2017-06-02 Nr. AB-11379-3-61-3-00238-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1532-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00238-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – ir Vilniaus šilumos tinklai, Bendrovė) ir Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimo „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 03-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo ir 2005–2015 metų investicijų derinimo“ Nr. 03-671 (toliau – ir Nutarimas) 2 punktą.

Pagrįsdami skundo reikalavimus pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamas Nutarimo 2 punktas, kuriuo Komisija nutarė suderinti uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ (toliau – ir Vilniaus energija) 2005–2015 m. investicijas „Šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimas“ (toliau – ir ginčo investicijos), yra neteisėtas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir yra nepagrįstas. Nutarimo 2 punktas priimtas nesivadovaujant teisės aktais, tinkamai nepagrindžiant sprendimo priėmimo pagrindo ir Komisijai viršijant savo kompetenciją.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 8 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad Komisija, atlikdama savo funkcijas, yra nepriklausoma ir nešališkai bei skaidriai veikia pagal jai suteiktus įgaliojimus. Nutarimo 2 punktas priimtas neįsigilinus į susiklosčiusios situacijos esmę, formaliai vertinant ir taikant teisės aktus, tinkamai nepagrindžiant tokio sprendimo priėmimo būtinumo ir Komisijai viršijant teisės aktais suteiktos kompetencijos ribas. Nutarimo 2 punkte suderintos Vilniaus energija investicijos neatitinka teisės aktuose nustatytų investicijų derinimo kriterijų, todėl negalėjo būti suderintos.

Nutarimo 2 punkte suderintos investicijos turi tiesioginę įtaką Vilniaus energija šilumos kainoms (su investicija susijusios sąnaudos bus įskaičiuojamos į tolimesnių laikotarpių šilumos kainas). Teisės aktai nenustato privalomo šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos įrengimo, t. y. sistema nėra būtina, sistemos atliekamos operacijos (apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymas) gali būti vykdomos ir neatliekant investicijų. Taigi, ginčo investicijų suderinimas nepagrįstai didins šilumos kainas vartotojams, t. y. vartotojai per šilumos kainas turės mokėti už neatsiperkančias ir iš esmės nebūtinas teisės aktus atitinkančiai šilumos tiekimo veiklai šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemas.

Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2005–2016 metų investicijų“ Nr. 05-453 (toliau – ir Pažyma) padaryta išvada, kad investicijos į šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos įrengimą neatitinka Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos apraše, patvirtintame Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 03-35 „Dėl Energetikos įmonių investicijų projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ Nr. 03-100 (toliau – ir Investicijų aprašas), nustatytų investicijų derinimo kriterijų, t. y. neatsiperka (atsipirkimo laikotarpis yra ilgesnis už 10 m.

įrangos tarnavimo laikotarpį), investicijų socialinės naudos nėra ir investicijos didina šilumos kainą. Neatsižvelgdama į Pažymoje pateiktas rekomendacijas Komisija Nutarimo 2 punkte suderino ginčo investicijas nenurodydama konkretaus tokio sprendimo priėmimo pagrindo ir konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovaujantis minėtos investicijos buvo suderintos. Kaip Nutarimo priėmimo pagrindas Nutarime nurodytas Investicijų aprašas, tačiau konkrečios šio teisės akto nuostatos Nutarime nenurodomos, todėl nėra aišku, kuo vadovaudamasi Komisija priėmė sprendimą derinti ginčo investicijas.

Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir pažeidžia šiame įstatyme įtvirtintus teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti principus. Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. posėdyje svarstant Nutarimo priėmimo klausimą nebuvo nurodoma, kokiais teisės aktais vadovaujantis investicijos į šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos įrengimą yra privalomos atlikti ir pagal kokias investicijų derinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas minėtos investicijos gali būti derinamos.

Minėto posėdžio metu nebuvo paneigtas Pažymoje nurodytas Investicijų aprašu pagrįstas įvertinimas, kad ginčo investicijos neatitinka Investicijų apraše nurodytų vertinimo kriterijų ir negali būti derinamos. Teisės aktai nenustato privalomo šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemos įrengimo, t. y. ši sistema nėra būtina, o jos atliekamos operacijos (apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymas) gali būti vykdomos ir neatliekant tokių brangių bei neatsiperkančių investicijų. Nutarimo 2 punktas nepagrįstai didina šilumos kainą ir pažeidžia vartotojų interesus.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Nutarimo 2 punkte suderintas investicijas vėliau bus nustatomos šilumos kainos, dėl Nutarimo 2 punkto neteisėtumo nebus sudaromos teisės aktais nustatytos prielaidos efektyviai šilumos tiekimo veiklai ir nebus užtikrintas šilumos tiekimas vartotojams mažiausiomis sąnaudomis, tuo pažeidžiant Energetikos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, investicijos į šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos įrengimą ankstesniais Komisijos sprendimais buvo nederinamos dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodyta Pažymoje, todėl iš esmės nepasikeitus minėtų investicijų atlikimo aplinkybėms bei Vilniaus energijos teiktiems duomenims investicijų suderinimui, Nutarimo 2 punkte suderindama minėtas investicijas Komisija nesilaikė ankstesnės savo praktikos.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija teismui pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl Nutarimo atitikties teisės aktų reikalavimams paaiškino, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Nutarimo teisėtumą ar patvirtinančių aplinkybę, kad Komisija neįvykdė teisės aktais jai priskirtų funkcijų arba veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir tai padarė tiesioginę įtaką pareiškėjų teisėms ar teisėtiems interesams. Priimdama Nutarimą Komisija neviršijo teisės aktais jai suteiktų įgaliojimų.

Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Nutarimas priimtas atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes, Nutarime ir jo lydimuosiuose dokumentuose nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo Komisija rėmėsi priimdama sprendimą. Nutarimo preambulėje aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas – Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis ir Investicijų aprašas.

Motyvų išdėstymas Nutarime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nutarimas kartu su lydimąja medžiaga išdėstytas tiksliai, suprantamai ir nedviprasmiškai, todėl leidžia suinteresuotam subjektui ne tik aiškiai suvokti, kokios priežastys lėmė tokio sprendimo priėmimą, bet ir identifikuoti teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsniu ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1-962 patvirtinto Investicijų į šilumos ūkį planų derinimo tvarkos aprašo 13 punkto nuostatomis, Komisijai teikiama derinti tik tokia investicija, kurios poreikį tos savivaldybės šilumos ūkiui yra patvirtinusi atitinkamos savivaldybės taryba.

Nagrinėjamu atveju ginčo investicijos buvo suderintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 „Dėl pritarimo UAB „Vilniaus energija“ 2009–2013 metų investicijų planui“ ir 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1366 „Dėl susitarimo prie 2002 m. vasario 1 d. nuomos sutarties tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus energija“ ir Dalkia patvirtinimo“. Investicinių projektų derinimas Komisijoje yra procedūra, kurios metu atliekama valstybės reguliuojamų energetikos įmonių veiklos efektyvumo kontrolė.

Pateiktus investicijų projektus Komisija vertina atsižvelgdama į kelis skirtingo pobūdžio kriterijus, t. y. projekto socialinius, sistemos saugumo ir tiekimo patikimumo aspektus, finansinį projekto pagrindimą ir ekonominį projekto vertinimą. Viešojo administravimo subjektui vykdant įstatymais deleguotas funkcijas, turi būti siekiama tinkamiausio (optimaliausio) abiejų šilumos ūkio subjektų (šilumos tiekėjų ir vartotojų) interesų derinimo varianto, užtikrinančio teisės aktais siekiamų tikslų pusiausvyrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Sąjungos teismų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Pirmosios Instancijos Teismo) suformuotą praktiką, tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija) įgyvendinant tam tikras teisės normas, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių. Komisija suderina energetikos įmonių investicijas, atsižvelgdama į investicijų vertinimo kriterijus, nurodytus Investicijų aprašo 1 priede ‚,Energetikos įmonės investicijų vertinimo kriterijai“, jokie kiti Komisijos veiklą apibrėžiantys teisės aktai detaliau nereglamentuoja investicijų derinimo reikalavimų.

Pagal Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-47 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbo reglamento pakeitimo“ (toliau – ir Darbo reglamentas) 59, 60, 77, 78 punktus Komisijos posėdžiui teikiamą medžiagą sudaro ne tik nutarimo projektas, atitinkamo struktūrinio padalinio pažyma, bet ir posėdžio eiga (pavyzdžiui, posėdžio dalyvių pasisakymai), atskirais atvejais reikšmingai daranti įtaką Komisijos narių apsisprendimui balsuoti ar nebalsuoti konkretaus sprendimo atžvilgiu. 2015 m. gruodžio 17 d.

Komisijos posėdžiui, kurio metu buvo svarstomas klausimas Vilniaus energija 2005–2016 metų investicijų derinimo klausimas, buvo pristatyta Pažyma, tačiau Komisijos narys D. B., nesutikdamas su Pažymoje išdėstytu siūlymu, pateikė atskirąją nuomonę bei pasiūlė papildyti Pažymoje pateiktą nutarimo projektą 2 punktu. Komisijos nariams V. V. ir V. S. pritarus D. B. išsakytiems argumentams, Nutarimas buvo priimtas trijų Komisijos narių balsų dauguma. Pareiškėjai neneigia aplinkybės, kad Nutarimo 2 punktas priimtas atskirų Komisijos narių nuomonės, kuri buvo priešinga Pažymoje išdėstytam siūlymui, pagrindu.

Taigi, pareiškėjams buvo žinomi Pažymoje pateikto nutarimo projekto modifikavimo motyvai ir pritarimo jiems priežastys, todėl jie nepagrįstai teigia, kad Nutarimas nepagrįstas objektyviais duomenimis. Pareiškėjai, skundo reikalavimus grįsdami Pažymoje pateiktais vertinimais, kartu sudaro pagrindą teigti, kad Pažymoje nustatytos aplinkybės ir pateikiami siūlymai Komisijos negali būti kvestionuojami. Tokios prielaidos prieštarauja Energetikos įstatymo 8 straipsnio 11, 12 dalių nuostatoms, įtvirtinančioms Komisijos (Komisijos narių) nepriklausomumą.

Nutarimo priėmimo metu vertinant Pažymoje nurodytas Vilniaus energijos investicijas į šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimą, buvo paneigtas Pažymoje nurodytas investicijų vertinimas. Galutinius sprendimus, kurie įforminami nutarimais, priima Komisija, kaip kolegiali institucija.

Dėl Investicijų apraše numatytų vertinimo kriterijų paaiškino, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog Nutarimo 2 punktas neatitinka Investicijų apraše nurodytų investicijų vertinimo kriterijų. Pažymoje netinkamai (formaliai) kvalifikuotos ginčo investicijos. Nagrinėjamu atveju ginčo investicijos vertintinos ne kaip investicijos esamos sistemos modernizacijai (Investicijų aprašo 49.4 p.), o kaip privaloma energetikos įmonėms atlikti investicija sistemų saugumui ir tiekimo patikimumui užtikrinti (Investicijų aprašo 52.3 p.).

Vadovaujantis Investicijų aprašo 49, 87 punktais skirtingi investicijų tipai lemia skirtingus minėtų investicijų vertinimo kriterijus, t. y. energetikos įmonių investicijos esamos sistemos modernizacijai visais atvejais turi būti efektyvios (privalo tenkinti Investicijų aprašo 1 priedo lentelės 3 eilutėje nurodytus kriterijus, inter alia (be kita ko) nedidinti kainos esamiems vartotojams (Investicijų aprašo 50.1 p.), tačiau toks reikalavimas netaikomas Investicijų aprašo 52 punkte nurodytoms investicijoms (neefektyvios investicijos turi būti pagrįstos atitinkamais teisės aktais, kompetentingų institucijų dokumentais ir (arba) pačių energetikos įmonių).

Ginčo investicijų paskirtis, atsižvelgiant į jų turinį, turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, kad: 1) šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimo investicija yra pagrįsta ne savanoriška įmonės iniciatyva modernizuotis, bet yra vykdomi privalomi teisės aktų reikalavimai. Komisijos pirmininko 2012 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 01-5 sudarytai tikrinimo komisijai neplaninio tikslinio patikrinimo metu įvertinus Vilniaus energija taikomų ataskaitinių laikotarpių, už kuriuos pateikiamos sąskaitos ir šiais laikotarpiais taikomų šilumos kainų taikymo atitikimą teisės aktų reikalavimams, nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu sąskaitos vartotojams buvo išrašomos paskutinę mėnesio dieną, tačiau atsiskaitomųjų prietaisų rodmenys ne visada nuskaitomi paskutinę mėnesio dieną.

Todėl vartotojams pateikiamose sąskaitose šilumos kainos, galiojančios nuo mėnesio pirmos dienos iki paskutinės, buvo taikomos šilumos energijai, suvartotai kitą laikotarpį, nei šilumos kainos taikymo laikotarpis. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, Komisija padarė išvadą, kad tinkamai vykdant Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Taisyklės), reikalavimus atsiskaitymo laikotarpiui ir kitus su sąskaitų už suvartotą šilumos energiją pateikimo susijusius reikalavimus bei sąskaitas formuojant už ne ilgesnį, kaip vieno mėnesio laikotarpį, skaičiuojant nuo praėjusio mėnesio rodmenų deklaravimo ar nurašymo datos, nėra užtikrinamas Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalies ir tuo metu galiojusios Šilumos kainų nustatymo metodikos 58 punkto reikalavimų dėl šilumos kainos galiojimo laikotarpių vykdymas.

Tikslus duomenų surinkimas yra esminė prielaida objektyvių sąskaitų formavime, o atsižvelgiant į pastato inžinerinių sistemų efektyvaus valdymo galimybes, automatinis realiu laiku gaunamų duomenų srautas leistų kokybiškai naują pastate vykstančio energijos suvartojimo valdymą. Nuolatinis energijos tiekimo/vartojimo duomenų fiksavimas sukurtų prielaidas modernių ESCO (angl. energy saving company) įmonių atsiradimui, kurių pagrindinis veikimo formatas – pajamų gavimas už faktiškai sutaupytą energiją. Energetikos ministerijos nuomone, Lietuvoje būtina aktyviau inicijuoti ir pradėti ESCO modelio taikymą, kuris leidžia efektyviau ir greičiau pasiekti energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslų.

Energijos vartojimo efektyvumo didinimo siekis įtvirtintas tiek Europos Sąjungos programiniuose dokumentuose (Europos Komisijos komunikatas „2020 m. konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (COM(2010) 639) ir Europos Komisijos komunikatas „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“ (COM(2011) 0885), kuriuose įtvirtini pagrindiniai konkurencijos energetikos sektoriuje skatinimo ir efektyvaus energijos vartojimo tikslai; 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES ir kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL 2012 L 315) (toliau – ir Direktyva 2012/27/ES), 9 straipsnio 3 dalyje; 2010 m. gegužės 19 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (OL 2010 L 153) 8 straipsnio 2 dalyje), tiek ir nacionaliniuose programiniuose dokumentuose (Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 „Dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo“, 30.3 punkte; Taisyklių 125.3, 129.21 punktuose);

2) investicijos turi būti atliekamos skaidriai, o techninių sprendimų pasirinkimas privalo būti ekonomiškai optimalus, užtikrinant mažiausius kaštus vartotojams. Komisijos pirmininko 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 01-35 sudarytai tikrinimo komisijai atlikus Vilniaus energija veiklos patikrinimą, kurio metu siekta įvertinti su Komisija nesuderintų investicijų į nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą alternatyvas bei jų ekonominę naudą (inter alia įvertinant Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalies ir Šilumos kainų nustatymo metodikos 58 punkto reikalavimų įgyvendinimo galimybes) buvo išanalizuotos 3 galimų veiksmų/pasirinkimų alternatyvos ir nustatyta, kad tik viena iš trijų įvertintų alternatyvų, t. y. nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įdiegimas, įvykdo įstatyminę nuostatą ir atitinkamai generuoja kaštus;

3) pastato valdymo sistemų ir realaus laiko duomenų naudojimo nauda nagrinėjama mokslinėje literatūroje (V. M. parengtame moksliniame straipsnyje „Quantitative estimation of improvements in the efficiency of district heating substation control system” (Building service engineering research & technology, 2015), analizuojančiame Lietuvos situaciją, pažymėta, kad efektyviai valdant pastato šiluminius režimus galimi 4,7–7,3 proc. metiniai šilumos vartojimo sutaupymai);

4) Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2015 m. kovo 18 d. nutarimu patvirtinus Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą ir Komisijai 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 03-252 patvirtinus naują Investicijų aprašo redakciją, kurioje, įvertinus šilumos sektoriaus raidos tendencijas, patikslintas neefektyviomis laikomų investicijų sąrašas, atsirado pagrindas šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemą priskirti neefektyvių investicijų kategorijai, nes:

1) tokios investicijos būtinumas įvertintas ir įrodytas pačios Komisijos atliktais tyrimais bei patikrinimo aktuose pateikiamomis išvadomis, kuriose iš 3 analizuotų alternatyvų nuotolinio nuskaitymo sistema įvardinta kaip vienintelė, galinti užtikrinti įstatyminės nuostatos įgyvendinimą;

2) Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos 1.3 uždaviniu siekiama nustatyti skaidrias centralizuoto šilumos tiekimo sistemų plėtros planavimo ir reguliavimo taisykles, sukuriant iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemų techninių ir ekonominių duomenų apie šilumos ir elektros gamybos įrenginius, energijos gamybą, įvairių rūšių kuro naudojimą atskiruose įrenginiuose, veikiančiuose skirtingais darbo režimais, vartotojų sudėtį, vartojimo sezoninį kitimą, teršalų išmetimus ir kt.

Dėl šilumos tiekimo mažiausiomis sąnaudomis paaiškino, kad vadovaujantis Investicijų aprašo 50 punkto ir 1 priedo nuostatomis, neefektyvios investicijos gali didinti kainas esamiems vartotojams. Aplinkybė, jog energetikos įmonės derinama investicija gali didinti kainas esamiems vartotojams, nesudaro pagrindo teigti, jog neefektyvios investicijos negali būti derinamos per se (pats savaime), nes neefektyvios investicijos gali būti derinamos, jei tenkina Investicijų aprašo 52 punkto sąlygas, t. y. yra pagrįstos atitinkamais teisės aktais, kompetentingų institucijų dokumentais ir (arba) pačių energetikos įmonių. Suderinus tokio pobūdžio (neefektyvias) investicijas, jomis realizuojami valstybinės energetikos politikos strateginiai prioritetai ir užtikrinamas energetikos sistemų saugumas ir tiekimo patikimumas. Priešingai, nei teigia pareiškėjai, derinant ginčo investicijas užtikrinamas vartotojų interesas tiksliai apskaityti suvartotą šilumos energiją, taikyti atitinkamą mėnesį nustatytą šilumos kainą ir gauti tikslius mokėjimus už suvartotą šilumą. Be to, ginčo investicija ateityje turės juntamą ekonominę naudą vartotojams, leidžiančią sutaupyti ir mažinti šildymo kaštus. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje siekiama pagrįstos konkurencijos šilumos ūkyje įteisinimo. Nurodė, jog viešojo administravimo subjektas, siekdamas įgyvendinti Šilumos ūkio įstatyme nustatytų tikslus, yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.), o kilus konkrečių tikslų tarpusavio konkurencijai, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.). Taigi Komisijai suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant, kontroliuojant bei prižiūrint kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus.

Dėl ankstesnės Komisijos praktikos vertinant Vilniaus energija investicijas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju vertinamos Vilniaus energija 2005–2015 m. atliktos investicijos į šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos įrengimą. Visuomeniniai santykiai, inter alia teisinis reguliavimas, yra dinamiški, todėl tinkamas visuomeninių santykių kvalifikavimas priklauso tiek nuo teisinio reglamentavimo, tiek nuo kitų reikšmingų faktinių aplinkybių. Nutarimo priėmimui įtakos turėjo teisinio reglamentavimo pokyčiai – nuo 2011 m. lapkričio 1 d.

įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir nuo 2013 m. liepos 20 d. įsigaliojusios šio įstatymo 7 straipsnio nuostatos, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1 -265 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ papildytas Taisyklių 125.3 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 patvirtintos Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos 9 punktas, ir nuo 2015 m. balandžio 18 d. galiojančios Investicijų aprašo redakcijos nuostatos, įtvirtinusios esminius šiame teisės akte nustatytus investicijų vertinimo pasikeitimus (49, 50, 52 p.).

Paminėti teisinio reguliavimo pokyčiai, susiję su šilumos vartojimo efektyvumu, apskaita bei su tuo susijusių investicijų vertinimu, Komisijai vertinant Vilniaus energija investicijų į šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos įrengimą, negalėjo būti ignoruoti. Kita svarbi aplinkybė, lemianti inovatyvesnį energetikos sektorių reguliuojančios institucijos požiūrį į teikiamas derinti investicijas bei jų įtaką energijos vartotojų ir energetikos įmonių interesų balansui, yra kokybinė Komisijos sudėtis.

Vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 3, 12 dalimis Komisija yra nepriklausoma bei nešališkai ir skaidriai veikia pagal įgaliojimus, Komisiją sudaro penkti nariai, o jos nutarimai priimami vardiniu balsavimu. Taigi, Komisijos vertinimas tam tikrais energetikos sektoriaus reguliavimo klausimais gali kisti ne tik dėl nurodyto teisinio reglamentavimo pasikeitimo, bet ir esant natūraliai Komisijos sudėties kaitai, t. y. keičiantis Komisijos narių požiūriui atitinkamais klausimais, kurį (be teisinio reguliavimo pasikeitimo) formuoja reikšmingos reguliuojamos rinkos tendencijos bei siektini valstybinės energetikos politikos tikslai.

Nagrinėjamu atveju Komisija, įgyvendindama įstatymo deleguotas funkcijas, Nutarimo 2 punkte suderinusi Vilniaus energija investicijas, pasirinko optimaliausią sprendimo variantą siekdama suderinti skirtingų subjektų – energetikos įmonių, vartotojų bei valstybės – interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl ginčijamos Nutarimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo paaiškino, kad Nutarimo 2 dalis yra teisėta ir pagrįsta. Nutarimo 2 punktas neatitinka nei vieno iš ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nurodytų administracinio akto negaliojimo pagrindų, o pareiškėjų skundas grindžiamas abstrakčiais ir nepagrįstais motyvais. Komisija, priimdama Nutarimo 2 punktą, neturėjo pareigos detaliai pačiame Nutarime paaiškinti tokio sprendimo priėmimo motyvų. Be to, visi su Nutarimo 2 punkte priėmimu susiję motyvai buvo aptarti Komisijos posėdyje.

Nutarime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, Investicijų aprašu, taip pat atsižvelgiant į Vilniaus energija 2015 m. kovo 27 d., 2015 m. birželio 2 d. raštus ir Pažymą. Taigi, Nutarime nurodoma, kokiais teisės aktais bei argumentais remiamasi. Komisijos posėdžio, kuriame nuspręsta priimti Nutarimo 2 punktą, metu Komisijos narys nurodė, kad investicijų suderinamumo tikslingumas ir reikalingumas numatytas, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo, Taisyklių nuostatose, o taip pat, kad tokį reguliavimą įtvirtina 2012 m. spalio 25 d.

Direktyva 2012/27/ES, kuri privalo būti įgyvendinta. Vilniaus energija 2015 m. birželio 2 d. raštu Nr. 007-12541 pateikė Komisijai šilumos apskaitos prietaisų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemai atliktų investicijų pagrindimą, kuriame detaliai pristatė esamas faktines bei teisines aplinkybes, su konkrečiomis investicijomis susijusias finansines aplinkybes bei naudą. Pažymėjo, kad atsakovas neturėjo pareigos nurodyti konkrečių teisės aktų punktų, kuriais remtasi priimant Nutarimą, nes parengiamojoje medžiagoje buvo nurodyta pakankamai tiksli informacija, kuri buvo išnagrinėta Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. posėdyje.

Nutarimo 2 punktu patvirtintos tos investicijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka anksčiau buvo suderintos su Vilniaus miesto savivaldybe, todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas ginčija Nutarimą dėl jo motyvacijos stokos. Nutarimo 2 punktas nepažeidžia vartotojų interesų, nes suderinus investicijas ir įrengus nuotolinę apskaitos sistemą, vartotojams bus užtikrintas šilumos tiekimas mažiausiomis sąnaudomis. Nuotolinio duomenų surinkimo sistemos skirtos šilumos apskaitos duomenų surinkimui, kad būtų galima įvykdyti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimą.

Nutarimo 2 punkte suderintomis investicijomis siekiama įgyvendinti teisės aktų reikalavimus ir tokiu būdu užtikrinti kitas vertybes, susijusias su šilumos tiekimu, pavyzdžiui, šilumos tiekimo ir sąskaitų už šilumą ir karštą vandenį suformavimo tikslumą ir savalaikiškumą, Šilumos ūkio įstatyme imperatyviai numatytos pareigos suteikti vartotojams galimybę elektroniniu būdu sekti apskaitos prietaisų rodmenis, taip pat užtikrinti patikimą ir saugesnį visos miesto šilumos tiekimo sistemos veikimą. Taigi, suderinus ginčo investicijas Vilniaus energija galės tinkamai įgyvendinti su šilumos tiekimo veikla susijusias teises ir pareigas.

Neįdiegus nuotolinės apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, būtų praktiškai neįmanoma įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų, nors tokią pareigą šilumos tiekėjui numato Šilumos ūkio įstatymas imperatyviomis nuostatomis. Nuotolinės apskaitos duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos neįdiegimas pažeistų Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, nes trečiasis suinteresuotas asmuo negalėtų įvykdyti reikalavimo suteikti slaptažodžius vartotojams, kad jie galėtų elektroninėmis ryšių priemonėmis realiu laiku bet kada susipažinti su apskaitos sistemos rodmenimis (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d.), o taip pat negalėtų sinchroniškai tiksliai nuskaityti tūkstančių Vilniaus miesto daugiabučių namų ir kitų pastatų šilumos suvartojimo duomenų kiekvieno mėnesio pradžioje ir pabaigoje (paskutinės dienos paskutinę valandą visuose objektuose vienu metu).

Nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema sukuria prielaidas vienu metu nuskaityti komercinių apskaitos prietaisų parodymus ir pateikti teisingas sąskaitas vartotojams. Nesant nuotolinio apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymo, sistemos duomenų nuskaitymas vykdomas darbuotojų fizinio (vizualaus) nurašymo būdu ir dėl ypač didelio pastatų skaičiaus Vilniaus mieste gali užtrukti kelias dienas. Tokiu būdu vieniems vartotojams duomenų nuskaitymas įvyktų anksčiau nei kitiems, kas reiškia, kad vienų vartotojų tuo pat metu suvartotas šilumos kiekis būtų priskaitytas vienam mėnesiui, o kitų vartotojų – kitam ataskaitiniam mėnesiui, su skirtingomis tų mėnesių šilumos kainomis, dėl ko gali susidaryti ir mokėtinų sumų skirtumai.

Taip pat neišvengiamai sukuriamos ne tik žmogiškos klaidos, bet ir sąmoningo piktnaudžiavimo prielaidos, kuomet vartotojas „susitaria“ su darbuotoju dėl vartotojui „patogaus“ duomenų nuskaitymo termino. Atsakovė yra ne kartą nurodžiusi Vilniaus energijai, kad jos taikomas rankinis apskaitos prietaisų parodymų užfiksavimas nesudaro galimybių išrašyti sąskaitų vartotojams taip, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Būtent dėl šios priežasties Vilniaus energija buvo priversta atlikti ginčo investicijas į nuotolinius apskaitos prietaisus, kad galėtų užtikrinti tinkamą sąskaitų suformavimą vartotojams.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nuotolinę duomenų apskaitymo įrangą pripažino tinkama ir įprasta priemone duomenų apie suvartotą šilumą ir karštą vandenį fiksavimui atlikti. Atsižvelgdama tiek į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, tiek ir į Komisijos poziciją, kuria pripažinta, kad rankiniu būdu nuskaitant duomenis neįmanoma užtikrinti, kad suformuotos sąskaitos vartotojams atitiktų norminių teisės aktų reikalavimus, Vilniaus energija įrengė nuotolines apskaitos sistemas, kurios naudojamos ne tik tūkstančiams įvadinių šilumos apskaitos prietaisų, bet ir šimtams tūkstančių butuose esančių elektroninių karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens skaitiklių rodmenims sinchroniškai nuskaityti, ir kuriuos tinkamais pripažino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, o būtinumą patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taryba suderindama šias investicijas.

Nagrinėjamu atveju neturi būti vertinama, ar investicijos užtikrins mažiausią įmanomą šilumos kainą, nes Nutarimo 2 punkte patvirtintos investicijos yra būtinos Šilumos ūkio įstatymo bei jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatų vykdymui. Pareiškėjai netinkamai nurodo Nutarimo 2 punkte suderintų investicijų tikslą, kadangi jos buvo nukreiptos ne vien mažinti šilumos vartotojų sąnaudas, tačiau pirmiausia didinti šilumos tiekimo saugumą, patikimumą bei efektyvumą (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 4 p.), o taip pat siekiant pagerinti šilumos tinklo eksploatavimą ir valdymą, užtikrinti vienalaikį, sinchronišką šilumos ir karšto vandens suvartojimo nuskaitymą mėnesio pabaigoje (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 16, 25 p., Taisyklių 8 p.).

Taip pat atliktomis investicijomis siekta užtikrinti galimybę vartotojams elektroninio slaptažodžio pagalba realiu laiku stebėti šilumos skaitiklių parodymus (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d.). Šie tikslai sudarytų galimybes formuoti vartotojams tikslesnes sąskaitas, eliminuotų nesąžiningų vartotojų piktnaudžiavimo galimybę. Vartotojai iš Nutarimo 2 punkte suderintų investicijų gautų ekonominę ir socialinę naudą, nes būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalies, Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo (patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889) 28 punktas, Šilumos kainų nustatymo metodikos (patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96) 58 punktas, Taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d.

įsakymu Nr. 1-297) 8 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.119 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų vykdymas. Be to, duomenų nuskaitymas realiu laiku leidžia operatyviai pastebėti šilumos tiekimo sutrikimus ir atitinkamai operatyviai reaguoti mažinant sutrikimų apimtis bei jų trukmę ir sukuria prielaidas optimaliai šilumos tiekimo tinklo plėtrai. Komisija, Pažymoje pritardama, kad Nutarimo 2 dalyje suderintos investicijos ir jų pagrindu įrengta nuotolinė duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema yra skirta būtent įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, kartu pripažino ir šios investicijos būtinybę atlikti, todėl tokios investicijos nederinimas pažeistų Investicijų aprašo nuostatas, o taip pat sudarytų prielaidas diskriminuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį ir pažeistų principo, numatančio, kad šilumos tiekimo kainos turi padengti būtinąsias šilumos tiekimo sąnaudas, turinį.

Priimdama Nutarimo 2 punktą Komisija nenukrypo nuo savo ankstesnės praktikos. Pareiškėjai ignoruoja aplinkybę, kad būtent jų skundu siekiama diskriminuoti Vilniaus energiją kitų energetikos įmonių, veikiančių tame pačiame reguliuojamos veiklos sektoriuje, atžvilgiu, kadangi kitų ūkio subjektų analogiškos investicijos yra Komisijos pripažįstamos derinamomis (pvz., Komisijos Šilumos ir vandens departamento šilumos skyriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. pažyma Nr. 05-238 dėl akcinės bendrovės „Kauno energija“ 2013–2015 metų investicijų, kurios patvirtintos Komisijos nutarimu Nr. 03-526).

Pareiškėjai taip pat ignoruoja aplinkybę, kad būtent jų skundu siekiama diskriminuoti trečiąjį suinteresuotą asmenį kitų energetikos įmonių atžvilgiu, kadangi kituose reguliuojamuose energetikos sektoriuose analogiškos investicijos yra derinamos (Komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimas Nr. 03-591, 2015 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 03-565 ir kt.) ir pareiškėjai tokių Komisijos sprendimų neginčija.

Dėl pareiškėjų teisės pateikti skundą nebuvimo paaiškino, kad pareiškėjai nėra ir negali būti laikomi suinteresuotu asmeniu skundui teikti, nes Nutarimo 2 punktas nepažeidžia jų interesų. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai yra sudarę sutartį su Vilniaus energija dėl Vilniaus šilumos ūkio nuomos, savaime nereiškia, kad šie subjektai laikomi susijusiais su bet kokiais Vilniaus energijos licencijuojamos veiklos vykdymo santykiais. Be to, nesuprantama, kodėl pareiškėjai mano, kad investicijų derinimu pažeidžiami jų interesai, nes tokiais veiksmais Vilniaus energija siekia užtikrinti kuo tinkamesnę Vilniaus šilumos ūkio priežiūrą ir funkcionavimą. Vilniaus miesto savivaldybė yra pati patvirtinusi ir suderinusi Vilniaus energijos investicijas, aptartas Nutarimo 2 punkte, tačiau šiuo metu pati reiškia skundą dėl šių investicijų tolesnio suderinimo Komisijoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimo „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 03-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo ir 2005–2015 metų investicijų derinimo“ Nr. 03-671 2-ąjį punktą.

Teismas dėl pareiškėjų teisės pateikti skundą teismui nurodė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog Vilniaus šilumos tinklai ir Vilniaus miesto savivaldybė su Vilniaus energija 2002 m. vasario 1 d. sudarė nuomos sutartį, pagal kurią Vilniaus energija nuomojasi turtą, reikalingą šilumos teikimo veiklai vykdyti. Nuomos sutartis galioja iki 2017 m. kovo 30 d. Pasibaigus nuomos sutarčiai, Vilniaus energijai išnuomotas turtas kartu su nuomos sutarties laikotarpiu atliktomis investicijomis bus grąžintas Vilniaus šilumos tinklams, kurie vykdys šilumos tiekimo veiklą. Ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d. 1 p., 8 str. 3 d., 10 str. 1 d. ir kt.) šilumos tiekėjui nustato reikalavimą užtikrinti šilumos tiekimo veiklos vykdymą mažiausiomis sąnaudomis, todėl Vilniaus šilumos tinklai, vykdydami šilumos tiekimo veiklą, turės užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 9 straipsniu, teismas nurodė, kad viena iš savivaldybės funkcijų yra šilumos tiekimo organizavimas, o pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalį savivaldybė dalyvauja šilumos kainų nustatymo procese. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendindama jai suteiktas funkcijas šilumos ūkio srityje, inter alia (be kita ko) turi užtikrinti šilumos tiekimo organizavimą mažiausiomis šilumos kainomis ir vartotojų interesų gynimą. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad ginčijama Nutarimo dalis daro tiesioginę įtaką Vilniaus šilumos tinklai ir Vilniaus miesto savivaldybės teisėms ir interesams, todėl vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjai, siekdami apginti savo teises ir įstatymų saugomus interesus, turi teisę pateikti skundą teismui dėl ginčijamos Nutarimo dalies.

Dėl Nutarimo 2-ojo punkto teisėtumo ir pagrįstumo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Nutarimas priimtas Komisijai, kaip viešojo administravimo subjektui, vykdant teisės aktuose suteiktus įgaliojimus, todėl Nutarimas turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Taip pat nurodė, kad teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, apsiribos vertinimu, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama ginčijama Nutarimo dalis, teismas nevertins su ginčijama Komisijos Nutarimo dalimi susijusių ekonominių aspektų ir juos priimant vertintų ekonominės prigimties argumentų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sisteminė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų analizė leido daryti išvadą, jog investicinių projektų derinimas yra viena iš valstybinės energetikos priežiūros priemonių, kurios vykdymas teisės aktais pavestas Komisijai. Energetikos įmonės, vykdančios valstybės reguliuojamą veiklą, turi prievolę planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, ir šios institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos. Investicijos yra piniginės lėšos ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertintas reguliuojamos veiklos materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas, siekiant ilguoju laikotarpiu, minimaliomis sąnaudomis užtikrinti vartotojui patikimą paslaugos pateikimą, iš investavimo objekto gauti pagrįsto pelno (pajamų), taip pat užtikrinti valstybės nustatytų užduočių (programų) įgyvendinimą, o turto modernizavimas yra investicija į ilgalaikį turtą, siekiant pailginti jo tarnavimo laikotarpį ir/arba pagerinanti jo kokybines savybes, pritaikant (įdiegiant) naujas technologijas. Investicinių projektų derinimas Komisijoje turi būti vykdomas laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų, t. y. nustatant prašomų derinti investicijų pirminę paskirtį, tipą, įvertinus prašomas derinti investicijas pagal Investicijų aprašo 1 lentelėje nustatytus kriterijus, taip pat atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus, t. y. siekį mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynybos principą, siekį didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą ir kt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nustatė, kad Vilniaus energija 2015 m. kovo 27 d. raštu Nr. 007-7092 ir 2015 m. birželio 2 d. raštu Nr. 007-2541 Komisijai pateikė derinti 2005–2014 m. atliktas investicijas į šilumos apskaitos prietaisų nuotolinio duomenų nuskaitymo įrengimą, 2013–2014 m. faktiškai atliktas Komisijos dar nederintas investicijas, 2014 m. faktiškai atliktų Komisijos jau suderintų investicijų papildomas dar Komisijos nederintas sumas, 2015 m. planuojamas investicijas ir 2015–2016 m. tęstinę investiciją.

Komisijos Darbo reglamento 59 punkte nustatyta, kad Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų. Komisijos posėdžiui teikiamas nutarimo projektas ir pažymos turi būti vizuoti jį rengusio darbuotojo, atitinkamų struktūrinių padalinių vadovų bei Komisijos nario, kuruojančio atitinkamos veiklos sritį (Darbo reglamento 60 p.). Pagal Komisijos Darbo reglamento 77, 78 punktus, Komisijos posėdžiai yra protokoluojami. Protokole nurodoma data, eilės numeris, dalyviai, svarstomų klausimų pavadinimai, klausimą pateikęs pranešėjas bei kalbėtojai ir priimtas sprendimas. Protokole nurodomi balsavimo rezultatai, pažymint, kas ir kodėl balsavo „prieš“. Darbo reglamento 84 punkte nustatyta, kad Komisijos sprendimai priimami, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip keturi Komisijos nariai ir jeigu už juos balsuoja dalyvaujančių posėdyje Komisijos narių balsų dauguma. Pagal Darbo reglamento 85 punktą, Komisijos narys turi teisę nesutikti su daugumos Komisijos narių nuomone posėdyje svarstomais klausimais. Tokiu atveju Komisijos narys žodžiu ir (ar) raštu išdėsto savo nuomonę, kuri užfiksuojama posėdžio protokole.

Teismas, pagal nustatytą reglamentavimą, nurodė, jog Komisijos posėdžiui teikiamą medžiagą sudaro teikiamo nutarimo projektas, atitinkamo struktūrinio padalinio pažyma ir Komisijos posėdžio protokole užfiksuoti posėdžio dalyvių pasisakymai, reikšmingi Komisijos narių apsisprendimui konkretaus sprendimo priėmimo atžvilgiu, todėl nustatant konkretaus Komisijos sprendimo priėmimo pagrindą, būtina įvertinti visas aplinkybes ir atsižvelgti į visus Komisijos posėdžio medžiagą sudarančius dokumentus, kuriuose detalizuojamos Komisijos sprendimo priėmimo prielaidos.

Pažymėjo, jog byloje esanti medžiaga patvirtino, kad Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka Komisijai pateiktos derinti investicijos buvo suderintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais – 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1 -1181 (investicija Nr. 1), 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1366 (investicijos Nr. 2, 4-13, 16) ir 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 1-1696 (investicijos Nr. 14-15).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atlikęs Vilniaus energijos Komisijai pateiktų derinti investicijų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 7 (šilumos apskaitos prietaisų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimas) vertinimą pagal Investicijų apraše numatytus kriterijus, Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius parengė Pažymą, kurioje dėl ginčo investicijų (investicijos Nr. 1, 2, 7) pasisakyta, kad nuotolinio duomenų surinkimo sistemos yra skirtos šilumos apskaitos duomenų surinkimui, kad būtų galima įvykdyti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pabrėžta, kad šilumos punktuose įrengus nuotolinio duomenų surinkimo įrangą atsiranda galimybė ją panaudoti ir šilumos tinklo darbo sekimui bei šilumos tiekimo kokybės užtikrinimui. Informacijos iš nutolusių taškų surinkimui, jos analizei ir panaudojimui yra kuriamos informacinės sistemos, kurios gali atlikti tokias funkcijas: šilumos suvartojimo, cirkuliuojančio vandens debito, tinklo vandens slėgių ir temperatūrų, karšto vandens ruošimui suvartojamo vandentiekio vandens kiekio, pastato vidaus šildymo sistemos papildymo, karšto vandens ruošimui suvartojamo šilumos kiekio duomenų iš šilumos punktų surinkimas ir kontrolė. 2005–2013 m. įrengtos 1448 nuotolinio duomenų surinkimo sistemos, o 2014 m. – 132, o 2015 m. planuojama įrengti 107 nuotolinio duomenų surinkimo sistemas. Pateiktos derinti investicijos Nr. 1, 2 pagal pirminę paskirtį priskirtinos investicijoms esamų sistemų rekonstrukcijai, modernizacijai ir kt. (Investicijų aprašo 6.4 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Investicijos Nr. 1, 2 ir 7 netenkina Investicijų aprašo 1 priede nurodytų kriterijų, nes finansinė grynoji dabartinė vertė yra neigiama, investicijos neatsiperka (atsipirkimo laikotarpis yra ilgesnis už 10 m. įrangos tarnavimo laikotarpį) ir investicijos didina šilumos kainą (socialinės naudos nėra), Pažymoje Komisijai pasiūlyta nepritarti minėtų investicijų derinimui.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2015 m. gruodžio 17 d. įvykusio viešojo Komisijos posėdžio 2015 m. gruodžio 21 d. protokolo Nr. O2-53 turinys patvirtino, kad Komisijos posėdyje dalyvavo Komisijos nariai V. V., D. B., V. S., Ž. K. ir I. Ž. (posėdžio pirmininkė), taip pat Komisijos darbuotojai ir kviestieji dalyviai. Posėdžio metu Komisijos nariai vienbalsiai pritarė darbotvarkės pakeitimams, įtraukiant papildomus klausimus, tarp jų – ir klausimą „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. O3-367 „Dėl Valstybės reguliuojamų kainų gamtinių dujų sektoriuje nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“.

Nustatyta, kad svarstant 3-iajį darbotvarkės klausimą „Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2005–2016 metų investicijos“ Komisijos narys D. B. išreiškė nuomonę, kad Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktoje 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje Nr. 05-453 nedetalizuotas nuotolinės duomenų surinkimo sistemos reikalingumas. Minėtas Komisijos narys paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“, privalu laikytis šių reikalavimų – laiku ir tiksliai formuoti sąskaitas, turėti galimybę fiksuoti į pastatą tiekiamo šilumnešio kokybinius parametrus ir jų nuokrypius bei pan.

Todėl Šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimo investicija yra grįsta ne savanoriška įmonės iniciatyva modernizuotis, bet yra vykdomi privalomi teisės aktų reikalavimai. Minėtos pažymos 2 skyriuje pateikta investicijų 1, 2 kvalifikacija, priskiriant jas „esamos sistemos rekonstrukcijai, modernizacijai“, yra klaidinanti. Šios investicijos turi tiek plėtros, tiek tiekimo saugumo, patikimumo didinimo aspektus. Bet kokiu atveju, tai niekaip nepaneigia absoliutaus reikalavimo, kad investicijos turi būti atliekamos skaidriai, o techninių sprendimų pasirinkimas privalo būti ekonomiškai optimalus, užtikrinant mažiausius kaštus vartotojams.

Komisijos nario D. B. nuomone, techninį tokių investicijų reikalingumą, be to, kad tai yra nustatyta galiojančiose teisės aktuose (Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos tiekimo bei vartojimo taisyklės bei kiti teisės aktai), galima pagrįsti ir šiais argumentais:

1) tikslus duomenų surinkimas yra esminė prielaida objektyvių sąskaitų formavime. Vertinant pastato inžinerinių sistemų efektyvaus valdymo galimybes, automatinis realiu laiku gaunamų duomenų srautas leidžia kokybiškai naują pastate vykstančio energijos suvartojimo valdymą. Pagrindinės priemonės tampančios įmanomos esant šioms sistemoms yra: nuolatinis pastato „energetinio parašo“ atnaujinimas, leidžiantis tiksliau pritaikyti šilumos tiekimo ir vartojimo profilius realiame laike, dėl ko neutralizuojamas pastatų „perkaitinimo" reiškinys pereinamaisiais šildymo sezono laikotarpiais;

„pastato energetinio parašo“ duomenų bazė leidžia nustatyti šilumos vartojimo sistemos vidaus vartojimo rėžimo pokyčius, kas dažniausiai atsitinka dėl sistemų išsibalansavimo (pastatas šildomas nepastoviai, atitinkamai kyla pastato perkaitinimo grėsmė); turint realaus vartojimo duomenis galima objektyviai įvertinti IŠP automatizavimo lygio potencialą ir atitinkamai vėliau vykdyti energijos efektyvumo didinimo priemones ir pan.; atsiranda galimybė taikyti protarpinį šildymą ar cirkuliacijos temperatūros naktinį sumažinimą; visa eilė kontrolės priemonių dėl pristatomo šilumnešio parametrų fiksavimo ir pan.;

2) nuolatinis energijos tiekimo/vartojimo duomenų fiksavimas sukuria prielaidas modernių ESCO įmonių atsiradimui, kurių pagrindinis veikimo formatas yra pajamų gavimas už faktiškai sutaupytą energiją. Taigi, kol nėra objektyvaus ir tikslaus energijos vartojimo fiksavimo, tokio tipo paslaugų atsiradimas pastatų sektoriuje yra sunkiai įmanomas;

3) informacinė platforma, kaupianti pastatų energijos vartojimo duomenis, tampa vertingu įrankiu planuojant ir vykdant kvartalinius miesto atnaujinimo planus, identifikuojant problemines vietas ir jų sprendimą sinchronizuojant su kitais miesto urbanistinės plėtros planavimo procesais. Komisijos narys D. B. pasiūlė papildyti Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktą nutarimo projektą „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo“ 2 punktu ir derinti Vilniaus energija 2005–2015 metų investicijas „Šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimas“.

Nustatė, kad Komisijos nariai V. V. ir V. S. pritarė D. B. išsakytiems argumentams ir jo pateiktam siūlymui dėl Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateikto nutarimo projekto „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo“ papildymo 2 punktu. Komisijos narė V. S. papildomai atkreipė dėmesį, kad, nepaisant to, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB, nuostatos dar nėra perkeltos į nacionalinę teisę, tai yra galiojantis dokumentas ir jame keliami reikalavimai dėl suvartotos energijos matavimo tikslumo ir tikslios informacijos pateikimo sąskaitose privalės būti įgyvendinti.

Nuotolinės apskaitos sistemos yra greičiausiai vienintelis būdas įgyvendinti keliamus reikalavimus, atitinkantis šiandieninę techninę pažangą.

Teismas taip pat nustatė, kad minėto Komisijos posėdžio metu Komisijos pirmininkė I. Ž. išreiškė nuomonę, jog Pažymoje nagrinėjamos investicijos Nr. 1, 2 ir 7 neturėtų būti derinamos, nes: 1) šios investicijos nėra būtinosios; 2) šioms investicijoms turi būti taikomi ekonominiai vertinimo kriterijai, numatyti Investicijų apraše. Nagrinėjamos investicijos didina šilumos kainą, todėl negali būti derinamos; 3) 2013 metais Komisijos pirmininko 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 01-35 sudaryta tikrinimo komisija atlikto patikrinimą, kurio tikslas – nustatyti Vilniaus energijos nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, suderintos su Komisija, vertę, išnagrinėti šios sistemos nusidėvėjimo ir priežiūros sąnaudų, įskaičiuotinų į šilumos kainą, pagrįstumą bei sąnaudų paskirstymą tarp vykdomų veiklų, įvertinti su Komisija nesuderintų investicijų į nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą alternatyvas bei jų ekonominę naudą. Komisija, įvertinusi minėtos tikrinimo komisijos išvadas, kad investicija į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įdiegimą didina šilumos kainą vartotojams ir todėl neatitinka Investicijų aprašo reikalavimų (investicija yra nederintina), šioms išvadoms pritarė 2014 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 03-54 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija" neplaninio veiklos patikrinimo“; 4) nuotolinė duomenų valdymo sistema kaip energijos efektyvumą didinanti technologija galėtų būti vertinama tik tuo atveju, jei ji veiktų pilna apimtimi ir atliktų ne tik nuskaitymo, bet ir pastato šilumos suvartojimo reguliavimo funkciją. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju aptariama tik šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo investicija. Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB, nėra tiesioginio taikymo ES teisės aktas, o jo nuostatos turi būti įgyventos nacionaliniuose teisės aktuose, kas šiuo metu dar nėra padaryta. Nustatyta, kad posėdžio metu Komisijos narys Ž. K. pritarė Komisijos pirmininkės I. Ž. išsakytiems argumentams.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog protokolo turinys patvirtino, kad apsvarstę 3-iąjį darbotvarkės klausimą Komisijos nariai:

1) vienbalsiai balsavo už Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktą nutarimo projektą „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2015–2016 metų investicijų“ ir pritarė Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2015–2016 metų investicijų“;

2) Komisijos nariai Ž. K., I. Ž. balsavo „už“, Komisijos nariai D. B., V. V., V. S. balsavo „prieš“ Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktą nutarimo projektą „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo“ ir nepritarė Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo“;

3) Komisijos nariai D. B., V. V., V. S. balsavo „už“, Komisijos nariai Ž. K., I. Ž. balsavo „prieš“ Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktą nutarimo projektą „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo“ su Komisijos nario D. B. pasiūlytu 2 punkto papildymu ir pritarė Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo“, pakoreguojant nutarimą šiais papildymais: 1.1 Papildyti nutarimo pavadinimą ir jį išdėstyti taip:

„Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo ir 2005–2015 metų investicijų derinimo“; 1.2 papildyti nutarimą 2 punktu ir jį išdėstyti taip: „2. Derinti uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2005–2015 metų investicijas:“

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai iš esmės nesutinka su šioje byloje ginčijama Nutarimo dalimi teigdami, kad: 1) Nutarimo 2 punktas nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis; 2) suderintos investicijos neatitinka Investicijų apraše numatytų vertinimo kriterijų; 3) dėl suderintų investicijų nebus sudaromos prielaidos efektyviai šilumos tiekimo veiklai bei šilumos tiekimui mažiausiomis sąnaudomis; 4) priimdama Nutarimo 2-ąjį punktą Komisija nesilaikė savo ankstesnės pozicijos dėl ginčo investicijų derinimo.

Teismas, įvertinęs ginčijamos Nutarimo dalies turinį, konstatavo, kad joje nėra pateikti tokio sprendimo priėmimo motyvai. Todėl iš esmės sutiko su pareiškėjų argumentu, jog Nutarimas ginčijamoje dalyje negali būti vertinamas kaip pakankamai motyvuotas, o tokia išvada iš esmės sudaro pagrindą panaikinti šioje byloje ginčijamą individualų administracinį aktą ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (skundžiamas aktas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams).

Nutarimo priėmimo teisiniu pagrindu nurodomi šie teisės aktai: Energetikos įstatymas (šio įstatymo 15 str. 3 d.), Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas, Nacionalinio euro įvedimo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 604 „Dėl Nacionalinio euro įvedimo plano bei Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijos patvirtinimo“ (šio nutarimo III, IV skyriai) ir Investicijų aprašas, o faktiniu pagrindu – Vilniaus energijos 2015 m. kovo 27 d. raštas Nr. 007-7092 ir 2015 m. birželio 2 d. raštas Nr. 007-2541 bei Pažyma. Pabrėžė, jog jokių kitų dokumentų, kuriuose būtų išdėstyti Nutarimo priėmimo motyvai, atsakovas teismui nenurodė. Tokie dokumentai nebuvo nurodyti ir 2015 m. gruodžio 17 d. įvykusio Komisijos posėdžio 2015 m. gruodžio 21 d. protokole Nr. O2-53.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas teigia, kad ginčo investicijos pagrįstos ne savanoriška Vilniaus energijos iniciatyva modernizuotis, bet vykdant privalomus teisės aktų – Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalies, Europos Komisijos komunikatas „2020 m. konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (COM(2010) 639), Europos Komisijos komunikatas „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“ (COM(2011) 0885), 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES ir kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL 2012 L 315) 9 straipsnio 3 dalies, 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (OL 2010 L 153) 8 straipsnio 2 dalies, Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 „Dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo“, 30.3 punkto; Taisyklių 125.3, 129.21 punktų – reikalavimus.

Pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja šilumos tiekėjus, keičiantis šilumos kainoms, iki mėnesio 25 dienos viešai informuoti vartotojus, savivaldybes bei Komisiją apie apskaičiuotas šilumos kainas, taip pat nustato, kad šilumos kainos įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos. Europos Komisijos komunikate „2020 m. konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (COM(2010)639) numatomos pagrindinės konkurencijos skatinimo, energetinės nepriklausomybės, klimato kaitos valdymo kryptys, kurių numatoma laikytis siekiant didinti energinį efektyvumą, stiprinti vartotojų teisių apsaugą, pasiekti aukštą energijos tiekimo saugumo ir patikimumo lygį.

Šiame dokumente nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės iki 2020 m. turi 20 procentų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, 20 procentų padidinti naudojamų atsinaujinančių energijos išteklių dalį ir 20 procentų padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Siekiant didinti bendrą valstybės energijos vartojimo efektyvumo rodiklį, numatoma didinti pastatų, transporto ir pramonės sektorių, energijos tiekimo ir gamybos sistemų energijos vartojimo efektyvumą. Europos Komisijos komunikate „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“ (COM(2011)0885) numatomi Europos Sąjungos strateginiai tikslai – skatinti energijos vartojimo efektyvumą, plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką, diegti anglies dioksido išmetimą mažinančias priemones, tobulinti vidaus rinkos reguliavimo bei struktūrizavimo priemones, atsižvelgiant į vidaus rinkos plėtros tikslus, ir kainodaros mechanizmus, kainas grindžiant investicijų sąnaudomis, užtikrinti energetikos sektoriaus saugumą ir patikimumą, mažinti valstybių narių priklausomybę nuo įvairių rūšių kuro importo. 2012 m. spalio 25d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES ir kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB, numatomas bendras energijos vartojimo efektyvumo skatinimo mechanizmas, kuriuo siekiama užtikrinti 20 procentų energijos vartojimo efektyvumo tikslą ir sudaryti sąlygas toliau jį didinti. Šioje direktyvoje didelio naudingumo kogeneracija ir centralizuotas šilumos ir vėsumos tiekimas išskiriami kaip priemonės, galinčios padėti taupyti pirminę energiją, be to, be įpareigojimo kasmet renovuoti 3 procentus viešųjų pastatų ploto, valstybėms narėms nurodoma atsižvelgti į efektyvaus šildymo sistemų, pirmiausia tų, kuriose įdiegta didelio naudingumo kogeneracija, naudojimo galimybes, taip pat numatomos priemonės efektyviausioms ir naudingiausioms šildymo galimybėms konkrečioje teritorijoje nustatyti planuojant šilumos tiekimo sistemos plėtrą ir naujus šilumos įrenginius.

Direktyvoje 2012/27/ES numatomi energijos transformavimo, perdavimo ir skirstymo efektyvumo reikalavimai, taip pat nustatomas tikslas nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m gruodžio 31 d. kiekvienais metais sutaupyti energijos kiekį, atitinkantį 1,5 procento visų energijos skirstytojų arba visų mažmeninės prekybos energija įmonių kasmet galutiniams vartotojams parduodamo kiekio, o nuo 2016 m. gruodžio daugiabučiuose pastatuose, jeigu tai techniškai įmanoma ir ekonomiškai naudinga, privaloma įrengti individualią apskaitą, pagal kurią būtų matuojamas patalpos šilumos, vėsumos ir karšto vandens suvartojimas (Direktyvos 2012/27/ES 9 str. 3 d.). 2010 m. gegužės 19 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo nustatyti minimalūs pastatų energinio naudingumo reikalavimai, pastatų renovacijos uždaviniai ir kitos priemonės, užtikrinančios pastatų energinio naudingumo nustatymą ir didinimą. Minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali, prireikus, skatinti aktyvių valdymo sistemų, pavyzdžiui automatinio veikimo, kontrolės ir stebėsenos sistemų, kurių tikslas – taupyti energiją, įrengimą. Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 m. programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 „Dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo“, 30.3 punkte įtvirtintas siekis nustatyti skaidrias centralizuoto šilumos tiekimo sistemų plėtros planavimo ir reguliavimo taisykles (pirmojo programos tikslo 3 uždavinys).

Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 m. programa nustato priemones joje numatytiems tikslams pasiekti, viena iš jų – sukurti bazę iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemų techninių ir ekonominių duomenų apie šilumos ir elektros gamybos įrenginius, energijos gamybą, įvairių rūšių kuro naudojimą atskiruose įrenginiuose, veikiančiuose skirtingais darbo režimais, vartotojų sudėtį, vartojimo sezoninį kitimą, teršalų išmetimus ir kt. (priemonė Nr. 1.3.3). Vadovaujantis Taisyklių 125.3 punktu šilumos tiekėjas turi teisę nuskaityti šilumos apskaitos prietaisų rodmenis tiesiogiai arba teisės aktų reikalavimus atitinkančiu nuotoliniu būdu.

Pagal Taisyklių 129.21 punktą šilumos tiekėjas privalo suteikti šilumos vartotojams slaptažodžius, kad šie galėtų elektroninių ryšių priemonėmis bet kuriuo metu susipažinti su šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenimis.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad paminėti teisės aktai, kurių privalomų reikalavimų įgyvendinimui, atsakovo teigimu, yra skirtos ginčo investicijos, nėra paminėti tarp Nutarimo priėmimo teisinių pagrindų, jie taip pat nėra nurodyti ir Pažymoje, šiuos aktus atsakovas nurodė tik teismui pateiktame atsiliepime į skundą. 2015 m. gruodžio 17 d. įvykusio Komisijos posėdžio metu svarstant 3-iajį darbotvarkės klausimą, Komisijos narys D. B., išreikšdamas nuomonę, kad šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimo investicija grindžiama ne savanoriška Vilniaus energijos iniciatyva modernizuotis, bet vykdant privalomus teisės aktų reikalavimus, nedetalizavo, kokių konkrečių teisės aktų reikalavimų vykdymu (išskyrus pastebėjimą, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos įpareigoja šilumos tiekėją laiku ir tiksliai formuoti sąskaitas, turėti galimybę fiksuoti į pastatą tiekiamo šilumnešio kokybinius parametrus ir jų nuokrypius, ir pan.) grindžiamos ginčo investicijos.

Paminėjo, kad Pažymoje pateiktos derinti ginčo investicijos pagal pirminę paskirtį buvo priskirtos investicijoms esamų sistemų rekonstrukcijai, modernizacijai ir kt. (Investicijų aprašo 6.4 p.), ir, atsižvelgiant į tai, kad šios investicijos netenkina Investicijų aprašo 1 priede nurodytų kriterijų, nes jų finansinė grynoji dabartinė vertė yra neigiama, jos neatsiperka (atsipirkimo laikotarpis yra ilgesnis už 10 m. įrangos tarnavimo laikotarpį) ir didina šilumos kainą (socialinės naudos nėra), pasiūlyta nepritarti minėtų investicijų derinimui. 2015 m. gruodžio 17 d.

įvykusio Komisijos posėdžio metu, iš esmės nepaneigus Pažymoje suformuluoto pasiūlymo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. nenurodant konkrečių teisinių pagrindų ir tai pagrindžiančių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu ginčo investicijų vertinimas Komisijos posėdžio metu buvo perkvalifikuotas iš investicijų esamų sistemų rekonstrukcijai ir modernizacijai (Investicijų aprašo 6.4 p.) į investicijas, atliekamas pagal Vyriausybės patvirtintą priemonių įgyvendinimo planą Nacionalinėje energetikos strategijoje nustatytiems energetikos prioritetams įgyvendinti, saugumui ir tiekimo patikimumui užtikrinti (Investicijų aprašo 6.1 p.), taip pat neįvertinus prašomų derinti investicijų pagal Investicijų aprašo 1 lentelėje pateiktus investicijų projektų vertinimo kriterijus, buvo priimtas priešingas Pažymoje siūlomam priimti sprendimas, t. y. derinti ginčo investicijas tuo pagrindu, kad ginčo investicijomis yra vykdomi privalomi teisės aktų reikalavimai.

Pabrėžė, kad atsakovo nurodomi teisės aktai – Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, Europos Komisijos komunikatas „2020 m. konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (COM(2010) 639), Europos Komisijos komunikatas „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“ (COM(2011) 0885), 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES ir kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL 2012 L 315) 9 straipsnio 3 dalis, 2010 m. gegužės 19 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (OL 2010 L 153) 8 straipsnio 2 dalis, Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 m. programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 „Dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo“, 30.3 punktas; Taisyklių 125.3, 129.21 punktai – šilumos tiekėjui tiesiogiai nenustato jokio imperatyvaus reikalavimo įdiegti ginčo investicijas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos yra teisės aktas, kuriuo nustatomas tikslas, kurį visos ES šalys privalo pasiekti, tačiau kiekviena šalis turi parengti savo įstatymus ir juose nurodyti, kaip ji tai padarys (http://europa.eu/eu-law/decision-making/legal-acts/index_lt.htm).

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės nurodytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, teismas nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad minėtų teisės aktų nuostatos konkretaus ūkio subjekto (nagrinėjamu atveju – Vilniaus energijos) atžvilgiu vertintinos kaip imperatyvūs reikalavimai, t. y. jam sukuria konkrečias teises ir pareigas. Pažymėjo, jog vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 81 straipsnio 2 dalimi Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje įtvirtintų ir specialiuosiuose šilumos ūkio planuose detalizuotų šilumos ūkio plėtros ir modernizavimo sprendinių ir priemonių įgyvendinimui gali būti skiriamos:

1) Europos Sąjungos paramos lėšos;

2) valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai;

3) fizinių ir juridinių asmenų lėšos;

4) kitos lėšos, gautos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje nustatytų šilumos ūkio plėtros ir modernizavimo priemonių bei techninių sprendinių įgyvendinimui gali būti skiriamos ne tik fizinių asmenų, bet ir juridinių asmenų lėšos, valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai ir kt., tačiau nagrinėjamu atveju ginčo investicijas atlikusi Vilniaus energija šioms investicijoms skirtas lėšas siekia padengti tik šilumos vartotojų sąskaita, t. y.

įskaičiuojat minėtą sumą į vartotojams tiekiamos šilumos kainą. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, derindamas ginčo investicijas, atsižvelgė į Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, taip pat į Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad šilumos tiekėjas atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus privalo įrengti ir užtikrinti šių prietaisų matavimų tikslumą bei jų techninę būklę tik savo lėšomis (išskyrus atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimą daugiabučiuose namuose), bei į šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus, tarp jų – šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynybos principą.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijama Nutarimo dalis (2-asis punktas) yra tinkamai nepagrįsta ir nemotyvuota, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Tai suponuoja VAĮ 3 straipsnio numatyto viešojo administravimo principų – objektyvumo principo, reiškiančio, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, teisėtumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, pricipo valdžia tarnauja žmogui, teisėtų lūkesčių principo, bei pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principo pažeidimus. Viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto neatitikimas VAĮ 8 straipsnyje nustatytiems individualaus administracinio akto bendriesiems reikalavimams yra pakankamas pagrindas pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu (aktas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams).

Vadovaudamasis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimo „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 03-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo ir 2005–2015 metų investicijų derinimo“ Nr. 03-671 2 punktas naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjų akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės skundo.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi: pareiškėjai nėra suinteresuoti asmenys ABTĮ 5 ir 22 straipsnių prasme, kuriems ABTĮ suteikia teisę teikti skundą dėl Nutarimo 2 punkto teisėtumo patikros, kadangi Nutarimo 2 punkte nėra daroma įtaka nei vieno iš pareiškėjų teisėms ir pareigoms; Komisija, priimdama Nutarimo 2 punktą, neturėjo pareigos detaliai pačiame Nutarime paaiškinti tokio sprendimo, kadangi VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintas individualaus teisės akto motyvavimo reikalavimas nereiškia, kad individualaus teisės akto motyvai turi būti nurodyti pačiame teisės akte. Be to, visi su Nutarimo 2 punktu priėmimu susiję motyvai buvo tiesiogiai aptarti Komisijos posėdyje; Nutarimo 2 punktas nepažeidžia vartotojų interesų, o nagrinėjamu atveju neturi būti vertinama, ar investicijos užtikrins mažiausią įmanomą šilumos kainą, kadangi Nutarimo 2 p. patvirtintos investicijos yra būtinos Šilumos ūkio įstatymo bei jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų (tame tarpe Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių) nuostatų vykdymui; pirmos instancijos teismas neįvertino, kad Komisija, priimdama Nutarimo 2 punktą, nenukrypo nuo savo ankstesnės praktikos.

Dėl pareiškėjų buvimo suinteresuotais asmenimis skundui dėl Nutarimo 2 punkto teisėtumo patikros teikti apeliantas nurodo, kad tik asmuo, kurio atžvilgiu suformuluotas individualus teisės aktas ir jame numatyti įpareigojimai, yra laikytinas suinteresuotu asmeniu ABTĮ 5 ir 22 straipsnių prasme. Priešingu atveju, kuomet konkretus individualus teisės aktas pats savaime tiesiogiai nesukelia asmeniui teisių ir pareigų, toks asmuo negali būti laikomas tinkamu pareiškėju ABTĮ 5 ir 22 straipsnių prasme. Nagrinėjamu atveju skundžiamu Nutarimo 2 punktu atsakovas patvirtina trečiojo asmens investicijas, atliktas į nuotolinio duomenų nuskaitymo skaitiklius. Taigi, Nutarimo 2 punktas nėra tiesiogiai skirtas nei vienam iš pareiškėjų, t. y. nei Vilniaus šilumos tinklams, nei Vilniaus miesto savivaldybei. Tuo tarpu vienintelis asmuo, kurio teisėms ir pareigoms daroma įtaka Nutarimo 2 punktu, yra trečiasis asmuo, kadangi Nutarimo 2 punkte buvo spręsta būtent dėl trečiojo asmens investicijų.

Pabrėžia, kad nurodytos aplinkybės dėl nuomos sutarties ir jos pasibaigimo įrodo tik tai, kad tokie ginčai negali būti nagrinėjami šioje byloje, o turėtų būti reiškiami bendrosios kompetencijos teisme pagal nustatytas teismingumo taisykles. Nuoma numatyta CK 6 knygoje kaip vienas iš civilinių teisinių santykių institutų bei viena iš civilinių teisinių prievolių. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 ir 424 straipsniai tiesiogiai numato taisykles, susijusias su nuomos teisiniais santykiais. Taigi, reikalavimai, susiję su nuomos teisiniais santykiais, yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Taigi, vien tai, kad pareiškėjai yra sudarę nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu dėl Vilniaus šilumos ūkio nuomos savaime nereiškia, kad šie subjektai savaime yra laikomi susijusiais su bet kokiais trečiojo asmens licencijuojamos veiklos vykdymo santykiais. O tuo atveju, jei Vilniaus šilumos tinklams kyla kokių nors abejonių dėl nuomos sutarties vykdymo ar Vilniaus šilumos ūkio, kuris jai bus perduotas 2017 m., būklės, visi tokie klausimai yra spręstini bendrosios kompetencijos teisme kaip tiesiogiai susiję su ir kylantys iš nuomos teisinių santykių. Papildomai pažymi, kad trečiasis asmuo nesupranta, kodėl pareiškėjai mano, kad investicijų derinimu yra pažeidžiami pareiškėjų interesai, kadangi tokiais veiksmais trečiasis asmuo siekia užtikrinti kuo tinkamesnę Vilniaus šilumos ūkio priežiūrą ir funkcionavimą, o Vilniaus šilumos tinklams perduotas šilumos ūkis bus geresnės kokybės ir padės naujam šilumos tiekėjui – Vilniaus šilumos tinklams tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, susijusius su licencijuojama šilumos tiekėjo veikla.

Taip pat pabrėžia, jog sprendime nepagrįstai nurodyta, neva Vilniaus miesto savivaldybė nagrinėjamu atveju gali būti laikoma suinteresuotu asmeniu ABTĮ 5 ir 22 straipsnių prasme neva dėl to, kad savivaldybei kyla pareiga užtikrinti efektyvų šilumos tiekimą. Pažymi, jog vadovaujantis tokiu išaiškinimu, būtų daroma išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė gali skųsti praktiškai bet kokį individualų administracinį teisės aktą, susijusį su bet kuria licencijuojama veikla. Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi įgaliojimų atstovauti vartotojų, ką pripažino tiek pati Vilniaus miesto savivaldybė, tiek ir pirmos instancijos teismas teismo posėdžio nagrinėjamoje byloje metu.

Galiausiai, atkreipia dėmesį, kad trečiajam asmeniui nesuprantama Vilniaus miesto savivaldybės, pozicija, kadangi būtent Vilniaus miesto savivaldybė pati patvirtino ir suderino trečiojo asmens investicijas, aptartas Nutarimo 2 punkte, tačiau būtent Vilniaus miesto savivaldybė pateikė skundą dėl Nutarimo 2 punkto teisėtumo, kuriuo tos pačios investicijos buvo suderintos Komisijoje. Trečiasis asmuo Komisijos Nutarimo 2 punkto patvirtintas investicijas buvo suderinęs su Vilniaus miesto savivaldybės taryba pastarosios 2009 m. rugsėjo 9 d sprendimu Nr. 1-1181 ir 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1366 (atsiliepimo priedai Nr. T-2 ir T-3).

Šie sprendimai yra galiojantys ir nepakeisti. Pažymi, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė užuot ėmusi nustatytų procedūrų, pavyzdžiui, panaikinti sprendimus, kuriais pati Vilniaus miesto savivaldybė pritarė investicijų derinimui, kreipėsi į teismą dėl Nutarimo 2 punkto, kuris nėra adresuotas ir jokiu būdu nedaro įtakos Vilniaus miesto savivaldybės teisėms ir pareigoms. Be to, laikant, kad Vilniaus miesto savivaldybė gali skųsti bet kokį individualų administracinį teisės aktą, susijusį su licencijuojama šilumos tiekimo veikla, net ir tokį, kuriam pati iš esmės anksčiau pritarė, būtų sukurta situacija, kuomet su savivaldybe nebūtų galima sudaryti jokių teisinių santykių ilgesniam periodui nei baigsis savivaldybės tarybos kadencija, kas tiesiogiai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

Taigi, skundžiamas Nutarimo 2 punktas nagrinėjamoje byloje teises ir pareigas sukūrė tik trečiajam asmeniui, bet ne Vilniaus šilumos tinklams ar Vilniaus miesto savivaldybei. Todėl nei vienas iš šių subjektų negali būti laikomas tinkamu pareiškėju ABTĮ 5 ir 22 straipsnių prasme. Galiausiai, svarbu ir tai, kad laikant, jog pareiškėjai galėjo paduoti skundą, būtų pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės, o taip pat ir pažeistas trečiojo asmens teisėtų lūkesčių principas.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo apeliantas nurodo, kad Nutarimo 2 punktas buvo tinkamai pagrįstas. Nutarime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Komisijoje tvarkos aprašu, o taip pat atsižvelgiant į trečiojo asmens 2015 m. kovo 27 d. raštą, 2015 m. birželio 2 d. raštą ir Pažymą. Taigi, Nutarime nurodoma, kokiais teisės aktais bei argumentais yra remiamasi. Taip pat pabrėžia, jog pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkeliami į administracinį aktą, kadangi pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį, o tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose prieštarautų gero viešo administravimo principui. Taigi, atsakovas neturėjo pareigos nurodyti konkrečių teisės aktų punktų, kuriais buvo remtasi priimant Nutarimą, nes jo parengiamojoje medžiagoje buvo nurodyta pakankamai tiksli informacija, kuri taip pat buvo išdiskutuota 2015 m. gruodžio 17 d. posėdyje, taigi, buvo pagrįstai nukrypta nuo Nutarimo projekto ir Komisijos, kaip kolegialaus Nutarimą priimančio organo sprendimu, pakeistas šio projekto 2 punktas.

Taip pat pabrėžia, kad motyvai ir argumentai, kuriais remdamasis atsakovas priėmė skundžiamo Nutarimo 2 punktą buvo detaliai išdėstyti ir aptarti posėdžio, kurio metu patvirtintas Nutarimas, metu. Taigi, atsakovas, priimdamas Nutarimą ir jo 2 punktą, vadovavosi atsakovo posėdžio metu nurodytais argumentais ir motyvais, pagrindžiančiais trečiojo asmens investicijų būtinumą.

Galiausia apeliantas nurodo, jog Nutarimo 2 punkte patvirtintos investicijos jau yra suderintos su Vilniaus miesto savivaldybės taryba teisės aktų nurodyta tvarka, todėl jau vien dėl to Nutarimo 2 punktas yra pagrįstas ir motyvuotas. Nutarimo 2 punkte buvo patvirtintos tos investicijos, kurios buvo suderintos įstatymų nustatyta tvarka su vienu iš pareiškėjų, Vilniaus miesto savivaldybe, todėl nesuprantama, kokių paskatų vedini pareiškėjai ginčijo Nutarimą neva dėl jo motyvacijos stokos. Trečiasis asmuo Komisijos Nutarimo 2 punkte patvirtintas investicijas buvo suderinęs su Vilniaus miesto savivaldybės taryba pastarosios 2009 m. rugsėjo 9 d sprendimu Nr. 1-1181 ir 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1366 (atsiliepimo priedai Nr. T-2 ir T-3). Šie sprendimai yra galiojantys ir nepakeisti. Tokiu būdu Komisija pripažino šias investicijas pagrįstomis tik po to, kai šios investicijos buvo suderintos su vietos savivaldos institucija įstatymų numatyta tvarka. Vadinasi, Nutarimo 2 p. buvo priimtas laikantis Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnio nuostatos. Todėl pareiškėjų argumentai, neva Nutarimo 2 punktas yra nepagrįstas, kai vienas iš pareiškėjų patvirtino tas pačias investicijas Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka, yra nesuprantami ir jais neturėtų būti vadovaujamasi.

Apeliaciniame skunde dėl trečiojo asmens atliktų investicijų būtinumo apeliantas nurodo, kad sprendime teismas nepagrįstai vertinta tik tai, ar atliktos investicijos mažina šilumos kainą, tačiau visiškai nevertinta tai, kad atliktos investicijos buvo būtinos tam, kad būtų užtikrintas tinkamas šilumos tiekėjo funkcijų vykdymas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad tik suderinus investicijas trečiasis asmuo galės tinkamai įgyvendinti su šilumos tiekimo veikla susijusios teises ir pareigas. Atkreipia dėmesį, jog tarpusavyje painiojami du atskiri investicijų derinimo atvejai, t. y. kai atliktos investicijos mažins šilumos kainas vartotojams, ir kai tokios investicijos, nors ir nemažins kainų, bet yra būtinos pagal teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju Nutarimo 2 punkte suderintos investicijos buvo nukreiptos būtent siekiant išpildyti teisės aktų reikalavimus ir tokiu būdu užtikrinti kitas vertybes, susijusias su šilumos tiekimu, pavyzdžiui, šilumos tiekimo ir sąskaitų už šilumą ir karštą vandenį suformavimo tikslumą ir savalaikiškumą, Šilumos ūkio įstatyme imperatyviai numatytos pareigos suteikti vartotojams galimybę elektroniniu būdu sekti apskaitos prietaisų rodmenis, taip pat užtikrinti patikimą ir saugesnę visos miesto šilumos tiekimo sistemos veikimą.

Trečiasis asmuo pažymi, kad kaip nurodyta ir Pažymoje, nuotolinio duomenų surinkimo sistemos yra skirtos šilumos apskaitos duomenų surinkimui, kad būtų galima įvykdyti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimą. Neįdiegus nuotolinės apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, būtų praktiškai neįmanoma įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo nuostatų, nors tokią pareigą šilumos tiekėjui numato Šilumos ūkio įstatymas imperatyviomis nuostatomis. Nuotolinės apskaitos duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos neįdiegimas pažeistų Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, kadangi trečiasis asmuo negalėtų įvykdyti reikalavimo sutekti slaptažodžius vartotojams, kad jie galėtų elektroninėmis ryšių priemonėmis realiu laiku bet kada susipažinti su apskaitos sistemos rodmenimis, o taip pat negalėtų sinchroniškai tiksliai nuskaityti tūkstančių Vilniaus miesto daugiabučių namų ir kitų pastatų šilumos suvartojimo duomenų kiekvieno mėnesio pradžioje ir pabaigoje (paskutinės dienos paskutinę valandą visuose objektuose vienu metu).

Pažymi, kad būtent nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema sukuria prielaidas vienu metu nuskaityti komercinių apskaitos prietaisų parodymus ir pateikti teisingas sąskaitas vartotojams. Ši sistema šilumos sektoriui žymiai aktualesnė, nei gamtinių dujų ar elektros sektoriuose, nes šilumos kainos nustatomos kiekvieną mėnesį, kai tuo tarpu gamtinių dujų sektoriuje buitiniams vartotojams – kartą per pusmetį, o elektros sektoriuje buitiniams vartotojams – kartą per metus. Nesant nuotolinio apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymo sistemos duomenų nuskaitymas vykdomas darbuotojų fizinio (vizualaus) nurašymo būdu ir dėl ypač didelio pastatų skaičiaus Vilniaus mieste gali užtrukti kelias dienas.

Tokiu būdu vieniems vartotojams duomenų nuskaitymas įvyktų anksčiau nei kitiems, tai reiškia, kad vienų vartotojų tuo pat metu suvartotas šilumos kiekis būtų priskaitytas vienam mėnesiui, o kitų vartotojų – kitam ataskaitiniam mėnesiui, su skirtingomis tų mėnesių šilumos kainomis – dėl ko gali susidaryti ir mokėtinų sumų skirtumai. Bendrovės taikomas rankinis apskaitos prietaisų parodymų užfiksavimas nesudaro galimybių išrašyti sąskaitų vartotojams taip, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Būtent dėl šios priežasties Bendrovė buvo priversta atlikti šioje byloje nagrinėjamas investicijas į nuotolinius apskaitos prietaisus, kad galėtų užtikrinti tinkamą sąskaitų suformavimą vartotojams.

Be to, Bendrovę 2012 m. buvo siekiama nubausti už tai, ko be nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos objektyviai pasiekti apskritai neįmanoma, kadangi neegzistavo jokios praktinės ar teisinės metodikos, o taip pat objektyviai nebuvo galimybių kiekviename atitinkame name išskirti (nustatyti) šilumos ir karšto vandens kiekių, suvartotų paskutinę kalendorinio mėnesio dieną 23:59 val., nenaudojant šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisų vienalaikio, sinchroniško nuskaitymo nuotolinio duomenų perdavimo priemonėmis. Nepaisant to, Bendrovei buvo uždrausta naudoti nuotolinio nuskaitymo įrenginius, kurie užtikrintų greitą ir vienalaikį, sinchronišką šilumos suvartojimo nuskaitymą atitinkamai paskutinę mėnesio dieną konkrečią valandą.

Pažymi ir tai, kad Bendrovės inicijuotoje byloje dėl draudimo naudoti šilumos sąskaitų formavimui nuotoliniu būdu vienalaikiai nuskaitytų pastatų įvadinių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų rodmenų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu dėl nuotolinių apskaitos įrenginių tinkamumo naudoti. Savo ruožtu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nuotolinę duomenų apskaitymo įrangą pripažino tinkama ir įprasta priemone duomenų apie suvartotą šilumą ir karštą vandenį fiksavimui atlikti.

Atkreipia dėmesį, kad ir pati Komisija dar 2012 m. yra ne kartą pripažinusi ir pabrėžusi, kad esama teisinė bazė ir rankinis duomenų nuskaitymas objektyviai negali būti įgyvendinamas, todėl siūlė keisti teisės aktus, susijusius su šia šilumos tiekėjo pareiga. 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. R2-808 Komisija kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją raštu dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kuriame, be kita ko, konstatavo šias aplinkybes: formuojant sąskaitas už ne ilgesnį kaip vieno mėnesio laikotarpį, skaičiuojant nuo praėjusio mėnesio rodmenų deklaravimo ar nurašymo dienos, nėra užtikrinamas Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 3 dalies ir Šilumos ūkio kainų nustatymo metodikos 58 punkto reikalavimų dėl šilumos kainos galiojimo laikotarpių vykdymas, todėl atsiskaitymo laikotarpiu nesutampant su šilumos kainos taikymo laikotarpiu (kalendoriniu mėnesiu) ir keičiantis šilumos kainai (įsigaliojant pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą), atitinkamo mėnesio šilumos kaina turi būti taikoma šilumos energijos kiekiui, suvartotam per tos kainos galiojimo laikotarpį, t. y. kalendorinį mėnesį.

Todėl siekiant išvengti tokios situacijos, kai kainos taikymo laikotarpis ir atsiskaitymo laikotarpis nesutaptų, atsakovas, be kitų pateiktų pasiūlymų dėl teisės aktų suderinimo pateikė ir pasiūlymus: tiksliau apibrėžti atsiskaitymo laikotarpio sąvoką ir atsiskaitymo laikotarpio terminą sieti su kalendorinio mėnesio pradžia ir pabaiga, įtvirtinant, kad apskaitos prietaisų rodmenys turi būti nuskaityti per paskutinę kalendorinio mėnesio dieną. Nustatant apskaitos prietaisų rodmenų nuskaitymo tvarką, būtina atsižvelgti į tai, kad rodmenys gali būti nusikaitomi dviem būdais, tiesiogiai (rankiniu būdu nuimant parodymus) ir teisės aktų reikalavimus atitinkančiu nuotoliniu būdu; siekiant aiškumo ir standartinių sąlygų suderinamumo su taisyklėmis, siūlytina standartinėse sąlygose įtvirtinti nuostatą, kad vartotojas atsiskaito už patiektą šilumos energiją pagal ties tiekimo-vartojimo riba įrengtų atsiskaitomojo šilumos ir karšto vandens apskaitos įrenginio rodmenis, kurie užfiksuoti paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną; atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 125.3 punkte yra įtvirtinta šilumos tiekėjo teisė nuskaityti šilumos apskaitos prietaisų rodmenis tiesiogiai arba teisės aktų reikalavimus atitinkančiu nuotoliniu būdu, tačiau nei taisyklės, nei kiti teisės aktai neapibrėžė subjektų kurie yra atsakingi už apskaitos prietaisų rodmenų nuskaitymą paskutinę atsiskaitomojo termino dieną, Komisijos manymu būtina įvardinti asmenį, kuriam tenka ši pareiga.

Taigi, atsakovas dar 2012 m. pripažinimo būtinybę užtikrinti teisines priemones, sudarančias pagrindus paskutinę atsiskaitomojo laikotarpio dieną nuskaityti apskaitos įrenginių rodmenis, kas gali būti atliekama ir tinkamu nuotoliniu būdu, kadangi rankiniu būdu to padaryti objektyviai neįmanoma, ir įtvirtinti, kad už tai atsakingas būtent šilumos tiekėjas, nagrinėjamu atveju, Bendrovė.

Apeliantas pabrėžia, jog Nutarimo 2 punkte derinta investicija yra ne trečiojo asmens atliekama savanoriškai, tačiau skirta įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, t. y. yra būtina atlikti, kadangi priešingu atveju būtų pažeidžiamos licencijuojamos veiklos sąlygos. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad skunde pareiškėjai netinkamai nurodo Nutarimo 2 punkte derintų investicijų tikslą, kadangi jos buvo nukreiptos ne vien mažinti šilumos vartotojų sąnaudas, tačiau pirmiausia didinti šilumos tiekimo saugumą, patikimumą bei efektyvumą (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 4 p.), o taip pat siekiant pagerinti šilumos tinklo eksploatavimą ir valdymą, užtikrinti vienalaikį, sinchronišką šilumos ir karšto vandens suvartojimo nuskaitymą mėnesio pabaigoje (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 16, 25 p., Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 p.). Taip pat atliktomis investicijomis siekta užtikrinti galimybę vartotojams elektroninio slaptažodžio pagalba realiu laiku stebėti šilumos skaitiklių parodymus (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d.). Šie tikslai sudarytų galimybes formuoti vartotojams tikslesnes sąskaitas.

Šiuo klausimu taip pat nurodo, kad teismo sprendime nepagrįstai nevertinta, kad Nutarimo 2 punkte yra užtikrinami vartotojų interesai. Komisija 2014 m. balandžio mėn. paskelbė išsamų vertinimą „Gamtinių dujų pažangiųjų matavimo sistemų ilgalaikės trukmės išlaidų ir naudos rinkai ekonominis vertinimas“ (toliau – ir Vertinimas). Vertinime konstatuota, jog „Finansinės analizės investicijoms rezultatai parodė, kad nė vienas scenarijus neduoda teigiamos grąžos projekto vykdytojui“. Tačiau ten pat toliau nurodoma, kad „Ekonominė scenarijų analizė, kur nagrinėjami ne tik faktiniai pinigų srautai projekto vykdytojui kaip finansinėje analizėje, bet ir vertinama plačiau – įvertinant išorines naudas valstybei bei vartotojams, parodo, kad pesimistinis scenarijus yra atsiperkantis, todėl darytina išvada, kad pažangiųjų matavimo sistemų diegimas Lietuvai šio scenarijaus atveju yra naudingas.“ Taigi, Komisijos paskelbtame Vertinime aiškiai nurodoma pažangiųjų matavimo sistemų kompleksinė ir ilgalaikė ekonominė nauda, kurios pagrindinę dalį sudaro mažesnės sąskaitos už produktą dėl produkto vartojimo apimčių sumažėjimo, o ne mažesnė paties produkto kaina.

Tokia nauda vartotojams atitinka ir Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą siektiną tikslą šilumą tiekti mažiausiomis sąnaudomis (o ne mažiausiomis kainomis). Trečiasis asmuo pažymi, kad būtent nuotolinio apskaitos prietaisų (kartu ir galinių šilumos perdavimo tinklo įrenginių šildomuose objektuose – šilumos punktų) duomenų nuskaitymo sistema be tikslios ir savalaikės informacijos apie šilumos suvartojimą realiu laiku teikimo, skirto Šilumos ūkio įstatymo tikslams įgyvendinti teikiant tikslias ir aiškias sąskaitas už šilumą – kartu sprendžia ir šilumos tiekimo patikimumo užduotis.

Duomenų nuskaitymas realiu laiku leidžia operatyviai pastebėti šilumos tiekimo sutrikimus ir atitinkamai operatyviai reaguoti mažinant sutrikimų apimtis bei jų trukmę, o tai ypač aktualu šaltuoju metų periodu, kuomet toks sutrikimas gali turėti negrįžtamų pasekmių šilumos vartotojams. Tuo tarpu tokios sistemos nebuvimas neleidžia šilumos tiekimo įmonėms maksimaliai gerai užtikrinti Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto tikslo saugiai ir patikimai tiekti šilumą bei karštą vandenį vartotojams. Be kita ko, nuotolinė apskaitos prietaisų (kartu ir galinių šilumos perdavimo tinklo įrenginių šildomuose objektuose – šilumos punktų) duomenų perdavimo sistema leidžia operatyviai rinkti ir kaupti šilumos vartojimo duomenis, taip nustatant šilumos vartojimo įpročius, šių įpročių pasikeitimo tendencijas, daugiabučių namų renovacijos naudą.

Tai savo ruožtu sukuria prielaidas optimaliai šilumos tiekimo tinklo plėtrai, atstatymui, kas savo ruožtu leidžia šilumos tiekimo įmonėms taupyti investicines lėšas, skirtas tinklų atstatymui bei naujų tinklų plėtrai. Tokiu būdu būtent nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos diegimo atsisakymas užkerta/apsunkina galimybę maksimaliai taupiai naudoti investicines lėšas, skirtas šilumos tiekimo sistemos plėtrai. Pažymi, kad 2015 m. birželio 2 d. raštu Nr. 007-12541 Bendrovė atsakovui pateikė ir Šilumos apskaitos prietaisų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos atliktų investicijų pagrindimą, kuriame detaliai pristatė tiek esamas faktines bei teisines aplinkybes, tiek ir su konkrečiomis investicijomis susijusias finansines aplinkybes bei naudą, o konkrečiai tai, kad konkrečios investicijos: leidžia operatyviau nurašyti skaitiklių rodmenis, tiksliau suskaičiuoti šilumos nuostolius tinkle, išvengti klaidų, atsirandančių dėl žmogaus dalyvavimo rodmenų nuskaityme; užtikrina sąskaitų už šilumą ir karštą vandenį išrašymą tiksliai atsiskaitomuoju laikotarpiu; užtikrina Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio nuostatų dėl elektroninio slaptažodžio suteikimo bet kuriam vartotojui, pageidaujančiam realiu laiku stebėti namo įvadinio šilumos skaitiklio parodymus, vykdymą; leidžia operatyviai išaiškinti šilumos skaitiklių gedimus; padeda greičiau aptikti karšto vandens ruošimo šilumokaičių gedimus, dėl kurių prarandamas šilumos tinklų vanduo arba į tinklus priteka vandentiekio vanduo; dėl tikslesnės apskaitos vartotojai gali gauti netiesioginę naudą dėl vandens nutekėjimo pastatų vidaus šildymo sistemose aptikimo.

Papildomai trečiasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad priešingu atveju, neįdiegus nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos, šilumos apskaitos rodmenų nuskaitymas ne nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos paskutinę mėnesio dieną paskutinę valandą atliekant tai fiziškai, yra neįmanomas ne tik dėl to, kad trečiasis asmuo neturi tiek darbuotojų, bet ir todėl, kad nėra tam techninių galimybių. Tam, kad šilumos apskaitos rodmenys būtų tinkamai (paskutinės mėnesio dienos paskutinę valandą) nuskaityti ne nuotoliniu būdu, visi šilumos prietaisai turėtų būti apžiūrėti fiziškai Bendrovės atstovų. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. pakeitus Šilumos ūkio įstatymą, šilumos punktai daugiabučiuose namuose tapo nebe trečiojo asmens kaip šilumos tiekėjo, bet daugiabučio namo savininkų nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, nuo 2012 m. nebėra šilumos punktų prižiūrėtoju. Dėl šios priežasties, faktinis trečiojo asmens patekimas į šilumos punktus savarankiškai yra apsunkintas ir dažniausiai neįmanomas, nes trečiasis asmuo negali, o tuo tarpu bendrijos ir šilumos ūkio prižiūrėtojai atsisako savaitgaliais ir nakties metu (būtent naktį yra paskutinė mėnesio dienos valanda) vykti į šilumos punktus įleisti trečiąjį asmenį nurašinėti rodmenų, nes šios sąnaudos nėra įtrauktos į šilumos ūkio priežiūros tarifo dedamąją.

Be to, nesant nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos, karštas vanduo deklaruojamas už keletą mėnesių ir apmokamas kitų mėnesių šilumos kainomis, pavyzdžiui, uždeklaruojamas 6 mėnesiams į priekį. Toks duomenų fiksavimo principas taip pat neatitiktų tinkamo apmokėjimo už šilumą principų ir pažeistų vartotojų teises gauti teisingas sąskaitas apmokėjimui, nes būtų neteisingai paskirstomi šilumos kiekiai karšto vandens ruošimui, cirkuliacijai ir šildymui.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog Europos Sąjungos Strategija dėl šildymo ir vėsinimo, priimta 2016 m. vasario 16 d., nurodo, kad dabartinė duomenų nuskaitymo ir sąskaitų išrašymo sistema vis dar galimai yra nepakankama tam, kad vartotojams būtų pateikti realūs ar savalaikiai vartojimo duomenys. Dėl šių priežasčių, siekiant padidinti vartotojų susirūpinimą dėl efektyvaus energijos vartojimo duomenys turi būti nuskaitomi realiai. Tuo tarpu kaip vieną iš būdų tam užtikrinti Europos Komisija nurodo išmaniųjų duomenų nuskaitymo sistemų (tokių kaip nagrinėjamoje byloje įdiegė trečiasis asmuo) skatinimą. Be kita ko Europos Sąjungos direktyva 2012/12/27 dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (toliau – ir Efektyvumo direktyva) taip pat numato siekį įdiegti išmaniąsias nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemas.

Dėl ankstesniais sprendimais nederintų investicijų apeliaciniame skunde pažymima, jog teismo sprendime nevertinta, kad Nutarimo 2 punktas iš esmės suderinamas su ankstesne atsakovo praktika ir užtikrina nuoseklų panašių aplinkybių vertinimą visuose sektoriuose, kurių priežiūrą atlieka atsakovas. Panaikinus Nutarimo 2 punktą, apeliantas būtų diskriminuojamas kitų energetikos įmonių, veikiančių tame pačiame reguliuojamos veiklos sektoriuje, atžvilgiu, kadangi kitų ūkio subjektų analogiškos investicijos yra Komisijos pripažįstamos derinamomis. Pavyzdžiui, Komisijos šilumos ir vandens departamento šilumos skyriaus 2015 m. gruodžio 9 d. pažymoje Nr. O5-451 dėl akcinės bendrovės „Panevėžio energija“ 2014–2016 m. investicijų nurodoma investicija Nr. 16 Pasvalio miesto šilumos tiekėjų skaitiklių duomenų nuskaitymas. Šios investicijos įtaka kainai apskritai nėra vertinta, o apsiribota kompleksiniu investicijų Nr. 5-19 paketo vertinimu, t. y. vertinta tik visų investicijų įtaka, įskaitant ir investiciją Nr. 16. Taip pat Komisijos šilumos ir vandens departamento šilumos skyriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymoje Nr. O5-238 dėl akcinės bendrovės „Kauno energija“ 2013–2015 m. investicijų nurodomas analogiškos investicijos kaip šioje byloje nagrinėjamos trečiojo asmens investicijos Nr. 19,50,75,78. Šių investicijų įtaka šilumos kainai apskritai nebuvo vertinta, Komisijos nutarimu Nr. O3-526 šios investicijos buvo patvirtintos. Taigi, kitų ūkio subjektų tame pačiame sektoriuje atžvilgiu nėra keliami tie klausimai, kurių tariamą neatitikimą kaip skundo pagrindą nurodė pareiškėjai.

Akcentuoja, jog panaikinus Nutarimo 2 punktą, trečiasis suinteresuotas asmuo būtų diskriminuojamas kitų energetikos įmonių atžvilgiu, kadangi kituose reguliuojamuose energetikos sektoriuose analogiškos investicijos yra derinamos ir nei vienas iš pareiškėjų tokių sprendimų neskundžia teismui. Pavyzdžiui, gamtinių dujų sektoriuje Komisija 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. O3-591 pakoregavo akcinės bendrovės „Amber Grid“ gamtinių dujų perdavimo kainų viršutines ribas pagal Komisijos dujų ir elektros departamento dujų skyriaus 2015 m. lapkričio 4 d. pažymoje Nr. O5-395 pateiktas rekomendacijas, kuriose, be kita ko, yra patvirtinta gamtinių dujų perdavimo veiklos investicijų programa, kurioje 2.2.2.5.2 punkte suderintos investicijos telemetrijos, SCADA ir ryšio įrangai. Antai Komisija 2015 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. O3-536 patvirtino Litgrid AB bendrai derinamų investicijų sąrašą, kuriuo buvo suderintos investicijos į elektros apkaitų pastotėse ir skaitiklių bei automatizuotų sistemų įsigijimą ir įrengimą. Tai rodo kad kituose energetikos sektoriuose panašaus ar net analogiško pobūdžio investicijos yra visuotinai pripažįstamos ir derinamos. Dėl to skundo argumentai, neva ankstesniais nutarimais Komisija trečiojo asmens investicijų nederino, yra nepagrįsti, kadangi analogiškos investicijos yra Komisijos nutarimais derinamos ir kituose energetikos sektoriuose. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą t. y. netenkinti pareiškėjų akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės skundo.

Atsakovas nurodo, kad jog vien tik ta aplinkybė, jog, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Nutarimas nėra pagrįstas pakankamomis teisės aktų nuostatomis ar Komisijos nurodytuose teisės aktuose expressis verbis (tiesiogiai) nėra įtvirtinta tiesioginė pareiga įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo įrangą, nesudaro prielaidų teigti, kad Komisijos atliktas ekonominis tokių investicijų būtinumo ir jos teikiamos naudos vertinimas, yra nepagrįstas ir nuneigtinas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog būtent Vilniaus miesto savivaldybė dar 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 „Dėl pritarimo UAB „Vilniaus energija“ 2009–2013 metų investicijų planui” ir 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1366 „Dėl susitarimo prie 2002 m. vasario 1 d. nuomos sutarties tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus energija“ ir Dalkia patvirtinimo“ suderino šioje byloje Pareiškėjų ginčijamas investicijas.

Atsiliepime teigiama, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas.

Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant, kontroliuojant bei prižiūrint kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus bei priimti atitinkamus sprendimus.

Tais atvejais, kai Komisija priima sprendimus pasinaudodama diskrecijos teise, tai yra laisve iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jos nuomone, yra tinkamiausias, administracinių teismų kompetencija apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų, tai yra: ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas taip pat turi įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Nutarimas priimtas Komisijai įgyvendinant savo diskrecijos teisę ir pažymėjo, kad teismas nevertins su ginčijama Nutarimo dalimi susijusių ekonominių aspektų ir juos priimant vertintų ekonominės prigimties argumentų. Atsakovas pabrėžia, kad tokiais atvejais teismų veikla apsiriboja tikrinimu, ar toks viešojo administravimo subjektas neperžengė jam suteiktos administracinės diskrecijos ribų.

Šiuo aspektu teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad Komisija, priimdama Nutarimą, kokiu nors būdu: pažeidė įstatymą ar kitą teisės aktą; viršijo savo kompetenciją; Nutarimas prieštaravo Komisijos įsteigimo tikslams bei uždaviniams ar kad priimant Nutarimą nebuvo laikytasi procedūrinių taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė visų administracinės diskrecijos vertinimo kriterijų.

Atsiliepime taip pat teigiama, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Nurodo, jog teismo sprendimas yra palyginti didelės apimties, tačiau išanalizavus jo turinį matyti, kad didžiąją jo dalį sudaro energetikos veiklą reglamentuojančių teisės aktų analizė, tai yra pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės pagrįstas Komisijos atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų ir citatų visuma. Savarankiški pirmosios instancijos teismo motyvai apsiriboja lakoniška išvada, kad iš analizuotų teisės aktų nėra pagrindo teigti, jog jais buvo grindžiamas Nutarimo priėmimas. Komisijos nuomone, toks Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimas yra atliktas pernelyg paviršutiniškai, todėl yra neobjektyvus ir nepagrįstas.

Akcentuoja, kad tiek atsiliepime į pareiškėjų skundą, tiek žodinio posėdžio metu Komisija aiškiai implikavo, jog Nutarimas yra priimtas atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes, kurios išdėstytos Nutarimo lydimuosiuose dokumentuose – pažymoje bei posėdžio protokole. Todėl teismas, vertindamas Nutarimo, priėmimo pagrindą, turėjo įvertinti visas aplinkybes ir atsižvelgti į visus Komisijos posėdžio medžiagą sudarančius dokumentus, kuriuose detalizuojamos Komisijos sprendimo priėmimo prielaidos.

Taip pat pažymi, kad priešingas aiškinimas, kurį implikuoja pirmosios instancijos teismas sprendime įrodinėdamas tai, kad Nutarimas nėra motyvuotas, reikštų, jog Komisijos posėdžio metu išsiskyrus Komisijos narių nuomonėms Komisijos nariai negalėtų balsuoti „prieš” skyriaus parengtą pažymą bei nutarimo projektą, o turėtų parengti ir pateikti alternatyvų nutarimo projektą bei pažymą išsamiai išdėstydami tokio sprendimo teisinį bei faktinį pagrindimą. Tokios praktikos taikymas nebūtų pateisinamas nei sprendimų priėmimo efektyvumo aspektu (ypač turint omeny griežtus teisės aktų nustatytus ir Komisijai privalomų laikytis konkrečius sprendimų priėmimo ir įsigaliojimo terminus), nei suderinamas su Komisijos, kaip nacionalinės reguliavimo institucijos, Energetikos įstatyme įtvirtintu institucijos politinio nepriklausomumo statusu, reiškiančiu, jog Komisija yra nepriklausoma ir nešališkai ir skaidriai veikia pagal įgaliojimus, Komisijos pirmininkas, jos nariai, Komisijos administracijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai veikia nepriklausomai nuo visų rinkos interesų, atlikdami savo pareigas, nesiekia gauti jokių Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba bet kurio kito viešojo ar privataus asmens tiesioginių nurodymų ir jų nevykdo, priima savarankiškus sprendimus (Energetikos įstatymo 8 str. 11 d.).

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Komisijos narys D. B., 2015 m. gruodžio 17 d. Komisijos posėdžio metu išdėstė visus teisiškai ir ekonomiškai reikšmingus argumentus, tai yra pateikė nesutikimo su Pažymoje pateiktu minėtų investicijų vertinimu motyvus, kurie yra išsamiai aprašyti posėdžio protokole. Pirma, šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimo investicija yra grįsta ne savanoriška įmonės iniciatyva modernizuotis, bet yra vykdomi privalomi teisės aktų reikalavimai. Antra, automatinis realiu laiku gaunamų duomenų srautas leidžia kokybiškai naują pastate vykstančio energijos suvartojimo valdymą.

Pagrindinės priemonės tampančios įmanomos esant šioms sistemoms yra: nuolatinis pastato „energetinio parašo“ atnaujinimas, leidžiantis tiksliau pritaikyti šilumos tiekimo ir vartojimo profilius realiame laike, dėl ko neutralizuojamas pastatų „perkaitinimo“ reiškinys pereinamaisiais šildymo sezono laikotarpiais; „pastato energetinio parašo“ duomenų bazė leidžia nustatyti šilumos vartojimo sistemos vidaus vartojimo rėžimo pokyčius, kas dažniausiai atsitinka dėl sistemų išsibalansavimo (pastatas šildomas nepastoviai, atitinkamai kyla pastato perkaitinimo grėsmė); turint realaus vartojimo duomenis galima objektyviai įvertinti IŠP automatizavimo lygio potencialą ir atitinkamai vėliau vykdyti energijos efektyvumo didinimo priemones ir pan.; atsiranda galimybė taikyti protarpinį šildymą ar cirkuliacijos temperatūros naktinį sumažinimą; visa eilė kontrolės priemonių dėl pristatomo šilumnešio parametrų fiksavimo ir pan.

Pabrėžia, jog energijos vartojimo efektyvumo didinimo siekis yra įtvirtintas tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniuose programiniuose dokumentuose. Trečia, nuolatinis energijos tiekimo/vartojimo duomenų fiksavimas sukuria prielaidas modernių ESCO įmonių atsiradimui. Ketvirta, informacinė platforma, kaupianti pastatų energijos vartojimo duomenis, tampa vertingu įrankiu planuojant ir vykdant kvartalinius miesto atnaujinimo planus, identifikuojant problemines vietas ir jų sprendimą sinchronizuojant su kitais miesto urbanistinės plėtros planavimo procesais.

Atsakovas pabrėžia, jog Komisijos nario D. B. atskiroji nuomonė yra grindžiama ne tik specifiniu ekonominiu vertinimu, bet ir konkrečių teisės aktų reikalavimais. Komisijos narys aiškiai įvardino, kad būtent derintina investicija sudarytų prielaidas užtikrinti šilumos ir karšto vandens vartotojams teikiamų sąskaitų tikslumą, ko reikalauja Šilumos ūkio įstatymas ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Atsakovo teigimu, nors atskirojoje nuomonėje nėra pateikiamos nuorodos į konkrečias minėtų teisės aktų straipsnius ar jų dalis, tačiau pirmosios instancijos teismas nepaneigė, to, jog minėti teisės aktai yra nurodyti ir kad cituojamos teisės normos atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.

Negana to, Komisijos nuomone, teismas nepaneigė ir aplinkybės, jog cituojamos Šilumos ūkio įstatymo bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, nevertinant kitų argumentų, galėtų būti savarankišku ir pakankamu motyvu, pagrindžiančiu Nutarimo priėmimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Taigi, posėdžio protokole, kuriame užfiksuota posėdžio metu Komisijos nario D. B. išsakyta atskiroji nuomonė, priešingai nei nustatė teismas, yra nurodomi visi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, taip pat pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas Nutarimas. Be to, teismas ignoravo ir aplinkybę, jog derintinų investicijų poreikis taip pat grindžiamas išsamiu ir nuosekliai išdėstytu ekonominiu Komisijos vertinimu, atitinkančiu ankstesnius Komisijos sprendimus dėl Vilniaus energijos prašomų derinti investicijų poreikio užtikrinant teisės aktuose nustatytų imperatyvų laikymąsi. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai buvo esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatliko šio vertinimo, t. y. netyrė, ar ginčijamas Komisijos priimtas administracinis aktas leido tinkamai suvokti šio akto adresatams jiems sukeliamas teises ir pareigas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai neneigia tos aplinkybės, jog Nutarimo 2 punktas buvo priimtas atskirų Komisijos narių nuomonės, kuri buvo priešinga skyriaus siūlymui, pagrindu. Nutarimas yra grindžiamas net keliomis grupėmis skirtingų motyvų, apimančių tiek teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus dėl sąskaitų aiškumo ir tikslumo, tiek pareigą suteikti slaptažodžius vartotojams, kad šie galėtų elektroninių ryšių priemonėmis susipažinti su šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenimis, tiek remiantis techniniais-ekonominiais motyvais, kurie įvertina investicijų teikiamą naudą „globalesniu” lygmeniu (energijos suvartojimo valdymas, jos efektyvumo didinimas, sistemų plėtra bei tiekimo saugumas). Būtent visuma minėtų argumentų ir motyvų pagrindžia suderintos investicijos naudą ir būtinybę.

Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Nutarimas nemotyvuotas, teismas nepateikė jokių kitų reikšmingų teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamus nutarimus. Komisijos nuomone, toks sprendimas yra neišsamus ir nepakankamas, formalus, teisiškai nemotyvuotas bei nepagrįstas, be to, teismas neanalizavo ir nevertino minėtų faktinių aplinkybių, kurių vertinimas būtinas, siekiant priimti teisėtą ir teisingą teismo sprendimą. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, neištyrė ir neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, sprendimą pagrindė vien tik vertinimu, jog šilumos tiekėjo veiklą reglamentuojantys teisės aktai tiesiogiai nenustato pareigos įdiegti ginčijamas investicijas ir nepaisė Komisijos diskrecijos priimti sprendimą dėl tokių investicijų būtinumo remiantis ekonominiais motyvais – tokiu būdu priėmė nemotyvuotą sprendimą. Motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą apeliacine tvarka (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės suinteresuotumo nurodoma, kad kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 30 dalimi ir Šilumos ūkio įstatymo 9 straipsniu viena iš savivaldybės funkcijų yra šilumos tiekimo organizavimas, o pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalį savivaldybė dalyvauja šilumos kainų nustatymo procese. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendindama jai suteiktas funkcijas šilumos ūkio srityje, inter alia turi užtikrinti šilumos tiekimo organizavimą mažiausiomis šilumos kainomis ir vartotojų interesų gynimą.

Pažymi, kad Nutarimo 2 punkte suderintos investicijos turi tiesioginę įtaką Vilniaus energijos šilumos kainoms, o Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad vienas iš šio įstatymo tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Apeliantas, vertindamas Nutarimo 2 punkto įtaką Vilniaus miesto savivaldybės teisėms ir pareigoms, sąmoningai nutyli, kad Vilniaus miesto savivaldybė ne tik dalyvauja šilumos kainodaros nustatymo procese, bet ir yra atsakinga prieš šilumos vartotojus kaip institucija, privalanti organizuoti šilumos tiekimą mažiausiomis ir ekonomiškai pagrįstomis sąnaudomis.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintą kompetenciją, 2015 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimo Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ – šiuo sprendimu nustatyti perskaičiuotos Vilniaus energija centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamąsias, neįtraukiant į jas Vilniaus energijos patirtas nuotolinio 3 nuskaitymo duomenų perdavimo sistemos diegimo sąnaudas, dėl kurių Komisija dar nebuvo priėmusi galutinio sprendimo.

Komisijai galiausiai Nutarimo 2 punkte suderinus minėtas ginčo investicijas ir pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį patikrinus 2015 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo pagrįstumą, Komisija 2016 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 03-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“ nustatė, kad sprendimu šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. neteisingai atlikti kai kurie ekonominiai skaičiavimai, neįtrauktos tam tikros Vilniaus energijos patirtos sąnaudos (įskaitant pagal Nutarimo 2 punkte suderintų investicijų į nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemą sąnaudos).

Manydama, kad Komisija pakankamai nepagrindė sprendimo derinti ginčo investicijas, nesilaikė savo pačios praktikos nederinti analogiškų Vilniaus energijos investicijų, pateikė skundą šioje byloje ir Komisijos pastabų dėl 2015 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo neištaisė. Tokia susidariusi situacija lėmė, kad Komisija, remdamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalimi, 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 03-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ šilumos kainų dedamąsias Vilniaus energijai nustatė vienašališkai, įtraukdama ir ginčo investicijų sąnaudas.

Taigi Nutarimo 2 punkto pagrindu Vilniaus miesto savivaldybei buvo užkirstas kelias įgyvendinti savo kompetenciją šilumos kainodaros procese, siekiant užtikrinti šilumos vartotojų interesus mokėti už šilumą būtinomis sąnaudomis pagrįstą kainą, todėl nagrinėjamos bylos baigtis neabejotinai turi tiesioginė įtaką Vilniaus miesto savivaldybės teisėms ir pareigoms šilumos kainų nustatymo srityje. Pamini, kad trečiasis asmuo Vilniaus energija yra apskundusi tiek Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, tiek minėtus Komisijos 2016 m. sausio 29 d. ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimus administracinėje byloje Nr. 1-4505-281/2016, kurioje teismo sprendimas dar nėra priimtas, todėl nesuprantama, kodėl Vilniaus energija teigia Vilniaus miesto savivaldybę neturint teisinio suinteresuotumo skųsti Nutarimo 2 punkto, manant, kad toks Komisijos sprendimas derinti ginčo investicijas nėra pagrįstas teisės aktų reikalavimais.

Taip pat atkreipia teismo dėmesį, kad apeliantas savo skunde nuolat akcentuoja, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba pagal Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnį 2009 m. rugsėjo 9 d. ir 2013 m. liepos 24 d. sprendimais yra suderinusi ginčo investicijas, todėl iš esmės negali kvestionuoti Nutarimo 2 punkto teisėtumo. Akcentuoja, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimas tebuvo prielaida Komisijai, kuri remdamasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, taip pat Aprašu, nagrinėja pateiktų derinti investicijų įtaką šilumos kainai ir priima galutinį sprendimą dėl investicijų derinimo. Jokie teisės aktai nenumato, kad Komisija negali priimti priešingo sprendimo nei tai padarė savivaldybės taryba, vertindama investicijų pagrįstumą, tačiau Komisija vertina tik tokias investicijas, kurias yra suderinusi savivaldybės atstovaujamoji institucija, t. y. savivaldybės suderinimas yra būtina sąlyga.

Dėl sprendimo nepagrįstumo, kadangi Nutarimo 2 punktas buvo tinkamai motyvuotas Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Nutarimo 2 punkto pagrįstumą vertino ne tik šiame Nutarime kaip jo priėmimo pagrindą nurodytus teisės aktus, bet ir Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. protokolo duomenis, t. y. Komisijos narių pasisakymus ir argumentaciją, Pažymos turinį, o taip ir atsakovo Komisijos ir trečiojo asmens Vilniaus energijos procesiniuose dokumentuose nurodomus Nutarimo 2 punktą pagrindžiančius teisės aktus, kurie nei Nutarime, nei Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. posėdyje apskritai paminėti nebuvo – Vilniaus miesto savivaldybė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus teisingam bylos išsprendimui aktualius duomenis. Atkreipia dėmesį, kad tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde, Vilniaus energija Nutarimo 2 punkto pagrįstumą grindžia teisės aktais, kurie nėra paminėti tarp Nutarimo priėmimo teisinių pagrindų (nuorodų), jie taip pat nėra nurodyti ir Pažymoje, o šiuos aktus Vilniaus energija nurodė tik prasidėjus teisminiam procesui – jau vien ši aplinkybė akivaizdžiai rodo, kad Nutarimo 2 punktas nebuvo pakankamai argumentuotas ir ne trečiasis asmuo Vilniaus energija, o Komisija Nutarimo priėmimo metu privalėjo nurodyti, kokiais konkrečiais teisiniais pagrindais buvo nepaisoma Pažymoje nustatytų aplinkybių ir priimtas sprendimas derinti ginčo investicijas.

Atsiliepime pabrėžiama, kad Komisijos narys D. B. nenurodė konkrečių ir privalomų teisės aktų, pagrindžiančių Vilniaus energijos atliktos ginčo investicijos būtinumo. Komisijos narys iš esmės rėmėsi galima ir ilgalaike perspektyvine nauda, kurią tokio pobūdžio investicijos galėtų atnešti vartotojams – pareiškėjas pažymi, kad jokie tokią naudą pagrindžiantys skaičiavimai, priimant Nutarimo 2 punktą, pateikti nebuvo. Akcentuoja, kad Komisija derina ginčo investicijas už 2005–2015 m. laikotarpį t. y. iki Nutarimo priėmimo jau buvo praėję du bazinių šilumos kainų laikotarpiai, todėl Komisija galėjo pateikti konkrečius faktinius duomenis, kokią konkrečią naudą, pridėtinę vertę dėl nuo 2005 m. diegiamos nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos iki šiol patyrė šilumos vartotojai. Neturint tokių duomenų, Komisija Nutarimo 2 punktą priėmė iš esmės vadovaudamasi kai kurių Komisijos narių hipotetiniais ir subjektyviais pamąstymais, kad ginčo investicijos galimai turės naudos eiliniams šilumos vartotojams t. y. Nutarimo 2 punktas ne tik, kad nebuvo pagrįstas teisės aktais, bet ir ekonominiais skaičiavimais dėl ginčo investicijų galimai ateityje būsiančios (ar jau esamos) naudos. Priešingai – ekonominius skaičiavimus dėl ginčo investicijų pateikė Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, Pažymoje siūlęs Komisijai nederinti neatsiperkančių ir šilumos kainas didinančių ginčo investicijų. Pažymi, kad Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-47 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbo reglamento pakeitimo“ 59 punkte nustatyta, kad Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų. Pareiškėjas mano, kad Komisija, priimdama Nutarimo 2 punktą, be jokios objektyvios priežasties ignoravo Pažymoje nustatytas aplinkybes ir nepagrindė ginčo investicijų reikalingumo ir ekonominio efekto.

Pastebi, kad 2015 m. gruodžio 17 d. Komisijos posėdžio metu Komisijos pirmininkė I. Ž. išreiškė visiškai priešingą nuomonę, jog Pažymoje nagrinėjamos ginčo investicijos neturėtų būti derinamos, nes: 1) šios investicijos nėra būtinosios; 2) šioms investicijoms turi būti taikomi ekonominiai vertinimo kriterijai, numatyti investicijų Apraše. Nagrinėjamos investicijos didina šilumos kainą, todėl negali būti derinamos; 3) 2013 metais Komisijos pirmininko 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 01-35 sudaryta tikrinimo komisija atlikto patikrinimą, kurio tikslas – nustatyti Vilniaus energija nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, suderintos su Komisija, vertę, išnagrinėti šios sistemos nusidėvėjimo ir priežiūros sąnaudų, įskaičiuotinų į šilumos kainą, pagrįstumą bei sąnaudų paskirstymą taip vykdomų veiklų, įvertinti su Komisija nesuderintų investicijų į nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą alternatyvas bei jų ekonominę naudą. Komisija, įvertinusi minėtos tikrinimo komisijos išvadas, kad investicija į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įdiegimą didina šilumos kainą vartotojams ir todėl neatitinka investicijų aprašo reikalavimų (investicija yra nederintina), šioms išvadoms pritarė 2014 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 03-54 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija" neplaninio veiklos patikrinimo“; 4) nuotolinė duomenų valdymo sistema kaip energijos efektyvumą didinanti technologija galėtų būti vertinama tik tuo atveju, jei ji veiktų pilna apimtimi ir atliktų ne tik nuskaitymo, bet ir pastato šilumos suvartojimo reguliavimo funkciją. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju aptariama tik šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo investicija. Komisijos pirmininkė pastebėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. spalio 25 d. direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, į kurią dėmesį atkreipė D. B. poziciją palaikiusi Komisijos narė V. S., nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas, o jo nuostatos turi būti įgyventos nacionaliniuose teisės aktuose, kas šiuo metu dar nėra padaryta.

Akcentuoja, jog kaip matyti iš Komisijos narių, balsavusių už Nutarimo 2 punkto priėmimą, pasisakymų, taip ir nebuvo nurodyti konkretūs ir imperatyvūs teisės aktų reikalavimai šilumos tiekėjui atlikti ginčo investicijas ir įdiegti būtent tokius nuotolinės duomenų sistemos nuskaitymo prietaisus. Pareiškėjas daro išvadą, kad ginčo investicijos be jokio teisinio pagrindo buvo perkvalifikuotos iš investicijų sistemų rekonstrukcijai ir modernizavimui į investicijas, skirtas strateginiams energetikos prioritetams įgyvendinti, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Nutarimo 2 punktas nebuvo tinkamai motyvuotas ir yra naikintinas kaip neatitinkantis individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl ginčo investicijų būtinumo nurodoma, kad ginčo investicijų būtinumą apeliantas grindžia Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimais, jog šilumos vartotojui išrašoma sąskaita turi būti tiksli, aiški ir išsami, o šilumos tiekėjas privalo suteikti slaptažodį šilumos vartotojams, kad šie galėtų elektroninių ryšių priemonėmis susipažinti su atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenimis. Pirmiausia, pažymi, kad šios teisės normos nėra minimos nei kaip Nutarimo priėmimo pagrindas, nei Komisijos narių pasisakymuose 2015 m. gruodžio 17 d. posėdžio metu, t. y. Komisija, priimdama Nutarimo 2 punktą, nelaikė ginčo investicijų pagrindu būtent Šilumos ūkio įstatymo normų, kurios taip pat imperatyviai nenustato, kad turi būti diegiamos būtent tokios formos apskaitos nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos, kokias diegia Vilniaus energija, ypač atsižvelgiant į šių investicijų brangumą. Dėl apelianto teiginių, kad neįdiegus nuotolinės apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, būtų praktiškai neįmanoma įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų, pareiškėjas pabrėžia, kad ši sistema nėra įdiegta visame mieste ir visiems šilumos vartotojams ir apeliantas nenurodo, kaip minėtų teisės aktų normų laikymasis yra užtikrinamas tokių šilumos vartotojų atžvilgiu. Pastebi, kad už trečiojo asmens savanoriškai ir savo iniciatyva įvykdytų ginčo investicijų, panaikinus 8 pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti Nutarimo 2 punktą, sąnaudas nustatant šilumos kainą privalėtų padengti visi šilumos vartotojai.

Atsiliepime pabrėžia, kad apeliantas taip pat remiasi ir kitais teisės šaltiniais, kurie nenumato ir negali numatytų imperatyvių reikalavimų šilumos tiekėjams diegti nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemas. Kaip pavyzdį pateikia 2012 m. kovo 14 d. Komisijos patikrinimo aktą Nr. S3-2, kuriuo Komisija apeliantui nurodė, kad apelianto taikomas rankinis apskaitos prietaisų parodymų užfiksavimas nesudaro galimybių išrašyti sąskaitų vartotojams taip, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad pati Komisija iki pat Nutarimo 2 punkto priėmimo 2013–2014 m. nederino ginčo investicijų, t. y. nelaikė, kad apelianto diegiamų nuotolinio duomenų nuskaitymo įrengimai užtikrins tinkamą sąskaitų už suvartotą šilumos energiją formavimą.

Dėl apelianto teiginių, kad netgi Europos Sąjungos Teisingumo teismas savo sprendimu yra pripažinęs, jog nuotolinio duomenų apskaitymo įranga yra tinkama ir įprasta priemonė suvartotos šilumos ir karštos vandens fiksavimui atlikti, atkreipia dėmesį, kad ginčas šioje byloje kilo ne dėl to, ar tokia įranga per se yra tinkama ir naudotina, bet ar konkrečios Vilniaus energija atliktos ginčo investicijos 2005–2015 m. yra būtinos ir pagrįstos teisės aktų reikalavimais. Pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo teismas apelianto minimame sprendime netyrė ir negalėjo tirti, ar ginčo investicijos gali būti derinamos pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę.

Apeliaciniame skunde minimos 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES ir kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB (OL 2012 L 315), nei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės taip pat šilumos tiekėjui tiesiogiai nenustato jokio imperatyvaus reikalavimo įdiegti ginčo investicijas. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad minėtų teisės aktų nuostatos konkretaus ūkio subjekto atžvilgiu vertintinos kaip imperatyvūs reikalavimai, t. y. jam sukuria konkrečias teises ir pareigas.

Paaiškina, kad Nutarimo 2 punktas nebuvo grindžiamas minimais teisės aktais (2012 m. Komisijos patikrinimo aktu, Europos Sąjungos teisės aktais ir kt.), todėl teigia, kad jie privalo būti traktuojami tik kaip trečiojo asmens Vilniaus energijos poziciją šioje byloje palaikantys, bet ne Nutarimo 2 punktą pagrindžiantys teisės aktai.

Dėl kitais sprendimais derintų analogiškų investicijų Vilniaus miesto savivaldybė atkreipia dėmesį, kad nei teismas, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys su apelianto minimais Komisijos nutarimais ir Komisijos padalinių pažymomis susipažinti neturėjo galimybių, šie nutarimai nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku, todėl visiškai nėra jokio pagrindo teigti, kad Komisija derino analogiškas ginčo investicijoms kitų subjektų investicijas (tiek kainos, tiek būtinumo prasme). Komisija investicijas derina atsižvelgdama į Apraše nurodytus kriterijus, o ne taiko analogiją pagal pasirinktą ūkio subjektą ir jo atžvilgiu priimtą konkretų sprendimą.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad apelianto argumentai yra nepagrįsti, apeliantas ignoruoja bylos sprendimui aktualaus teisinio reglamentavimo reikalavimus bei netinkamai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes.

Dėl pareiškėjų suinteresuotumo nurodo, kad apeliantas visiškai nepagrįstai daro išvadą, jog tik asmuo, kurio atžvilgiu suformuluotas individualus teisės aktas ir jame numatyti įpareigojimai, yra laikytinas suinteresuotu asmeniu ABTĮ 5 ir 22 straipsnių prasme. Tvirtina, kad Nutarimas turi tiesioginį poveikį Pareiškėjų teisiniams interesams. Pabrėžia, kad pagal nustatytą reguliavimą suderinus investicijas su Komisija sąnaudos, tenkančios šioms investicijoms, yra pripažįstamos pagrįstomis ir būtinosiomis saugiam ir patikimam paslaugos (produkto) teikimui mažiausiomis sąnaudomis.

Komisijos nepagrįstai suderintos investicijos darys tiesioginę įtaką Vilniaus šilumos tinklų būsimos šilumos tiekimo veiklos sąlygoms pasibaigus nuomos sutarties galiojimo laikotarpiui. Tuo atveju, jei Nutarimo 2 punktas liks galioti, Vilniaus šilumos tinklai, perėmę su Komisija suderintą turtą po nuomos sutarties galiojimo pabaigos, neturės galimybių trumpuoju laikotarpiu priimti sprendimus dėl šilumos tiekimo veiklos apskaitos optimizavimo, t. y. veiklos vykdymo užtikrinimo mažiausiomis sąnaudomis. Taigi, vienintelė galimybė apginti savo teises ir užtikrinti pareigos vykdyti veiklą mažiausiomis sąnaudomis įgyvendinimą yra siekti, kad Komisijos sprendimai derinti apelianto investicijas būtų teisėti ir pagrįsti.

Todėl Vilniaus šilumos tinklai turi tiesioginį suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje ir vadovaudamiesi nustatytu teisiniu reglamentavimu gali ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus dėl neteisėto Nutarimo 2 punkto priėmimo. Apeliantas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė gali skųsti praktiškai bet kokį individualų administracinį teisės aktą, susijusį su bet kuria licencijuojama veikla. Pažymi, kad šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybė skundžia Komisijos Nutarimo 2 punktą, kurio Vilniaus miesto savivaldybei kyla teisinės pasekmės. Akcentuoja, kad būtent Komisija yra ta institucija, kuri privalo patikrinti, ar energetikos įmonės (bylos nagrinėjimo kontekste – apelianto) investicijos yra pagrįstos ir gali būti įvertintos reguliuojamoje kainoje.

Be to, savivaldybės sprendimai, susiję su investicinių planų derinimu, nesaisto Komisijos priimant sprendimą dėl investicijų pripažinimo pagrįstomis. Todėl Vilniaus miesto savivaldybė, turėdama tiesioginį suinteresuotumą šioje byloje, turi teisę ginčyti Nutarimo 2 punkto, kuris yra priimtas Komisijos savarankiškai, teisėtumą. Šioje byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kuriuos tinkamai įvertino teismas sprendime, kad Komisijos Nutarimo 2 punktas priimtas nepagrįstai ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Papildomai nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra savivaldybės įmonių ir įstaigų savininkas.

Visos šios įmonės ir įstaigos yra apelianto tiekiamos šilumos vartotojai, t. y. apmoka apeliantui už šilumą valstybės reguliuojamomis kainomis. Analogiškai, ir Vilniaus šilumos tinklai yra apelianto tiekiamos šilumos vartotojas. Todėl Pareiškėjai taip pat turi interesą, kad jų mokamos valstybės reguliuojamos šilumos kainos būtų nustatytos laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

Atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Komisija pažeidė VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pabrėžia, kad skirtingai, nei teigia apeliantas nei Nutarime, nei kitoje su Nutarimo priėmimu susijusioje Komisijos parengtoje medžiagoje nėra nurodyta tiksli informacija. 2015 m. gruodžio 17 d. Komisijos posėdyje taip pat nebuvo aiškiai įvardinti nei teisiniai argumentai, nei faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis Komisija priėmė Nutarimo 2 punktą. Pareiškėjas pripažįsta, kad Komisija turi plačią klausimų, susijusių su šilumos kainų apskaičiavimu ir nustatymu bei investicijų derinimu, vertinimo laisvę, tačiau tai nereiškia, jog Komisijos sprendimai gali būti priimami vadovaujantis išimtinai Komisijai suprantamais motyvais, neatsižvelgiant į teisės aktų nuostatas bei nevertinant faktinės situacijos. Taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, kad Nutarimo 2 punktu patvirtintos investicijos yra suderintos su Vilniaus miesto savivaldybe, todėl vien dėl to Nutarimo 2 punktas yra pagrįstas ir motyvuotas. Nurodo, kad Komisija, priimdama sprendimus, privalo naudoti tik teisingą ir tikslią informaciją bei duomenis. Be to, viešojo administravimo subjekto sprendimai negali būti priimami automatiškai. Komisija privalo laikytis objektyvumo principo, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pabrėžia, kad pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 11 dalies 3 punktą Komisija priima savarankiškus, nuo jokios valstybės ar savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ar organizacijos nepriklausomus sprendimus. Todėl priimdama sprendimą dėl investicijų derinimo, Komisija turi įvertinti pateiktą medžiagą objektyviai ir priimti sprendimą išimtinai remiantis teisės aktais, o ne kitų institucijų sprendimais.

Atsiliepime akcentuojama, kad Nutarimo 2 punktas pažeidžia vartotojų interesus. Nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikti papildomi įvertinimai pagrindžia tik apelianto nuomonę dėl galimo nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos įrengimo poreikio. Tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad Nutarimo 2 punktas atitinka teisės aktų reikalavimus, įskaitant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Papildomai pažymi, kad Nutarimo 2 punktu suderintos investicijos turi tiesioginę įtaką apelianto šilumos kainoms. Nutarimo 2 punktu suderintomis investicijomis susijusios apelianto sąnaudos bus įvertinamos apelianto tolimesnių laikotarpių šilumos kainoje. Mano, kad investicijos į šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos įrengimą neatitinka Investicijų apraše numatytų vertinimo kriterijų, teisės aktai nenustato privalomo minėtos sistemos įrengimo, t. y. sistema nėra būtina, sistemos atliekamos operacijos (apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymas) gali būti vykdomos ir neatliekant tokių brangių bei neatsiperkančių investicijų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, šilumos kainos, kuriose bus įvertintos Nutarimo 2 punktu suderintų investicijų sąnaudos, nesudarys prielaidų efektyviai šilumos tiekimo veiklai (Energetikos įstatymo 4 str. 3 d. 2 p.) ir neužtikrins šilumos tiekimą vartotojams mažiausiomis sąnaudomis (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 p.). Komisija, priimdama Nutarimo 2 punktą, ne tik nesivadovavo teisės aktais, tačiau ir akivaizdžiai nemotyvavo savo sprendimo.

Vilniaus šilumos tinklai atsiliepime paaiškina, kad Komisija ankstesniais sprendimais nederino ginčo investicijų. Akcentuoja, kad byloje buvo nagrinėjamas individualus administracinis teisės aktas, kurio priėmimo pagrindas yra objektyvūs duomenys (faktai) ir teisės aktų normos. Todėl derindama investicijas kitoms energetikos įmonėms Komisija įvertina šių įmonių investicijų atlikimo pagrindus ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad apelianto teiginiai dėl Komisijos sprendimų dėl investicijų derinimo net tik nepatvirtina, kad savo ankstesniais sprendimais Komisija nederino apelianto investicijų, bet yra nekorektiški bylos nagrinėjimo kontekste, nes nėra susiję su bylos dalyku – Nutarimo 2 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimo „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 03-196 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2014–2015 metų investicijų“ pakeitimo ir 2005–2015 metų investicijų derinimo“ Nr. 03-671 2 punkto, kuriuo atsakovas suderino UAB „Vilniaus energija“ 2005-2015 m. investicijas „Šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimas“ (4508,24 tūkst. Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.

Visų pirma pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš esmės nurodęs, kad ginčijamas atsakovo Nutarimo 2 punktas, kuriuo derinamos pirmiau minėtos investicijos, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jis nėra tinkamai pagrįstas ir yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje nagrinėjamu aspektu atsakovo Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje Nr. O5-453 atliktas pareiškėjo pateiktų derinti investicijų vertinimas ir siūlymas jų nederinti Komisijos posėdžio metu buvo iš esmės pakeistas priešingu sprendimu, tačiau toks sprendimas išsamiai, detaliai nebuvo pagrįstas galiojančių teisės normų ir visų reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai Vilniaus miesto savivaldybė ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ABTĮ prasme turėjo materialinį suinteresuotumą, taigi galėjo kreiptis su skundu į administracinį teismą ginčydami atsakovo Nutarimo 2 punktą.

Apeliaciniame skunde trečiasis suinteresuotas asmuo, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus pareiškėjų materialinį suinteresuotumą ginčyti Nutarimo 2 punktą, taip pat nurodo, kad Nutarimo 2 punktas buvo tinkamai pagrįstas VAĮ 8 straipsnio požiūriu.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokiems apelianto argumentams pritaria iš dalies.

Kiek tai susiję su pareiškėjų materialinio suinteresuotumo ginčyti Nutarimo 2 punktą vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis teisminės gynybos į administracinį teismą grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje – asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą ir kad šią teisę turi kiekvienas asmuo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-379-492/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-434-492/2017).

Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009, 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-306-492/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017).

Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

LVAT ne kartą konstatavo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-747-502/2016, 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-607-624/2016).

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad nagrinėdamas administracines bylas teismas privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-78-624/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-286-552/2017, 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-573-502/2017).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės materialinį suinteresuotumą šioje byloje kildino iš aplinkybių, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 30 d. ir Šilumos ūkio įstatymo 9 str. šilumos tiekimo organizavimas yra viena iš savivaldybės funkcijų, o pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 str. 7 d. savivaldybė dalyvauja šilumos kainų nustatymo procese. Tuo tarpu pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ materialinį suinteresuotumą teismas grindė ta faktine aplinkybe, kad pareiškėjai su UAB „Vilniaus energija“ 2002 m. vasario 1 d. sudarė nuomos sutartį, pagal kurią UAB „Vilniaus energija“ nuomojasi turtą, reikalingą šilumos teikimo veiklai vykdyti. Ši nuomos sutartis galiojo iki 2017 m. kovo 30 d. Pasibaigus šiai nuomos sutarčiai išnuomotas turtas kartu su nuomos sutarties laikotarpiu atliktomis investicijomis turi būti grąžintas pareiškėjui AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuris toliau vykdys šilumos tiekimo veiklą, jis pagal teisės aktų reikalavimus turės užtikrinti šilumos tiekimo veiklos vykdymą mažiausiomis sąnaudomis.

Kiek tai susiję su pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės materialiniu suinteresuotumu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje byloje jis kildintinas tiesiogiai iš teisės normomis (šiuo atveju, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 30 d., Šilumos ūkio įstatymo 9 ir 32 str. 7 d.) įtvirtintų savivaldybės funkcijų – šilumos tiekimo organizavimo ir ypač, savivaldybės teisių ir pareigų šilumos kainų nustatymo procese. Iš Šilumos ūkio įstatymo (2015 m. liepos 1 d. redakcija) 32 str. 7 d. ir 35 str. matyti, kad savivaldybės taryba tiesiogiai dalyvauja šilumos kainų nustatymo procese, taip pat derina šilumos tiekėjų investicinius planus, taip realizuodama vieną iš savo funkcijų. Tai darydama ji turi pareigą užtikrinti Šilumos ūkios įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintus imperatyvus, įskaitant Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 dalyje įtvirtintus reguliavimo tikslus (be kita ko, siekį mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Nutarimo 2 p. suderintos investicijos turės poveikį galutinėms šilumos kainoms. Taigi šiuo atveju pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės materialinį suinteresuotumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai siejo su šiam pareiškėjui teisės aktais nustatytų funkcijų pobūdžiu. Šiuo aspektu, vertinant materialinio suinteresuotumo buvimą, nereikšminga faktinė aplinkybė, ar šis pareiškėjas buvo suderinęs investicijas, dėl kurių vėliau kilo ginčas teisme.

Kiek tai susiję su pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ materialiniu suinteresuotumu, nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjai su UAB „Vilniaus energija“ 2002 m. vasario 1 d. sudarė nuomos sutartį, pagal kurią UAB „Vilniaus energija“ nuomavosi turtą, reikalingą šilumos teikimo veiklai vykdyti. Ši nuomos sutartis galiojo iki 2017 m. kovo 30 d., jai pasibaigus išnuomotas turtas kartu su nuomos sutarties laikotarpiu atliktomis investicijomis turi būti grąžintas pareiškėjui AB „Vilniaus šilumos tinklai“, jis toliau vykdys šilumos tiekimo veiklą ir pagal teisės aktų reikalavimus turės užtikrinti šilumos tiekimo veiklos vykdymą mažiausiomis sąnaudomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši faktinė aplinkybė byloje vertinamu atveju yra pakankama konstatuoti pareiškėjo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ materialinį suinteresuotumą. Akivaizdu, kad klausimo dėl Nutarimo 2 punkto teisėtumo ir pagrįstumo išsprendimas gali turėti įtakos šio pareiškėjo vėliau priimamiems sprendimams dėl šilumos tiekimo veiklos organizavimo, jos atitikties teisės aktams.

Pagal LVAT praktiką, kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis aktas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo teisinėmis pasekmėmis, kompetentingos institucijos priimtas sprendimas priimtas aktas gali turėti įtakos ne tik tiesioginiam šio akto adresatui, bet ir gali paveikti kitų asmenų teises ir pareigas, jų saugomus interesus (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010). Taigi atsižvelgus į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus darytina išvada, jog vien tai, kad ginčijamo Nutarimo 2 punktas nėra adresuotas pareiškėjams, savaime nereiškia, jog jie neturi materialaus intereso ginčyti šį administracinį aktą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai šioje byloje turi materialinį suinteresuotumą, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas.

Kaip minėta pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Nutarimo 2 punktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jis nėra tinkamai pagrįstas ir yra nemotyvuotas.

Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, kad Nutarimą Komisija priėmė kaip viešojo administravimo subjektas, jis priimtas vykdant teisės aktuose suteiktus įgaliojimus, taigi Nutarimas, įskaitant ir ginčijamą šio Nutarimo 2 punktą, turi atitikti VAĮ 8 str. 1 d. individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

VAĮ (2015 m. liepos 1 d. redakcija) 8 str. 1 d. nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015), o reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr. 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013).

Taip pat laikomasi nuostatos, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009; 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.).

Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai (pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011).

Be to vertinant individualaus administracinio akto atitikimą motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu. Visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (pvz., žr. 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Vis dėlto kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, tai yra, būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias konkretaus sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1205/2014).

Byloje vertinamu atveju svarbu įvertinti ir Komisijos veiklą reglamentuojančias teisės normas. Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-47 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbo reglamento pakeitimo“ 59 punkte nustatyta, kad Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti, turi būti pateikiami siūlomi nutarimų projektai ir pažymos dėl jų. Pagal Darbo reglamento 60 punktą Komisijos posėdžiui teikiamas nutarimo projektas ir pažymos turi būti vizuoti jį rengusio darbuotojo, atitinkamų struktūrinių padalinių vadovų bei Komisijos nario, kuruojančio atitinkamos veiklos sritį. Be to Darbo reglamento 62 punkte nurodyta, kad jeigu nutarimo projektą derinančių Struktūrinių padalinių vadovai nesutinka su teikiamu nutarimo projektu ir (ar) pažyma, jie turi teisę raštu motyvuoti savo nuomonę ir pridėti ją prie atitinkamo projekto.

Komisijos Darbo reglamento 71 punkte nurodyta, kad klausimo svarstymas pradedamas nuo skyriaus parengto pranešimo pristatymo, kuris susijęs su nagrinėjamu klausimu. Šio pristatymo metu išdėstoma klausimo esmė, pateikiama motyvuota pranešėjo nuomonė dėl nutarimo projekto. Pagal Komisijos Darbo reglamento 77 ir 78 punktus Komisijos posėdžiai yra protokoluojami. Protokole nurodoma data, eilės numeris, dalyviai, svarstomų klausimų pavadinimai, klausimą pateikęs pranešėjas bei kalbėtojai ir priimtas sprendimas. Protokole nurodomi balsavimo rezultatai, pažymint, kas ir kodėl balsavo „prieš“. Darbo reglamento 84 punkte nustatyta, kad Komisijos sprendimai priimami, jeigu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip keturi Komisijos nariai ir jeigu už juos balsuoja dalyvaujančių posėdyje Komisijos narių balsų dauguma. Be to pagal Darbo reglamento 85 punktą, Komisijos narys turi teisę nesutikti su daugumos Komisijos narių nuomone posėdyje svarstomais klausimais. Tokiu atveju Komisijos narys žodžiu ir (ar) raštu išdėsto savo nuomonę, kuri užfiksuojama posėdžio protokole.

Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal minėtas teisės normas Komisijos posėdžiui teikiamą medžiagą sudaro teikiamo nutarimo projektas, atitinkamo struktūrinio padalinio pažyma ir Komisijos posėdžio protokole užfiksuoti posėdžio dalyvių pasisakymai, reikšmingi Komisijos narių apsisprendimui konkretaus sprendimo priėmimo atžvilgiu.

Iš byloje esančio ginčijamo Nutarimo turinio (t. I, b.l. 8-9) matyti, kad jame nurodytas teisinis ir faktinis šio nutarimo priėmimo pagrindas (be kita ko, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašas, patvirtintas Komisija 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. O3-35 „Dėl Energetikos įmonių investicijų projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. kovo 27 d. raštas Nr. 007-7092, 2015 m. birželio 2 d. raštą Nr. 007-2541, Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. O5-453 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ 2005−2016 metų investicijų“). Tuo tarpu ginčijamo Nutarimo 2 punkte nurodyta, kad yra derinamos UAB „Vilniaus energija“ 2005−2015 metų Šilumos apskaitos prietaisų rodmenų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimo investicijos (4508,24 tūkst. Eur).

Byloje taip pat nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Šilumos ūkio įstatymo 35 str. nustatyta tvarka Komisijai pateiktos derinti investicijos buvo derintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais – 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1 -1181 (investicija Nr. 1), 2013 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-1366 (investicijos Nr. 2, 4-13, 16) ir 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 1-1696 (investicijos Nr. 14-15).

Nustatyta, kad atlikęs Vilniaus energija Komisijai pateiktų derinti investicijų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 7 (šilumos apskaitos prietaisų nuotolinio nuskaitymo sistemų įrengimas) vertinimą pagal Investicijų apraše numatytus kriterijus, Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius parengė 2015 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. O5-453, kurioje ginčo investicijos (investicijos Nr. 1, 2, 7) suklasifikuotos kaip investicijos esamos sistemos rekonstrukcijai, modernizacijai, įvertinus šias investicijas buvo pateiktas pasiūlymas Komisijai jų nederinti.

Iš ginčijamo Nutarimo 2 punkto matyti, kad juo aptariamos investicijos derinamos, tačiau nėra nurodyti motyvai, kodėl priimamas toks sprendimas. Taigi šiuo požiūriu ginčijamo Nutarimo 2 punktas yra ydingas. Vis dėlto iš Komisijos posėdžio, vykusio 2015 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gruodžio 21 d. protokolo Nr. O2-53 (t. I, b.l. 16-23) matyti, kad jame Komisijos nariai pateikė pakankamai išsamius motyvus, susijusius su ginčo investicijų vertinimu. Iš posėdžio metu vykusių pasisakymų ir pateiktų argumentų matyti, kad Komisijos narių nuomonės išsiskyrė dėl nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos atliekamų funkcijų (t. y., ar ji atlieka tik duomenų nuskaitymo ir, atitinkamai, sąskaitų vartotojams šių duomenų pagrindu formavimo, ar ir kitas funkcijas (be kita ko, leidžia užtikrinti tiekimo saugumo, patikimumo, šilumos suvartojimo reguliavimo funkciją), ir atitinkamai, jų teisinio vertinimo Investicijų aprašo 1 priede įtvirtintų vertinimo kriterijų ir kitų teisės normų požiūriu. Kaip matyti iš Investicijų aprašo turinio, toks skirtingas investicijų klasifikavimas pagal jame įtvirtintus kriterijus gali nulemti skirtingą investiicjų vertinimą teisės aktų požiūriu.

Kaip minėta, LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai yra nustatyti ginčijamo akto turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai, vertinant, ar jie yra esminiai, turi būti sprendžiama, ar jie sukliudė šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamo Nutarimo 2 punktas nėra išsamiai pagrįstas teisės aktų nuostatų analize, tačiau bendras jo priėmimo pagrindas (Energetikos įstatymo 15 straipsnis ir Investicijų aprašas) yra nurodytas. Šilumos skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. O5-453 ir Komisijos posėdžio, vykusio 2015 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gruodžio 21 d. protokolo Nr. O2-53 turinys leidžia suvokti motyvus, dėl kurių, atitinkamai Šilumos skyrius siūlė ginčo investicijų nederinti, o posėdžio metu Komisijos narių dauguma nusprendė investicijas derinti.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo teigti, kad ginčijamo Nutarimo 2 punkto motyvacijos trūkumai yra esminiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad jie nesukliudė pareiškėjams ir trečiajam suinteresuotam asmeniui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimus, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Minėtuose Šilumos skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje Nr. O5-453 ir Komisijos posėdžio, vykusio 2015 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gruodžio 21 d. protokole Nr. O2-53 yra pakankamai pradinės informacijos, leidžiančios suvokti Nutarimo 2 punkto priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą. Kaip minėta Komisijos posėdžio metu jos nariai nesutarė dėl faktinių aplinkybių (nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos atliekamų funkcijų) ir jų vertinimo teisės aktų, visų pirma, Investicijų aprašo, požiūriu. Taigi šiuo požiūriu ginčo pobūdis ir apimtis yra aiškūs.

Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčijamas Nutarimo 2 punktas yra tinkamai nepagrįstas ir nemotyvuotas, taigi neteisėtas iš esmės (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), ir nepagrįstai nevertino ginčijamo Nutarimo 2 punkto teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės, t. y. nevertino, ar atsakovas pagrįstai, remdamasis teisės aktų nuostatomis suderino ginčo investicijas.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu (ABTĮ 143 straipsnis), o sprendžiant bylą iš esmės gali tekti rinkti naujus įrodymus, ginčo iš esmės nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme būtų nesuderinamas su proceso dalyvių teise į apeliaciją, teisėjų kolegija nutaria panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su tuo, kad spręsdamas dėl teisminės kontrolės apimties ir intensyvumo šioje byloje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi ir apribojo teisminės kontrolės intensyvumą. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

Iš byloje ginčijamo Nutarimo, jį lydinčių dokumentų ir šalių pozicijų matyti, kad ginčas byloje yra kilęs ne dėl sudėtingų ekonominių rodiklių skaičiavimo, jų rezultatų interpretavimo ar priimto Nutarimo 2 punkto politinio ar ekonominio tikslingumo vertinimo, o, kaip minėta, dėl faktinių aplinkybių (konkrečiai, nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos atliekamų funkcijų) ir dėl teisinio ginčo investicijų, kurias suderino atsakovas, kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad investicijų derinimas Komisijoje turi būti vykdomas laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų, t. y. nustatant prašomų derinti investicijų pirminę paskirtį, tipą, įvertinus prašomas derinti investicijas pagal Investicijų aprašo 1 lentelėje nustatytus kriterijus, taip pat atsižvelgiant į teisinio reguliavimo tikslus ir imperatyvus. Taigi būtent šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas atitinkamai įvertinti taikytinų teisės aktų požiūriu, t. y. nustatyti, ar priimdamas ginčijamo Nutarimo 2 punktą atsakovas nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė