2020-12-02 Nr. AB-22724-3-62-3-02922-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2033-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02922-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN; juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 37 494,45 Eur turtinei žalai ir 3 420 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN), atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Kybartų PN buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš Teisingumo ministerijos kuriamų nekokybiškų teisės aktų, Kalėjimų departamento pareigų nevykdymo, nekontroliuojant pavaldžios institucijos. Taip pat jis žalą kildino iš Kybartų PN neteisėtų veiksmų, netinkamai organizuojant maitinimą, neužtikrinant tinkamos temperatūros, neaprūpinant higienos ir buities priemonėmis. Nurodė, kad atliko bausmę patalpose, kurios įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose, buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, per mažo ploto, neizoliuoti nuo likusios patalpos.

Patalpose nuo sienų ir lubų krisdavo tinkas, grindys buvo suirusios ir išdaužyto betono, vėdinimo sistemų nebuvo, tvyrojo drėgmė ir smarvė. Patalpose nuolat būdavo šalta, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Patalpos įrengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, trūko baldų, vietoje lovų duoti savadarbiai gultai. Pareiškėjas teigė, kad jis diskriminuojamas, nes vyrams išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, o moterims – 2. Aprūpinimas muilu buvo nereguliarus ir nepakankamas.

Nebuvo išduodamos indų plovimo priemonės, antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas, minkštasis inventorius buvo tik dezinfekuojamas, bet niekada nebuvo skalbiamas. Kameroje nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas vienam asmeniui, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Visose patalpose sienos buvo paveiktos pelėsio, lubos virš sanitarinių mazgų buvo šlapios. Patalpose nuolat būdavo parazitų. Buvo tiekiamas netinkamas maitinimas, nustatytos per mažos maisto normos, dėl to pareiškėjas nuolat jausdavo alkį. Nurodė, kad nebuvo aprūpinamas pajamomis, dėl to nebuvo užtikrintas orus jo ir jo šeimos gyvenimas.

Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Turtine žala pareiškėjas įvardijo atsakovo ir jo atstovų, jo nuomone, neteisėtai gautą naudą – sutaupyta aprūpinimo normose numatytų higienos ir buities priemonių vertė, patalpų įrengimo trūkstamų priemonių vertė, diskriminacinio maitinimo verčių skirtumas, nesuteiktų privalomųjų pajamų dydis.

Patirta neturtine žala pareiškėjas įvardijo tai, kad dėl kankinimo alkiu, nepakankamo aprūpinimo higienos ir buities priemonėmis bei neaprūpinimo pajamomis sutriko jo visavertis gyvenimas, jis negalėjo rūpintis šeima, patyrė dvasinį sukrėtimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas Kybartų PN atsiliepime į skundą nurodė, jog Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 m., po to, kai statiniai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. pripažinimo tinkamais naudotis aktu ir 2006 m. birželio 14 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktu Nr. AS4-52. Pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pataisos namuose esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, kai kuriose papildomai buvo įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija. Įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Nuteistieji buvo aprūpinami valymo priemonėmis. Nuteistieji nuolat gadina įstaigos turtą, todėl kamerų remontas atliekamas pagal poreikį, gavus informaciją ar prašymą, o sugadintas inventorius yra nuolat atnaujinamas. Iki 2017 m. sausio 1 d. kiekvienam nuteistajam buvo išduodamos higienos priemonės pagal teisės aktų reikalavimus. Nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos normos išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir tik paprašius raštu. Pataisos namuose yra sudarytos sąlygos nuteistiesiems skalbti ir džiovinti drabužius. Patalynė skalbiama centralizuotai. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę po šiltu dušu. Nedirbantys nuteistieji yra maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-447), kuriuo vadovaujantis yra nustatyta pateikiamo maisto energetinė vertė ir kiekis. Maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį-cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Prašė taikyti trejų metų senaties terminą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su norminiais teisės aktais ir manydamas, kad dėl jų jam atsirado žala, neprašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių teisės aktų teisėtumo ištyrimo. Todėl teisingumo ministro priimti įsakymai, kurie nurodyti pareiškėjo skunde, yra teisėti ir nėra pagrindo tirti, ar jie pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Manė, kad nagrinėjamu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neįrodė jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos fakto.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Kalėjimų departamentas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, kad Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos. Pareiškėjas savo nusiskundimus išdėstė abstrakčiai, nepagrindė neturtinės žalos, nepateikė žalą patvirtinančių įrodymų. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas prašo priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą už kalinimą nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d., tačiau jo skundas teisme gautas tik 2018 m. gruodžio 11 d. Teismo vertinimu, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti. Todėl teismas analizavo pareiškėjo nurodytus galimus teisės aktų pažeidimus nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Teisingumo ministerija priėmė nekokybiškus teisės aktus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teismas nurodė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė su tuo susijusias aplinkybes, neįvardino jokių konkrečių Teisingumo ministerijos aktų, pareiškėjo manymu, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo). Taip pat teismas pareiškėjo argumentus dėl žalos, kilusios dėl Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo), atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

12. Remdamas atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose nuo sienų krito tinkas, kalkės, dažai, grindys buvo išdaužytos, buvo neįmanoma atidaryti langų, nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie patalpų būklę. Vis dėlto, teismas nurodė, kad pareiškėjas tik konstatavo grindų, sienų, lubų būklės atitikimo teisės aktams pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų).

13. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, jog sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017). Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetė.

14. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ir pelėsio.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pataisos namų teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamos temperatūros būtų kreipęsis į pataisos namų pareigūnus, administraciją ar kitas institucijas ar organizacijas. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros yra deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

16. Teismas nustatė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu skirti gulimą lentą bei 2016 m. balandžio 8 d. su prašymu skirti naują čiužinį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikiamas prašomas inventorius, pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 8 d. prašydamas išduoti naują čiužinį, jo neatsiėmė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kiek ir kokių baldų trūko, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, todėl pareiškėjo argumentai dėl baldų trūkumo laikytini deklaratyviais ir atmestini.

17. Teismas nustatė, kad byloje yra pateikti pareiškėjo 2017 m. sausio mėn. ir 2018 m. kovo 5 d. prašymai dėl higienos priemonių išdavimo. Kybartų PN atsiliepime į skundą nurodė, kad šie pareiškėjo prašymai abu kartus buvo tenkinti, pareiškėjui higienos priemonės buvo išduotos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl higienos priemonių išdavimo pripažino deklaratyviais ir atmetė. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie priemonių indams plauti išdavimą, tačiau, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad nebuvo išduotos indų plovimui skirtos priemonės, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šių argumentų teismas nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

18. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime nurodytą informaciją, kad gyvenamosios patalpos yra valomos pačių gyventojų, kaip tai numatyta teisės aktuose, valymo priemonės nuteistiesiems išduodamos kiekvieną mėnesį, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų, atmetė pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų patalpų ir neišduodamų valymo priemonių.

19. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas nurodė, jog kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai skalbiami centralizuotai įstaigos skalbykloje pagal pataisos namų direktoriaus patvirtintą tvarką; bendrabučio tipo patalpose kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos, kuriose nuteistieji gali skalbti ir džiovinti skalbinius patys. Nuteistųjų patalynė skalbiama centralizuotai, kaip tai numato teisės aktai. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas bylai aktualiu terminu apie purviną, smirdantį minkštąjį inventorių būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Dėl to teismas pareiškėjo teiginius dėl nešvaraus minkštojo inventoriaus pripažino nepagrįstais.

20. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie nuteistųjų maitinimą, nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams.

21. Teismas, pažymėjęs, pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, nenustatė atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šiuo aspektu.

22. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnio nuostatas, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Byloje yra pateiktas Kybartų PN direktoriaus 2017 m. gegužės 5 d. įsakymas dėl nuteistųjų asmenų atleidimo ir priėmimo į darbą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės 8 d. buvo įdarbintas pagalbiniu darbininku. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovas piktnaudžiavo jam suteikta diskrecijos teise neįdarbindamas pareiškėjo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. prašymu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl socialinės pašalpos skyrimo, šis jo prašymas nebuvo tenkintas, kadangi jo sąskaitoje 2017 m. vasario 3 d. buvo daugiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų suma. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius dėl socialinės pašalpos neskyrimo, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė atsakovo atstovo pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Likusius pareiškėjo argumentus teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

23. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Kybartų PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose (netinkamai vykdomas kenkėjų naikinimas, nepakankamas materialinis aprūpinimas).

24. Teismas nurodė, kad nenustačius neteisėtų pataisos namų veiksmų, t. y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas pažymėjo, kad tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atmetė pareiškėjo skundą.

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

26. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimus, tačiau skundą atmetė. Teismas pažeidė pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą teismą. Buvo pritaikytas neegzistuojantis senaties terminas. Teismas turėjo nagrinėti, ar atsakovo atstovai pažeidė skunde nurodytas pareiškėjo teises, o ne ar pažeidė teisės aktus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams ieškinio senatis netaikoma.

27. Pareiškėjo vertinimu, teismo teiginiai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė aplinkybes, neįvardino jokių konkrečių Teisingumo ministerijos aktų, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą, nepagrindė skundo jokiais teisiniais argumentais, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas teksto išnašose Nr. 12–14 įvardijo konkrečius Teisingumo ministerijos priimtus teisės aktus. Teismo sprendimo 5 puslapio paskutinės pastraipos turinys prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią pareiga paneigti kaltinimus pareiškėjo teisių pažeidimu perkeliama atsakovo atstovams, o žalos įrodinėti neprivaloma.

28. Pareiškėjas teigia, kad teismas nagrinėjo savo susigalvotus klausimus dėl 3,6 kv. m ir 3 kv. m ploto normos pažeidimo. Šias ploto normas prasimanė atsakovo atstovai. Pareiškėjo teisę į žmogiškojo orumo nežeminantį patalpų plotą patvirtina Kankinimų prevencijos Komiteto (CPT) rekomendacijoje (7 kv. m žmogui) ir standartuose (6+4 kv. m ploto formulė), bei Higienos normos HN 76:1999 nuostatos (5 kv. m. žmogui). Šios pareiškėjo teisės nėra panaikintos ar apribotos įstatymu. Teismas naudojo demagogiją, pasisakydamas apie Statybos techninį reglamentą, nors atsakovo atstovai nieko nestato. Pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo faktą (sprendimo 7 psl. paskutinė pastraipa), tačiau nepagrįstai atsisakė pripažinti padarytą neturtinę žalą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą vėdinimo sistemą. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne taisyklių nuostatos, jų laikymasis, o pareiškėjo teisių pažeidimai. Sanitarinis mazgas privalo turėti atskirą oro šalinimo sistemą.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismas vadovavosi melagingais atsakovo atstovo Kybartų PN pareiškimais ir paaiškinimais. Atsakovo atstovo teiginiai, kad pataisos namuose esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal taisykles ir atitinka reikalavimus, yra melas. Jokios ventiliacijos tualetuose nėra ir šio klausimo pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo.

30. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas skundžiamame sprendime vartojo demagogiją pareikšdamas, kad prievolę rūpintis gyvenamųjų patalpų švara bei tvarkos palaikymu pareiškėjui sukuria Higienos normos HN 154:2015 17 punktas, kuris tuo pačiu tarsi atleidžia atsakovo atstovą nuo pareigos užtikrinti patalpų švarą. Pareigas pareiškėjui sukurti gali tik įstatymai. Pareiga užtikrinti patalpų švarą ir tvarką teisės aktais yra nustatyta atsakovo atstovui. Aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija gyvenamųjų patalpų nevalydavo, valymo priemonėmis pareiškėjo neaprūpindavo ir tvarkos šiose patalpose neužtikrindavo, yra pareiškėjo teisių pažeidimas. Patalpų tinkama temperatūra nebuvo užtikrinta tiek pavasarį išjungus katilinę, tiek rudenį dar neįjungus katilinės, tačiau privalomų elektrinių šildytuvų į patalpas atsakovo atstovas neišduodavo. Pareiškėjas neprivalėjo kreiptis nei į įkalinimo įstaigos administraciją, nei į jokią kitą instituciją dėl elektrinių šildytuvų išdavimo ar dėl netinkamos temperatūros.

31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas darė logines klaidas, vertindamas Kybartų PN paaiškinimus, kad patalpos inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis aprūpinimo normomis (skundžiamo sprendimo 9 psl. 5 pastraipa). Teismas skundžiamame sprendime naudojo demagogiją pareikšdamas, esą pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kiek ir kokių baldų trūko. Pareiškėjo skundo V skirsnyje „Žalos dydis“ 3 punkte (skundo 55 psl.) yra aiškiai išvardinta, kiek kokių baldų pareiškėjui nebuvo išduota. Teismas, pripažinęs, kad iki 2017 m. sausio 1 d. kalinamiems asmenims buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, taip pat kad nebuvo išduodamos indų plovimo priemonės, nepagrįstai atsisakė atlyginti tuo padarytą žalą.

32. Pareiškėjas nurodo, kad Kybartų PN meluoja, teigdami, jog drabužiai skalbiami centralizuotai. Už kalinamų asmenų lėšas įsigytas buitines skalbimo mašinas atsakovo atstovas byloje įvardija įstaigos inventoriumi. Pareiškėjo teisės praustis duše ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę įtvirtintos Europos kalinimo taisyklėse, jokia higienos norma jos negali riboti.

33. Pareiškėjo įsitikinimu, jo teisė gauti pajamas, pakankamas oriam jo ir jo šeimos pragyvenimui, nepriklauso nuo to, ar atsakovo atstovai aprūpino pareiškėją darbu. Atsakovo atstovai visų pirma privalo aprūpinti kalinamą asmenį pajamomis ir tik po to turi pasirinkimo teisę, aprūpinti ar neaprūpinti kalinamą asmenį darbu.

34. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl patalpų perpildymo esant nepakankamam sanitarinių įrengimų kiekiui, dėl netinkamo lovų įrengimo, savadarbių, dviaukščių lovų įrengimo, lovų su pasibaigusiu eksploatavimo terminu naudojimo, dėl čiužinių eksploatavimo be užvalkalų, dėl buities kambario nebuvimo, lygintuvo, žirklių nebuvimo, dėl sveikatos priežiūros paslaugų neteikimo, dėl diskriminavimo maitinant.

35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Marijampolės PN be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai įvertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, ir kad palaiko teismo argumentus.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teisingumo ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, nurodo, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų.

38. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis įstatymo nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo už netinkamas pareiškėjo laikymo Kybartų PN sąlygas nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d.

40. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimui priteisti žalos, patirtos nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d., atlyginimą taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir išanalizavęs pareiškėjo laikymo sąlygas nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. pareiškėjo skundą atmetė, konstatuodamas, kad nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu, atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

43. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikytina. Iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (žr. CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Pareiškėjas būtent ir siekia žalos atlyginimo, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

44. Atsižvelgiant į tai, kas iš dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimų taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo aspektu išdėstytais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, todėl jų papildomai nekartoja.

45. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

46. Nors pareiškėjas teigia, kad teismas rėmėsi melagingais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, tokia pareiškėjo pozicija nedetalizuota ir nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, sudarančiais pagrindą abejoti atsakovo atstovų pateiktų duomenų ir paaiškinimų teisingumu. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų.

47. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

48. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis skunde tik abstrakčiai nurodė aplinkybes, neįvardino jokių konkrečių Teisingumo ministerijos aktų, pažeidusių jo teises ir sukėlusių neturtinę žalą, teigia, kad skundo teksto išnašose Nr. 12–14 įvardijo konkrečius Teisingumo ministerijos priimtus teisės aktus. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Taigi pareiškėjas turi pateikti pakankamai detalizuotą aplinkybių, iš kurių kildina prašomą priteisti žalą, apibūdinimą, paaiškinti, kodėl ir kokia žala jam dėl jų kilo. Taigi vien tik išvardyti Teisingumo ministerijos priimtus teisės aktus nepakanka. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo).

49. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad, jo įsitikinimu, teismas nepagrįstai taikė 3,6 kv. m ir 3 kv. m gyvenamojo ploto normą. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999), buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, t. y. gerokai prieš šioje byloje nagrinėjamą ginčo laikotarpį. Kadangi Higienos norma HN 76:1999 buvo patvirtinta ne įstatymu, o sveikatos apsaugos ministro įsakymu, jai (įskaitant visas jos nuostatas) panaikinti (pripažinti netekusia galios) nebuvo būtina priimti įstatymą.

50. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 111.1 punkte (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) įtvirtintas minimalus 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 111.2 punkte – minimalus 3,6 kv. m plotas kamerų tipo patalpose. Jokie kiti analizuojamu laikotarpiu galioję imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju teismas taikė netinkamą gyvenamojo ploto normą.

51. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad kamerų tipo patalpos buvo priskirtos negyvenamosioms patalpoms, įvertinęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ nuostatas ir nusprendęs, kad tai, jog Kybartų PN pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinio skundo deklaratyvus teiginys, kad teismas naudojo demagogiją, pasisakydamas apie statybos techninį reglamentą, nors atsakovo atstovai nieko nestato, atmestinas kaip nepagrįstas. Minėti teisės aktai reglamentuoja statinių klasifikavimą ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jie taikytini tik statybos metu.

52. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 7 lapo paskutinėje pastraipoje konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo faktą, tačiau nepagrįstai atsisakė pripažinti padarytą neturtinę žalą. Teismas sprendimo 7 lapo paskutinėje pastraipoje, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos sienų, grindų būklės, nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie patalpų būklę, ir nurodė, kad pareiškėjas tik konstatavo grindų, sienų, lubų būklės atitikimo teisės aktams pažeidimus, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų). Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas aptariamu aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo.

53. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles ir sprendžiama, ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė savo teiginius, o atsakovas juos paneigė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-156-822/2018; 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė tik bendro pobūdžio aplinkybes dėl netinkamos lubų būklės, dėl grindų būklės apskritai deklaratyviai nurodė tik teisės aktų reikalavimus dėl grindų įrengimo ir būklės, šių savo teiginių nekonkretizuodamas, nenurodydamas, nei kuriose patalpose, nei kada šie jo nurodyti pažeidimai egzistavo. Todėl šie jo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti. Dėl sienų būklės pareiškėjas pakankamai konkrečiai įvardijo, kad bendrabučio kambariuose, besiribojančiuose su prausyklomis, ant sienų tinkas buvo ištrupėjęs nuo drėgmės, veisėsi pelėsis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-552/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-756/2017; 2017 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-108-822/2017). Taip pat pridurtina, kad netinkamas higienos sąlygas gali patvirtinti arba paneigti byloje esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, dezinfekcinių priemonių išdavimo žurnalai ir pan.), todėl atsižvelgus į tai, pareiškėjo nurodomi pažeidimai konstatuojami arba paneigiami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-790-624/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė jokių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ar kitų duomenų apie pareiškėjo nurodytų patalpų sienų būklę. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis nurodyta teismų praktika, nagrinėjamu atveju pripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad tam tikrose bendrabučio tipo patalpose nuo sienų krito tinkas, buvo pelėsio.

54. Dėl apelianto teiginių, kad šioje byloje nepagrįstai buvo nagrinėta, ar nebuvo pažeisti teisės aktai, o ne ar egzistavo pareiškėjo teisių pažeidimai, teisėjų kolegija pažymi, kad kalinimo sąlygos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie turi privalomąją galią, todėl sprendžiant, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, būtent ir vertintina, ar atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Dėl to aptariami pareiškėjo argumentai vertintini kaip jo subjektyvi nuomonė, todėl atmestini.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl daugelio pažeidimų akcentuoja, kad neturėjo kreiptis nei į įkalinimo įstaigos administraciją, nei į jokią kitą instituciją, nes tokiems ginčams netaikoma išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teisėjų kolegija sutinka, kad išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka tokiems ginčams nėra taikoma, tačiau pažymi, kad tokios tvarkos laikymosi pirmosios instancijos teismas ir nereikalavo. Pareiškėjo skundas buvo priimtas ir nagrinėjamas teisme iš esmės, vertinant visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus (pažeidimus). Šiuo atveju teismas, kaip vieną iš aktualių faktinių aplinkybių, nurodė tai, kad pareiškėjas dėl tam tikrų netinkamų sąlygų jo kalinimo metu į atsakovo atstovą nesikreipė, ir tai įvertino kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

56. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus dėl atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge įrengimo ir atmetė šiuos pareiškėjo nusiskundimus nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, argumentuodamas tuo, kad teisės aktuose nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu, jų papildomai nekartoja.

57. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas darė logines klaidas, vertindamas Kybartų PN paaiškinimus, kad patalpos inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis aprūpinimo normomis (skundžiamo sprendimo 9 psl. 5 pastraipa). Teismas minėtoje pareiškėjo nurodytoje sprendimo dalyje nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu skirti gulimą lentą bei 2016 m. balandžio 8 d. su prašymu skirti naują čiužinį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikiamas prašomas inventorius, pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 8 d. prašydamas išduoti naują čiužinį, jo neatsiėmė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai dėl abstrakčiai įvardytų loginių klaidų, šių argumentų nedetalizuojant ir nesiejant su konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo pripažinti aptariamas teismo išvadas nepagrįstomis.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad jis skunde pateikdamas prašomos priteisti turtinės žalos apskaičiavimą, išvardijo, kiek ir kokių baldų jam nebuvo išduota. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašė priteisti jam turtinę žalą, pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, kaip pasireiškė jam padaryta turtinė žala, kaip ji apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas, pateikdamas turtinės žalos apskaičiavimą, nurodė, jo manymu, jam nepagrįstai neišduotų baldų vertes, tačiau jų niekaip nepagrindė, taigi pareiškėjo nurodyti subjektyvūs skaičiavimai nepatvirtina, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.

59. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo teise praustis duše ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, pažymėtina, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Higienos normos HN 134:2015, kuri yra norminis aktas, turinti privalomą teisinę galią, 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, todėl darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas sąlygas naudotis dušu nepažeistos.

60. Higienos normos 134:2015 37 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pareiga nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose bei įstaigos administracijos pareiga išduoti valymo inventorių ir priemones. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo aktyvus ir rūpinosi, jog jo gyvenamojoje patalpoje būtų palaikoma švara ir tvarka, o įstaigos administracija jam nesuteikė reikiamų priemonių. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis šiuo aspektu.

61. Pareiškėjas teigia, jog teismas, pripažinęs, kad iki 2017 m. sausio 1 d. kalinamiems asmenims buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, taip pat kad nebuvo išduodamos indų plovimo priemonės, nepagrįstai atsisakė atlyginti tuo padarytą žalą. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl tualetinio popieriaus išdavimo. Pareiškėjo argumentus dėl indų plovimo priemonių teismas taip pat atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Taigi, teismas neturėjo pagrindo dėl šių nusiskundimų priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

62. Pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl pareiškėjo neaprūpinimo pajamomis ir šiuo aspektu pagrįstai pareiškėjo teisių pažeidimo nenustatė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nekartoja, o tik papildomai akcentuoja, kad kalinimo įstaiga neturi besąlyginės pareigos aprūpinti kalinamus asmenis pajamomis. Piniginės išmokos gali būti skiriamos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintomis Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad egzistavo sąlygos, sudarančios pagrindą jam skirti socialinę pašalpą, išskyrus abstrakčius teiginius dėl, jo manymu, pataisos įstaigai tenkančios besąlyginės pareigos jį aprūpinti pajamomis, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje nepagrindė atsakovo atstovo pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų dėl patalpų perpildymo esant nepakankamam sanitarinių įrengimų kiekiui, dėl netinkamo lovų įrengimo, savadarbių, dviaukščių lovų įrengimo, lovų su pasibaigusiu eksploatavimo terminu naudojimo, dėl čiužinių eksploatavimo be užvalkalų, dėl buities kambario nebuvimo, lygintuvo, žirklių nebuvimo, dėl sveikatos priežiūros paslaugų neteikimo, dėl diskriminavimo maitinant.

64. Pirmiausia akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus dėl maitinimo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neneigia, jog jo maitinimas buvo organizuojamas vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintomis ir ginčo laikotarpiu galiojančiomis normomis, nustatytomis teisės aktuose. Tai, kad skirtingi valgiaraščiai sudaryti dėl objektyvių skirtumų, išaiškinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2877-624/2017; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2258-624/2019). Pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su jo, kaip teigiama, diskriminavimu, yra abstraktūs, nesusieti su jo individualia situacija ir neaiškiai suformuluoti. Iš pareiškėjo skundo argumentų šiuo aspektu nėra pagrindo manyti, kad jis buvo išskiriamas iš kitų asmenų, turėjusių tokį pat statusą, todėl jo teiginiai dėl diskriminavimo nėra pagrįsti.

65. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jis pasisakė dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su patalpų perpildymų (asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu), dėl jo aprūpinimo baldais. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neišnagrinėjo jo skundo argumentų. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92). Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat vadovaujasi šia praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; kt.). Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad nebuvo išduodami užvalkalai čiužiniams, trūko medicinos darbuotojų, kad stomatologinės paslaugos apėmė tik dantų rovimą, kad „karantine“ nebuvo patikrinta pareiškėjo sveikata, išdėstė bendro pobūdžio nusiskundimus dėl buities kambario nebuvimo, lygintuvo, žirklių nebuvimo, tačiau šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo, aiškiai neįvardijo, kada jo teisės ir kaip konkrečiai buvo pažeistos, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, likę bendro pobūdžio, deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

67. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

68. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

69. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).

70. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

71. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

72. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį ir trukmę (nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose: nuo sienų krito tinkas, buvo pelėsio, be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo netinkamai vykdomas kenkėjų naikinimas, nepakankamas materialinis aprūpinimas), atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl šių pažeidimų būtų kilusios ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), jog atsakovo atstovo atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, jog būtų pagrindas pareiškėjui priteisti kompensaciją pinigais už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kybartų PN buvo pažeista.

73. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta apimtimi, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kybartų PN buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. Z. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo D. Z. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kybartų pataisos namuose (po reorganizavimo juridinio asmens Kybartų pataisos namų teisių ir pareigų perėmėjas – Marijampolės pataisos namai), buvo pažeista. Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius