296f3ed8-d467-433f-b4d3-ee2ff356ac5a · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-200-381/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01535-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 2.6.9.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. balandžio 11 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, ArtÅ«ro Driuko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės PiÅ¡kinaitės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „BÅ«sto paskolų draudimas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2398-614/2017 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „BÅ«sto paskolų draudimas“ ieÅ¡kinį atsakovui Luminor Bank AB, dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmėIeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BÅ«sto paskolų draudimas“ kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama iÅ¡ atsakovo Luminor Bank AB priteisti bendrÄ 104 242,32 Eur sumÄ ir 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovė nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. D. K. ir Luminor Bank AB (buvęs Nordea Bank AB) (toliau – ir Bankas) sudarė bÅ«sto kredito sutartį Nr. BK08/09/19L butui pirkti ir remontuoti, kredito suma – 115 848 Eur.

Pagal kredito sutartį gautų pinigų grÄ Å¾inimas buvo apdraustas ieÅ¡kovės bendrovėje – 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo liudijimas (polisas) Nr. BPD045045. Kredito grÄ Å¾inimo bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimui kredito gavėjas įkeitė Bankui aukščiau minėtÄ turtÄ . Kredito gavėjas nevykdė įsipareigojimų, todėl Bankas kredito sutartį 2009 m. balandžio 17 d. nutraukė ir 2009 m. gegužės 14 d. kreipėsi į ieÅ¡kovę dėl draudimo iÅ¡mokos gavimo.

IeÅ¡kovė pagal 2010 m. lapkričio 10 d. draudimo iÅ¡mokos mokėjimo dalimis grafikÄ nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d. iÅ¡mokėjo Bankui 90 516,11 Eur draudimo iÅ¡mokÄ .2012 m. rugsėjo 25 d. ieÅ¡kovė sužinojo, kad kredito gavėjas D. K. 2011 m. spalio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-606/2011 ir 2012 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-360/2012 buvo pripažintas kaltu, nes 2008 m. rugsėjo 1 d., siekdamas apgaule savo vardu gauti kreditÄ , suklastojo 2008 m. rugsėjo 1 d. paraiÅ¡kÄ bÅ«sto kreditui bei 2008 m. rugsėjo 17 d. praÅ¡ymÄ sudaryti draudimo sutartį, nurodydamas juose melagingus duomenis, kad nuo 2005 m. dirba Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“ ir jo mėnesinės pajamos yra apie 5 000 Lt.

Sužinojusi Å¡iÄ informacijÄ ir suvokdama, kad Bankui nepagrįstai iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ , ieÅ¡kovė nustatė, kad Bankui revizuojant skolininkų bylas, banko darbuotoja pastebėjo, kad dauguma skolininkų dirba toje pačioje Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“. Elektroniniu paÅ¡tu Bankui kreipusis į Norvegijos bendrovę, 2009 m. vasario 2 d. buvo gautas atsakymas, kad Norvegijos bendrovėje „Waco Isolering A/S“ niekada nedirbo D. K., A. D. ir R. Z.. Bankas nuo 2009 m. vasario 2 d. turėdamas nurodytÄ informacijÄ , 2009 m. vasario 5 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biurÄ dėl nesuprantamų priežasčių praneÅ¡damas tik apie galimai padarytÄ R.

Z. nusikalstamÄ veikÄ . 2009 m. balandžio 1 d., t. y. dar prieÅ¡ kreipiantis į ieÅ¡kovę su paraiÅ¡ka draudimo iÅ¡mokai gauti, Bankas, vykdydamas 2009 m. vasario 26 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus paklausimÄ Nr. 30-7-S-1706, pateikė kreditavimo sutarties Nr. BK08/10/01L sudarytos tarp D. K. ir Banko kopijas. D. K. atžvilgiu 2009 m. liepos 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį.

Kad D. K. nedirba Norvegijos bendrovėje ir, kad jo pateiktas darbo kontraktas yra suklastotas, Bankui buvo žinoma jau 2009 m. vasario 2 d. vykdant elektroninį susiraÅ¡inėjimÄ su Norvegijos bendrovės darbuotojais ir 2009 m. vasario 5 d. kreipiantis į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biurÄ .IeÅ¡kovė 2013 m. birželio 20 d. motyvuotu raÅ¡tu Nr. SB-2991 ragino atsakovÄ grÄ Å¾inti jam nepagrįstai iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ iki 2013 m. liepos 19 d., tačiau atsakovas tai atsisakė daryti.

IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo reikalavo: pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytÄ dėl apgaulės, o šį reikalavimÄ patenkinus, taikyti restitucijÄ ir įpareigoti BankÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei jos iÅ¡mokėtÄ 90 516,11 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokÄ . Žemesnių instancijų teismai ieÅ¡kinio netenkino, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, t. y. draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau atsisakė taikyti restitucijÄ , motyvuodamas tuo, kad sandorio negaliojimo aplinkybė negali bÅ«ti panaudota prieÅ¡ sÄ Å¾iningÄ BankÄ .IeÅ¡kovė mano, kad Å¡iuo atveju turėtų bÅ«ti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimÄ , tačiau teismui nustačius, kad Å¡is turtas galėtų bÅ«ti iÅ¡ atsakovo iÅ¡reikalautas ir kitais pagrindais nei ieÅ¡kinyje nurodo ieÅ¡kovė ir teismui nesant saistomam pateikto teisinio santykio kvalifikavimo, teismas ieÅ¡kinį galės tenkinti (jei manys, kad tam yra pagrindas) ir kitais pagrindais, nei juos ieÅ¡kinyje nurodo ieÅ¡kovė.IeÅ¡kovės vertinimu, pagrindas atsakovui gauti iÅ¡mokÄ pagal draudimo sutartį buvo 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo sutartis Nr. BPD 045045, tačiau 2016 m. gegužės 12 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutine ir neskundžiama nutartimi Å¡iÄ sutartį pripažinus negaliojančia (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis), Å¡io pagrindo, pagal kurį atsakovas galėtų bÅ«ti laikomas pagrįstai gavęs ieÅ¡kovei priklausančiÄ draudimo iÅ¡mokÄ , nebeliko ir atsakovas privalo grÄ Å¾inti Å¡ios sutarties pagrindu iÅ¡ ieÅ¡kovės gautus pinigus.Å iuo atveju aktualus atsakovo elgesys sutarties vykdymo metu. Atsakovo nesÄ Å¾iningumas pasireiÅ¡kė tuo, kad jis, žinodamas, kad draudėjas yra suklastojęs dokumentus draudimo sutarčiai sudaryti, žinodamas Å¡ių dokumentų reikÅ¡mę draudimo sutarties sudarymui ir galiojimui, žinodamas ir turėdamas pareigÄ pagal Bendradarbiavimo sutartį, sudarytÄ su ieÅ¡kove, nedelsiant (per deÅ¡imt darbo dienų) praneÅ¡ti ieÅ¡kovei apie turimÄ informacijÄ , kad draudimo rizika padidėjo, t. y. ieÅ¡kovei praneÅ¡ti apie situacijÄ , kai kredito gavėjo yra pateikta aiÅ¡kiai ir žinomai melaginga ar klaidinanti informacija, susijusi su bÅ«sto kreditu (Bendradarbiavimo sutarties 14, 14.4 punktai), Å¡ios informacijos ieÅ¡kovei ne tik nepranešė, bet tęsdamas savo nesÄ Å¾iningumÄ 2009 m. gegužės 14 d. kreipėsi į ieÅ¡kovę draudimo iÅ¡mokos ir jÄ 2011 m. spalio 10 d. gavo.

Mokant draudimo iÅ¡mokÄ , atsakovas aktyviai dalyvavo ikiteisminiame tyrime, atliekamame draudėjo/kredito gavėjo atžvilgiu (apie atliekamÄ ikiteisminį tyrimÄ ieÅ¡kovė informuota nebuvo ir apie jį nieko nežinojo), nes atsakovo atsakingas personalas vykdavo Å¡iuo klausimu į ikiteisminio tyrimo institucijÄ Ä¯ apklausas, draudimo iÅ¡mokos mokėjimo metu, t. y. 2010 m. gegužės 10 d., pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje, kurio pagrindu Bankas 2010 m. birželio 3 d. prokuratÅ«ros nutarimu pripažintas civiliniu ieÅ¡kovu ir jo civilinis ieÅ¡kinys įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo patenkintas ir Bankui buvo priteistos jo paskolintos kredito gavėjui lėšos.

Esant įvardijamų aplinkybių visetui, atsakovo motyvai, kad tariamai jis Å¡iame civiliniame teisiniame santykyje su ieÅ¡kove buvo sÄ Å¾iningas ir jam nekyla pareiga grÄ Å¾inti be pagrindo gautos draudimo iÅ¡mokos yra nepagrįsti iÅ¡ esmės.Tiesiogiai su draudėju draudimo sutarties sudarymo klausimu bendraudavo Bankas, nes kredito draudimo sutartis buvo sudaryta banke, Å¡iuo atveju banko skyriuje Klaipėdoje, taigi bÅ«sto kredito draudimo paslaugos buvo teikiamos iÅ¡ esmės per tarpininkus – naudos gavėjus – su bendrove bendradarbiaujančius bankus.

Esant tokiai situacijai akivaizdu, kad Bankui, kaip asmeniui, per kurį buvo sudaromos draudimo sutartys gavus informacijÄ , kad kredito gavėjas pateikė fiktyvius dokumentus, iÅ¡ karto turėjo bÅ«ti akivaizdu, kad darbinių santykių realus neturėjimas yra pagrindas draudimo sutarčiai negalioti. Bankui dar 2009 m. vasario 2 d. sužinojus, kad draudėjas realiai darbinių santykių su Norvegijos bendrove neturėjo, jis ne tik kad privalėjo apie tai nedelsdamas informuoti ieÅ¡kovę (Bendradarbiavimo sutarties 11, 14, 14.4 punktai), bet ir turėjo suprasti, kad tarp ieÅ¡kovės ir draudėjo sudaryta draudimo sutartis yra su akivaizdžiais valios trÅ«kumais, dėl esminių draudimo sutarties sÄ lygų jai galioti ir sudaryti buvimo (CK 6.993 straipsnio 4 dalis).

Draudimo apsauga pagal jÄ teikiama negalėjo bÅ«ti ir atsakovas naudos iÅ¡ jos gauti, elgdamasis sÄ Å¾iningai, negalėtų, nes ji buvo iÅ¡ esmės negaliojanti nuo pat jos sudarymo momento. IÅ¡ to seka, kad atsakovas, turėdamas ir valdydamas tokiÄ informacijÄ , bÅ«damas pareiÅ¡kęs civilinį ieÅ¡kinį, kuris be kita ko dar ir buvo patenkintas baudžiamojoje byloje visa apimtimi, pagrindo ne tik kreiptis dėl draudimo iÅ¡mokos į ieÅ¡kovę, bet ir jÄ gauti neturėjo.IeÅ¡kovė be pagrindo gautÄ draudimo iÅ¡mokÄ 2013 m. birželio 20 d. motyvuotu raÅ¡tu Nr. SB-2991 atsakovÄ ragino grÄ Å¾inti iki 2013 m. liepos 19 d., tačiau atsakovas tai atsisakė padaryti, todėl ieÅ¡kovė mano, kad nuo Å¡ios dienos atsakovas žino arba turėjo ir galėjo žinoti bei suprasti, kad be pagrindo naudojasi ieÅ¡kovei priklausančiu turtu/pinigais (CK 1.97 straipsnio 1 dalis) ir jį privalo grÄ Å¾inti.

IeÅ¡kovė yra ne privatus, o vieÅ¡as juridinis asmuo, todėl atsižvelgiant į tai, kad įstatymas numato, jog už be pagrindo įgytÄ turtÄ skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palÅ«kanos jų skaičiavimÄ pradedant nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstÄ pinigų gavimÄ ar sutaupymÄ , už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimÄ , kai naudojasi vieÅ¡o juridinio asmens turtu, atsakovas taip pat turi mokėti penkių procentų dydžio metines palÅ«kanas (CK 6.37, 6.210 straipsniai, 6.261 straipsnio 1 dalis).

Todėl ieÅ¡kovė reiÅ¡kia reikalavimÄ priteisti materialiÄ sias 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas iÅ¡ atsakovo jas skaičiuojant nuo 2013 m. liepos 20 d., t. y. nuo ieÅ¡kovės nustatyto termino grÄ Å¾inti iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ nustatymo/pasibaigimo dienos (CK 1.118 straipsnio 1 dalis). Atsakovas ieÅ¡kovės turtu be pagrindo naudojasi 1107 dienas (skaičiuojant nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. (ieÅ¡kinio pateikimo teismui dienos)), todėl iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei priteistinos ir įstatyminės/materialiosios palÅ«kanos, kurios laikytinos ieÅ¡kovės minimaliais nuostoliais, kurių ieÅ¡kovei įrodinėti nereikia ir kurios sudaro 13 726,21 Eur sumÄ (90 516,11 Eur x 5% / 365 dienų x 1107 dienos – 13 726,21 Eur).Atsakovas Luminor Bank AB atsiliepime į ieÅ¡kinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.Atsakovas nurodė, kad 2011 m. spalio 25 d., t. y. jau po Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, ieÅ¡kovė su Banku sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SUT-2858 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kurios pagrindu ieÅ¡kovė perėmė iÅ¡ Banko hipotekos į butÄ reikalavimÄ Ä¯ draudėjÄ .

Ginčo tarp Å¡alių dėl Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ir/ar jos įvykdymo niekada nebuvo ir nėra. 2012 m. gegužės 2 d., t. y. jau po Klaipėdos apygardos teismo nutarties priėmimo, Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieÅ¡kovė ėmėsi aktyvių veiksmų ir įregistravo hipotekos pakeitimus, t. y. kreditore pagal hipotekos sandorį buvo nurodyta ieÅ¡kovė. 2012 m. gruodžio 14 d., kai ieÅ¡kovei jau neabejotinai ne tik turėjo bÅ«ti, bet ir buvo žinoma draudėjo melagingai pateiktos informacijos aplinkybė, ieÅ¡kovė kreipėsi į notarÄ dėl vykdomojo įraÅ¡o pagal hipotekos sandorį atlikimo.

Be to, Bankas taip pat siÅ«lė ieÅ¡kovei perleisti baudžiamojoje byloje patenkinto Banko civilinio ieÅ¡kinio pagrindu iÅ¡duotÄ ir Å¡iai dienai neįvykdytÄ vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , tačiau ieÅ¡kovė neiÅ¡reiÅ¡kė noro iÅ¡ Banko perimti šį vykdomÄ jį raÅ¡tÄ . Atsakovo nuomone, Å¡ie ieÅ¡kovės veiksmai patvirtina, kad pati ieÅ¡kovė pripažino, kad draudžiamasis įvykis buvo ir kad Bankas turi teisę į draudimo iÅ¡mokÄ nepaisant draudėjo apgaulės aplinkybės.Bankas teigia, kad draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia nesudaro pagrindo taikyti nepagrįsto turto iÅ¡reikalavimo institutÄ (CK 6.237 straipsnis) ir draudimo iÅ¡moka galėjo bÅ«ti iÅ¡reikalauta nebent tik restitucijos pagrindu.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įsiteisėjusia ir privaloma 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016, pripažindamas draudimo sutartį negaliojančia, aiÅ¡kiai nurodė, kad Å¡iuo konkrečiu atveju restitucija Banko atžvilgiu negalima, dėl ko nėra pagrindo iÅ¡reikalauti Banko naudai iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos. Tais atvejais, kai sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, tokio sandorio pagrindu perduoto turto negalima laikyti kaip perduoto „be teisinio pagrindo“, kadangi nors sandoris vėliau ir buvo panaikintas, turto perdavimo metu toks sandoris buvo galiojantis ir Å¡alys turto perdavimÄ pateisino bÅ«tent tuo konkrečiu sandoriu.CK 6.237 straipsnio 2 dalis taikytina ne sandorių negaliojimo atveju (tokiu atveju taikytina restitucija), bet tais atvejais, kuomet pareiga perduoti tam tikrÄ turtÄ kyla privalomų vienaÅ¡alių nurodymų/įpareigojimų (kurie gali bÅ«ti nustatyti, pvz., teismo nutartimi) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-686/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).Sandorio negaliojimo atveju CK 6.237 straipsnis galėtų bÅ«ti taikomas tik tuomet, jei (i) restitucija bÅ«tų negalima arba, jei (ii) restitucijos pritaikymas tik dalinai apgintų pažeistas asmens teises.

Tačiau CK 6.237 straipsnis negali bÅ«ti taikomas tuomet, kai, nors ir yra visos galimybės pritaikyti restitucijÄ ir tokiu bÅ«du apginti negaliojančiu pripažinto sandorio Å¡alies teises, tačiau teismas nusprendžia, kad restitucijos taikyti tuo konkrečiu atveju negalima siekiant apsaugoti sÄ Å¾iningo trečiojo asmens interesus. Nagrinėjamu atveju draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia metu visos restitucijos (draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimo iÅ¡ Banko) taikymo sÄ lygos ir galimybės egzistavo, o pritaikius restitucijÄ bÅ«tų buvę pilnai patenkinti ieÅ¡kovės reikalavimai.

Tačiau kasacinis teismas konstatavo, kad ginčo atveju turi bÅ«ti taikoma CK 1.91 straipsnio 7 dalies nuostata, numatanti, jog dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ sÄ Å¾iningus trečiuosius asmenis ir neiÅ¡reikalavo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡ Banko, tokiu bÅ«du galutinai iÅ¡spręsdamas draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimo iÅ¡ Banko klausimÄ . CK 1.91 straipsnio 7 dalis yra siejama ne tik su restitucijos taikymo negalimumu, bet apskritai su sandorio negaliojimo fakto panaudojimu prieÅ¡ sÄ Å¾iningÄ Å¡alį, kas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia, kad ji draudžia negaliojančiu pripažinto sandorio pagrindu perduotÄ turtÄ iÅ¡reikalauti ne tik pagal restitucijÄ , bet ir kitais teisiniais pagrindais.

Atsakovas teigia, kad draudimo iÅ¡moka Bankui buvo iÅ¡mokėta pagrįstai ir nėra jokio teisinio pagrindo jÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei, nes Banko veiksmų sÄ Å¾iningumas ar nesÄ Å¾iningumas draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo metu (su kuo Bankas nesutinka) yra niekaip nesusijęs su draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimu CK 6.237 straipsnio pagrindu ir yra už Å¡io ginčo ribų, dėl ko teismo neturėtų bÅ«ti vertinamas. Aplinkybė, kad draudėjas pateikė Bankui „aiÅ¡kiai ir žinomai melagingÄ â€œ informacijÄ tapo žinoma tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiui.

Atsižvelgiant į tai, kad Bankas ieÅ¡kovei praÅ¡ymÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ pateikė 2009 m. gegužės 14 d. (t. y. kai net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas prieÅ¡ draudėjÄ ), o objektyviai nustatytas draudėjo apgaulės faktas buvo teismų patvirtintas tik 2012 m. sausio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, Bankas, pateikdamas praÅ¡ymÄ ieÅ¡kovei iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , negalėjo pažeisti Bendradarbiavimo sutarties 14.4 punkto reikalavimo. Tuo tarpu ieÅ¡kovė ir toliau atliko veiksmus, patvirtinančius draudimo sutarties galiojimo faktÄ , konkrečiai – 2012 m. gegužės 2 d.

Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ji perėmė Banko, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir įregistravo hipotekos pakeitimus. Banko manymu, tai patvirtina, kad pati ieÅ¡kovė nematė pagrindo draudėjo apgaulės aplinkybę pripažinti pagrindu atleisti ieÅ¡kovę nuo pareigos iÅ¡mokėti Bankui draudimo iÅ¡mokÄ .Sisteminis Bendradarbiavimo sutarties 7.1, 7.3 ir 7.5 punktuose įtvirtintų nuostatų aiÅ¡kinimas parodo, kad Bankas neturėjo pareigos įvertinti draudėjo pateiktų dokumentų ir kad Bankas iÅ¡ esmės buvo tik techninis draudėjo pateiktų dokumentų persiuntėjas ieÅ¡kovei.

Tuo tarpu bÅ«tent ieÅ¡kovei, kaip draudikui, teko pareiga įvertinti jai pateiktus dokumentus ir draudėjo rizikÄ bei tokio vertinimo pagrindu nuspręsti dėl galimybės sudaryti draudimo sutartį su draudėju. TÄ patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 268-421/2016, nurodydamas, kad „pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumÄ , atlikti draudėjo rizikos įvertinimÄ , remiantis Bendradarbiavimo sutarties (5.3 punktas) ir Draudimo taisyklių (26.1.

– 26.2 punktai) nuostatomis, iÅ¡ tiesų tenka ieÅ¡kovei“.Atsakovo nuomone, draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimas sudarytų sÄ lygas ieÅ¡kovės nepagrįstam praturtėjimui, nes ieÅ¡kovė galimai jau yra iÅ¡siieÅ¡kojusi bent dalį draudimo iÅ¡mokos iÅ¡ draudėjo. Ä®vertinant tai, kad iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ draudėjo turto veiksmai buvo pradėti dar 2012 m., didelė tikimybė, kad didžiÄ jÄ dalį savo reikalavimo ar net jį visÄ ieÅ¡kovė yra patenkinusi.IeÅ¡kovės reikalavimas dėl palÅ«kanų priteisimo ir jų apskaičiavimo bÅ«das, atsakovo vertinimu, yra nepagrįsti, nes palÅ«kanos už naudojimÄ si draudimo iÅ¡moka iÅ¡ Banko ieÅ¡kovės naudai galėtų bÅ«ti priteisiamos tik tuomet, jei teismas visgi nustatytų, kad draudimo iÅ¡moka Bankui buvo iÅ¡mokėta nesant teisinio pagrindo.

Be to, net jei teismas pripažintų, kad draudimo iÅ¡moka Bankui visgi buvo iÅ¡mokėta nesant teisinio pagrindo ir kad Bankas turi sumokėti palÅ«kanas ieÅ¡kovei, pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį palÅ«kanos turėtų bÅ«ti skaičiuojamos nebent tik nuo teismo sprendimo Å¡ioje byloje priėmimo, o ne nuo 2013 m. liepos 19 d. IeÅ¡kovės nurodytÄ dienÄ (2013 m. liepos 19 d.) Bankas objektyviai negalėjo žinoti apie draudimo iÅ¡mokos tariamai nepagrįstÄ iÅ¡mokėjimÄ , kadangi tiek tuo metu, tiek ir dabar draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas yra grindžiamas draudimo sutartimi.IeÅ¡kovė teismui pateiktame dublike palaikė ieÅ¡kinio reikalavimus ir papildomai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 netaikė restitucijos, nes santykis tarp ieÅ¡kovės, draudėjo ir atsakovo buvo vertinamas ne draudimo iÅ¡mokos mokėjimo ir vykdymo metu, o draudimo sutarties sudarymo metu.

Teismas pasisakė, kad nuginčytos draudimo sutarties sudarymo momentu tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovas buvo apgauti draudėjo, todėl CK 1.91 straipnsio 7 dalies pagrindu restitucijos atsakovo atžvilgiu netaikė. Tuo tarpu Å¡ioje byloje viena vertus atsakovo sÄ Å¾iningumas/nesÄ Å¾iningumas apskritai Å¡iam ginčui esminės reikÅ¡mės neturi, antra vertus, atsakovas ieÅ¡kovės atžvilgiu vykdant draudimo sutartį buvo itin nesÄ Å¾iningas. IeÅ¡kovė pažymėjo, kad nebuvo tirtos aplinkybės po sutarties sudarymo ir ieÅ¡kovė pagrįstai reikalauja priteisti iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ atsakovo, kaip gautÄ be pagrindo.

Pagrindas, kuriuo vadovavosi bendrovė iÅ¡mokėdama draudimo iÅ¡mokÄ , yra pripažintas negaliojančiu. Dėl to atsakovas neturi teisinio pagrindo gauti, turėti ir valdyti bendrovei priklausančio turto – draudimo iÅ¡mokos, kitoks atsakovo aiÅ¡kinimas yra vertintinas kaip nepagrįsta gynybinė pozicija. Å iuo atveju, susiklostė palankesnė atsakovui nei ieÅ¡kovei situacija, kai atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieÅ¡kovės sÄ skaita, o tokia situacija teisiniu aspektu iÅ¡ esmės yra negalima, todėl ieÅ¡kinys pagrįstas ir tenkintinas visa apimtimi tam, kad Å¡io teisinio santykio Å¡alys bÅ«tų grÄ Å¾intos į status quo.

IeÅ¡kovė teigė, kad hipoteka įkeistas turtas nėra realizuotas ir teismui tenkinus šį ieÅ¡kinį, atsakovas, matydamas bÅ«tinumÄ , galės spręsti, ar vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ hipoteka įkeisto turto ar ne, nes ieÅ¡kovė be jokių kliūčių hipotekos teisę perleis atsakovui.Teismui pateiktame triplike atsakovas prašė ieÅ¡kinį atmesti ir papildomai nurodė, kad CK 6.237 straipsnyje įtvirtintas teisių gynimo pagrindas savo esme yra subsidiarus. Tačiau, be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo instituto subsidiarumu negali bÅ«ti remiamasi tuo atveju, kai buvo visos restitucijos taikymo sÄ lygos ir teismas vis vien atsisakė taikyti restitucijÄ pagal CK 1.91 straipsnio 7 dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė taikyti restitucijÄ grÄ Å¾inant ieÅ¡kovės Bankui iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ ir aiÅ¡kiai motyvavo bÅ«tent CK 1.91 straipsnio 7 dalimi, o ne aplinkybe, jog ginčo santykiai buvo vertinami draudimo sutarties sudarymo metu. Draudimo iÅ¡moka bankui buvo iÅ¡mokėta vadovaujantis draudimo sutartimi bei draudimo taisyklėmis, kurios abi draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo metu galiojo ir patvirtino draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimÄ . Jokios papildomos sumos Bankui nebuvo sumokėtos.

Dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog draudimo iÅ¡moka suteikė nepagrįstÄ piniginį pranaÅ¡umÄ Bankui. PrieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovė, kasacinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai pasisakė dėl Bankui iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo ieÅ¡kovei, konstatuodamas, kad Å¡iuo konkrečiu atveju restitucija yra negalima pagal CK 1.91 straipsnio 7 dalį, todėl nėra pagrindo draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡reikalauti. Atitinkamai, nėra jokio pagrindo priteisti palÅ«kanas iÅ¡ Banko už naudojimÄ si teisėtai ir pagrįstai gauta draudimo iÅ¡moka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nustatė, kad kredito gavėjui pažeidinėjant sutarties sÄ lygas, 2009 m. balandžio 17 d. Bankas vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė kreditavimo sutartį. 2009 m. gegužės 14 d. atsakovas pateikė ieÅ¡kovei praneÅ¡imÄ apie draudžiamÄ jį įvykį (draudėjo negrÄ Å¾intÄ kreditÄ ), o 2009 m. liepos 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl draudėjo D.

K. dokumentų suklastojimo. 2010 m. kovo 20 d. atsakovas informavo apie savo ieÅ¡kinio D. K. sumÄ ikiteisminio tyrimo organus, o 2010 m. balandžio 29 d. ieÅ¡kovė UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ priėmė sprendimÄ iÅ¡mokėti atsakovui (Bankui) draudimo iÅ¡mokÄ . Nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d. ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo Bankui 90 516,11 Eur draudimo iÅ¡mokÄ su palÅ«kanomis. Dar 2010 m. liepos 2 d. D. K. buvo suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas dėl dokumentų suklastojimo, o 2011 m. spalio 13 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-606/2011 priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismui 2012 m. sausio 12 d. iÅ¡nagrinėjus bylÄ apeliacine tvarka. 2011 m. spalio 25 d. pagal Reikalavimo perleidimo sutartį atsakovas perleido ieÅ¡kovei teisę į hipotekÄ . 2012 m. gegužės 2 d. ieÅ¡kovė pateikė praÅ¡ymÄ dėl sutartinės hipotekos pakeitimo, o 2012 m. gruodžio 13 d. ieÅ¡kovės praÅ¡ymu buvo atliktas Vilniaus miesto 41 notarų biuro vykdomasis įraÅ¡as Nr. 6-3170VZ dėl 451 514,89 Lt skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ D.

K., parduodant skolininkui priklausantį įkeistÄ turtÄ . Tačiau vykdymo veiksmai buvo sustabdyti ir D. K. turtas nerealizuotas. 2013 m. birželio 20 d. ieÅ¡kovė kreipėsi į atsakovÄ dėl draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo, o jam atsisakius, pateikė ieÅ¡kinį Klaipėdos apygardos teismui dėl draudimo sutarties, sudarytos su D. K., pripažinimo negaliojančia ir draudimo iÅ¡mokos priteisimo. Žemesnių instancijų teismai ieÅ¡kinio netenkino, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016 ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, t. y. draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau atsisakė taikyti restitucijÄ , motyvuodamas tuo, kad sandorio negaliojimo aplinkybė negali bÅ«ti panaudota prieÅ¡ sÄ Å¾iningÄ BankÄ (CK 1.91 straipsnio 7 dalis).Ä®vertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė atsakovui iÅ¡mokėjo draudėjo D.

K. ir draudiko (ieÅ¡kovės) sudarytos draudimo sutarties pagrindu iki jos nuginčijimo. Prejudicinę reikÅ¡mę turinčioje byloje teismų buvo konstatuota, kad pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis ir dokumentus D. K. apgavo ir suklaidino tiek ieÅ¡kovę, tiek ir atsakovÄ . Taigi, draudimo sutartis negaliojančia buvo pripažinta bÅ«tent CK 1.91 straipsnio pagrindu – dėl apgaulės. Tačiau, teismo vertinimu, minėta teisės norma įtvirtina visiÅ¡kÄ sutarties Å¡alies – draudėjo (D.

K.) atsakomybę ir bÅ«tent jo pareigÄ atlyginti draudikui (ieÅ¡kovei) žalÄ . Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieÅ¡kovės draudimo sutarties nuginčijimas teisme Å¡iuo pagrindu, t. y. dėl apgaulės, reiÅ¡kia, jog teismų sÄ Å¾iningu pripažintas trečiasis asmuo – Bankas, kurio naudai buvo sudaryta draudimo sutartis, įstatymo yra apsaugotas nuo neigiamų padarinių, nes įstatymo leidėjo valia sandorio nuginčijimas Å¡iuo atveju negali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ BankÄ .Teismo įsitikinimu, įstatyme įtvirtintos sÄ Å¾iningo trečiojo asmens (atsakovo) apsaugos negalima apeiti kitu civilinės teisės institutu – be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo institutu, prieÅ¡ingu atveju minima teisės norma prarastų savo prasmę.

Teismo vertinimu, esant CK 1.91 straipsnio 7 dalyje įtvirtintai atsakovo apsaugai nuo neigiamų padarinių, pripažinus sutartį negaliojančia dėl apgaulės, ieÅ¡kovė gali apginti savo teises kitu įstatyme numatytu bÅ«du – reikalaudama, jog nuostolius atlygintų nesÄ Å¾ininga kredito draudimo sutarties Å¡alis – D. K..Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieÅ¡kovė, pradėdama Å¡iÄ bylÄ , sÄ moningai sustabdė pradėtÄ iÅ¡ieÅ¡kojimÄ vykdymo procese pagal vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , t. y. savo teisėmis nesinaudojo.

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovė neįrodė, kad ji negali savo turto sumažėjimo, kurį grindžia draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimu, kompensuoti, realizuodama perimtÄ hipoteka įkeistÄ D. K. turtÄ . Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad aplinkybė, jog pateikdamas praÅ¡ymÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , Bankas žinojo apie galimÄ D. K. dokumentų suklastojimÄ , Å¡ios bylos nagrinėjimo kontekste nėra esminė, nes Å¡i aplinkybė materialiojo teisinio sutarties Å¡alių ir sÄ Å¾iningo trečiojo asmens santykio kvalifikavimo, kai sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, Å¡iuo atveju nepakeistų.Teismas pažymėjo ir tai, kad nėra pagrindo priteisti draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo ir kitu pagrindu, nes nors ieÅ¡kovė teigė, kad atsakovas buvo nesÄ Å¾iningas sutarčių vykdymo metu, pažeidė bendradarbiavimo sutartį, neinformavo ieÅ¡kovės apie galimÄ D.

K. dokumentų klastojimÄ , tačiau neįrodė vienos iÅ¡ sutartinei atsakomybei kilti įstatymo nustatytų bÅ«tinųjų sÄ lygų, o bÅ«tent žalos. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovė UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Skundžiamame sprendime teismas iÅ¡ viso neanalizavo Å¡alių elgesio draudimo sutarties vykdymo metu.

PrieÅ¡ingai nei nurodė teismas, ieÅ¡kovė kilusiÄ Å¾alÄ Ä¯rodė, pagrindė ir nurodė jos dydį tiek ieÅ¡kinyje, tiek teiktuose raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose, tačiau teismas nepagrįstai pasisakė, kad nenustatė žalos atsiradimo fakto. Teismui formaliai apsiribojus žalos atsiradimo fakto neįrodymu bei neanalizavus kitų civilinei atsakomybei kilti bÅ«tinųjų sÄ lygų, galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla. Teismas turėjo atsakyti į klausimÄ , ar po draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio vis dar egzistuoja teisinis pagrindas atsakovui teisėtai disponuoti iÅ¡ ieÅ¡kovės gauta draudimo iÅ¡moka, o jeigu toks egzistuoja – kuris iÅ¡ CK 1.136 straipsnyje nurodytų.

Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kokius padarinius sukelia draudimo sutarties nuginčijimas ir nuo kada kyla padariniai. Atsakovas negali pagrįsti draudimo išmokos turėjimo po draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia nei teisės aktais, nei sandoriu ar kitais pagrindais. Klausimas dėl restitucijos taikymo iš draudėjo D. K. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir tokie sandorio negaliojimo padariniai teismų niekada nebuvo nagrinėjami ar nustatyti. Kita vertus, turto įgijimo be pagrindo institutas taikomas net ir tuo atveju, kai taikant kitus teisių gynybos būdus pažeistos asmens teisės buvo apgintos nevisiškai.

Skundžiamame sprendime teismas pats tai pripažino, atkartodamas kasacinio teismo praktikÄ , tačiau pats sau prieÅ¡taraudamas pasiÅ«lė ieÅ¡kovei pasirinkti kitÄ savo pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ â€“ reikalauti nuostolių atlyginimo iÅ¡ D. K..Vykdomoji byla ieÅ¡kovės praÅ¡ymu buvo sustabdyta dar 2013 m. kovo 15 d., kai Å¡i civilinė byla pradėta tik 2016 m. rugpjūčio mėn. IeÅ¡kovė nurodė jos sprendimo pateikti vykdomÄ jį įraÅ¡Ä vykdyti ir vėliau sustabdyti vykdomÄ jÄ bylÄ priežastis, pridėjo procedÅ«rinę tvarkÄ .

IeÅ¡kovė nesinaudoja teise iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ pagal vykdomÄ jį įraÅ¡Ä (ir Å¡iÄ teisę perleis atsakovui ieÅ¡kinio tenkinimo atveju), nes yra įsitikinusi, kad atsakovas iÅ¡ ieÅ¡kovės gauta draudimo iÅ¡moka disponuoja neteisėtai ir jÄ turi grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei, o bet kokie aktyvÅ«s ieÅ¡kovės veiksmai, atlikti vykdymo procese, galėjo ar galėtų bÅ«ti panaudoti kaip atsakovo gynybinė pozicija byloje. IeÅ¡kovės sprendimas neatlikti aktyvių veiksmų vykdomojoje byloje nedaro jokios įtakos banko be pagrindo įgyto turto dydžiui, nes be pagrindo gauta pajamų suma yra aiÅ¡ki ir nepakitusi.NeaiÅ¡ku, kodėl ieÅ¡kovė turėtų įrodinėti savo turto sumažėjimo kompensavimo galimybes.

Teismas, painiodamas be pagrindo įgyto turto institutÄ su nepagrįsto praturėjimo institutu, Å¡iÄ sprendimo dalį motyvavo ir sprendė pagal nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidas. Taigi, argumentas, kad ieÅ¡kovė neįrodė turto sumažėjimo, nes ji neva gali kompensuoti sumažėjimÄ , realizuodama perimtÄ , hipoteka įkeistÄ turtÄ , yra visiÅ¡kai nepagrįstas. Å iuo atveju yra visos prielaidos turto įgijimo be pagrindo institutui taikyti. Atsakovas turtÄ Ä¯gijo draudimo sutarties, kuri vėliau buvo pripažinta kasacinio teismo nutartimi negaliojančia, pagrindu.

Draudimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento (ab initio), todėl iÅ¡nykus pagrindui, Bankui atsirado pareiga grÄ Å¾inti viskÄ , kÄ buvo gavęs iÅ¡ ieÅ¡kovės. Nei atsakovas, nei teismas nenurodė nei vieno pagrindo, kuriuo bÅ«tų galima pagrįsti draudimo iÅ¡mokos Bankui iÅ¡mokėjimÄ . InformacijÄ , kad draudėjas buvo teisiamas, ieÅ¡kovė gavo iÅ¡ Banko tik 2012 m. rugsėjo 25 d., kai iÅ¡moka buvo mokama nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d., todėl iki iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo ieÅ¡kovė neturėjo jokių galimybių ir negalėjo ginti pažeistų teisių.

IeÅ¡kovė buvo suklaidinta Banko, nes atsakovas, žinodamas, kad vyksta baudžiamasis procesas, elgėsi nesÄ Å¾iningai. IÅ¡reikalaujant be pagrindo įgytÄ turtÄ , jį gavusio asmens kaltė neturi teisinės reikÅ¡mės, o fakto, kad atsakovas gavo draudimo iÅ¡mokÄ , jis neginčija. Kadangi restitucija draudėjo D. K. atžvilgiu, nors ir bÅ«tų buvusi taikyta, neduotų norimo rezultato, o pagal ieÅ¡kovės pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ kitoje civilinėje byloje restitucijÄ Banko atžvilgiu kasacinis teismas atsisakė taikyti, be to, pirmosios instancijos teismas kitų civilinės teisės gynybos bÅ«dų pagal santykių kvalifikavimÄ netaikė, laikytina, kad kiti gynybos bÅ«dai yra negalimi ir (ar) neduoda norimo rezultato.

Todėl turi bÅ«ti taikomas turto įgijimo be pagrindo institutas.Nepagrįstas teismo argumentas, kad CK 1.91 straipsnio 7 dalyje minimų iÅ¡imčių, kurios suteiktų galimybę panaudoti sandorio pripažinimo negaliojančiu faktÄ prieÅ¡ sÄ Å¾iningus trečiuosius asmenis, nenustatyta, taip pat kaip ir teismo vertinimas, jog įstatyme įtvirtintos sÄ Å¾iningo trečiojo asmens apsaugos negalima apeiti kitu civilinės teisės institutu. Pats kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad nesant galimybės taikyti sandorio negaliojimo instituto situacijoje, kai skolininkas jau įgijo turtÄ ar praturtėjo, t. y. faktiÅ¡kai turtÄ valdo, tačiau nėra turto įgijimÄ legalizuojančio teisinio pagrindo, taikomos be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo normos.

BÅ«tent CK XX skyriaus normos ir yra ta CK 1.97 straipsnio 7 dalyje minima iÅ¡imtis, kai sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas gali bÅ«ti panaudotas ir prieÅ¡ sÄ Å¾iningus trečiuosius asmenis. Å alis, teikdama teismui praÅ¡ymÄ atlyginti jos patirtas iÅ¡laidas, susijusias su advokato pagalba, kurių dydis siekia maksimalų rekomendacijose įtvirtintÄ dydį, turėtų nurodyti, kokios svarbios rekomendacijų 2.1-2.10 punktuose nustatytos aplinkybės egzistuoja nagrinėjamoje byloje. Teismui nenustačius, kad egzistuoja minėtuose punktuose įtvirtintos aplinkybės, vadovaudamasis sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principais jis turi teisę sumažinti praÅ¡omas priteisti Å¡alies bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Todėl, atmetus apeliacinį skundÄ , įvertintinas atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistų iÅ¡laidų dydis ir priteistų iÅ¡laidų suma sumažintina.Atsakovas Luminor Bank AB atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti galioti nepakeistÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas iÅ¡ esmės analogiÅ¡kais atsiliepime į ieÅ¡kinį bei triplike iÅ¡dėstytais argumentais bei pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Atsakovas papildomai nurodo Å¡iuos argumentus:Nepaisydama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties, ieÅ¡kovė pateikė ieÅ¡kinį dėl neva be pagrindo įgyto turto (draudimo iÅ¡mokos) iÅ¡reikalavimo iÅ¡ Banko. Tokiu bÅ«du ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės siekia iÅ¡reikalauti Bankui iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ , nors tokiai galimybei aiÅ¡kiai nepritarė kasacinis teismas. Atsakovo vertinimu, ieÅ¡kovė nepagrįstai iÅ¡ naujo kelia klausimus, kurie jau buvo iÅ¡nagrinėti įsiteisėjusia ir prejudicinę galiÄ Å¡alims turinčia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi.

Å ios aplinkybės patvirtina apeliacinio skundo nepagrįstumÄ .Vien CK 1.136 straipsnyje įtvirtinto pagrindo nenurodymas skundžiamame sprendime savaime nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo. Juolab, iÅ¡ skundžiamo sprendimo akivaizdu, kokiais pagrindais teismas motyvavo Banko teisę į draudimo iÅ¡mokÄ , o bÅ«tent: draudimo sutartimi (atitinka CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ ), prejudicinę galiÄ turinčiais teismų procesiniais sprendimais, įskaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį (atitinka CK 1.136 straipsnio 2 dalies 2 punktÄ ) bei įstatyminiu pagrindu – CK 1.91 straipsnio 7 dalis.

Visus nurodytus pagrindus, patvirtinančius Banko teisę disponuoti draudimo iÅ¡moka, nurodė ir Banko atstovai 2017 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio metu, dėl to nepagrįstais laikytini ieÅ¡kovės apeliacinio skundo argumentai neva nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė nei vieno pagrindo, kuriuo bÅ«tų galima pagrįsti draudimo iÅ¡mokos turėjimÄ po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino draudimo sutartį negaliojančia.PrieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovė, teismas skundžiamame sprendime aiÅ¡kiai nurodė, kokius padarinius ginčo kontekste sukelia draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia, t. y. ne tik negalimumÄ taikyti restitucijÄ iÅ¡reikalaujant draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningos Å¡alies (Banko) pagal CK 1.91 straipsnio 7 dalį, bet ir negalimumÄ draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡reikalauti iÅ¡ sÄ Å¾iningos Å¡alies (Banko) kitu pagrindu, įskaitant ir be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo institutÄ .Net ir tuo atveju, jei ieÅ¡kovė nebÅ«tų iÅ¡mokėjusi draudimo iÅ¡mokos, motyvuodama draudėjo apgaulės aplinkybe bei bÅ«tų ginčijusi draudimo sutartį, galiausiai ieÅ¡kovė bÅ«tų privalėjusi draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėti Bankui, kuris draudimo sutarties sudarymo metu buvo sÄ Å¾iningas ir kurio teisėtus interesus gauti draudimo iÅ¡mokÄ saugojo tiek draudimo sutartis, tiek įstatyminis reguliavimas (CK 1.91 straipsnio 7 dalis), kÄ pagrįstai ir nustatė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi.

Draudimo iÅ¡mokos neiÅ¡mokėjimas nebÅ«tų niekaip pakeitęs Å¡ios kasacinio teismo pagrįstai nustatytos aplinkybės, vienintelis skirtumas bÅ«tų nebent tik tai, kad teisminį procesÄ bÅ«tų inicijavęs Bankas, o ne ieÅ¡kovė. Be to, draudėjo apgaulės aplinkybė yra draudžiamasis įvykis pagal draudimo sutartį, tad draudėjo apgaulės aplinkybės atskleidimas bet kuriuo atveju nebÅ«tų atleidęs ieÅ¡kovės nuo pareigos iÅ¡mokėti Bankui draudimo iÅ¡mokÄ .Tarp bÅ«tinų CK 6.242 straipsnio taikymo sÄ lygų yra reikalavimas, kad (i) bÅ«tų asmens praturtėjimas, (ii) praturtėjimas bÅ«tų be pagrindo ir kad (iii) praturtėjimas bÅ«tų nesÄ Å¾iningas, o teisės doktrina iÅ¡skiria dar papildomas sÄ lygas – (iv) ieÅ¡kovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos bÅ«dais, (v) ieÅ¡kovas neturi bÅ«ti prisiėmęs tokių nuostolių atsiradimo rizikos.

Nė viena iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų nebÅ«tų tenkinama ginčo atveju – (i) Bankas nepraturtėjo, kadangi draudimo iÅ¡moka buvo skirta padengti draudėjo įsiskolinimÄ pagal nutrauktÄ kredito sutartį, be to, Bankas prašė ieÅ¡kovės iÅ¡mokėti 116 869,86 Eur dydžio draudimo iÅ¡mokÄ , o ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo tik 88 069,74 Eur, t. y. visa Banko nuostolių suma, patirta dėl draudėjo prievolės nevykdymo, net nebuvo padengta, (ii) draudimo iÅ¡moka Bankui buvo iÅ¡mokėta pagal draudimo sutartį, taigi buvo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo pagrindas, (iii) Bankas turėjo teisę į draudimo iÅ¡mokÄ pagal draudimo sutartį, kÄ ieÅ¡kovė pripažino priimdama sprendimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, taigi draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas buvo sÄ Å¾iningas ir pagrįstas, (iv) ieÅ¡kovė savo pažeistas teises gali ginti (ir turi tam visas objektyvias galimybes ir priemones) nukreipdamas reikalavimÄ Ä¯ draudėjÄ , (v) kaip minėta, net ir esant draudėjo apgaulės aplinkybei ieÅ¡kovė vis vien bÅ«tų privalėjusi iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ Bankui.

Tad ieÅ¡kovė buvo prisiėmusi draudėjo apgaulės aplinkybės rizikÄ ir pareigÄ tokiu atveju iÅ¡mokėti Bankui draudimo iÅ¡mokÄ , kas pagrįstai ir buvo atlikta ir dėl ko nėra jokio teisinio pagrindo iÅ¡reikalauti iÅ¡ Banko jam teisėtai iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ . Todėl skundžiamÄ sprendimÄ priėmęs teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 6.237 straipsnį ir CK 6.242 straipsnį, o prieÅ¡ingi ieÅ¡kovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiamame sprendime pagrįstai nebuvo nustatytas pagrindas Banko civilinei atsakomybei kilti, nes ieÅ¡kovė ne tik neįrodė Banko neteisėtų veiksmų, bet ir tariamos žalos atsiradimo aplinkybių.

Bankui iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka negali bÅ«ti tapatinama su ieÅ¡kovės neva patirta žala, kadangi, kaip jau minėta, ieÅ¡kovė bÅ«tų privalėjusi iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ Bankui nepriklausomai nuo to, ar sprendimo priėmimo metu ieÅ¡kovė bÅ«tų žinojusi apie draudėjo apgaulę ar ne. Draudėjo apgaulės aplinkybės tariamas nutylėjimas ieÅ¡kovei taip pat nesuteikia teisės iÅ¡reikalauti iÅ¡ Banko jam jau iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ . Taigi, net ir laikant, kad draudėjo apgaulės aplinkybės neatskleidimas ieÅ¡kovei galėtų implikuoti Banko elgesio nesÄ Å¾iningumÄ sutarties vykdymo metu (su kuo Bankas nesutinka), tai vis vien nebÅ«tų pagrindas konstatuoti, kad dėl tokių tariamai nesÄ Å¾iningų veiksmų ieÅ¡kovė patyrė žalÄ , lygiÄ Bankui iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos sumai.2018 m. kovo 14 d. atsakovas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui praÅ¡ymÄ dėl jo pakeitimo teisių perėmėju.

Atsakovas nurodė, kad po to, kai byla buvo perduota į apeliacinę instancijÄ , Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 2017 m. rugsėjo 28 d. sudarė Verslo perleidimo sutartį su AB DNB banku, kurios pagrindu atsakovas perleido, o AB DNB bankas nuosavybės teise įgijo visÄ su atsakovo verslu susijusį Banko turtÄ , reikalavimo teises ir įsipareigojimus. Po sutarties sudarymo AB DNB banko pavadinimas pakeistas į Luminor Bank AB. Perimdamas materialiÄ sias subjektines teises ir pareigas, teisių perėmėjas, be kita ko, kartu perėmė ir reikalavimo teises į ieÅ¡kovę pagal tarp Å¡alių sudarytas bendradarbiavimo, bÅ«sto kredito draudimo ir kitas sutartis, įskaitant su ieÅ¡kove sudarytÄ draudimo sutartį, kurios pagrindu iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ Å¡ioje byloje ieÅ¡kovė siekia susigrÄ Å¾inti.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis CPK 48 straipsnio 1 dalimi atsakovas praÅ¡o teismo Å¡ioje civilinėje byloje pakeisti atsakovÄ Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantį per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, jo teisių perėmėju Luminor Bank AB. Teisėjų kolegija          k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.Dėl atsakovo pakeitimo jo teisių perėmėju 2018 m. kovo 14 d. atsakovas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui praÅ¡ymÄ dėl jo pakeitimo teisių perėmėju.

Kartu su praÅ¡ymu atsakovas pateikė iÅ¡raÅ¡Ä iÅ¡ 2017 m. rugsėjo 28 d. Verslo perleidimo sutarties, kurios 5.1-5.10 punktuose nurodyta, kad Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, perleido, o AB DNB bankas nuosavybės teise įgijo visÄ su atsakovo verslu susijusį Banko turtÄ , reikalavimo teises ir įsipareigojimus. Po sutarties sudarymo AB DNB banko pavadinimas pakeistas į Luminor Bank A. A. į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasi CPK 48 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, pakeistinas Å¡ioje civilinėje byloje jo teisių perėmėju Luminor Bank AB.

Dėl faktinių bylos aplinkybių bei apeliacijos ribų Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai nustatė tinkamam bylos iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, apraÅ¡ytas Å¡ios nutarties 27 punkte, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai jų nekonstatuoja bei vertina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas iÅ¡vadas byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų kontekste. Apeliacijos ribas Å¡iuo atveju sudaro klausimai dėl ieÅ¡kovės pasirinkto teisių gynimo bÅ«do bei teisinių santykių kvalifikavimo, draudimo iÅ¡mokos iÅ¡ Banko iÅ¡reikalavimo, remiantis be pagrindo įgyto turto institutu (CK 6.237 straipsnis), po to kai kasacinis teismas, pripažinęs draudimo sutartį negaliojančia atsisakė taikyti restitucijÄ CK 1.91 straipsnio 7 dalies pagrindu.

Dėl ieÅ¡kovės pasirinkto teisių gynimo bÅ«do bei teisinių santykių kvalifikavimo Teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Å iÄ teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį ir jame suformuluodamas ieÅ¡kinio dalykÄ ir faktinį pagrindÄ .

IeÅ¡kinio dalykas yra ieÅ¡kovo per teismÄ atsakovui pareikÅ¡tas materialinis teisinis reikalavimas (lot. petitum) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). IeÅ¡kinio faktinis pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieÅ¡kovas grindžia savo reikalavimÄ (lot. causa petendi, causa materialis, causa actionis) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tinkamas ieÅ¡kinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamÄ teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimÄ , leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindÄ Ä¯statymo nustatytu ir ieÅ¡kovo pasirinktu bÅ«du iÅ¡spręsti ginÄÄ ir apginti pažeistas teises.Materialiosios teisės požiÅ«riu, ieÅ¡kinyje pareikÅ¡tu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vienÄ ar kelis pažeistos teisės gynimo bÅ«dus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiÅ«ra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybÄ , t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo bÅ«dus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo bÅ«dus, teisės atsisakymÄ ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). 7Civilinių teisių gynimas apibÅ«dinamas kaip visuma priemonių, skirtų pažeistoms teisėms atkurti, pripažinti, apsaugoti nuo gresiančių ar pakartotinių tolesnių pažeidimų, bet kuriems teisę pažeidžiantiems veiksmams nutraukti, taip pat dėl pažeidimo patirtai turtinei ir neturtinei žalai kompensuoti.

Tam, kad būtų galima apginti civilines teises, įstatymai nurodo tam tikrus gynimo būdus, kuriuos taikant gali būti pasiekti pirmiau išvardyti tikslai: atkurtos pažeistos teisės, nutraukti teises pažeidžiantys veiksmai, atlyginta dėl teisių pažeidimo padaryta žala ir kita. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį.

Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės bÅ«tų apgintos, gali naudoti vienÄ ar iÅ¡ karto kelis civilinės teisės gynimo bÅ«dus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo bÅ«do. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo bÅ«dÄ savo nuožiÅ«ra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo bÅ«dÄ , Å¡alis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo bÅ«das užtikrina efektyviÄ jos pažeistos teisės apsaugÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).IeÅ¡kovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju turėtų bÅ«ti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimÄ (CK 6.237 straipsnis), tačiau teismui nesant saistomam ieÅ¡kinyje pateikto teisinio santykio kvalifikavimo, teismas ieÅ¡kinį gali tenkinti (jei manys, kad tam yra pagrindas) kitais pagrindais.

Konkretų savo teisių gynybos bÅ«dÄ renkasi pats į teismÄ besikreipiantis asmuo, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimÄ bei įrodinėtinas teisinei kvalifikacijai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes. Minėta, kad toks ieÅ¡kovo pasirinkimas ir apsisprendimas suformuluojamas ir iÅ¡reiÅ¡kiamas ieÅ¡kinyje (ieÅ¡kinio pagrindas ir dalykas). Tokiu bÅ«du įgyvendinamas dispozityviÅ¡kumo, proceso Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo ir rungimosi principai, t. y. teismas negali keisti ieÅ¡kinyje nurodytų teisių gynimo bÅ«dų, nes privalo užtikrinti proceso Å¡alių lygiateisiÅ¡kumÄ (CPK 17 straipsnis), iÅ¡skyrus atvejus, kai reikia apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ (CPK 49, 320, 353 straipsniai).

Taigi teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieÅ¡kinio pagrindo ir/ar dalyko – peržengti byloje pareikÅ¡tų reikalavimų ribų, iÅ¡skyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2004, 2007 m. kovo 27 d. nutartį, priimtÄ civilinėje Nr. 3K-3-114/2007, 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2A-119/2012).Teisėjų kolegija pritaria apeliantei, kad ieÅ¡kovo nurodytas teisinis ieÅ¡kinio pagrindas bylÄ nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto.

Å iuo klausimu teismų praktika yra aiÅ¡ki ir nuosekli, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teisinė ieÅ¡kinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas ginčo santykiui yra iÅ¡skirtinai bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; kt.).

Jei ieÅ¡kovas, ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstęs faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ , netinkamai nurodo materialiosios teisės normas, jo manymu, taikytinas ginčo santykiui, teismas nėra saistomas tokios ieÅ¡kovo nuomonės. PrieÅ¡ingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamÄ teisės normÄ , atitinkančiÄ faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ , t. y. tinkamai kvalifikuoti ieÅ¡kinyje nurodytas faktines aplinkybes. Tačiau tokiu atveju nėra keičiami nei ieÅ¡kinio dalykas, nei ieÅ¡kinio pagrindas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis).

Byloje nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m gegužės 12 d. nutartimi, turinčia prejudicinę galiÄ nagrinėjam ginčui (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (civilinės bylos Nr. 3K-3-268-421/2016), iÅ¡spręsdamas draudimo sutarties Nr. BPD045045, kurios pagrindu ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo Bankui draudimo sumÄ , pripažinimo negaliojančia klausimÄ , atsisakė taikyti restitucijÄ . Remdamasi Å¡ia aplinkybe, kaip faktiniu ieÅ¡kinio pagrindu, ieÅ¡kovė pasirinko be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimÄ (CK 6.237 straipsnis), kaip teisių gynybos bÅ«dÄ .

Nurodžius tokias bylos aplinkybes kaip ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ ir ieÅ¡kovei pasirinkus šį teisių gynimo bÅ«dÄ , kitaip teisiÅ¡kai kvalifikuoti ieÅ¡kovės ieÅ¡kinyje nurodytas aplinkybes, kaip tik pagal CK XX skyriaus nuostatas, teismas neturi galimybės, t. y. teismas tokiu faktiniu pagrindu pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį gali tenkinti, jeigu tam yra nustatytos visos sÄ lygos, pagal turto gavimÄ be pagrindo reglamentuojančio teisės instituto normas, bet ne kitais teisiniais pagrindais. Nors tiek pirmosios instancijos teismas sprendime, tiek ieÅ¡kovė apeliaciniame skunde (nutarties 31 ir 32.1 punktai) užsimena apie aplinkybes, turinčias ir civilinės atsakomybės institutui taikyti bÅ«dingų požymių, tačiau nagrinėjamu atveju kvalifikuoti ieÅ¡kovės pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ kaip žalos atlyginimo teisinį santykį nėra pagrindo, nes ieÅ¡kovė reikalavimo dėl žalos atlyginimo atsakovui nepareiÅ¡kė.

Nors ieÅ¡kovė ir nurodė, kad teismas turi teisę savo nuožiÅ«ra keisti ieÅ¡kinio teisinį pagrindÄ , t. y. teisinius santykius kvalifikuoja teismas, tačiau teikiant ieÅ¡kinį CK 6.237 straipsnio pagrindu ir CK. 6.245 straipsnio pagrindu iÅ¡ esmės skiriasi įrodinėjimo dalykÄ sudarančios faktinės aplinkybės, tai skirtingi teisių gynimo bÅ«dai. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas, o kita Å¡alis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

Kad bÅ«tų galima taikyti civilinę atsakomybę, bÅ«tinos keturios sÄ lygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryÅ¡ys ir kaltė (iÅ¡skyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės). Nurodytų visų civilinės atsakomybės sÄ lygų, kaip ieÅ¡kinio faktinio pagrindo, ieÅ¡kovė nenurodė ir neįrodinėjo. Å iuo atveju ieÅ¡kovė siekia prisiteisti jos Bankui iÅ¡mokėtÄ draudimo sumÄ kaip be pagrindo įgytÄ turtÄ , o kitoks Å¡ių teisinių santykių teisinis kvalifikavimas iÅ¡ esmės reikÅ¡tų apeliantės pareikÅ¡to ieÅ¡kinio pagrindo pakeitimÄ teismo iniciatyva.Civilinei atsakomybei kilti kitos Å¡alies neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp skolininko neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos privalo įrodyti žalÄ atlyginti reikalaujanti Å¡alis.

Jeigu tam tikrus neteisėtus atsakovo veiksmus, vykdant Bendradarbiavimo sutartį (2005 m. gegužės 30 d. tarp Banko ir draudimo bendrovės pasiraÅ¡yta Bendradarbiavimo sutartis), ieÅ¡kovė įvardijo ir faktiÅ¡kai nurodė patirtÄ Å¾alÄ â€“ tariamai be pagrindo atsakovo gautÄ draudimo iÅ¡mokÄ , tai aplinkybių, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp Å¡ių dviejų atsakomybės sÄ lygų ieÅ¡kovė nei ieÅ¡kinyje, nei vėlesniuose procesiniuose dokumentuose nenurodė. PrieÅ¡ingai, dublike ieÅ¡kovė dar kartÄ patvirtino, jog praÅ¡o be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo ir mano, jog atsakovo sÄ Å¾iningumas ar nesÄ Å¾iningumas pasirinktam teisių gynimo bÅ«dui Å¡iuo atveju neturi esminės reikÅ¡mės. Tuo tarpu neteisėtų veiksmų konstatavimui, vykdant Bendradarbiavimo sutartį, atsakovo nesÄ Å¾iningumas neabejotinai turėtų teisinės reikÅ¡mės. Å ios aplinkybės patvirtina, kad pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, kildinamÄ iÅ¡ Bendradarbiavimo sutarties, ir priteisti žalos atlyginimÄ (iÅ¡mokėtos atsakovui draudimo iÅ¡mokos bei palÅ«kanų dydžio) ieÅ¡kovė nereikalavo, tokio savarankiÅ¡ko ieÅ¡kinio reikalavimo nepareiÅ¡kė, todėl teismas neturi įgaliojimų iÅ¡eiti už pareikÅ¡to ieÅ¡kinio ribų, pats suformuluoti bÅ«tinas civilinės atsakomybės sÄ lygas patvirtinančias aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pats tuo remdamasis iÅ¡nagrinėti nepareikÅ¡tÄ reikalavimÄ iÅ¡ esmės. Taip bÅ«tų pažeisti esminiai civilinio proceso principai – dispozityvumo, rungimosi, teismo neÅ¡aliÅ¡kumo, pažeistos prieÅ¡ingos Å¡alies procesinės teisės ir interesai žinoti apie pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ ir panaudoti adekvačias procesines priemones nuo jo gintis.

PareikÅ¡ti ieÅ¡kinį privačiame ginče turi teisę tik pati Å¡alis, reikÅ¡dama ieÅ¡kinį ji privalo nurodyti bÅ«tinus ieÅ¡kinio rekvizitus – ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ (faktines aplinkybes), bei šį pagrindÄ patvirtinančius įrodymus, taip pat privalo ieÅ¡kinio pagrindÄ Ä¯rodyti. Tik Å¡alis gali disponuoti pareikÅ¡to ieÅ¡kinio elementais – keisti ieÅ¡kinio dalykÄ ar pagrindÄ , padidinti ar sumažinti ieÅ¡kinio reikalavimus ir kt. (CK 42 straipsnis). Kadangi ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė tik ieÅ¡kinį dėl be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo, teismas neturėjo pagrindo nagrinėti abstrakčia forma suformuluoto nekonkretaus ieÅ¡kovės praÅ¡ymo teismui savo pasirinkimu taikyti kitus teisių gynimo bÅ«dus, priteisiant jai iÅ¡ atsakovės pastarajai iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ .

Kita vertus, ieÅ¡kovės faktinė bei teisinė pozicija bylos eigoje yra prieÅ¡taringa ir nenuosekli, nes vienuose procesiniuose dokumentuose reikalavimai grindžiami tik turto įgijimo be pagrindo institutu, kituose kalbama ir apie ieÅ¡kovei padarytos atsakovo veiksmais žalos teisinį santykį. Pavyzdžiui, ir apeliaciniame skunde, viena vertus, pasisakiusi, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo žalos fakto, neanalizavo atsakovo elgesio sutarties vykdymo metu, ieÅ¡kovė, kita vertus, nurodo, kad, kadangi pirmosios instancijos teismas kitų civilinės teisės gynybos bÅ«dų pagal santykių kvalifikavimÄ netaikė, laikytina, kad kiti gynybos bÅ«dai yra negalimi ir (ar) neduoda norimo rezultato, todėl turi bÅ«ti taikomas turto įgijimo be pagrindo institutas.

Pabrėžtina, jog teismas neturi nurodyti ieÅ¡kovui, kuris iÅ¡ jo pažeistų teisių gynimo bÅ«dų, numatytų įstatyme (CK 1.138 straipsnis) taikytinas, nes pasirinkti konkretų teisių gynimo bÅ«dÄ ar kelis iÅ¡ jų ir pagal juos suformuluoti ieÅ¡kinio reikalavimus prerogatyva priklauso tik pačiam ieÅ¡kovui.Apeliacinės instancijos teisme negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikÅ¡ti pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), o apeliacinis skundas negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), dėl to ieÅ¡kovės argumentų, susijusių su žalos atlyginimo iÅ¡ atsakovo priteisimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų nenustatinėja.

Dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡ atsakovo priteisimo remiantis be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo institutu (CK 6.237 straipsnis) Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sÄ skaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiÅ¡kia teisę iÅ¡reikalauti iÅ¡ kito asmens tai, kÄ Å¡is nepagrįstai sutaupė, ar kitokiÄ naudÄ , gautÄ kreditoriaus sÄ skaita.

Teisinio reguliavimo sistemoje bÅ«damas savarankiÅ¡ku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo bÅ«das (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.).

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiÅ¡kia, kad Å¡is institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos bÅ«dais arba jos apginamos nevisiÅ¡kai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtÄ pagal įstatymÄ ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016).Turtas pripažįstamas įgytu be teisinio pagrindo tada, kai:

1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti;

2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu;

3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo;

4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, iÅ¡nyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grÄ Å¾inti be pagrindo įgytÄ turtÄ , visų pirma asmuo turi turtÄ Ä¯gyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali bÅ«ti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali bÅ«ti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto iÅ¡reikalauti negalima.

Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis iÅ¡nyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtÄ asmeniui atsiranda pareiga grÄ Å¾inti įgytÄ turtÄ kaip įgytÄ be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grÄ Å¾inti turtÄ , jis turi bÅ«ti asmens realiai gautas, o jo iÅ¡reikalauti kitais civilinių teisių gynimo bÅ«dais (pvz., taikant restitucijÄ , vindikacijÄ , priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natÅ«ra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos bÅ«dus) nėra teisinio pagrindo arba tokius bÅ«dus taikant pažeistos asmens teisės bÅ«tų apgintos nevisiÅ¡kai.

Kai asmuo praÅ¡o teismo iÅ¡reikalauti pas kitÄ asmenį esantį turtÄ , teismas visų pirma turi iÅ¡spręsti materialiųjų teisinių santykių kvalifikavimo klausimÄ : nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iÅ¡ ko kilo prievolė turtÄ grÄ Å¾inti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto iÅ¡reikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto iÅ¡reikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi bÅ«ti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ta, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta kasacinėje byloje Nr. 3K-3-268-421/2016, iÅ¡spręsdamas draudimo sutarties Nr. BPD045045 pripažinimo negaliojančia klausimÄ , nutarties 31 punkte konstatavo, kad nėra duomenų, jog Bankas draudimo sutarties sudarymo metu bÅ«tų disponavęs informacija apie tai, kad D.

K. pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Bankas bÅ«tų panaudojęs apgaulę tam, kad ieÅ¡kovė sudarytų draudimo sutartį. Remdamasis Å¡iomis aplinkybėmis, kasacinis teismas sprendė, kad net ir pripažinus draudimo sutartį negaliojančia, nėra pagrindo taikyti restitucijÄ CK 1.91 straipsnio 7 dalies pagrindu. Savo ruožtu ieÅ¡kovė Å¡iÄ kasacinio teismo nutartyje padarytÄ iÅ¡vadÄ traktuoja kaip pagrindÄ pagal sutartį iÅ¡mokėtai draudimo iÅ¡mokai iÅ¡reikalauti iÅ¡ Banko kaip be pagrindo įgytÄ turtÄ (CK 6.237 straipsnis).

IeÅ¡kovė teigia, kad galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi draudimo nutartį pripažinus negaliojančia ab initio, iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis atsakovas galėtų bÅ«ti laikomas pagrįstai gavęs draudimo iÅ¡mokÄ , todėl Bankas jÄ privalo grÄ Å¾inti. Byloje nustatyta, kad draudimo iÅ¡mokÄ Bankui ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo po to, kai D. K. pažeidė bÅ«sto kredito sutartį Nr. BK08/09/19L, tarp D. K. ir UAB „BÅ«sto paskolų draudimas” sudarytos draudimo sutarties pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Å¡iÄ draudimo sutartį pripažino negaliojančia, tačiau, kaip minėta, draudimo bendrovės reikalavimo dėl restitucijos taikymo netenkino, nes Bankas, kurio naudai buvo sudaryta draudimo sutartis, pripažintas sÄ Å¾ininga trečiÄ ja Å¡alimi. Taigi, Å¡iuo atveju, susiklostė situacija, kuomet net ir esant visoms restitucijai taikyti sÄ lygoms ir tokiu bÅ«du galint apginti negaliojančiu pripažinto sandorio Å¡alies teises, teismas sprendė dėl jos netaikymo, siekdamas apsaugoti sÄ Å¾iningo trečiojo asmens interesus (CK 1.91 straipsnio 7 dalis).

Minėta, kad teisės institutas dėl be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos bÅ«dais arba jos apginamos nevisiÅ¡kai. Tai paaiÅ¡kinama be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo instituto prigimtimi – tai yra subsidiarus civilinių teisių gynybos bÅ«das. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, nurodydamas, kad restitucijos negalint taikyti arba jei taikant restitucijÄ nevisiÅ¡kai apginamos Å¡alies teisės, gali bÅ«ti sprendžiama ir dėl kitokių negaliojančio sandorio pasekmių (pvz., be pagrindo įgyto turto ar nepagrįsto praturtėjimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016; 2015 m. spalio 30 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015).

Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju, draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ draudiko gavo ne apgaulę panaudojusi Å¡alis, kurios atžvilgiu bÅ«tų buvęs pagrindas taikyti restitucijÄ , bet sÄ Å¾ininga trečioji Å¡alis – naudos gavėjas, kurio rizikas dėl draudėjui iÅ¡duodamo kredito bÅ«tent ir apdraudė ieÅ¡kovė. Tuo remdamasis ir taikydamas CK 1.91 straipsnio 7 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , numatančiÄ , kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali bÅ«ti panaudotas prieÅ¡ sÄ Å¾iningus trečiuosius asmenis, kasacinis teismas taikyti restitucijÄ Banko atžvilgiu atsisakė.

Å i nuostata (CK 1.91 straipsnio 7 dalis) iÅ¡ esmės įtvirtina iÅ¡imtį iÅ¡ bendrosios taisyklės, kai, siekiant apsaugoti sÄ Å¾iningos Å¡alies interesus, tam tikrais atvejais, nepaisant sandorio pripažinimo negaliojančiu, Å¡alys negali bÅ«ti grÄ Å¾inamos į pradinę padėtį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, jog CK 1.91 straipsnio 7 dalies nuostata draudžia negaliojančiu pripažinto sandorio pagrindu perduotÄ turtÄ iÅ¡reikalauti iÅ¡ sÄ Å¾iningo trečiojo asmens ne tik taikant restitucijÄ , bet ir kitais teisiniais pagrindais, įskaitant ir be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo institutÄ .

Tai reiÅ¡kia, kad pagal tokį sandorį įgytų, iki sandoris pripažįstamas negaliojančiu, teisių iÅ¡ sÄ Å¾iningų trečiųjų asmenų negalima iÅ¡reikalauti. PrieÅ¡ingu atveju, jeigu kitais pagrindais – taikant subsidiarius teisių gynimo bÅ«dus – bÅ«tų galima draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡reikalauti iÅ¡ naudos gavėjo pagal draudimo sutartį, savo paskirtį ir esmę prarastų pati CK 1.91 straipsnio 7 dalies nuostata. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įstatyme įtvirtintos sÄ Å¾iningo trečiojo asmens apsaugos nagrinėjamoje situacijoje negalima apeiti taikant kitÄ civilinės teisės gynimo bÅ«dÄ .

Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo sutikti ir su ieÅ¡kovės teiginiu, kad CK XX skyriaus normos yra CK 1.91 straipsnio 7 dalyje minima iÅ¡imtis.Tokį aiÅ¡kinimÄ patvirtina ir CK 6.145 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grÄ Å¾inti kitam asmeniui turtÄ , kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidÄ , arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtÄ , pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

Restitucijos taikymas nėra savarankiÅ¡kas teisės gynimo bÅ«das, tai kitų teisės gynimo bÅ«dų taikymo padarinys. Taigi, akivaizdu, jog įstatymo leidėjas sÄ moningai su sandorio negaliojimu sieja bÅ«tent restitucijos taikymÄ , o ne be pagrindo įgyto turto iÅ¡reikalavimo instituto taikymÄ . Atitinkamai, draudimo sutarties pripažinimas negaliojančia nesudaro pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ir turto gavimo institutÄ . Kasaciniam teismui ankstesnėje byloje ieÅ¡kovės reikalavimo dėl restitucijos taikymo netenkinus, iÅ¡ esmės buvo iÅ¡spręstas draudimo iÅ¡mokos iÅ¡reikalavimo iÅ¡ Banko pagrįstumo klausimas.IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡ viso neanalizavo Å¡alių elgesio draudimo sutarties vykdymo metu, t. y. tariamo Banko nesÄ Å¾iningumo pateikiant praÅ¡ymÄ ieÅ¡kovei dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo bei jos mokėjimo metu.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta Å¡iuos ieÅ¡kovės skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pirma, kaip minėta, ieÅ¡kovė reikalavimo dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei nėra pareiÅ¡kusi. Antra, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog pateikdamas praÅ¡ymÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , Bankas žinojo apie galimÄ D. K. dokumentų suklastojimÄ , Å¡ios bylos nagrinėjimo kontekste neesminė. Å iÄ aplinkybę konstatavo ir Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutarties 32 punkte, nurodęs, kad byloje nesprendžiamas klausimas dėl Bendradarbiavimo sutartimi banko prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.

Trečia, reiÅ¡kiant reikalavimÄ dėl be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo, jį gavusio asmens kaltė neturi teisinės reikÅ¡mės. Pati apeliantė pripažįsta, kad taikant be pagrindo įgyto turto grÄ Å¾inimo institutÄ turtÄ Ä¯gijusio asmens sÄ Å¾iningumas ar nesÄ Å¾iningumas teisinės reikÅ¡mės neturi. Ketvirta, ginčo, kad draudimo iÅ¡mokÄ ieÅ¡kovė Bankui iÅ¡mokėjo draudimo sutarties pagrindu ir jos galiojimo laikotarpiu, byloje nėra. Penkta, aplinkybė, kuriÄ akcentuoja ieÅ¡kovė, jog draudėjas (D.

K.) pateikė Bankui „aiÅ¡kiai ir žinomai melagingÄ â€œ informacijÄ , iÅ¡ esmės tapo žinoma tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiui. Å eÅ¡ta, net ieÅ¡kovei atsisakius iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , motyvuojant draudėjo apgaulės aplinkybe bei ginčijant draudimo sutartį, galiausiai ieÅ¡kovė bÅ«tų privalėjusi draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėti Bankui, kuris draudimo sutarties sudarymo metu buvo sÄ Å¾iningas, apie draudėjo neteisėtus veiksmus sužinojo tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiui, ir kurio teisėtus interesus gauti draudimo iÅ¡mokÄ saugojo tiek draudimo sutartis, tiek įstatyminis reguliavimas (CK 1.91 straipsnio 7 dalis).

Be to, draudėjo apgaulės aplinkybė yra draudžiamasis įvykis pagal draudimo sutartį. UAB „BÅ«sto paskolų draudimas” bÅ«sto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 8 punkte pateikiamas nedraudžiamųjų įvykių sÄ raÅ¡as, iÅ¡ kurio matyti, kad draudėjo veiksmai pateikiant melagingÄ informacijÄ ieÅ¡kovei ir Bankui apie savo darbo vietÄ iki draudimo sutarties sudarymo, į šį sÄ raÅ¡Ä nepatenka. Draudimo sutarties 63 punktas, kuriame įtvirtinti atvejai, kada iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka galėtų bÅ«ti iÅ¡reikalauta iÅ¡ Banko, taip pat nenumatė, kad draudimo iÅ¡moka galėtų bÅ«ti iÅ¡reikalauta, kai po draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo paaiÅ¡kėtų draudėjo apgaulė.

Tad draudėjo apgaulės aplinkybės ankstesnis atskleidimas ieÅ¡kovei bet kuriuo atveju nebÅ«tų atleidęs ieÅ¡kovės nuo pareigos iÅ¡mokėti Bankui draudimo iÅ¡mokÄ . BÅ«tent ieÅ¡kovei, kaip draudikui, teko pareiga įvertinti jai pateiktus dokumentus ir rizikas dėl draudėjo asmens ir veiksmų bei tokio vertinimo pagrindu nuspręsti dėl galimybės sudaryti draudimo sutartį su draudėju. TÄ patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 268-421/2016, nurodydamas, kad pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumÄ , atlikti draudėjo rizikos įvertinimÄ , remiantis Bendradarbiavimo sutarties (5.3 punktas) ir Draudimo taisyklių (26.1.

– 26.2 punktai) nuostatomis, teko ieÅ¡kovei.IeÅ¡kovė taip pat akcentuoja, kad Bankas pažeidė Bendradarbiavimo sutarties 14.4 punktÄ . Bendradarbiavimo sutarties 14.4 punkte įtvirtinta, kad Bankas, gavęs informacijÄ apie įvykius, susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, per deÅ¡imt darbo dienų privalo informuoti bendrovę, jei bÅ«sto kredito gavėjas pateikė Bankui aiÅ¡kiai ir žinomai melagingÄ informacijÄ , susijusiÄ su bÅ«sto kreditu. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus, nes minėta aplinkybė, jog draudėjas (D.

K.) pateikė Bankui „aiÅ¡kiai ir žinomai melagingÄ â€œ informacijÄ , iÅ¡ esmės tapo žinoma tik įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiui. Kita vertus, Bendradarbiavimo sutarties 7.5 punktas įtvirtina, kad Bankas neatsako už tai, kad bendrovei (Å¡iuo atveju apeliantei) pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, jei tokiÄ informacijÄ pateikė bÅ«sto kredito gavėjas. Be to, kredito gavėjo apgaulė Bankui paaiÅ¡kėjo po to, kai draudimo sutartis tarp kredito gavėjo ir ieÅ¡kovės jau buvo sudaryta ir ji draudžiamuoju įvykiu numatė draudėjo apgaulę.

Taigi paaiÅ¡kėjusi draudėjo apgaulės aplinkybė ne padidino draudimo rizikÄ draudikui, bet tapo draudžiamuoju įvykiu, kaip pagrindu naudos gavėjui reikalauti iÅ¡ ieÅ¡kovės vykdyti prievolę pagal draudimo sutartį. Todėl aplinkybė, jog Bankas neinformavo ieÅ¡kovės apie kredito gavėjo apgaulę, neturi priežastinio ryÅ¡io su Banko teise reikalauti draudimo iÅ¡mokos, įvykus draudiminiam įvykiui, bei su draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo pagrįstumu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieÅ¡kovė negalėjo atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ Bankui.Nagrinėjamu atveju taip pat svarbi aplinkybė, kad Bankui nutraukus bÅ«sto kredito sutartį ir ieÅ¡kovei priėmus sprendimÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , 2011 m. spalio 25 d. ieÅ¡kovė su Banku sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SUT-2858, kurios pagrindu ieÅ¡kovė perėmė iÅ¡ Banko hipotekos į butÄ reikalavimÄ Ä¯ draudėjÄ (D.

K.). IÅ¡ byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieÅ¡kovei Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu tapus kreditore pagal hipotekos sandorį, ji kreipėsi į notarÄ dėl vykdomojo įraÅ¡o pagal hipotekos sandorį atlikimo, tačiau vėliau iÅ¡ieÅ¡kojimas buvo sustabdytas ieÅ¡kovės praÅ¡ymu. Nurodytos aplinkybės patvirtina ieÅ¡kovę turint galimybę nukreipti savo reikalavimÄ Ä¯ draudėjÄ . Tai, kad ieÅ¡kovė nesinaudoja Å¡ia savo teise iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ iÅ¡ draudėjo, nereiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovė įgyja teisę draudimo iÅ¡mokos reikalauti iÅ¡ Banko.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl ieÅ¡kovės sustabdyto iÅ¡ieÅ¡kojimo vykdymo procese pagal vykdomÄ jį įraÅ¡Ä , be pagrindo pripažino, kad ieÅ¡kovė neįrodė, jog ji negali savo turto sumažėjimo, kurį grindžia draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimu, kompensuoti realizuodama perimtÄ hipoteka įkeistÄ D. K. turtÄ . PrieÅ¡taraudama Å¡iems teismo argumentams, ieÅ¡kovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas painioja be pagrindo įgyto turto institutÄ su nepagrįsto praturtėjimo institutu.

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė prašė teismo priteisti jos Bankui iÅ¡mokėtÄ draudimo sumÄ kaip be pagrindo įgytÄ turtÄ , todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ji neturėjo pareigos įrodyti savo turto sumažėjimo. Juo labiau, pirmosios instancijos teismas ir nesvarstė klausimo, ar patenkinus ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį ji nepraturtėtų kito asmens – Banko – sÄ skaita. Tačiau nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikÅ¡mės pirmosios instancijos teismo padarytoms iÅ¡vadoms dėl ieÅ¡kovės reikalavimo nepagrįstumo.Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies.Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės 4 460 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. IeÅ¡kovė teigia, kad Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus apeliacinį skundÄ Ä¯vertintinas atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės pirmosios instancijos teisme priteistų iÅ¡laidų dydis ir priteistų iÅ¡laidų suma sumažintina.

IÅ¡ byloje esančių duomenų (PVM sÄ skaitų faktÅ«rų, paslaugų ataskaitų bei mokėjimo nurodymo) matyti, kad Bankas pirmosios instancijos teisme patyrė 8 912,12 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovo naudai priteistas bylinėjimosi iÅ¡laidas sumažino iki 4 460 Eur sumos, motyvuodamas tai bylos nesudėtingumu, nedidele posėdžių trukme bei nepagrįsta dviejų advokatų dalyvavimo teismo posėdžiuose bÅ«tinybe. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės pagrįstai sumažino atsakovui priteistinų bylinėjimosi iÅ¡laidų dydį, sprendžia, kad pagrindo dar labiau jas sumažinti nėra.Atsakovas pateikė praÅ¡ymÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų iÅ¡ ieÅ¡kovės priteisimo apeliacinės instancijos teisme bei pateikė 2 178,12 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas pagrindžiančius dokumentus (PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ , paslaugų ataskaitÄ bei mokėjimo nurodymÄ ).

Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“ (toliau – Rekomendacijos) atsakovo praÅ¡oma 2 178,12 Eur suma už atsiliepimo į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ rengimÄ virÅ¡ija nustatytÄ maksimalų dydį (822,80 Eur (mėnesinis bruto darbo užmokestis už 2016 m.

IV ketv.) x 1,3 (Rekomendacijų 8.11 p.) = 1 069,64 Eur). Todėl priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir atsakovui iš apeliantės priteistina 1 069,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Pakeisti atsakovÄ Nordea Bank AB, Lietuvoje veikusį per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, jo teisių perėmėju Luminor Bank AB.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „BÅ«sto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) atsakovui Luminor Bank, AB (j. a. k. 112029270) 1 069,64 Eur (vienÄ tÅ«kstantį Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt devynis eurus ir Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt keturis euro centus) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

             Teisėjai                                                                                           Goda Ambrasaitė – Balynienė                                                                                                         Artūras Driukas Nijolė Piškinaitė