2013-06-11 Nr. AB-2342-3-61-3-02008-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-787/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02008-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 10.6.1.1; 10.8.2; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transverslas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transverslas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Transverslas“ (toliau – pareiškėjas, UAB „Transverslas“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 18–20), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 18KP-22-135, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 1A-147, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau –Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. S-103(7-101/2012).

Pareiškėjas nurodė, kad yra transporto priemonių pardavėjas, neturi galimybės kontroliuoti, ar tretieji asmenys, įsigiję transporto priemones, jas išveža iš Bendrijos muitų teritorijos, tokia prievolė nenurodyta ir teisės aktuose. Automobilis „Toyota Highlander“ buvo parduotas Rusijos Federacijos piliečiui S. K. (S. K.), buvo atliktos būtinos muitinės reeksporto procedūros, sudaryta sutartis su pirkėju, automobilį turėjo išvežti iš Bendrijos teritorijos, o faktą, kad pastarasis automobilį išgabeno, patvirtino MDAS priemonėmis gauta žinutė „IE599LT“, kuri yra oficialus patvirtinimas, jog automobilis buvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad ne jis nusprendė prekės nebeišvežti, o galbūt trečiųjų asmenų buvo įvykdyta nusikalstama veika, dėl to automobilis buvo neišvežtas iš Bendrijos teritorijos. Pareiškėjo nuomone, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, šis tyrimas turėtų būti stabdomas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 62–64) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, siekiant išvengti importo mokesčių, automobiliui eksporto procedūra buvo užbaigta fiktyviai, ginčo automobilis į Rusijos Federacijos teritoriją nebuvo įvežtas. Atsakovas rėmėsi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 84 straipsnio 1 dalimi, 89 straipsnio 1, 2 dalimis, 203 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei. Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, nesvarbu, ar baigtas, ar ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Tretieji asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo galbūt neteisėtais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o pareiškėjui. Šie tokių asmenų veiksmai pareiškėjui galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą, remiantis Civilinio kodekso normomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 57–59) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad įrašas muitinės elektroninėje MDAS sistemoje negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti eksporto procedūros užbaigimą, kadangi patvirtinant arba paneigiant paminėtą faktą turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys. Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, jei ginčo automobilį neišgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos nusprendė ne pareiškėjas, o tretieji asmenys, pareiškėjui tokia aplinkybė nebūtų reikšminga, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo galbūt neteisėtais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o pareiškėjui, kuriam tenka pareiga vykdyti dėl galbūt neteisėtų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu (b. l. 86–88) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 18KP-22-135, Muitinės departamento 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 1A-147, Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. S-103(7-101/2012), kuriais pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė – 4 920 Lt muito, 10 050 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 1 354 Lt delspinigių, paskirta 2 868 Lt bauda, jam neužbaigus laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 1993 m. liepos 2 d.

Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 363 straipsnio 3 dalimi. Pagal aukščiau pateiktą teisinį reglamentavimą teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei (Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 3 d. paskutinysis punktas). Pareiškėjas, kuris importo deklaracijoje nurodytas kaip laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros vykdytojas, neįvykdė pareigos per nustatytą terminą užbaigti šią procedūrą, todėl pagrįstai jam kilo mokestinė atsakomybė.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, šis tyrimas turėtų būti stabdomas, ir jog galbūt trečiųjų asmenų buvo įvykdyta nusikalstama veika, dėl to automobilis buvo neišvežtas iš Bendrijos teritorijos, nes mokesčių teisės aktų reguliuojami santykiai turi būti atskiriami nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojančių teisės aktų reguliuojamų santykių. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, jog MDAS priemonėmis gauta žinutė „IE599LT“ yra oficialus patvirtinimas, jog automobilis buvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos.

Pažymėjo, kad, kaip teisingai nurodė Vilniaus teritorinė muitinė, įrašas muitinės elektroninėje MDAS sistemoje negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti eksporto procedūros užbaigimą, kadangi patvirtinant arba paneigiant paminėtą faktą turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 26 d. raštą Nr. 16T-7.34/21-178, Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos Šiaurės valdybos Kaliningrado operatyvinės muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštą Nr. 911-09/2199, konstatavo, kad byloje įrodytas faktas, jog ginčo automobilis į Rusijos Federaciją nebuvo išvežtas.

Nurodė, jog trečiųjų asmenų galbūt padaryti neteisėti veiksmai šiai bylai reikšmės neturi. Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 363 straipsnio 3 dalimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo automobilis buvo išgabentas į Rusijos Federaciją, todėl, nustačius prekės paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, buvo privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tą prekę importo mokesčių skolą muitinei. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos panaikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 93–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo atliktos būtinos muitinės reeksporto procedūros, sudaryta sutartis su pirkėju, jis turėjo automobilį išvežti iš Bendrijos teritorijos. Yra tik transporto priemonių pardavėjas ir neturi ne tik jokių faktinių galimybių kontroliuoti, ar tretieji asmenys, įsigiję transporto priemones, jas išveža iš Bendrijos muitų teritorijos, bet tokios prievolės nėra nurodyta ir teisės aktuose. Elektronine sistema atsiųsta žinutė „IE599LT“ vertintina kaip įrodymas, pagrindžiantis nurodytos transporto priemonės išvežimą iš Bendrijos teritorijos. Atlikęs reeksporto procedūros veiksmus bei sudaręs pirkimo–pardavimo sandorį, atliko visus veiksmus, už kurių atlikimą jis yra atsakingas. Ne UAB „Transverslas“ nusprendė prekės nebeišvežti, o galbūt trečiųjų asmenų buvo įvykdyta nusikalstama veika, dėl to automobilis buvo neišvežtas iš Bendrijos teritorijos. Mokestinės procedūros turėtų būti taikomos ne UAB „Transverslas“, o subjekto, kuris automobilį turėjo išvežti iš Lietuvos Respublikos, atžvilgiu. Atsakomybėn turėtų būti traukiamas realiai faktinius neteisėtus veiksmus atlikęs asmuo – automobilio pirkėjas, ir asmuo, kurio atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas ir konstatuota, ar iš tiesų transporto priemonė išvežta, jeigu neišvežta, kodėl, šis tyrimas turėtų būti stabdomas. Teisėtų lūkesčių principas reikalauja, jog subjektui, kuris atliko visus teisės aktų nustatytus veiksmus teisėtai ir sąžiningai, negali atsirasti atsakomybė dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–106) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad muitinė po atlikto tyrimo nustačiusi, jog laikinai įvežtam perdirbti automobiliui „Toyota Highlander“ reeksporto procedūra 2010 m. gruodžio 9 d. buvo užbaigta fiktyviai, 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 18KP-22-135 apeliantui pagrįstai įregistravo importo mokesčių dydžio skolą už neteisėtai iš muitinės priežiūros paimtą transporto priemonę. Skolininku laikomas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu. Elektroninės žymos tikrumą paneigia Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 24-09/2199. Prekės gavimas paskirties muitinės įstaigoje ir jos neišgabenimas į trečiąją valstybę, laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra neįmanomas. Mokestinė atsakomybė, kuria siekiama įpareigoti sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, apeliantui taikyta būtent pagal mokesčių teisę. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009. Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktą, nesvarbu, ar baigtas, ar – ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Apeliantas, nusprendęs vykdyti laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą ir gavęs tam muitinės leidimą, yra įpareigotas muitinės procedūrą užbaigti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymi, jog Vilniaus teritorinė muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Apelianto teisėti lūkesčiai negali atsirasti, tinkamai neįvykdžius teisės aktų nustatytų laikinojo įvežimo perdirbti procedūros įvykdymo sąlygų, už kurių vykdymą jis yra atsakingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje neginčijamai nustatytos šios Bendrijos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu bylai reikšmingos aplinkybės:

1) pagal 2010 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjo įformintą importo deklaraciją MRN 10LTKR10001M030043 pareiškėjas vykdė krovinio (aukščiau paminėto automobilio „Toyota Highlander“) laikino įvežimo perdirbti muitinės procedūrą (t. y. Bendrijos muitinės kodekso 96 str. taikymo prasme buvo šios procedūros vykdytojas) ir iki 2011 m. rugsėjo 14 d. buvo įsipareigojęs (atsakingas) užbaigti laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą;

2) 2010 m. gruodžio 3 d. Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste pareiškėjas deklaravo automobilio reeksporto procedūrą ir Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (MDAS) buvo įforminta eksporto deklaracija MRN10LTVR4000EK00EE67, pagal kurią nurodytas automobilis turėjo būti išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos per Kybartų kelio postą 2010 m. gruodžio 9 d.

Pareiškėjo teigimu, nurodytas automobilis jo (pareiškėjo) iki 2010 m. gruodžio 9 d. buvo parduotas Rusijos Federacijos piliečiui S. K., kuris, įsigydamas automobilį, įgijo ir pareigą išgabenti jį iš Bendrijos muitų teritorijos. MDAS duomenimis, automobilis buvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos. Pagal muitinę, jos teisėtai gautais duomenimis (Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2011-01-26 raštu Nr. 16T-7.34/21-178 ir Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos Šiaurės valdybos Kaliningrado operatyvinės muitinės 2011-04-19 raštu Nr. 24-09/2199) nustatyta, kad nurodytas automobilis nebuvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. automobilis realiai nebuvo reeksportuotas. Todėl paminėta eksporto deklaracija MRN10LTVR4000EK00EE67 muitinės buvo pripažinta negaliojančia ir buvo grįžta prie pareiškėjo įsipareigojimų pagal deklaraciją MRN 10LTKR10001M030043, kurie jo nebuvo įvykdyti.

Išvardintos faktinės (pažymėtina, kad šalių nekvestionuojamos) bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, būdamas atsakingas už paminėtos muitinės procedūros tinkamą užbaigimą (nurodyto automobilio pristatymą paskirties muitinės įstaigai), šios savo pareigos neįvykdė taip, kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekso. Todėl muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatomis, pagrįstai užfiksavo skolos muitinei atsiradimo faktą bei pripažino, kad būtent pareiškėjas yra muitinės skolininkas. Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažinti pagrįstais ir teisingais.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Transverslas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan