2015-11-16 Nr. AB-22362-3-64-3-02752-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1760-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02752-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. balandžio 24 d. pažeidžiant minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą. Taip pat tvirtino, kad kamerose buvo drėgna, tamsu, trūko oro. Laikomas tokiose sąlygose pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, tualetu naudotis visų akivaizdoje, tai žemino jo garbę ir orumą. Nepakankamas natūralus apšvietimas kamerose pakenkė jo akims, nes daug skaito ir rašo. Dėl išdėstytų netinkamų kalinimo sąlygų sudarymo Šiaulių TI pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą. Įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą vadovavosi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais bei Lietuvos teismų praktika.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą,

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Todėl Šiaulių TI, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 14 d.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. 69/06-5793 „Dėl K. G. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kuri patvirtina, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2007 m. rugsėjo 6 d. ir jame laikytas periodiškai iki 2011 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 13 d. ir nepateikė jokių duomenų patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą teisių pažeidimą. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jam galimai daromus pažeidimus. Pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino teismui skundą paduoti, o Šiaulių TI ieškinio senaties terminą prašė taikyti, dėl to teismas konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 2 896,20 Eur.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į asmens orumą. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas turi vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti tuo metu, kai jie buvo daromi. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pats skundas teismui teikiamas tik siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios situacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas jam padarytą žalą grindžia suteiktomis netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, dėl kurių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, jautėsi pažemintas.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, ir kt.)

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. balandžio 24 d. Šiaulių TI pateikta 2014 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. 69/06-5793 „Dėl K. G. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 22) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. balandžio 24 d. Trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. balandžio 24 d., suėjo 2011 m. balandžio 24 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomą teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galimai neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. lapkričio 14 d. (b. l. 7). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino kreiptis į teismą, tačiau ieškinio senaties terminas kyla iš nacionalinio reguliavimo, t. y. šiuo konkrečiu atveju, iš CK 1.125 straipsnio 8 dalies, kurios pagrindu senaties terminas gali būti taikomas. Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie galbūt daromus jo atžvilgiu pažeidimus. Kitų priežasčių, dėl ko jis nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių TI galbūt netinkamomis sąlygomis turėjo pagrindą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nagrinėjamoje byloje taikytinas senaties terminas, vertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą nebėra pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė