2017-05-08 Nr. AB-9811-3-61-3-02715-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-615-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02715-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Nurodė, kad 2015 m. gegužės 6 d. Širvintų rajono apylinkės teismo salėje teismo posėdžio metu buvo laikomas už atskiros pertvaros ir su antrankiais. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad asmens, kurio atžvilgiu neįsigaliojo apkaltinamasis nuosprendis, laikymas su antrankiais teismo salėje pažeidžia teisę nebūti žeminamam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, o Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetas yra nurodęs, kad toks laikymas pažeidžia ir nekaltumo prezumpciją Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalies prasme. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad prieš prasidedant teismo posėdžiui, jis kreipėsi į pareigūnus su prašymu nuimti antrankius, paaiškindamas, kad taip pažeidžiamos jo teisės, tačiau pareigūnai tik nusijuokė ir pasakė, kad „tau čia ne pageidavimų koncertas ir kreipkis kur tu nori, tingiu nuiminėti antrankius“. Tai gali paliudyti kartu su pareiškėju teismo posėdyje buvęs K. Š.. Pareiškėjas skunde teigia, kad tokiais pareigūnų veiksmais buvo pažeistas jo orumas, be to, tai sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo atstovės klausimus, nurodė, kad 2015 m. gegužės 6 d. teismo posėdis vyko apie 2–3 val. ir toje byloje pareiškėjas buvo išteisintas. Prieš pat teismo posėdį prašė teisėjos nuimti antrankius, tačiau teisėja atsakė, kad tai sprendžia ne ji, o policijos pareigūnai. Pareiškėjas pastebėjo, kad didesniuose miestuose teismo posėdžių metu antrankiai nėra naudojami.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 14–16) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad sulaikytųjų asmenų konvojavimą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). 2015 m. gegužės 6 d. buvo vykdytas teisminis konvojus, t. y. konvojus, kuris saugo ir konvojuoja asmenis į teismus, o pagal Konvojavimo taisyklių 195 punktą, nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Byloje nėra duomenų, jog teismo posėdžio pirmininkas buvo nurodęs konvojaus pareigūnams nuimti pareiškėjui antrankius. Vilniaus AVPK nuomone, pareiškėjas skunde neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir konkrečių pasekmių (žalos).

Teismo posėdžio metu Vilniaus AVPK atstovė paaiškino, kad pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu iš areštinės į teismą turėjo teisę pareiškėjo atžvilgiu naudoti antrankius, o dėl pareiškėjo buvimo teisme su antrankiais ar be antrankių sprendžia teisėjas, t. y. pareigūnai su tuo susijusių sprendimų negali priimti savarankiškai. Vilniaus AVPK atstovė taip pat nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais teismo posėdžių metu jau ne pirmą kartą, todėl negali teigti, kad dėl to patyrė neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 53–58) pareiškėjo R. P. skundą tenkino: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, pareiškėjo naudai priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto antrankių panaudojimo. Taigi keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Vis dėlto CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A525-1355/2010). CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją). Taigi viešąjį saugumą užtikrinančios valstybės institucijos (jose dirbantys pareigūnai) CK 6.271 straipsnio požiūriu yra „valdžios institucijos“. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t.).

Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad dėl pareigūnų veiksmų (antrankių panaudojimo teismo posėdžio metu) jis patyrė neturtinę žalą, be to, buvo pažeistas jo orumas. Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti teisės aktais ginamos vertybės prigimtį ir pobūdį, ir, atitinkamai, pareiškėjo konvojavimą vykdžiusių pareigūnų veiksmų teisėtumą bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje numatyta, kad žmogaus asmuo neliečiamas; žmogaus orumą gina įstatymas; draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą. Konvencijos 3 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šios vertybės turi ypatingą – absoliutų pobūdį, t. y. ir pagal Konstituciją (145 straipsnis) ir pagal Konvenciją (15 straipsnio 2 dalis) žmogaus asmens neliečiamumas, jo orumas, ir atitinkamai, draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą yra tarp tų vertybių ir draudimų, nukrypimas nuo kurių negalimas jokiose situacijose.

Kaip minėta, pareiškėjas tvirtina, kad jo orumas buvo pažeistas teismo posėdžio salėje laikant jį su antrankiais. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pagal Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjos I. S. prašymą 2015 m. gegužės 6 d. buvo pareigūnų V. B., Ž. R. ir V. B. (dalyvaujant Mykolo Romerio universiteto studentui L. V.) pristatytas į Širvintų rajono apylinkės teismo posėdį baudžiamojoje byloje Nr. I-21-522/2015. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad minėtas teismo posėdis truko 1 val. 48 min. Vilniaus AVPK neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad viso teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais.

Vertinant klausimą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo pažymėtina, kad jų panaudojimo atvejus ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas (toliau – ir Policijos įstatymas) (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) taip pat Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymas (toliau – ir Viešojo saugumo įstatymas) (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2016 m. sausio 1 d.). Specialiųjų priemonių (tame tarpe ir antrankių) panaudojimas Policijos įstatyme suprantamas kaip fizinė prievarta (Policijos įstatymo 23 str. 4 d. 2 p.).

Pagal Policijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, policijos pareigūnas fizinę prievartą gali panaudoti įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Pagal Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus, o prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas policijos pareigūnas pasirenka, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes.

Pagal Policijos įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, prieš naudodamas fizinę prievartą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas. Fizinės prievartos (taigi ir – antrankių) panaudojimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas Policijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą:

1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi;

2) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo;

3) kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą;

4) masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu;

5) esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę. Tiek Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, tiek Viešojo saugumo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas taip pat ir proporcingumo principas, t. y. prieš panaudojant prievartos priemones turi būti įvertinama ir atsižvelgiama į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, pasekmes, kurias gali sukelti konkrečios prievartos priemonės panaudojimas. Taigi, nors pareigūnai turi tam tikrą diskreciją pasirinkti konkrečias prievartos priemones konkrečiose situacijose, tokia pareigūnų diskrecija nėra neribota. Policijos pareigūnai privalo gerbti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves (Policijos įstatymo 21 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus AVPK teismui nenurodė, kokiu pagrindu (numatytu Policijos įstatymo 24 str. 1 d.) teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad fizinės prievartos (šiuo atveju – antrankių) panaudojimas, kuris nebuvo griežtai (neišvengiamai) būtinas dėl paties asmens elgesio, žemina žmogaus orumą, ir iš principo yra traktuotinas kaip Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintų teisių pažeidimas (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 70659/01 ir Nr. 74371/01; 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Gazioglu prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 29835/085). LVAT savo praktikoje taip yra nurodęs, kad pagal Policijos įstatymą būtent konkretus pareigūnas turi įvertinti priemonės panaudojimo individualumą ir tokio panaudojimo proporcingumą. Atitinkamai, būtent atsakovas turi ir pozityvią pareigą įrodyti, kad priemonės panaudojimas buvo proporcingas atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį (LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-2457/2011). Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio metu būtų elgęsis agresyviai, kėlęs tiesioginę grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo atžvilgiu buvo koks nors kitas įstatyminis pagrindas naudoti fizinę prievartą, t. y. laikyti pareiškėją teismo posėdžio metu surakintą antrankiais. Taigi, teismas sprendžia, kad pareiškėjas fizinę prievartą dėl Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų patyrė tam nesant teisėto pagrindo. Vilniaus AVPK nepateikė teismui įrodymų, kad antrankių panaudojimas teismo posėdžio metu buvo nulemtas paties pareiškėjo elgesio, taip pat nepateikė įrodymų dėl šios specialiosios priemonės panaudojimo atitikties proporcingumo principui.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja neteisėti Vilniaus AVPK (jos pareigūnų) veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, t. y. Vilniaus AVPK pareigūnai, saugodami pareiškėją teismo posėdžio metu, neįvykdė pareigos užtikrinti, kad specialiosios priemonės (šiuo atveju – antrankiai) nebūtų panaudotos, nesant tam įstatyminio pagrindo, numatyto Policijos įstatymo 24 straipsnyje.

Vilniaus AVPK, aiškindamas antrankių panaudojimo priežastis, atsiliepime remiasi poįstatyminiu teisės aktu – Konvojavimo taisyklėmis bei šių taisyklių nuostata, numatančia, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Atsižvelgiant į anksčiau aptartą įstatyminį reguliavimą, darytina išvada, kad Vilniaus AVPK šią Konvojavimo taisyklių (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. liepos 1 d.) nuostatą nepagrįstai vertina kaip draudžiančią pareigūnams priimti savarankiškus sprendimus dėl teismo posėdžio metu specialiųjų priemonių panaudojimo į teismo posėdį pristatytų asmenų atžvilgiu. Konvojavimo taisyklių 221 punktas numato, kad specialiosios priemonės (tame tarpe ir antrankiai) yra naudojami įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Konvojavimo taisyklėmis iš esmės yra išplečiamas Policijos įstatyme nustatytas specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindų sąrašas. Konvojavimo taisyklių 223.2 punkte numatyta, kad antrankiai taip pat naudojami konvojavimo metu asmenims, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Vis dėlto, net ir šiuo atveju antrankiai teismo posėdžio metu gali būti nuimami (leidus teismo posėdžio pirmininkui). Nesant minėtame 223.2 punkte įvardytų sąlygų, Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta pareigūnų pareiga į teismą pristatytus asmenis teismo posėdžių metu laikyti su antrankiais. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 6 d. pasižymėjo Konvojavimo taisyklių 223.2 punkte nurodytomis savybėmis. Be to, pagal Konvojavimo taisyklių 222 punktą, specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę asmenų gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas. Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Vilniaus AVPK neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, į nustatytas byloje aplinkybes, įvertinant tai, kad Vilniaus AVPK atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas su antrankiais teismo posėdžio metu buvo laikomas ne pirmą kartą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė ne tik fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, bet ir pakankamai intensyvius (ne vienkartinio pobūdžio) neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teismo posėdžio salėje, nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų dėl specialiųjų priemonių panaudojimo tik esant Policijos įstatyme ir Konvojavimo taisyklėse numatytiems pagrindams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Kaip minėta, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens patirta žala, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos konkretaus dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą nukrypti nuo pareiškėjo prašomos priteisti sumos, kuria pareiškėjas įvertino savo patirtą neturtinę žalą. Vilniaus AVPK taip pat nepateikė teismui argumentų, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai neadekvatus neteisėtais veiksmais sukeltų pareiškėjo išgyvenimų mastui ir pobūdžiui. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, neturtinei žalai atlyginti 300 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, apeliaciniu skundu (b. l. 62–66) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas pažymi, kad 2015 m. gegužės 6 d., konvojuojant R. P., buvo atliekamas teisminis konvojus, t. y. konvojus, kuris saugo ir konvojuoja konvojuojamuosius į teismus ir į išvažiuojamuosius teismo posėdžius (Konvojavimo taisyklių 4.5 p.). Pagal Konvojavimo taisyklių 195 punktą, nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos, konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Taigi, teismo posėdžio metu konvojuojamieji būna ne konvojavimą vykdančių pareigūnų, o teismo posėdžio pirmininko žinioje.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-3284-968/2016, pagal kito kaltinamojo toje pačioje baudžiamojoje byloje K. Š. skundą dėl jo laikymo su antrankiais to paties teismo posėdžio metu. Šiame sprendime K. Š. skundas, kuris buvo identiškas R. P. skundui, atmestas kaip nepagrįstas.

Atsakovas pažymi, kad teismas vadovavosi Policijos veiklos įstatymo 23 straipsniu. Šis įstatymas reglamentuoja visą policijos pareigūnų veiklą, teises ir pareigas vykdant konvojavimą. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas skundė konvojavimą ne iš ir į teismo posėdį, o antrankių nenuėmimą teismo posėdžių metu. Teismo posėdžio metu pareigūnai negali savarankiškai priimti sprendimų dėl antrankių nuėmimo ar nenuėmimo. Teismo posėdžio metu konvojavimą vykdantiems pareigūnams galioja ir Baudžiamojo proceso kodeksas.

Atsakovas pažymi, kad teismas, remdamasis tuo, kad atsakovas teismo posėdžio metu pasakė, jog pareiškėjas ne pirmą kartą buvo teismo posėdžio metu laikytas su antrankiais ir konstatuodamas, kad dėl šios priežasties pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir nevienkartinis, išėjo už pareiškėjo skundo ribų. Pareiškėjas skundė vieną konkretų epizodą, kuris nebuvo daugkartinis ar intensyvus (vienas posėdis). Pareiškėjui 300 Eur dydžio neturtinė žala priteista nepagrįstai, kadangi tam tikrais atvejais žalos atlyginimui pakanka pažeidimo pripažinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas R. P. kildina iš to, kad 2015 m. gegužės 6 d. Širvintų rajono apylinkės teismo posėdžio metu teismo salėje buvo laikomas už atskiros pertvaros nenuėmus jam antrankių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino, t. y. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, pareiškėjo naudai priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą teismui pateikė atsakovas. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju teismas neteisingai interpretavo ir taikė materialiosios teisės normas, t. y. Konvojavimo taisyklių 195 punktą, taip pat peržengė pareiškėjo skundo ribas, nes remdamasis tuo, kad atsakovas teismo posėdžio metu pasakė, jog pareiškėjas ne pirmą kartą buvo teismo posėdžio metu laikytas su antrankiais, konstatavo, jog dėl šios priežasties pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir nevienkartinis, dėl ko pareiškėjui priteistina visa jo prašyta neturtinės žalos suma – 300 Eur. Atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas skundė tik vieną konkretų epizodą – laikymą Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. posėdžio metu nenuėmus antrankių, todėl šis epizodas nebuvo nei daugkartinis, nei intensyvus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėtais apeliacinio skundo argumentais sutinka ir sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai situacijai aktualus Konvojavimo taisyklių 193 punktas nustato, kad konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, be kita ko, privalo: organizuoti specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų apsaugą (193.1 p.); organizuoti konvojuojamųjų lydėjimą iš specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų į teismo posėdžio salę (193.2 p.); pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį (193.3 p.). Pažymėtina, kad ginčui aktualios redakcijos Konvojavimo taisyklių 195 punktas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Vadinasi, nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį ne konvojaus viršininkas, o teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl konvojuojamajam uždėtų antrankių nuėmimo ar jo laikymo už teismo salėje įrengtos užtvaros.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog minėta Konvojavimo taisyklių 195 punkto nuostata vertintina kaip leidžianti pareigūnams priimti savarankiškus sprendimus dėl teismo posėdžio metu specialiųjų priemonių panaudojimo į teismo posėdį pristatytų asmenų atžvilgiu.

Šiuo atveju iš byloje surinktų duomenų, taip pat iš pareiškėjo parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nustatyta, kad R. P. 2015 m. gegužės 6 d. vykusio Širvintų rajono apylinkės teismo posėdžio metu prašymo dėl antrankių nuėmimo nereiškė. Be to, byloje nėra ir duomenų, kad minėto teismo posėdžio pirmininkas būtų nurodęs konvojaus pareigūnams nuimti pareiškėjui antrankius, o konvojaus pareigūnai šių nurodymų būtų nevykdę.

Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra ir pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (b. l. 1) nurodė, jog neturtinę žalą, t. y. dvasinius skausmus, depresiją, sveikatos sužalojimą jam sukėlė „nežmoniškos konvojavimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą“. Dėl pareiškėjo konvojavimo į 2015 m. gegužės 6 d. vykusį Širvintų rajono apylinkės teismo posėdį sąlygų Vilniaus apygardos administracinis teismas nesiaiškino ir šiuo aspektu nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, bylą tikslinga grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kadangi, kaip minėta, neturtinės žalos pareiškėjas nekildino iš laikymo su antrankiais 2015 m. gegužės 6 d. Širvintų rajono apylinkės teismo posėdžio metu, o tai skunde nurodė tik kaip papildomą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas su antrankiais teismo posėdžio metu buvo laikomas ne pirmą kartą, todėl neabejotinai patyrė ne tik fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, bet ir pakankamai intensyvius (ne vienkartinio pobūdžio) neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teismo posėdžio salėje, nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų dėl specialiųjų priemonių panaudojimo. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nepagrįstai priteista 300 Eur neturtinė žala.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė