2024-04-24 Nr. AB-6639-3-61-3-00659-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-61-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00659-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 3 500 Eur neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba) (toliau – ir Kalėjimų tarnyba).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. liepos 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d., po reorganizavimo, prijungtas prie Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas)), jis buvo kalinamas nedidelio ploto kameroje be patalynės, teko stovėti arba sėdėti be galimybės atsigulti, ar pasivaikščioti, todėl patyrė nugaros skausmą ir kankinimą. Pareiškėjui kreipusis į administraciją dėl galimybės dienos metu prigulti sudarymo, to nebuvo leista. Tokiu būdu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kadangi kankinimas buvo intensyvus.

3. Atsakovas atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pagal Lietuvos higienos normų HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, reikalavimus minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas dėl asmenų skaičiaus) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pareiškėjo nurodytuoju laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

3.2. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 220 punkte nurodyta, kad patalynė (t. y. čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodami tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Tai reiškia, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę galėjo turėti tik miegui skirtu laiku.

3.3. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems (nuteistiesiems) pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore.

3.4. Sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr.025/a-p), į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus. Pagal turimus duomenis nustatyta, kad 2019 m. kovo 4 d., 2019 m. kovo 12 d. sveikatos priežiūros tarnybos bendruomenės slaugytoja pareiškėjui davė tabletes nuo nugaros skausmo bei užrašė planinei šeimos gydytojo apžiūrai. Pareiškėjas 2019 m. kovo 14 d. buvo konsultuotas šeimos gydytojo, skirtas gydymas, 2019 m. kovo 28 d. dėl skausmų nugaros srityje pareiškėjas buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę stacionariniam gydymui.

3.5. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2023 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sveikatos būkle (nugaros skausmais), nevertino ir netyrė, ar draudimas pareiškėjui (laikomam kameros tipo patalpoje) dienos metu turėti čiužinį, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę (nugaros skausmą), nors ir įtvirtintas Vidaus tvarkos taisyklėse, atitinka bausmių vykdymo teisėje galiojantį humanizmo imperatyvą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 str.), taip pat Konvencijos 3 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintą kankinimo, nežmoniško ar žeminančio asmens orumą elgesio (baudimo) draudimą.

III

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas išsamiai aptarė, kokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, koks gyvenamasis plotas jam teko, taip pat detaliai aptarė ginčo laikotarpiu pareiškėjo Lukiškių TI- K teikus skundus dėl paimtos patalynės ir čiužinio, dėl nugaros skausmų, sveikatos priežiūros paslaugų ir Lukiškių TI-K pareiškėjui pateiktus atsakymus į pareiškėjo skundus, kuriuose nurodyta, kad, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems patalynė išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, kartu nurodant, kad „patalynė“ apima ne tik užvalkalus, bet ir čiužinį, pagalvę bei antklodę, paaiškino situaciją dėl suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.

9. Teismas išsamiai aptarė pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašuose fiksuotą pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu, jam taikytą gydymą.

10. Teismas byloje, be kita ko, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.271 straipsnio nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad atliekant bausmę Lukiškių TI-K jis buvo kankinamas, nes nebuvo išduodama patalynė, visą dieną tekdavo sėdėti arba stovėti, be galimybės atsigulti, todėl kentė nugaros skausmus, be to, esant mažam kameros plotui negalėjo kameroje pasivaikščioti.

12. Teismas, įvertinęs duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą, vadovaudamasis Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto, Įsakymo dėl asmenų skaičiaus 1.3.1 punkto nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjui nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. liepos 1 d. bausmę atliekant Lukiškių TI-K kamerose, jų plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimų.

13. Teismas, vertindamas skundo aplinkybes, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuolat Lukiškių TI-K teikė skundus dėl paimtos patalynės ir čiužinio, tačiau pareiškėjo skundai nebuvo patenkinti, įvertino Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkto, Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuostatas, ir padarė išvadą, kad, pagal nurodytą reglamentavimą, iš nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, patalynė (įskaitant čiužinį) galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neturi pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų, dienos metu neišduodant pareiškėjui patalynės ir čiužinio, neteisėtumo.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, kritiškai vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl dienos metu neišduotos patalynės bei čiužinio ir dėl to kenčiamų nugaros skausmų, pažymėdamas, kad aplinkybės, jog pareiškėjas nuolat kentė nugaros skausmus, sąlygotus negalėjimo dienos metu atsigulti, byloje pateikti pareiškėjo sveikatos istorijos įrašai nepatvirtina. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal gydytojo rekomendacijas vienkartinis leidimas patalynei duotas dėl pilvo skausmų.

15. Teismas nurodė, kad atsakovas, siekdamas garantuoti pareiškėjo sveikatos apsaugą, užtikrino jo gydymą ir suteikė reikiamą pagalbą, t. y. buvo adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė. Pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadas, kad įvardinti nugaros skausmai atsirado dėl prastų kalinimo sąlygų, todėl pretenzijos dėl sukeltų pasekmių sveikatai vertinamos kaip neįrodytos ir nepagrįstos. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju priežastinis ryšys, nei faktinis, nei, juo labiau, teisinis, tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos dėl nugaros skausmų neegzistavo.

16. Teismas įvertino BVK 7 straipsnyje įtvirtintą bausmės humanizmo principą, taip pat Vidaus tvarkos taisyklių 7 punkto nuostatas dėl elgesio su nuteistaisiais ir pažymėjo, kad pagal minėta teisės aktų nuostatas pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Teismas taip pat įvertino Konvencijos 3 straipsnio nuostatas ir aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

17. Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas akcentavo, kad tai, jog Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose kalintiems asmenims patalynė ir čiužinys išduodami tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, yra imperatyviai nurodyta Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir sveikatos negalavimai buvo įvertinti sveikatos priežiūros specialistų, atitinkamai buvo suteiktos konsultacijos ir skirti vaistai, juolab, dėl nugaros skausmų – pareiškėjas gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu, vykdant gydytojų rekomendacijas, būtų buvusi būtinybė dienos metu kameroje turėti patalynę ir čiužinį, kad galėtų atsigulti.

18. Teismas nurodė nevertinantis pareiškėjui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir prieinamumo, kadangi tai yra civiliniai teisiniai santykiai ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, iš jų kylantys ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos, o ne administraciniame teisme.

19. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybių, lėmusius neturtinę žalą, nenustatyta, nes vien tik pareiškėjo paaiškinimų, nepagrįstų tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, nepakanka. Įrodymų, kad atsakovo atstovai būtų sąmoningai siekę sutrikdyti pareiškėjo sveikatą, į bylą nepateikta.

20. Teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

IV. 21. Pareiškėjas apeliaciniame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

22. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytame atsakovo atsiliepime atsakovas vadovaujasi neaktualiu teisės aktu (Suėmimo vykdymo įstatymu), nes pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo ne suimtasis, bet nuteistasis. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad pareiškėjo skundas yra abstraktaus pobūdžio, pažymėdamas, kad jo skunde nurodytos konkrečios aplinkybės dėl kankinimų, kurie nėra neišvengiama kalinimo pasekmė, bet susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, taip žalojant pareiškėjo sveikatą.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad, esant skausmams, Pravieniškių pataisos namuose -atviroje kolonijoje jam buvo išduota patalynė naudotis dienos metu, o Lukiškių TI-K pareiškėjo būklės nepaisė.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad pareiškėjui nugaros skausmai atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pvz., kad po gydymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjui nugaros skausmai sumažėjo, ir tai susiję su gulėjimu ant čiužinio.

25. Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo gyvenimo sąlygų ginčo laikotarpiu. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, jame nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 3 500 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. liepos 1 d.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų dėl pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

30. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 14 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto pirmą kartą išnagrinėjus pareiškėjo skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir netyrė, ar draudimas pareiškėjui (laikomam kameros tipo patalpoje) dienos metu turėti čiužinį, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę (nugaros skausmą), nors ir įtvirtintas Vidaus tvarkos taisyklėse, atitinka bausmių vykdymo teisėje galiojantį humanizmo imperatyvą (BVK 7 str.), taip pat Konvencijos 3 straipsnyje, Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintą kankinimo, nežmoniško ar žeminančio asmens orumą elgesio (baudimo) draudimą. Tik teismui atlikus minėtus veiksmus, būtų galima vertinti, ar Vilniaus PN pareigūnai veikė teisėtai, atidžiai ir rūpestingai, nepažeisdami pareiškėjo teisių, ir spręsti, ar egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo skundą, išreikalavo iš atsakovo papildomus įrodymus, susijusius su jo sveikatos būkle ginčo laikotarpiu, ir juos labai detaliai išnagrinėjo ir įvertino teisinio reglamentavimo, nurodyto šios nutarties 30 punkte, kontekste. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė„ kad pareiškėjui, ginčo laikotarpiu vykdant gydytojų rekomendacijas, būtų buvusi būtinybė dienos metu kameroje turėti patalynę ir čiužinį, kad galėtų atsigulti.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl minkštojo inventoriaus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog aplinkybė, kad pareiškėjui po apsilankymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje, sveikatos būklė pagerėjo, praėjo nugaros skausmai, ir tai patvirtina, kad nugaros skausmus nulėmė būtent netinkamas atsakovo elgesys, pažymi, jog byloje esantys įrodymai (2019 m. balandžio 4 d. Epikrizė, el. b. II t., b. l. 70) patvirtina, jog pareiškėją stuburo skausmas vargina 5 metus, suintensyvėjo pastaruosius 6 mėnesius, tačiau tarp rekomendacijų darbui ir gydymui nurodyta tęsti medikamentinį gydymą, tačiau nėra nurodyta rekomendacija dėl gulimo režimo ir pan. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, lėmusių pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą.

34. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nustatytų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys