2017-03-08 Nr. AB-5553-3-61-3-03116-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-566-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03116-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. U. (L. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. birželio 9 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. BR6-30 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ dalyje dėl 1 138,45 Eur kompleksinio paramos susiejimo sankcijos; 2) panaikinti Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimą Nr. 2314620, nurodančius mokėtinas išmokų sumas ir taikomas sankcijas, dalyse dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijos; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 1 138,45 Eur žalos atlyginimą; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, jog jis 2014 m. birželio 16 d. Agentūrai pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką Nr. 14-1011441121-1 (toliau – ir 2014 m. paraiška), kurioje deklaravo 7,84 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos. Pareiškėjas teigė kiekvienais metais tinkamai prižiūrėjęs, laiku šienavęs deklaruotus plotus. Šie plotai buvo tikrinti Agentūros darbuotojų, kurie pažeidimų neužfiksavo, tačiau pareiškėjas išmokos už 2014 metus negavo. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 10 d. prašymu kreipėsi į Agentūrą ir paaiškino, kad jo paskyroje nurodyta, jog paramos dydis buvo paskaičiuotas ir parama buvo pervesta į jo sąskaitą, tačiau, pareiškėjui patikrinus šią sąskaitą, paaiškėjo, kad lėšos nebuvo pervestos. Pareiškėjas paprašė išsamiai paaiškinti, kodėl parama už 2014 metus jam nebuvo išmokėta. Agentūra skundžiamu 2015 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėją informavo, kad, įvertinus 2014 m. paraišką, pareiškėjui buvo apskaičiuota 0 Eur parama dėl to, jog jis tyčia pakartotinai pažeidė Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 (toliau – ir Reikalavimų aprašas), 7 punkte nustatytą žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimą dėl ūkinių gyvūnų laikymo (laikyti bent 0,3 sutartinio gyvulio (toliau – ir SG) vienam deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui).

Pareiškėjo nuomone, jo deklaruoti plotai atitiko geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimus ir standartus, nustatytus Reikalavimų aprašo 1 ir 8 punktuose. Pareiškėjas paaiškino nenorintis laikyti gyvulių dėl mažų jų supirkimo kainų, dėl tarpvalstybinių ekonominių sankcijų, neprognozuojamos ateities ir dėl aplinkosauginių sumetimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Komisijos reikalavimu nuo 2015 m. pareiškėjams, deklaruojantiems pievas ir ganyklas, negalios Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas laikyti ūkinius gyvulius nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d.

Be to, remdamasis Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 (2014 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-206 redakcija) (toliau – ir Metodika), 2.10 punktu, pareiškėjas nurodė, jog tyčinio geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimo nepadarė, o iš skundžiamo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo nebuvo aišku, kokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjas siekė gauti paramą, jame nenurodyti sąmoningo būtinosios žemės ūkio naudmenų priežiūros neužtikrinimo arba žalos aplinkai padarymo, pavojaus žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai, sukėlimo faktai.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su Agentūros išvada, kad nustatytas Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimų pažeidimas buvo pakartotinis. 2013 m. birželio 15 d. pateiktame tiesioginių išmokų pareiškime Nr. 13-1011441121-Al-1 (toliau – ir 2013 m. paraiška) Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimai nenustatyti, nes minėtoje paraiškoje pareiškėjas deklaravo 9,9 ha (mažiau nei 10 ha), todėl minėtas punktas negalėjo būti taikytas. Agentūros tinklapyje esančioje informacijoje apie apskaičiuotą paramos sumą pagal 2013 m. paraišką buvo nurodytas skundžiamas 2014 m. balandžio 16 d. pranešimas Nr. 2314620, kuriame pateikta galutinė išmokos suma – 3 801,23 Lt (1 100,91 Eur).

Šiuo pranešimu taip pat informuota, kad Agentūra, baigusi 2013 m. paraiškos administravimą, priėmė sprendimą pareiškėjui skirti 3 801,23 Lt (1 100,91 Eur) dydžio išmoką. Pareiškėjas nežinojo apie Agentūros konstatuotą tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimą, nustatytą pagal 2013 m. paraišką, jam nebuvo žinoma ir apie dokumentą, kuriuo konstatuotas minėtas pažeidimas, todėl jis jo neapskundė.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimo Nr. 2082725 neginčijęs dėl to, kad tuo metu manė, jog jis neskundžiamas, nes šis pranešimas neatitiko administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. buvo nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, nemotyvuotas, nebuvo aiškiai nustatytos arba suteiktos teisės ir pareigos, nenurodyta jo apskundimo tvarka. Be to, buvo visiškai neaišku, kokį dokumentą reikėjo skųsti – pranešimą ar sprendimą. Agentūros teiginiai, jog skundžiamu 2013 m. kovo 28 d. pranešimu pritaikytos sankcijos nenuginčytos, reiškė, kad kažkokia sankcija buvo pritaikyta šiuo pranešimu ir jį reikėjo apskųsti, tačiau pačiame pranešime buvo nurodyta, kad, norint gauti sprendimą dėl mokėtinos išmokos sumos bei taikomų sankcijų, reikėjo Agentūrai pateikti prašymą. 2013 m. kovo 28 d. pranešimu pareiškėjas taip pat informuotas, jog, nesutinkant su sprendimu, sprendimą galima apskųsti jame nurodyta tvarka. Be to, iš skundžiamų Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimo Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimo Nr. 2314620 pareiškėjui nebuvo aišku, kokį pažeidimą jis padarė, todėl jis nežinojo, kokius pažeidimus turėjo pašalinti. Pareiškėjo vertinimu, Agentūros nurodyti galimi 2012 m. ir 2014 m. pažeidimai nelaikytini pakartotiniais, nes turėjo būti užfiksuoti arba 2012 m. ir 2013 m. arba 2013 m. ir 2014 m.

Pareiškėjas taip pat abejojo Agentūros 2015 m. liepos 29 d. rašto Nr. BR6-10650(11.2.6) teisėtumu. Šiame rašte nurodyta, kad juo pateikta patikslinta pareiškėjo prašyme prašyta informacija, tačiau pareiškėjas manė, jog sprendimas dėl mokėtinos išmokos sumos buvo priimtas 2015 m. gegužės 7 d. raštu Nr. BR6-7427 (11.2.6) „Dėl atsakymo į prašymą“, tuo užbaigiant administracinę procedūrą, todėl nebuvo aišku, kokios priežastys lėmė būtinybę papildomai nustatinėti naujas aplinkybes dėl 2012 metų. Pareiškėjo vertinimu, šiais veiksmais buvo pažeisti įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia ir objektyvumo principai.

Pareiškėjas prašė atlyginti žalą, atsiradusią skundžiamo 2015 m. liepos 27 d. sprendimo priėmimu Agentūrai atlikus neteisėtus veiksmus, t. y. Agentūra netinkamai pritaikė Metodikos 2.10 punktą, nepagrįstai 2013 m. paraiškoje nustatė tyčinį reikalavimų pažeidimą ir nesivadovavo Metodikos 17.4 punktu, todėl nepagrįstai nustatė pakartotinį reikalavimų pažeidimą ir kompleksinio paramos susiejimo sankciją – 1 138,45 Eur. Nesant Agentūros neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nebūtų patyręs žalos, todėl priežastinis ryšys buvo akivaizdus ir objektyviai pakankamas valstybės atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsirasti. Neteisėtai pritaikius kompleksinio paramos susiejimo sankciją, pareiškėjas patyrė 1 138,45 Eur. žalą, kurią sudarė pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos daugiamečių ganyklų ir pievų priežiūros išlaidoms kompensuoti. Negavęs šių lėšų, Pareiškėjas negalėjo sudaryti reikalingų sutarčių ganyklų ir pievų priežiūrai organizuoti.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu pateikė Agentūros 2013 m. sausio 25 d. pranešimą apie atliktą patikrinimą, kuriame nurodyta, jog jokie pažeidimai patikrinimo metu nenustatyti. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jam Agentūros teikti pranešimai buvo informacinio pobūdžio, neatitiko individualiam administraciniam aktui keltų reikalavimų, todėl nesutiktina su Agentūros argumentu, jog, neapskundęs minėtų pranešimų, pareiškėjas sutiko su jam nustatytais pažeidimais. Pareiškėjo nuomone, jis neprivalėjo tokių pranešimų skųsti. Tuo tarpu sprendimai, kuriais buvo nustatyti pažeidimai, pareiškėjui nebuvo įteikti, todėl jis neturėjo galimybės juos apskųsti. Šių sprendimų pareiškėjas negavo iki šiol, todėl buvo neaišku, kuo vadovaujantis buvo nustatyti pažeidimai ir pritaikytos sankcijos. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog nei Europos Tarybos 2009 m. sausio 19 d. reglamente (EB) Nr. 73/2009, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančiame Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 73/2009), nei Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 17 d. reglamente (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1306/2013) reikalavimo dėl minimalaus sutartinių gyvūnų skaičiaus nebuvo.

Atsakovai Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, (toliau– ir atsakovai) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką Nr. 12-1011441121-A1-1 (toliau – ir 2012 m. paraiška), kurioje deklaravo 16,41 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, iš kurio 16,41 ha sudarė daugiamečių ganyklų-pievų (5 m. ir daugiau) plotas. Šios paraiškos vertinimo metu nustatyta, jog buvo pažeistas Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas, t. y. pareiškėjo deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2012 m. sudarė daugiau nei 30 proc. (14,61 ha x 100 proc. / 14,61 ha = 100 proc.) visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai žemės ūkio naudmenų. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ Ūkinių gyvūnų registro (toliau – ir Registras) duomenis, pareiškėjas per ūkinių gyvūnų išlaikymo laikotarpį (nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.) turėjo 0 SG, todėl minėto geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo pažeidimas sudarė 100 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto (14,61 ha (pievų ir ganyklų plotas 2012 m. paraiškoje) / 14,61 ha (visas tiesioginėms išmokoms deklaruotas ir tinkamas paramai pievų ir ganyklų plotas) x 100 proc. = 100 proc.). Pareiškėjo valdoje sutartinis gyvūnų skaičius vienam hektarui sudarė 0 SG, o turėjo būti ne mažesnis nei 0,1 SG. Įvertinus šias aplinkybes, laikytina, kad pareiškėjas padarė geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo pažeidimą, priskirtą tyčiniams reikalavimų pažeidimams, todėl, vadovaujantis Metodikos 18-1.2 punktu, pareiškėjui pagal 2012 m. paraišką buvo pritaikyta 50 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankcija. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas skundžiamu Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimu Nr. 2082725, elektroniniu paštu – 2012 m. paraiškoje pareiškėjo pasirinktu būdu.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 15 d. pateikė 2013 m. paraišką, kurioje deklaravo 9,90 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, iš kurio 9,90 ha sudarė ganyklų plotas. Šios paraiškos vertinimo metu nustatyta, jog pakartotinai pažeistas Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas, nes pareiškėjo deklaruoti plotai 2013 metais sudarė daugiau nei 20 proc. visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai skirti žemės ūkio naudmenų (9,90 ha / 9,90 ha x 100 proc. = 100 proc.), o pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. savo valdoje sutartinių gyvūnų nelaikė, todėl vienam pareiškėjo deklaruotų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašyta tiesioginių išmokų, tekęs ūkinių gyvūnų skaičius 2013 metais buvo 0 SG, o turėjo būti ne mažesnis nei 0,2 SG. Taigi, 2013 m. paraiškoje deklaruotas plotas, kuriame nustatytas minėtas pažeidimas, sudarė daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto, t. y. geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo pažeidimas sudarė 100 proc. (9,90 ha / 9,90 ha x 100 proc. = 100 proc.). Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Metodikos 17.4 punktu, 2013 m. paraiškoje nustatytas pakartotinis netyčinis pažeidimas, todėl taikytos sankcijos dydis padidintas tris kartus (Metodikos 13.1 p.). Taigi, pareiškėjui už 2013 m. nustatytą pakartotinį netyčinį pažeidimą turėjo būti taikyta 150 proc. sankcija, tačiau, vadovaujantis Metodikos 13.1 ir 15 punktais, pareiškėjui už 2013 m. paraišką buvo pritaikyta 15 proc. sankcija, apie kurią pareiškėjas buvo informuotas skundžiamu Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. pranešimu Nr. 2314620, elektroniniu paštu – 2013 m. paraiškoje pareiškėjo pasirinktu būdu.

Atsakovų teigimu, pareiškėjas 2014 m. birželio 16 d. pateikė 2014 m. paraišką, kurioje deklaravo 7,84 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, iš kurio 7,84 ha sudarė ganyklų plotas. Paraiškos vertinimo metu nustatyta, jog pakartotinai pažeistas Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas, nes pareiškėjo deklaruoti plotai 2014 metais sudarė daugiau nei 10 proc. (7,84 ha / 7,84 ha x 100 proc. = 100 proc.) visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai skirti žemės ūkio naudmenų, o pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. savo valdoje sutartinių gyvūnų nelaikė, todėl vienam pareiškėjo deklaruotų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašyta tiesioginių išmokų, tekęs ūkinių gyvūnų skaičius 2014 m. buvo 0 SG, o turėjo būti ne mažesnis nei 0,3 SG. Deklaruotas plotas, kuriame nustatytas minėtas pažeidimas, sudarė daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto, t. y. geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo pažeidimas sudarė 100 proc. (7,84 ha / 7,84 ha x 100 proc. = 100 proc.). Kadangi pareiškėjui pagal 2012 m. paraišką už tyčinį reikalavimo pažeidimą buvo pritaikyta 50 proc. sankcija, o 2014 m. paraiškoje pakartotinai nustatytas tyčinis to paties Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimas, vadovaujantis Metodikos 22 punktu, pareiškėjui pagal 2014 m. paraišką pritaikyta 100 proc. sankcija bei nuspręsta paramos neskirti ir pagal 2015 m. pateiktą paraišką. Atsakovai pažymėjo, jog pareiškėjas, pateikdamas 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas, patvirtino, kad buvo susipažinęs su Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-171 (toliau – ir Taisyklės), ir, remiantis jų 9 punktu, įsipareigojo laikytis Reikalavimų aprašo nuostatų.

Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 10 d. Agentūrai pateikė prašymą, prašydamas paaiškinti, kodėl jis negavo išmokų už 2014 metus. Agentūra 2015 m. gegužės 7 d. raštu pareiškėją informavo apie jo 2014 m. paraiškos vertinimo pabaigą bei pateikė 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą, kuriame buvo nurodyti šio vertinimo rezultatai. Akcentuotina, kad Agentūra nustatė, jog 2015 m. balandžio 27 d. sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keltų reikalavimų, todėl Agentūra priėmė skundžiamą 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, kartu su 2015 m. liepos 29 d. raštu Nr. BR6-xxxx (11.6.2.) jį pateikė pareiškėjui ir nurodė, jog ankstesnis sprendimas laikomas negaliojančiu, bei išsamiai išdėstė visas faktines aplinkybes, kodėl pareiškėjui taikytos sankcijos, taip pat nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo pritaikytos sankcijos bei apskaičiuota pareiškėjui išmokėta parama. Taigi, skundžiamas 2015 m. liepos 27 d. sprendimas visiškai atitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus.

Atsakovai teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas Agentūros 2013 m. sausio 25 d. pranešimas apie atliktą patikrinimą buvo ne dėl 2013 m. paraiškos, bet dėl 2012 m. paraiškos. Atsakovai, atsikirsdami į pareiškėjo argumentus dėl elektroninių pranešimų, nurodė, jog, teikdamas 2012 m. ir 2013 m. paraiškas, pareiškėjas pats pasirinko būti informuotas elektroniniu paštu, o Taisyklėse aiškiai nurodyta, jog pareiškėją informuojant elektroniniu paštu, jam yra išsiunčiamas pranešimas, kuriame nurodomos taikomos sankcijos, paramos suma ir t. t. Jei pareiškėjas būtų norėjęs gauti detalius sprendimus dėl 2012 m. ir 2013 m. paraiškų, jo prašymu tokie sprendimai būtų buvę pateikti, tačiau pareiškėjas to neprašė. Dėl teisės aktų pasikeitimų atsakovai nurodė, jog pakeitimai buvo taikomi nuo 2015 m., o pareiškėjo pateiktų 2012–2014 m. paraiškų metu galiojo teisės aktų reikalavimai, įpareigoję laikyti tinkamą kiekį sutartinių gyvūnų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo L. U. skundą atmetė.

Teismas iš 2012 m. paraiškos duomenų nustatė, jog pareiškėjas pasirinko informacijos gavimo būdą (elektroniniu paštu), iš viso deklaravo 16,41 ha plotą su naudmenos kodu 5DG-1. Šią paraišką pareiškėjas pasirašė ir taip patvirtino, jog buvo susipažinęs su Taisyklėmis, įsipareigojo laikytis Reikalavimų aprašo ir geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, pateikti teisingus duomenis (2012 m. paraiškos 1 p., 8 p. ir 13 p.). Be kita ko, pagal paramos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ pareiškėjas įsipareigojo turėti bent 0,5 SG/ha pievose ir ganyklose (4.1 p.). Pagal šią paraišką pareiškėjas gavo 3 071,75 Lt (889,64 Eur) dydžio išmoką.

Iš 2013 m. paraiškos matyti, jog pareiškėjas pasirinko informacijos gavimo būdą (elektroniniu paštu), deklaravo 9,90 ha plotą bei pasirašė tokius pačius įsipareigojimus kaip ir 2012 m. paraiškoje. Pagal šią paraišką jam buvo skirta 3 801,23 Lt (1 100,91 Eur) išmoka.

2014 m. paraiškoje pareiškėjas pasirinko informacijos gavimo būdą (elektroniniu paštu), deklaravo 7,84 ha plotą bei pasirašė tokius pačius įsipareigojimus, kaip ir ankstesnėse paraiškose.

2015 m. balandžio 10 d. prašyme Agentūrai pareiškėjas nurodė, jog pagal 2014 m. paraišką paramos dydis jam buvo paskaičiuotas ir parama pervesta į jo sąskaitą, tačiau lėšos nebuvo gautos, ir paprašė pateikti paaiškinimus. Agentūra 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. BR6-6 pareiškėją informavo, jog vertinant 2014 m. paraišką nustatyta, kad pareiškėjas neatitiko tinkamumo kriterijaus paramai gauti už šioje paraiškoje deklaruotą 7,84 ha plotą. Tokia išvada padaryta, nes, pagal Registro 2013 m. duomenis, pareiškėjo sutartinių gyvūnų skaičius valdoje sudarė 0 SG, ūkiniais gyvūnais dengti valdos plotai sudarė 0 ha, todėl Agentūra pareiškėjui paramos už deklaruotą 7,84 ha pievų ir ganyklų plotą neskyrė. Pareiškėjo atžvilgiu taip pat nustatytas Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų pažeidimas, nes deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2014 m. sudarė daugiau nei 10 proc. viso 2014 m. Paraiškoje deklaruoto ploto. Kadangi pareiškėjas per ūkinių gyvūnų išlaikymo laikotarpį turėjo 0 SG, deklaruoti pievų ir ganyklų plotai, neturintys ūkinių gyvūnų, sudarė daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto, todėl pareiškėjui buvo pritaikyta sankcija už tyčinį Metodikos 5.1 ir 17.4 punktų reikalavimų pažeidimą. Šis Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas buvo pakartotinis, nes minėtas pažeidimas nustatytas ir 2013 m. paraiškos vertinimo metu. Atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus ir vadovaudamasi Metodikos 22 punktu, Agentūra nurodė, jog parama pagal 2014 m. paraišką pareiškėjui nebuvo skirta ir nebus skirta už 2015 metus.

2015 m. liepos 29 d. raštu Agentūra pareiškėją informavo, jog 2015 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. BR6-6 buvo negaliojantis ir buvo priimtas skundžiamas 2015 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. BR6-30, kuriame nurodyta iš esmės ta pati informacija kaip ir panaikintame 2015 m. balandžio 27 d. sprendime Nr. BR6-6.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis gyvulių laikyti nenorėjo, deklaruotus laukus prižiūrėjo tinkamai, vadovaudamasis Reikalavimų aprašo 1.2 punkto reikalavimais, o Reikalavimų aprašo 7 punkte įtvirtintas reikalavimas laikyti ūkinius gyvūnus pažeidė jo teises, teismas pažymėjo, kad vienam deklaruotų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2012 m. turėjo sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG, 2013 m. – ne mažiau nei 0,2 SG, nuo 2014 m. – ne mažiau nei 0,3 SG pagal šio įsakymo priede pateiktą Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvulius lentelę. Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas netaikomas pareiškėjams, kurie nelaiko gyvūnų, tačiau jų deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2012 m. sudarė ne daugiau nei 30 proc., 2013 m. – ne daugiau nei 20 proc., nuo 2014 m. – ne daugiau nei 10 proc. visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai žemės ūkio naudmenų, neįskaičiuojant šiame punkte išvardytų plotų.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal 2014 m. paraišką sankcija pareiškėjui skirta už pakartotinį tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimą, t. y. dėl to, jog pareiškėjas per ūkinių gyvūnų išlaikymo laikotarpį turėjo 0 SG. Tokie patys pažeidimai nustatyti ir 2012 m. bei 2013 m. paraiškose. Anksčiau priimti Agentūros sprendimai bei duomenys dėl 2014 m. paraiška prisiimtų pareigų vykdymo patvirtino, jog pareiškėjas per trejus metus iš eilės Reikalavimų aprašo reikalavimus, kurie užtikrino to paties geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standarto laikymąsi ir pagal Metodikos 2.5 punktą sudarė pakartotinumą, pažeidė daugiau nei vieną kartą. Taigi, pakartotinis pažeidimas 2014 m. paraiškoje nustatytas pagrįstai. Tyčiniams reikalavimų pažeidimams priskiriami atvejai, kai pareiškėjo valdoje nustatomas Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimas, kai plotas, kuriame nustatytas minėtas pažeidimas, sudaro daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų, nurodytų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo 7 punkte, ploto (Metodikos 17.4 p.). Nustačius pakartotinį tyčinį reikalavimo pažeidimą, taikoma sankcija – išmokos suma sumažinama 100 proc., be to, parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus (Metodikos 22 p.). Taigi, Agentūra pagrįstai nustatė pakartotinį tyčinį pažeidimą ir pareiškėjui neskyrė paramos pagal 2014 m. paraišką.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog nuo 2015 m. pareiškėjams, deklaruojantiems pievas ir ganyklas, nekeliamas geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimas laikyti ūkinius gyvūnus nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d. Nepaisant to, sankcija pareiškėjui neskirti paramos už 2015 metus buvo pritaikyta dėl to, jog 2012–2014 m. paraiškose buvo nustatytas pakartotinis tyčinis pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad vien dėl to, jog nuo 2015 m. pateiktoms paraiškoms nebetaikomas Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas, ši sankcija negalėjo būti panaikinta, t. y. parama pagal 2015 m. paraišką pareiškėjui galėtų būti išmokėta tik tokiu atveju, jei jis neturėtų galiojančių sankcijų.

Teismas taip pat nustatė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo pateiktame pranešime buvo nurodyta, jog buvo vertinama 2012 m. paraiška, todėl pareiškėjo teiginys, jog minėtas pranešimas patvirtino faktą, kad 2013 metais pažeidimai nebuvo nustatyti, atmestinas.

Dėl Metodikos 17.4 punkto ir Reikalavimų aprašo 7 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams teismas akcentavo, kad, kadangi Metodikos 17.4 punktas buvo grindžiamas Europos Komisijos 2009 m. lapkričio 30 d. reglamentu (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 1122/2009), o Reikalavimų aprašo 7 punktas – Reglamentu (EB) Nr. 73/2009, šių aktų teisėtumą turėjo tirti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, todėl jis nesikreipė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Dėl Agentūros 2015 m. liepos 29 d. rašto teisėtumo teismas pažymėjo, kad iš šio rašto turinio matyti, jog jis buvo informacinio pobūdžio, pareiškėjui nesukėlė jokių realių teisinių pasekmių. Šiame rašte tik pateikta informacija, jog 2015 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. BR6-6 pagal 2014 m. paraišką nebegaliojo. Sprendimas, pareiškėjui tiesiogiai sukėlęs teisines pasekmes dėl paramos neskyrimo pagal 2014 m. paraišką, buvo būtent šioje byloje pareiškėjo skundžiamas Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti paramos.

Teismas nusprendė atmesti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. BR6-30 dalyje dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijos 1 138,45 Eur, Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimą Nr. 2314620 dalyse dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijos. Kaip išvestiniai atmesti ir pareiškėjo reikalavimai priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 1 138,45 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir sumokėtą žyminį mokestį.

III. Pareiškėjas L. U. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjo vertinimu, Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnis ir jo III priedas nenustato reikalavimo laikyti konkretų skaičių sutartinių gyvūnų ir jį nustatyti draudžiama. Reikalavimų aprašo 1.2 ir 7 punktuose nustatant reikalavimą laikyti ūkinius gyvūnus, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes ir galimybes, yra keliama grėsmė ekosistemų bioįvairovei, taip pat ir pačiai gerai agrarinei ir aplinkosaugos būklei. Draudimas valstybėms narėms nustatyti būtiniausius reikalavimus, nenustatytus III priede, yra numatytas ir Europos parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 17 d. reglamente (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr. 637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1307/2013). Be to, Europos Komisija nustatė, kad nuo 2015 m. pareiškėjams, deklaruojantiems pievas ir ganyklas, Reikalavimo aprašo 7 punkto reikalavimai negalios. Teismui iškilus abejonių dėl minėtų Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo, būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Pareiškėjas akcentuoja, kad, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento nuostatomis, o pastarosios turėtų būti taikomos tiesiogiai, neieškant jas perkeliančių nacionalinių teisės aktų.

Pareiškėjas nurodo, kad Agentūros „klaidų“ taisymo veiksmai, vienašališkai panaikinant 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimant naują 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, yra neteisėti ir pažeidė VAĮ 32 straipsnio 4 ir 6 dalių nuostatas.

Pareiškėjo nuomone, teismas darė neteisingą išvadą, kad pakartotinis pažeidimas 2014 m. paraiškoje nustatytas pagrįstai. Pareiškėjas teigia iki 2015 m. balandžio 27 d. nežinojęs apie Reikalavimų aprašo 7 punkto galimus pažeidimus pagal 2012 m. ir 2013 m. paraiškas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Agentūros 2013 m. vasario 25 d. pateiktame pranešime nurodyta, jog pareiškėjo 2012 m. paraiškos patikros metu pažeidimai nenustatyti, todėl šis pranešimas negali būti aiškinamas kaip nors kitaip. Pareiškėjas be 2013 m. vasario 25 d., 2013 m. kovo 28 d. ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimų iš Agentūros negavo jokios kitos informacijos, todėl negalėjo nustatytų pažeidimų pašalinti ir negali būti apkaltintas, kad kažką pakartotinai pažeidė. Pareiškėjui taip pat nebuvo aišku, kokius dokumentus jis galėjo skųsti – pranešimą ar sprendimą.

Pareiškėjas pažymi, kad Agentūra, priimdama skundžiamą 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, rėmėsi 2012 m. ir 2013 m. paraiškų vertinimu, todėl negalėjo vadovautis Metodikos (2014 m. balandžio 9 d. redakcija) 17.4 punktu. Be to, Agentūra, priimdama 2015 m. liepos 27 d. sprendimą, rėmėsi nebegaliojančiais teisės aktais, kadangi Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimas laikyti ūkinius gyvūnus buvo panaikintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-932 „Dėl žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, taikomų nuo 2015 m. metų, aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir 2015 m. Reikalavimų aprašas), Metodikos 17.4 punktas – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-206 patvirtinus naują Metodikos redakciją. Agentūra 2015 m. Reikalavimų aprašu nesivadovavo ir 2015 m. liepos 27 d. dar kartą vertindama 2012 m. ir 2013 m. paraiškas bei vertindama 2014 m. paraišką.

Pareiškėjui iki šiol nėra aišku, kokiais teisės aktais remiantis Agentūra vertino 2012 m. ir 2013 m. paraiškas, kadangi teismas netenkino pareiškėjo prašymo įpareigoti Agentūra šias paraiškas pateikti. Nors teismo posėdžio metu atsakovų atstovas teigė, kad atitinkamais sprendimais laikytini 2013 m. kovo 28 d. ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimai, šie pranešimai akivaizdžiai neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir pareiškėjui tiesiogiai nesukelia teisių ir pareigų. Šie pranešimai nemotyvuoti, juose nenurodyta jų apskundimo tvarka, todėl jie dalyje dėl kompleksinio paramos susiejimo sankcijų yra naikintini. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, todėl jo reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra tenkintinas.

Atsakovai Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovai pakartotinai pabrėžia, kad Agentūra nepažeidė nė vieno teisės akto ar nustatytų procedūrų, kitų teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas L. U. nesutiko su atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimu jam taikyti kompleksinio paramos susiejimo sankciją ir visiškai neskirti paramos pagal 2014 m. paraišką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad parama pareiškėjui netaikyta pagrįstai.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatos prieštarauja teisės aktams, o pakartotinis tyčinis pažeidimas jo atžvilgiu nustatytas nepagrįstai.

Dėl vertinant 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. paraiškas taikytinų teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Pastebėtina, kad šis teisės principas turi išimtį – lex benignior retro agit (lot. – teisinių santykių subjekto padėtį švelninantis įstatymas galioja atgal), – tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad ši išimtis taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (žr., pvz., 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-203/2009, 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad paramos mažinimas dėl asmens, siekiančio gauti tokią paramą, įsipareigojimų neįvykdymo nėra atsakomybė. Asmuo, siekdamas paramos, savanoriškai įsipareigoja veikti pagal nustatytus paramos teikimo kriterijus ir tik juos įvykdęs gali pretenduoti į paramos išmoką arba, priešingai, jų neįvykdęs ar neatitikdamas, netenka tokios paramos arba ji atitinkamai mažinama. Dalyvavimas paramos teikimo programoje nėra pareiga, o įsipareigojimų nevykdymas šio ginčo apimtyje nėra atsakomybės pagrindas. Todėl paramos mažinimas ar jos neskyrimas nėra atsakomybės rūšis, kuriai turėtų būti taikomas lex benignior retro agit principas. Parama 2012 m. ir 2013 m. pareiškėjui buvo sumažinta remiantis teisės aktais, galiojusiais atitinkamų sprendimų priėmimo metu, todėl Agentūra pagrįstai netaikė po šių sprendimų priėmimo įsigaliojusio teisės akto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškos pozicijos laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1437-261/2016).

Dėl Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų atitikimo pareiškėjo nurodytiems reglamentams teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Sąjungos teisės normos (Tarybos reglamentai) yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 str., Lietuvos Respublikos konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje str.). Pagal Europos Sąjungos steigimo sutarties 288 straipsnio 2 dalį (anksčiau, Europos Bendrijos sutarties 249 straipsnio 2 dalis), reglamentas yra taikomas visuotinai; jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Taigi, Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracini teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-18/2009, 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I556-18/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2482/2014).

Tačiau akcentuotina, jog, nors dėl savo pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 14 d. sprendimo Europos Bendrijų Komisija prieš Nyderlandų Karalystę, C-113/02, EU:C:2004:616, 16 punktą ir 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C-316/10, EU:C:2011:863, 41 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-502/2015).

Nagrinėjamu atveju aktualus Reglamentas (EB) Nr. 73/2009, panaikintas nuo 2015 m. sausio 1 d. taikomu Reglamentu (ES) Nr. 1307/2013. Pagal Reglamento (EB) Nr. 73/2009 6 straipsnio 1 dalį, valstybės narės užtikrina, kad bus išlaikoma visos žemės ūkio paskirties žemės, ypač gamybai nebenaudojamos žemės, gera agrarinė ir aplinkosaugos būklė; valstybės narės, atsižvelgdamos į konkrečias atitinkamų teritorijų charakteristikas, įskaitant dirvos būklę ir klimato sąlygas, esamas ūkininkavimo sistemas, žemėnaudą, sėjomainą, ūkininkavimo veiklą ir ūkių struktūras, nacionaliniu ar regioniniu lygiu nustato būtiniausius privalomus gerai agrarinei ir aplinkosaugos būklei taikomus reikalavimus, nustatytus III priede; valstybės narės negali nustatyti minimalių reikalavimų, kurie nėra numatyti toje sistemoje.

Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 73/2009 buvo parengtos Taisyklės (2012 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-171 redakcija), kurių tikslas – nustatyti reikalavimus žemės ūkio veiklos subjektams, norintiems gauti inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus, ir paramos administravimo bei kontrolės tvarką (Taisyklių 2 p.). Taisyklių II skyriuje yra pateikti reikalavimai tiesioginėms išmokoms gauti, be kita ko, pareiškėjo pareiga laikytis kompleksinės paramos reikalavimų, kurie apima Valdymo reikalavimus ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimus, nurodytus Valdymo reikalavimų ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 3D-23, ir Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimus, nurodytus Reikalavimų apraše (Taisyklių 9 p.).

Reikalavimų aprašo (2012 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 3D-251 redakcija) 7 punktas numatė, kad pareiškėjai, deklaruojantys pievas ir ganyklas („Ganyklos (pievos) iki 5 m.“ ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau“, „Natūralių ir pusiau natūralių pievų tvarkymas (nuo 2012 m.)“, „Programa „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ (nuo 2012 m.)“, „Ganyklos (pievos) iki 5 m. (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“ ir „Daugiametės ganyklos (pievos) 5 m. ir daugiau (Ekologinio ūkininkavimo programa (nuo 2012 m.))“), turi laikyti ūkinius gyvūnus, registruotus Ūkinių gyvūnų registre, o vienam deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį prašoma tiesioginių išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius 2012 m. turi sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG (sutartinio gyvulio), 2013 m. – ne mažiau nei 0,2 SG, nuo 2014 m. – ne mažiau nei 0,3 SG pagal šio įsakymo priede pateiktą Gyvūnų perskaičiavimo į sutartinius gyvulius lentelę. Ūkiniai gyvūnai, registruoti individualiai, turi būti išlaikyti valdoje (valdytojo ir (ar) partnerio) nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d., o registruotų bandomis ūkinių gyvūnų skaičius prilyginamas atitinkamų metų liepos 1 d. Ūkinių gyvūnų registre nustatyta tvarka registruotam ūkinių gyvūnų skaičiui. Šio punkto reikalavimas netaikomas pareiškėjams, kurie nelaiko gyvūnų, tačiau jų deklaruoti pievų ir ganyklų plotai 2012 m. sudaro ne daugiau nei 30 proc., 2013 m. – ne daugiau nei 20 proc., nuo 2014 m. – ne daugiau nei 10 proc. visų tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai žemės ūkio naudmenų. Pastebėtina, kad Reglamento (EB) Nr. 73/2009 III priede, siekiant užtikrinti minimalų priežiūros lygį ir išvengti buveinių būklės blogėjimo, kaip neprivalomas standartas yra nustatytas minimalus gyvulių tankumas ir (arba) atitinkamas režimas. Taigi, valstybės narės gali nustatyti minimalaus gyvulių tankumo standartą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1098-442/2016). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms, yra nepagrįsti.

Šioje byloje skundžiamu Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimu (b. l. 70-75) pareiškėjui buvo taikyta sankcija – nuspręstą neskirti paramos pagal einamųjų metų (2014 m.) paraišką ir už kitus kalendorinius metus (2015 m.) (Metodikos 22 p.). Sankcija skirta pareiškėjo atžvilgiu nustačius pakartotinį tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų pažeidimą. Pažeidimas pripažintas tyčiniu, nes visi deklaruoti pievų ir ganyklų plotai, neturintys ūkinių gyvūnų, sudarė daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoti ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto (Metodikos 17.4 p.), o pakartotiniu, nes tas pats tyčinis Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų pažeidimas buvo nustatytas pagal 2012 m. paraišką Agentūros 2013 m. kovo 28 d. sprendimu (Metodikos 2 p.).

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 27 d. Agentūrai pateikė 2012 m. paraišką (b. l. 42-48), kurioje deklaravo 16,41 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos (II sk. 2 lentelė). Pareiškėjas, pasirašydamas šią paraišką, patvirtino, kad buvo susipažinęs su Taisyklėmis (III sk. 1 p.), ir įsipareigojo laikytis Reikalavimų aprašo nuostatų (III sk. 8 p.). Vadinasi, pareiškėjas žinojo (privalėjo žinoti) apie Reikalavimų aprašo 7 punkte įtvirtintą reikalavimą laikyti minimalų ūkinių gyvulių kiekį. Iš skundžiamo Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimo Nr. 2082725 (b. l.

48) matyti, jog pareiškėjui pagal 2012 m. paraišką taikytos sankcijos. Šiuo pranešimu pareiškėjas informuotas, kad, norėdamas gauti sprendimą dėl mokėtinos išmokos sumos bei taikomų sankcijų, jis turėtų Agentūrai pateikti parašu patvirtiną prašymą, o, nesutikdamas su sprendimu, pareiškėjas gali jį apskųsti jame nurodyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio pranešimo tekstas yra aiškus ir nedviprasmiškas, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo aišku, kurį aktą – Agentūros 2013 m. kovo 28 d. sprendimą ar pranešimą – jis galėjo skųsti, laikytini nepagrįstais.

Be to, pastebėtina, kad pareiškėjas neskundė nei sprendimo, kuriuo jam taikyta sankcija pagal 2012 m. paraišką, nei pranešimo, kuriuo jis apie šią sankciją buvo informuotas. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam taikyta sankcija pagal 2012 m. paraišką, ėmėsi kokių nors veiksmų šiam nesutikimui išreikšti arba susipažinti su minėto sprendimo turiniu. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sankcija pagal 2012 m. paraišką jam buvo skirta nepagrįstai, t. y. kad jis laikė nustatytą kiekį ūkinių gyvulių (0,1 SG) (Reikalavimų aprašo 7 p.), arba kad pažeidimas buvo mažesnio masto nei nustatyta ir todėl negali būti laikomas tyčiniu pažeidimu, t. y. laukų, kuriuose nustatytas Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas, plotas sudarė mažiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto arba bendras tokių tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai pievų ir ganyklų plotas neviršijo 10 ha (Metodikos 17.4 p.).

Iš to darytina išvada, kad Agentūra pagrįstai nustatė tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą pagal 2012 m. paraišką.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 15 d. Agentūrai pateikė 2013 m. paraišką (b. l. 49-54), kurioje deklaravo 9,90 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos (II sk. 2 lentelė). Pareiškėjas šioje paraiškoje prisiėmė analogiškus 2012 m. paraiškai įsipareigojimus. Skundžiamu Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. pranešimu Nr. 2314620 (b. l. 55) pareiškėjui pranešta, kad jam pagal 2013 m. paraišką buvo taikyta sankcija, ir kad pareiškėjas, norėdamas gauti sprendimą dėl mokėtinos išmokos sumos bei taikomų sankcijų, turėtų Agentūrai pateikti parašu patvirtiną prašymą, o, nesutikdamas su sprendimu, gali jį apskųsti jame nurodyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl šio pranešimo neaiškumo yra nepagrįsti, o pareiškėjas nenurodė ėmęsis veiksmų skirtai sankcijai panaikinti ar sumažinti (apskundęs Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriuo jam taikytos sankcijos pagal 2013 m. paraišką), domėjęsis pažeidimo nustatymo aplinkybėmis ar siekęs išsiaiškinti, kokia tvarka jam skirta sankcija galėtų būti apskųsta. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių Reikalavimų 7 punkto nuostatų pažeidimas galėtų būti pripažintas nustatytu nepagrįstai. Priešingai, pareiškėjas skunde patvirtino 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. neturėjęs ūkinių gyvūnų.

Pagal Metodikos 2 punkte pateiktą apibrėžimą, pakartotinis reikalavimo pažeidimas – tai to paties geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo ar standarto, žemės ūkio veiklos valdymo ir (ar) trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų pažeidimas daugiau negu vieną kartą per trejus metus iš eilės, nors žemės ūkio veiklos subjektas buvo informuotas apie ankstesnius nustatytus reikalavimų pažeidimus ir turėjo galimybę juos pašalinti. Agentūra 2013 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo atžvilgiu nustatė tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą pagal 2012 m. paraišką. Kadangi Reikalavimų aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimo pagal 2013 m. paraišką mastas sudarė daugiau nei 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto (sudarė 100 proc.), tačiau bendras šių pievų ir ganyklų plotas buvo mažesnis nei 10 ha (deklaruota 9,90 ha), toks pažeidimas negali būti laikomas tyčiniu pagal Metodikos 17.4 punktą ir todėl pripažintinas netyčiniu. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad Agentūra 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pagal 2013 m. paraišką padarė pakartotinį netyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą.

Teisėjų kolegija nustatė ir tai, kad pareiškėjas 2014 birželio 16 d. Agentūrai pateikė 2014 m. paraišką (b. l. 56-61), kurioje deklaravo 7,84 ha žemės ūkio naudmenų, už kurias mokamos tiesioginės išmokos (II sk. 2 lentelė). Pareiškėjas šioje paraiškoje prisiėmė analogiškus 2012 m. ir 2013 m. paraiškoms įsipareigojimus. 2014 m. paraiškos tikrinimo metu Agentūra nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatas ir, vadovaudamasi Metodikos (2014 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-206 redakcija) 22 punktu, 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. BR6-6 pareiškėjui taikė sankciją – neskirti paramos pagal 2014 m. paraišką ir už 2015 metus. Kaip minėta, pareiškėjas neneigė, kad 2014 m. jo ūkinių gyvūnų tankumas buvo 0 SG/ha, t. y. pažeidimo mastas buvo 100 proc. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 3D-206 Metodikos 17.4 punktas buvo pakeistas pašalinant nuostatą, jog Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas pripažįstamas tyčiniu, jei bendras tiesioginėms išmokoms deklaruotų ir tinkamų paramai pievų ir ganyklų plotas viršija 10 ha. Vadinasi, nepaisant to, kad pareiškėjo 2014 metais padarytas pažeidimas buvo tapatus padarytam 2013 metais, Agentūra 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pagrįstai šį pažeidimą pripažino tyčiniu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Agentūra savo iniciatyva panaikino 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, ir 2015 m. liepos 27 d. priėmė naują sprendimą, iš esmės tapatų pirmajam, tačiau papildytą argumentais dėl Reikalavimų aprašo 7 punkto nuostatų pažeidimo pripažinimo pakartotiniu. Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimas dėl pareiškėjui taikytinų sankcijų buvo priimtas nuo 2015 m. gegužės 21 d. įsigaliojus Metodikos pakeitimams (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-405), kuriais, be kita ko, Metodikos 18 ir 18-1 punktai buvo pripažinti netekusiais galios, o 17 punkto nuostatos pakeistos. Metodikoje nebeliko nuostatų, tiesiogiai nurodančių į Reikalavimų aprašo 7 punktą, inter alia nuostatų, pagal kurias Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas galėtų būti pripažintas tyčiniu. Vadinasi, Agentūra, skundžiamame 2015 m. liepos 27 d. sprendime remdamasi Metodikos 2014 m. balandžio 12 d. redakcija, nesivadovavo sprendimo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais ir pažeidimą pagal 2014 m. paraišką nepagrįstai pripažino tyčiniu pagal Metodikos 17.4 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tyčinis reikalavimų pažeidimas pagal Metodikos (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-405 redakcija) 2.10 punktą – tai pareiškėjo veika siekiant neteisėtai gauti paramą, kai jis sąmoningai neužtikrina net būtinosios žemės ūkio naudmenų priežiūros arba daro žalą aplinkai, kelia pavojų žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai; pakartotinis netyčinis reikalavimų pažeidimas Metodikoje nustatytu atveju ir tvarka taip pat laikomas tyčiniu reikalavimų pažeidimu. Metodikos 16 punkte numatyta, kad, jeigu už pakartotinį reikalavimo pažeidimą sankcijos dydis pasiekia 15 proc., pareiškėjas informuojamas, kad dar kartą nustačius pakartotinį to paties reikalavimo pažeidimo atvejį bus laikoma, kad reikalavimas pažeistas tyčia ir taikomos sankcijos dydis apskaičiuojamas ankstesnės sankcijos dydį, kuris buvo apskaičiuotas už šio reikalavimo pažeidimą ankstesniaisiais metais netaikant ribojimo pagal Metodikos 15 punktą, dauginant iš 3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui už pakartotinį netyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą pagal 2013 m. paraišką buvo taikyta 15 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankcija (Agentūros 2014 m. balandžio 16 d. pranešimas Nr. 2314620, b. l. 55; Agentūros 2015 m. liepos 31 d. atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 33-39). Taigi, pareiškėjo pažeidimas pagal 2014 m. paraišką laikytinas tyčiniu, tačiau negali būti pripažintas pakartotiniu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nustačius pakartotinį tyčinio reikalavimo pažeidimą, taikoma sankcija – išmokos suma sumažinama 100 proc., be to, parama neskiriama ir už kitus kalendorinius metus (Metodikos 22 p.). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu pagal 2012 m. paraišką nustatytas tyčinis Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas, pagal 2013 m. paraišką – pakartotinis netyčinis Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimas, tačiau Agentūra skundžiamame 2015 m. liepos 27 d. sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas pagal 2014 m. paraišką padarė pakartotinį tyčinį Reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą. Taigi, pareiškėjui 2015 m. liepos 27 d. sprendimu taikyta sankcija buvo nepagrįsta ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. Metodikos 5.3 punkte įtvirtinto reikalavimo apskaičiuojant sankcijų dydį įvertinti, ar pažeidimas yra pakartotinis.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad Agentūros 2015 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. BR6-30, kuriuo pareiškėjui apskaičiuotos mokėtina išmokų pagal 2014 m. paraišką suma ir taikyta sankcija, yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kad administracinis teismas nėra kompetentingas nustatyti pareiškėjui skirtinos paramos ir taikytinos sankcijos dydžius ir kad šios funkcijos yra numatytos Agentūrai (Taisyklių 63 p. ir Metodikos 4 p.), Agentūra įpareigotina priimti naują sprendimą dėl pareiškėjui mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti Agentūros 2013 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 2082725 ir 2014 m. balandžio 16 d. pranešimą Nr. 2314620, kadangi pareiškėjo pretenzijos dėl šių aktų turinio yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą turtinę žalą siejo išimtinai su jam neišmokėta išmoka pagal 2014 m. paraišką ir kaip turtinės žalos dydį nurodė išmokėtinos paramos dydį – 1 138,45 Eur. Teisėjų kolegija pastebi, kad Agentūra yra įpareigota iš naujo apskaičiuoti pareiškėjui skirtinos paramos ir taikytinos sankcijos dydžius bei, atitinkamai, pareiškėjui išmokėti apskaičiuotą sumą, taip patenkindama pareiškėjo siekį gauti paramą pagal 2014 m. paraišką, kiek ši paraiška atitinka teisės aktų reikalavimus. Remiantis tuo, konstatuotina, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Nustačius vienos iš CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų neegzistavimą, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą atmetamas. Kaip išvestinis atmetamas ir pareiškėjo reikalavimas iš Agentūros priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 78-86) prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį ir pateikė 2015 m. liepos 17 d. įmokos mokėjimo kvitą (b. l. 22), patvirtinantį, kad jis sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį už skundą, o apeliaciniame skunde (b. l. 136-148) prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį ir pateikė 2016 m. vasario 1 d. mokėjimo nurodymą (b. l. 156), patvirtinantį, kad jis sumokėjo 14 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Taigi, pareiškėjas įrodė patyręs bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-531/2007, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-298/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje buvo patenkintas tik vienas iš keturių pareiškėjo reikalavimų, pareiškėjui gali būti atlyginta tik 25 proc. jo patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Taigi, pareiškėjui už sumokėtus žyminius mokesčius priteistina 8,75 Eur ((21 Eur + 14 Eur) x 25 proc.) išlaidų.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. U. (L. U.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą pakeisti, panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. BR6-30 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ ir įpareigoti atsakovą Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos paramos išmoką pareiškėjui pagal 2014 m. birželio 16 d. paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką Nr. 14-1011441121-1 išnagrinėti iš naujo.

Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pareiškėjui priteisti 8,75 Eur (aštuonis eurus septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą kitoje dalyje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė