A-146-1465-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1465/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01479-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 5, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Aleksandrui Naujūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, 7 777 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad neturtinę žalą prašo priteisti už tai, kad nebuvo nagrinėjamas iš esmės jo 2011 m. gegužės 19 d. pareiškimas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai (toliau – ir Komisija). Pareiškime Komisijai jis nurodė aplinkybes, jog Valstybinė medicininio audito inspekcija (toliau – ir Medicininio audito inspekcija) nustatė netinkamo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo faktą, todėl mano, kad Komisija jo pareiškimą turėjo nagrinėti iš esmės. Nenagrinėdama pareiškimo iš esmės, Komisija suvaržė pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigė dėl to patyręs stresą, dvasinius išgyvenimus, nervinę įtampą, suvaržymus, nepasitikėjimą valstybės institucijos tarnautojais, pažeminimą.

Teismo posėdyje palaikydamas savo skundą pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam suteikė nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Tai patvirtina Medicininio audito inspekcijos 2011 m. gegužės 2 d. ataskaita. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo neurologo, urologo, psichiatro ir akių ligų gydytojų, kurių konsultacijos ir tyrimai buvo reikalingi pareiškėjui, todėl ši įstaiga turėjo perkelti pareiškėją į Laisvės atėmimo vietų ligoninę arba į artimiausią polikliniką. Pareiškėjo teigimu, gydytojas savo iniciatyva darydavo įrašus, jog pareiškėjas atsisako vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nors tai neatitiko tikrovės. Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka, suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims, o 4 dalyje nustatyta, kad suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Komisijos nuostatų 8.1 punkte nurodyta, kad Komisija turi teisę gauti ir reikalauti reikiamus dokumentus, o 8.2 punkte nurodyta, kad sprendime ir ataskaitoje turi būti išdėstyti patikrinimo rezultatai. Pareiškėjo nuomone, Komisijos pareigūnai galėjo išreikalauti iš Medicininio audito inspekcijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitą su visa medžiaga ir spręsti dėl padarytos žalos, tačiau tokių veiksmų neatliko.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 6-8) nurodė, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnis reglamentuoja pacientui padarytos žalos atlyginimo pagrindus. Minėto straipsnio 2 dalis nustato kreipimosi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją tvarką. Pareiškėjas, kreipdamasis į Komisiją, nenurodė aplinkybių, kuriomis jis grindė savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškime išdėstytas aplinkybes, nenurodė, kokiais neteisėtais ir kaltais gydytojų veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jo teisės, kokia žala ir kokios neigiamos pasekmės jo sveikatai kilo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojų veiksmų.

G. K. pareiškime buvo nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje sveikatos priežiūros paslaugos nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2011 m. sausio 31 d. buvo teikiamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau nebuvo nurodyta, kokių konkrečiai teisės aktų reikalavimai, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeisti. Pareiškėjas nenurodė, kokiais veiksmais Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gadinama jo psichika ir sveikata, t. y. nepateikė įrodymų, kuriais būtų grindžiamos pareiškime išdėstytos aplinkybės. Pareiškime buvo teigiama, esą Šiaulių tardymo izoliatorius siekė pareiškėją suluošinti, nužudyti, kad šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnyboje įrašomi į asmens sveikatos istoriją klaidingi duomenys, kad buvo kėsintasi į pareiškėjo sveikatą, gyvybę ir pan.

Atsižvelgdama į tai, kad Komisijos kompetencija neapima Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų veikų tyrimo, Komisija raštu pasiūlė pareiškėjui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreiptis į atitinkamas institucijas. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už neteisėtais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, pacientams padarytą žalą yra deliktinė civilinė atsakomybė. Civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai nustatomos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė.

Sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, paciento sveikatai padaryta turtinė ar neturtinė žala gali būti atlyginama tik tuo atveju, kai ji buvo padaryta dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltės, ir tik tuomet, kai dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos kaltos veikos buvo sutrikdyta paciento sveikata, kai netinkamų ir nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas sukėlė paciento sveikatos pablogėjimą. G. K. pareiškime nebuvo nurodytos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti – t. y. nenurodyti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų neteisėti veiksmai, kuriais galėjo būti padaryta žala pareiškėjo sveikatai, neįvardyta žala, neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai, kilusios dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmų, nenurodyta žalą galėjusio padaryti asmens kaltė ir priežastinis ryšys.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Komisijos atsisakymo nagrinėti jo pareiškimą iš esmės jis patyrė moralinę žalą. Reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 7 777 Lt dydžio neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais ar prie skundo pridėtais dokumentais, todėl nėra aišku, kaip pareiškėjas nustatė būtent tokio dydžio neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 52-54) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėdamas ginčą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. Nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įstatymas sieja nurodytos žalos atlyginimą su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Nurodytos (prašomos atlyginti) žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su, jo manymu, atsakovo darbuotojų padarytais įstatymo nuostatų pažeidimais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju įrodymų, jog Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip juos įpareigojo įstatymai, nėra. Visi pareiškėjo teiginiai, esą jis patyrė žalą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2011 m. birželio 30 d. rašto Nr. PŽK-2-356 (b. l. 10) jis patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, moralinę traumą. Sprendžiant šį ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnis reglamentuoja pacientui padarytos žalos atlyginimo pagrindus. To paties straipsnio 2 dalis nustato kreipimosi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją tvarką. Šioje teisės normoje nurodyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys jį gauti, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškimai Komisijai paduodami raštu. Pareiškime turi būti nurodyta: Komisijos pavadinimas, pareiškėjo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas, sveikatos priežiūros įstaigos, kurios veika skundžiama, pavadinimas, buveinė, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (faktinis pareiškimo pagrindas), įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas (pažeista teisė ir prašomas žalos dydis), pridedamų dokumentų sąrašas, pareiškimo surašymo vieta ir data. Pareiškimą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo pareiškimo turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Prašymas turi atitikti formos ir turinio reikalavimus.

Teismas nustatė, kad G. K. pareiškime Komisijai buvo nurodyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje sveikatos priežiūros paslaugos jam buvo teiktos nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2011 m. sausio 31 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau nenurodyta, kokie konkrečiai teisės aktų reikalavimai, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeisti. Minėtas pareiškimas buvo grindžiamas Medicinos audito inspekcijos galimai nustatytais pažeidimais, tačiau šie pažeidimai nebuvo įvardyti, t. y. nebuvo nurodytas faktinis pareiškimo pagrindas, nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį dėl jo sveikatai padarytos žalos. Pareiškime G. K. teigė, esą Šiaulių tardymo izoliatoriuje „buvo gadinama jo psichika, sveikata“, tačiau jis nenurodė, kokiais veiksmais tai buvo daroma, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais būtų grindžiamos pareiškime išdėstytos aplinkybės. G. K. pareiškime taip pat buvo nurodyta, kad „dėl galvos spaudimo daryti įvairūs teisės pažeidimai“, tačiau nenurodyta, kokie teisės aktams priešingi veiksmai buvo atlikti pareiškėjo atžvilgiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismas konstatavo, kad paciento sveikatai padaryta turtinė ar neturtinė žala gali būti atlyginama tik tuo atveju, kai ji buvo padaryta dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltės, ir tik tuomet, kai dėl sveikatos priežiūros paslaugas teikusio asmens neteisėtos kaltos veikos buvo sutrikdyta paciento sveikata, kai netinkamų ir nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas sukėlė paciento sveikatos pablogėjimą. Nagrinėjamu atveju G. K. pareiškime Komisijai nebuvo nurodyta, kokią žalą, kokias neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai sukėlė Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmai. Iš Inspekcijos parengtos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitos išvados 1.1 punkto (b. l. 36-38) matyti, kad V. V., turintis gydytojo psichiatro licenciją, 2011 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 21 d. teikė pareiškėjui psichiatrijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nors įstaiga neturi licencijos šiai veiklai vykdyti, tokiu būdu įstaiga pažeidė Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją) ir 45 straipsnio 3 punktą (asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ataskaitoje nėra nurodyta nei vieno įstaigos darbuotojo neteisėto veiksmo, dėl kurio pareiškėjui galėjo būti padaryta žala. Taip pat ataskaitoje nenurodyta pagrindų, dėl kurių galėjo būti teikiamos nekokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. pareiškimą (b. l. 9) dėl žalos atlyginimo, nes jis neatitiko Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. jame nebuvo nurodytas faktinis pareiškimo pagrindas. Pareiškėjui 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. PŽK-2-356 buvo pranešta apie priimtą sprendimą nenagrinėti jo 2011 m. gegužės 19 d. prašymo, kaip neatitinkančio Pacientų teisių įstatyme nustatytų reikalavimų (b. l. 10). Pareiškėjas 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. PŽK-2-356 išdėstyto Komisijos atsisakymo nagrinėti jo 2011 m. gegužės 19 d. pareiškimą neskundė.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas veikė pareiškėjos atžvilgiu neteisėtai. Nenustačius visų sąlygų žalai atlyginti pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas neišaiškino, ką reiškia Valstybinės medicininio audito inspekcijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitos išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje gydytojų paslaugos buvo teiktos nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2011 m. sausio 31 d. pažeidžiant teisės aktus. Netenkindamas pareiškėjo prašymo pareikalauti iš Medicininio audito inspekcijos paaiškinimo, ką reiškia minėta išvada, teismas suvaržė jo teisę teikti teismui įrodymus, kurie patvirtintų, jog teisės aktai buvo pažeidžiami ne tik 2011 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 21 d., o visą laikotarpį nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2011 m. sausio 31 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66-68) Sveikatos apsaugos ministerija savo poziciją grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėsčiusi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinę žalą pareiškėjas sieja su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr.PŽK-2-356, kuris buvo priimtas dėl pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. pareiškimo atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y. valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui nepalankaus sprendimo priėmimo faktas pats savaime nereiškia, kad valdžios institucijos veiksmai neteisėti. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytos institucijos nurodytų neteisėtų konkrečių veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos veiksmų teisėtumo sprendžiant pareiškėjo 2011 m. gegužės 19 d. pareiškimą vertinimui yra reikšmingas teisinis reguliavimas, kuris nustato Komisijos kompetenciją, jos teises ir pareigas. Komisijos kompetencija nustatyta aukščiausios teisinės galios aktu - įstatymu (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.). Komisijos veiklos, jos kompetencijai priskiriamų klausimų sprendimo tvarką reglamentuoja Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr.152 (toliau – ir Komisijos nuostatai). Komisijos darbo tvarką nustato Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos darbo reglamentas, patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. vasario 1 d. įsakymu Nr.V-79 (toliau – ir Reglamentas). Šie poįstatyminiai norminiai teisės aktai priimti vykdant Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Šios įstatymo nuostatos perkeltos į Komisijos nuostatų 6 punktą ir Reglamento 2 punktą. Pagal Komisijos nuostatus (7 p.) Komisijai pavestos funkcijos: spręsti, ar paciento (jo atstovo) arba kitų suinteresuotų asmenų pareiškimo nagrinėjimas priklauso Komisijos kompetencijai (7.1 p.); nagrinėti ginčus dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, kylančius tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos (7.2 p.); nustatyti padarytą žalą ir jos dydį pagal paciento (jo atstovo) ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimą (7.3 p.); nustatyti neturtinės žalos dydį (7.4 p.). Pagal minėtą teisinį reguliavimą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai priskirta funkcija nagrinėti privaloma ikiteismine tvarka tokius pareiškimus, kuriais prašoma išspręsti ginčus dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, kylančius tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalis nustato kokie duomenys turi būti pateikti Komisijai pareiškime ir prie jo pridėtoje medžiagoje. Ši įstatymo norma reikalauja, kad pareiškime Komisijai, be kita ko, turi būti nurodyta sveikatos priežiūros įstaigos, kurios veika skundžiama, pavadinimas, buveinė, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (faktinis pareiškimo pagrindas), įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas (pažeista teisė ir prašomas žalos dydis), pridedamų dokumentų sąrašas. Reglamento 4 punktas detalizuoja, kad prie pareiškimo Komisijai turi būti pridėtas sveikatos priežiūros įstaigos vadovo atsakymas raštu dėl pareiškime iškeltų žalos atlyginimo reikalavimų.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pagrįstai nusprendė, kad Komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr.PKŽ-2-356 nėra pagrindo pripažinti neteisėtu valdžios institucijos aktu.

Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 9 dalį ir Komisijos nuostatų 9 punktą, Komisija, priimdama sprendimą, atsižvelgia į Valstybinės medicininio audito inspekcijos ir kitų sveikatos priežiūros įstaigas kontroliuojančių institucijų ir ekspertų išvadas, kitas reikšmingas aplinkybes. Komisija, atlikdama savo funkcijas, turi teisę gauti reikiamą informaciją (Komisijos nuostatų 8 p.), tačiau minėti teisės aktai neatleidžia paciento nuo Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos pateikti ikiteisminei ginčų dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo institucijai šioje įstatymo normoje nurodytas aplinkybes pagrindžiančius duomenis (faktus) ir dokumentus (įrodymus) apie galimai padarytą žalą.

Pareiškėjas, kaip matyti iš jo 2011 m. gegužės 19 d. pareiškimo Komisijai, prašė atlyginti 9999 Lt neturtinę žalą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos veiklos, teisės į kokybiškas sveikatos paslaugas suvaržymo, kėsinimosi į pareiškėjo sveikatą, gyvybę, garbę, orumą. Pareiškime Komisijai nurodyta tik laikotarpis, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pateikti bendro pobūdžio teiginiai apie, pareiškėjo nuomone, jam netinkamai teiktas sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau nenurodyti jokie konkretūs paciento teisių pažeidimo faktai, pareiškimas nepagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis apie asmens sveikatos priežiūros įstaigos (jos atitinkamų specialistų) teisės aktus pažeidžiančias veikas (veikimą ar neveikimą) dėl kurių pareiškėjui (pacientui) kilo atitinkamos pasekmės (žala sveikatai).

Asmens sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už teikiant sveikatos priežiūros paslaugas neteisėtais veiksmais pacientams padarytą žalą yra deliktinė civilinė atsakomybė. Taigi siekiant žalos atlyginimo pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą, duomenys apie šios atsakomybės sąlygų buvimą paciento turi būti pateikti jam pareiškimu kreipiantis į privalomą ikiteisminę instituciją ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apskritai nepateikė Komisijai duomenų apie tai, kad tarp jo (paciento) ir atitinkamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos yra ginčas dėl žalos, t.y. kad pareiškėjas reikalauja asmens sveikatos priežiūros įstaigos atlyginti žalą, o asmens sveikatos priežiūros įstaiga su tokiu reikalavimu nesutinka.

Komisijos nuostatų 8 punkte numatytomis teisėmis Komisija gali naudotis tais atvejais, kai pacientas kreipiasi dėl konkretaus pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo, pateikdamas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią duomenis, o Komisija nustato, kad sprendimo priėmimui reikalinga gauti papildomą informaciją. Kadangi pareiškėjas savo 2011 m. gegužės 19 d. pareiškime nesuformulavo ikiteisminei ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti institucijai pagal kompetenciją spręstino konkretaus ginčytino klausimo (ginčo dalyko), Komisija 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr.PKŽ-2-356 pagrįstai informavo pareiškėją apie tai, kad kai kurių pareiškime išdėstytų klausimų (dėl galimo kėsinimosi į pareiškėjo sveikatą, gyvybę, garbę, orumą,) nagrinėjimas apskritai nėra priskirtas Komisijos kompetencijai ir paaiškino pareiškėjui, kad jis gali kreiptis šiais klausimais į ikiteisminio tyrimo institucijas, taip pat pagrįstai nurodė, kad Komisija neturi pagrindo nagrinėti šį pareiškėjo prašymą, nes jame nepateikti duomenys ir dokumentai, numatyti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje.

Esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad Komisija veikė pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje, Komisijos nuostatuose ir Reglamente nustatytą kompetenciją bei procedūras.

Minėta, kad nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir žalos) valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta žalos dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų (CK 6.271 str.) esminė sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai ir teisėtai.

Apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje pateiktos išvados, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes Valstybinės medicininio audito inspekcijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitos ir joje pateiktų išvadų vertinimo klausimai nėra nagrinėjamoje byloje iškelto administracinio ginčo dalykas. Kitų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas