2018-06-06 Nr. AB-11182-3-61-3-00458-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4263-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00458-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. W. (G. W.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. W. (G. W.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. W. (G. W.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1829(01937) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui G. W., panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Departamento sprendimo teiginiu, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Grytas“ moka mažiau negu darbo sutartyse numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesio darbo užmokestis. Pažymėjo, kad Departamentas netikrino aplinkybės, jog darbuotojas ne dėl darbdavio kaltės gali neatvykti į darbą dėl sveikatos sutrikimų, ligos, neapmokamų atostogų ir kt., dėl ko darbo užmokestis tokiais atvejais skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Akcentavo, kad dirba UAB „Grytas“ pardavimų vadovu ir jam mokamas ne mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis.

3. Pareiškėjas teigė, kad jo gaunamos pajamos yra teisėtos, o draudžiamųjų pajamų dydis pagal darbo sutartį nereiškia, jog jis neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad duomenys, gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos (toliau – ir Sodros informacinė sistema) duomenų bazės, nurodo tik draudžiamąsias pajamas pensijai gauti ir pajamas, nuo kurių skaičiuojamas sveikatos draudimas, tačiau jos neparodo asmens gaunamų ir turimų lėšų pragyvenimui. Pažymėjo, kad į Departamento apklausą 2017 m. neatvyko, kadangi dalyvavo tarptautinėje statybos parodoje.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais.

6. Atsakovas pažymėjo, kad 2016 metų lapkričio mėnesį, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino ir nustatė, jog UAB „Grytas“ nėra visą darbo laiką dirbančiųjų trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o pareiškėjas gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu taip pat nustatė, kad pareiškėjas negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir per pastaruosius metus nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose. Akcentavo, kad 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Departamento Migracijos skyrių apklausai, tačiau kviečiamas neatvyko. Pabrėžė, kad Sodros informacinės sistemos 2017 m. lapkričio 13 d. duomenimis UAB „Grytas“ įdarbinti penki darbuotojai, trys iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jų darbo užmokestis mažesnis nei darbo sutartyse nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, o tai reiškia, jog UAB „Grytas“ įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai įmonėje dirba ne visą darbo laiką. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad darbuotojams atlyginimas mokamas proporcingai dirbtam laikui, o Departamentas turėjo pareigą kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl informacijos patikrinimo. Pažymėjo, kad Sodros informacinės sistemos duomenimis pareiškėjui 2016 metų birželio–spalio mėnesiais ir 2017 metų sausio–spalio mėnesiais buvo mokamas 8,38–11,95 Eur dydžio darbo užmokestis, o 2016 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais darbo užmokestis apskirtai nebuvo mokamas. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, dėl ko panaikino leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas, iš Sodros informacinės sistemos duomenų nustatęs, kad UAB „Grytas“ įdarbinti trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau dviem darbuotojams nemokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas ir darbo sutartyse sulygtas minimalus darbo užmokestis, sprendė, jog Departamentas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Grytas“ įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai dirba ne visą darbo laiką, dėl ko UAB „Grytas“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

10. Teismas, įvertinęs Sodros informacinės sistemos 2017 m. lapkričio 13 d. duomenis apie pareiškėjui nuo 2016 m. gegužės mėnesio mokamą 3,98–11,95 Eur darbo užmokestį, byloje nesant kitų duomenų apie pareiškėjo gaunamas pajamas, sprendė, kad Departamentas, pagrįstai vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Teismo vertinimu, atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais.

III. 12. Pareiškėjas G. W. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino teisinį reglamentavimą, neįvertino esminę reikšmę bylai turinčių aplinkybių.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir Departamento išvadomis, jog UAB „Grytas“ darbuotojams nėra mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Pažymi, kad darbuotojas, priimtas dirbti pilnu etatu, gali ne dėl darbdavio kaltės neatvykti į darbą, dėl ko tokiais atvejais darbo užmokestis skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Teigia, kad nei teismas, nei Departamentas šios aplinkybės nevertino, todėl nepagrįstai sprendė, jog UAB „Grytas“ darbuotojams nemokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis.

15. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentui buvo pateikęs banko sąskaitos išrašą ir deklaravęs gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl ko nepagrįsta išvada, jog jis neturi pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad draudžiamųjų pajamų dydis pagal darbo sutartį nereiškia, jog pareiškėjas neturi ir negauna reguliarių pajamų Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, kad Lietuvoje turi gyvenamąją patalpą, kurioje deklaravęs gyvenamąją vietą, o į kviečiamą apklausą Departamente negalėjo atvykti dėl objektyvių priežasčių, kadangi dalyvavo tarptautinėje statybos parodoje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis. Nurodo, kad priimtas sprendimas motyvuotas, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

18. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog darbo užmokestis darbuotojams mokamas proporcingai dirbtam laikui, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą daug mažesnį nei minimalus dydis, yra pagrindas suabejoti, ar tokie darbuotojai dirba bendrovėje visą darbo laiką.

19. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi 7 eilutėje nurodė, kad darbo užmokestis yra jo pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje, tačiau Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui nuo 2016 m. gegužės mėnesio mokamas 3,98–11,95 Eur darbo užmokestis, kurio, atsakovo vertinimu, nepakanka pragyventi Lietuvoje.

20. Atsakovo nuomone, UAB „Grytas“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti Departamento priimtą ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. (15/5-8)11U-1829(01937) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui G. W., panaikinimo“ teisėtumo bei pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir teigia, kad teismas išvadas, jog UAB „Grytas“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, o pareiškėjas neturi pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, padarė neįvertinęs esminę reikšmę bylai turinčių aplinkybių ir jo nurodytų argumentų.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

25. Deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, dėl ko priėmė nemotyvuotą sprendimą, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018).

26. Nagrinėjamoje byloje leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (UTPĮ 45 str. 1 d. 1 p.).

27. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien formalus UTPĮ 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsniu 1 dalimi, numatančia, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p.), taip pat jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (UTPĮ 50 str. 1 d. 7 p.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuriuo vadovavosi Departamentas, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Grytas“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

30. Byloje nustatyta, jog UAB „Grytas“ nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. birželio 15 d. dirbo du Lietuvos Respublikos piliečiai, o nuo 2017 m. birželio 16 d. – trys Lietuvos Respublikos piliečiai (II t., b. l. 38–39, 44). Sodros informacinės sistemos duomenimis UAB „Grytas“ D. B. dirbo nuo 2017 m. birželio 16 d., V. R. – nuo 2016 m. vasario 4 d., o O. V. – nuo 2016 m. vasario 4 d. (II t., b. l. 44). Iš UAB „Grytas“ sudarytų darbo sutarčių matyti, kad darbuotojams nustatyta 8 darbo valandų per darbo dieną trukmė, o UAB „Grytas“ įsipareigojo darbuotojams mokėti minimalų darbo užmokestį.

Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad O. V. nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2017 m. sausio mėn., nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2017 m. spalio mėn., V. R. nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn., nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn., nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2017 m. spalio mėn., o D. B. 2017 m. birželio mėn. ir nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio mėn. nebuvo mokamas minimalus darbo užmokestis (I t., b. l. 96–99, II t., b. l. 46–48). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje pateikti Sodros informacinės sistemos duomenys nepatvirtina darbuotojams nemokamo minimalaus darbo užmokesčio fakto, kadangi nebuvo įvertinta aplinkybė, jog darbuotojai gali neatvykti į darbą ir nedirbti visą darbo dieną ne dėl darbdavio kaltės, byloje pateikti duomenys apie UAB „Grytas“ darbuotojų V.

R. ir O. V. gaunamą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2017 m. spalio 31 d. kelia abejonių dėl šių darbuotojų darbo UAB „Grytas“ sulygtą darbo valandų skaičių, kas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017). Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11).

Departamentas, teigdamas, jog UAB „Grytas“ darbuotojai negauna minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, pateikė savo argumentus pagrindžiančius įrodymus, t. y. Sodros informacinės sistemos duomenis. Pareiškėjas savo argumentų nepagrindė objektyviais įrodymais, o deklaratyvūs teiginiai dėl neišsamiai atlikto tyrimo ar neįvertintų tam tikrų aplinkybių, nesudaro pagrindo pareiškėjo nurodytų teiginių įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, iš atsakovo pateiktų Sodros informacinės sistemos duomenų matyti, jog UAB „Grytas“ darbuotojai beveik kas mėnesį negauna minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokestį, kas sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog UAB „Grytas“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jis neturi pakankamai piniginių lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, jog pats pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi 7 eilutėje nurodė, kad darbo užmokestis yra jo pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje. Sodros informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui 2016 metų birželio–spalio mėnesiais ir 2017 metų sausio–spalio mėnesiais buvo mokamas 8,38–11,95 Eur dydžio darbo užmokestis, o 2016 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais darbo užmokestis apskirtai nebuvo mokamas (II t., b. l. 43). Byloje kitų duomenų apie pareiškėjo gaunamas pajamas nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas negauna reguliarių pajamų, o 3,98–11,95 Eur gaunamas darbo užmokestis nelaikytinas pakankamu pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė UTPĮ 50 straipsniu 1 dalies 2 punkto nuostatas, kadangi paaiškėjo UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo pagrindas.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas ginčijamu sprendimu UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų pagrindais pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. W. (G. W.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Stasys Gagys Virginija Volskienė