2015-10-05 Nr. AB-19546-3-62-3-01620-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2019-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01620-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 70 000 Lt (20 273,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d., atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos. 2010 metais pareiškėjui buvo sulaužytas klubo sąnarys. Dėl šios priežasties patikrinimų metu dėl kojos skausmų pareiškėjas neturėjo pareigos stovėti bendroje rikiuotėje su kitais nuteistaisiais, tačiau turėjo teisę stovėti atskirai. Administracijos pareigūnai pareikalavo, kad pareiškėjas stovėtų bendroje rikiuotėje. Pareiškėjas administracijos atstovui pasakė, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, su juo elgiamasi nežmoniškai ir už tai pareiškėjas buvo uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 12 14 dienų terminui. Dėl kojos skausmų pareiškėjas 2013 m. gegužės 23 d. buvo išvežtas į Vilniaus Lukiškių ligoninę bei apžiūrėtas specialistų Vilniaus Santariškių klinikose. Pareiškėjui 2013 m. birželio 11 d. grįžus į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, jis vėl buvo uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 10. Kamerose trūko oro, kadangi nei vienos kameros langai neatsidarė, taip pat buvo mažas (apie 2 kv.m) kameros plotas vienam asmeniui. Būrio gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui. Be to, pasivaikščioti leisdavo tik 1 valandą per parą. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad pataisos namuose labai blogai maitino, kadangi skirdavo labai mažas porcijas, dėl to pareiškėjas 2 kartus buvo apalpęs pasivaikščiojimų metu, iki 68 kilogramų nukrito jo svoris.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovauja Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime (b. l. 12-15) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos. Būrių, kuriuose atlieka bausmes nuteistieji, priskirti drausmės grupei, patalpos, atsižvelgiant į įstatymų numatytas izoliuoto laikymo sąlygas, yra įrengtos atskiruose izoliuotuose pastatuose. Skunde minimu laikotarpiu pareiškėjas baustas arba apsiribota tik jo svarstymu viso 11 kartų, taip pat nė karto nebuvo skatintas. Paskirtų drausminių nuobaudų pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė.

Nurodė, kad įrengiant laisvės atėmimo bausmės atlikimo patalpas, buvo vadovaujamasi 2010 m. kovo 30 d. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu. Šioje normoje reglamentuota, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2 sektoriaus būrių patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu – per langus ir ventiliacines angas. Be to, įstaigoje maitinimas organizuojamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Nuo 2014 m. liepos 1 d. nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais, taip pat laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energetinės vertės. Iki 2001 m. liepos 1 d. nuteistieji įstaigoje buvo maitinami pagal valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Pareiškėjo teiginiai apie kalinimo sąlygas įstaigoje yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokiais įrodymais, neatitinka tikrovės, todėl negali būti vertinami kaip pagrindas neturtinei žalai atsirasti.

Pabrėžė, kad pareiškėjas buvo patalpintas nuobaudų atlikimui į baudos izoliatorių bei kamerų tipo patalpas ir jam iš esmės buvo užtikrintas minimalus plotas. Jeigu atskirais atvejais ir trūko ploto, tai tik nežymiai ir tai negali būti pakankamu pagrindu žalai atsirasti. Pasivaikščiojimui yra skiriama tik viena valanda, kadangi tai numatyta teisės aktuose, o pareiškėjui esant drausmės grupėje, baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose pasimatymai su giminaičiais yra draudžiami.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 132-139) pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas (minimalų plotą) buvo pažeista. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57. str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgęs į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžė, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

Rėmėsi nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusiu 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ ir nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam bendrabučio tipo patalpose, turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv.m ploto, o asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, – 3,6 kv. m ploto.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d. drausmine tvarka buvo nubaustas 11 kartų ir šių drausminių nuobaudų teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad drausminės nuobaudos buvo paskirtos akivaizdžiai neteisėtai bei nepagrįstai (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjas teigė, kad drausminių nuobaudų skyrimui įtakos turėjo išlikusi sovietinė bausmių vykdymo sistema, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad politiniu aspektu administraciniai teismai bylų nenagrinėja (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Atlikti drausmines nuobaudas pareiškėjas buvo patalpintas į kameras (baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas) Nr. 2 (4 vietų – plotas 14,18 kv.m), Nr. 12 (2 vietų – plotas 6,15 kv.m) ir Nr. 16 (vienvietė – plotas 5 kv.m). Terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu pareiškėjas gyveno 2 sektoriuje ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymais jam buvo paskirta gyventi: nuo 2013 m. birželio 13 – 7 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas – 66,50 kv.m, o miegamųjų vietų skaičius – 24; nuo 2013 m. gruodžio 27 d.

– 18 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas– 99,16 kv.m, miegamųjų vietų skaičius – 32; nuo 2014 m. spalio 28 d. – 11 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas – 60,60 kv.m, o miegamųjų vietų skaičius – 34. Iš viso, kas išdėstyta teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, jam atliekant bausmę tiek baudos izoliatoriaus kamerose, tiek ir kamerų tipo patalpose (išskyrus kamerų tipo patalpų bei baudos izoliatoriaus kameras Nr. 16), nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv.m plotas. Taip pat atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę nebuvo užtikrintas ir minimalus 3,1 kv.m. plotas bendrabučio tipo patalpose (ABTĮ 57 str.).

Administracija pareiškėjui nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d. suteikė minimalų plotą tik nuo 1,78 kv.m iki 3,55 kv.m. Teismas akcentavo, kad bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų prasme yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010, kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusios Higienos normos HN 76:1999 6.15 p. (2 lentelė), nustatant ploto normą vienam asmeniui, taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Teismas taip pat akcentavo, jog sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio (brigados) gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant tik bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas ir neatsižvelgiama vertinant minimalaus ploto užtikrinimą vienam nuteistajam (ABTĮ 57 str.).

Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Be to, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir t.t.. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96).

Kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d. pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir 3,6 kv.m, atliekant drausmines nuobaudas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę (taip pat ir drausmines nuobaudas) tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nepaisant to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė teismui pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis – t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t.. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.).

Atkreipė dėmesį,jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas darė išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl minimalaus ploto neužtikrinimo ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo (neužtikrinant minimalaus 3,1 ir 3,6 kv.m. ploto) pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad būnant baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose jam buvo skiriama tik viena valanda per pasivaikščiojimui lauke, teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnio 2 d.alis imperatyviai nurodo, jog baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taigi pataisos namų administracija jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o tik tiksliai vykdė įstatymo reikalavimus.

Dėl teiginio, jog pareiškėjui nebuvo leista pasimatyti su seserimi, kai jis buvo perkeltas atlikti bausmės į drausmės grupę, pažymėjo, kad BVK 75, 145 straipsniai ir 146 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad atliekant bausmę drausmės grupėje, taip pat esant paskirtoms drausminėms nuobaudoms – uždarymui į baudos izoliatorių, perkėlimui į kamerų į kamerų tipo patalpas, pasimatymai neskiriami. Dėl paminėtų aplinkybių teismas darė išvadą, kad ir šioje dalyje administracijos atstovai jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl, pareiškėjo teigimu, blogos ventiliacijos drausmės grupės kamerose, taip pat ir gyvenamosiose patalpose teismas pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2 sektoriaus būrių patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu – per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjas šiems teiginiams paneigti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie deguonies trūkumą, nepateikė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų pareiškėjo deklaratyviems teiginiams pagrįsti. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepagrindžia ir teismui pateiktų išrašų iš medicininių dokumentų be Psichologinės tarnybos pažymos duomenys.

Atkreipė dėmesį, jog teismui pateikti duomenys patvirtina, kad iki 2014 m. liepos 1 d. nuteistieji įstaigoje buvo maitinami pagal valgiaraščius, patvirtintus 2011 m. balandžio 29 d. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Nuo 2014 m. liepos 1 d. nuteistiesiems maistas patiekiamas vadovaujantis 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais, laikantis šiuose valgiaraščiuose nurodytų patiekalų pavadinimų ir svorio gramais, dienos maisto davinio cheminės sudėties ir energetinės vertės. Aukščiau paminėti išrašai iš medicininių dokumentų nepatvirtina, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų dėl, jo teigimu, blogo maitinimo arba nepakankamo maisto kiekio. Atsakovo atstovė taip pat pabrėžė, kad nuteistiesiems tiekiamą maistą periodiškai tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro atstovai, tačiau jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę naudotis parduotuvės paslaugomis ir nusipirkti tokių maisto produktų, kurie, jo manymu, turi pakankamai vertingųjų savybių.

Teismas taip pat darė išvadą, kad administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės negali stovėti bendroje rikiuotėje patikrinimų metu. Teismui pateikti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėjas pagal savo sveikatos būklę gali atlikti bausmę drausmės grupėje, baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose. Taip pat teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad administracijos pareigūnai kitų nuteistųjų tarpe platina pareiškėją žeminančią informaciją. Teismas neatmetė prielaidos, kad kitų nuteistųjų požiūriui į pareiškėją gali turėti nusikaltimų, už kurių padarymą pareiškėjas atlieka bausmę, pobūdis. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniai negali būti jokia slapta arba konfidenciali informacija.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir t.t., kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Kaip jau buvo paminėta, pats pareiškėjas skunduose išdėstė tik abstrakčius deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio.

Likusius pareiškėjo skundo argumentus, kurie sunkiai logiškai suvokiami, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, teismas laikė pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.).

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 53-54) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovauja Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepimu (b. l. 59-60) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog skundžiamas teismo sprendimas priimtas teisingai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl R. K. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijoje nesudarius tinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas, tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisiant piniginės lėšas netenkino.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų, tame tarpe – ir pažeidžiant teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog, viena vertus, pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytus reikalavimus dėl minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, kita vertus, kiti pareiškėjo nurodyti neteisėtų veiksmai nėra nustatyti.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktai nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. spalio 27 d., kuriuo jam paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose: 2013 m. gruodžio 20 d. paskirta nuobauda 12 parų baudos izoliatoriuje Nr. 2 (plotas 14,18 kv. m, 4 vietos); 2014 m. sausio 2 d. paskirta nuobauda 6 mėnesiai kamerų tipo patalpoje Nr. 12 (plotas 6,15 kv. m, 2 vietos); 2014 m. sausio 8 d. paskirta nuobauda 15 parų baudos izoliatoriuje Nr. 12 (plotas 6,15 kv. m, 2 vietos); 2014 m. liepos 17 d. paskirta nuobauda 3 mėnesiai kamerų tipo patalpoje Nr. 16 (plotas 5 kv. m, 1 vieta); 2014 m. spalio 17 d. paskirta nuobauda baudos izoliatoriuje Nr. 16 (plotas 5 kv. m, 1 vieta). Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu minėtose kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose būtų laikoma mažiau ar daugiau asmenų nei jose įrengta miegamųjų vietų. Taigi iš nurodytų duomenų darytina išvada, kad 193 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikomam kamerų tipo patalpose, norma. Likusį laikotarpį (kai pareiškėjas neatliko jam paskirtų nuobaudų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose) pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose. Iš atsakovo pateiktų duomenų, kurių pareiškėjas neginčija, matyti, kad: laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. spalio 27 d. (išskyrus laikotarpius, kai atliko paskirtas drausmines nuobaudas) pareiškėjas bausmę atliko 18 būrio 1 brigadoje (plotas 99,16 kv. m, įrengta 32 miegamosios vietos), kada pareiškėjui teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto; laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. (išskyrus laikotarpius, kai atliko paskirtas drausmines nuobaudas) – 7 būrio 1 brigadoje (plotas 66,5 kv. m, įrengta 24 miegamosios vietos), kada pareiškėjui teko 2,77 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. 197 dienas pareiškėjo teisė būti laikonam bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas sudaro ne mažiau 3,1 kv. m, buvo pažeista.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl pasivaikščiojimų laiko ribojimo, pasimatymų neužtikrinimo, ventiliacijos, drėgmės pažeidimų ir kt.), teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų atskirai nekartoja.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Kadangi 197 dienų laikotarpiu, kada pareiškėjui bendrabučio tipo patalpoje teko 2,77 kv. m gyvenamojo ploto, jis visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, be to, kitos kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kuris galėtų būti vertinamas kaip nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys Konvencijos 3 straipsnio prasme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisinga ir pakankama satisfakcija yra teisės būti kalinamam bendrabučio tipo patalpose, kurioje pareiškėjui būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,1 kv. m. gyvenamosios patalpos plotas, pažeidimo pripažinimas.

Kita vertus, pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, jis ilgą laiką (193 dienas) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukalti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurios dydis gali būti įvertintas 800 Eur. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 70 000 Lt (20 273,40 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 800 Eur.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, ją papildant pastraipa:

„Priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan