2015-12-28 Nr. AB-25261-3-62-3-00659-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4160-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00659-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. L. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 5 000 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad su skundu kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) dėl paskirto advokato veiksmų. Skunde Tarnybai nurodė, kad valstybės paskirtas advokatas nereaguoja į jo laiškus ir neruošia procesinių dokumentų teismui. Po parašyto skundo, paskirtas advokatas atvyko į pataisos namus, tačiau iš jo veiksmų matėsi, kad jis nėra nusiteikęs geranoriškai. Su advokatu susitarė, kad pareiškėjas suras reikalingus dokumentus, raštu išreikš savo nuomonę ir viską laišku išsiųs advokatui. Pareiškėjas nurodė, kad surinktus dokumentus išsiuntė paskirtam advokatui, tačiau Tarnyba 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TP -2-(2.2.0-15-NT-4674-1779 neteisėtai nutraukė jam paskirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą. Kadangi Tarnyba nesąžiningai gina piliečio teises, prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 10–11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-4674-5525 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 2S-6130 apskundimo. Antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas R. L.. Tarnyboje 2015 m. vasario 18 d. buvo gautas V. K. skundas, kuriame jis skundėsi advokato R. L. neveikimu ir prašė paskirti kitą advokatą. Atsižvelgdama į advokato R. L. paaiškinimą, Tarnyba 2015 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-911, nusprendė nekeisti paskirto advokato, tačiau Tarnyboje 2015 m. kovo 12 d. buvo gautas advokato R.

L. pranešimas, kuriame informuojama, kad advokatas 2015 m. kovo 9 d. buvo nuvykęs į Marijampolės pataisos namus susitikti su V. K., kuris susitikimo metu su advokatu elgėsi nepagarbiai, atsisakė teikti paaiškinimus, nurodydamas, kad neturi laiko. Tarnyba 2015 m. kovo 17 d. raštu prašė pareiškėjo nurodyti dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisako bendradarbiauti su jam paskirtu advokatu, taip pat įspėjo pareiškėją, kad nepateikus Tarnybos prašomos informacijos bus sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 str. 1 d., 9 p., antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. V. K. pateikus prašymą dėl teisinės pagalbos teikimo ir Tarnybai priėmus sprendimą dėl tokios pagalbos suteikimo, pareiškėjas įgijo ne tik teisę į nemokamą teisinę pagalbą, tačiau kartu ir prisiėmė pareigą bendradarbiauti su Tarnyba bei jam paskirtu advokatu. Tarnyba informavo pareiškėją apie pareigą bendradarbiauti su jam antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu bei įspėjo dėl priešingo elgesio teisinių pasekmių, tačiau pareiškėjas į tai nereagavo ir tinkamai minėtame įstatyme įtvirtintos bendradarbiavimo pareigos nevykdė.

Pareiškėjas atsisakė bendradarbiauti su jam paskirtu advokatu, taip pat bendradarbiauti su Tarnyba, t. y., per Tarnybos nustatytą 14 dienų terminą 2015 m. kovo 17 d. rašte Nr. O-2-(1.5)-l 144 prašytos informacijos nenurodė. Tarnyba 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. -2-(2.2)-15-NT-4674-1779 nutraukė pareiškėjui 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-4674-5525 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą. Kadangi, Tarnybos 2015-04-24 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-4674-1779 yra pagrįstas bei teisėtas, nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, t. y., neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo neturėtų būti tenkinamas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. K. 2014 m. gruodžio 1 d. pateikė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Tarnyba 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-4674-5525 nusprendė teikti V. K. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 2S-6130 apskundimo ir antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą R. L.. Pareiškėjas 2015 m vasario 16 d. su skundu kreipėsi į Tarnybą dėl advokato neveikimo ir prašė paskirti kitą advokatą.

Tarnyba 2015 m. vasario 25 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-828 kreipėsi į advokatą, kad jis paaiškintų V. K. skunde išdėstytas aplinkybes. Advokatas 2015 m. vasario 25 d. paaiškinime nurodė, kad 2015 m. sausio 30 d. buvo nuvykęs į Marijampolės pataisos namus susitikti su pareiškėju, tačiau pareiškėjas tuo metu buvo etapuotas į kitą įkalinimo įstaigą. Advokatas pažymėjo, kad neatsisako parengti procesinių dokumentų pareiškėjui, todėl Tarnyba 2015 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-911 nusprendė nekeisti pareiškėjui paskirto advokato.

Tarnyboje 2015 m. kovo 12 d. gautas advokato R. L. raštas, kad jis 2015 m. kovo 9 d. buvo nuvykęs į Marijampolės pataisos namus susitikti su V. K., tačiau susitikimo metu pareiškėjas su advokatu elgėsi nepagarbiai, kalbėjo pakeltu tonu, atsisakė paaiškinti aplinkybes dėl kurių nori sprendimą apskųsti, informavo advokatą, kad paaiškinimui neturi laiko, todėl advokatas prašė jį pakeisti kitu advokatu, kadangi dėl V. K. elgesio ir kilusio interesų konflikto negali jam atstovauti. Tarnyba 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1144 kreipėsi į pareiškėją su prašymu per 14 dienų nuo rašto gavimo dienos nurodyti dėl kokių priežasčių jis atsisako bendradarbiauti su jam paskirtu advokatu, taip pat įspėjo pareiškėją, kad nepateikus prašomos informacijos bus sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nutraukimo.

Tarnyba, atsižvelgdama į advokato R. L. pateiktą informaciją, taip pat į tai, jog pareiškėjas per Tarnybos nustatytą 14 dienų terminą nurodytos informacijos nepateikė, 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-4674-1779 nutraukė pareiškėjui 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-4674-5525 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tarnyba 2015 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-4674-1779 nurodė, jog vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu nutraukia antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Teismas nustatė, kad iš Tarnybos sprendimo turinio matyti, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalba, todėl Tarnybos 2015 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-4674-1779 nurodytą minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktą laikė rašymo apsirikimo klaida, kuri nedaro esminės įtakos sprendimo teisėtumui.

Teismas, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio, 3–4 straipsnių nuostatomis, nurodė, kad asmuo, turintis teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, turi ne tik teises, susijusias su šios teisinės pagalbos jam teikimu, kuriomis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas, bet ir įstatymo nustatytas pareigas, kurias privalo vykdyti. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant nutraukiamas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Vienas jų yra atvejis, kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įstatymo 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti tarnybai apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Teismas, taip pat remdamasis teismų praktika, padarė išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas abipusiu asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir šią pagalbą teikiančio advokato bendradarbiavimu.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš sprendimo argumentacijos, Tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, vertino tiek pareiškėjo pateiktus argumentus, tiek advokato paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pareiškėjo atsisakymą bendrauti ir bendradarbiauti su jam paskirtu advokatu, netinkamą bendravimą su advokatu, vertino kaip pareiškėjo subjektyvią poziciją (t. y. iš esmės jo nenorą bendradarbiauti su paskirtu advokatu ir Tarnyba), nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis (pasyvumas santykiuose dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo) patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 4 straipsnyje nustatytų pareiškėjo pareigų.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtintų normų prasmę, pareiškėjo bendradarbiavimas su institucijomis/asmenimis, priimančiais sprendimus ir teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei reikalingos informacijos jiems teikimas paprastai prasideda nuo sprendimo teikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo ir laiko atžvilgiu tęsiasi iki tol, kol priimamas sprendimas nutraukti teisinę pagalbą arba baigiasi tokios pagalbos teikimas. Taigi, pareiškėjas, vykdydamas Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose jam nustatytas pareigas, privalo savo aktyviais veiksmais palaikyti nenutrūkstamą ryšį inter alia su paskirtu teikti jam antrinę teisinę pagalbą advokatu, toks ryšys turi pasireikšti konstruktyviu pareiškėjo ir advokato bendravimu, kilusių problemų aptarimu ir jų sprendimo būdų ieškojimu, nuolatiniu abipusiu keitimusi išsamia ir teisinga informacija, susijusia su atstovavimu ir bylos eiga. Teisinės pagalbos teikimas negali būti kokybiškas ir efektyvus, kaip to reikalauja Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nuostata, jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nėra suinteresuotas tokios pagalbos teikimu, taip pat jeigu jis nebendradarbiauja su jam paskirtu advokatu ir santykiuose dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo yra pasyvus (nesikeičia su advokatu informacija, susijusia su byla, neteikia prašomos informacijos institucijai skiriančiai antrinę teisinę pagalbą ir pan.). Teismas pabrėžė, kad pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto formuluotę, antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtu pagrindu nutraukiamas būtent dėl pareiškėjo, kaip asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, veiksmų (neveikimo), t. y. nebendradarbiavimo su tarnyba arba antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu. Todėl vien tai, kad advokatas neatlieka faktinių veiksmų, nes pareiškėjas jam nesuteikia reikiamos informacijos, pažeisdamas Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pareigą, nepaneigia Tarnybos teisės (ir pareigos) nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą asmeniui Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas nurodė, kad civilinei atsakomybei (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti) atsirasti įstatymai nustato būtinas sąlygas, nesant bent vieno iš šių elementų civilinė atsakomybė negalima. Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su teisinės pagalbos jam nutraukimu, todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš privalomų valstybės viešajai atsakomybei kilti sąlygos, netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimą laiko šališku. Taip pat, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-P-2481-827 jam suteikta teisinė pagalba. Prašė tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 75A–76A) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, siejamo su viešojo administravimo subjekto – Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos – neteisėtais veiksmais, t. y. pareiškėjo teigimu, neteisėtai nutraukus jam paskirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimas eliminuoja reikalavimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo bei teisinį poreikį svarstyti dėl kitų atsakomybės sąlygų buvimo. Todėl teismui konstatavus, kad atsakovas veikė įstatymų nustatytose ribose, jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą, neatliko, reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai netenkinti, neanalizavus kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos neteisėtais veiksmais nutraukiant jam antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde apskritai nenurodė jokių argumentų, dėl kurių jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teisėtai nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimo, kuriuo pareiškėjui nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, pareiškėjas neginčijo, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų – vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, tačiau jokių argumentų šiems teiginiams pagrįsti nenurodo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo šališkas. Pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jokių abejonių dėl teismo šališkumo nekėlė, nušalinimo nereiškė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl teismo šališkumo atmetamas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė