2023-06-14 Nr. AB-11985-3-61-3-03365-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1576-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03365-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 22S107025 (toliau – ir Sprendimas) atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo persvarstyti pareiškėjos prašymą ir išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Ji, (duomenys neskelbtini) pilietė, teisėtai būna Lietuvos Respublikoje, čia ji turi darbą Lietuvos įmonėje, taip pat šeimą – vyras irgi gyvena Lietuvoje, o jų vaikai Lietuvoje lanko vaikų darželį. Šie pagrindai ir paskatino ją siekti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Tačiau Departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Sprendime dėl pareiškėjos teisės gauti tokį leidimą nurodyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 441 straipsnio nuostatas. Tai atitinka ir pareiškėjos atvejį.

2.2. Sprendimo motyvas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje grindžiamas tuo, kad 2022 m. birželio 16 d. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, kurioje nurodyta, jog informacija apie pareiškėją pateikta 2022 m. balandžio 26 d. rašte Nr. 18-3662 (toliau – ir Raštas). Rašte nurodoma, kad (duomenys neskelbtini).

2.3. Sprendime atsakovo dėstomi motyvai apie (duomenys neskelbtini) veiksmus, (duomenys neskelbtini) tėra skambūs ir šiuo metu bendrai aktualūs propagandiniai štampai. Juos galima svarstyti tik vertinant pareiškėjos politines pažiūras, jos atitiktį tiems lojalumo Lietuvos valstybei požymiams, kuriuos savo vaizduotėje yra susikūrę už Lietuvos saugumą atsakingi pareigūnai. Administracinės teisės prasme jokie politiniai motyvai nėra įrodymas, kad pareiškėjos teisėtas buvimas ir tolesnis laikinas gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Be to, pati pareiškėja Lietuvos saugumo surinktą apie ją informaciją vertina daugiau kaip šmeižtą, kurio pagrindas yra panašia veikla užsiimančių verslo įmonių komercinė konkurencija.

2.4. Tai, kad nėra rimto pagrindo manyti, jog ji kelia realią grėsmę valstybės saugumui, įrodo kitos dokumentais nustatomos ir ne tokios subjektyvios aplinkybės. Tarus, kad (duomenys neskelbtini), ir tai jau laikant rimtu įrodymu apie grėsmę Lietuvos saugumui, pareiškėjos atžvilgiu nebuvo imtasi jokių prevencinių priemonių, atvirkščiai – jai po to buvo išduotos daugkartinio lankymosi vizos į Lietuvą. Viena iš šių vizų išduota 2022 m. liepos 20 d., t. y. atsakovui jau turint nuo 2022 m. birželio 16 d. Valstybės saugumo departamento išvadą Nr. 18-3662 (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), yra analogiška kaip ir Lietuvoje, tačiau pareiškėja irgi buvo gavusi daugkartinio lankymosi (duomenys neskelbtini) vizą 2021 m. pabaigoje ir tai įrodo, kad ji nekelia grėsmės ir (duomenys neskelbtini) saugumui.

2.5. Nėra įrodymų, kad pareiškėjos elgesys (duomenys neskelbtini). Be to, tokių naujai iškilusių aplinkybių kontekste turi būti iš naujo vertinama informacija apie ankstesnius jos veiksmus ar buvusias politines pažiūras. Ta informacija, kiek ji būtų teisinga ar ne, dabar jau yra iš esmės pasenusi, nes naujausi įvykiai gali visiškai diametraliai pakeisti ir individualius pačios pareiškėjos įsitikinimus. (duomenys neskelbtini), pati pareiškėja jau vien dėl to turėjo pagrindą išvykti iš ten į saugesnę šalį, todėl neįtikėtina, kad ji dabar sąmoningai ir tikslingai siektų kenkti valstybės saugumui Lietuvoje – valstybėje, kur bando naujai įsikurti saugiau su šeima su mažamečiais vaikais.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Pareiškėja Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjai gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, bei vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 76 punktu, MIGRIS informacinėje sistemoje 2022 m. birželio 2 d. buvo suformuota užduotis per užsienietės prašymo nagrinėjimą (nagrinėjimo ID 214080434) „Konsultacija su VSD (grėsmė valstybės saugumui)“. Į šią konsultaciją Valstybės saugumo departamentas atsakė 2022 m. birželio 16 d., nurodydamas, kad informacija pateikta 2022 m. balandžio 26 d. rašte Nr. 18-3662. Šiame Rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, Departamentas nustatė, kad pareiškėjos veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės, į Lietuvą gyventi teisėtai persikeliančių užsienio valstybių ir ypač (duomenys neskelbtini) piliečių interesu gyventi saugioje valstybėje bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais. Pareiškėjos interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, jos siekis dirbti Lietuvos Respublikoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos veikos atliktos sąmoningai ir ji turėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Remdamasis tuo bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

3.2. Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Valstybės saugumo departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes. Skundo teiginiai yra deklaratyvūs. Bet kokios informacijos, kuri vėliau gali būti perduodama (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje rinkimas yra nesuderinamas su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Šiuo atveju pareiškėja (duomenys neskelbtini).

3.3. Šiuo atveju pareiškėja Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl Departamentas 2022 m. liepos 29 d. vizą išdavė pareiškėjai, kaip pateikusiai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (vadinamąją „laukimo vizą“). Klausimas dėl sprendimų, susijusių su šia viza, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Skundo teiginiai dėl (duomenys neskelbtini) išduotos vizos niekaip nepaneigia pareiškėjos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Departamentui, siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjai gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, bei vadovaujantis Aprašo 76 punktu, MIGRIS informacinėje sistemoje 2022 m. birželio 2 d. buvo suformuota užduotis per užsienietės prašymo nagrinėjimą (nagrinėjimo ID 214080434) „Konsultacija su VSD (grėsmė valstybės saugumui)“. Į šią konsultaciją Valstybės saugumo departamentas atsakė 2022 m. birželio 16 d., nurodydamas, kad „Informacija pateikta 2022 m. balandžio 26 d. rašte Nr. 18-3662“. Šiame Rašte nurodyta, jog (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, Departamentas nustatė, kad pareiškėjos veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės, į Lietuvą gyventi teisėtai persikeliančių užsienio valstybių ir ypač (duomenys neskelbtini) piliečių interesu gyventi saugioje valstybėje ir pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais. Pareiškėjos interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, jos siekis dirbti Lietuvos Respublikoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos veikos atliktos sąmoningai ir ji turėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Remdamasis tuo bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

7. Teismas nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 441 straipsnio nuostatas. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalis – kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi tiesiogiai Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo straipsnio 4 straipsnio 4 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Teismas pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos santykiai su (duomenys neskelbtini) gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

Departamento vertinimas ginčijamame Sprendime laikytinas proporcingu ir neprieštaraujančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms bei EŽTT praktikai, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisintas bent vienu Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, jos interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad čia gyvena jos sutuoktinis ir vaikai. Taigi ginčijamame Sprendime atsakovas pasisakė dėl pareiškėjos socialinių ryšių su Lietuva, konstatavo, kad pareiškėjos veiksmai (duomenys neskelbtini) yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės, į Lietuvą gyventi teisėtai persikeliančių užsienio valstybių ir ypač (duomenys neskelbtini) piliečių interesu gyventi saugioje valstybėje bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais.

Pareiškėjos interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, jos darbas Lietuvos Respublikos įmonėje, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos veikos atliktos sąmoningai ir ji turėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsisakymas pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcingu, siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės saugumą.

9. Teismas sutiko su Departamento teiginiais, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėja (duomenys neskelbtini). Tokie pareiškėjos veiksmai (duomenys neskelbtini) yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės, į Lietuvą gyventi teisėtai persikeliančių užsienio valstybių ir ypač (duomenys neskelbtini) piliečių interesu gyventi saugioje valstybėje bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais. Teismas pareiškėjos teiginius, kad tai, jog nėra rimto pagrindo manyti, kad ji kelia realią grėsmę valstybės saugumui, įrodo kitos dokumentais nustatomos, ne tokios subjektyvios aplinkybės, vertino kaip pakankamai deklaratyvius (tik pareiškėjos nuomonė), jie nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Kiti pareiškėjos argumentai (duomenys neskelbtini) niekaip nepakeičia anksčiau teismo padarytos išvados.

10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjos prašymą ir išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjos prašymą su tikslu išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Tiek Departamento atsisakymas išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tiek ir jį faktiškai patvirtinęs teismo sprendimas yra nepagrįsti, pernelyg tendencingi, paremti vien tik nepalankiu pareiškėjai bylos faktų vertinimu, plečiamuoju įstatymų numatytų sankcijų taikymu. Šių minimų aktų jai sukeliamos pasekmės yra tolygios neproporcingai didelei bausmei už jos veiksmus, kurie nebuvo nei nusikaltimas, nei administracinis nusižengimas. Pareiškėja tapo priversta išvykti iš Lietuvos, palikdama čia turėtą gerą darbą ir savo šeimą – vyrą ir du dar mažus vaikus.

11.2. Pareiškėja ir atsakovas pripažįsta, kad šioje byloje nebuvo kilusių ginčų dėl jos pačios nurodytų ir atitinkamų ikiteisminių nagrinėjimų pareigūnų nustatytų faktų. Juos, kaip tikrai įvykusius, pripažino ir teismas. Ginčas tarp bylos šalių iš esmės kilo tik dėl vieno iš tų faktų teisinio įvertinimo, iš jo daromų išvadų ir pagal jas priimtų tolesnių, pareiškėjai jau imperatyvių sprendimų. Tas faktas, kaip jį teisingai aprašo Departamentas, yra šis: (duomenys neskelbtini). Pagal šį faktą atsakovui buvo atsiųstas Valstybės saugumo departamento 2022 m. balandžio 26 d. raštas Nr. 18-3662. Tame Rašte yra padaryta aiškiai tendencinga, spėlionėmis apie ateitį grindžiama išvada, kad (duomenys neskelbtini). Tokį Raštą iš kompetentingos institucijos gavęs Departamentas pagal savo formaliąją tarnybinę tvarką tiesiog privalėjo juo vadovautis. Iš Departamento paaiškinimų matyti, kad jis tuo Raštu buvo priverstas priimti formos viršenybe prieš turinį grindžiamą sprendimą – atsisakyti išduoti pareiškėjai jos prašomą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, be jokių savarankiškų tyrimų ar išsamesnių išsiaiškinimų su pareiškėja. Departamentui tas Raštas tapo neginčijamu („nekvestionuojamu“) įrodymu ir kartu įsakymu, nors jame nurodyti ateityje būsiantys ar ne įvykiai paversti tarsi jau neabejotinai būsiančiais. Iš kito fakto (2022 m. liepos 20 d. pareiškėjai išduotos vizos atvykti į Lietuvą) matyti, kad pats Departamentas jau turėjo kitokią nuomonę apie pareiškėjos grėsmes Lietuvos valstybės saugumui. Jau turėdamas oficialų Raštą apie pareiškėjos grėsmę, Departamentas nesiėmė jokių prevencinių priemonių, net neįspėjo pareiškėjos, kad ji nebandytų realizuoti tą nekvestionuojamai nurodytą jos grėsmę.

11.3. Teismui, skirtingai negu Departamentui, jokie išankstiniai įrodymai ar nurodymai nėra privalomi, teismas juos gali kvestionuoti, vertinti kitaip ir po to savaip nuspręsti, teisingiau taikydamas įstatymus. Administracinis teismas privalo aktyviai, išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, jame kiekvienas gali ginčyti iš faktų keliamas išvadas, siekti, kad abejotini teiginiai būtų palankiau traktuojami nukentėjusiai šaliai, šiuo atveju – pareiškėjai. Atsakovas nieko naujai netyręs atsiliepime pareiškė, kad jis Valstybės saugumo departamento išvadų nekvestionuoja, o pareiškėjos skundo teiginiai yra deklaratyvūs. Atsakovas bando reikalauti iš pareiškėjos, kad ji pateiktų įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, tačiau pareiškėjai nėra jokios prasmės teikti tokius įrodymus dėl dviejų priežasčių: pirma, ji negali įrodyti, kas vyks ar nevyks ateityje; antra, jau yra aišku, kad bet kokie jos įrodymai yra niekis, kadangi Departamento sprendimas yra pagrįstas jam jau nekvestionuojama aplinkybe.

11.4. Teismas suabsoliutino grėsmės valstybės saugumui prioritetą, visiškai nesigilindamas į bylos niuansus, paniekindamas pareiškėjos, kaip darbuotojos verslo įmonėje, šeimos narės ir mažamečių vaikų motinos, teises. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėja, kaip ir bet kuris kitas eilinis bet kurios šalies pilietis, dažnai būnantis užsienyje, tiesiog neišvengiamai privalo kartas nuo karto susidurti su savo valstybės teisėsaugos struktūromis, teikti joms kokius nors paaiškinimus ar kokią nors informaciją. Tai yra normalu ir savaime suprantama visame pasaulyje, ne tik Europoje. O tuo labiau dabartinėje (duomenys neskelbtini). Tačiau tokie pilietiški pareiškėjos veiksmai savo šalies atžvilgiu automatiškai nereiškia grėsmės Lietuvai. Pareiškėja nieko neslėpė ir nuo suinteresuotų Lietuvos pareigūnų, kai jie teiravosi apie jos ryšius su (duomenys neskelbtini). Nėra jokių rimtų įrodymų, kad dėl pareiškėjos veiksmų kas nors nukentėjo (duomenys neskelbtini) ar Lietuvoje, kam nors buvo padaryta žala, buvo prislopinta ar paskatinta kažkurios iš tų (duomenys neskelbtini) opozicinių organizacijų teisėta ar neteisėta veikla. Pareiškėjai neteisėtai primetamas politiškai aiškiai deklaratyvus priekaištas dėl (duomenys neskelbtini). Tai yra užmaskuota prievarta pareiškėjai, kad ji savo laisvas asmenines politines ar pilietines nuostatas derintų pagal kurių nors konkrečių politinių ar kitaip organizuotų (duomenys neskelbtini), arba pagal jai mažai žinomus Lietuvos pareigūnų politinius siekius. Pastaruoju atveju lengvai gali būti įžiūrimas netgi ir neteisėtas kišimasis į (duomenys neskelbtini).

11.5. Teismas net nebandė aiškintis jokių lengvinančių ar sunkinančių pareiškėjos veiklos aplinkybių, jos padarytos žalos ar naudos, nesigilino, kokį įstatymą pareiškėja pažeidė. Nurodžius, kad grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei vertina Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jokių iš tų institucijų gautų duomenų nebuvo tirta. Tiek teismas, tiek Departamentas gausiai pasisako ir apie pareiškėjos grėsmę ne tik visuomenei, bet ir kitiems užsieniečiams, ypač iš (duomenys neskelbtini), ir netgi šalies ekonominei gerovei, žmonių sveikatai ar moralei, nors nėra jokių oficialių įrodymų ar kokių nors asmenų nusiskundimų, kad pareiškėja jiems kaip nors neteisėtai pakenkė savo buvimu Lietuvoje ar kėlė bent vieną iš čia ką tik paminėtų grėsmių. Tendencingai nepalankus pareiškėjai ir neteisingas yra teismo tvirtinimas, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, jo vertinimas ginčijamame Sprendime laikytinas proporcingu, neprieštaraujančiu Konvencijos nuostatoms, EŽTT praktikai. Byla išnagrinėta netinkamai, priimtas skundžiamas sprendimas yra tendencingas, pernelyg politiškai motyvuotas, visiškai nepagrįstai neproporcingas pagal nesančią, o tik Departamento ir teismo įsivaizduojamą „galimą“ grėsmę. Iš pareiškėjos, kuri niekam nėra sukėlusi jokios realios žalos ar grėsmės, teisme reikalaujama įrodymų, kad tos grėsmės ir toliau nebus. Tai iš tikrųjų grubiai pažeidžia pareiškėjos nekaltumo prezumpciją, jos asmenines ir jos šeimos narių teises, Konvencijos, EŽTT nuostatas dėl asmens teisės į teisingą teismą, todėl pareiškėja siekia, kad teismo sprendimas būtų panaikintas, objektyviai įvertinti ir paneigti nerealūs įtarimai apie jos neva keliamas dabar ir ateityje vėlgi užgarantuotas grėsmes, trukdančias jai gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja neturi pridėti kokių nors naujų įrodymų savo naudai. Ji tik įtaria, kad kenkiant jai asmeniškai buvo bandoma pasiekti verslo konkurencinių tikslų. Tai yra labai dažnas reiškinys, „pusiau legali“ gudrybė marketingo versle, kuriame ji dirba. Tačiau tai nėra šiame teisme svarstytinas dalykas.

12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Valstybės saugumo departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

Bet kokios informacijos Lietuvos Respublikoje rinkimas, kuri vėliau gali būti perduodama (duomenys neskelbtini) valstybės struktūroms, yra nesuderinamas su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Šiuo atveju pareiškėja sąmoningai rinko ir teikė informaciją (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos atstovui, žinodama, kad ši informacija bus perduota (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė (duomenys neskelbtini) veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Saugant visuomenės interesus būtina užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių bei kitų šalių piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje ar teisėtai šalyje esančių, teisėti veiksmai, tarp jų išraiškos laisvė, teisė persikelti gyventi ar atvykti ir teisėtai būti Lietuvoje nebūtų naudojami prieš juos.

Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti (duomenys neskelbtini) režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų.

Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos veiksmai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas.

Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2022 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 22S107025 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos skundą atmetė. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamento vertinimas ginčijamame Sprendime laikytinas proporcingu ir neprieštaraujančiu Konvencijos nuostatoms bei EŽTT praktikai.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jos skundas turėjo būti tenkintas dėl skunde nurodytų argumentų, akcentuoja, jog tiek Departamento atsisakymas išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tiek ir jį faktiškai patvirtinęs teismo sprendimas, yra nepagrįsti, pernelyg tendencingi, paremti vien tik nepalankiu pareiškėjai bylos faktų vertinimu, plečiamuoju įstatymuose numatytų sankcijų taikymu. Nėra jokių rimtų įrodymų, kad dėl pareiškėjos veiksmų kas nors nukentėjo (duomenys neskelbtini) ar Lietuvoje, kam nors buvo padaryta žala, buvo (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjos, kuri niekam nėra sukėlusi jokios realios žalos ar grėsmės, teisme reikalaujama įrodymų, kad tos grėsmės ir toliau nebus. Tai grubiai pažeidžia pareiškėjos nekaltumo prezumpciją, jos asmenines ir jos šeimos narių teises, Konvencijos, EŽTT nuostatas dėl asmens teisės į teisingą teismą.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Dėl to ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

19. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas.

20. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu (Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

21. Įstatymo 4 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija) 2 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

22. Ginčijamą Sprendimą atsakovas priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento 2022 m. balandžio 26 d. rašte Nr. 18-3662 nurodyta, jog (duomenys neskelbtini).

23. Pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023).

25. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių pateiktus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, priėjo prie išvados, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 ir 86 straipsnių reikalavimų.

27. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad neginčijamai nustatyta, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini). Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos veiksmai (duomenys neskelbtini) yra nesuderinami su Lietuvos visuomenės, į Lietuvą gyventi teisėtai persikeliančių užsienio valstybių ir ypač (duomenys neskelbtini) piliečių interesu gyventi saugioje valstybėje bei pačios Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesais.

28. Teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kuri yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, kad pareiškėjos interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje, nes čia gyvena jos sutuoktinis ir vaikai, turi darbą Lietuvos įmonėje, ypač atsižvelgiant į tai, jog jos veikos atliktos sąmoningai ir ji turėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl (duomenys neskelbtini). Nors esminis Sprendimo pagrindas ir yra Valstybės saugumo departamento išvadoje dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino individualią prašymą pateikusios užsienietės situaciją (pareiškėjos šeiminę padėtį, socialinius ryšius su Lietuva) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui yra reikšmingesnė negu jos šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą.

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys