2019-06-26 Nr. AB-13357-3-64-3-01161-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-675-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01161-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI-K), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 11 d. (skundo surašymo dienos) buvo laikomas Šiaulių TI, kur jam teko mažiau gyvenamojo ploto, nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl neįrengto iškvietimo mygtuko, netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių ir trukmės, dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo, temperatūros, pelėsio, drėgmės, patalpų neatitikimo higienos normoms, taip pat dėl netinkamo maitinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka.

4. Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI atvyko 2013 m. rugpjūčio 14 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2014 m. birželio 12 d., daugiau į Šiaulių TI atvykęs nebuvo.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. birželio 12 d. ir sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes tik 2017 m. liepos 11 d. (spaudas ant voko, b. l. 20) kreipėsi į teismą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas. Nustatęs, jog pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2017 m. liepos 11 d. Šiaulių TI nebuvo, teismas sprendė, jog Šiaulių TI neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, nepažeidė.

III. 9. Pareiškėjas V. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti jaują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

10. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, ir kad ieškinio senaties pradžia turi būti pradėta skaičiuoti nuo skundo teismui surašymo dienos, nes tik tuomet pareiškėjas teigia sužinojęs apie jo teisių pažeidimą.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas byloje nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Byloje nėra įvardytos objektyvios priežastys ir nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių svarbias aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 11 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. birželio 12 d. ir kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatyto pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpio, o tik nurodo, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo skundo teismui surašymo dienos, nes tik tuomet pareiškėjas sužinojo apie jo teisių pažeidimą.

16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-116/2011).

17. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 2013 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. birželio 12 d., o į teismą kreipėsi tik 2017 m. liepos 11 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 20), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį.

18. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

19. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl senaties termino pagrįstai neatnaujino.

21. Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.). Taigi nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ieškinio senaties terminą, priėmė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų neatitinkantį sprendimą.

22. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. C. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramutė Ruškytė