2017-06-13 Nr. AB-12171-3-62-3-01568-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-666-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01568-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.4; 50.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Š. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–12) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 4 d. jam priklausė ilgalaikis pasimatymas su artimaisiais, po kurio grįžus jam buvo atlikta krata. Atliekant kratą, jam ties išange suveikė metalo detektoriaus jutiklis. Pareigūnai liepė iš išangės išsiimti draudžiamus daiktus, nes, priešingu atveju, juos išims gydytojas per prievartą. Jis šiems paaiškino, kad draudžiamų daiktų neturi, ir pareigūnų nurodymų nevykdė. Tikrinant kitu metalo detektoriumi, šis nesuveikė. Nesutikus atlikti kūno ertmių apžiūrą, kuri, pareiškėjo nuomone, žemina jo garbę ir orumą, buvo nubaustas – 24 val. uždarant į baudos izoliatoriaus kamerą, kurioje nebuvo langų, ventiliacijos, buvo nemalonus kvapas. Uždarius į baudos izoliatoriaus kamerą, jis pataisos namų administracijai parašė skundą dėl bado akcijos, tačiau šis skundas nebuvo užregistruotas. 2015 m. balandžio 6 d. raštu kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių dėl netinkamų pareigūnų veiksmų, bet šis skundas irgi nebuvo užregistruotas ir dingo. Jam kreipusis į trečiąjį suinteresuotą asmenį Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktas nepagrįstas atsakymas. Pareiškėjo manymu, jis nepadarė pažeidimo, buvo neteisingai nubaustas, o pareigūnai turėjo atlikti rentgeno tyrimą arba leisti išsituštinti į indą. Dėl nurodytų veiksmų jam kilo baimė vaikščioti į asmeninius pasimatymus, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 18–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2015 m. balandžio 6 d. pareiškėjui išėjus iš ilgalaikio pasimatymo jam buvo atlikta visuminė asmens krata, kadangi buvo įtariama, jog nuteistasis gali turėti uždraustų daiktų. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 153, 154 punktais, atliekant kratą, apžiūrint nuteistąjį, jam ties išange suveikė metalo detektorius. Pareiškėjui buvo pasiūlyta atiduoti galbūt turimus nuteistiesiems draudžiamus daiktus, tačiau jis to nepadarė. Siekiant išvengti pareiškėjo kontakto su kitais nuteistaisiais, jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 144 straipsnio 5 dalimi, Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 667 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ buvo izoliuotas į laikinojo sulaikymo kamerą Nr. 0. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-225/2013, 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-589/2010 dėl asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, pareigų bei teisių realizavimo. Pažymėjo, jog pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, žalos. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Be to, iš pareiškėjo turi būti priteistos teismo išlaidos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu (b. l. 48–53) atmetė pareiškėjo Š. Š. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, izoliuojant pareiškėją į baudos izoliatoriaus kamerą 24 val., įtarus jį slepiant draudžiamus daiktus, taip pat neužtikrinant higienines ir sanitarines normas atitinkančių kalinimo sąlygų baudos izoliatoriaus kameroje.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68, 72 str.).

Teismas nustatė, kad 2015 m. balandžio 6 d. nuteistajam Š. Š. po ilgalaikio pasimatymo buvo atlikta visuminė krata, įtarus jį slepiant nuteistiesiems uždraustus daiktus. Kratos metu suveikė metalo detektorius. Pareiškėjui buvo pasiūlyta atiduoti galbūt turimus nuteistiesiems draudžiamus daiktus, tačiau jis to nepadarė. Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 667, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 5 dalimi ir įtariant pareiškėją kūno ertmėse slepiant uždraustus daiktus, jis 24 val. buvo izoliuotas į baudos izoliatoriaus kamerą.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalimi, 11, 12 straipsniais. Pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas imperatyviai nustato nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir reikalavimus. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus (Bausmių vykdymo kodekso 142, 143 str.). Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems daromos kratos. Kratų atlikimą nuteistiesiems reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas ir Instrukcija (151, 153.5, 153.6, 154 p., 36 priedas).

Teismas akcentavo, kad pareiškėjui grįžus po ilgalaikio pasimatymo jam buvo atlikta visuminė krata, pareiškėjas patikrintas metalo detektoriumi. Metalo detektoriui suveikus, pareiškėjui buvo pasiūlyta atiduoti turimus daiktus, tačiau jis neigė turintis draudžiamų daiktų ir nesutiko, kad jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė skunde. Byloje taip pat nebuvo ginčo dėl to, kad, pareiškėjui nesutikus, kūno ertmių apžiūra jam nebuvo atlikta, sprendimas dėl kūno ertmių apžiūros nepriimtas. Įvertinęs atsakovo atstovo atliktus veiksmus Instrukcijos 153, 154 punktų kontekste, teismas padarė išvadą, kad Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmai atliekant kratą buvo teisėti. Nors pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad pareigūnai netinkamai elgėsi – piktybiškai liepė išsiimti iš išangės turimus daiktus, grasino pareiškėjui, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė įrodymų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnai nesutiko atlikti rentgeno tyrimą arba leisti išsituštinti į indą. Tačiau teismas nurodė, kad Instrukcijos 154 punkte nėra reglamentuota galimybė atlikti nuteistojo arba suimtojo asmens kūno ertmių apžiūrą rentgeno būdu arba išsituštinant jam į indą. Todėl, teismo nuomone, atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo kūno ertmių apžiūrą peršviečiant pareiškėjo kūną arba leidžiant išsituštinti į indą. Be to, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, asmens kūno ertmių apžiūrą atlieka sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas pagal nustatytas procedūras, užtikrinant asmens privatumą, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl asmens kūno ertmių apžiūros procedūros neigiamo, žeminančio asmens orumą poveikio buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, jog jis buvo nubaustas, nes nesutiko vykdyti pareigūnų nurodymų, atsisakė kūno ertmių apžiūros. Teismas akcentavo, kad nors pagal nustatytą teisinį reglamentavimą kūno ertmių apžiūros atsisakymas yra laikomas laisvės atėmimo vietos administracijos reikalavimų nevykdymu (Instrukcijos 154 p. 4 pastr.), už kurį suimtiesiems ir nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos, pareiškėjui nuobauda nebuvo skirta. Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. balandžio 6 d. nutarimas Nr. 667 priimtas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią, nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas nuobauda. Teismo vertinimu, 2015 m. balandžio 6 d. nutarimas Nr. 667 yra priimtas kompetentingo subjekto (Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo), esant pakankamam faktiniam pagrindui tokį nutarimą priimti – kilus įtarimui, kad pareiškėjas po ilgalaikio pasimatymo turi uždraustų daiktų. Pareiškėjas baudos izoliatoriuje buvo uždarytas ne ilgiau kaip 24 val., t. y. nuo 2015 m. balandžio 6 d. 9.50 val. iki 2015 m. balandžio 7 d. 9.50 val. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentus dėl nuobaudos jam skyrimo atsisakius vykdyti pareigūnų nurodymus ir atsisakius kūno ertmių apžiūros teismas laikė nepagrįstais.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog kameroje nebuvo nei langų, nei ventiliacijos, buvo nemalonus kvapas. Atsakovo atstovas patvirtino, kad kameroje Nr. 0, į kurią pareiškėjas buvo izoliuotas 2015 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 667, yra langai, tačiau ginčo laikotarpiu ši kamera Alytaus visuomenės sveikatos centro nebuvo tikrinta. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo laikino sulaikymo kameros netinkamą įrengimą (nebuvo langų, ventiliacijos, buvo nemalonus kvapas), tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių (netinkamo kameros įrengimo) būtų kreipęsis į Alytaus pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, o teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo kameros įrengimo yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio, dėl to ši pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio – neregistravo skundų, juos pradangino. Pareiškėjas pažymėjo, kad raštu kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją dėl bado akcijos paskelbimo ir neteisėtų pataisos namų pareigūnų veiksmų atliekant asmens kratą, tačiau šie skundai nebuvo užregistruoti ir pradingo. Teismas nurodė, jog šiuos pareiškėjo argumentus paneigė atsakovo atstovo į bylą pateiktos Š. Š. 2015 m. balandžio 7 d. skundų Alytaus pataisos namų direktoriui kopijos, iš kurių matyti, kad pareiškėjo skundai Alytaus pataisos namuose buvo gauti ir užregistruoti 2015 m. balandžio 7 d. Atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio (neregistravo pareiškėjo skundų, juos pradangino) teismas laikė deklaratyviais, todėl atmetė.

Teismas likusius pareiškėjo skundo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo (ABTĮ 57 str.; žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013).

Teismas, be to, vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007 dėl neturtinės žalos vertinimo. Teismas konstatavo, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas prašė priteisti teismo išlaidas. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, teismas atsakovo atstovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą, nes nepateiktas turėtų išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas.

III. Pareiškėjas Š. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 59–61) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino skundo motyvų. Nebuvo išreikalauti duomenys dėl laikymo laikino sulaikymo kameroje netinkamomis sąlygomis (nebuvo gryno oro, langas buvo tik į koridorių). Be to, nebuvo rasti jokie draudžiami daiktai. Jam kyla panika ir depresija eiti į ilgalaikius pasimatymus. Teismo prašė patikrinti metalo detektorius, nes tik vienas jų suveikė. Nebuvo išreikalauti šie duomenys, kaip ir duomenys dėl kameros kvadratūros ar higienos normų tinkamumo. Jis pats kreipėsi į gydytojus dėl tyrimo rentgenu, kurį atlikus nieko nebuvo rasta, prašo išreikalauti šią informaciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui ir jo išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. birželio 30 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš kalinimo sąlygų pažeidimo, atlyginimo. Apeliacinio skundo argumentai yra grindžiami procesinių teisės normų pažeidimu netinkamai taikant įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas.

Pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas jų nepažeidė ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neįrodė būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 3 dalimi, nuteistiesiems daromos kratos. Kratų atlikimą nuteistiesiems reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytuose teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu (Instrukcijos 153, 154 p.), pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui grįžus po ilgalaikio pasimatymo jam teisėtai buvo atlikta visuminė krata, pareiškėjas patikrintas metalo detektoriumi. Metalo detektoriui suveikus, pareiškėjui buvo pasiūlyta atiduoti turimus daiktus, tačiau jis neigė turintis draudžiamų daiktų ir nesutiko, kad jam būtų atlikta kūno ertmių apžiūra. Pareiškėjui nesutikus, kūno ertmių apžiūra jam nebuvo atlikta, sprendimas dėl kūno ertmių apžiūros nepriimtas. Kadangi nebuvo imtasi jokių priemonių pareiškėjo tolesniam tikrinimui, nepagrįsti jo argumentai, nurodyti apeliaciniame skunde, dėl metalo detektorių patikros įvertinimo teisme.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad pareigūnai nekorektiška forma liepė išsiimti iš išangės turimus daiktus, grasino pareiškėjui, nepagrįstos byloje surinktais įrodymais.

Alytaus pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. balandžio 6 d. nutarimas Nr. 667 priimtas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią, nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas nuobauda. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2015 m. balandžio 6 d. nutarimas Nr. 667 priimtas kompetentingo subjekto, esant faktiniam pagrindui priimti tokį nutarimą– kilus įtarimui, kad pareiškėjas po ilgalaikio pasimatymo turi uždraustų daiktų. Pareiškėjas baudos izoliatoriuje buvo uždarytas ne ilgiau kaip 24 val., t. y. nuo 2015 m. balandžio 6 d. 9.50 val. iki 2015 m. balandžio 7 d. 9.50 val.

Todėl pareiškėjo argumentai dėl nuobaudos jam skyrimo atsisakius vykdyti pareigūnų nurodymus ir atsisakius kūno ertmių apžiūros yra nepagrįsti.

Deklaratyvaus pobūdžio tvirtinimai dėl laikino sulaikymo kameros netinkamo įrengimo higienos normų reikalavimų požiūriu (tariamai kameroje nebuvo langų, ventiliacijos, buvo nemalonus kvapas) negali būti pagrindu pripažinti teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tokie faktai turi būti patvirtinti įrodymais, tačiau nurodytų aplinkybių realus egzistavimas nepagrįstas jokiais byloje surinktais įrodymais, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimo (neteisėtos veikos). Nekonstatavus neteisėtos veikos, nėra teisinių pagrindų teisiniams vertinimams dėl valstybės deliktinės atsakomybės taikymo.

Pareiškėjas savo skundo reikalavimų negrindė sulaikymo kameros ploto normų pažeidimais, todėl nėra teisinio pagrindo šioje nutartyje dėl to pasisakyti.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Skirgailė Žalimienė