2017-05-23 Nr. AB-10689-3-61-3-04955-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-730-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04955-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl raštų panaikinimo, netesybų bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, Ministerija, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 16 d. raštą Nr. (1.23.)7R-6546, 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. (1.23.)7R-5269 ir įpareigoti Teisingumo ministeriją atlyginti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5200-189/2015 priteistą neturtinę žalą pagal jo 2015 m. birželio 1 d. prašymą bei pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymą (toliau – ir Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymas, Įstatymas); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, po 10 proc. nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5200-189/2015 priteistos sumos, netesybų už kiekvieną galutinio termino atlyginti žalą praleidimo dieną; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5200-189/2015 jam priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad 2015 m. birželio 1 d. prašymu jis kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas pervesti priteistas lėšas į D. R. sąskaitą. Šį prašymą Lukiškių TI-K persiuntė į Teisingumo ministeriją, kuri 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5269 (b. l. 6) pareiškėją informavo, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, jeigu asmuo atlieka laisvės atėmimo bausmę, priteista žala gali būti pervedama į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą. Pareiškėjas teigė, kad pakartotinai kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas pervesti lėšas į nurodytą sąskaitą, nes prašymas buvo paduotas iki įsigaliojant minėtam įstatymui, tačiau Teisingumo ministerija 2015m. rugsėjo 16 d. raštu atsisakė tenkinti prašymą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.7 straipsnio 2 dalimi, ir aiškino, kad jo prašymas turėtų būti tenkinamas pagal iki 2015 m. liepos 1 d. galiojusią Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo redakciją. Kadangi yra praleisti įstatyme numatyti terminai pervesti lėšas pareiškėjui, jis prašė teismo priteisti iš atsakovo netesybas bei palūkanas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu (b. l. 30–31) į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2015 m. birželio 18 d. iš Lukiškių TI-K gavo pareiškėjo prašymą su vykdytinu teismo sprendimu. 2015 m. liepos 7 d. gavo pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo apie vykdytiną įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teisingumo ministerija 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5269 nurodė, kad priteista žala pervedama tik į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą arba į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą, jeigu žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę. 2015 m. rugpjūčio 20 d. Teisingumo ministerija gavo pareiškėjo skundą, kuriame jis nurodė, kad nesutinka su pateiktu atsakymu, nes pinigai turėtų būti pervesti į 2015 m. birželio 1 d. prašyme nurodytą trečiojo asmens sąskaitą. Atsakovas teigė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Tai įtvirtinta ir CK 1.7 straipsnyje, todėl klausimas dėl administracinio akto teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Įstatymo galiojimui asmenims yra reikšminga taisyklė, pagal kurią įstatymas atgal negalioja (CK 1.7 str. 2 d.). Teisės teorijoje pripažįstama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Teisės akto, veikiančio atgaline tvarka, priėmimas yra galimas, jei tai būtų nurodyta teisės akte. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad priteista žala turėjo būti pervesta pagal iki 2015 m. liepos 1 d. įstatyme nustatytą tvarką, atsakovo nuomone, yra nepagrįstas. Sprendimo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą vykdymo metu jau įsigaliojo nauja įstatymo redakcija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K pateiktu atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 16–17).

Lukiškių TI-K nurodė, kad 2015 m. birželio 4 d. buvo gautas pareiškėjo S. R. 2015 m. birželio 1 d. prašymas dėl 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo įvykdymo administracinėje byloje Nr. 1-5200-189/2015. 2015 m. birželio 10 d. Lukiškių TI-K buvo gautas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. įsiteisėjęs sprendimas vykdymui. Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 18 d. raštu Nr. 96-1621 persiuntė gautą prašymą ir įsiteisėjusį sprendimą į Teisingumo ministeriją vykdymui. Atsižvelgęs į tai, kad Teisingumo ministerija negali operatyviai atlyginti priteistos žalos pareiškėjams, kadangi asmenų, kuriems teismų yra priteisiama neturtinė žala, yra labai daug, ir tai reikalauja nemažai valstybės lėšų, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 65–68) pareiškėjo skundą atmetė.

Nagrinėdamas bylą, teismas, vadovavosi Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 6 dalimi.

Nurodė, kad iš viešojo administravimo veikloje įtvirtintų įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str.) seka, kad kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimamas sprendimas ir veiksmas privalo būti grindžiami atitinkamų įstatymų nuostatomis. Draudžiama priimti sprendimus ar atlikti veiksmus neturint įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų. Teismas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija jai įstatymu priskirtą veiksmą – valstybės biudžeto lėšų žalai atlyginti pervedimą nukentėjusiam asmeniui – privalo atlikti pagal šio veiksmo atlikimo metu galiojančias Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas. Atsižvelgęs į Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies (2015 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XII-1762 redakcija nuo 2015 m. liepos 1 d.) nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerija, po 2015 m. liepos 1 d. spręsdama žalos atlyginimo pervedimo pareiškėjui klausimą, neturėjo pagrindo nesivadovauti galiojančiomis įstatymo nuostatomis ir atlikti įstatyme nenumatytą veiksmą, t. y. pervesti žalos atlyginimą į pareiškėjo prašyme nurodytą trečiojo asmens sąskaitą.

Teismas vertino, kad ta aplinkybė, jog Teisingumo ministerija vykdytiną teismo sprendimą gavo dar iki 2015 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies pakeitimas, teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui neturi, nes 2015 m. birželio 9 d. Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo Nr. IX-895 pavadinimo, 1, 2, 51 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas, nuo 2015 m. liepos 1 d. pakeitęs įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, neįtvirtino nuostatos, kad tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija teismo sprendimus gauna iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų pervedimas vykdomas pagal iki įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Šiuo atveju Teisingumo ministerija, gavusi vykdytiną teismo sprendimą, 3 mėnesių termino, numatyto įstatyme lėšoms pervesti, nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5200-189/2015 turi vykdyti ir lėšas žalai atlyginti pervesti remdamasi šio veiksmo atlikimo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Todėl teismas nusprendė, kad skundžiamais Teisingumo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5269 ir 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6546 pagrįstai ir teisėtai atsisakyta pervesti teismo sprendimu priteistą neturtinės žalos atlyginimą į pareiškėjo 2016 m. birželio 1 d. prašyme nurodytą D. R. sąskaitą. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, skundžiamus Teisingumo ministerijos sprendimus teismas laikė teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmėtė.

III. Pareiškėjas S. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73) , kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas pažeidė bendrąjį teisės principą – lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios). Pareiškėjo teigimu, 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymas negali būti taikomas 2015 m. balandžio 29 d. atsiradusiai prievolei. Vykdydama žalos atlyginimo procedūrą, Teisingumo ministerija privalėjo vadovautis prievolės atsiradimo metu galiojusiais įstatymais.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu (b. l. 78–79) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ta aplinkybė, jog Teisingumo ministerija vykdytiną teismo sprendimą gavo dar iki 2015 m. liepos 1 d., kada įsigaliojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies pakeitimas, teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui neturi, nes nuo 2015 m. liepos 1 d. įsigalioję Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo pakeitimai neįtvirtino nuostatos, kad tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija teismo sprendimus gauna iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų pervedimas vykdomas pagal iki įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Šiuo atveju Teisingumo ministerija, gavusi vykdytiną teismo sprendimą, 3 mėnesių termino, numatyto įstatyme lėšoms pervesti, nepažeidė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šio pirmosios instancijos teismo motyvo pareiškėjas neginčija, nepateikia savo argumentų dėl minėtos išvados. Tokiu būdu Teisingumo ministerija teisėtai ir pagrįstai vykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą, vadovaudamasi naująja Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo redakcija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 80–81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Lukiškių TI-K su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, įvertinęs administracinėje byloje pateiktą dokumentinę medžiagą bei argumentus, pagrįstai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nemini jokių naujų aplinkybių ar argumentų savo pozicijai pagrįsti. Priimdamas sprendimą, teismas įvertino ir išsamiai ištyrė visas aplinkybes, sprendimas yra priimtas teisėtai, todėl Lukiškių TI-K nuomone, nėra pagrindo abejoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo pagrįstumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki naujos ABTĮ redakcijos įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, paisydama ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytų procesinių taisyklių.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti Teisingumo ministerijos raštus ir įpareigoti Teisingumo ministeriją įvykdyti teismo sprendimą, pervedant jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą į pareiškėjo nurodytą trečiojo asmens sąskaitą, bei priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, netesybas ir procesines palūkanas dėl teismo sprendimo, kuriuo jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neįvykdymo per Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatyme nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5200-189/2015 pareiškėjui S. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 39–45). Pareiškėjas 2015 m. birželio 1 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K, prašydamas teismo sprendimu priteistą sumą pervesti į jo nurodytą D. R. asmeninę sąskaitą banke (b. l. 37). Šis pareiškėjo prašymas kartu su įsiteisėjusio teismo sprendimo kopija Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 18 d. raštu Nr. 96-1621 (b. l. 36) buvo persiųstas vykdyti Teisingumo ministerijai. Pareiškėjas į Teisingumo ministeriją kreipėsi 2015 m. birželio 30 d. (b. l. 35), prašydamas informuoti apie datą, iki kurios bus pervestos jam priteistos piniginės lėšos. Teisingumo ministerija 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5269 (b. l. 6) pareiškėją informavo, kad teismo sprendimą turi įvykdyti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo jo gavimo, taip pat nurodė, kad priteista žala gali būti pervedama tik į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą, arba, jei žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, lėšos gali būti pervedamos į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą. Kadangi pareiškėjas prašyme nurodė trečiojo asmens mokėjimo sąskaitą, minėtu raštu buvo paprašyta pateikti pareiškėjo asmeninę sąskaitą arba laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą sąskaitą, į kurią turėtų būti pervesta priteista žala. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 20 d. papildomai kreipėsi į Teisingumo ministeriją (b. l. 33–34), nurodydamas, kad priteista žala turi būti atlyginta pagal administracinės teisminės procedūros pradžioje galiojusio įstatymo nuostatas. Teisingumo ministerija 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6546 pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteistą žalą pervesti pagal iki 2015 m. liepos 1 d. nustatytą tvarką nepagrįstas.

Pažymėtina, kad Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog Teisingumo ministerija vykdo teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo. Vadovaujantis to paties Įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 6 punktuose nurodytus dokumentus Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo, o šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytus dokumentus – per 3 mėnesius nuo jų pasirašymo. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad vykdant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, lėšos iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų pervedamos į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą. Jeigu žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, lėšos gali būti pervedamos į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą. Dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų priverstinio vykdymo asmuo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į jo asmeninę mokėjimo sąskaitą arba laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą jo asmeninę sąskaitą šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus terminus (redakcija galiojusi nuo 2015 m. liepos 1 d.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad vykdydama teismo sprendimą Teisingumo ministerija turėjo vadovautis Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo redakcija galiojusia iki 2015 m. liepos 1 d., t. y. Įstatymo redakcija galiojusia prievolės atsiradimo metu, t. y. 2015 m. balandžio 29 d., kuomet buvo priimtas teismo sprendimas.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija turėjo įvykdyti teismo sprendimą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo gavimo. Bylos medžiaga patvirtina, jog dokumentai – teismo sprendimo kopija ir pareiškėjo prašymas pervesti pinigus į D. R. sąskaitą – Teisingumo ministerijai buvo išsiųsti 2015 m. birželio 18 d.

Pastebėtina, kad iki 2015 m. liepos 1 d. galiojusios Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad vykdant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, lėšos iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 3 dalyje, nurodyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, dėl priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo, taip pat neįvykdytos teismo patvirtintos taikos sutartys vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tuo tarpu Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Atsižvelgdama į šias nuostatas ir įvertinusi tą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl su teismo sprendimo vykdymu susijusių procesinių normų taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje Teisingumo ministerija pagrįstai vadovavosi atskirų procesinių veiksmų atlikimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, o konkrečiai Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2015 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad 2015 m. birželio 9 d. Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymo Nr. IX-895 pavadinimo, 1, 2, 51 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas, nuo 2015 m. liepos 1 d. pakeitęs įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, neįtvirtino nuostatos, kad tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija teismo sprendimus gauna iki šio įstatymo įsigaliojimo, lėšų pervedimas vykdomas pagal iki įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ta aplinkybė, kad Teisingumo ministerija vykdytiną teismo sprendimą gavo dar iki 2015 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalies pakeitimas, teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui neturi.

Dėl paminėtų priežasčių atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Žalos atlyginimo ir atstovavimo įstatymas negali būti taikomas 2015 m. balandžio 29 d. atsiradusiai prievolei.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Teisingumo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštas Nr. (1.23.)7R-5269 ir 2015 m. rugsėjo 16 d. raštas Nr. (1.23.)7R-6546 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs ir įvertinęs visas ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius