2016-12-13 Nr. BB-5217-1-69-1-00010-2011-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-425-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00010-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

gynėjui advokatui Irmantui Balčiūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Tomo Krušnos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią veiką.

Civiliniai ieškiniai, pareikšti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, nukentėjusiųjų D. P., R. P., V. P. ir T. P. dėl žalos atlyginimo, taip pat nukentėjusiųjų prašymai dėl procesinių išlaidų išieškojimo atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi atmestas Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. V. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. V. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad nužudė T. P., t. y. naktį iš 2010 m. gruodžio 31 d. į 2011 m. sausio 1 d., tarp 21.00–00.50 val. (vietos laiku), laivo „Rio Ekuku“, plaukusio su Panamos Respublikos vėliava iš Turkijos į Pusiaujo Gvinėją ir esančio Atlanto vandenyne (Gvinėjos įlankoje), netoli Afrikos vakarinės pakrantės, kajutėje Nr. 204, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu tyčia sudavė T. P. smūgius rankomis ir kojomis į galvą, pilvą, kitas kūno vietas, sugriebė už rankų ir keturis kartus smogė aštriu duriančiu–pjaunančiu (tyrimo metu nenustatytu) daiktu į nugarą ir padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, viršugalvyje, pakaušyje, kairiame smilkinyje, dešiniame petyje, žaste, alkūnėje, dilbyje bei plaštakoje, kairiame žaste, dešinėje šlaunyje ir abiejuose keliuose, odos nubrozdinimus kairiame žaste, dešinėje alkūnėje, pėdoje, dvi paviršines pjautines ir dvi durtines-pjautines žaizdas nugaroje, stuburo ir juosmens srityje, t. y. sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, o nuo smūgio į pilvą plyšus žarnų pasaitui ir išsivysčius ūmiam vidiniam kraujavimui, T. P. apie 1–2 val. laikotarpiu patalpoje tarp kajučių Nr. 203 ir 204 mirė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Tomas Krušna kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasaciniame skunde išdėstomos ir aiškinamos BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies ir 301 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą, teisminį nagrinėjimą ir teismo baigiamojo akto surašymą bei argumentavimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes tiesiogiai pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų – tiek kiekvieno iš jų atskirai, tiek jų viseto – nevertino, taigi teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų nustatytų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai. Kasaciniame skunde nesutinkant su teismo išvada dėl nenustatytos tikslios T. P. mirties priežasties, nurodoma, kad pagal pakartotinę specialisto išvadą Nr. KM 3(8/77)/13 (t. 2, b. 1. 70-82) tokia priežastis galėjo būti ūmus vidinis nukraujavimas nuo trauminio žarnų pasaitų plyšimo (-ų), kurį, labiausiai tikėtina, sukėlė smūgis (-iai) kietu buku riboto paviršiaus daiktu (-ais) į pilvą. Šią išvadą patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti teismo medicinos ekspertai D. Vitkus ir R. Raudys, paaiškinę, kad ji nėra kategoriška dėl to, jog atliekant T. P. lavono tyrimus nerastas kraujavimo šaltinis. Ekspertai vidaus organų plyšimo galimybę atmetė, nes jo būtų neįmanoma nepastebėti. Be to, ekspertas R. Raudys paaiškino, kad pasaito plyšimą vizualiai nustatyti yra sudėtinga, o balzamuotame lavone visi audiniai ir organai dehidratuoti (nes balzamavimo skystyje esantis alkoholis ištraukia skysčius iš audinių); žarnų pasaitas susitraukė, todėl plyšimo, jei jis ir buvo, nematyti. Pasak eksperto, paprastai tokie plyšimai atsiranda nuo smūgio kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu. Kasaciniame skunde cituojami ekspertų paaiškinimai dėl tikimybės atsirasti aptariamiems pilvo srities sužalojimams griūnant (tokių neįžvelgė). Kasatorius nurodo, jog tai, kad T. P. mirtis galėjo įvykti nuo ūmaus trauminio nukraujavimo, teismo medicinos ekspertai sprendė iš to, kad atlikus histologinį tyrimą buvo nustatyti ryškūs mažakraujystės požymiai.

Apeliacinės instancijos teismas teigdamas, kad „bylos duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad T. P. galėjo būti mirtinai sužalotas konflikto su A. V. metu, nepakanka išvadai apie asmens kaltumą padaryti“, kasatoriaus manymu, selektyviai įvertino bylos įrodymus, atsižvelgė į tuos išteisintojo parodymus, kuriais jis neigė kaltę, ir neatsižvelgė į tuos, kuriais jis ir liudytojas A. B. nurodė, jog A. V. panaudojo fizinį smurtą prieš T. P.. Nors abiejų instancijų teismuose A. V. neigė, kad tarp jo ir T. P. vyko muštynės, aiškino, kad šį tik stūmė nuo savęs, tačiau tyrimo metu įvykio situaciją ir savo veiksmus A. V. buvo apibūdinęs ir kitaip. Antai tuoj po įvykio laivo kapitonui pateiktame raporte jis nurodė: jis man trenkė į dešinę akį ir prasidėjo muštynės – bandžiau viską sustabdyti, bet niekaip nesigavo, muštynės baigėsi ir išėjau ant denio (t. 5, b. 1. 127); 2011 m. sausio 26 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno kaip įtariamasis nurodė: T. P. smūgiavo man antrą kartą į kairės pusės smilkinio sritį, aš ėmiau gintis, ištiesęs rankas į priekį galėjau pastumti, smūgiuoti bei suimti savo rankomis T. P., tačiau tyčia bei sąmoningai jokių smūgių nei rankomis nei kojomis T. P. nesudaviau stumdamas jį nuo savęs, jis galbūt ir buvo į ką nors atsirėmęs, tačiau į ką – pasakyti negaliu, nes nepamenu (t. 7, b. 1. 54–57). Taigi netrukus po įvykio laivo kapitonui, atlikusiam pirminį T. P. mirties aplinkybių tyrimą, A. V. konfliktą su T. P. įvardijo muštynėmis, o nepraėjus mėnesiui po įvykio apklausiamas, dalyvaujant advokatui, pripažino, kad gindamasis T. P. galėjo ne tik pastumti ir suimti rankomis, bet ir smūgiuoti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, vertindamas liudytojo A. B., mačiusio konfliktą tarp T. P. ir A. V., parodymus, padarė išvadą, kad iš jų neaišku, ar T. P. su A. V. susistumdė ar susimušė, nes tiksliai to liudytojas neįvardijo, dėl kitų galbūt suduotų smūgių jis iš esmės darė tik prielaidą, t. y. nurodė, kad galėjo būti suduoti smūgiai į šonus ar kitas vietas. Apibendrinęs A. B. parodymus teismas nurodė, kad pagal juos T. P. su A. V. stumdėsi apie tris minutes, po to T. P. išėjo į savo kajutę, o jis su A.

V. išėjęs iš kajutės. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme A. B. paaiškino, jog T. P. pirmas trenkė A. V. į veidą, šis atgal, jie susimušė, vienas kitam sudavė kumščiais po du keturis kartus, kojomis vienas kito nespardė; T. P. buvo pasilenkęs ir saugojosi smūgių, konflikto metu jie daužėsi į sienas, kajutės daiktus, daužė vienas kitam į šonus, į veidą, keitė padėtį kajutėje, ne vienoje vietoje, tai truko apie tris minutes (t. 8, b. 1. 177, 178). Iš šių parodymų matyti, kad praėjus ketveriems metams po įvykio A.

B. nors ir suabejojo, kur tiksliai A. V. smūgiavo T. P., tačiau konfliktą apibūdino kitaip nei A. V., t. y. nurodė, kad A. V. ir T. P. konflikto metu intensyviai smurtavo. Taigi A. B. parodymai apie konfliktą ir muštynes tarp A. V. ir T. P. buvo nuoseklūs viso proceso metu. Teisme A. B. pakeitė parodymus: teigė, kad konfliktą stebėjo iki pabaigos ir iš kajutės išėjo kartu su A. V. (nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad išėjo kajutėje palikęs T. P. ir A. V.). Kasatoriaus manymu, šiam neatitikimui galėjo turėti įtakos beveik ketverių metų laikas, praėjęs nuo įvykio, vis naujų įvykio aplinkybių sužinojimas (taip pat ir akistatos su A.

V. metu), tačiau tai negali nulemti A. B. parodymų, kaip neteisingų, vertinimo, juolab ir A. V. buvo nurodęs, kad konflikto metu A. B. iš kajutės išėjo, o jis liko su T. P. (t. 10, b. 1.192). Kasatoriaus nuomone, A. B. parodymus patvirtina: T. P. lavono tyrimo specialistų išvados, teismo medicinos ekspertų paaiškinimai, liudytojų P. J., D. K., nukentėjusiųjų R. P. ir V. P. paaiškinimai, teisme paskelbti liudytojų O. K. ir P. J. parodymai, O. K. pateikti įvykio tyrimo dokumentai (įvykio vietos nuotraukos, schema, ekipažo narių paaiškinimai, bendravimo su A.

V. vaizdo įrašas, laivo „Rio Ekuku“ žurnalo kopijos). Pasak kasatoriaus, darytina išvada, kad būtent A. V. atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai, iš esmės – smūgis kumščiu į pilvą – buvo T. P. žarnų pasaito plyšimo ir mirties priežastimi. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino A. B. parodymų turinį, neanalizavo visų jo parodymų proceso metu, negretino su kitais duomenimis ir, nepagrįstai juos atmesdamas, išvadas grindė A. V. paaiškinimais, duotais teisme (praėjus penkeriems metams po įvykio) bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui (daugiau nei po dvejų metų po įvykio) (t. 7, b. 1. 75).

Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, jog A. V. tyčia nužudė T. P., pripažino, kad A. V. ir liudytojo A. B. parodymai apie konflikto eigą yra skirtingi ir prieštaringi, tačiau nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams pašalinti.

Kasatorius nurodo, kad nusikalstama veika padaryta ne Lietuvos Respublikoje, o laivas „Rio Ekuku“ registruotas ne Lietuvoje, todėl pagal žemės principą šioje byloje atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus būtų negalima, tačiau pagal BK 5 straipsnį, reglamentuojantį, kad pagal šį kodeksą Lietuvos Respublikos piliečiai atsako ir už užsienyje padarytus nusikaltimus, A. V. trauktinas baudžiamojon atsakomybėn pilietybės principo pagrindu, nes nustatytos BK 8 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų kliūčių.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Tomo Krušnos kasacinis skundas tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BPK pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši nuostata reiškia ir apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti skundžiamo nuosprendžio – išteisinamojo ar apkaltinamojo – pagrįstumą bei teisėtumą. Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti surašytas laikantis BPK nustatytų nuosprendžio ar nutarties surašymui keliamų reikalavimų. Tuo atveju, jei apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios ir pakankamai argumentuotos, nekeliančios abejonių savo teisingumu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad išteisinamojo nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai – išdėstyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo motyvus ir išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje apskųstas išteisinamasis nuosprendis dėl jo nepagrįstumo (apeliacinis skundas paduotas dėl BPK pažeidimų, padarytų vertinant įrodymus, dėl netinkamo ir (ar) neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo), privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes, galimas tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų išsprendimas, taigi ir teisingo nuosprendžio (ar nutarties) priėmimas. Apeliacinės instancijos teismas šių BPK nuostatų nesilaikė.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, A. V. išteisindamas tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), padarė išvadas: A. V. neturėjo motyvo T. P. sužaloti ar nužudyti; liudytojas A. B., buvęs kajutėje konflikto tarp T. P. ir A. V. metu, neparodė nieko konkretaus dėl suduotų smūgių; specialisto išvadoje Nr. KM 3(8/77)/13 nurodyta tik tikėtina T. P. mirties priežastis – ūmus vidinis nukraujavimas nuo trauminio žarnų pasaitų plyšimo, todėl išliko abejonės, ar sužalojimai, dėl kurių T. P. mirė, negalėjo būti padaryti iki ar po konflikto su A. V., ar šių sužalojimų T. P. negalėjo patirti pats nukritęs ir atsitrenkęs į laive esančius objektus. Teismo manymu, byloje nėra tiesioginių A. V. kaltės nužudžius T. P. įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neduoda pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad A. V. kaltė mirtinai sužalojus T. P. įrodyta.

Apeliaciniame skunde, paduotame prokuroro dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (prašant jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį), buvo teigiama, kad nuosprendyje iškeltos abejonės dėl T. P. mirties priežasties, kaltininko, padariusio mirtį sukėlusius sužalojimus, ir jo (A. V.) motyvų smurtauti prieš nukentėjusįjį nebuvimo neatitinka bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl neišsamaus įrodymų vertinimo, nepalyginimo tarpusavyje skirtingų bylos duomenų, nesugretinimo faktinių aplinkybių ir pan.; atkreiptas dėmesys į liudytojo A. B. parodymų turinį, kuris, pasak apelianto, įvertintas neteisingai, į nekritišką A. V. parodymų vertinimą, teismo medicinos tyrimų dėl T. P. sužalojimo rezultatus ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nepakanka neabejotinų A. V. kaltumo įrodymų. Teismas pažymėjo, kad byloje yra trys specialisto išvados dėl T. P. mirties priežasties, kurios iš esmės skirtingos ir prieštaringos, o visos galimybės pašalinti prieštaravimus ir nustatyti tikslią T. P. mirties priežastį išnaudotos. Be to, teismas nurodė, kad A. B. parodymai apie suduotų smūgių vietą, pobūdį, intensyvumą nėra išsamūs, kitų liudytojų, mačiusių konfliktą tarp A. V. ir T. P., nėra. Pasak teismo, nenustatytas T. P. sužalojimo mechanizmas, mirties priežastis ir laikas; bylos duomenys leidžia tik manyti, kad jis galėjo būti mirtinai sužalotas konflikto su A. V. metu, tačiau to nepakanka išvadai apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, todėl likusios abejonės aiškintinos kaltininko naudai.

Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad išvados dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimo paremtos fragmentišku bylos duomenų vertinimu, išsamiai neišanalizavus įrodymų turinio, nepalyginus iš skirtingų šaltinių gautos faktinės informacijos, įrodymus vertinant atskirai, o ne jų visumą. Kartu apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodymų vertinimo, priimtoje nutartyje dažnu atveju nepateikė savo motyvuotų atsakymų į apeliacinio skundo argumentus.

Antai vertinant liudytojo A. B., mačiusio konfliktą, vykusį tarp išteisintojo A. V. ir žuvusiojo T. P., parodymus, neatskleistas jų turinys, aiškiai ir konkrečiai nepasisakyta dėl jų įrodomosios reikšmės bei patikimumo; teismo nutartyje (8 lapas) nurodyta: „A. B. parodymai apie A. V. ir T. P. tarpusavio veiksmus konflikto metu, t. y. vienas kitam suduotų smūgių pobūdį, intensyvumą, nėra išsamūs ir detalūs, o šios aplinkybės ... yra itin svarbios“. Liko neatskleista (nenustatyta) įvykio, prasidėjusio A. V. ir T. P. konfliktu ir pasibaigusio pastarojo jau mirusio suradimu, eiga, atitinkamos laiko ir vietos aplinkybės, nors byloje yra surinkta tai liečiančių duomenų (pvz., laive buvusių liudytojų, iš jų – ir minėto A.

B. parodymai, rašytiniai dokumentai). Vertindamas išteisintojo A. V. parodymus apeliacinės instancijos teismas lakoniškai konstatavo, kad „byloje liudytojų, kurie galėtų paneigti išteisintojo A. V. parodymus... nenustatyta“, tačiau konkrečios faktinės aplinkybės, kurias parodė išteisintasis ir liudytojai, nesugretintos, neišanalizuotos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad „išteisintojo A. V. ir liudytojo A. B. parodymai apie konflikto eigą yra skirtingi ir prieštaringi“, privalėjo įvertinti, kurie iš jų ir kodėl atitinka tikrovę, kurie – neteisingi, prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad apie tai, jog A. B. matė grumtynes tarp A. V. ir T. P., parodymus davė liudytojas P. J. (pasak šio liudytojo, A. B. jam apie tai sakė). Šie ir kiti asmenys (laivo kapitonas O. K.) parodė ir kitas įvykį liečiančias aplinkybes (pvz., apie tai, ką veikė ir kur buvo A. V. po konflikto su T. P., kur ir kokiomis aplinkybėmis surastas pastarojo kūnas). Darant išvadas dėl T. P. mirties priežasties, svarbios yra teismo medicinos specialistų išvados, teisme apklaustų specialistų (ekspertų) paaiškinimai, tačiau ir dėl šių duomenų įrodomosios reikšmės apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepasisakė, specialistų nurodytų visų aplinkybių neišanalizavo.

Pažymėtina, kad iš Pusiaujo Gvinėjos teismo medicinos eksperto pranešimo matyti, jog 2011 m. sausio 7 d. laive T. P. lavonas buvo apžiūrėtas tik išoriškai, t. y. atlikta fizinė apžiūra, o jo mirties priežastis nurodyta remiantis vieninteliu požymiu – „akinių“ simptomu (kraujosruvomis akyse ir akiduobėse). Vėliau pateiktos išsamios teismo specialisto išvados, tyrimus atlikusių ekspertų (R. Raudžio, D. Vitkaus) paaiškinimai dėl T. P. nustatytų sužalojimų ir kitų aplinkybių (veiksnių), objektyviai galėjusių būti (ar ne) jo mirties priežastimi.

Antai atlikus pakartotinį teismo medicinos tyrimą (ekshumuotų T. P. palaikų) pateiktos išvados, paaiškinančios ir pirmesnių tyrimų rezultatus, pvz., atmetant mirties nuo ūmaus apsinuodijimo etilo alkoholiu galimybę, bei objektyvias priežastis, lėmusias pirminės išvados dėl mirties apsinuodijus etilo alkoholiu klaidingumą. Specialistų išvadose nurodyta ir kitų esminių bylai reikšmingų aplinkybių, kurių teismas nevertino arba vertino paviršutiniškai. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę specialistų išvadas kaip „tikimybines“, svarbių ir iš tiesų informatyvių jose nurodytų aplinkybių neaptarė ir nesugretino, specialistų išvadų patikimumo reikiamai neįvertino.

Šiame kontekste pažymėtina tai, kad baudžiamosiose bylose dėl galimo nusikalstamų veikų padarymo (gyvybės atėmimo, nužudymo ir pan.) kai kurios faktinės aplinkybės – tikslus mirties laikas, suduotų trauminių poveikių skaičius – ne visada gali būti itin tiksliai nustatomos, tačiau tai nereiškia, kad tokiose situacijose baudžiamosios atsakomybės taikymas neįmanomas. BPK nustatyti principai, įrodinėjimo taisyklės nėra pažeidžiamos, jei bylos duomenys leidžia patikimai nustatyti esmines teisingam bylos išsprendimui aplinkybes.

Teisėjų kolegija, toliau neaptardama bylos duomenų, pažymi tai, kad konkrečios faktinės informacijos, gautos iš atskirų skirtingų šaltinių (arba iš to paties šaltinio skirtingu metu), analizės nebuvimas yra vienas iš svarbiausių įrodymų vertinimo trūkumų. Be to, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodinėtinų faktinių aplinkybių buvimo nėra grindžiamos įrodymų, galinčių tokias aplinkybes patvirtinti ar paneigti, visetu.

Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, o tai reiškia ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė