2021-02-10 Nr. AB-2942-3-61-3-04530-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1849-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04530-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 23.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Utenos kolegija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. KS-288 „Dėl G. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas, sprendęs klausimus dėl savo sūnų darbo sutarčių nutraukimo, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas; Įstaigos lėšomis apmokėjęs asmeninio pobūdžio publikacijų rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas;

2.2. Sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai nustačius faktines aplinkybes, neįvertinus dalies reikšmingų duomenų ir paaiškinimų, todėl naikintinas. Komisija nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, sprendęs sūnų darbo sutarčių nutraukimo klausimus, pažeidė Įstatymo nuostatas. Interesų konfliktą sukelia ar gali sukelti ne bet kokia situacija, o tik ta, kurioje yra tiesioginis ir aiškus asmens privatus interesas, o šiuo atveju pareiškėjas neturėjo asmeninio suinteresuotumo. Pareiškėjas atlikto tyrimo vertinamuoju laikotarpiu darbo sutarčių dėl sūnų įdarbinimo viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) Utenos kolegijoje (toliau – ir Kolegija) nesudarė. Pareiškėjo sūnus B. B. dirbo ūkio darbuotoju ir buvo pavaldus Ūkio tarnybos vadovui. S. B., dirbęs Kolegijos dėstytoju, buvo pavaldus Kolegijos verslo ir technologijos fakulteto dekanui, tačiau Komisija nepagrįstai nevertino, jog pareiškėjas neturėjo įtakos sūnų darbui Kolegijoje, jų darbo nekontroliavo ir neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo dėl šių asmenų darbo Kolegijoje. Pareiškėjas, priimdamas Sprendime nurodytus įsakymus ir įformindamas terminuotų darbo sutarčių nutraukimus, pagal teisės aktų reikalavimus tik įformino įvykusį darbo sutarčių pasibaigimo faktą;

2.3. Nesutiktina, kad pareiškėjas, Kolegijos lėšomis apmokėjęs publikacijos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo nuostatas. Tam, kad būtų konstatuoti Įstatymo pažeidimai, būtina nustatyti, kad asmuo, pažeisdamas jo veiklą valstybinėje tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų normas, naudojosi pareigomis arba įstaigos turtu, siekdamas asmeninės naudos gavimo. Sprendime nurodoma, jog Kolegija su VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondu sudarė sutartį, pagal kurią Kolegija įsipareigojo parengti ir leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ išspausdinti straipsnį apie Kolegiją ir jos vadovą. Dėl to Komisijos išvada, jog pareiškėjas sudarė sutartį su leidykla dėl publikacijos apie pareiškėją parengimui, yra nepagrįsta. Pareiškėjas nėra publikacijos, paskelbtos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“, autorius ar redaktorius. Už straipsnio turinį atsako straipsnio autorius. Jeigu, Komisijos vertinimu, straipsnio turinys nepakankamai atspindi Kolegijos veiklą, tai leistų nebent kelti klausimą dėl to, ar straipsnį įsipareigojęs parengti VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas tinkamai įvykdė savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, bet tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymą. Aplinkybę, jog pareiškėjas nepadarė jokio Įstatymo pažeidimo, patvirtina ir tai, kad parengtos publikacijos tekstas buvo derintas su užsakovu (Kolegija);

2.4. Leidinio „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ užsakymas ir apmokėjimas negali būti laikomas pareiškėjo neteisėtais ar Įstatymo reikalavimus pažeidžiančiais veiksmais. Sprendimas užsakyti leidinius buvo priimtas kolegialiai Kolegijoje vykusiame pasitarime, tai nebuvo vienasmeniškas pareiškėjo sprendimas. „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ yra riboto tiražo leidinys, kuriame pateiktos daugelio sėkmingiausių Lietuvos asmenų biografijos. Tokio leidinio turėjimas Kolegijai reikalingas švietimo ir akademiniams tikslams, kuriems leidiniai ir buvo užsakyti. Vien tai, kad tarp kitų sėkmingiausių Lietuvos asmenybių biografijų leidinyje yra pateikta ir pareiškėjo biografija, nepaneigia šio leidinio reikšmės ir Kolegijos poreikio įsigyti minėtą leidinį;

2.5. Sprendime nenurodyta, kokią specialiąją teisės normą ar teisės normas pažeidė pareiškėjas dėl to, kad leidiniuose „Lietuvos 100-mečio vadovai“ ir „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ buvo išspausdintos ginčo publikacijos. Sprendime remiamasi tik blanketinėmis Įstatymo 3 straipsnio normomis, dėl ko nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkto nuostatas. Be to, minėta norma nenustato konkrečių elgesio taisyklių, kurių pažeidimas galėtų užtraukti atsakomybę.

3. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti tokiais argumentais:

3.1. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis atliko tik formalius veiksmus, reikalingus terminuotųjų darbo sutarčių pabaigai įforminti, pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos. Įstatymo 11 straipsnis nenumato išimčių sprendimų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, priėmimui, t. y. priimant tokius sprendimus galioja bendrosios interesų konfliktų valdymo taisyklės;

3.2. Komisija neturi pareigos nustatinėti, kokius padarinius pareiškėjui ar jo artimam asmeniui sukelia interesų konfliktą keliantis sprendimas, kurio priėmimo procedūrose valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo dalyvauja. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo veikloje formaliai egzistavo aplinkybė (sūnų pareigos Kolegijoje), kuri, susiklosčius tam tikroms tarnybinės veiklos aplinkybėms (būtinybė spręsti klausimus dėl sūnų terminuotų darbo sutarčių nutraukimo), tapo interesų konflikto priežastimi, atsiribojant nuo bet kokių šiais sprendimais sukuriamų padarinių vertinimo. Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Todėl nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas artimam asmeniui, kadangi net ir nenaudingas sprendimas artimam asmeniui gali sukelti interesų konfliktą. Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, būtina išsiaiškinti tik tą aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus;

3.3. Pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju Įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Savo poziciją jis grindžia tik Komisijos nustatytomis ir Sprendime aprašytomis aplinkybėmis, jog sutartis dėl publikacijos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ rengimo ir leidybos buvo sudaryta ne jo iniciatyva, kad sprendimas dėl sutarties sudarymo priimtas kolegialiai, kad pareiškėjas nėra parengtos publikacijos autorius, kad išankstinės sąskaitos apmokėjimo metu paslaugos teikėjas buvo įsipareigojęs parengti publikaciją apie Kolegijos veiklą ir jo vadovą. Vertinant pareiškėjo Įstatymo nuostatų pažeidimo aplinkybes, nėra reikšminga, kieno iniciatyva minėtoji sutartis buvo sudaryta ir kas buvo publikacijos autorius. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ne į VšĮ Visuomeninių iniciatyvų fondo pateiktų komercinių pasiūlymų dėl publikacijos parengimo ir leidybos turinį, o į sudarytosios sutarties pagrindu suteiktos paslaugos (parengtos publikacijos) tekstą, iš kurio matyti, kad joje pateikta išskirtinai asmeninio pobūdžio informacija apie pareiškėją, o ne apie Kolegiją, kuriai tuo metu jis vadovavo. Komisijos poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Vidaus audito skyriaus atlikto Kolegijos veiklos ir finansinio audito 2018 m. rugpjūčio 28 d. ataskaitoje pateiktos išvados, kuriose nurodoma, jog Kolegijos lėšomis apmokėtuose straipsniuose pateikta informacija išskirtinai susijusi tik su buvusio Kolegijos direktoriaus asmenine darbine veikla, todėl kyla abejonių, kad Kolegijos lėšos buvo panaudotos asmeniniams tikslams. Be to, fakto, kad leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ publikacijos tekstas yra asmeninio pobūdžio, neginčija ir pareiškėjas;

3.4. 2018 m. balandžio 8 d. pareiškėjas sudarė sutartį (užsakymą) su bendrove „BPH-British Publishing House Ltd“, kurios objektas buvo jo biografijos publikavimas enciklopedijoje. Joje pateiktas trumpas pareiškėjo biografijos faktų dėstymas. Pareiškėjo biografija buvo parengta bendrovės redaktoriaus. Nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjo biografijos publikavimas enciklopedijoje buvo apmokėtas Kolegijos lėšomis, o tai suponuoja, kad pareiškėjas pasinaudojo Kolegijos vadovo statusu bei jam suteiktais įgaliojimais asmeninei naudai ir Kolegijos lėšas panaudojo ne tarnybos tikslams. Be to, abu enciklopedijos egzemplioriai iki Komisijos posėdžio, t. y. 2018 m. lapkričio 22 d., buvo pareiškėjo žinioje;

3.5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, siekdama konstatuoti pažeidimą pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, turėjo nurodyti ir konkrečias elgesio taisykles nustatančių Įstatymo straipsnių ir jų dalių ar kitų teisės aktų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo kituose straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nėra suformuluotos atskiros nuostatos (elgesio taisyklės), kuriuose būtų detalizuojama 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai, darytina išvada, kad Komisija, priimdama Sprendimą, Įstatymo nuostatas taikė tinkamai;

3.6. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, jog Sprendimas nemotyvuotas ir priimtas neįvertinus reikšmingų aplinkybių. Tyrimą atliekančiai Komisijai buvo pateikti oficialūs Kolegijos dokumentai bei atsakingų įstaigos darbuotojų paaiškinimai, išdėstyti raštu. Tyrimas buvo vykdomas laikantis procedūrų, numatytų specialiame Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme (toliau – ir Komisijos įstatymas). Komisija suteikė pareiškėjui visas galimybes realizuoti savo teisę būti tinkamai išklausytam, o jo pateiktus paaiškinimus raštu taip pat aktyviai tyrė bei vertino, neišskirdama jų iš bendros įrodymų visumos. Tai, kad pareiškėjo pateiktus paaiškinimus Komisija įvertino kaip nepagrįstus, nesuteikia jam pagrindo tvirtinti, kad tai apskritai nebuvo padaryta. Be to, pareiškėjui, ėjusiam Kolegijos vadovo pareigas, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai ir dėl jo veiksmų visuomenei neturi kilti ne menkiausių abejonių.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kolegija atsiliepime į skundą nesutiko su skundu šiais argumentais:

4.1. Kolegialaus sprendimo, sudarant sutartį straipsnio parengimui, Kolegija nepriėmė. Nors pareiškėjas teigė, kad buvo organizuotas „bendras specialus pasitarimas“, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo tokio pasitarimo neorganizavo, tokiu atveju negali turėti dokumentų, kuriuose fiksuojamas kolegialus sprendimas. Be to, Direktorato posėdžių protokolo darbotvarkėje nėra svarstyto klausimo dėl publikacijos rengimo ir paskelbimo leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“. Kolegijoje vykusiuose pasitarimuose nebuvo svarstytas klausimas dėl viešinamo sutarties sudarymo ir straipsnio parengimo;

4.2. Sutarties tekstas nebuvo derintas su kitais Kolegijos atstovais. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jis tekstą derino su R. K., kadangi elektroniniu paštu ji nurodė: „Laba diena. Direktoriaus sprendimas – tekstą trumpinti. Po švenčių atsiųsime sutrumpintą variantą“. Minėtas teiginys traktuotinas ne kaip derinimas su Kolegijos atstovais, o kaip vienasmenis pareiškėjo sprendimas;

4.3. Viešinimo sutartis yra sudaryta su VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondu. Sutartis su straipsnį rengusia žurnaliste D. Ž. nebuvo sudaryta, todėl visus sutartyje prisiimtus įsipareigojimus privalo vykdyti VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas, atstovaujamas direktoriaus A. A.. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog parengtos publikacijos tekstas buvo derintas su užsakovu (Kolegija), tą patvirtina ir VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondo vadovas, tačiau elektroniniame susirašinėjime atsispindi išimtinai A. A. teiginiai, dokumentų, patvirtinančių sutarties sąlygas ir straipsnio teksto derinimą su R. K. nėra;

4.4. Pareiškėjo teiginys, kad „nei Kolegija, nei pareiškėjas už publikacijos rengimą nemokėjo ir neturėjo mokėti“ neatitinka tikrovės. Pareiškėjas derino biografiją ir kitas publikacijos detales elektroninėmis priemonėmis, kurios Kolegijai nėra žinomos. Pareiškėjas viršijo įgaliojimus ir vienasmeniškai sprendė apie publikacijos turinį bei užsakymą. Kolegija dviejų enciklopedijų nėra gavusi, leidiniai nėra užpajamuoti ir inventorizuoti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad Komisija 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu nusprendė pripažinti, jog buvęs Kolegijos direktorius, pareiškėjas, sprendęs savo sūnų darbo sutarčių nutraukimo klausimus, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, įstaigos lėšomis apmokėjęs asmeninio pobūdžio publikacijų rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas įformino savo sūnų darbo sutarčių nutraukimą, tačiau pareiškėjas mano, kad jis ne tik nepažeidė Įstatymo nuostatų, įformindamas darbo sutarčių nutraukimą, nes jokio konflikto nebuvo (nei pareiškėjas, nei sūnūs negavo jokios naudos, pareiškėjas tik įformino faktą, numatytą įstatymais), bet ir apskritai Komisija negalėjo tirti tokių faktinių aplinkybių, nes, esą, Komisija turėjo nagrinėti aplinkybes, apibrėžtas tyrimo dalyku, t. y. susijusias su pareiškėjo sūnų įdarbinimu, o ne jų sutarčių nutraukimu.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo gynybine pozicija. Pabrėžė, kad Komisija neturi pareigos nustatinėti, kokius apčiuopiamus (realius) padarinius pareiškėjui ar jo artimam asmeniui sukelia interesų konfliktą keliantis sprendimas, kurio priėmimo procedūrose valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo dalyvauja. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo veikloje formaliai egzistavo aplinkybė (sūnų pareigos Kolegijoje), kuri, susiklosčius tam tikroms tarnybinės veiklos aplinkybėms (būtinybė spręsti klausimus dėl sūnų terminuotų darbo sutarčių nutraukimo), tapo interesų konflikto priežastimi, atsiribojant nuo bet kokių šiais sprendimais sukuriamų padarinių vertinimo. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Todėl nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas artimam asmeniui, kadangi net ir nenaudingas sprendimas artimam asmeniui gali sukelti interesų konfliktą. Vertinant, ar buvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, būtina išsiaiškinti tik tą aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant priimant ar kitaip paveikiant sprendimus. Priimant sprendimus privaloma vengti net šališkumo regimybės.

9. Teismas, įvertinęs faktą, kad Kolegijos bendruomenei toks pareiškėjo privačių ir viešų interesų konflikto, pareiškėjo šališkumo įspūdis, regimybė kilo dėl pareiškėjo sūnų darbo sutarčių, be kita ko, jų nutraukimo, todėl ginčas persikėlė į Komisiją, sutiko su Komisijos Sprendime padarytomis išvadomis, kad net pareiškėjo sūnų darbo sutarčių nutraukimo įforminimas sukėlė abejones dėl interesų konflikto, dėl pareiškėjo šališkumo, įforminant tokių darbo sutarčių nutraukimą. Teismas vertino, kad Komisija pagrįstai šiuo aspektu konstatavo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, t. y. viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad Komisija neperžengė tyrimo ribų, nes tokio tyrimo kontekste sąvoka „įdarbinimas“ turėtų būti suprantama kaip apimanti bet kokius (net ir formalius) pareiškėjo veiksmus, susijusius su pareiškėjo sūnų darbo santykiais, be kita ko, ir su savo sūnų darbo sutarčių nutraukimu.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad leidinių „Lietuvos 100-mečio vadovai“ ir „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ užsakymas buvo išimtinai Kolegijos interesas, dėl ko pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų, teismas pažymėjo, kad iš trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo matyti, jog Kolegijos bendruomenė vertina, kad minėtieji leidiniai, įvertinus jų turinį, buvo paties pareiškėjo užgaida, o, kadangi pareiškėjas buvo Kolegijos vadovas, tai tokiam pareiškėjo sprendimui niekas ir nesipriešino (bet ir nesutiko). Teismas atkreipė dėmesį, kad iš esmės publikacijose yra pateikta pareiškėjo asmeninio pobūdžio informacija, o Kolegijos paminėjimas – epizodinis. Patys leidiniai adresuojami asmenybių, o ne institucijų pristatymui: „Lietuvos 100-mečio vadovai“ ir „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“. Teismas sprendė, kad Komisija, įvertinusi, jog publikacijų parengimas buvo iš esmės pareiškėjo interesas, kad leidiniai, kuriose buvo publikacijos, pirkti už Kolegijos lėšas, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, t. y. viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nesinaudoti ir neleisti naudotis jokiu valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai. Teismas vertino, kad šios bylos kontekste jokių papildomų specialiųjų normų pažeidimo nustatinėti nėra būtinybės.

III. 11. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

IV. 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą panaikino, perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

15. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui buvo grindžiamas iš esmės trimis aspektais: 1) Komisijos padarytais procedūriniais pažeidimais, kurie gali turėti įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagal ABTĮ normas; 2) Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų taikymu, t. y. ar Komisijai, siekiant konstatuoti tarnybinės etikos pažeidimus, užtenka pateikti nuorodą į Įstatymo 3 straipsnį, kuris yra blanketinė norma, ar būtina nurodyti ir kitus teisės aktų pažeidimus; 3) paties pažeidimo vertinimu ir jo kvalifikavimu. Teismas iš esmės vertino pareiškėjo skundą tik pažeidimo padarymo ir jo kvalifikavimo aspektu, tačiau nepasisakė dėl kitų skundo argumentų.

16. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų. Teismas sprendime nepagrįstai vertino, kad visi kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Nors bylą nagrinėjančiam teismui nėra nustatyto įpareigojimo visais atvejais pasisakyti dėl visų ginčo šalių pateiktų argumentų, teismui suteikiama diskrecija spręsti, kuriuos šalių pateiktus argumentus ir informaciją pripažinti svarbiais, tiriant bylos medžiagą, ir kuriais remtis grindžiant teismo sprendimą, tačiau teismas turi pareigą pasisakyti dėl tų teiginių, kuriais remiantis priimamas ir argumentuojamas bylos sprendimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas ir nevertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su Komisijos galimai padarytais procedūriniais pažeidimais, jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Be to, spręsdamas, kad šios bylos kontekste jokių papildomų specialiųjų normų pažeidimo nustatinėti nėra būtinybės, pirmosios instancijos teismas savo išvados nemotyvavo, nors, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, tokia teismo išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra motyvuotai pagrįsta, kodėl yra pagrindas nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktai yra bendrojo pobūdžio normos, todėl kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei.

V. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas, administracinę bylą išnagrinėjęs iš naujo, 2020 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Komisijos Sprendimo dalį, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas, įstaigos lėšomis apmokėjęs asmeninio pobūdžio publikacijų rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 16,88 Eur sumokėtų žyminių mokesčių, kitą skundo dalį atmetė.

18. Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, akcentuodamas Įstatymo (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 11 straipsnio 1 dalyje, Komisijos įstatymo (Sprendimo priėmimo metu, 2018 m. lapkričio 22 d. galiojusi redakcija) 28 straipsnio 3 ir 5 dalyse, 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, nurodė, kad yra pagrindas pasisakyti dėl procedūrinių pažeidimų, dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkto taikymo situacijai su publikacijomis ir dėl situacijos su sūnų darbo santykiais.

19. Dėl procedūrinių pažeidimų ir su tuo susijusių pareiškėjo argumentų teismas nurodė, kad nors pranešime nurodyta, kad tiriamos aplinkybės, susijusios su sūnų įdarbinimu, visgi iš pranešimo turinio galima suprasti, kad šiuo požiūriu reikšmingos aplinkybės dėl visos darbo santykių eigos. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos teisininkas, mokslininkas, taigi iš pranešimo galėjo suprasti, kad reikšmingos ir tiriamos aplinkybės, susijusios su jo sūnų įdarbinimu kaip tęstiniu reiškiniu (ar nėra interesų konflikto visoje darbo santykių eigoje, įskaitant ir jų pasibaigimą). Pareiškėjas paaiškinimuose Komisijai taip pat pateikė savo poziciją dėl sūnų darbo santykių pradžios, eigos ir pabaigos. Tai patvirtina, kad pareiškėjui buvo suprantama, kad sūnų darbo santykių pabaigos aplinkybės yra tyrimo dalykas. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurias būtų nurodęs, jeigu pranešimo turinys būtų kitoks. Todėl visais reikšmingais aspektais šiuo klausimu galėjo pasisakyti, o Komisijos sprendime sūnų darbo santykių nutraukimo aplinkybių vertinimas nebuvo „siurprizinis“.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, atsakydamas į Komisijos pranešimą, pateikė paaiškinimus, susijusius su publikacija pagal BPH-British Publishing House LTd pasiūlymą (dėl „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“), tiek su publikacija pagal viešinimo sutartį su VšĮ Visuomeninių iniciatyvų paramos fondu. Taip pat iš Komisijos posėdžio stenogramos matyti, kad pareiškėjas teikė paaiškinimus ir apie leidinį „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“ (pateikdamas poziciją kodėl sutiko bendradarbiauti pagal „Britishpedijos“ paaiškinimai apie abiejų leidinių inicijavimą, atsiėmimą). Taip pat pareiškėjas galėjo susipažinti su Komisijos turima medžiaga, o joje pradedant Kolegijos pranešimu, pagal kurį pradėtas tyrimas, buvo konkrečiai nurodytos ir aplinkybės, susijusios su leidiniu „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“. Pareiškėjas teikė paaiškinimus ir Komisija nagrinėjo faktines aplinkybes, susijusias su abiejomis publikacijomis. Taigi negalima daryti išvados, kad Komisijos sprendimas būtų priimtas dėl aplinkybių, dėl kurių jam nebuvo suteikta galimybė pasisakyti. Priešingai, visais reikšmingais aspektais jis savo poziciją pateikė ir nenurodė, kokias aplinkybes būtų nurodęs ar argumentus pateikęs, jeigu pranešimų turinys būtų buvęs kitoks. Todėl Komisijos sprendimas šiuo aspektu negali būti laikomas „siurpriziniu“.

21. Teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, kad buvo pažeistos esminės procedūros ir tai lėmė, kad buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

22. Teismas dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų pažeidimo ir pareiškėjo argumentų šiuo aspektu nurodė, kad Kolegija vertina, jog ginčo publikacijos, įvertinus jų turinį, buvo pareiškėjo pageidavimas (tai matyti iš to, kad pati Kolegija kreipėsi į Komisiją dėl tyrimo ir iš byloje pateikto atsiliepimo). Iš esmės publikacijose yra pateikta pareiškėjo asmeninio pobūdžio informacija, o Kolegijos paminėjimas – tik epizodinis. Teismas taip pat papildomai atkreipė dėmesį, kad patys leidiniai adresuojami asmenybių, o ne institucijų pristatymui: „Lietuvos 100-mečio vadovai“ ir „Sėkmingiausios Lietuvos asmenybės“. Pareiškėjas nepateikia iš esmės jokių racionalių paaiškinimų, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia institucijos viešinimo strategija (pvz., kokią konkrečiai auditoriją tikėtasi pasiekti (tiek kiekio prasme, tiek ir socialinių požymių prasme). Taip pat įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad sprendimas tokiu būdu viešintis buvo priimtas kolegialiai ar vadovaujantis platesnio masto viešinimo planu. Pareiškėjas buvo Kolegijos vadovas, taigi tokiam pareiškėjo sprendimui niekas ir nesipriešino.

23. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jis negalėjo kontroliuoti publikacijos leidinyje „Lietuvos 100-mečio vadovai“ turinio. Kaip pats pareiškėjas nurodė paaiškinime Komisijai, tekstas buvo daug kartų koreguojamas. Iš R. K. elektorinio laiško matyti, kad sprendimus dėl teksto turinio priėmė pareiškėjas. Be to, pareiškėjas galėjo nepriimti paslaugų, jeigu jos suteiktos nekokybiškai, t. y. neatitinka viešinimo sutarties. Šiuo aspektu teismas sutiko su Komisija, kad svarbus pats faktas (galutinis rezultatas), kad už asmeninio pobūdžio publikaciją sumokėta institucijos lėšomis.

24. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pagal sutartį su BPH-British Publishing House Ltd. nemokėjo už publikacijos parengimą, nes mokėjo tik už enciklopedijos egzempliorius. Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas paaiškinimuose Komisijai pateikė argumentus, kodėl apsispręsta viešinti instituciją pasinaudojus publikacija ir už ją mokėti. Pareiškėjo pozicija šiuo klausimu nėra nuosekli. Be to, jeigu, kaip teigiama skunde, nebuvo mokėta už publikacijos parengimą, tuomet apskritai nelieka jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl reikėjo įsigyti enciklopedijos egzempliorių institucijos viešinimo tikslais. Be to, ir enciklopedijos abu egzemplioriai atsidūrė pas pareiškėją, o ne Kolegijoje. Nors BPH-British Publishing House Ltd. sąskaitoje nurodyta suma tik už pačios enciklopedijos egzempliorius (598 Eur), teismas vertino, kad pagal susiklosčiusių santykių turinį buvo sumokėta už publikaciją.

25. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-261-2146/2008, 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1262/2010, 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013), pagal kurią Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktai yra bendrojo pobūdžio normos, todėl kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei. Teismų praktikoje pasisakyta dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies kaip bendro pobūdžio normų, taip pat konkrečiai imant, dėl 3 punkto nuostatų draudžiančių naudotis pareigomis asmeninei naudai gauti. Šiuo atveju taip pat kyla klausimas dėl pareiškėjo gautos asmeninės naudos kriterijų (Įstatymo 3 straipsnio 3 punktas draudžia naudotis pareigomis asmeninei naudai, 6 punktas formuluoja draudimą naudotis valstybės valdomu turtu), o Įstatymo 3 straipsnyje tokie kriterijai nėra nustatyti, todėl reikalingas kitų teisės aktų taikymas.

26. Teismas pažymėjo, kad Komisija be Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktų nenurodė kito teisės akto, kurį būtų pažeidęs pareiškėjas, todėl tinkamai pažeidimo nekvalifikavo, t. y. neįvardijo konkretaus pažeidimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas taip pat neteikė argumento, kad būtų pažeistas konkretus teisės aktas. Todėl nesant pažeisto kito (ne Įstatymo) konkretaus teisės akto, pažeidimas konstatuotas nepagrįstai, todėl šioje dalyje Komisijos sprendimas naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, t. y. naikintina ta Komisijos sprendimo dalis, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkto nuostatas, įskaitant rezoliucinės dalies 3 punktą.

27. Teismas dėl pareiškėjo sūnų įdarbinimo nurodė, kad Komisija teisingai konstatavo, kad sūnų turtiniai ar neturtiniai interesai yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens privatūs interesai. Taigi sūnų darbo eigos klausimai laikytini ir pareiškėjo privačiais interesais. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo veikloje formaliai egzistavo aplinkybė (sūnų pareigos Kolegijoje), kuri, susiklosčius tam tikroms tarnybinės veiklos aplinkybėms (būtinybė spręsti klausimus dėl sūnų terminuotų darbo sutarčių nutraukimo), tapo interesų konflikto priežastimi, nepriklausomai nuo sprendimais sukuriamų padarinių vertinimo. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Todėl nėra reikšminga, ar priimtas sprendimas yra naudingas artimam asmeniui, kadangi net ir nenaudingas sprendimas artimam asmeniui gali sukelti interesų konfliktą. Vertinant, ar buvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys, būtina išsiaiškinti tik tą aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus. Priimant sprendimus privaloma vengti net šališkumo regimybės. Taigi šiuo atveju Komisija pagrįstai konstatavo, kad Pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

VI. 28. Atsakovas Komisija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Sprendimas ir priimti naują sprendimą – tenkinti Komisijos skundą ir Sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas priimtas klaidingai aiškinant ir taikant Įstatymo nuostatas bei nukrypstant nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte bendrosios nuostatos pavidalu suformuota valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privalomo elgesio taisyklė kituose Įstatymo straipsniuose nėra detalizuojama. Tai reiškia, kad Įstatymo leidėjas nustatė pareigą nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, kuri yra akivaizdžiai pakankama Komisijai kvalifikuojant priešingo Įstatymo nuostatoms ir jų tikslams elgesio pažeidimus. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimų bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja ir kitokia, nei įvardijama skundžiamame teismo sprendime praktiką, nekeliant klausimo dėl šios Įstatymo nuostatos taikymo trūkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-493/2013, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2366/2011);

29.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-272-502/2020 pasisakė sutinkantis su Komisijos pozicija dėl Įstatymo (iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos elgesio taisyklės taikymo. Vertintas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo pobūdis iš esmės panašus į nagrinėjamą situaciją, todėl jo kvalifikavimo klausimas yra aktualus ir nagrinėjamu atveju. Be to, nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje formuluojama, jog, nesant konkrečių elgesio taisykles nustatančių Įstatymo straipsnių ir jų dalių ar kitų teisės aktų, kurių pažeidimą reikėtų įvardinti, pakanka bendrosios Įstatymu nustatytos pareigos nevykdymo;

29.3. Nagrinėjamos bylos kontekste jokių papildomų specialiųjų normų, reguliuojančių ginčo santykius nėra, todėl papildomai jų pažeidimo nustatinėti nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo kituose straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nėra suformuluotos atskiros nuostatos (elgesio taisyklės), kuriuose būtų detalizuojama 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga valstybinėje tarnyboje dirbantiems arba jiems prilyginamiems asmenims nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai, naikinti Komisijos sprendimą vien dėl to, kad jame konstatuotas tik Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimas, nėra pagrindo.

30. Pareiškėjas G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms dėl skundžiamos Sprendimo dalies panaikinimo, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

31.1. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamo Sprendimo dalyje, kurioje Komisija konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, nėra nenurodyta, kokią specialiąją teisės normą pažeidė pareiškėjas, o remiamasi tik blanketinėmis Įstatymo 3 straipsnio normomis. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja arba pagal kitą klasifikaciją – blanketine teisės norma, visais atvejais nukreipiančia į kitose teisės normose nurodytas taisykles. Siekiant konstatuoti tokios teisės normos pažeidimą, visais atvejais būtina nurodyti ir pažeidimą kitos teisės normos, kuris užtraukia atsakomybę pagal blanketinės ar bendrosios teisės normos dispoziciją. Dėl to Komisija, siekdama konstatuoti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų pažeidimą, turėjo nurodyti ir konkrečias elgesio taisykles nustatančių Įstatymo straipsnių ir jų dalių ar kitų teisės aktų pažeidimą. Priešingu atveju kiltų situacija, kai ne teisės aktais apibrėžiama, koks elgesys laikytinas atitinkančiu ar neatitinkančiu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, o tai paliekama Komisijos diskrecijai, kas būtų nesuderinama su Komisijos kaip priežiūros institucijos statusu ir pažeistų teisinio tikrumo principą, kadangi asmuo negalėtų žinoti, koks elgesys laikytinas priešingu teisei;

31.2. Atsakovo teiginiai, kad teismas nukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, yra nepagrįsti, dėstomi vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, kurios neturi precedento galios nagrinėjamai bylai. Atsakovo akcentuojamoje administracinėje byloje Nr. eA-272-502/2020 teismas pasisakė dėl konkrečiai toje byloje susiklosčiusios situacijos ir jos vertinimo;

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kolegija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo dalį bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo panaikintą ginčijamo Sprendimo dalį, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo, pritardamas apeliacinio skundo motyvams, nurodo:

33.1. Teismas iš esmės sutiko su Komisijos Sprendime nurodytais motyvais: publikacijose yra pateikta pareiškėjo asmeninio pobūdžio informacija, o Kolegijos paminėjimas – epizodinis; pareiškėjas buvo Kolegijos vadovas, todėl jo sprendimui niekas nesipriešino; pareiškėjas galėjo kontroliuoti publikacijos turinį ir galėjo nepriimti paslaugų, jeigu jos suteiktos nekokybiškai. Teismas sutiko, kad svarbus pats faktas (galutinis rezultatas), kad už asmeninio pobūdžio publikaciją sumokėta institucijos lėšomis ir pripažino, kad pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, tačiau nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad yra susiformavusi teismų praktika, pagal kurią Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktai yra bendrojo pobūdžio normos, todėl kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei;

33.2. Teismas neteisingai interpretavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veikos priešingumą teisei reglamentuojančių kitų teisės normų nėra. Jų nenustatė nei Komisija, nei teismas. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės tarnautojas atlikdamas savo pareigas gali elgtis savo nuožiūra, nors jo veiksmai ar neveikimas prieštarauja Įstatymo 5 nuostatomis ir jeigu jo priešingo teisei veikimo nekonkretizuoja kiti teisės aktai. Toks teisinis reguliavimas iš esmės neatitiktų Įstatymo keliamų tikslų ir sudarytų nebaudžiamumą valstybės tarnyboje, kas iš esmės prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, Įstatymu įtvirtintam viešųjų interesų viršenybės užtikrinimui. Įstatymų leidėjas nustatė pareigą nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, kuri yra akivaizdžiai pakankama kvalifikuojant priešingo Įstatymo nuostatoms ir jų tikslams elgesio pažeidimus. Valstybės institucijos vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Atitinkamai, ir pareiškėjui, ėjusiam Kolegijos direktoriaus pareigas, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai ir dėl jo veiksmų visuomenei neturi kilti nė menkiausių abejonių;

33.3. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatos neatsiejamai susijusios su Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta Įstatymo paskirtimi ir uždaviniais. Nesant jokių papildomų specialių normų, reguliuojančių ginčo santykius bei nesant Įstatymo kituose straipsniuose, jų dalyse ar punktuose suformuluotos atskiros elgesio taisyklės, kuriuose būtų detalizuota Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pareiga, Komisijai pakako konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus. Tokią praktiką yra suformulavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-272- 502/2020;

33.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju taip pat kyla klausimas dėl pareiškėjo gautos asmeninės naudos kriterijų, o pagal teismų praktiką Įstatymo 3 straipsnyje tokie kriterijai nėra nustatyti, todėl reikalingas kitų teisės aktų taikymas. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės patvirtina, kad pareiškėjas iš leidinių turėjo asmeninės naudos ir turtinės naudos. Pareiškėjui savo veiksmais pažeidus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas, esant padarytai žalai Kolegijai, pareiškėjui turėjus iš to konkrečios turtinės naudos (išspausdintuose leidiniuose yra publikuoti pareiškėjo asmenybę apibūdinantys straipsniai), teismas turėjo pripažinti, kad pareiškėjas iš tokių priešingų teisei veiksmų gavo asmeninės naudos;

33.5. Teismų praktikoje pasisakoma, kad Įstatymo reikalavimai yra formalaus pobūdžio, todėl Komisija, vertindama, ar valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo juos vykdė tinkamai, neturi pareigos nustatinėti, ar iš atitinkamų sprendimų jis turėjo ir asmeninės naudos, užtenka vien tik Įstatymui priešingos veikos fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Šio ginčo atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nepaisyti apeliacinio skundo ribų, bei šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl atsakovo apeliacinį skundas išnagrinėtas neperžengiat jo ribų.

36. Atsakovas, prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apeliacinį skundą grindžia dėl teisės aiškinimo, taikymo bei teismų praktikos taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

37. Pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad pareiškėjas, įstaigos lėšomis apmokėjęs asmeninio pobūdžio publikacijų rengimo ir leidybos išlaidas, pasinaudojo pareigomis asmeninei naudai gauti bei įstaigos finansiniais ištekliais ne tarnybos tikslams ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatas tuo pagrindu, kad atsakovas tinkamai pažeidimo nekvalifikavo, t. y. neįvardijo konkretaus pažeidimo, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2146/2008, 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1262/2010, 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013) Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktai yra bendrojo pobūdžio normos ir kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei.

38. Atsakovas su tuo nesutinka ir nurodo, kad šiam ginčui taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-272-502/2020, ta apimtimi, kad, nesant konkrečių elgesio taisyklių, nustatančių Įstatymo straipsnių ir jų dalių ar kitų teisės aktų, kurių pažeidimą reikėtų įvardinti, pakanka bendrosios Įstatymu nustatytos pareigos nevykdymo.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teismų precedentais reikia remtis itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-502-415/2020 60 punktą ir šioje nutartyje nurodytą teismų praktiką: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-403-415/2020 61–63 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje e3K-7-63-969/2017 49 p.).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi precedentą apibrėžiančiomis nuostatomis, atlikusi pirmosios instancijos teismo sprendime taikytos teismų praktikos analizę, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė teismų praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šio ginčo faktinių aplinkybių ir buvo taikoma ne ta pati teisė, todėl minėtos teismų nutartys, kiek tai tiesiogiai susiję su pažeidimo kvalifikavimu, neturi precedento galios šiam ginčui ir jomis negalėjo būti grindžiamas teismo sprendimas.

41. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-2146/2008 ir 2010 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1262/2010 pažeidimas buvo kildinamas iš Visuomenės informavimo įstatymo, Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklių bei Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo, todėl faktinės aplinkybės ir pažeidimą kvalifikuojanti teisė nesutampa su nagrinėjama byla, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1566/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio l dalies 2 punkto pažeidimo, todėl bylos faktinės aplinkybės ir taikyta teisė taip pat skiriasi nuo šios ginčo bylos.

42. Atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-272-502/2020, pripažintina precedentu šiai bylai, kadangi bylos faktinės aplinkybės panašios ir taikyta ta pati teisė kaip ir nagrinėjamoje byloje. Šioje nutartyje konstatuota, kad kai ginčo situacijoje nėra konkrečių elgesio taisyklių, nustatančių Įstatymo straipsnių ir jų dalių ar kitų teisės aktų, kurių pažeidimą reikėtų įvardinti, pakanka vien fakto ir bendrosios Įstatymu nustatytos pareigos nevykdymo, kad asmuo būtų pripažintas pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

43. Minėtos teismų praktikos vertinimas suponuoja išvadą, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma yra bendra norma ir jos turinio plėtojimui gali būti kuriamos specialiosios teisės normos, kurių paskirtis konkretizuoti bendrųjų normų taikymą. Tačiau jeigu asmuo atitinka teisės normoje įtvirtintus požymius ir egzistuoja teisės normoje įtvirtinti teisiniai faktai, kurie yra akivaizdus ir nekelia abejonių, yra pakankamas pagrindas konstatuoti pažeidimą remiantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nekvalifikuojant pažeidimo pagal specialiąją teisės normą.

44. Šiuo aiškinimu grindžiama ir šiam ginčui taikytina Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto norma, draudžianti naudotis valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai.

45. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas už asmeninio pobūdžio publikacijas sumokėjo institucijos lėšomis ir už tai gavo asmeninės naudos. Dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų faktinių aplinkybių apeliacijos nėra, todėl jos laikomos įrodytomis ir patvirtinančiomis teisinius faktus, pakankamus pripažinti, kad pareiškėjas tuo padarė pažeidimus, numatytus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkte.

46. Teismas, panaikindamas atsakovo sprendimo dalį, neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 147 straipsnis).

47. Panaikinus dalį teismo sprendimo, taip pat naikintina teismo sprendimo dalis, kuria priteistas pareiškėjui žyminis mokestis ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

48. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą suformuluotas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmestinas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kolegija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtas 423,50 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo administravimo subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018) bei nenustačius, kad trečiojo suinteresuoto asmens išlaidos advokato teisinėms paslaugoms gauti atitiktų būtinumo kriterijų, Kolegijos prašymas priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta dalis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. KS-288 „Dėl G. B.“ ir teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui G. B. priteistas 16,88 Eur žyminis mokestis.

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė