauno AVMI 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-366 – ir Kauno AVMI sprendimai).

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjų R. M. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) skundai sujungti į vieną administracinę bylą.

4. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad Kauno AVMI atliko jų, kaip mokesčių mokėtojų, patikrinimą ir priėmė sprendimą patvirtinti patikrinimo aktus, kuriais jiems buvo papildomai apskaičiuota gyventojo pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), skirta bauda ir apskaičiuota delspinigių. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, savo sprendimais patvirtino Kauno AVMI sprendimus. Pareiškėjai su VMI sprendimais nesutinka, nes VMI neatsižvelgė ir neanalizavo jų skunduose nurodytų aplinkybių, nepagrindė statyto namo vertės. VMI nepagrįstai nevertino pareiškėjo iš motinos paveldėtos 19 000 Lt sumos ir formaliai konstatavo, kad šios sumos jis nepaveldėjo.

Neteisingas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ulpas“ pareiškėjui grąžintos 170 000 Lt paskolos paskirstymas laike, kadangi minėta suma jam buvo grąžinta 2008 m. gruodžio 31 d., ji nebuvo perleista, todėl ši aplinkybė yra svarbi vertinant 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjų turėtas lėšas. Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuota medinio rąstinio namo statybos verte (259 495 Lt) ir išvada, kad jie nepateikė statybos išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Nustatydamas namo statybos vertę, mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad pateikta 2007 m. kovo 30 d. statybos rangos sutartis su IĮ „Rąstinukas“ negali būti laikoma statybos išlaidas patvirtinančiu dokumentu.

Namelis statytas daugiausia ūkio būdu. Kauno AVMI nepagrįstai pareiškėjo gautas paskolas pripažino pajamomis natūra, t. y. gauta nauda, ir nuo šios sumos apskaičiavo mokėtiną GPM. Kauno AVMI padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp pareiškėjo ir E. Č. surašyti paprastieji vekseliai yra formalūs, surašyti siekiant mokestinės naudos, pagal juos pinigai pareiškėjui nebuvo perduoti; tokia išvada nėra nuosekliai įrodyta. Kauno AVMI šiuo klausimu apsiriboja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) ir kitų teisės aktų nuostatų perrašymu, o ne konkrečių aplinkybių ir teisinių normų susiejimu ir atskleidimu, tačiau to ir negali būti, nes pinigai faktiškai mokėtojui buvo perduoti ir iš jų mokėtojas atliko pinigines operacijas.

Pinigų pareiškėjui perdavimo faktą patvirtina ir tai, kad jis dalį pinigų grąžino 2016 m. sausio 3 d., tą nurodo ir to neginčija Kauno AVMI. Todėl apskritai neaišku, kokiais motyvais remdamasi Kauno AVMI nusprendė, kad šių piniginių lėšų pareiškėjas negavo. Kauno AVMI neteisingai apskaičiavo visą 2009–2012 metų laikotarpio pareiškėjų išlaidų ir pajamų apyvartą, padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo pagrindas mokestį apskaičiuoti nesivadovaujant mokėtojo apskaitos dokumentų duomenimis. Pareiškėjų skundai buvo nagrinėjami atmestinai, nesigilinant į jų nurodytas aplinkybes.

Kauno AVMI nepateikė detalios informacijos, kokiu laikotarpiu ir kokie delspinigiai buvo skaičiuojami, todėl yra sunku įvertinti, ar tikrai yra tinkamai apskaičiuoti nustatyto mokestinio laikotarpio delspinigiai. Skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir teismų praktikos, yra nemotyvuoti bei neaiškūs, todėl turi būti panaikinti arba pakeisti.

5. Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė skundus atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų nurodyta 19 000 Lt suma nebuvo įtraukta į paveldėtą turtą pagrįstai, kadangi pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl to šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Įvertinus pareiškėjo paveldėjimo dokumentus, buvo konstatuota, kad jis realiai paveldėjo iš motinos A.

M. 219 209,17 Lt, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad į balansą turėjo būti įtrauktos kaip gautos pajamos 19 000 Lt suma. VMI pareiškėjų argumentą, kad UAB „Ulpas“ grąžintą 170 000 Lt paskolą pareiškėjui turėjo perkelti į 2009 metų mokestinį laikotarpį, laiko nepagrįstu. Kauno AVMI atliko išsamią 2004–2008 metų pareiškėjo pajamų ir išlaidų analizę, taip pat įvertino ir kiekvienų metų pinigines operacijas su UAB „Ulpas“ (pvz., 2005, 2006 m. ir t. t.) iki 2009 m. sausio 1 d., todėl pagrįstai 2008 m. gruodžio 31 d. gauta suma vertinama 2004–2008 metų laikotarpyje.

Pareiškėjai jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių dėl pažeistos įrodinėjimo naštos taisyklės. Atlikusi pareiškėjų namo statybų tyrimą, Kauno AVMI nustatė, kad ūkio būdu buvo vykdoma pareiškėjų ūkininko gyvenamojo namo, šulinio, valymo įrenginių statyba, tačiau patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų pareiškėjai nepateikė, kokias išlaidas patyrė šioms statyboms, nenurodė. Todėl pagrįstai buvo vadovaujamasi valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis ir UAB „Sistela“, kurios specializacija – statybos darbai, normatyvai ir kainynai, pateiktomis 2007–2008 metų gyvenamųjų pastatų 1 kub. m statybos skaičiuojamomis kainomis.

Pareiškėjai nepaneigė mokesčių administratoriaus apskaičiavimo. VMI nesutinka su pareiškėjų argumentu dėl beprocentės paskolos pripažinimo jų pajamomis natūra vien formaliais pagrindais. Kauno AVMI atliko paskolų pareiškėjui suteikimo tyrimą ir nustatė pakankamai aplinkybių, leidžiančių teigti, kad paskolų davėjų ir pareiškėjo tarpusavio santykiai pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, šis siekis yra kilęs dėl tam tikrų interesų įtakos (draugystės), todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjais, jog mokesčių administratorius teisės aktų nustatyta tvarka nenustatė pajamų natūra pripažinimo sąlygų.

Atsakydama į pareiškėjų argumentą dėl pareiškėjo ir E. Č. surašytų vekselių formalumo, VMI nurodė, kad šiuo atveju, t. y. pareiškėjui pasirinkus gauti pajamas grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruojant, visą riziką dėl tenkančios įrodinėjimo naštos prisiima pats pareiškėjas. E. Č., būdamas pareigūnu, teikdavo metines šeimos (gyventojo) turto deklaracijas ir deklaravo paskolas kitiems fiziniams asmenims, tačiau pinigų pagal vekselius, neva perduotų pareiškėjui, nedeklaravo, banko pavedimų nėra, todėl mokesčių administratoriaus išvada dėl pareiškėjo paskolos yra pagrįsta.

VMI nurodė, kad Kauno AVMI tinkamai apskaičiavo 2011–2012 metų balansus. Buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjų metų pradžios likutis ir pajamos banke, kurios vertinamos kaip panaudotos išlaidoms lėšos, atėmus patirtas išlaidas, metų pabaigoje nesumažėjo, o priešingai – padidėjo, t. y. vyko įnešimai į banką. Dėl ginčijamos delspinigių apskaičiavimo tvarkos VMI nurodė, kad pagal MAĮ nuostatas nagrinėjamu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti iki patikrinimo akto surašymo dienos.

Taigi, Kauno AVMI pagrįstai skaičiavo delspinigius nuo 2011 m. gegužės 3 d. (kita diena po GPM deklaravimo ir sumokėjimo už 2010 m.) iki 2016 m. kovo 25 d. (patikrinimo aktų surašymo data).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjų R. M. ir R. M. skundus patenkino iš dalies ir panaikino VMI 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-258 ir 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-256 tiek, kiek jais apskaičiuota pareiškėjams papildomai į biudžetą sumokėti gyventojų pajamų mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio delspinigius ir gyventojų pajamų mokesčio baudą, neįvertinus aplinkybių, susijusių su pareiškėjų iš E. Č. gauta pinigų suma, ir įpareigojo VMI pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. liepos 5 d. skundų dalis dėl E. Č. suteiktos pinigų sumos. Kitas pareiškėjų skundų dalis atmetė kaip nepagrįstas.

8. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo papildomai apskaičiuoti į valstybės biudžetą sumokėti GPM, GPM baudos ir GPM delspinigių sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokestinį patikrinimą ir surašė 2016 m. kovo 25 d. patikrinimo aktus Nr. FR0680-218 ir Nr. FR0680-219, kuriais dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjai buvo apskaičiuota 7 000,12 Eur GPM, o pareiškėjui – 7 116,83 Eur GPM. Kauno AVMI, atsižvelgusi į pareiškėjų rašytines pastabas, priėmė skundžiamus Kauno AVMI sprendimus, kuriais patvirtino Kauno AVMI patikrinimo aktus ir apskaičiavo pareiškėjai 7 000,12 Eur GPM, 700 Eur GPM baudą ir 3 647,35 Eur GPM delspinigių, pareiškėjui – 8 684 Eur GPM, 868 Eur GPM baudą ir 4 339 Eur GPM delspinigių. Pareiškėjai, nesutikdami su Kauno AVMI sprendimais, su 2016 m. liepos 5 d. skundais kreipėsi į VMI. VMI sprendimais patvirtino skundžiamus Kauno AVMI sprendimus, nes nustatė, jog nėra pagrindo patenkinti pareiškėjų skundus.

10. Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu šalių pateiktus argumentus, nurodė, kad, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar VMI pagrįstai nustatė pareiškėjų pajamas, statybos išlaidas, pripažino pareiškėjų pajamas pajamomis natūra, ar pagrįstai nevertino E. Č. suteiktos paskolos ir, ar nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista delspinigių ir baudų apskaičiavimo tvarka.

11. Teismas iš atlikto mokestinio patikrinimo medžiagos nustatė, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjų 2004–2008 m. gautų ir išleistų piniginių lėšų analizę, iš kurios sprendė, ar pareiškėjų paaiškinimuose nurodytas piniginių lėšų likutis ne banke 2009 m. sausio 1 d. yra pagrįstas. Mokesčių administratorius, atlikęs pajamų ir išlaidų analizę, nustatė, kad 2004–2008 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas. Taigi, buvo padaryta išvada, jog pareiškėjai piniginių lėšų ne banke 2009 m. sausio 1 d. galėjo turėti ne 380 000 Lt (kaip nurodyta jų paaiškinimuose, skunde teismui), o 339 000 Lt.

12. Teismas dėl pareiškėjo paveldėtų lėšų ir UAB „Ulpas“ paskolos nurodė, kad 19 000 Lt sumos, kurią pareiškėjas teigia paveldėjęs iš motinos, pareiškėjas nėra deklaravęs nei mokesčių administratoriui, nei teismui nėra pateikęs minėtos sumos gavimo faktą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjui neįrodžius galbūt paveldėtų piniginių lėšų fakto, šie argumentai teismo atmesti.

13. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius priešingai, nei teigia pareiškėjai, vertindamas jų 2004–2008 m. pajamas ir išlaidas, į nurodytą laikotarpį neįtraukė 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Ulpas“ suteiktos paskolos pareiškėjui, o ją vertino pareiškėjų piniginių lėšų ne banke likutyje 2009 m. sausio 1 d. Taigi nustatyta, kad UAB „Ulpas“ grąžino paskolą pareiškėjui ir ši paskola įtraukta į jo piniginių lėšų likutį ne banke 2009 m. sausio 1 d. (Kauno AVMI patikrinimo aktų 14 ir 15 puslapiai). Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjų argumentus dėl netinkamo UAB „Ulpas“ paskolos vertinimo laike atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pajamų natūra, vadovavosi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) (2015 m. gruodžio 10 d įstatymo Nr. XII-2162 redakcija) 2 straipsnio 15 punktu, 8 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 9 straipsnio 2 dalimi. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nurodė, kad GPM objektas gali būti ir pajamos natūra. Išvadą, kad pareiškėjas, gavęs iš A. B. 50 000 Lt, K. J. 90 000 Lt, R. D. 49 000 Lt ir G. B. 40 000 Lt beprocentes paskolas, pateiktoje 2012 m. deklaracijoje jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nuo 12 035 Lt palūkanų nesumokėjo GPM, mokesčių administratorius padarė įvertinęs patikrinimo metu pareiškėjo pateiktą, surinktą papildomą ir priešpriešinę informaciją apie pareiškėjo sandorius su paskolų davėjais (A. B., K. J., R. D. ir G. B.). Teismas, atsižvelgdamas į mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo pateiktą, mokesčių administratoriaus surinktą informaciją, nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog paskolos davėjai (A. B., K. J., R. D. ir G. B.) savo veiksmais – neatlygintine paslauga – paslaugos gavėjui, t. y. pareiškėjui, suteikė ekonominės naudos, kurios jis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nenustatytos jokios objektyvios aplinkybės, leidžiančios daryti kitokią išvadą.

15. Teismas dėl statybos išlaidų nurodė, kad pareiškėjų pateikta 2007 m. kovo 30 d. statybos rangos sutartis savaime nelaikytina tiesioginiu įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjų patirtas statybos išlaidas. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjai nepateikė kitų tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, jog statybas jie vykdė ūkio būdu, todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas statybos darbų kainas, pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro ir UAB „Sistela“ duomenimis.

16. Teismas, pasisakydamas dėl E. Č. suteiktos pinigų sumos vertinimo, nurodė, kad pareiškėjai dalį ginčo pajamų grindžia iš fizinio asmens – E. Č. – gauta pinigų suma (paskola). Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus veiksmais, vertinant šios sumos gavimo faktą.

17. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. Č. paaiškino, jog su pareiškėju jį sieja asmeniniai santykiai, vienas kitą pažįsta labai ilgai. Liudytojas 2009 m. paprašė pareiškėjo pasaugoti apie 250 000 Lt, kadangi liudytojas tuo metu skyrėsi su sutuoktine ir nenorėjo tokios didelės pinigų sumos laikyti namuose. Paaiškino, jog šios pinigų sumos perdavimą pareiškėjui įformino pasirašydami 2 vekselius. Nurodė, kad pats dirbo valstybinį darbą ir užsiiminėjo investavimu į nekilnojamąjį turtą. Teigė, kad vieno mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriui liudytojas, atsakydamas į klausimyną dėl pinigų kilmės ir jų davimo pareiškėjui aplinkybių, paaiškino, jog pinigų perdavimas pareiškėjui nebuvo paskola, tai buvo paslauga, todėl liudytojas nežinojo, kad ją reikia deklaruoti. Nurodė, kad jo turtas buvo deklaruojamas. Paaiškino, kad nors iš pradžių jis pats paprašė pareiškėjo paslaugos, t. y. pasaugoti jo turimus pinigus, tačiau apytiksliai (tikslaus laikotarpio negalėjo pasakyti) po metų ar daugiau pareiškėjas paprašė liudytojo leidimo duotus pinigus panaudoti. Sutartu laikotarpiu pareiškėjas naudojosi liudytojo pinigais. Tačiau kai liudytojui prireikė pareiškėjui duotų pinigų, pareiškėjas juos jam atidavinėjo po truputį ir šiandien pareiškėjas liudytojui su antstolio pagalba yra grąžinęs didelę paskolintų pinigų sumą.

18. Teismas nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė paaiškinimą, jog pagal du vekselius jis 2010 m. pasiskolino 250 000 Lt. Į bylą pateikti 2009 m. balandžio 19 d. išrašytas paprastasis vekselis, kurio vertė 100 000 Lt, išduotas E. Č., ir 2009 m. vasario 14 d. išrašytas paprastasis vekselis, kurio vertė 150 000 Lt, išduotas E. Č. Mokesčių administratoriui E. Č. pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė aplinkybes, susijusias su minėtų sumų paskolinimu pareiškėjui. Pareiškėjų mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius atliko E. Č. kontrolės procedūras, nustatė, kad jo pateiktose deklaracijose nėra deklaruota paskola, suteikta pareiškėjui. Mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą, padarė išvadą, jog paprastieji vekseliai nepatvirtina piniginių lėšų gavimo iš E. Č. fakto. Tačiau pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu ir teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino jo gautos paskolos, nors pats pripažino, jog 2016 m. sausio 3 d. dalį šios sumos pareiškėjas yra grąžinęs. Byloje yra pateiktas Alytaus rajono 1-ojo notaro biuro 2016 m. rugpjūčio 1 d. vykdomasis įrašas, pagal kurį reikalaujama pagal šį vykdomąjį raštą iš pareiškėjo vekselio turėtojo E. Č. naudai per vekselio mokėjimo terminą išieškoti nesumokėtą vekselio sumą – 43 433 Eur (149 965,50 Eur). Tai atitinka ir liudytojo paaiškinimus, pateiktus teismo posėdyje, jog pareiškėjas jam (E. Č.) šiuo metu jau yra grąžinęs dalį sumos.

19. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, priėjo išvadą, jog mokestinio tyrimo metu vertinant pareiškėjų 2004–2008 m. pajamas ir išlaidas nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su E. Č. paskolinta pinigų suma, VMI negalėjo padaryti motyvuotos ir pagrįstos išvados dėl pareiškėjų 2004–2008 m. pajamų ir išlaidų. Kadangi mokestinio patikrinimo metu nebuvo įvertintos reikšmingos aplinkybės, teismo teigimu, ši skundžiamų VMI sprendimų dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina, o VMI įpareigotina pareiškėjų 2016 m. liepos 5 d. skundų dalis dėl E. Č. paskolintos sumos išnagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus. Taip pat VMI įpareigota perskaičiuoti skundžiamuose sprendimuose apskaičiuotus GPM delspinigius ir baudas. Tai konstatavęs, teismas išsamiau nenagrinėjo pareiškėjų argumentų, susijusių su galimais delspinigių ir baudų apskaičiavimo tvarkos pažeidimais.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjai ir atsakovas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III. 21. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti VMI 2016 m rugsėjo 13 d. sprendimai Nr. 68-256 bei Nr. 68-258 tiek, kiek jais apskaičiuoti papildomai į biudžetą sumokėti GPM, jo delspinigiai bei bauda, neįvertinus aplinkybių, susijusių su iš E. Č. gauta pinigų suma, ir perduotas klausimas dėl suteiktų pinigų sumos spręsti iš naujo, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo reikšmingą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę – mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, jei jis pasirenka pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruoja pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas.

21.2. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymą (toliau – ir Deklaravimo įstatymas) turtą deklaruoja šie gyventojai: valstybės tarnautojai ir jų šeimos nariai, antstoliai ir jų šeimos nariai, notarai ir jų šeimos nariai (2 str. 1 d. 5 p.). Deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti gyventojai privalo deklaruoti jų turimą šį turtą: paskolintas ir nesusigrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 litų (3 str. 1 d. 5 p.). Deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) duomenis: informaciją apie savo ar sutuoktinio (sugyventinio, partnerio) per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 20 MGL (Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 str. 1 d. 9 p.).

21.3. Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjas iš tiesų disponavo minėtomis dovanotomis ir iš medienos pardavimo gautomis lėšomis ginčo laikotarpiu, tokias lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) pareiškėjas privalėjo deklaruoti pateikdamas 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją FR0593. Ši jo pareiga buvo imperatyviai nustatyta Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte. Tačiau tokią deklaraciją su joje nurodyta ne banke turėtų 275 000 Lt suma pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė tik 2010 m. lapkričio 24 d., nors vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, ji (deklaracija) turėjo būti pateikta iki 2005 m. gegužės 1 d. Šios deklaracijos pateikimo praleidus terminą pasekmės yra nurodytos to paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, jog „jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai“.

21.4. Šiuo atveju mokesčių administratorius nustatė, kad E. Č. būdamas pareigūnu, t. y. asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo reikalavimai, teikdavo Metines šeimos (gyventojo) turto deklaracijas ir deklaravo paskolas kitiems fiziniams asmenims, tačiau pinigų pagal vekselius neva perduotų pareiškėjui nedeklaravo, banko pavedimų nėra, todėl nėra pagrindo traktuoti, jog E. Č. perdavė pareiškėjui 250 000 Lt.

21.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose pasisakydamas dėl tokių aplinkybių, kuomet keičiasi teikiamų paaiškinimų turinys, pirmenybę teikia pirminiams paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais. Be to, įvykių versijos keitimas lemia siekis išvengti mokestinių prievolių. Pareiškėjas kontrolės procedūrų metu paaiškinimuose teigė, kad pinigus pagal vekselius gavo 2010 metais, tačiau pats E. Č. kontrolės procedūrų metu pateikė 2009 m. vasario 14 d. surašytą vekselį, o pareiškėjas prie pateiktų pastabų pateikė 2009 m. kovo 19 d. data surašyto vekselio kopiją. Kontrolės procedūrų metu pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose teigė, kad pinigus iš E. Č. pasiskolino verslo tikslais, o E. Č. paaiškinime teigė, kad pats prašė pareiškėjo pasaugoti jo pinigines lėšas nuo žmonos, tačiau įformino pinigų perdavimą pasaugojimui paprastaisiais vekseliais. Be to, 2016 m. rugpjūčio 1 d. vykdomasis įrašas surašytas po mokestinio patikrinimo: pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. gruodžio 29 d., baigtas 2016 m. kovo 25 d. Posėdžio metu E. Č. nurodė, kad perdavė saugojimui, bet po metų pareiškėjas pradėjo naudoti kaip paskolą. Be to, po pareiškėjo patikrinimo surašomas vykdomasis įrašas, t. y. versija iš esmės sutapo su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais patikrinimo metu, todėl tokie liudijimai ir įrodymai vertintini kritiškai.

22. Pareiškėjai atsiliepime į VMI apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Pareiškėjai nurodo, kad iš esmės atsakovas, kaip ir Kauno AVMI, teikia nuolat vienas kitam prieštaraujančius teiginius, t. y. tai sutinka, jog buvo išrašyti ir sudaryti vekseliai, kurie patvirtina teisinių santykių buvimą, tačiau tikina, kad jie nieko nereiškia, nes pinigai buvo nebuvo pervesti bankiniu pavedimu. Fakto, kad E. Č. turėjo ar neturėjo tokių piniginių sumų, atsakovas iš esmės nenurodo, t. y. neatlikus esminių tikrinimo procedūrų arba jas atlikus ir paaiškėjus, kad E. Č. tokias pinigines sumas turėjo, atsakovas apsiriboja nutylėjimu ir interpretuoja faktines aplinkybes sau palankia linkme, t. y. kad nebuvo bankinio pavedimo, kad lėšos nebuvo deklaruotos E. Č.. Tačiau priešingai, negu pirmosios instancijos teismas, atsakovas neįvertina, kad faktas, jog pinigų perdavimas nebuvo deklaruotas, savaime nereiškia, kad jo nebuvo, nes deklaruoti E. Č. pinigų perdavimo negalėjo dėl savo skyrybų proceso, kas yra visiškai logiška, ir ko mokesčių administratorius taip pat nevertino. Pažymi, kad, priešingai negu nurodo atsakovas, jokių prieštaravimų taip pirminių paaiškinimų ir vėlesnių nebuvo ir nėra. Kadangi mokestinio patikrinimo metu nebuvo įvertintos reikšmingos aplinkybės, ši skundžiamų VMI sprendimų dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Todėl teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo papildomai apskaičiuotos GPM ir GPM delspinigių sumos bei paskirta GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Kauno AVMI 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-366 buvo patvirtintas pareiškėjos mokestinio patikrinimo aktas ir pareiškėjai nurodyta sumokėti 7 000,12 Eur GPM, 3 647,35 Eur GPM delspinigių ir 700 Eur GPM baudą.

26. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 68-258 patvirtino Kauno AVMI 2016 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-366.

27. Kauno AVMI 2016 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-368 buvo patvirtintas pareiškėjo mokestinio patikrinimo aktas ir pareiškėjui nurodyta sumokėti 8 684 Eur GPM, 4 339 Eur GPM delspinigių ir 868 Eur GPM baudą.

28. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 68-256 patvirtino Kauno AVMI 2016 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-368.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

30. Nagrinėjamu atveju, nesant ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

31. Atsakovas apeliaciniu skundu apskundė tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti VMI 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-258 ir 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-256 tiek, kiek jais apskaičiuota pareiškėjams papildomai į biudžetą sumokėti gyventojų pajamų mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio delspinigius ir gyventojų pajamų mokesčio baudą, neįvertinus aplinkybių, susijusių su pareiškėjų iš E. Č. gauta pinigų suma, bei įpareigoti VMI pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. liepos 5 d. skundų dalis dėl E. Č. suteiktos pinigų sumos.

32. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamą sprendimo dalį motyvavo tuo, jog mokestinio patikrinimo metu vertinant pareiškėjų 2004–2008 m. pajamas ir išlaidas, nebuvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su E. Č. paskolinta pinigų suma, o VMI negalėjo padaryti motyvuotos ir pagrįstos išvados dėl pareiškėjų 2004–2008 m. pajamų ir išlaidų, ši ginčijamų VMI sprendimų dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina, o VMI įpareigotina pareiškėjų 2016 m. liepos 5 d. skundų dalis dėl E. Č. paskolintos sumos išnagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jų teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus.

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įpareigodamas VMI pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų skundų dalis dėl E. Č. paskolintos sumos, nenurodė, jog centrinis mokesčių administratorius privalo surinkti kokius nors papildomus faktinius duomenis.

34. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Nors įstatymas numato, kad teismui yra skundžiamas ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, tačiau tai nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas mokestinį ginčą, turi tik formaliai patikrinti skundžiamo ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas privalo iš esmės išspręsti kilusį mokestinį ginčą, kurį nagrinėdamas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis).

35. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš dalies panaikinti ginčijamus VMI sprendimus, tyrė ir vertino tiek mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą teisme papildomai pateiktus įrodymus, todėl privalėjo pats konstatuoti, ar mokesčių administratorių išvada dėl E. Č. paskolintų lėšų yra pagrįsta, ar nepagrįsta. Pavesti VMI papildomai įvertinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl E. Č. paskolintų lėšų, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas, nevertinęs teismo posėdyje ištirtų įrodymų tuo aspektu, ar yra nustatyta bylai reikšminga aplinkybė, kad E. Č. paskolino pareiškėjui lėšas, ar ši aplinkybė nėra nustatyta, pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-258 ir 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-256 tiek, kiek jais apskaičiuota pareiškėjams papildomai į biudžetą sumokėti gyventojų pajamų mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio delspinigius ir gyventojų pajamų mokesčio baudą, neįvertinus aplinkybių, susijusių su pareiškėjų iš E. Č. gauta pinigų suma, bei nuspręsta įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. liepos 5 d. skundų dalis dėl E. Č. suteiktos pinigų sumos, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė