2016-09-15 Nr. AB-17558-3-61-3-00582-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-898-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00582-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.3.1; 9.3.3.3; 9.5; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl spendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2014 m. gegužės 2 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-327 nustatė, kad pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) tikrinamuoju laikotarpiu vertėsi naudotų lengvųjų automobilių prekyba, todėl jam buvo apskaičiuota 4 225 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 89 341 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 5 997 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ), 2 998 Lt VSDĮ baudos, 2 077 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ).

Inspekcija 2014 m. liepos 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-404 iš dalies patvirtinto Inspekcijos 2014 m. gegužės 2 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-327 ir pareiškėjui nurodė sumokėti į biudžetą 3 070 Lt GPM, 1 170 Lt šio mokesčių delspinigių, 921 Lt GPM baudą, 89 341 Lt PVM, 70 850 Lt PVM delspinigių, 26 802 Lt PVM baudą, 5 962 Lt VSDĮ, 2 981 Lt VSDĮ baudų, 2 077 Lt PSDĮ, 939 Lt PSDĮ delspinigių, 727 Lt PSDĮ baudų.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 68-192 patvirtino Inspekcijos sprendimą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. S-249(7-220/2014) pakeitė VMI 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 68-192 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 792,11 Eur (2 735 Lt) GPM, 294,83 Eur (1 018 Lt) GPM delspinigių, 79,36 Eur (274 Lt) GPM baudos, 24 535,74 Eur (84 717 Lt) PVM, 19 094,07 Eur (65 928 Lt) PVM delspinigių, 2 453,66 Eur (8472 Lt) PVM baudos, 1 671,69 Eur (5 772 Lt) VSDĮ, 835,85 Eur (2 886 Lt) VSDĮ baudą, 543,32 Eur (1 876 Lt) PSDĮ, 245,60 Eur (848 Lt) PSDĮ delspinigių, 114,69 Eur (396 Lt) PSDĮ baudą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 1) MGK 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. S-249 (7-220/2014), 2) VMI 2014 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 68-192, 3) Inspekcijos 2014 m. gegužės 2 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-327 ir 2014 m. liepos 8 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo Nr. FRO682-404 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kurioje apskaičiuota ir nurodyta sumokėti: 2 735 Lt GPM, 1 018 Lt GPM delspinigius, 274 Lt GPM baudą, 84 717 Lt PVM, 65 928 Lt PVM delspinigius, 8 472 Lt PVM baudą, 5 772 Lt VSDĮ, 2 886 Lt šių įmokų baudą, 1 876 Lt PSDĮ, 848 Lt šių įmokų delspinigius, 396 Lt PSDĮ baudą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nesutinka su apskaičiuotais mokesčiais, manė, kad yra pagrindas nustatyti 0 PVM tarifą. Nesutiko, kad tikrinamu laikotarpiu vykdė naudotų lengvųjų automobilių prekybą. Jo vardu transporto priemonės buvo tik registruotos, automobilius savo vardu registravo tik todėl, kad vėliau Kirgizijos, Kazachijos, Tadžikijos piliečiams galėtų rašyti panaudos sutartis ir įgaliojimus (notariškai patvirtinti įgaliojimai pateikti mokesčių administratoriui). Tokių veiksmų tikslas – kad nurodyti piliečiai galėtų šiuos automobilius išvežti iš Lietuvos. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 216 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas veikas. Baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad jis nevykdė prekybos naudotais automobiliais, o žinomai netikrus dokumentus registravo savo vardu VĮ „Regitra“ panaudodamas netikras automobilių pirkimo–pardavimo sutartis bei siekdamas įteisinti savo paties pinigus, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, melagingai, pateikdamas deklaracijas nurodė, kad jie gauti iš teisėtos veiklos. Atsižvelgiant į tai, negali būti, kad vienoje byloje jis pripažįstamas vykdančiu prekybą naudotais automobiliais, o kitoje jau ne.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad įvertinus surinktą informaciją dėl 2007–2010 metais vykdytų transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių, buvo nustatyta, jog pareiškėjo vykdyta veikla atitinka individualios veiklos požymius, apibrėžtus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje, todėl buvo inicijuotas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas per 2007–2010 metų laikotarpį įsigijo 241 automobilį bei 237 automobilius pardavė. Tai, kad pareiškėjas veiklą vykdė jos neįregistravęs, 2007–2010 metais nedeklaravo iš automobilių pardavimo gautų pajamų, pardavimo sandorius sudarė mažesnėmis nei įsigijimo kainomis, neišsaugojo visų dokumentų, be to, įformindamas pardavimo sandorius per įgaliojimus ar panaudos sutartis tokiu būdu slėpė savo tikrąsias pardavimo pajamas bei nuo to priklausančius mokėti į biudžetą mokesčius, mokestinio patikrinimo metu taikytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatos. Kadangi pareiškėjas nebuvo užsiregistravęs PVM mokėtoju, netvarkė atskiros prekių pirkimo (priėmimo) ir pardavimo apskaitos, PVM jam apskaičiuotas nuo visos naudoto automobilio apmokestinamosios vertės. Kadangi pareiškėjas vykdė prekybos naudotais automobiliais individualią veiklą ir nuo vykdytos individualios veiklos gautų pajamų mokėtojui buvo prievolė mokėti GPM, VSD ir PSD įmokas, kurių pareiškėjas už 2007–2010 metus nesumokėjo, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo mokėtinas įmokas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Išanalizavęs aktualias GPMĮ teisines nuostatas, reglamentuojančias individualią veiklą, teismas nurodė, kad pareiškėjas, sudarydamas automobilių pardavimo sutartis, veikė savo vardu ir savo sąskaita, nebuvo darbo ar kitų teisinių (faktinių) pavaldumo ryšių su sutarties šalimis bei kitų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog pareiškėjas neveikė savo valia ir nuožiūra, automobilius registravo taip pat savo vardu, pas notarą sudarydavo panaudos sutartis, t. y. elgdavosi taip, kaip gali elgtis tik automobilių savininkas. Niekas jam pavedimų nedavė, sandorių sudarymui jokie pašaliniai asmenys įtakos neturėjo. Vertindamas pareiškėjo veiklos tęstinumą, teismas nustatė, kad pareiškėjas per 2007–2010 metų laikotarpį įsigijo 241 automobilį bei 237 automobilius pardavė. Pardavęs automobilius, pareiškėjas pirkdavo kitus automobilius, kuriuos vėl parduodavo. Būtent toks nevienkartinis ir pasikartojantis automobilių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį teismui nesudarė prielaidų teigti, jog minėti sandoriai buvo atsitiktiniai, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas vykdė tęstinę veiklą. Taip pat teismas pažymėjo, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Šiuo aspektu teismas nustatė, jog nuo 1996 m. balandžio 17 d. pareiškėjas darbo sutarčių nebuvo sudaręs, o pajamos už parduotus automobilius buvo pagrindinėmis pareiškėjo pajamomis tikrinamuoju laikotarpiu, todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, atlikdamas aktyvius automobilių pirkimo–pardavimo veiksmus, turėjo tikslą gauti pajamų, kurios buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2007–2010 metų tikrinamuoju laikotarpiu vykdė naudotų transporto priemonių pirkimo–padavimo veiklą, atitinkančią GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą individualios veiklos sąvoką.

Dėl GPM bazės nustatymo pagal VMI atliktą įvertinimą, pritaikius ekonominių modelių metodą, teismas nurodė, kad kontrolės procedūrų metu nustatyta, jog pareiškėjas Metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2007–2010 metus neteikė ir gautų pajamų už automobilių perleidimą nedeklaravo. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2007–2010 metų laikotarpiu automobilių įsigijimui patyrė išlaidų už 841 931 Lt, o pagal pareiškėjo pateiktus duomenis per tą patį laikotarpį už automobilių pardavimą gavo pajamų tik 313 240 Lt, t. y. jo automobilių įsigijimui per minėtą laikotarpį patirtos išlaidos viršijo mokėtojo minėtu laikotarpiu gautas pajamas 528 691 Lt (841 931 – 313 240) arba pagal pateiktus dokumentus nurodytos už automobilių pardavimą gautos pajamos buvo 2,7 karto mažesnės nei pareiškėjo per tą patį laikotarpį automobilių įsigijimui patirtos išlaidos.

Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu įvertinus pareiškėjo piniginių lėšų likutį laikotarpio pradžioje bei tą aplinkybę, kad pareiškėjas jokių kitų pajamų šaltinių automobilių įsigijimo išlaidoms pagrįsti neturėjo, buvo nustatytas piniginių lėšų trūkumas bei nustatytos pareiškėjo pardavimo dokumentuose nurodytos ekonomiškai nepagrįstos automobilių pardavimo kainos. Teismas akcentavo, kad pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalį, mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, todėl patikrinimo metu pasirinktas pagrįstai pareiškėjui palankesnis gautų pajamų apskaičiavimo būdas – gautų individualios veiklos pajamų apskaičiavimas, kaip šaltinį pasirenkant Lietuvos Respublikos muitinės interneto prieigose skelbiamą įmonių bendrąjį pelningumą ir panaudojant turimus duomenis apie automobilių įsigijimo kainą, t. y. antrasis pareiškėjo gautų pajamų apskaičiavimo būdas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 8 dalimi bei atsižvelgęs į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo vykdyta veikla yra PVM objektas, nes atitinka PVM įstatyme įtvirtintus ekonominės veiklos požymius.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pagal PVMĮ 41 straipsnį tiekiamoms prekėms taikomas 0 proc. PVM tarifas, jeigu šios prekės išgabenamos iš Europos Bendrijos teritorijos t. y. viena iš pagrindinių sąlygų, sudarančių prielaidas taikyti PVM 0 tarifą, yra prekių eksportas. Teismas akcentavo, kad teisę taikyti 0 PVM tarifą turi tik tie asmenys, kurie eksportavo prekes iš Europos Bendrijos teritorijos ir turi tai įrodančius PVMĮ 56 straipsnyje nurodytus dokumentus, įrodančius, kad prekės yra išgabentos (eksportuotos) iš Europos Bendrijų teritorijos. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2007, 2008, 2009 metų eksporto procedūras suformino 18 automobilių (apmokestinamoji vertė 36 840 Lt), todėl šiems automobiliams taikomas 0 PVM tarifas. Teismo vertinimu, likusiems pareiškėjo parduotiems automobiliams 0 PVM tarifas patikrinimo metu netaikytas teisėtai, nes nors automobiliai ir perleisti Kazachijos ar Kirgizijos piliečiams, tačiau eksporto procedūros šiems automobiliams neformintos ir minėti automobiliai iš Lietuvos išvykdavo kaip registruoti Lietuvoje, pareiškėjas juos išregistruodavo tik po kurio laiko ir dokumentų, įrodančių, kad automobiliai eksportuoti iš Europos Bendrijų teritorijos, pareiškėjas nepateikė.

Mokestinio patikrinimo metu įvertinus gautas pajamas iš vykdytos neįregistruotos individualios veiklos perkant–parduodant automobilius Lietuvoje (išskyrus gautas pajamas už eksportuotus automobilius), nustatyta, kad pareiškėjas per paskutiniuosius 12 mėnesių 100 000 Lt pajamų sumą viršijo 2007 metų liepos mėnesį ir jam atsirado prievolė skaičiuoti, deklaruoti ir mokėti PVM. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 71 straipsnio nuostatas, tikrinamuoju laikotarpiu PVM mokėtoju neįsiregistravo, neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM, todėl patikrinimo metu, teismo vertinimu, pagrįstai pareiškėjui apskaičiuota 24 535,74 Eur (84 717 Lt) pardavimo PVM. Kadangi pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį skaičiuojami delspinigiai, pareiškėjui už mokestinį laikotarpį nuo nesumokėtos PVM sumos taip pat pagrįstai apskaičiuota 19 094,07 Eur (65 928 Lt) PVM delspinigių. Pagal PVMĮ 123 straipsnio 3 dalį, jeigu nustatoma, kad apmokestinamasis asmuo arba bet koks kitas asmuo, nesantis PVM mokėtoju, tačiau šio Įstatymo nustatyta tvarka privalėjęs mokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo, apskaičiuojama mokėtina į biudžetą PVM suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos PVM sumos dydžio bauda. Vertinant patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą bei tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi bei teikė patikrinimui reikalingus dokumentus, pareiškėjui teisėtai buvo skirta minimali 10 proc. dydžio, t. y. 2 453,66 Eur (8 472 Lt), PVM bauda.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies 4 punkte nurodytas nuostatas apmokestinamąsias pajamas galima sumažinti tik apskaičiuota pardavimo PVM suma už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, sprendė, jog mokestinio patikrinimo metu nustatytos pareiškėjo iš neregistruotos individualios veiklos gautos pajamos pagrįstai buvo mažinamos apskaičiuota pardavimo PVM suma.

Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad už mokestinį laikotarpį pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 792,11 Eur (2 735Lt) GPM. Pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo skirta minimali 10 procentų, t. y. 79,36 Eur (274 Lt), GPM bauda. Atsižvelgęs į tai, kad šis mokestis nebuvo laiku sumokėtas, vadovaujantis MAĮ 96–98 straipsnių nuostatomis, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos 792,11 Eur (2 735Lt) GPM sumos, pareiškėjui teisėtai apskaičiuota 294,33 Eur (1 018 Lt) GPM delspinigių.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui VSD įmokos už 2007–2008 metus apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas už 2001–2010 metus privalėjo sumokėti 1 671,69 Eur (5 772 Lt) VSD įmokų bei už šio mokesčio sumažinimą skirta 835,85 Eur (2 886 Lt) VSD įmokų bauda. Taip pat teismas sprendė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 19 straipsnio 1 dalimi, VSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi, sprendimo priėmimo metu nuo papildomai apskaičiuotų 543,32 Eur (1 876 Lt) PSD įmokų pagrįstai pareiškėjui skirta 50 proc. bauda – 114,69 Eur (396 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad šis mokestis nebuvo laiku sumokėtas, vadovaujantis MAĮ 96–98 straipsnių nuostatomis, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos 543,32 Eur (1 876 Lt) PSD įmokų sumos, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 245,60 Eur (848 Lt) PSD įmokų delspinigių.

Dėl pareiškėjo argumento, jog buvo pažeistas MAĮ 136 straipsnis ir Mokestinio patikrinimo atlikimo taisyklės, kadangi jam nebuvo pasiūlyta ištaisyti trūkumų ir taip išvengti baudų skyrimo, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti ne prieštaravimai ar trūkumai, o padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, kurie reikalavo papildomo aplinkybių tyrimo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jis buvo supažindintas su patikrinimo rezultatais, kadangi ant patikrinimo akto yra jo parašas ir data.

Įvertinęs pareiškėjo teiginį, kad mokesčių administratorius turėjo savo iniciatyva užregistruoti pareiškėją PVM mokėtoju, dėl to jam nebūtų kilę papildomų padarinių (baudos, delspinigiai), teismas sprendė, kad MAĮ 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo pareiga teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad baudžiamojoje byloje teismas nagrinėjo pareiškėjo 2011–2014 metais vykdytą veiklą, tuo tarpu nagrinėjama administracinė byla – dėl pareiškėjo 2007– 2010 metais vykdytos veiklos, todėl baudžiamoji byla neturi jokios teisinės reikšmės šiuo metu nagrinėjamai mokestinei bylai.

Dėl pareiškėjo argumento, jog jis vykdė neatsiskleidusio tarpininko veiklą, teismas nurodė, kad PVMĮ prasme neatsiskleidęs tarpininkas yra traktuojamas kaip prekių pardavėjas (paslaugų teikėjas), o PVM skaičiuojamas ta pačia tvarka, kaip jis būtų skaičiuojamas, jeigu prekė būtų priklausiusi tarpininkui nuosavybės teise ir jo parduota, t. y. tokiu atveju neatsiskleidusiam tarpininkui tiekiant prekes ar teikiant paslaugas taikomas toks pat apmokestinimo režimas kaip tikrajam pardavėjui.

III. Pareiškėjas E. J., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo patvirtintas atsakovo teiginys, jog pareiškėjo išlaidos viršijo jo pajamas, turi kelti pagrįstų abejonių, ar Inspekcija, nurodydama, kad pareiškėjas vykdė prekybą automobiliais, yra tuo įsitikinusi, ar tiesiog taiko artimiausią veiklos pobūdį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo surinktų ir prie skundo pridėtų papildomų įrodymų, kurie, pareiškėjo įsitikinimu, patvirtina, jog jis nevykdė prekybos automobiliais.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išanalizavo bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Mokestinės ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. S-249 (7-220/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 68-192, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 2 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-327 ir 2014 m. liepos 8 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo Nr. FRO682-404 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kurioje apskaičiuota ir pareiškėjui E. J. nurodyta sumokėti: 2 735 Lt GPM, 1 018 Lt GPM delspinigių, 274 Lt GPM baudos, 84 717 Lt PVM, 65 928 Lt PVM delspinigių, 8 472 Lt PVM baudos, 5 772 Lt VSDĮ, 2 886 Lt šių įmokų baudą, 1 876 Lt PSDĮ, 848 Lt šių įmokų delspinigių, 396 Lt PSDĮ baudos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Mokesčių administratorius nustatė, kad 2007 m. sausio 1 d. pareiškėjo vardu buvo registruotos 25 transporto priemonės, per 2007–2010 metų laikotarpį pareiškėjas įsigijo dar 230 transporto priemonių, išregistravo – 148, pardavė – 237 automobilius. Atsižvelgęs į tai, atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, 2007–2010 metais įsigydamas ir parduodamas automobilius, gavo 942 270 Lt pajamų ir patyrė 837 082 Lt išlaidų (I t., b. l. 74). Pareiškėjas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 13 d. eksporto procedūras įformino 18 transporto priemonių, šioms transporto priemonės mokesčių administratorius pritaikė 0 proc. PVM tarifą (I t. b. l. 64–68).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas 2007–2010 metų tikrinamuoju laikotarpiu vykdė naudotų transporto priemonių pirkimo–padavimo veiklą, atitinkančią GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą individualios veiklos sąvoką, teisės aktuose reglamentuotų mokesčių nesumokėjo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai ginčijamais sprendimais nurodė pareiškėjui sumokėti ginčo mokesčius.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad prekybos automobiliais nevykdė – buvo tik tarpininkas registruojant transporto priemones, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visus pareiškėjo pateiktus įrodymus.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Išanalizavusi byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai neatsižvelgė į Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-397/2015 priimtame baudžiamajame įsakyme nustatytus faktus.

Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 5 d. baudžiamajame įsakyme inter alia konstatavo, kad pareiškėjas panaudojo žinomai netikrus automobilių pirkimo dokumentus, t. y., turėdamas vieningą, tęstinę tyčią gauti pajamų registruojant savo vardu kitų asmenų įgytas transporto priemones, žinodamas, kad transporto priemonių pirkimo dokumentai yra netikri, kadangi jų turinyje apie pirkėją ir savininką įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, nes pats automobilių nepirko, už automobilius pinigų nemokėjo, ir žinodamas, kad faktinis automobilio savininkas yra kitas asmuo, kuriam transporto priemonių priregistravimas Lietuvos Respublikoje reikalingas tik palengvinant jų transportavimą (pervažiavimą iš Lietuvos iki tikrojo savininko numatytos nuvykimo vietos užsienio valstybėje), nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. spalio 27 d. VĮ „Regitra“ Kauno filialuose savo vardu įregistravo 2 863 automobilius, už automobilio įregistravimą gaudamas po 50 Lt, įregistruojant panaudodamas netikras automobilių pirkimo–pardavimo sutartis. Vėliau transporto priemonės buvo priregistruojamos kitoje šalyje. Nors numeriai nebuvo grąžinami, tačiau pareiškėjas po kurio laiko (paprastai – po metų) transporto priemones išregistruodavo kaip išvykusias iš Lietuvos į įgaliojime nurodytą šalį. Kauno AVMI atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas iš tiesų vykdė ne automobilių pardavimo veiklą, o už atlygį suteikė automobilių įregistravimo savo vardu paslaugą.

Pirmosios instancijos teismas, atkreipęs dėmesį į aptartą baudžiamąjį įsakymą, pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje buvo nagrinėta pareiškėjo 2011–2014 metais vykdyta veikla, o nagrinėjamu atveju yra sprendžiama dėl pareiškėjo 2007–2010 metais vykdytos veiklos ir, pirmosios instancijos teismo vertinimu, baudžiamoji byla neturi jokios teisinės reikšmės šiuo metu nagrinėjamai mokestinei bylai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, 2015 m. sausio 5 d. baudžiamasis įsakymas yra priimtas dėl pareiškėjo veiksmų 2011–2014 metais, tačiau, kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, šie veiksmai buvo tęstinio pobūdžio ir byloje nėra teisinio ir faktinio pagrindo šiuos veiksmus vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-397/2015.

Sukonkretinant pažyminėtina, kad abejais periodais (t. y. tiek 2007–2010, tiek 2011–2014 m.), pareiškėjas atliko fiktyvius transporto priemonių pirkimą–pardavimą imituojančius veiksmus: sudarydavo automobilių pirkimo–pardavimo sandorius, vėliau išduodavo įgaliojimus (sudarydavo automobilių panaudos sutartis) pastoviam transportų naudojimui jų tikrųjų savininkų vardu, suteikdamas pastariesiems teisę įregistruoti transporto priemonę VĮ „Regitra“, atlikti techninę apžiūrą ir kt. veiksmus, o transporto priemones išregistruodavo praėjus tam tikram laikui po jų išvežimo iš Lietuvos Respublikos.

Analogiškas aplinkybes, nustatytas baudžiamojoje byloje, patvirtina ir šioje byloje surinkti įrodymai:

- pareiškėjo paaiškinimai mokesčių administratoriui, MGK, skunde pirmosios instancijos teismui, jog jis teikė tarpininko paslaugas trečiųjų šalių asmenims įsigyjant ir registruojant Lietuvos Respublikoje transporto priemones; pareiškėjas, be kita ko, visuomet laikėsi aiškios ir pastovios pozicijos apie tai, jog iš asmenų jis imdavo 50–100 Lt už paslaugą, be kita ko, šiems asmenims suteikdavo gyvenamąją vietą – byloje pateiktos tai patvirtinančios foto nuotraukos (MGK byla, I t., b. l. 1–2, 23, 157, 158, 172, 178–184, VIII t. b. l. 11–20);

- automobilių pirkimo–pardavimo sutartys (MGK byla, I t., 160, II t., 18, 23, 26, 36, 45, 166, 167, 168 ir kt.);

- norine tvarka patvirtinti įgaliojimai (panaudos sutartys) trečiųjų šalių – Kirgizijos ar Kazachijos – piliečiams (MGK byla, I t. b. l. 25, 28, 30, 32, 34, 159, V t., b. l. 138–197, VI t. 26–200 ir kt.);

- į bylą pateikti trečiųjų šalių piliečių paaiškinimai (MGK byla, I t., b. l. 27, 29, 31, 33, 36, 37, 38, VIII t., b. l. 1–10);

- transporto priemones pardavusių asmenų paaiškinimai, iš kurių dalis nurodė, jog automobilius pirko (rinkosi) keli vyrai (ir tamsaus gymio), atsiskaitė grynaisiais (MGK byla, XII t., b. l. 33–78);

- VĮ „Regitra duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas į VĮ „Regitra“ dėl automobilių išregistravimo kreipdavosi pats, nurodydamas, jog automobiliai perleisti trečiųjų šalių piliečiams. Iš šių duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas transporto priemones dažniausiai išregistruodavo praėjus keliems mėnesiams (MGK byla, I t., b. l. 92–96, III t., 134–200 ir kt.);

Atsižvelgus į šias aplinkybes, analogiški pareiškėjo veiksmai – tarpininko paslaugų, įsigyjant ir įregistruojant automobilius trečiųjų šalių piliečių vardu, teikimas, negali būti vertinami skirtingai atskiruose laiko prasme epizoduose, kai visi byloje surinkti duomenys patvirtina, kad aptarti pareiškėjo veiksmai buvo tęstinio pobūdžio ir sudarė pareiškėjo ekonominę veiklą, iš kurios jis gaudavo finansinės naudos. Šių aplinkybių pats pareiškėjas neneigė nei teikdamas paaiškinimus mokesčių administratoriui šioje mokestinėje byloje, nei baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-397/2015.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į baudžiamoje byloje nustatytus faktus, susijusius su pareiškėjo tęstinės ekonominės veiklos vertinimu, tinkamai neįvertino pareiškėjo dėstomos pozicijos ir jo teikiamų įrodymų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris, vadovaujantis išdėstytais argumentais, yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

MGK 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. S-249 (7-220/2014) ir VMI 2014 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. 68-192 naikinami, o centrinis mokesčių administratorius įpareigojamas mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo, inter alia atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo bei Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-169-397/2015 priimtame baudžiamajame įsakyme nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo E. J. mokestinę bazę nustatant iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. S-249 (7-220/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 68-192 ir įpareigoti centrinį mokesčių administratorių mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė