2020-01-29 Nr. AB-1900-3-61-3-02985-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-77-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02985-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Š. R. ir V. O.-R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“), dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Š. R. ir V. O. (dabar – V. O.-R.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), pareiškėjo Š. R. naudai 866,99 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjos V. O. naudai 46,33 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. spalio 1 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 22 d., pareiškėjas Š. R. už kelionę sumokėjo 914,62 Eur (3 158 Lt), o pareiškėja V. O. už vizas – 46,33 Eur priemoką, iš viso sumokėjo 960,95 Eur (3 318 Lt). Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėjai su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjui Š. R. buvo grąžinti 47,63 Eur. Pareiškėjui Š. R. liko negrąžinti 866,99 Eur (2 993,54 Lt), o pareiškėjai V. O. – 46,33 Eur.

3. Pareiškėjai, pagrįsdami reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas), Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjams buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga. Pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti.

4. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjų skundą atmesti.

5. Ministerija nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų vykdymo). Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

6. Dėl pareiškėjų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų Ministerija nurodė, kad pateikta Sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad ji buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra Sutarties šalis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal Sutartį. Taigi į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

7. Atsakovo atstovo vertinimu, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalaujant pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų. Pareiškėjas Š. R. su 868,28 Eur reikalavimu yra įtrauktas į kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Departamentas nurodė, kad įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvą, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Turizmo įstatyme prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingas verslo subjektas, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

10. Dėl prašomos priteisti žalos Departamentas nurodė, kad pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Š. R. skundą tenkino iš dalies. Priteisė Š. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 820,65 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo Š. R. skundo dalį atmetė. Pareiškėjos V. O. skundą atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

13. Nustatyta, kad pareiškėjai V. O. ir Š. R. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 1 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003219 dėl kelionės Vilnius–Hurgada ir atgal (b. l. 7–11). Pagal minėtą Sutartį pareiškėjų įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. Pareiškėjas Š. R. 2014 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 53 pervedė į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę 868,28 Eur (2 998 Lt) (mokėjimo paskirtis – Beta.lt order (413017049) (b. l. 12), o V. O. – 2014 m. spalio 1 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą 92,68 Eur (320 Lt) už vizas (b. l. 13). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

14. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai V. O. sumokėjo 47,63 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 14). Viso pareiškėjams liko negrąžinta 820,65 Eur suma.

15. Dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjų patirtą žalą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose iš esmės analogiškose bylose pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

16. Teismas kaip nepagrįstus atmetė Ministerijos argumentus, jog Sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje Sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią.

17. Iš surinktų įrodymų teismas darė išvadą, jog pareiškėjai tiek mokėjimą pagal Sutartį, tiek ir Sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš Sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog Sutartis laikytina nesudaryta. Įvertinęs aktualias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjams fiziškai pasirašyti Sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažino nepagrįstu Ministerijos argumentą, kad ginčo Sutarties šalys turėjo Sutartį pasirašyti, o nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta. Teismas vertino, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią Sutartį. Vertinti, jog Sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos Sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturėjo jokio pagrindo.

18. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas Š. R. 2014 m. rugsėjo 30 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 868,28 Eur (2 998 Lt) (mokėjimo paskirtis beta.lt order (413017049) (b. l. 12), o pareiškėja V. O. 2014 m. spalio 1 d. pervedė UAB „Freshtravel“ 92,68 Eur (320 Lt) vizų mokesčio (b. l. 13), t. y. viso 960,96 Eur. Pareiškėjai UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėjai sumokėjo 868,28 Eur sumą už ginčo kelionę. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Š. R. neteisingai nurodė, kad už kelionę sumokėjo 914,62 Eur (3 158 Lt), o V. O. 46,33 Eur už vizas. Kaip jau minėta, pareiškėjas Š. R. 2014 m. rugsėjo 30 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 868,28 Eur (2 998 Lt), o ne 914,62 Eur, o V. O. 2014 m. spalio 1 d. pervedė UAB „Freshtravel“ 92,68 Eur vizos mokesčio, o ne 46,33 Eur, kaip buvo nurodę skunde.

19. Teismas vadovavosi Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekilo abejonių, jog pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 53 pervedė 868,28 Eur (2 998 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale grupinis.lt užsakytą kelionę į Hurgadą.

20. Teismas pažymėjo, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjams turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog laikyta, jog pareiškėjai už kelionę sumokėjo tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjų reikalavimo priteisti jų naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjų naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, teismas konstatavo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 47,63 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, jog pareiškėjui Š. R. liko negrąžinta 820,65 Eur suma.

22. Teismas sutiko su atsakovo atstovo bei Departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes, pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių.

III. 23. Atsakovas Ministerija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Ministerijos įsitikinimu, administraciniai teismai nėra kompetentingi spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

23.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais.

23.3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta ir kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Sutartyje UAB „Cherry Media LT“ net nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ agentas. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą Sutartį ir atliktus mokėjimus, nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

23.4. Bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Atsakovo atstovo teigimu, teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

24. Trečiasis suinteresuota asmuo Departamentas pateiktame atsiliepime sutinka su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti. Departamentas pažymi, kad ginčui aktualias teisės aktų nuostatas ir faktines aplinkybes išdėstė skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Š. R. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 820,65 Eur turtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas Ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais, kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1478-552/2019; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1414-525/2019; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-96-629/2020).

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

30. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

31. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

32. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo atstovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

33. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

34. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo atstovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo, kadangi pareiškėjas Š. R. 2014 m. rugsėjo 30 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 868,28 Eur (2 998 Lt). Tuo, kad pareiškėjų nurodyta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

36. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui, sumokėjusiam už kelionę, priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjams mokesčio už vizas. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta turtinės žalos suma pareiškėjams nedidinama.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius