2013-06-19 Nr. AB-3047 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-96/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. Š. (I. Š.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-863/2008 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui I. Š., atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007) ir palikti galioti VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27, arba VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 pakeisti, priimant sprendimą atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

VMI prie FM nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Nurodė, kad VMI prie FM padarė išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ 5 straipsnio 4 dalies nuostatas, pareiškėjas I. Š. prekybos patalpų įsigijimo šaltinių (pajamų) pagrindimui 2001 m. kovo 23 d. deklaracijoje nurodė kitas – neapmokestintas – 570 000 Lt pajamas, kurios turi būti apmokestintos taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą. Šią išvadą grindė tokiais argumentais:

- 2001 m. birželio 28 d. turto aprašymo akte Nr. 5724 ir 2001 m. liepos 23 d. paveldėjimo teisės liudijime, kuriuose nurodytas pareiškėjo paveldėtas turtas, minėti daiktai nėra nurodyti. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas paveldėjo minėtą turtą arba jį įsigijo kokiu nors kitu būdu.

- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 3B/56-17.2-2969 pateikė informaciją apie tai, kad neturi duomenų apie A. A. deklaruotus pinigus bei meno vertybes nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d.

- Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija 2002 m. spalio 23 d. raštu Nr. 4-1-15 pateikė A. A. paaiškinimą, kuriame teigiama, kad jis 2000 m. lapkričio mėnesį asmeniniais reikalais lankėsi Lietuvoje. Jam einant gatve priėjęs jaunas žmogus pasiūlė užsidirbti pinigų. A. A. neigia įsigijęs meno vertybes iš pareiškėjo, tačiau norėdamas užsidirbti, pasirašė kelis dokumentus, kurių turinio negali žinoti, nes dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba. Sutartyse nurodytų pinigų jis nemokėjęs. Už pasirašymą gavęs 100 JAV dolerių.

- 2005 m. spalio 18 d. raštu Nr. 143 Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė G. Š. informavo, kad 2000 m. lapkričio 8 d. buvo patvirtintos minėtos pirkimo-pardavimo sutartys, kurias tvirtinant šalys pateikė tapatybę patvirtinančius dokumentus, o kadangi buvo parduodami daiktai, kuriems nebūtina registracija, įsigijimo dokumentų nebuvo reikalaujama.

- Lietuvos kolekcininkų asociacija 2006 m. sausio 31 d. raštu Nr. 121 informavo, kad asociacija negali patvirtinti minėtų antikvarinių vertybių egzistavimo, negali nurodyti katalogų, kuriuose jos galėtų būti publikuojamos. Taip pat patvirtino, kad nei pareiškėjas, nei jo tėvas niekada nebuvo asociacijos nariais.

- Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija 2006 m. kovo 30 d. raštu Nr. 4-1-12/2459 informavo, kad A. A. 2005 m. vasario 22 d. tragiškai žuvo, todėl jokios informacijos pateikti negali.

Mokestinių ginčų komisija skundžiamu sprendimu panaikino atsakovo 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 sumokėti 114 000 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį (toliau – ir FAPM) ir 46 648,80 Lt FAPM delspinigių. VMI prie FM teigimu, Mokestinių ginčų komisija netgi nevertino surinktų įrodymų, o apsiribojo abstrakčia sąvoka „įrodymai nėra pakankami“. Mokestinių ginčų komisija ir atsakovas skirtingai interpretavo įstatymų nuostatas.

Pareiškėjas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsakovo teiginiais, kad Mokestinių ginčų komisija net nevertino atsakovo surinktų ir pateiktų įrodymų, o apsiribojo abstrakčia sąvoka „įrodymai nėra pakankami“. Nurodė, jog surinkti įrodymai nėra tiesioginiai arba nevertintini kaip įrodymai. Paaiškino, kad yra pakankamai daug įrodymų, jog A. A. domėjosi meno vertybėmis ir Lietuvoje sudarė ne vieną sandorį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą nurodė, kad su VMI prie FM skundu sutinka ir prašė jį patenkinti, atsižvelgiant į jame išdėstytus motyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007) „Dėl I. Š. 2007 m. kovo 23 d. skundo“ – pakeitė VMI prie FM 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 „D. I. Š. 2006 m. gruodžio 21 d. skundo“ į sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Teismas konstatavo, kad sprendžiant šį ginčą centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo įstatymų nuostatas. Mokesčių administratoriui pateikus atitinkamus įrodymus, patvirtinančius, kad sandoriai nebuvo sudaryti, pareiškėjui atsirado pareiga juos paneigti. Teismas pažymėjo, kad sandorių sudarymo metu galiojo Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (toliau – ir FAPMLĮ), kurio 33 straipsnyje buvo nustatyta, jog apmokestinamos pajamos už gyventojų parduotą turtą, o 35 straipsnyje išvardinama, kokios pajamos laikytinos neapmokestinamomis. Šiuo atveju pajamos gautos už parduotas meno ir antikvarines vertybes, kurios nenurodytos paveldėjimo teisės liudijime bei Turto aprašymo akte Nr. 5724. Tokiu atveju pajamos turėtų būti apmokestinamos atsižvelgiant į minėto įstatymo 35 straipsnio 10 punkto bei 33 straipsnio taisykles. Teismas konstatavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 2 dalies norma rodo, kad mokestį apskaičiuoti gali tik mokesčių administratorius, todėl teismas, paaiškėjus aplinkybei, kad sandoriai galėjo vykti realiai, FAPM negalėtų apskaičiuoti, nes tai yra mokesčio administratoriaus funkcija. Teismas pažymėjo, kad MAĮ neriboja pakartotinių patikrinimų, kai panaikinami ar pakeičiami atitinkami mokesčių administratorių sprendimai, skaičiaus. Teismas padarė išvadą, kad pakartotinis patikrinimas būtinas todėl, kad būtina išaiškinti aplinkybes, kurios vykdant minėtą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą nebuvo tiriamos – ar asmuo, pirkęs iš pareiškėjo vertybes, galėjo turėti tiek lėšų, kiek nurodyta sandoriuose, ar realiai jis užsiėmė antikvarinių ir meno vertybių supirkimu ir išvežimu iš Lietuvos. Be to, teismo manymu, bet kuriuo atveju FAPM pareiškėjui turi būti apskaičiuojamas, t. y. Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai panaikino VMI prie FM sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas FAPM, nes šiuo atveju gali būti keičiama tik šio mokesčio suma ir taikytini tarifai. Teismas atkreipė dėmesį, kad parduotas turtas pagal esamus dokumentus nepatenka į paveldėtą turtą, o tai reiškia, kad pareiškėjas gavo apmokestinamų pajamų. Dėl šios aplinkybės Mokestinių ginčų komisija savo sprendime nepasisakė.

III. Pareiškėjas I. Š. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-88-(7-63/2007).

Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismo sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos teisės normomis, todėl laikytinos neteisėtomis. Taip pat teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų bei nepagrįstai savo sprendime nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo.

2. Teismas taip pat netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Teismas netinkamai pritaikė Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias sandorių pripažinimo negaliojančiais bei paveldėjimo teisinius santykius.

3. Teismas nepagrįstai išėjo už atsakovo skundo reikalavimo ribų ir pasisakė dėl to, kad vienokiu ar kitokiu atveju pareiškėjo gautos pajamos turėjo būti apmokestintos, kadangi joms, vadovaujantis FAPMLĮ, taikytinas FAPM. Teisme buvo nagrinėtas ginčas tik dėl pareiškėjo apmokestinimo pagal iki 2004 m. sausio 1 d. galiojusį įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo (toliau – ir Įstatymas).

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs tokią taisyklę: mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos bei teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, išsamiai išanalizuoti mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo eigą, visapusiškai įvertinti tiek mokesčių administratoriaus, tiek mokesčių mokėtojo pozicijas bei iš atlikto išsamaus vertinimo visumos padaryti išvadas dėl to, kuri pozicija yra pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1067/2006). Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikdamas atsakovo pateiktiems įrodymams.

5. Tai, kad A. A. paaiškinimai yra visiškai neteisingi, įrodo 1999 m. gruodžio 30 d. tarnybinė muitinės pažyma, leidimas Nr. 016653 kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimui (išsiuntimui) iš Lietuvos Respublikos.

6. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2001 m. liepos 23 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą kaip netiesioginiu įrodymu, nes pareiškėjo paveldėtos ir teisėtai parduotos meno vertybės negalėjo būti įtrauktos į Turto aprašymo aktą Nr. 5724.

7. Pareiškėjas atsiliepime į skundą prašė teismo liudytoju iškviesti S. Š., kuris paaiškintų, kodėl buvo kreiptasi į notarą, tačiau teismas dėl tokio pareiškėjo prašymo taip pat nepasisakė, o tai vertintina kaip pareiškėjo procesinių teisių pažeidimas.

8. Teismas darydamas išvadą, kad pareiškėjas meno vertybių nepaveldėjo, konstatavo, kad pareiškėjo valios išraiška priimti tėvo palikimą pradedant faktiškai turtą valdyti yra niekinė. Tačiau ir šios išvados nepagrindė teisės norma.

9. Vadovaujantis Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi mokesčių administratorius neturi teisės savo nuožiūra konstatuoti, kad pareiškėjas pinigų pagal ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis negavo.

10. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius“. Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis numato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.

11. Teismas, nurodydamas, kad ginčijamų meno vertybių pirkimo-pardavimo sutarčių nereikia pripažinti negaliojančiais civilinės teisės prasme, iškreipia teisės sistemą, nes sandoris negali būti laikomas negaliojančiu mokestinės teisės prasme ir galiojantis civilinės teisės prasme.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, išdėstytus atsakovo skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, kad šioje byloje surinktų faktinių duomenų visuma leidžia neabejotinai teigti, jog ginčo sumų pareiškėjas realiai negavo. Tai įrodo tiek atsakovo pateikti tiesioginiai įrodymai: pirkėjo paaiškinimai, kad jis minėtų meno vertybių nepirko ir pinigų už jas nemokėjo, sutartis pasirašė tik už atlygį, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas minėtas vertybes būtų paveldėjęs ar turėjęs, nėra jokių įrodymų apie minėtų piniginių lėšų perdavimą; tiek netiesioginiai: nėra jokių duomenų apie pirkėjo deklaruotus pinigus ar vertybes, nei pareiškėjas, nei jo tėvas nėra ir niekada nebuvo Lietuvos kolekcininkų asociacijos nariais. Taip pat atsakovas visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. nutartimi I. Š. apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą pakeitė. Panaikino sprendimo dalį ta apimtimi, kur nuspręsta pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27 „Dėl I. Š. 2006 m. gruodžio 21 d. skundo“ į sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, ir paliko nepakeistą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27.

Teismas konstatavo, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui I. Š. realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos, vadovaujantis teisės normomis apibrėžiančiomis įrodinėjimo institutą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) devintajame skirsnyje. Tačiau, kokie įstatymų leidėjo leistini ir susieti su byla įrodymai bebūtų surinkti, kiekvienu atveju teismas faktinius duomenis vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

Teismas, patikrinęs skundžiamą teismo sprendimą nusprendė, jog labiau tikėtina nei netikėtina, kad I. Š. realiai pajamų negavo ir turi sumokėti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. kovo 2 d. sprendime Nr. 68-27 įvardintas sumas. Teismas konstatavo, kad tokia išvada grįstina atsižvelgiant į Baltarusijos mokesčių ir rinkliavų ministerijos 2002 m. spalio 23 d. raštą Nr. 4-1-15, kuriuo pateikiamas meno vertybių pirkimo – pardavimo sutartyse įvardijamu pirkėju A. A. paaiškinimas. Dokumente teigiama, kad A. A. 2000 m. lapkričio mėnesį asmeniniais reikalais lankęsis Lietuvoje, bet neigia įsigijęs meno vertybes iš pareiškėjo, nors pripažįsta norėdamas užsidirbti, pasirašęs kelis jam nežinomų lietuvių kalba surašytų turinių dokumentus.

Sutartyse nurodytų pinigų nemokėjęs. Nors paaiškinimą parašęs asmuo yra miręs ir teiktų paaiškinimų patvirtinimas betarpiškai teismui neįmanomas, nėra pagrindo netikėti tuo, kas buvo išdėstyta raštu, nes tai patvirtina kiti bylos duomenys. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 3B/56-17.2-2969 pateikė informaciją apie tai, kad neturi duomenų apie A. A. deklaruotus pinigus bei meno vertybes nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. Tuo tarpu pareiškėjas deklaraciją teikė 2001 m. kovo 23 d., t. y. laikotarpiu tarp 2000 m. sausio 1 d. - 2001 m. gruodžio 21 d.

Lietuvos kolekcininkų asociacija 2006 m. sausio 31 d. raštu Nr. 121 informavo, kad asociacija negali patvirtinti antikvarinių vertybių, galimai tapusių pirkimo - pardavimo objektais, egzistavimo, negali nurodyti katalogų, kuriuose jos galėtų būti publikuojamos. Taip pat nurodė, kad nei pareiškėjas I. Š., nei jo tėvas niekada nebuvo asociacijos nariais. I. Š. paaiškinimus, kaip vieną iš įrodymų, teismas vertino kritiškai, nes neparemti kitais įrodymais. Iškelta versija apie A. A. siekį nuslėpti sudarytas pirkimo – pardavimo sutartis nuo savo šalies valstybinių institucijų nepatvirtinta jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais faktiniais duomenimis.

Teisėjų kolegija nusprendė, jog tokio paaiškinimo pagalba siekiama išvengti negatyvių pasekmių, susijusių su priskaičiuotų piniginių sumų sumokėjimu. Taigi valstybinė mokesčių inspekcija priimdama 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 68-27, turėdama omenyje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į jurisprudenciją administracinės teisės srityje, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentavusiais ginčo visuomeninį santykį, pagrįstai ir teisėtai įpareigojo I. Š. sumokėti į biudžetą apskaičiuotą fizinių asmenų pajamų mokestį ir fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigius.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo grąžinti bylos pakartotiniam patikrinimui. Surinktų duomenų visiškai pakako konstatuoti, kad I. Š. realiai pajamų negavo.

V. Pareiškėjas 2013 m. vasario 22 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-863/2008, panaikinti 2008 m. birželio 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Prašyme apžvelgia ginčo faktines aplinkybes bei įsiteisėjusio teismo sprendimo esmę bei nurodo, jog konkrečiu atveju administracinė byla atnaujintina ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepaisė reikalavimo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą ir pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A39-964/2008 bei pažymi, jog ši byla yra analogiška bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Pažymi, jog minėtoje byloje buvo konstatuota, kad neginčijamai neįrodžius, kad pirkimo-pardavimo sandoris realiai neįvyko, nebuvo pakankamai pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė pajamų suteiktoms paskoloms pagrįsti, todėl mokesčių administratoriui nebuvo pagrindo apskaičiuoti mokesčius pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė pareiškėjo skundą minėtoje byloje patenkinti, o mokesčių administratorių sprendimus panaikinti. Akcentuoja, jog minėtos ir bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, aplinkybės yra iš esmės tapačios, be to, sutampa šių bylų įrodinėjimo dalykas – buvo ar ne realiai gautos pajamos. Tačiau nepaisant faktinių aplinkybių panašumo, buvo priimti du skirtingi sprendimai. Todėl daro išvadą, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A556-863/2008 buvo nukrypta nuo pareiškėjo aukščiau nurodytos administracinių teismų praktikos, kas neabejotinai sudaro pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-863/2008.

Taip pat remiasi ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi bei pažymi, jog minėtas 2008 m. birželio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A39-964/2008 jam tapo žinomas tik prieš kelias dienas. Tikina, jog suprasdamas 2008 m. birželio 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo svarbą ginčo teisingam išnagrinėjimui, nedelsdamas nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo. Pažymi ir tai, jog yra praėję ne daugiau nei 5 metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. A556-863/2008, todėl yra tenkintinas ABTĮ 156 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-863/2008, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas įtvirtina, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Aplinkybes, kuriomis grindžiamas terminų skaičiavimas, turi nurodyti prašymą padavęs subjektas savo prašyme (ABTĮ 157 str. 1 d. 6 p.), o prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtu klausimu (ABTĮ 158 str. 2 d.).

Analizuojamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu paduotinas per tris mėnesius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, su kurio priėmimu pareiškėjas sieja nukrypimą nuo formuojamos administracinių teismų praktikos, kaip proceso atnaujinimo pagrindą. Tačiau pareiškėjas su prašymu dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi tik 2013 m. vasario 22 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs ABTĮ numatytą terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors pareiškėjas tikina apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą sužinojęs tik prieš kelias dienas (nuo prašymo atnaujinti procesą) pateikimo, tokie jo paaiškinimai vertintini kritiškai. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas, nors ir remdamasis kitu pagrindu, tačiau dar 2009 m. su prašymu atnaujinti procesą kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (b. l. 96 – 99). Todėl manytina, jog pareiškėjas, būdamas aktyviu teisiniu subjektu, galėjo apie nurodomą teisminę praktiką sužinoti kur kas anksčiau, o ilgametis delsimas kreiptis minėtuoju pagrindu prašant atnaujinti procesą konkrečiu atveju nėra pateisinamas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Be to, pareiškėjas nepagrįstai argumentuoja, jog tai, kad nuo galutinės nutarties įsiteisėjimo administracinėje byloje Nr. A556-863/2008 praėjo ne daugiau kaip penki metai, kas, kaip suprastina, suponuoja tai, kad termino kreiptis su prašymu atnaujinti procesą jis nėra praleidęs. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnio 3 dalis įtvirtintas penkerių metų terminas yra naikinamasis, apskritai užkertantis kelią paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau vien jo paisymas konkrečiu atveju dar nereiškia, jog buvo laikomasi kito – ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendrojo – termino į teismą dėl proceso atnaujinimo kreiptis per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pridurtina, jog nutartis, kuria remiasi pareiškėjas taip pat buvo priimta vėliau nei įsiteisėjo galutinė teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-863/2008, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Todėl minėta pareiškėjo nurodoma teismo praktika teismas negalėjo vadovautis priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje, atitinkamai – negalėjo ir nukrypti nuo vieningos administracinių teismų praktikos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–109/2009). Proceso atnaujinimas dėl pasikeitusios teismų praktikos prieštarautų proceso atnaujinimo instituto tikslams, prie kurių priskirtinas teisinių santykių stabilumas bei galimybė panaikinti ar pakeisti įsiteisėjusį, turintį res iudicata galią teismo sprendimą tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir tik įstatyme nustatyta tvarka. Kitaip aiškinant proceso atnaujinimo institutą būtų pažeidžiama Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl šiuo pagrindu procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-863/2008 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui I. Š. (I. Š.), atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė