2018-12-19 Nr. AB-23594-3-61-3-04547-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2117-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04547-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. N. (J. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. (J. N.) skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (tretieji suinteresuoti asmenys: E. N., L. T. ir valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-19123 (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – ir atsakovas) papildyti Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašu apie naudojimąsi gyvenamojo namo patalpomis remiantis 1992 m. liepos 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 13-2841) bei 1992 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 13-3084) (toliau – ir 1992 m. sutartys); 3) panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 21 d. (rašymo apsirikimas, turėtų būti – 12 d.) sprendimą Nr. cspr1-244 (toliau – ir Komisijos sprendimas).

2. Pareiškėjo nuomone, Skyriaus sprendimas, kuriame atsisakyta tenkinti jo prašymą padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre apie 1992 m. sutartyse nustatytą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio dalį (67/100) jis įsigijo 2014 m. gruodžio 30 d., naudojimosi tvarką, prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 4 punktui, numatančiam, kad registro tvarkymo įstaiga privalo užtikrinti, kad neteisingi, netikslūs, neišsamūs duomenys arba duomenų pasikeitimai būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti. Įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Dėl atsakovo argumento, jog Nekilnojamojo turto registro duomenų papildymas pažeistų kitos namo dalies (33/100) savininko L. T. interesus, pareiškėjas nurodė, kad įstatymas registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Be to, registro tvarkytojas nesprendžia ginčų tarp asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio.

3. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė atsisakęs įregistruoti juridinį faktą apie naudojimosi namu tvarką, nes tokia tvarka nebuvo nustatyta dokumentuose, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos pareiškėjo kartu su sutuoktine E. N. ir L. T. bendrosios dalinės nuosavybės teisės. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Atsakovas kreipėsi į L. T. dėl nuomonės apie pareiškėjo prašymą todėl, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.81 straipsnio 2 dalį, pasikeitus kuriam nors iš bendraturčių, susitarimas naujajam bendraturčiui privalomos galios neturi, jei jis nebuvo įregistruotas viešame registre. Namo naudojimosi tvarka minėtame registre niekada nebuvo įregistruota, taip pat nebuvo įregistruota ir registre, kurį tvarkė Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras. L. T. atsakovui nurodė nesutinkantis su pareiškėjo prašymu. Atsakovas pažymi ir tai, kad dabartiniai namo bendraturčiai nebuvo 1992 m. sutarčių šalimis.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. T. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. L. T. paaiškino, jog jis namo dalį (33/100) įsigijo 2011 m. gegužės 18 d. turto pardavimo be varžytinių aktu, kuriame buvo nurodytos tik įsigyjamo namo idealiosios dalys. L. T. nuomone, buvusių namo bendrasavininkų susitarimai jam nėra privalomi, nes jie nebuvo įregistruoti viešame registre. Vėlesni namo savininkai pasinaudojo savo teise neregistruoti naudojimosi namu tvarkos ir tai yra logiška, nes ankstesnius bendrasavininkus saisčiusi namo naudojimosi tvarka gali neatitikti naujų bendrasavininkų interesų. Be to, pareiškėjas apskritai neturi teisės veikti buvusių namo bendrasavininkų vardu ir reikalauti įregistruoti tarp ankstesnių bendrasavininkų galiojusią namo naudojimosi tvarką. L. T. tvirtino, jog jis nebūtų įsigijęs minėto turto, jei būtų žinojęs apie nustatytą namo naudojimosi tvarką.

7. Teismo posėdžio metu L. T. atstovas prašė bylą nutraukti pareiškėjui praleidus terminą kreiptis į teismą. Netenkinus šio prašymo, prašė pareiškėjo skundą atmesti, taip pat prašė pareiškėjui skirti baudą už akivaizdžiai nepagrįsto skundo pareiškimą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. N. teismo posėdžio metu palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo J. N. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria iš M. J. nusipirko dalį (67/100) namo. Šioje sutartyje buvo nurodyta, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, charakterizuojančius namą, pastato paskirtis yra – gyvenamoji (vieno buto pastatas), adresas – (duomenys neskelbtini). Sutarties 6.1.2 punkte pardavėja nurodė, kad su trečiaisiais asmenims jokių susitarimų dėl pardavimo objekto disponavimo nėra sudaryta. Taigi, pareiškėjas bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo dalį namo. Įgytos dalies matematinė išraiška (šiuo atveju – 67/100) rodo, kad nėra nustatyta, kokia konkrečiai daikto dalis kam priklauso. Namo dalį pareiškėjas įgijo bendrojon jungtinėn nuosavybėn su sutuoktine E. N..

11. Atsakovas 2016 m. birželio 8 d. gavo pareiškėjo prašymą papildyti Nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriame pareiškėjas nurodė sužinojęs, jog Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota naudojimosi namu tvarka, kuri buvo nustatyta buvusių namo savininkų; naudojimosi namu tvarka buvo nustatyta notariškai patvirtintomis 1992 m. sutartimis, todėl ji yra privaloma ir vėlesniems namo savininkams. Atsakovas 2016 m. birželio 21 d. rašte nurodė, kad nustatyta naudojimosi namu tvarka būtų privaloma vėlesniems namo savininkams, jei ši tvarka būtų buvusi įregistruota viešame registre, tačiau tai nebuvo padaryta, ir kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys yra įrašyti, bei paaiškino teisę šį atsakymą skųsti VĮ Registrų centrui. Pareiškėjas šios atsakymo neskundė.

12. Pareiškėjas 2016 m. birželio 22 d. kreipėsi į atsakovą su pakartotiniu prašymu papildyti registro duomenis, teigdamas, jog registruojant 1992 m. sutartis buvo padaryta klaida, todėl įrašas turi būti papildytas šių sutarčių (pirminių dokumentų) pagrindu. Atsakovas ginčijamame 2016 m. liepos 19 d. sprendime Nr. VILIN(12.5.13.)-19123 paaiškino, jog jis turi teisę keisti ar papildyti Nekilnojamojo turto registro duomenis tik tuo atveju, jeigu nėra pagrindo manyti, kad toks duomenų tvarkymas pažeis kitų asmenų teisėtus interesus; L. T. nesutiko, kad 1992 m. sutarčių pagrindu būtų įregistruotas juridinis faktas apie naudojimosi namu tvarką, todėl pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas.

13. Pareiškėjas skunde VĮ Registrų centrui tvirtino, jog jis, pirkdamas namo dalį, tiksliai žinojo, kas yra pirkimo-pardavimo objektas, tačiau vėliau bendraturtis pradėjo reikšti pretenzijas dėl namo naudojimosi. Dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių 1992 m. sutartyse nurodyta namo naudojimosi tvarka nebuvo perkelta į Nekilnojamojo turto registrą, t. y. šis juridinis faktas nebuvo užregistruotas. Pareiškėjas tai laikė teritorinio registratoriaus netinkamu pareigų atlikimu, vadovavosi Valstybės registrų įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 4 punktu. Pareiškėjo nuomone, šiuo metu Nekilnojamojo turto registro duomenys neatitinka pirminių dokumentų turinio, todėl turi būti atstatyti, o L. T. nesutikimas neturi būti pagrindas atsisakyti ištaisyti netikslius Nekilnojamojo turto registro duomenis. Skunde pareiškėjas VĮ Registrų centro prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti Skyriaus sprendimą, taip pat įpareigoti atsakovą papildyti Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašu apie naudojimosi namo patalpomis tvarką, remiantis 1992 m. sutartimis.

14. Komisija ginčijamame 2016 m. spalio 12 d. sprendime Nr. cspr1-244 atnaujino praleistą terminą ir išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Komisija konstatavo, kad 1992 m. sutartyse nustatyta namo naudojimosi tvarka privalomosios galios šiuo metu nebeturi, nes ši tvarka nebuvo įregistruota tuometiniame registre. Nekilnojamojo turto registro duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, t. y 2014 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei 2011 m. gegužės 18 d. turto pardavimo be varžytinių aktą. Remdamasi tuo, Komisija atmetė pareiškėjo skundą.

15. Teismas, atsižvelgdamas į ant jam pateikto voko esančią gavimo žymą – 2016 m. spalio 22 d., pareiškėjo teiginius, jog jis būtent šiame voke gavo Komisijos sprendimą, taip pat aplinkybę, kad atsakovas šių pareiškėjo teiginių neginčijo ir nenurodė motyvo, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, bei aplinkybę, kad Komisijos sprendimas galėjo būti išsiųstas ne lydraščio parengimo dieną (2016 m. spalio 17 d.), o 2016 m. spalio 19 d. (pagal pašto antspaudą ant voko), konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti.

16. Teismas netenkino L. T. prašymo dėl baudos pareiškėjui skyrimo, pažymėdamas, jog tai, kad asmuo kreipiasi teisminės gynybos, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, nereiškia asmens objektyviai nesąžiningo veikimo ar piktnaudžiavimo procesu.

17. Teismas nenustatė pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą apie Nekilnojamojo turto registro duomenų klaidingumą, todėl šių duomenų ištaisymo institutas šiuo atveju netaikytinas. Be to, ir pats pareiškėjas tiek savo pirmuoju prašymu, tiek ir 2016 m. birželio 22 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas ne ištaisyti (patikslinti) Nekilnojamojo turto registro klaidingus duomenis, bet juos papildyti. Taigi, pareiškėjas Nekilnojamojo turto registro duomenis iš esmės vertino ne kaip klaidingus ar netikslius, o kaip neišsamius.

18. Teismas akcentavo, kad papildyti galima jau įrašytus tam tikrus (neišsamius) duomenis. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie nekilnojamojo daikto bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo su istorija 7 punkto matyti, kad šis juridinis faktas (susitarimas dėl naudojimosi namu) Nekilnojamojo turto registre niekada nebuvo įregistruotas.

Nekilnojamojo turto registre nesančių duomenų negalima vertinti kaip neišsamių. Atitinkamai, jie negali būti ir papildyti. Taigi, pareiškėjo prašymas Nekilnojamojo turto registro duomenis papildyti įrašu apie naudojimosi namu tvarką iš esmės reiškia prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti prieš 25 metus buvusį juridinį faktą, t. y. buvusių namo savininkų buvusį susitarimą dėl šių savininkų pasirašytomis 1992 m. sutartimis nustatytos naudojimosi namu tvarkos. Teismas, vadovaudamasis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi ir 4.81 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad susitarimas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo nebuvo įregistruotas viešame registre, pripažino, jog toks susitarimas netapo privalomas vėlesniems namo savininkams.

Faktinė padėtis dėl naudojimosi namu tvarkos per 25 metų laikotarpį galėjo ne kartą pasikeisti. Prieš 25 metus buvusio juridinio fakto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre pagal kito (ne susitarimą sudariusio) asmens prašymą, akivaizdžiai prieštarautų VĮ Registrų centro paskirčiai ir funkcijoms. Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą 1992 m. sutarčių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie susitarimą dėl naudojimosi namu tvarkos, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti, o pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo teiginius, kad 1992 m. sutartyse nustatyta namo naudojimosi tvarka turėjo būti privalomai įregistruota viešame registre arba kad 1992 metais buvę namo savininkai norėjo, jog viešame registre būtų įregistruota ne tik jų nuosavybės teisė (tam tikromis dalimis į namą), bet ir minėtas juridinis faktas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, t. y. norėjo, kad ši naudojimosi namu tvarka taptų privaloma vėlesniems namo savininkams, be to, iš tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ (toliau – ir Nutarimas) matyti, kad tuo metu (1992 m.) šis registravimas iš esmės reiškė tik nuosavybės teisės įregistravimą.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo atstovės teiginius teismo posėdžio metu, jog problema yra ne naudojimosi namu tvarkos nustatymo įregistravimas ar neįregistravimas, o pirkimo-pardavimo objektas (t. y. nenurodytos konkrečios gyvenamojo namo patalpos), jog 2004 m. gegužės 3 d. suformuotame Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodytas dviejų butų pastatas, o vėlesniame – jau tik vieno buto pastatas, bei atsakovo atstovės paaiškinimus, kad išraše vėliau nebebuvo nurodoma, jog pastatas yra dviejų butų, nes butai nebuvo įregistruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, pažymėjo, kad visuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodytas tas pats nekilnojamasis daiktas – pastatas (gyvenamasis namas) tuo pačiu unikaliu numeriu. Dviejų butų pastatas ar vieno buto pastatas buvo nurodyta tik skliausteliuose prie pastato paskirties – „gyvenamoji“. Iš 2004 m. gegužės 3 d. išrašo 4.1 ir 4.2 papunkčių matyti, kad buvusiems namo savininkams nuosavybės teisės buvo įregistruotos bendrai į visą namą, neišskiriant atskirų butų. Tai, kad Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ išvadose buvo nurodyta, kad savininkams priklauso butai Nr. 1 ir Nr. 2, savaime nereiškia, kad statinys buvo netinkamai įregistruotas. Byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš buvusių savininkų per 25 metų laikotarpį būtų kreipęsis į VĮ Registrų centrą dėl netinkamai įregistruoto nuosavybės teisių objekto. Todėl minėti pareiškėjo atstovės argumentai pripažinti teisiškai nereikšmingais. Teismas taip pat nenustatė, jog perkeliant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą būtų buvusi padaryta klaida.

20. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 21. Pareiškėjas J. N. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas teigia, kad abejoti Nekilnojamojo turto registro duomenų tikslumu leidžia Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2004 m. gegužės 3 d. išraše esantys duomenys, jog ginčo namas yra gyvenamosios paskirties, dviejų butų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (dviejų kambarių butas ir trijų kambarių butas). Teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog buvę namo savininkai nesikreipė į Nekilnojamojo turto registrą tam, kad registras būtų papildytas duomenimis apie naudojimosi tvarkos nustatymą, šio išrašo visiškai nevertino. Ankstesni namo savininkai neturėjo pagrindo kreiptis į registro tvarkytoją, prašydami taisyti ar pildyti registro duomenis, nes net iki 2004 metų namas buvo laikomas dviejų butų gyvenamuoju namu. Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė įsigijo butą Nr. 1, o L. T. – butą Nr. 2. Net ir po duomenų perkėlimo į 1997 metais įsteigtą Nekilnojamojo turto registrą registre buvo nurodyti du butai, kiekvienam iš kurių buvo priskirtos konkrečios patalpos. Pareiškėjo nuomone, registro tvarkytojas privalėjo teismui įrodyti egzistavus pagrindą pakeisti nekilnojamojo turto duomenis, kadangi tokie duomenys neatitinka nei pirminiuose nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinančiuose dokumentuose esančių duomenų, nei 2004 m. gegužės 3 d. išraše esančių duomenų, juolab kad kiekviename byloje esančiame išraše iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko įrašo data nurodoma 1992 m. sausio 1 d. Teismas priėjo klaidingas išvadas, nes jis rėmėsi atsakovo pateiktame neteisingame išraše pateiktais duomenimis. Pareiškėjas pabrėžia, kad registro tvarkytojas privalo ištaisyti po 2004 metų atsiradusius netikslumus.

23. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, sutinka su teismo išvadomis ir motyvais. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2004 m. gegužės 3 d. išrašas patvirtina, kad nuo 1992 metų iki 2004 metų Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti du atskiri nekilnojamojo turto objektai – butai. Atsakovo teigimu, vykdant A. T. 2004 m. kovo 18 d. prašymą išduoti pažymą sandoriui (statiniams), be jokio teisinio pagrindo Nekilnojamojo turto registre 2004 m. kovo 24 d. buvo įrašyta namo paskirtis – gyvenamoji (dviejų butų pastatai), kuri 2005 m. gegužės 9 d. buvo ištaisyta į – gyvenamoji (vieno buto pastatai), tai patvirtinta Nekilnojamojo turto registro dokumentų byloje esantys dokumentai. Šis klaidingas įrašas 2004 metais buvo tik namo registro įraše, t. y. jokių atskirų nekilnojamojo turto objektų įrašai nebuvo formuojami (tai būtų buvę padaryta, jei pastatas būtų dviejų butų). Dėl pareiškėjo nesutikimo su teismo išvada, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys neatitinka duomenų, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, atsakovas pažymi, jog 2014 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje jokių duomenų apie nustatytą naudojimosi namu tvarką nėra. Tai, kad pirminių savininkų nuosavybės atsiradimo dokumentuose – 1992 m. sutartyse – buvo nustatyta naudojimosi namu tvarka, nesudaro pagrindo teigti, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie buvo įrašyti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. T. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo pareiškėjui skirti maksimalią baudą (300 Eur) už piktnaudžiavimą procesu, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

26. L. T. nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog nuo 1992 metų name egzistavo du atskiri butai ir tai neva patvirtina Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2004 m. gegužės 3 d. išrašas. L. T. pažymi, jog nei šiame išraše, nei jokiame kitame išraše nėra istorinių duomenų apie dviejų atskirų nekilnojamojo turto objektų suformavimą. L. T. atkreipia dėmesį į tai, jog ankstesni namo savininkai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui niekada nėra pateikę prašymo įregistruoti naudojimosi namu tvarką, duomenų apie naudojimosi namu tvarkos registraciją nėra ir Namo kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 13/12187. Tokia tvarka neminima nei 2007 m. gegužės 23 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime, išduotame A. T., nei 2007 m. rugsėjo 14 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje tarp A. T. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Idėjų Oazė“. L. T. negalėjo žinoti apie naudojimosi namu tvarką, nes UAB „Idėjų Oazė“ įsigijo idealiąją, o ne realiąją namo dalį. Dėl piktnaudžiavimo procesu L. T. tvirtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, kurie teismo jau buvo išnagrinėti, todėl tokiu būdu pareiškėjas iš esmės siekia, jog administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo padavimas vertintinas kaip akivaizdus pareiškėjo piktnaudžiavimas administraciniu procesu. Be to, administraciniu procesu pareiškėjas siekia paveikti vykstančias civilines bylas (Nr. e2-1734-905/2017 ir Nr. e2-887-728/2017), nes, nustačius naudojimosi namu tvarką, kuri būtų pripažinta egzistavusia nuo 2004 metų, išnyktų pareiškėjo (jo valdomos UAB „Autoversus“) komercinės veiklos name pripažinimo neteisėta pagrindas, t. y. išnyktų L. T. interesų pažeidimui būtina nustatyti sąlyga – komercinės veikos name vykdymas be bendrasavininko sutikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. VILIN(12.5.13.)-19123, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. birželio 22 d. prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką 1992 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo pardavimo sutarties, reg. Nr. 13-3084, ir 1992 m. liepos 23 d. pirkimo pardavimo sutarties, reg. Nr. 13-2841, pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo Skyriaus sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė papildyti Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašu apie naudojimąsi gyvenamojo namo patalpomis, remiantis 1992 m. sutartimis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas neįrodė Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų apie ginčo gyvenamąjį namą neteisingumo, viešame registre neįregistruotas susitarimas netapo privalomas vėlesniems namo savininkams, o pareiškėjo prašymas Nekilnojamojo turto registro duomenis papildyti įrašu apie naudojimosi namu tvarką iš esmės reiškia prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti prieš 25 metus buvusį juridinį faktą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo gyvenamąjį namą sudaro du butai, suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų apie ginčo gyvenamąjį namą teisingumo, taip pat dėl pagrindo panaikinti Skyriaus sprendimą ir / ar Komisijos sprendimą.

29. Pareiškėjas savo poziciją, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra teisingi (tikslūs), grindžia Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2004 m. gegužės 3 d. išrašo (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, l.

37) duomenimis (2.1. paskirtis: Gyvenamoji (dviejų būtų pastatai)), kurie, jo nuomone, patvirtinta, kad ginčo gyvenamajame name yra du butai, suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (dviejų kambarių butas ir trijų kambarių butas). Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į minėtame išraše esančius duomenis (žr. nutarties 19 p.). Aplinkybė, jog teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, priėjo kitokias išvadas nei pareiškėjas, savaime nereiškia, kad teismas tam tikrų byloje esančių dokumentų (duomenų) neįvertino arba įvertino netinkamai.

Pastebėtina, kad pareiškėjas jokių kitų duomenų ar dokumentų, patvirtinančių jo teiginius, kad ginčo gyvenamajame name yra du butai, suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nepateikė, pavyzdžiui, nenurodė šių neva atskirų nekilnojamojo turto objektų unikalių numerių, nepateikė išrašų apie juos. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2004 m. gegužės 3 d. išrašo 4 punkte nuosavybės teisės asmenims yra įregistruotos į pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. ginčo gyvenamojo namo, dalis, o ne į atskirus minėtame name esančius butus, patalpas.

Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1992 m. rugpjūčio 6 d. ir 1992 m. liepos 23 d. išvados (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, l. 5, 7), kuriose nurodyta, kad gyvenamojo namo savininkams priklauso butai Nr. 1 ir Nr. 2, taip pat nepatvirtina, kad ginčo gyvenamajame name buvo du butai, suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, kuriuos vėliau atitinkamai įsigijo pareiškėjas ir L. T., kadangi nėra aišku, kokiu pagrindu tai buvo padaryta (pvz., tokios išvados galėjo būti padarytos 1992 m. sutartyse įtvirtintos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos pagrindu, kuri nebuvo įregistruota).

Byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo nurodytą aplinkybę, kad minėtas Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2004 m. gegužės 3 d. išraše esantis įrašas buvo klaidingas ir yra atitinkamai ištaisytas. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo abejoti Nekilnojamojo turto registro duomenų tikslumu, yra atmestini.

30. Pagal CK 4.81 straipsnį, namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (1 d.); jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis (2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė egzistuojant sąlygas, kurioms esant ankstesnių ginčo gyvenamojo namo savininkų susitarimas dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos būtų privalomas dabartiniams namo savininkams – pareiškėjui ir L. T., t. y. kad susitarimas dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos buvo ne tik patvirtintas notariškai, bet ir įregistruotas viešame registre. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie įrašyti, o pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo teiginius, kad 1992 m. sutartyse nustatyta namo naudojimosi tvarka turėjo būti privalomai įregistruota viešame registre arba kad 1992 metais buvę namo savininkai norėjo, jog viešame registre būtų įregistruota ne tik jų nuosavybės teisė (tam tikromis dalimis į namą), bet ir minėtas juridinis faktas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, t. y. norėjo, kad ši naudojimosi namu tvarka taptų privaloma vėlesniems namo savininkams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo 2016 m. birželio 22 d. prašyme (I t., b. l. 19) suformuluotas reikalavimas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką 1992 m. sutarčių pagrindu, laikytinas nepagrįstu ir pagrįstai atmestu Skyriaus sprendime (I t., b. l. 132).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi Skyriaus sprendimo turinį, konstatuoja, kad toks sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Skyriaus sprendimą, taip pat išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą papildyti Nekilnojamojo turto registro duomenis įrašu apie naudojimąsi gyvenamojo namo patalpomis remiantis 1992 m. sutartimis. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą, kuriame nuspręsta Skyriaus sprendimą palikti galioti. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

32. Dėl L. T. prašymo pareiškėjui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu – 300 Eur, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 83 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta administracinę bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo teisė skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Šiuo atveju L. T. piktnaudžiavimu administraciniu procesu laiko tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, kurie pirmosios instancijos teismo jau buvo išnagrinėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai nėra visiškai tapatūs anksčiau (pirmosios instancijos teismui) pateiktiems argumentams, pavyzdžiui, jis kvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir pateikia to argumentus, be to, vien skundui tapataus apeliacinio skundo pateikimas savaime nereiškia piktnaudžiavimo apeliaciniu procesu. Atsižvelgiant į tai, šis L. T. prašymas nėra tenkinamas.

33. L. T. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą suformulavo prašymą iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet nurodė, kad jis patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančius dokumentus teismui pateiks vėliau. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl L. T. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, kad L. T. teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, teisėjų kolegija pastarąjį prašymą palieka nenagrinėtu, akcentuodama, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 1 d.).

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. N. (J. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiojo suinteresuoto asmens L. T. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą palikti nenagrinėtu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė