2020-01-08 Nr. AB-558-3-61-3-00866-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-236-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00866-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. (J. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. (J. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų – pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Kamerose, kurių plotas apytiksliai yra 7,6 kv. m, gyveno po 3–4 asmenis, taip pat gyvenamąjį plotą mažino baldai. Pareiškėjo teigimu, kamerose vėdinimo sistema neveikė, langai neatsidarė, buvo kiauri, seni, arba jų nėra. Sienos drėgnos, pelėsis ant lubų ir sienų, nuo lubų byrėjo tinkas. Priešais langą įmontuotos grotos. Žiemą kamerose buvo šalta. Neįrengtos sanitarinio mazgo kabinos kameros tipo patalpose: kamerose pertvara nesiekė 1,5 m aukščio, o sanitarinis mazgas nesiekė 100 x 140 cm, be to nesilaikyta higienos normų reikalavimų. Kadangi pareiškėjas apie pažeistas teises sužinojo tik 2018 metais, todėl teismo prašė netaikyti ieškinio senaties termino. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu, dvasiniu nepatogumu, diskomfortu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Lukiškių TI-K paaiškino, kad suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas, bei kartu laikomų asmenų skaičių už laikotarpį iki 2015 m. sausio 1 d. Atsakovas nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas nebuvo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nėra ir negali būti numatyti atitvėrimai, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu ir tai neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai pagal pasirašytas sutartis su šias paslaugas teikiančiais subjektais.

6. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizavo, nenurodė, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Be to, nėra būtinosios civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo J. Z. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 12 d. (pagal spaudą ant voko), o padarytą neturtinę žalą kildino iš jo kalinimo sąlygų nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. Nustatęs, kad byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad egzistavo objektyvios priežastys, sukliudžiusios pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą ir tenkino atsakovo prašymą, taikė trejų metų ieškinio senatį ir vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2015 m. kovo 12 d. Teismas nurodė, kad apie jo pažeidžiamas teises pareiškėjas turėjo sužinoti būtent jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu, o teiginius, kad pareiškėjas apie pažeistas savo teises sužinojo tik 2018 metais, atmetė kaip subjektyvius.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame buvo įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo laikomas 6,34 kv. m. ploto kameroje Nr. 112A. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. vieną parą, t. y. 2015 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jis buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A (6,34 kv. m.), kurioje buvo kalinami trys asmenys ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 2,11 kv. m. Teismas nurodė, kad likusiomis dienomis pareiškėjui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, nes pareiškėjui teko 6,34 kv. m. kameros ploto.

10. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija vieną parą pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o dėl šio pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalintas teisės aktų reikalavimus atitinkančio ploto kameroje. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad asmeniui tenkantį plotą mažino baldai ir kitas inventorius, nes teisės aktai nenumatė, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Be to, teismo vertinimu, gyvenamojo ploto normos pažeidimas truko tik vieną parą, todėl teismas sprendė, kad jis negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas, reikšmingas ir galėjęs sukelti tokio lygio ir intensyvumo padarinius, kokius pareiškėjas nurodė skunde, ir nenustatė pagrindo atsižvelgti į baldais užstatytą kameros plotą.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad sanitarinis mazgas neatitiko higienos reikalavimų, nebuvo privatumo, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), Eksploatavimo taisyklėse nėra įtvirtintas reikalavimas sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto. Tačiau atsižvelgęs į teismų praktiką, pagal kurią sanitarinio mazgo, įrengto kameroje, atitvėrimas daline pertvara vertinamas kaip neužtikrinantis asmens privatumo, o Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, jog sanitarinis mazgas buvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d., iš viso 5 paras.

12. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos sąlygų kameroje ir vidinių lango grotų. Įvertinęs į bylą pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas darė išvadą, kad kameroje palaikoma optimali temperatūra, oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus, patalpa vėdinama natūraliu būdu, kamera ir esantis inventorius švarus, be to, patalpa nuolat tikrinama, todėl nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pagal Eksploatavimo taisykles Lukiškių TI-K kamerose langų angose gali būti įrengiamos vidinės grotos, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių grotų, kurios jam trukdė atsidaryti langą, atmetė kaip nepagrįstus.

13. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas galėjo būti pažeistas visą kalinimo laikotarpį (iš viso 5 paras), taip pat vieną parą buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m. gyvenamąjį plotą. Nors pareiškėjas neturtinei žalai atlyginti reikalavo 20 000 Eur, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad patyrė itin ženklius išgyvenimus ar kančias nei įprastai patiriamas tokiomis sąlygomis, taip pat nenustatė, kad pareiškėjas sąmoningai buvo žeminamas ar laikomas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Teismas pripažino, kad konstatuoti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų, tačiau, įvertinęs pažeidimų mastą bei trukmę (kameros plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto kamerose tik 1 parą; 4 iš 5 parų, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje jis buvo laikomas vienas, kas sumažino privatumo pažeidimo pobūdį), teismas darė išvadą, kad pažeidimų konstatavimas pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti yra pakankama satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teismo vertintu laikotarpiu jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, kančią, psichologinę įtampą ir diskomfortą. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad jo patirti išgyvenimai suponuoja valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą pinigais, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Teismas negali vien tik konstatuoti pažeidimo, o žalos nepriteisti. Pareiškėjo teigimu, pažeidimo pripažinimo jo patirtai skriaudai atlyginti nepakanka, turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2015 m. kovo 11 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą (skundą išsiuntė 2018 m. kovo 12 d.), nenustatęs pagrindo jį atnaujinti, atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K prašymą, pritaikė ieškinio senatį ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – konstatavęs, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (t. y. pareiškėjui vieną parą nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma kameroje ir penkias paras privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pripažino kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

19. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, pareiškėjo teigimu, teismas pripažinęs pareiškėjo teisių pažeidimus ginčo laikotarpiu, t. y. konstatavęs valstybės institucijos neteisėtus veiksmus, turėjo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl pritaikytos ieškinio senaties skundo reikalavimui, skunde pirmosios instancijos teismui neprašė šio termino atnaujinti. Apeliacinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą negalėjo būti taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka ir jos argumentų nekartoja. Konstatuotina, kad teismas pagrįstai vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. kovo 12 d.

22. Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

24. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (t. y. pareiškėjui vieną parą nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma kameroje ir penkias paras privatumas naudojantis sanitariniu mazgu). Pažymėtina, jog atsakovas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo nepadavė, t. y. su šiomis teismo išvadomis sutiko, pareiškėjas byloje nustatytų faktinių aplinkybių, konstatuotų pažeidimų taip pat neginčija. Apeliacinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų vertinimu ir pritardama teismo sprendimo motyvams jų nekartoja.

25. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad konstatavęs Lukiškių TI-K padarytus pažeidimus vertintu laikotarpiu pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

27. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui sutriko sveikata dėl konstatuotų pažeidimų; byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl nepakeliamų sąlygų, kurias lėmė konstatuoti pažeidimai.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (Lukiškių TI-K vieną parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos, penkias paras neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgdama į tai, kad nustatyti neatitikimai truko neilgai, be to, pareiškėjas keturias paras iš penkių parų vertinto laikotarpio kameroje gyveno vienas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

29. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Z. (J. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius