2019-12-18 Nr. AB-23898-3-61-3-00666-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-319-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-003666-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 32

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Raseinių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Raseinių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2017 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 4S-461 „Dėl prašymo sutikti vykdyti pirkimus Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) pilna apimtimi, įpareigoti Tarnybą tenkinti pareiškėjo 2017 m. sausio 20 d. prašymą Nr. R5-156 „Dėl sutikimo vykdyti pirkimus VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu“ (toliau – ir Prašymas), t. y. sutikti, kad pareiškėjas Prašyme nurodytų paslaugų pirkimus vykdytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. 2017 m. sausio 20 d. kreipėsi į atsakovą su Prašymu suteikti leidimą 2017 metais sudaryti sutartis su pareiškėjo įsteigtomis įmonėmis – uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Raseinių komunalinės paslaugos“, UAB „Raseinių autobusų parkas“, viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Raseinių socialinių paslaugų centras“ (toliau – ir Įmonės) dėl paslaugų, būtinų viešajam interesui užtikrinti teikimo. Kartu su Prašymu pateikė įrodymus, patvirtinančius kad Įmonės atitinka VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus. Atsakovas Prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad nesant pagrįstų duomenų, kad rinkoje nėra norinčių ir galinčių teikti aptariamas paslaugas, VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytos išimties taikymas prieštarautų suformuotai Lietuvos teismų praktikai, pagal kurią turi būti sudarytos galimybės dėl tokios sutarties sudarymo konkuruoti kitiems subjektams. Taip pat paslaugų įsigijimas, netaikant VPĮ nustatytų viešojo pirkimo procedūrų, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir neleistų pasiekti pirkimo tikslo – racionalaus biudžeto lėšų panaudojimo;

1.2. atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino su Prašymu pateiktų įrodymų, netinkamai taikė imperatyviąsias VPĮ nuostatas (principus), užkirto kelią savalaikiam, tinkamam viešųjų paslaugų teikimui, racionaliam biudžeto lėšų panaudojimui;

1.3. ginčui aktualios Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 8 straipsnio 1, 5 dalies, VPĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos. Pagal šį teisinį reglamentavimą pareiškėjas yra atsakingas už viešųjų paslaugų organizavimą ir teikimą jo veiklos teritorijoje ir už tai, kad visas viešąsias paslaugas vietos gyventojai gautų laiku ir tinkamai. Viešųjų paslaugų teikimas yra vietos valdžios institucijų prerogatyva, prioritetas ir atsakomybė ir šių paslaugų pati vietos valdžios institucija teikti negali, jas privalo perduoti teikti tretiesiems asmenims, o jei jų nėra, steigti sau pavaldžias įstaigas ir įmones, kurios būtent ir teiktų minėtas paslaugas. Pareiškėjas gali nevykdyti viešo pirkimo procedūrų ir, gavęs atsakovo sutikimą, pirkti paslaugas iš tokio tiekėjo, kuris yra perkančiosios organizacijos įsteigtas padalinys ar įmonė, kurį perkančioji organizacija kontroliuoja kaip vienintelė dalyvė ir šis subjektas ne mažiau kaip 80 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus gavo iš veiklos skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti;

1.4. pareiškėjas, kaip vienintelis dalyvis, ilgą laiką kontroliuoja Įmones, kad jos galėtų užtikrinti nuolatinį viešųjų paslaugų teikimą Raseinių rajono gyventojams. Kiekvienais metais daugiau kaip 80 procentų pajamų šios įmonės gavo iš veiklos, kuria tenkino viešąjį interesą – teikė būtinas viešąsias paslaugas, kurių nuolatinį teikimą įpareigotas užtikrinti pareiškėjas. Šios aplinkybės patvirtina VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos išpildymą;

1.5. VPĮ nėra konkretaus ir aiškaus reikalavimo, kad 10 straipsnio 5 dalis gali būti taikoma tik tuomet, kai absoliučiai nėra jokių kitų subjektų, galinčių teikti viešąsias paslaugas. Atsakovas nusprendė netenkinti Prašymo, remdamasis vien prielaidomis, galimybėmis ir hipotetinėmis aplinkybėmis, kad sudarant sutartį su savo kontroliuojamais subjektais galbūt bus ribojama konkurencija ir galbūt yra kitų subjektų, kurie gali teikti šias paslaugas. Todėl skundžiamas sprendimas neatitinka viešojo administravimo teisėtumo principo;

1.6. nepaisant to, kad kartu su Prašymu buvo pateikta visa reikalinga informacija, atsakovas iškėlė dar vieną papildomą reikalavimą, t. y. reikalavo, kad pareiškėjas iki kreipdamasis sutikimo sudaryti paslaugų teikimo sutartį su savo kontroliuojamais vienetais, atliktų viešojo pirkimo konkursus ir išsiaiškintų, ar yra įmonių, kurios pageidautų teikti pasiūlymą viešųjų paslaugų teikimui. Tik atlikus šias procedūras ir negavus jokių pasiūlymų iš tiekėjų, pareiškėjas galėtų sudaryti sutartis su savo kontroliuojamais subjektais. Vadovaujantis tokia atsakovo logika, pirkimo procedūra truktų apie metus laiko, o tai reiškia, kad metus laiko viešosios paslaugos nebūtų teikiamos dėl formalių pagrindų. Be to, pasiūlymus teikiantis kiti tiekėjai gali būti atmesti kaip netinkami ir tai nepaneigtų fakto, kad rinkoje visgi egzistuoja kitų tiekėjų, teikiančių analogišką ar panašią paslaugą. Kitų tiekėjų viešajame pirkime nedalyvavimo atveju pareiškėjas būtų priverstas steigti naujas įmones. Tokio pobūdžio tiekėjų konkurencija būtų užtikrinta vykdant naują pirkimą. Atsakovo akcentuojamas siekis skatinti konkurenciją būtų ne naudingas, o žalingas viešajam interesui, sudarantis sąlygas ne konkurencijos skatinimui, o jos ribojimui, nes perdavus viešųjų paslaugų teikimą privačiam subjektui, išauga monopolijos tikimybė, įšaldoma pareiškėjo kontroliuojamų įmonių veikla, patiriant žalą, neleidžiama pareiškėjui užtikrinti viešosios paslaugos nuolatinio teikimo, tokių būdu pažeidžiant SĮ reikalavimus. Konkrečiu atveju pareiškėjo kontroliuojamos įmonės viešųjų paslaugų teikimui turi darbuotojus ir reikiamą infrastruktūrą, kuri atnaujinta gavus Europos sąjungos paramą tokioms veikloms vykdyti.

1.7. nagrinėjamu atveju svarbus ne formalus Prašymo vertinimas, bet ir Prašymą teikiančios perkančiosios organizacijos atliekamų pareigų, funkcijų ir perkančiosios organizacijos veiklos teritorijos, gyventojų poreikio įvertinimas, viešųjų paslaugų tipas, teikimo kaina ir kokybė;

2. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nesutikimą su skundu grindė šiais argumentais:

2.1. pareiškėjas 2017 m. sausio 20 d. kreipėsi į Tarnybą dėl sutikimo vykdyti pirkimus VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu ir sudaryti su Įmonėmis sutartis, nevykdant viešųjų pirkimų procedūrų. Prašymu pareiškėjas pagrindė, kad kontroliuoja Įmones ir Įmonės ne mažiau kaip 80 proc. pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus gavo iš veiklos, skirtos pareiškėjo poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti;

2.2. Tarnyba Prašymo netenkino, argumentuodama tuo, kad nors teoriškai egzistuoja galimybė sudaryti vidaus sandorį, t. y. Įmonės formaliai atitinka VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau VPĮ negali būti vertinamas atsietai nuo visos teisinės sistemos. Nagrinėjamu atveju sutikimas viešąsias paslaugas pirkti netaikant VPĮ reikalavimų, prieštarautų suformuotai teismų praktikai, pagal kurią VSĮ numatyta savivaldybių diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) nuostatas ir užtikrinti, kad toks pavedimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos imperatyvo, bei bylai aktualiam teisiniam reglamentavimui (VPĮ, VSĮ, KĮ, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (toliau – ir SPĮ)), kuris nesuteikia savivaldybėms išimtinių teisių teikti viešąsias paslaugas, priešingai, reikalauja užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o paslaugų įsigijimas, netaikant VPĮ nustatytų viešojo pirkimo procedūrų, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus bei neužtikrintų pirkimo tikslo;

2.3. pareiškėjas skundą grindžia ne teisiniais argumentais, o samprotavimais. Pareiškėjo pareiga – užtikrinti tinkamą, kokybišką reikiamų paslaugų teikimą savivaldybės gyventojams, organizuojant darbą taip, kad tos paslaugos būtų teikiamos laiku, tinkamai ir nuolat. Perkančioji organizacija turi įsivertinti riziką, o siekdama ją eliminuoti arba minimizuoti, prieš pradėdama pirkimą, atlikti rinkos tyrimą, įvertinti rinkoje teikiamas paslaugas, jų kainas, kokybę, kaštų ir naudos santykį, nusistatyti minimalius kvalifikacinius reikalavimus, pradėti pirkimą iš anksto, aiškiai apsirašyti perkamas paslaugas, sutartyje nustatyti kontrolės priemones ir baudas ir kt.;

2.4. vien tai, kad pareiškėjas yra įsteigęs ūkio subjektą, veikiantį tam tikrame sektoriuje, nėra priežastis nevykdyti konkurencingos procedūros. Vidaus sandoris yra išimtis, o ne taisyklė, nes tik laikantis teisės aktų reikalavimų atlikta konkurencinga procedūra – viešasis pirkimas – užtikrina efektyvų bei skaidrų viešųjų lėšų panaudojimą, sąžiningą konkurenciją. Pareiškėjas, norėdamas pasiremti KĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi, privalo įrodyti, kad, sudarydamas sutartį, jis vykdys konkrečiame Lietuvos Respublikos įstatyme pakankamai aiškiai įtvirtintą reikalavimą (įpareigojimą) pavesti savo įsteigtai bendrovei, įmonei ar organizacijai teikti atitinkamas paslaugas atitinkamoje teritorijoje, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymai tokių įpareigojimų nenumato. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų vertinęs kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybes užtikrinti viešųjų paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą. Konkrečiu atveju neįrodytas KĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties egzistavimas, o pareiškėjo argumentas, kad įmonės teikė viešąsias paslaugas ir anksčiau, nesudaro pagrindo pareiškėjui nepaisyti KĮ nuostatų.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 20 d. raštu Nr. R5-156 „Dėl sutikimo vykdyti pirkimus Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu“ kreipėsi į Tarnybą dėl sutikimo vykdyti pirkimus, vadovaujantis VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu, t. y. netaikant VPĮ reikalavimų. Pareiškėjas prašė leisti sudaryti sutartis, nevykdant viešųjų pirkimų procedūrų su:

1) UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ dėl Raseinių rajono seniūnijų kelių ir gatvių priežiūros darbų, smulkaus remonto eismo saugumo priemonių įrengimo, gatvių ženklinimo ir greideriavimo darbų; aplinkosaugos ir komunalinio ūkio objektų priežiūros seniūnijose (kapinių priežiūra, medžių genėjimas, žolės pjovimas, gėlynų sodinimas ir priežiūra, gatvių apšvietimo ir elektros linijų priežiūra, savavališkai užterštų teritorijų sutvarkymas ir kitos paslaugos); komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo savivaldybės teritorijoje; įvairių Raseinių rajono seniūnijų teritorijose atliekamų statybinių remonto darbų, statinių likvidavimo, aikštelių įrengimo ir pan.; pastatų priežiūros;

2) su UAB „Raseinių autobusų parkas“ dėl automobilių remonto paslaugų, transporto paslaugų ir kitų transporto paslaugų (moksleivių vežimas, keleivių vežimas miestiniais ir priemiestiniais maršrutais ir t. t.;

3) su VšĮ „Raseinių socialinių paslaugų centras“ dėl specialiųjų socialinių paslaugų (socialinės priežiūros ir globos); bendrųjų socialinių paslaugų (maitinimo paslaugų už nemokamo maitinimo talonus ir transporto paslaugų organizavimas, asmeninės higienos ir priežiūros (skalbimo) paslaugų teikimas bei būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas neįgaliesiems ir kitos neįvardintos paslaugos, priskiriamos bendrosioms socialinėms paslaugoms). Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad šios įmonės turi atskirą juridinio asmens statusą, kuriuose pareiškėjas įgyvendina savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės teises ir pareigas, kontroliuoja jas kaip savo pačios struktūrinį padalinį, o 2016 finansiniais metais ne mažiau kaip 80 proc. pardavimo pajamų įmonės gavo iš veiklos, skirtos savivaldybės poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti (patektos pažymos apie finansinius 2016 m. bendrovės rodiklius:

UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ – 89,2 proc. pardavimo pajamų gavo iš veiklos, skirtos savivaldybės poreikiams tenkinti, VšĮ „Raseinių socialinių paslaugų centras“ – 99 proc. pardavimo pajamų iš veiklos, skirtos savivaldybės poreikiams tenkinti ir UAB „Raseinių autobusų parkas“ 81,7 proc. pardavimo pajamų gavo iš veiklos, skirtos savivaldybės poreikiams tenkinti). Tarnyba 2017 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą Nr. 4S-461 „Dėl prašymo sutikti vykdyti pirkimus VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu“, kuriuo, vadovaudamasi VPĮ 8 (2) straipsnio 1 dalies 12 punktu bei 2 dalies 7 punktu, nusprendė, jog neturi pagrindo sutikti, kad Raseinių rajono savivaldybės administracija paslaugų pirkimą vykdytų VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu, sudarant vidaus sandorius su UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“, UAB „Raseinių autobusų parkas“ ir VšĮ „Raseinių socialinių paslaugų centras“.

Tokį sprendimą Tarnyba priėmė, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą prašymą su priedais bei vadovavosi aktualia teismų praktika.

5. Teismas vertino, kad skundžiamas sprendimas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju teoriškai egzistuoja galimybė sudaryti vidaus sandorį, t. y. Įmonės atitinka VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką, savivaldybė savo įsteigtai įmonei gali pavesti tokias paslaugas teikti tik tokiu atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka atlikusi paslaugą teikiančių (inter alia (be kita ko) savivaldybės įsteigtų paslaugų teikėjų, kitų asmenų) atranką, nustatytų, kad nėra kitų asmenų, galinčių teikti atitinkamą paslaugą, arba tokią paslaugą teikiant kitiems asmenims nebūtų užtikrinamas šios viešosios paslaugos nuolatinis teikimas, gera kokybė, prieinamumas.

6. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas norimų paslaugų negali įsigyti, neribodamas konkurencijos. Esant nurodytoms aplinkybėms, paslaugų įsigijimas, netaikant VPĮ nustatytų viešojo pirkimo procedūrų, pažeistų VPĮ 3 straipsnio nuostatas bei neužtikrintų pirkimo tikslo pasiekimo (racionalaus lėšų panaudojimo). Savivaldybės joms priskirtas funkcijas privalo vykdyti paisydamos veiklos skaidrumo, priimamų sprendimų teisėtumo ir asmenų lygiateisiškumo principų (VSĮ 4 str. 6, 10, 13 p.).

7. Teismas, akcentuodamas VPĮ 8 straipsnyje, KĮ 4 straipsnyje, SPĮ 13 straipsnio 4 dalyje 4 punkte įtvirtintą reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad savivaldybė turi teisę parinkti paslaugos teikėją ne konkurso būdu tik išimtiniu atveju, kai gyventojams būtinos paslaugos negali pasiūlyti rinka – kai konkurencingas būdas neužtikrina paslaugų kokybės, nepertraukiamumo ir prieinamumo. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra įsteigęs ūkio subjektą, veikiantį tam tikrame sektoriuje, nėra priežastis nevykdyti konkurencingos procedūros. VSĮ numatyta savivaldybių diskrecija pavesti teikti viešąsias paslaugas savo įsteigtai bendrovei yra ribojama reikalavimu atsižvelgti į KĮ nuostatas ir užtikrinti, kad tai nepažeis sąžiningos konkurencijos imperatyvo. Sąžiningos konkurencijos pažeidimas gali būti pateisintas tik jeigu nustatoma, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nebuvo įmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Ši, išimtį iš bendro draudimo viešojo administravimo subjektų sprendimais riboti konkurenciją įtvirtinanti taisyklė, negali būti aiškinama pernelyg plačiai.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad bet kokiu būdu būtų vertinęs kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybes užtikrinti šių paslaugų prieinamumą, nepertraukiamumą. VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas neatsietai nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. kovo 5 d. nutarime pateiktų išaiškinimų.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės šiuo pagrindiniu argumentu – teismas nepagrįstai privačių juridinių asmenų konkurencijai suteikė pirmenybę prieš viešą interesą į racionalų biudžeto lėšų naudojimą. Pareiškėjo teigimu, neleidžiant jam atlikti vidaus sandorio, iš esmės bus pažeistos kelios konstitucinės vertybės – visuomenės interesas į racionalų ir teisingą biudžeto lėšų naudojimą, valstybės pareiga neleisti steigtis monopoliui, valstybės institucijų pareiga vadovautis galiojančiais teisės aktais (teisinės valstybės principas). Skundžiamu sprendimu konstatavus privačių juridinių asmenų interesų viršenybę prieš visuomenės interesą į racionalų ir biudžeto lėšų panaudojimą buvo pažeistas teisingumo principas, nes vienai, mažesnei interesų grupei, buvo suteikta pirmenybė prieš santykinai didelės dalies visuomenės interesus. Tokiu būdu buvo pažeistas Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. ir 2013 m. spalio 9 d. nutarimuose pateiktas išaiškinimas, kad teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Atsakovo ir teismo sprendime cituojami Konstitucinio teismo nutarimai iš esmės susiję tik su sąžiningos konkurencijos principo aiškinimu ir taikymu, tačiau nei viename iš šių Konstitucinio teismo nutarimų nėra kvestionuojama privačių ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją santykyje su valstybės pareiga reguliuoti rinką racionaliai naudojant valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšas. Šiuo aspektu teisės aiškinimo ir taikymo klausimai yra nauji ir dėl jų teismai nėra pasisakę.

11. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas ignoruoja faktą, jog didesnis savivaldybėje veikiančių ekonominės veiklos subjektų skaičius teikia didesnę naudą savivaldybės biudžetui, neigia visuomenės interesą į racionalų savivaldybės biudžeto naudojimą, siekdamas apginti savo privatų interesą turėti savo įsteigtas įmones ir neįsigyti reikiamų paslaugų, darbų ir prekių viešai ir skaidriai bei išlaikyti monopoliją tam tikrose ekonominėse veiklose. Pareiškėjo akcentuojama teisė sudaryti vidaus sandorius su kontroliuojamais ūkio subjektais gali būti taikoma tik esant objektyviai pateisinamam pagrindui. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad savivaldybė vertinto kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybes užtikrinti viešųjų paslaugų prieinamumą, gerą kokybę ir nepertraukiamumą. Tai rodo, kad nebuvo dedama absoliučiai jokių pastangų siekiant gyventojams užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą geriausiomis rinkoje esančiomis sąlygomis. Toks pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis pažeidžia viešąjį interesą, sudaro sąlygas piktnaudžiavimui ir korupcijai. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo kontroliuojamos įmonės yra įsigijusios viešųjų paslaugų teikimui reikalingą įrangą ir priemones, negali būti objektyviai pagrįstu argumentu sudaryti vidaus sandorį nesilaikant konkurencingos procedūros. Sutikimas viešąsias paslaugas pirkti netaikant VPĮ reikalavimų prieštarautų suformuotai tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, o paslaugų įsigijimas, netaikant VPĮ nustatytų viešojo pirkimo procedūrų, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus bei neužtikrintų pirkimo tikslo – racionalaus lėšų panaudojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad sudarant vidaus sandorius, aktualios tiek VPĮ, tiek Konkurencijos įstatymo nuostatos; vien tai, kad vidaus sandoris atitinka VPĮ įtvirtintas sąlygas (kontroliuojamos įmonės pavaldumas kontroliuojančiam subjektui ir tarpusavio ekonominių ryšių minimali kiekybinė riba), nėra pakankama sąlyga leisti vidaus sandorius, jie privalo atitikti ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas; pagal teismų praktiką vidaus sandoriai laikytini teisėtai sudarytais Konkurencijos įstatymo nuostatų prasme išimtiniais atvejais, nes jie savaime riboja sąžiningą ūkio subjektų konkurenciją, jais konkretiems subjektams teikiamos privilegijos; vidaus sandorio teisėtumas grindžiamas jo sudarymo objektyvia būtinybe (neišvengiamumu), kurią būtina patikrinti atliekant pirkimus įprastine tvarka.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi pripažinęs, kad šiai bylai išspręsti yra reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. kreipimasis į Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą labai panašių faktinių ir teisinių argumentų ginčo byloje, o atsakymai į nacionalinio teismo pateiktus klausimus, ypač trečiąjį, yra aktualūs (reikšmingi) šioje byloje taikomos teisės vienodo aiškinimo aspektu, administracinę bylą sustabdė iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. kreipimąsi.

15. Prejudicinis sprendimas priimtas 2019 m. spalio 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. išnagrinėjo bylą, kurioje kreipėsi prejudicinio sprendimo, ir paskelbė Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį Nr. e3K-3-494-469/2019.

16. Įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisdikcijų padalijimą, Viešųjų pirkimų įstatymo aiškinimo prerogatyva tenka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, todėl teisėjų kolegija, spręsdama šį administracinį teisinį ginčą, vadovausis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – Kasacinis teismas) 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 pateikiamais VPĮ nuostatų išaiškinimais, nuosekliai derinamais su prejudiciniame sprendime nurodytais teisiniais argumentais.

17. Paminėtina, kad Kasacinis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, jo klausdamas, ar valstybės narės apskritai gali įtvirtinti papildomas vidaus sandorių sudarymo sąlygas lyginant su Teisingumo Teismo 1999 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Teckal (C-107/98, ECLI:EU:C:1999:562) išdėstytais kriterijais, įtvirtintais VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje, o jei gali – kaip šia teise jos turėtų pasinaudoti (ją įgyvendinti).

18. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje, kuria kreiptasi prejudicinio sprendimo, pateiktą analizę. Nutartyje nurodyta, kad:

18.1. nors Lietuvos teismų praktika iš pradžių vystėsi, atsižvelgiant į nacionalinio teisinio reguliavimo kaitą, tačiau vėlesnis vis griežtėjantis teismų požiūris į vidaus sandorių sudarymo praktiką iš esmės buvo pagrįstas tiesiog teisės aiškinimo ir taikymo pasikeitimu, kurį galbūt lėmė nacionalinė vidaus sandorių sudarymo praktika;

18.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuo 2011 metų pabaigos iki 2015 metų vidurio formavo praktiką, kad vidaus sandoris, atitinkantis Teckal kriterijus, teisėtas; nuo 2015 metų vidurio, inter alia, atsižvelgdamas į du Konstitucinio Teismo nutarimus, jis pradėjo vidaus sandorių teisėtumą sieti ne tik su Teckal kriterijais, bet ir su papildomais vertybiniais pagrindais, inter alia, išplaukiančiais iš Konkurencijos įstatymo nuostatų, pavyzdžiui, paslaugų teikimo nepertraukiamumu, jų gera kokybe ir prieinamumu, taip pat poveikiu kitų ūkio subjektų lygiateisiškumui ir jų galimybėmis konkuruoti dėl atitinkamų paslaugų;

18.3. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų turinys iš esmės nepakito nuo pradinės (originalios) šio įstatymo redakcijos, t. y. 1999 m. kovo 23 d. įstatymo. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje du dešimtmečius įtvirtinta viešojo administravimo subjektų bendro pobūdžio pareiga užtikrinti ūkio subjektų konkurenciją (ir šios pareigos vykdymas) įvairiais tarpsniais teismų buvo pripažįstama tiek kaip vidaus sandorių teisėtumo vertinimo kriterijus, tiek į ją apskritai nebuvo atsižvelgiama.

19. Iš šių Kasacinio teismo argumentų matyti, kad, pirma, Lietuvoje Viešųjų pirkimų tarnybos ginčo sprendimo priėmimo metu, be VPĮ 10 straipsnio 5 dalies, iš esmės nebuvo kitų nuostatų, kuriose expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) būtų įtvirtinti konkretūs vidaus sandorių sudarymo papildomi ribojimai, antra, iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio išplaukiantys galimi papildomi ribojimai pagrįsti teisminės jurisprudencijos vystymusi, o ne aiškia įstatymų leidėjo valia.

20. Prejudiciniame sprendime nurodoma, kad pagal Europos Sąjungos teisę valstybės narės gali teisėtai savo nacionalinės teisės sistemose nustatyti papildomus vidaus sandorių sudarymo kriterijus (sąlygas, ribojimus). Ši Teisingumo Teismo išvada pagrįsta valstybių narių turimos diskrecijos įgyvendinimu. Teisingumo Teismo vertinimu, tokia valstybių narių diskrecija turi ribas, tačiau bet kokiu atveju papildomų sąlygų vidaus sandoriams sudaryti nustatymas, net ir atsižvelgiant į pamatines Europos Sąjungos teisės normas ir bendrosios rinkos laisves, yra galimas (nedraudžiamas), bet ne privalomas (Prejudicinio sprendimo 43–47 punktai).

21. Prejudicinios sprendimo rezoliucinėje dalyje šiuo aspektu taip pat nurodyta, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24) nuostatas, įskaitant skaidrumo principą, papildomos nacionalinės vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, šios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas.

22. Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo teisės aiškinimus grindė Direktyva 2014/24. Viešųjų pirkimų tarnybos ginčo sprendimo priėmimo metu pastarasis netiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas jau (iki 2016 m. balandžio 18 d.) turėjo būti perkeltas į VPĮ, bet to padaryta dar nebuvo. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje, analogiškai kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019, nėra pagrindo spręsti dėl tiesioginio ar netiesioginio Direktyvos 2014/24 veikimo galimybės, atsižvelgiant į Prejudicinio sprendimo 19 punkte padarytą išvadą, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija, o ne pareiga reguliuoti vidaus sandorius. Valstybėms narėms turint laisvę pirmenybę teikti kuriam nors paslaugų teikimo, darbų atlikimo ar prekių tiekimo būdui, šios laisvės įgyvendinimas nustatant konkrečias vidaus sandorių sudarymo sąlygas nacionalinėje teisėje apskritai nelaikytinas Direktyvos 2014/24 perkėlimu (Prejudicinio sprendimo 53 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 59-60 p.).

23. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, Prejudiciniame sprendime akcentuota būtent pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų svarba kaip valstybių narių diskrecijos įgyvendinimo priemonė ir pagrindas sprendžiant šalių ginčus.

24. Vienas iš Teisingumo Teismo argumentų, kuriuo remiantis sprendžiama dėl vidaus sandorių sudarymo papildomų sąlygų, per se (savaime) neįeinančių į Direktyvos 2014/24 rationae materia (materialųjį pagrindą), teisėtumo – skaidrumo ir teisinio saugumo principai, pagrindinės Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo nuostatos (vidaus rinkos laisvės) ir iš jų išplaukiantys bendrieji Europos Sąjungos principai (Prejudicinio sprendimo 48, 54, 55 punktai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019, 62 p.).

25. Vidaus sandorių reguliavimas VPĮ įtvirtintas nuo 2010 m. kovo 2 d. Nuo šio momento iki Viešųjų pirkimų tarnybos ginčo sprendimo priėmimo VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reguliavimas buvo keičiamas tris kartus, tačiau jų turinys liko iš esmės nepakitęs. Reguliavimo kaita buvo susijusi daugiausia su procedūriniais vidaus sandorių sudarymo aspektais (išviešinimu, jų sudarymo pagal Viešųjų pirkimų tarnybos suteikiamus leidimus tvarkos nustatymu), be to, sumažinta kontroliuojamos įmonės iš kontroliuojančios perkančiosios organizacijos gaunamų pajamų dalis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo keičiamos.

26. Taip pat pažymėtina, kad iki vidaus sandorių instituto įtvirtinimo VPĮ, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi pozicijos, jog Lietuvos įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį VPĮ taikymo išimčių sąrašą, kuriame vidaus sandoriai nenustatyti; šie, jo vertinimu, apskritai laikytini bendrojo viešųjų pirkimų reguliavimo išimtimi, kuri turėtų būti aiškinama ir taikoma siaurai; valstybės narės gali įtvirtinti griežtesnį nei viešųjų pirkimų direktyvose nustatytą reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1976/2008).

27. Atsižvelgiant į Nutarties 25-26 punktus, nėra pagrindo daryti išvados, jog Lietuvos įstatymų leidėjas teisiniame reguliavime nevisiškai tiksliai įgyvendino savo konstitucinę kompetenciją ir nenustatė visų būtinų vidaus sandorių reguliavimo aspektų, taip pat nėra pagrindo tokiam teisės aiškinimui, pagal kurį, ignoruojant įstatymų leidėjo valią, vidaus sandorių instituto taikymas lieka nuolatos išimtinis, nepriklausomai nuo VPĮ 10 straipsnio reguliavimo kaitos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 65 p.).

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir sutarčių su jais sudarymas reguliuojamas VPĮ; VPĮ pripažįstamas lex specialis (specialusis įstatymas) tiek Civilinio kodekso, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu; VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis; teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio (pagal pareigas) sprendžia dėl VPĮ taikymo; kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos; kita vertus, toks VPĮ ir kitų teisės aktų santykis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo; VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų nuostatų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019, 68 p.).

29. Kasacinis teismas sprendė, jog net ir laikant, kad iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio bendrojo pobūdžio nuostatų išplaukia kokie nors perkančiosioms organizacijoms taikytini ribojimai (papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos), tokia situacija, atsižvelgiant į VPĮ santykį su kitais teisės aktais, analogiškoje nagrinėjamai bylai situacijoje, turėjo būti sprendžiama VPĮ naudai, juolab kad pastarajame teisės akte įtvirtinta konkretaus turinio nuostata. Kasacinis teismas nurodė, kad esant konkrečios specialiojo įstatymo teisės normos ir abstraktesnės bendrojo teisės akto nuostatos, kurios turinys išplaukia tik iš teismų praktikos, kolizijai, pirmenybė turėtų būti suteikta būtent lex specialis ir pažymėjo, kad apskritai neigiamai vertintinas toks teisės aiškinimo metodas (būdas), kuris iš esmės pakeičia aiškų reguliavimą, jam suteikdamas visiškai priešingą reikšmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019, 69 p.).

30. Kasacinis teismas, nekvestionuodamas administracinių teismų formuojamos konkurencijos teisės aiškinimo praktikos, turi kompetenciją pasisakyti dėl nacionalinio viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aiškumo, vertinti jo pakankamumą ar stoką ir taikyti atitinkamus teisinius tokio vertinimo padarinius savo jurisdikcijos bylose. Tai suponuoja, kad tiek, kiek Viešųjų pirkimų tarnyba veikia įgyvendindama VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje jai nustatytus įgalinimus perkančiosios organizacijos atžvilgiu, nors tai ir yra administracinių teismų jurisdikcijos sritis, VPĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas turi būti aiškinamas tapačiai, kaip ir sprendžiant ginčus tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjo, kaip yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi Nr. e3K-3-494-469/2019 baigtoje civilinėje byloje. Todėl minėtoje nutartyje pateikiamas Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimas, kai taikomos VPĮ nuostatos, reglamentuojančios vidaus sandorius, taikytinas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

31. Įgyvendinant Prejudicinio sprendimo 56 punkte nurodytą pareigą įvertinti Lietuvos jurisprudencijoje suformuluotų Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimo taisyklių tikslumą, suprantamumą, Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nacionalinės teisės turiniui ir jos suprantamumui pirmiausia keliamas universalumo kriterijus; subjektinės teisės ir pareigos, galbūt išplaukiančios iš bendrojo pobūdžio teisės nuostatos, negali priklausyti tik nuo atitinkamo asmens žinojimo apie tam tikros institucijos veiklą, formuojamą praktiką bei jos vertinimą jurisprudencijoje. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad nacionalinė jurisprudencija šiuo klausimu nebuvo nuosekli, dėl to tik nuo 2015 metų vidurio vėl pasikeitusi administracinių teismų praktika negali būti laikoma nusistovėjusia. Be to, vidaus sandorių teisėtumas nevienodai vertintas ir juos kontroliuojančių institucijų. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba įpareigojo Kauno miesto savivaldybę įvertinti viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo galimybę ir sudaromo sandorio atitiktį Konkurencijos įstatymo nuostatoms, tačiau iš karto suteikė leidimą sudaryti vidaus sandorį, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė 2017 m. vasario 10 d. sprendimą neleisti perkančiajai organizacijai sudaryti vidaus sandorio su savo kontroliuojamomis įmonėmis, nes, tarnybos vertinimu, VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytos išimties taikymas prieštarautų teismų praktikai, pažeistų VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir neleistų pasiekti pirkimo tikslo (racionalaus biudžeto lėšų panaudojimo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 72 p., 73 p.).

32. Atsižvelgiant į 32 punktą, Kasacinis teismas reziumavo, kad jei vidaus sandorius kontroliuojanti institucija neturi nuoseklios pozicijos dėl Konkurencijos įstatymo nuostatas aiškinančios teismų praktikos turinio ir reikšmės taikant VPĮ normas, tokia jurisprudencija negali būti pripažinta kaip suprantama ir aiški perkančiosioms organizacijoms; tokia institucijų (ir teismų) praktika, be kita ko, neatitinka Prejudiciniame sprendime nurodytų aiškių pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normų prieinamumo, taikymo numatomumo (nuspėjamumo) kriterijų, kuriais siekiama išvengti bet kokios savivalės pavojaus. Taigi Kasacinis teismas priėjo prie išvados, kad ginčo vidaus sandorio metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų tokių sutarčių sudarymo privalomų sąlygų lyginant su Teckal (VPĮ 10 straipsnio 5 dalies) kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 74 p., 75 p.).

33. Nagrinėjamos bylos kontekste ši Kasacinio teismo išvada, įvertinant visus teisės aiškinimo aspektus, suponuoja, kad Viešųjų pirkimų tarnybos ginčijamo sprendimo priėmimo metu konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose nebuvo įtvirtinta papildomų vidaus sandorių sudarymo privalomų sąlygų lyginant su VPĮ 10 straipsnio 5 dalies kriterijais, todėl ginčijamas atsakovo sprendimas neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

34. Pareiškėjas skunde taip pat prašė įpareigoti Tarnybą tenkinti pareiškėjo 2017 m. sausio 20 d. prašymą Nr. R5-156 „Dėl sutikimo vykdyti pirkimus VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu“, t. y. sutikti, kad pareiškėjas Prašyme nurodytų paslaugų pirkimus vykdytų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu.

35. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio redakcija. Įstatyme neliko nuostatos dėl teisės vykdyti pirkimus vidaus sandoriais tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą.

36. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiam reikalavimui tenkinti nėra teisinio pagrindo dėl įstatymo pasikeitimo.

37. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neteisingo teisės normų aiškinimo (ABTĮ 147 str.).

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikia, todėl pareiškėjo prašymas paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Raseinių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo Raseinių rajono savivaldybės administracijos skundą patenkinti iš dalies.

Viešųjų pirkimų tarnybos 2017 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 4S-461 „Dėl prašymo sutikti vykdyti pirkimus Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu“ panaikinti.

Kitą pareiškėjo Raseinių rajono savivaldybės administracijos skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys