2013-03-20 Nr. ATPB-24-4-62-3-00780-2009-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. N146-10/2013

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00780-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties L. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. L. N. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 21 d., apie 08.40 val., Karmėlavoje, Vilniaus gatvėje, ties namu Nr. 5, vairuodamas automobilį Hyundai Santa Fe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keisdamas važiavimo kryptį, nepraleido gretima (antra) eismo juosta važiavusio vilkiko ir su juo susidūrė, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais L. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 106 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu L. N. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 150 Lt bauda.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad L. N. kaltė padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, 2009 m. lapkričio 18 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2414(09), autoįvykio schema, 2012 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1418(12), liudytojų T. V. ir J. Ž. parodymais, taip pat ekspertų parodymais, duotais teismo posėdžio metu.

Pažymėjo, jog abejoti šiais įrodymais nėra pagrindo, todėl jie pripažįstami patikimais. Nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta tam įgaliotų pareigūnų, nuobauda paskirta nepažeidžiant nuobaudos skyrimo terminų, norminio akto, numatančio atsakomybę už tokio administracinio teisės pažeidimo padarymą, nustatytose ribose, jiems suteiktų įgaliojimų ribose. Be to, atkreipė dėmesį, jog abu nagrinėjamo eismo įvykio dalyviai – L. N. ir S. T. (S. T.), taip pat liudytoja M.

N. (administracinėn atsakomybėn patraukto asmens sutuoktinė) yra suinteresuoti bylos baigtimi, skirtingai aiškina eismo įvykį lėmusias aplinkybes, prieštaringai nurodo jo mechanizmą bei kilimo priežastis, todėl jų paaiškinimai vertintini kitų byloje surinktų objektyvių bei patikimais pripažintų įrodymų, kurių tikrumas teismui nekelia abejonių, kontekste. Teismas pabrėžė, jog nustatant vieno iš nagrinėjamo eismo įvykio dalyvių kaltus veiksmus ir vertinant eismo įvykio mechanizmą, nustatinėtina esminė su eismo įvykio dalyvių vairuojamų transporto priemonių manevravimu (persirikiavimu) kelyje susijusi aplinkybė: ar į antrą eismo juostą iš pirmos įvažiavo lengvojo automobilio vairuotojas L.

N., ar iš antros eismo juostos į pirmą įvažiavo vilkiko vairuotojas S. T.. Tik nustačius šią aplinkybę galima spręsti apie pagrindinę eismo įvykio kilimo priežastį ir konstatuoti administracinio teisės pažeidimo protokole bei Institucijos nutarime nurodytą KET 106 punkto reikalavimų pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, akcentavo, kad byloje minėtai aplinkybei bei eismo įvykio kilimo mechanizmui nustatyti, taip pat eismo dalyvių veiksmams ir padarytiems KET pažeidimams įvertinti, pagal Institucijos užduotį Lietuvos teismo ekspertizės centre buvo atlikta ekspertizė.

Taip pat, L. N. prašymu, buvo atliktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistės tyrimas, o vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Lietuvos teismo ekspertizės centre buvo atlikta papildoma ekspertizė. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog byloje pateiktų ekspertizių išvados iš esmės prieštarauja administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pateiktai specialistės išvadai. Atkreipė dėmesį, kad siekiant pašalinti byloje egzistuojančius prieštaravimus ir nustatyti objektyvią tiesą, buvo atlikta dar viena ekspertizė eismo įvykio mechanizmui nustatyti.

Šią ekspertizę pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui ir pateikta visa bylos medžiaga. Atitinkamai teismui buvo pateiktas 2012 m. rugpjūčio 30 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1418(12), kuriame nustatyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, jog lengvojo automobilio vairuotojas L. N., važiuodamas kelio Kaunas–Jonava pirma eismo juosta ir keisdamas judėjimo kryptį, sudarė kliūtį antra eismo juosta iš paskos artėjusiam vilkikui, kurį vairavo S. T.. Prieš eismo įvykį lengvojo automobilio vairuotojas L.

N. buvo dalinai įvažiavęs į kelio Kaunas–Jonava važiuojamosios dalies antrą eismo juostą ir kelio važiuojamosios dalies viduriu buvo vilkiko stumiamas apie 48 metrus, kol nuo jo atsiskyrė. Susidariusioje situacijoje lengvojo automobilio vairuotojas L. N., prieš keisdamas judėjimo kryptį, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio, duodamas kelią antra eismo juosta vilkiku važiavusiam S. T.. Teismas pabrėžė, kad minėto ekspertizės akto tiriamojoje dalyje ir išvadoje smulkiai aprašoma nagrinėjamo eismo įvykio eiga, be to, ekspertizę atlikęs ekspertas V.

Š. teismo posėdžio metu patvirtino ir smulkiau paaiškino ekspertizės išvadą bei tai, jog automobilių ilgalaikį sąlytį sąlygojo aplinkybė, kad lengvasis automobilis judėjo iš dešinės į kairę ir jo ratai buvo pasukti į kairę, o vilkikas judėjo tiesiai ir negalėjo veikti kito kūno kita kryptimi. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra ginčo, kokiomis dalimis automobiliai tarpusavyje kontaktavo, t. y. pripažįstama, jog pirminis kontaktas įvyko vilkiko priekinio bamperio dešiniuoju kraštu kontaktuojant su lengvojo automobilio galinio bamperio kairiuoju kraštu.

Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginį, kad vilkiko vairuotojo kaltę įrodo šoninio ratų slydimo pėdsakai eismo įvykio schemoje, kurie prasideda pirmoje eismo juostoje, kas patvirtina, kad ir kontakto pradžia buvo pirmoje eismo juostoje, vilkikui užkabinus automobilį ir ištempiant jį į antrą eismo juostą, teismas vertino kaip nepagrįstą, kadangi lengvojo automobilio šoninio slydimo dešinės pusės priekinio rato pėdsakas prasideda tik 0,3 m atstumu nuo ašinės linijos kairiojo krašto, o tai, remiantis ekspertų išdėstyta pozicija, leidžia daryti išvadą, jog šis automobilis, judėdamas smailiu kampu iš dešinės į kairę, rikiavosi iš pirmos eismo juostos į antrą ir pirminio slystamojo kontakto į jo galinio bamperio kairįjį kraštą metu jau buvo pilnai kirtęs ašinę liniją bei įvažiavęs į antrą eismo juostą, kur tuo metu tiesia trajektorija antra eismo juosta važiavo vilkikas.

Teismo nuomone, specialistės išdėstytą poziciją dėl vilkiko judėjimo dar prieš susidūrimą smailiu kampu iš kairės į dešinę, kryptimi link pirmos eismo juostos, paneigia transporto priemonių apgadinimų lokalizacija bei pobūdis. Tai įvertinęs, taip pat spręsdamas iš įvykio vietoje likusių transporto priemonių pėdsakų lokalizacijos bei pobūdžio, teismas konstatavo, kad ne vilkikas manevravo iš kairės į dešinę, o būtent lengvasis automobilis judėjo smailiu kampu iš dešinės į kairę. Be to, nurodė, kad pirmos atliktos ekspertizės išvada ir ekspertės teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai yra nuoseklūs, pagrįsti byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis, jos išvadą patvirtina ir papildomai atlikta ekspertizė bei papildomą ekspertizę atlikusio eksperto parodymai, o duomenų, patvirtinančių ekspertizę atlikusios ekspertės šališkumą ar neobjektyvumą, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti ar netikėti ekspertės pateiktu ekspertizės aktu ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotais paaiškinimais.

Kita vertus, specialistės išvadoje ir teismo posėdžio metu nurodyti argumentai nėra nuoseklūs, aiškindama išvadą, specialistė, priešingai nei raštu pateiktoje išvadoje, dvejojo, jog šoninio slydimo žymes, kurios prasideda pirmoje eismo juostoje, galėjo palikti ir kairės pusės lengvojo automobilio ratai, kas iš esmės keistų jos nurodytą eismo įvykio mechanizmą, savo išvadas specialistė argumentavo prielaidomis, subjektyviais samprotavimais, kurie nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis, todėl teismas šios specialistės išvadą ir parodymus vertino kritiškai, kaip nepagrįstus.

Juolab kad specialistė padarė prielaidą, jog nagrinėjamo eismo įvykio metu buvo du smūginiai kontaktai, tačiau pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo pirminiame paaiškinime nurodė, kad po smūgio lengvasis automobilis prilipo prie vilkiko ir buvo tempiamas apie 30 metrų. Pasisakydamas dėl liudytojų T. V. ir J. Ž. parodymų, teismas nurodė, jog jie paremti subjektyviais samprotavimais, todėl įrodomosios galios neturi.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas L. N. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimą. Tvirtina, jog byloje atliktos ekspertizės yra netikslios, nevisapusiškos bei neobjektyvios ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, kad tai matydamas, papildomai kreipėsi į specialistą V. M., kurio išvados ir komentarai patvirtina, jog nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmas gali būti ir kitoks, nei nurodytas ekspertizės aktuose, o nepašalinus visų abejonių, negali būti priimtas teisingas sprendimas. Taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu į antrą eismo juostą nesirikiavo ir jokio pažeidimo nepadarė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį nepakeistą. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes bei nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju L. N. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 1 000 Lt iki 2 000 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. N. padarė jam inkriminuotą pažeidimą. Priimdamas ginčijamą nutartį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju, siekiant pašalinti byloje egzistuojančius prieštaravimus bei visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti visas nagrinėjamo eismo įvykio kilimo aplinkybes, t. y. nagrinėjamo eismo įvykio kilimo mechanizmą ir tai, kurio vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo tiesioginė priežastis jam kilti, buvo paskirta ir atlikta pakartotinė ekspertizė (b. l. 18–24), kuri iš esmės patvirtino pirmos ekspertizės (ATP bylos medžiaga, b. l. 8–10) metu nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, jog nagrinėjamo eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu lėmė būtent lengvojo automobilio Hyundai Santa Fe, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo L. N. veiksmai – rikiuodamasis iš pirmos eismo juostos, t. y. keisdamas judėjimo kryptį, sudarė kliūtį antra eismo juosta iš paskos tiesiai artėjusiam vilkikui, vairuojamam S. T.. Pabrėžtina, kad šias aplinkybes, būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingos išvados (paaiškinimo) davimą (I t., b. l. 147; II t., b. l. 50), tiek pirmą ekspertizę atlikusi ekspertė L. L., turinti eismo įvykių ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją bei 21 metų ekspertinio darbo stažą, tiek antrą (papildomą) ekspertizę atlikęs ekspertas V.

Š., turintis aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, eismo įvykių tyrimo ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją bei 27 metų ekspertinio darbo stažą, patvirtino ir duodami parodymus pirmosios instancijos teisme (I t., b. l. 153–156; II t., b. l. 53–54). Pažymėtina, jog šių ekspertų parodymai atitinka ekspertizės aktuose nustatytas aplinkybes bei pateiktas išvadas, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais ir pateiktais ekspertizės aktais.

Juolab kad juos patvirtina kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai – eismo įvykio vietos schema ir nuotraukos (ATP bylos medžiaga, b. l. 12, 17–19, 41–46; I t., b. l. 28–37, 78–79, 92–93). Tuo tarpu specialistės O. L. išvadoje (I t., b. l. 8–27) ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (I t., b. l. 156–159) nurodyti argumentai bei duoti parodymai yra nenuoseklūs ir iš dalies prieštaringi bei grindžiami prielaidomis ir subjektyviais samprotavimais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios specialistės išvadą ir parodymus vertino kritiškai.

Kartu su apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pateiktas specialisto V. M. raštas Nr. 71 „Dėl 2009 m. rugpjūčio 21 d. eismo įvykio“ (II t., b. l. 69–70), L. N. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą taip pat nepaneigia ir nesudaro pagrindo abejoti minėtuose ekspertizės aktuose pateiktomis bei objektyviais byloje esančiais duomenimis pagrįstomis išvadomis. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties buvimo L. N. veiksmuose daryti.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas L. N., be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 2 dalis bei 144 straipsnio 2 dalis numato, jog bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju teisingam apeliacinio skundo išsprendimui ir tinkamai asmenų teisių apsaugai užtikrinti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, todėl nėra jokio pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

L. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis