2013-12-17 Nr. AB-10092-3-64-3-00454-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-2283/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00454-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) viršininko 2013 m. kovo 26 d. įsakymą Nr. 40-TE-176 „Dėl viršilos A. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Šiaulių apskrities VPK grąžinti pareiškėją į Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro konvojaus būrio vyresniojo postinio pareigas.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki atleidimo dirbo Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro konvojaus būrio vyresniuoju postiniu. Šiaulių apskrities VPK viršininkas, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2013 m. kovo 26 d. išvada Nr. 40-IS-28 (toliau – ir Išvada), priėmė 2013 m. kovo 26 d. įsakymą Nr. 40-TE-176, kuriuo atleido jį iš vidaus tarnybos. Išvadoje konstatuota, kad 2013 m. vasario 23 d. apie 16.40 val.

A. S. buvo sulaikytas Rociškių užkardoje už administracinį teisės pažeidimą – akcizinių prekių gabenimą iš Rusijos. Dėl šių veiksmų, atitinkančių mažo kiekio kontrabandos gabenimą (pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 210 str. 3 d.), pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 14.1, 14.2, 14.3, 14.5 punktų nuostatas ir tuo pažemino pareigūno vardą.

Pareiškėjas su Įsakymu nesutiko, nes jo neteisėti veiksmai neatitinka pareigūno vardo pažeminimo sampratos. Įsakymas priimtas neatsižvelgus į visas įvykio aplinkybes bei pareiškėjo asmenines savybes. Jo elgesys galėjo būti vertinamas kaip tarnybinis nusižengimas ir paskirta nuobauda, nesusijusi su atleidimu iš darbo. Į Rusiją pareiškėjas yra važiavęs 360 kartų, tačiau ne visada savo automobiliu ir ne visada kaip vairuotojas. Atsakovas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas anksčiau nėra baustas už jokius pažeidimus; akcizines prekes vežė sau dėl sunkios materialinės padėties, o pardavinėti parsivežtų prekių tikslo neturėjo.

Be to, kai pareiškėjas buvo sulaikytas pasienio pareigūnų, jis nesinaudojo tarnybine padėtimi, buvo apsirengęs civilio drabužiais, vairavo savo automobilį, pareigūnams tarnybinio pažymėjimo nerodė ir pareigūnu neprisistatinėjo, sulaikomas nesipriešino, vykdė visus jų reikalavimus. Pareiškėjo gabenamų akcizinių prekių vertė nebuvo didelė – ji nesiekė 5 MGL dydžio sumos. Nustatytas tik vienkartinis neteisėtas prekių gabenimo atvejis. Pareiškėjas į Rusiją važiavo ne darbo, o atostogų metu. Šie veiksmai neturėjo atgarsio visuomenėje, sulaikymas vyko nuošalioje vietoje.

Be to, nuo pat pirmos apklausos pareiškėjas visiškai pripažino savo kaltę dėl viršyto leistinų akcizinių prekių kiekio gabenimo, pareigūnams šio įvykio tirti netrukdė. Sulaikymo metu pareigūnams pareiškėjas net nurodė, kur automobilyje gabeno akcizines prekes. Įvykio metu galiojusių drausminių nuobaudų neturėjo, vienintelį kartą buvo baustas 1995 metais. Pareiškėjas skatintas. Be to, skundžiamas Įsakymas priimtas 2013 m. kovo 26 d., t. y. praėjus daugiau nei 30 dienų nuo nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo (2013 m. vasario 23 d.).

Pareiškėjas A. S. posėdžio metu nurodė, kad nuobauda už padarytą administracinį pažeidimą dar nėra paskirta. Byla bus nagrinėjama Šakių apylinkės teisme 2013 m. gegužės 28 d. Dėl padaryto pažeidimo gailisi, savo kaltę pripažįsta.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 88–90) prašė jo netenkinti.

Atsakovas atsiliepime į skundą bei atsakovo atstovas R. V. posėdžio metu nurodė, jog pareigūno vardo pažeminimo faktas nustatymas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas dėl darbinių santykių nutraukimo, t. y. atleidimo iš tarnybos. Tyrimo išvadoje buvo nustatyta, kad A. S. padarė tyčinį administracinės teisės pažeidimą – vežė paslėpęs kontrabandos būdu cigaretes ir alkoholį, šiam pažeidimui pareiškėjas iš anksto ruošėsi – pirko daiktus, juos slėpė mašinoje ir specialiai jam pasiūtoje liemenėje. Šis pažeidimas pažemino pareigūno vardą. Policijos pareigūnas turi užkirsti kelią teisės pažeidimams, o šiuo atveju jis sąmoningai, tyčia darė pažeidimą. Buvo įvertintos visos aplinkybės – iš tyrimo medžiagos paaiškėjo, kad A. S. tikrinimo metu pareigūnams nenurodė, kad nelegaliai veža prekes. Nors pareiškėjas savo kaltę pripažino ir gailisi dėl padaryto pažeidimo, tačiau Įsakymas buvo priimtas pagal galiojančius įstatymus. Atliekant tyrimą, buvo vadovaujamasi Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, kurios 29 punkte yra nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo diena laikoma vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, išvados patvirtinimo diena. Išvada buvo patvirtinta 2013 m. kovo 26 d. ir įsakymas buvo priimtas tą pačią dieną, todėl jokio procedūrinio pažeidimo nebuvo padaryta. A. S. darbo stažas yra 19 metų, nėra žinoma, kad dėl A. S. darbo būtų kokių nusiskundimų, tačiau šiuo atveju reikia vertinti žmogaus konkretų veiksmą, o ne jo asmenybę. Sulaikymo metu A. S. savo profesine padėtimi nesinaudojo, nevilkėjo tarnybinės uniformos, važiavo atostogų metu savo, o ne tarnybiniu automobiliu, tačiau bet kokiu atveju A. S. yra pareigūnas, todėl atitinkamai buvo vertinami jo padaryti veiksmai. Atleidimas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą nėra laikomas tarnybine nuobauda, tai imperatyvi teisinė pasekmė, kuriai ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kitos aplinkybės įtakos neturi.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu (b. l. 98–102) pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 40-TE-176, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pagal Statuto 2 straipsnio 7 dalį, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (adm. bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, Nr. A662-252/2011), pažymėjo, kad reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas (LVAT adm. bylos Nr. A143-231/2008, Nr. A756-236/2010).

Atsižvelgiant į tai, būtina išsiaiškinti, koks pareiškėjo veikimas ar neveikimas buvo atleidimo iš tarnybos pagrindas. Šis pagrindas įvardintas tarnybinio patikrinimo išvadoje, surašytoje 2013 m. kovo 26 d., kuri yra sudedamoji ginčijamo Įsakymo dalis. Joje nurodyta, kad 2013 m. vasario 23 d. apie 16.40 val. Šakių rajone, Ramoniškių kaime, vykdant nuoseklų stebėjimą nuo Ramoniškių pasienio kontrolės punkto vieno kilometro atstumu, kelyje Nr. 184 buvo sustabdytas Šiaulių apskrities VPK VTB KB vyresnysis postinis A. S., kuris vairavo automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės patikrinimo metu ant automobilio galinės sėdynės neslepiant juodame maiše buvo rasti tokie daiktai: septyni cigarečių pakeliai „West Silver“ be akcizo ženklų, keturios talpos po 0,5 litro 40 laipsnių degtinės „Žitnica vodka“, dvi talpos po 0,5 litro 40 laipsnių „Zitnaja liuks“, dvi pakuotės vaistų „Fenoksimetlienicili“, trys pakuotės vaistų „Rimantidin“, penkios pakuotės vaistų „Meliksikam“, dešimt pakuočių vaistų „Omeprazol“, pakuotė vaistų „Pantogematogen“, viena pakuotė vaistų „Teimūrova pasta“, viena pakuotė vaistų „Supernogi“, pakuotė vaistų „Laminari“. Nusprendus asmenį bei automobilį patikrinti nuodugniau, A. S. buvo grąžintas į Ramoniškių pasienio kontrolės punkto tarnybines patalpas. Kartu su Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnais, kurių darbo vieta – Rociškių užkarda, atlikus asmens apžiūrą, striukės kišenėje buvo rastas cigarečių pakelis „West Silver“ be akcizo ženklų. Tęsiant apžiūrą po rūbais, specialiai tam pasiūtoje liemenėje buvo rasti devyni cigarečių pakeliai „Mini Slims Brent“ su Rusijos Federacijos pavyzdžio banderolėmis. Apžiūrint automobilį, jo daiktinėje buvo rasti du pakeliai cigarečių „West Silver“ be akcizo ženklų. Vaire po automobilio signalo gaubtu buvo rastas cigarečių pakelis „Donskoi Tabak“ su Rusijos Federacijos pavyzdžio akcizo ženklais. Po variklio dangčiu variklio skyriuje, tiksliau po oro filtru, buvo rastos keturios juodos spalvos kojinės, kuriose buvo sudėta 31 cigarečių pakelis „Mini Slims Brent“ su Rusijos Federacijos pavyzdžio akcizo ženklais.

Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 5-V-419 patvirtintą Šiaulių apskrities VPK 2012 metų veiklos planą yra nustatyti 3 efekto kriterijai, kurių vienas yra gerinti visuomenės pasitikėjimą policija. Įgyvendinant šį kriterijų numatytos tam tikros priemonės, tarp kurių yra nurodyta vykdyti priemones, siekiant išsiaiškinti pažeidimus, susijusius su akcizais apmokestinamų prekių laikymu, gabenimu, naudojimu ar realizavimu pažeidžiant nustatytą tvarką. Pažymėtina, kad A. S. tyčia padarė vieną iš administracinių teisės pažeidimų, kuris įtrauktas į Šiaulių apskrities VPK 2012 metų veiklos planą siekiant gerinti visuomenės pasitikėjimą. Pareiga vykdyti vadovybės nurodymus, žinoti ir tarnyboje vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnybą, įtvirtinta ir Šiaulių apskrities VPK viršininko 2008 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 40-V-26 patvirtintame Šiaulių apskrities VPK VTB KB vyresniojo postinio pareigybės aprašyme, su kuriuo A. S. supažindintas pasirašytinai (b. l. 76–81).

A. S. būdamas policijos pareigūnu, privalėdamas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, etikos principų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti savo pareigas, ir žinodamas, kad negalima neteisėtai gabenti prekių ar kitų privalomų pateikti muitinei daiktų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei arba kitaip išvengiant šios kontrolės, ne tik neužkirto kelio daromam teisės pažeidimui, tačiau pats jį tyčia padarė, tai yra atliko neteisėtus veiksmus, nesuderinamus su policijos pareigūno statusu ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kuriems užkirsti kelią yra policijos pareigūno profesinė pareiga. A. S. padarytą administracinį teisės pažeidimą įrodo jo atžvilgiu surinktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga: protokolas, schemos, fotolentelė bei kiti rašytiniai dokumentai (b. l. 21–48).

Viršilos A. S. atžvilgiu pradėta administracinės bylos teisena dėl veikos, numatytos ATPK 210 straipsnio 3 dalyje. Iš surinktos medžiagos matyti, kad A. S. neteisėtai gabeno cigaretes per Lietuvos Respublikos sieną automobilio konstrukcijose, kurios nepritaikytos daiktams vežti (variklio skyriuje, po oro filtru, vaire po signalo gaubtu), t. y. automobilį panaudojo kaip įrankį teisės pažeidimui padaryti, taip akivaizdžiai apsunkindamas kontrabandos daiktų suradimą ir pažeidimo išaiškinimą. A. S. pasinaudojo automobiliu, specialiai tam tikslui pasisiuvo liemenę, šie faktai parodo, kad specialiai tam ruošėsi. Tokie A. S. neteisėti veiksmai daro įtaką visuomenės požiūriui į vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir pačios sistemos veiklą, toks elgesys neigiamai veikia ir vidaus reikalų sistemos pareigūnus, jų požiūrį į kontrolę bei teisės, moralės normų laikymąsi. Pažymėtina, kad pareiškėjas pripažįsta visiškai savo neteisėtus veiksmus ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Teismas konstatuoja, kad viršilos A. S. veiksmai atitinka pareigūno vardo pažeminimo teisinę sampratą.

Pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Įvertinus jo veiksmų pobūdį ir kitas bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo veiksmus institucija teisingai įvertino kaip pareigūno vardo pažeminimą (Statuto 2 str. 7 p.). Byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuoti pareiškėjo veiksmai yra iš esmės priešingi nurodytoms įstatyminėms jo, kaip policijos pareigūno, pareigoms. Toks elgesys neabejotinai žemina policijos, kaip teisėsaugos institucijos, autoritetą visuomenės akyse bei griauna pasitikėjimą jos pareigūnais, kadangi ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių jie tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų.

Pažymėtina, jog pareigūnas privalo ne tik gerbti duotą priesaiką, bet ir elgtis pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtintą Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksą (toliau – ir Etikos kodeksas), įpareigojantį policijos pareigūną vadovautis visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims (4.28 p.), saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (4.6 p.), ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus (14.1 p.), laikytis šio kodekso reikalavimų – kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodo, kad skundžiamas Įsakymas priimtas 2013 m. kovo 26 d., t. y. praėjus daugiau nei 30 dienų nuo nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo. Statuto 26 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Dėl svarbių priežasčių šis terminas galėjo būti pratęstas, tačiau to nebuvo padaryta. Tokiu atveju laikytina, kad Įsakymas priimtas nesilaikant terminų, tai rodo esant padarytą procedūrinį pažeidimą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, kurios 29 punkte yra nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo diena laikoma vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, išvados patvirtinimo diena. Teismas konstatuoja, kad išvada buvo patvirtinta 2013 m. kovo 26 d. ir Įsakymas buvo priimtas tą pačią dieną, todėl procedūrinio pažeidimo nebuvo padaryta. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas sutiko su šia pozicija.

Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (LVAT adm. bylos Nr. A4-189/2007, Nr. A2-523/2005).

Įvertinus šias aplinkybes – padarytą pažeidimą jo sunkumo, pavojingumo visuomenei aspektais kartu su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, darytina išvada, jog pareiškėjas šiais savo veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą bei tuo pačiu pažemino pareigūno vardą. Atsižvelgdamas į išvardintas aplinkybes teismas daro išvadą, kad pareiškėjo viršilos A. S. reikalavimas dėl Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 40-TE-176 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui konstatavus, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko 2013 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 40-TE-176 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Šiaulių apskrities VPK grąžinti pareiškėją A. S. į Šiaulių apskrities VPK viešosios tvarkos biuro konvojaus būrio vyresniojo postinio pareigas netenkintinas.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 103–107) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22, 29 straipsnio nuostatoms.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teismas sprendime tik išdėstė pareiškėjo padaryto administracinio pažeidimo aplinkybes, tačiau padaryto pažeidimo aplinkybių, kaip pagrindo konkrečiu atveju atleisti A. S. iš vidaus tarnybos, nevertino. Teismas tik abstrakčiai įvertino pareiškėjo padarytą nusižengimą, tačiau nekonkretizavo, t. y. neaiškiai nurodė, kodėl administracinis teisės pažeidimas, kuris padarytas ne tarnybos metu, ne tarnybiniu automobiliu, ne tarnybos tikslais, o atostogų metu, savo reikmėms, yra laikomas tokiu pažeidimu, kuriuo jis akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją sukompromitavo. Be to, administracinio teisės pažeidimo byloje nėra nė vienos užuominos apie tai, kad A. S. yra policijos pareigūnas. Tiek iš administracinės, tiek iš administracinio teisės pažeidimo bylos akivaizdu, kad pareiškėjo veiksmai nesukėlė jokio atgarsio visuomenėje, iki atleidimo apie jį nebuvo žinoma ne kolegoms. Taigi, nebuvo nustatytas būtinas elementas – pasekmės, t. y. kokie konkrečiai pareiškėjo, veikusio ne kaip pareigūnas, veiksmai pažemino pareigūno vardą.

Išanalizavus LVAT sprendimų (adm. bylos Nr. Al 1-129/2004, Nr. A8-189/2007, Nr. A438-1561/2008, Nr. A662-252/2011, A143-231/2008, A756-236/2010) kuriais skundžiamame sprendime remiasi Šiaulių apygardos administracinis teismas, turinį, matyti, kad šiose bylose buvo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimo faktai dėl to, kad valstybės pareigūnai (taip pat ir policijos pareigūnai) įvykdė nusikaltimus ar administracinės teisės pažeidimus nepriklausomai nuo to, koks buvo šių pažeidimų sunkumas ir pavojingumas, kokį atgarsį visuomenėje jie sukėlė, kaip konkrečiai jų padarytas pažeidimas įtakojo valstybės tarnybos vardo sumenkinimą ir kitos reikšmingos aplinkybės. Šiuose sprendimuose nėra diferencijuojama, ar pareigūnas viršijo leistiną greitį (padarė administracinį teisės pažeidimą), ar piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (įvykdė nusikaltimą), bet kokio teisės pažeidimo padarymo išdavoje buvo konstatuota, kad tokiais veiksmais asmuo pažemino valstybės pareigūno vardą.

Iš to galima daryti išvadą, kad bet koks, nepriklausomai nuo teisės pažeidimo sunkumo ir kitų svarbių aplinkybių, teisės pažeidimas, padarytas valstybės pareigūno (policijos pareigūno, muitinės pareigūno ar kt.) yra laikomas pareigūno vardo pažeminimu visais atvejais. Pareigūnui yra keliami didesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos veikloje. Tačiau ši nuostata yra nepagrįstai suabsoliutinama ir laikoma, kad pareigūnas ne tarnybos metu kaip neviešas fizinis asmuo negali padaryti jokio teisės pažeidimo, net menkiausio, už kurį, pavyzdžiui, būtų numatyta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Šis reikalavimas negali būti be jokių išlygų, policijos pareigūnų elgesys ne darbo metu negali būti prilyginamas pareigūnų elgesiui atliekant tarnybines funkcijas ir pareigūnams ne darbo metu negali būti keliami tokie pat reikalavimai kaip vykdant tarnybines pareigas. Tokiu būdu apribojama teisė į privatų gyvenimą, teisė priimti asmeninius sprendimus, kurie nėra susiję su profesine veikla. Todėl tokia Statuto 2 straipsnio 7 dalies nuostata, imperatyviai nurodanti pareigūnui nepertraukiamai elgtis pagal Statutą kaip vykdant tiesiogines pareigas ne tik tarnybos metu, bet ir ne tarnybos metu, nepriklausomai, ar tai susiję su tarnybinių pareigų atlikimu, ar ne, prieštarauja ne tik teisingumo ir protingumo principams, kurie yra įtvirtinti Statute, bet ir Konstitucijos 22 straipsniui, kadangi nepagrįstai absoliučiai riboja policijos pareigūno teisę į privatų gyvenimą.

Šiuo aspektu būtina pabrėžti, kad Statuto 59 straipsnyje nurodytas imperatyvus reikalavimas atleisti policijos pareigūną iš vidaus tarnybos pažeminus pareigūno vardą ir alternatyvių sprendimo būdų, kuriais galima būtų spręsti pareigūno atsakomybės už policijos pareigūno vardo pažeminimą individualizavimo klausimą, nebuvimas pažeidžia konstitucinę asmens teisę į draudimą suvaržyti jo teises dėl jo socialinės padėties (Konstitucijos 29 str.). Tai, kad įstatymai, numatantys sankcijas už padarytus pažeidimus (pvz., Baudžiamasis kodeksas) numato eilę aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti baudžiant asmenį, taip pat numato pasekmes po nubaudimo, reabilitavimo pagrindus. Tuo tarpu Statuto 59 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos ir LVAT suformuota praktika neleidžia individualiai įvertinti policijos pareigūnų padarytus teisės pažeidimus Statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme. Taigi, yra pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti išaiškinti, ar 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 įtvirtinto Statuto 2 straipsnio 7 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22, 29 straipsnio nuostatoms.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje, surašytoje 2013 m. kovo 26 d. yra nurodyta, kokiomis aplinkybėmis A. S. įvykdė administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio padarymo jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Sulyginus administracinio teisės pažeidimo protokole išdėstytas aplinkybes su minėtoje išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, matyti, kad fabulos yra identiškos. Tai suponuoja pagrindą teigti, kad A. S. yra taikoma dviguba atsakomybė už tą patį pažeidimą – ir administracinė, ir drausminė. Klausimą, kaip tokiu atveju turėjo elgtis tiek Šiaulių apskrities VPK, tiek Šiaulių apygardos administracinis teismas, LVAT išsprendė 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-2220/2011, kurioje nurodyta, kad, jeigu pareigūnui nei pranešime apie tarnybinį pažeidimą, nei tarnybinio patikrinimo išvadoje aiškiai nenurodyti konkretūs požymiai, kurių pagrindu pareigūno veiksmus, dėl kurių jis buvo atleistas iš tarnybos, būtų galima atriboti nuo galimai padarytų administracinių teisės pažeidimų ir jeigu nėra inkriminuojami kitokie veiksmai, išskyrus tuos veiksmus, kurie tiesiogiai siejami su padarytu administraciniu teisės pažeidimu, šie veiksmai turi būti vertinami administracinio teisės pažeidimo byloje, o tarnybinis patikrinimas turi būti sustabdytas iki įsiteisės sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje.

Pažymėtina ir tai, kad sulaukti sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje buvo būtina ir dėl to, kad joje A. S. inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo kvalifikacija neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-370-876 Šakių rajono apylinkės teisme. Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje yra ginčijama protokole nurodyta vežtų prekių muitinė vertė, kadangi protokolą surašę Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nepagrįstai įtraukė ir nedraudžiamus vežti vaistinius preparatus, tokiu būdu pasunkinant A. S. teisinę padėtį ir kvalifikuojant jo veiksmus pagal ATPK 210 straipsnio 2 dalį, o ne pagal 210 straipsnio 3 dalį. Todėl nenustačius ir įsiteisėjusiu teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje nepatvirtinus reikšmingų aplinkybių, A. S. negalėjo būti atleistas iš vidaus tarnybos remiantis Statuto 59 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kadangi Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis imperatyviai draudžia dvigubą nubaudimą.

Atsakovas Šiaulių apskrities VPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo A. S. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tarnybinis ginčas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 40-TE-176, kuriuo A. S. 2013 m. kovo 27 d. atleistas iš vidaus tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.

Pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 7 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 2013 m. vasario 27 d. buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 40-PR3-9 (b. l. 13). Pranešime rašoma, kad yra duomenų, jog A. S. įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą: 2013 m. vasario 23 d. apie 16.40 val. Šakių r., Ramoniškių k. ribose, Pagėgių rinktinės Rociškių užkardos veikimo teritorijoje, apie 1 km nuo Ramoniškių pasienio kontrolės punkto, kelyje Nr. 184 jis sulaikytas vairuojantis nuosavą automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame pranešime detaliai išvardinta kur ir kokie konkrečiai daiktai (cigaretės, degtinės buteliai, vaistai) bei koks jų kiekis buvo rasti transporto priemonės patikrinimo metu bei atlikus A. S. apžiūrą. Pranešime taip pat nurodyta, kad pareiškėjui yra pradėta administracinės bylos teisena dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 210 straipsnio 3 dalyje.

Pareiškėjas iš esmės neneigia nurodytų veiksmų, tačiau, jo nuomone, tokie veiksmai nevertintini kaip žeminantys pareigūno vardą.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tyrimų poskyrio 2013 m. kovo 26 d. išvadoje „dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro konvojaus būrio vyresniojo postinio A. S. veiksmų“, kuri pagal Vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tarnybinių ginčų bylose vienareikšmiškai pripažįstama sudėtine įsakymo dalimi, konstatuota, kad A. S. elgesys ne tarnybos metu, t. y. 2013 m. vasario 23 d. apie 16.10 val. įvykdytas neteisėtas prekių ir kitų privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei ir slepiant jas specialiai tam pasiūtoje ir pritaikytoje liemenėje, automobilio „Renault Escape“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konstrukcijose, kurios nepritaikytos daiktams vežti (variklio skyriuje, po oro filtru, vaire po signalo gaubtu) vertintinas kaip savarankiškas nusižengimas, už kurį taikoma savarankiška atsakomybė, kurį galima atriboti nuo jo padaryto administracinio teisės pažeidimo. Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas institutas, kurio sudėčiai nustatyti įstatymas nereikalauja kitų atsakomybės rūšių konstatavimo (b. l. 76-81).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. (žr., pvz., nutartis administracinėse bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008; A62–1099/2011; A438-2659/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog vidaus tarnybos pareigūnams Statutas nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Byloje nustatyti pareiškėjo atlikti veiksmai neabejotinai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnyba bei ją kompromituoja. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos faktas siejamas ne su administracinės atsakomybės taikymo A. S. faktu, o su pareiškėjo veiksmais, kurie įvertinti kaip žeminantys pareigūno vardą. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008). Neigiamam visuomenės požiūriui konstatuoti nėra būtina jį sieti su pareigūno kaltų veiksmų viešu atskleidimu ir tokio atskleidimo mastu. Tai reiškia, kad pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-465/2013).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios, kadangi nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, pastariesiems atliekant tarnybines pareigas ir jų elgesio ne tarnybinių pareigų atlikimo metu. Pažymėtina, jog pareiškėjas, turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, kaip pareigūnas, pats nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, tai neabejotinai pažeidžia tiek visuomenės lūkesčius, susietus su vidaus tarnybos pareigūnais, tiek bendras moralės nuostatas. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad Statuto 2 straipsnio 7 dalies nuostata, įpareigojanti pareigūną elgtis pagal Statutą ne tik vykdant tiesiogines pareigas, bet ir ne tarnybos metu, prieštarauja ne tik Statute įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams, bet ir Konstitucijos 22 straipsniui, kadangi nepagrįstai absoliučiai riboja policijos pareigūno teisę į privatų gyvenimą, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėjas 1996 m. balandžio 5 d. yra davęs priesaiką sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir Valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui (b. l. 47), kurią privalo gerbti. Statutinio pareigūno priesaika nėra formalus aktas. Ja pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnui keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai, kurių jis prisiekia laikytis. Pareiškėjas taip turi elgtis ir pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmais buvo pažemintas pareigūno vardas, kadangi nustatytas visų tam teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimas. Pažymėtina, jog pareiškėjo atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi šiame statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011).

LITEKO duomenimis, Šakių rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarimu (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.11-370-876/2013) pripažino A. S. kaltu padarius ATPK 210 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė jam atitinkamą nuobaudą. Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi A. S. apeliacinį skundą atmetė, minėtą Šakių rajono apylinkės teismo nutarimą paliko nepakeistą. Taigi šiuo atveju, jei ir buvo padaryti procedūriniai pažeidimai (kaip teigia pareiškėjas), jie laikytini tik formaliais, ir skundžiamo įsakymo pagrįstumui bei teisėtumui jokios įtakos neturi.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiuo atveju faktas, kad pareiškėjas A. S. savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, nustatytas 2013 m. kovo 26 d. Išvadoje, o pareiškėjas atleistas iš tarnybos tos pačios, t. y., 2013 m. kovo 26 d. Įsakymu. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo laikytasi Vidaus tarnybos statute nustatytų reikalavimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo pažeminimą – tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-272/2010). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistos Tvarkos nuostatos ir toks pažeidimas laikytinas esminiu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas A. S., pažeminęs pareigūno vardą, ginčijamu Įsakymu pagrįstai ir teisėtai atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pareiškėjo reikalavimas dėl grąžinimo į tarnybą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Įsakymą, todėl jis taip pat negali būti tenkinamas, ir dėl jo plačiau nepasisakytina.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Atsakydama į apeliaciniame skunde iškeltą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 29 straipsnio nuostatoms, teisėjų kolegija pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnis reglamentuoja neteisėtai atleisto pareigūno grąžinimo į vidaus tarnybą klausimus ir šis straipsnis susideda tik iš dviejų dalių. Atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai yra nustatyti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aiškių ir konkrečių argumentų, pagrindžiančių prašomų ištirti teisės normų prieštaravimą Konstitucijos 22 ir 29 straipsnių nuostatoms, o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekyla, pasinaudodama minėta diskrecijos teise, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą atmeta, detaliau dėl jo nepasisakydama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė