2021-10-27 Nr. AB-22635-3-61-3-02092-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3431-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02092-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, VTEK, atsakovas) 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. KS-68 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėja pažeidė viešuosius ir privačiuosius interesus, ir priteisti jai iš atsakovo 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja, be argumentų, kuriais grindė Sprendimo neteisėtumą, nurodė, kad tyrimo metu ji buvo žeminama, buvo rašomi tikrovės neatitinkantys teiginiai, nepagrįstai vilkinamas Sprendimo priėmimas. Komisija, gavusi pareiškėjos paaiškinimus, neatliko jokių veiksmų, posėdis paskirtas paskutinę 6 mėnesių termino dieną. Rašte dėl paaiškinimo pateikimo buvo iškraipomi faktai, juos pateikiant kaip konstatuotus pažeidimus, nors tyrimo pradėjimas dar nereiškia pažeidimo. Neturėdamas teisės eiti Komisijos pirmininko pareigas V. K. neteisėtai pradėjo tyrimą dėl pareiškėjos. Sprendimas priimtas Komisijai nesusipažinus su dokumentais, jų netyrus, vadovaujantis samprotavimais, nuomonėmis, prielaidomis ir iš anksto parengtu sprendimu. Tokiu būdu pažeista nekaltumo prezumpcija, teisė į teisingų, objektyvių ir pagrįstų įstatymu sprendimų priėmimą. Be to, VTEK interneto tinklalapyje paskelbta tik dalis Sprendimo rezoliucinės dalies. Tai tik patvirtina atsakovo ir jo narių subjektyvumą, pareiškėjos teisių pažeidimą.

3. Pareiškėja teigė, kad tokiais savo veiksmais atsakovas jai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą darbe, atsirado grasinimų atleisti iš darbo, atsakovo veiksmai sukėlė jai nepasitikėjimą VTEK. Be to, atsakovas sąmoningai pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, nes buvo svarstoma pareiškėjos veikla profesinėje sąjungoje ir su tuo susijusi informacija išviešinta be jos sutikimo, nors pareiškėja nėra viešas asmuo ar politikė. Be to, Komisijoje nėra sprendimų paskelbimo viešai ir asmens duomenų nuasmeninimo tvarkos, paskelbtame Sprendime nepašalinti duomenys apie pareiškėjos veiklą profesinėje sąjungoje ir jos privatų gyvenimą. Dėl patirtų išgyvenimų už visą 6 mėnesių tyrimo laikotarpį pareiškėja prašė priteisti jai 2 400 Eur (6 mėn. x 400 eurų (minimali alga) neturtinei žalai atlyginti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VTEK, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad VTEK Sprendime konstatavo, jog pareiškėja, rengdama raštus, adresuotus ir jos buvusiai darbovietei, su kuria bylinėjasi jos sutuoktinis, kuriais reikalaujama nedelsiant nutraukti visas teisinių paslaugų pirkimo sutartis, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Sprendimu buvo nutrauktas tyrimas dėl pareiškėjos elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kadangi profesinių sąjungų veiklos vertinimas nepriklauso Komisijos kompetencijai.

6. Atsakovas nurodė, kad Sprendime išsamiai paaiškinta, kokios faktinės aplinkybės verčia suabejoti pareiškėjos nešališkumu rengiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) raštus dėl įpareigojimo nutraukti teisinių paslaugų pirkimo sutartis skubos tvarka. Minėti raštai adresuoti sveikatos priežiūros įstaigoms, tarp jų ir pareiškėjos bei jos sutuoktinio buvusiai darbovietei, t. y. ligoninei, su kuria atitinkamų raštų rengimo metu bylinėjosi pareiškėjos sutuoktinis (ieškovas). Komisija, atlikdama tyrimą, nesiekė žeminti pareiškėjos ar sukelti jai dvasinius išgyvenimus, negrasino atleidimu iš darbo ir neturėjo tikslo, kad taip su pareiškėja elgtųsi kiti asmenys. Tiek sprendimą pradėti tyrimą dėl pareiškėjos, sprendimą praplėsti tyrimo dalyką, tiek šioje byloje ginčijamą Sprendimą Komisija priėmė kolegialiai, vienbalsiai.

7. Atsakovas nurodė, kad Komisija nekvestionavo pareiškėjos teisės dalyvauti profesinės sąjungos veikloje ir šios veiklos nevertino, tai nebuvo tyrimo dalykas, atitinkama dalis tyrimo buvo nutraukta. Komisija paviešino tik tuos pareiškėjos duomenis, kurie yra būtini ginčijamo Sprendimo motyvams pagrįsti ir kuriuos viešinti leidžia galiojantys teisės aktai. Ligoninės, kurioje veikė profsąjunga, pavadinimas viešai nebuvo atskleistas, todėl vien faktas, kad pareiškėja yra neįvardintos profesinės sąjungos narė, neprilyginamas asmens specialiųjų (ypatingųjų) duomenų atskleidimui. Duomenys apie pareiškėjos priklausymą profesinei sąjungai, jos einamas pareigas bei kontaktinė informacija yra viešai prieinami šios profesinės sąjungos interneto tinklalapyje, todėl nebuvo pažeisti asmens duomenų apsaugos reikalavimai. Asmens duomenų nuasmeninimo tvarkos nebuvimas savaime nereiškia asmens duomenų apsaugos pažeidimo.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

III. 9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino skundžiamą Sprendimą, perdavė bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundžiamą Sprendimą panaikino tuo pagrindu, kad sprendimą (rezoliuciją) pradėti tyrimą priėmė vienasmeniškai V. K., kuris buvo Lietuvos Respublikos Seimo nepaskirtas, jauniausias amžiumi, laikinai einantis Komisijos pirmininko pareigas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Komisijos įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies nuostatą, atsižvelgęs į LVAT 2020 m. spalio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020 pateiktus išaiškinimus ir nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje kilo ta pati teisinė abejonė (dėl ‏‏‎nepriklausomos ir nešališkos institucijos, priėmusios Sprendimą, įspūdžio; be kita ko, teisės teorijos požiūriu visos abejonės turi būti aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai), kaip ir administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo kitokio sprendimo priėmimui, kaip skundo tenkinimui iš dalies. LVAT bylos dalį dėl antrojo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų pasisakyta dėl neturtinės žalos atlyginimo.

IV. 11. Pareiškėja 2021 m. sausio 5 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad neaišku, dėl kokių priežasčių buvo vilkinamas skundų nagrinėjimas. Posėdis paskirtas paskutinę 6 mėnesių termino dieną, t. y. gegužės 9 d., o sprendimas realiai parengtas ir išsiųstas 2018 m. gegužės 24 d. Nors atsakovas Sprendimo rezoliucinę dalį viešai paskelbė iškart po Sprendimo priėmimo, tačiau dar dvi savaites pareiškėja buvo priversta patirti dvasinius išgyvenimus, nes nežinodama, kuo grindžiamas Sprendimas, negalėjo pateikti skundo teismui. Dėl atsakovo kaltų veiksmų, siekdama apginti savo teises, pareiškėja turėjo inicijuoti teisminį procesą, kas taip pat sukėlė papildomų išgyvenimų ir nepatogumų. Komisija viešai paskelbdama duomenis apie pareiškėjos veiklą profesinėje sąjungoje pažeidė jos teises į asmeninį gyvenimą, į privatumą.

12. Pareiškėja nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad narystė profesinėje sąjungoje ir veikla joje nedeklaruotina, į tai, kad teisę būti profesinės sąjungos nariu laiduoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnis, dėl to net negalėjo būti pradėtas tyrimas. Neteisėtai tyrinėjant, siuntinėjant užklausas pareiškėjos darbovietėms dėl jos veiklos profesinėje sąjungoje, buvo renkami ypatingi asmens duomenys ir pažeistos pareiškėjos teisės, kurias saugo Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas. Komisijos paklausimai darbdaviams, ar pareiškėja nenaudojo darbo laiko profsąjungos veiklai, buvo neteisėti. Be to, tai yra ypatingi asmens duomenys, kurių Komisija neturi teisės tvarkyti ir netvarko. Tęsdama neteisėtai pradėtą ir neteisėtą tyrimą, Komisija pažeidė Komisijos įstatymo 3 straipsnį.

13. Pareiškėjos teigimu, neaišku, kokiais kriterijais Komisija vadovavosi viešindama informaciją apie gautus pranešimus, nurodant pareiškėjos vardą, pavardę, pareigas, apie ją surinktus duomenis, įskaitant ir duomenis apie veiklą profesinėje sąjungoje, nors visos įstaigos Lietuvoje turi tvarkyti asmens duomenis laikantis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR). Sprendimas Komisijos interneto tinklalapyje buvo paskelbtas jau įsigaliojus BDAR ir porą metų nenuasmenintas buvo viešai skelbiamas ir prieinamas plačiajai visuomenei, sudarant neribotą galimybę naudoti pareiškėjos asmens duomenis, informaciją apie jos veiklą profesinėje sąjungoje. Be to, Komisija suformavo visuomenės nuomonę, kad buvo priimtas pareiškėjai nepalankus sprendimas, tačiau duomenų, kad Sprendimas teismo buvo panaikintas, interneto tinklalapyje nėra.

14. Atsakovas atsiliepime, teisme gautame 2021 m. sausio 4 d., nurodė, kad Komisija, gavusi skundą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatoms, vykdė jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas ir šiai Komisijai privalomas atlikti funkcijas. Komisija kolegialiu (o ne vienasmeniu laikinojo Komisijos pirmininko V. K.) sprendimu pradėjo tyrimą. Vėliau, gavus papildomos medžiagos, tyrimo dalykas kolegialiu Komisijos sprendimu buvo praplėstas. Tyrimas atliktas nepažeidžiant maksimalaus leistino termino. Sprendimo priėmimo metu Komisijai vadovavo ne V. K., bet kitas (vyriausias pagal amžių) Komisijos narys. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu Sprendimas buvo panaikintas procedūriniu motyvu. Teismas pareiškėjos veiksmų atitikties Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatoms klausimo iš esmės nesvarstė.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja dėl Komisijos atliekamo tyrimo / konstatuoto pažeidimo nebuvo atleista iš einamų pareigų. Vėliau, kai Komisijos Sprendimas dar nebuvo panaikintas, pareiškėja pakeitė darbovietę, tačiau iš viešai prieinamos informacijos spręstina, kad jos tarnybinė padėtis pagerėjo (ji įsidarbino valstybės įstaigos struktūrinio padalinio vadove). Pripažįstant, kad Komisijos tyrimo metu tiriamiesiems arba kitiems asmenims rašomi raštai (pranešimai, paklausimai) bei priimami sprendimais yra tiriamojo asmens žeminimas, Viešųjų ir privačių interesų įstatymo įgyvendinimas taptų neįmanomas, o Komisijos veikla betikslė.

16. Pareiškėja nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų buvus tokią žalą, atsakovas prašė konstatuoti, kad Sprendimo panaikinimas yra pakankama satisfakcija, todėl piniginė kompensacija nepriteistina. Jeigu, teismo vertinimu, piniginis atlyginimas visgi būtinas, atsakovas prašė atsižvelgti ir į atsakovo veiklos pobūdį (Komisija yra pelno nesiekiantis subjektas – biudžetinė įstaiga, turinti ribotas galimybes padengti nenumatytas išlaidas) bei sumažinti pareiškėjos nurodytą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

V. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos skundą – priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

18. Teismas nurodė, kad LVAT panaikino Sprendimą visa apimtimi, nustatęs imperatyvaus įstatymo reikalavimo pažeidimą, todėl visi atsakovo nurodomi argumentai dėl Sprendimo ir jo priėmimo aplinkybių yra teisiškai nebereikšmingi. Atsakovo argumentas, kad Sprendimas buvo panaikintas remiantis vieninteliu procedūriniu motyvu, nepaneigia tyrimo ir Sprendimo neteisėtumo, kadangi LVAT konstatavo esminį procedūrinį pažeidimą, darantį tyrimo išvadas, įformintas galutiniame pareiškėjos ginčytame Sprendime, taip pat neteisėtomis. Tad dalis neteisėtų atsakovo veiksmų konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pažeidimas buvo tęstinis, trukęs nuo tyrimo 2017 m. lapkričio mėn. pradėjimo.

19. Teismas nustatė, kad pradėjus tyrimą pareiškėjos buvo paprašyta paaiškinimų, kuriuos ji pateikė 2017 m. gruodžio 5 d. Ant paaiškinimų įrašyta 2017 m. gruodžio 7 d. rezoliucija – pridėti prie tyrimo medžiagos. Komisija 2018 m. sausio 18 d. pranešimu Nr. S-167-(1.2) informavo pareiškėją, jog praplėstas tyrimo dalykas dėl Seimo antikorupcijos komisijos persiųstos medžiagos ir bus tiriama, ar pareiškėja nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių. Pareiškėja 2018 m. sausio 26 d. pateikė papildomus paaiškinimus. Pareiškėjos darbovietei (kopija buvusiai darbovietei) 2018 m. sausio 25 d. raštu Nr. S-262-(1.2) išsiųstas klausimynas, kuriame buvo ir klausimų, susijusių su pareiškėjos profsąjungine veikla, profesinės sąjungos narių atstovavimu darbo ginčų komisijoje.

20. Taip pat teismas nustatė, jog Komisijos posėdžio išvakarėse Komisijos interneto tinklalapyje paskelbta informacija apie 2018 m. gegužės 9 d. Komisijos posėdžio darbotvarkėje planuojamus svarstyti klausimus, tarp jų, kad bus svarstoma ir „(duomenys neskelbtini) darbuotojos S. K. elgesys“, „tyrimas atliktas VšĮ „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė“ pranešimo pagrindu. Teigta, jog S. K. atstovavo savo sutuoktinio ir brolio interesams Darbo ginčų komisijoje“, „tiriamos aplinkybės, kai S. K. rengė savo buvusiai darbovietei – (duomenys neskelbtini) – adresuotus raštus. Jais buvo reikalaujama nutraukti gydymo įstaigos sudarytas teisinių paslaugų sutartis, tarp kurių – ir sutartį su advokatų kontora, atstovaujančia ligoninei darbo ginče, kuriame dalyvauja pati S. K., kaip buvusios darbovietės profesinės sąjungos atstovė, bei jos sutuoktinis, kaip buvęs (atleistas iš pareigų) ligoninės darbuotojas“. Po Komisijos posėdžio 2018 m. gegužės 10 d. patikslinta informacija, nurodant tik konstatuoto pažeidimo apibrėžtį ir neminint pareiškėjos dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje.

21. Teismas sprendė, kad nesant Komisijos kompetencijos profesinių sąjungų veiklos klausimais, tyrimo tikslas tiesiogiai neapėmė ypatingų duomenų – pareiškėjos narystės profesinėje sąjungoje ir jos veiklos joje – rinkimo ir tvarkymo poreikio, kuris truko apie 6 mėnesius. Atsakovas nepagrindė būtinybės pradėti tyrimą dėl pareiškėjos dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje, rinkti duomenis, susijusius su jos dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje ir jį tęsti iki Sprendimo paskelbimo, kuomet pareiškėja tiek pirminiuose, tiek papildomuose paaiškinimuose atsakovui aiškiai buvo nurodžiusi Komisijos kompetencijos nebuvimą šioje srityje.

22. Teismas nenustatė teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl Sprendimo išviešinimo, kadangi toks bendro pobūdžio informacijos apie priimtą sprendimą (padarytą tarnybinės etikos pažeidimą) išviešinimas numatytas Viešųjų ir privačių interesų įstatyme. Teismas sutiko su pareiškėja tik tuo aspektu, kad asmeniui ginčijant Komisijos sprendimą oficialiame interneto tinklalapyje prie išviešintos apibendrintos sprendimo informacijos turėtų būti ir pastaba (ar žyma) apie jo ginčijimą teismine tvarka, kas labiau atitiktų išsamumo, visapusiškumo ir objektyvumo reikalavimus viešajame administravime. Taip pat, teismo vertinimu, Komisija nepagrindė būtinybės informuoti visuomenę apie planuojamą pareiškėjos (dirbančios pagal darbo sutartį specialistės) atžvilgiu atliekamo tyrimo rezultatų nagrinėjimą, nurodant jos dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje. Teismas pastebėjo, kad ši informacija buvo viešinama trumpą laiką.

23. Teismas pastebėjo, kad pareiškėja abstrakčiai nurodo, jog atsakovas neteisėtai rinko duomenis apie jos privatų gyvenimą. Atliekant tyrimą dėl valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pagal Viešųjų ir privačių interesų įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus neišvengiamas tam tikrų asmens duomenų rinkimas įstatymu pavestoms funkcijoms atlikti (teisėtas asmens duomenų tvarkymo pagrindas). Dėl to nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo aspektu. Taip pat teismas nenustatė, kad Komisija būtų siekusi žeminti pareiškėją ar siekusi tyčia sukelti jai dvasinių išgyvenimų, pabloginti jos profesinę reputaciją, nėra duomenų, kad būtų grasinama atleidimu iš darbo ir kad būtent dėl to pareiškėja pakeitė darbo vietą. Tai, kad pareiškėjai buvo pavėluotai išsiųstas Sprendimas, negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti papildomus neteisėtus Komisijos veiksmus, nes ši aplinkybė nedarė įtakos pareiškėjos teisėms.

24. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl vilkinimo atlikti tyrimą, nustatęs kad po pareiškėjos papildomų paaiškinimų gavimo buvo 2018 m. sausio 25 d. išsiųstas klausimynas darbdaviui, vėliau gauti atsakymai ir iki Komisijos posėdžio analizuota gauta informacija, buvo ruošiamasi Komisijos posėdžiui, atliekami būtini organizaciniai veiksmai.

25. Teismas sprendė, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl Komisijos neteisėtai pradėto tyrimo ir priimto Sprendimo. Jei nebūtų pradėtas tyrimas, nebūtų Sprendimo, kuriuo buvo konstatuotas pažeidimas ir kuris pripažintas neteisėtu, Sprendimas ir jame nurodyti pareiškėjos asmens duomenys nebūtų išviešinti, kaip nurodo pareiškėja, net dvejus metus. Taip pat nagrinėjamu atveju Komisija siuntė užklausas dėl pareiškėjos veiklos profesinėje sąjungoje, nors tai nėra jos kompetencija. Šie Komisijos neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjai neigiamas pasekmes, pasireiškusias stresu, įtampa, dvasiniais išgyvenimais, nepasitikėjimu valstybės institucija, reputacijos pablogėjimu, taip pat siekiant ginti pažeistas teises, pareiškėja buvo priversta inicijuoti teisminį procesą, kuris užtruko daugiau kaip dvejus metus, kas taip pat turėjo įtakos dvasiniams išgyvenimams, neigiamoms emocijoms, poreikiui keisti darbą, neigiamam kolegų požiūriui. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, teismas atsižvelgė į neteisėtų veiksmų pobūdį, trukmę, į tai, kokios teisės pažeistos, į sukeltas neigiamas pasekmes, jų įtaką pareiškėjai, kurį laiką neteisėtu Sprendimu formuotą neigiamą požiūrį į pareiškėją, profesinių sąjungų veiklą, nes Sprendimas buvo išviešintas, taip pat į tai, kad teisminio proceso metu pareiškėja savarankiškai gynė savo teises, kas papildomai galėjo sukelti nerimą ir įtampą, teismas nenustatė Komisijos tyčinių veikų.

VI. 26. Apeliaciniame skunde atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VTEK, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1. Pareiškėja nepateikė jokių konkrečių tokią žalą (kilusias pasekmes) patvirtinti galinčių objektyvių duomenų (įrodymų). Teismo proceso trukmė niekaip nepriklauso nuo Komisijos veiksmų. Be to, jokie faktiniai nepatvirtina, kad pareiškėja dėl Komisijos veiksmų tikrai jautė stresą, įtampą ir dvasinius išgyvenimus, ir juo labiau, kad tai nebuvo vienkartinio (momentinio ar trumpalaikio) pobūdžio poveikis. Nepagrįstos teismo išvados, jog pareiškėja patyrė reputacijos pablogėjimą, neigiamą kolegų požiūrį, kilo poreikis keisti darbą. Tokias išvadas paneigia aplinkybės, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos atžvilgiu jos tuometinėje darbovietėje (duomenys neskelbtini) taikytas pasekmes (jaustą poveikį), kurios galėtų būti susijusios (kilo) su Komisijos atliktu tyrimu ar priimtu Sprendimu. Pareiškėja nebuvo atleista iš darbo būtent dėl VTEK tyrimo ar konstatuoto pažeidimo. Pareiškėja pakeitė darbovietę, tikėtina, dėl struktūrinių pertvarkų, iš viešos informacijos matyti, kad pareiškėjos padėtis pagerėjo – ji įsidarbino skyriaus vedėja. Tokiai pozicijai keliami itin aukšti reputacijos reikalavimai, o tai reiškia, kad Komisijos veiksmai ir priimtas Sprendimas jokio neigiamo poveikio pareiškėjos reputacijai ir karjerai neturėjo.

26.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad papildomo nerimo ir įtampos pareiškėjai galėjo sukelti tai, kad teisminio proceso metu ji savarankiškai gynė savo teises. Tai buvo pačios pareiškėjos apsisprendimas, ji neturėjo jokių kliūčių pasitelkti kitus profesionalius atstovus. Be to, pareiškėja yra kvalifikuota teisininkė, turinti pakankamą praktinę procesinę bylinėjimosi patirtį, todėl aplinkybė dėl pareiškėjos savarankiško bylinėjimosi teisme nesudaro savarankiško pagrindo neturtinei žalai konstatuoti. Taigi nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ir įrodytas patirtos žalos faktas.

26.3. Teikdama skundą pareiškėja nepateikė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau teismas priteisė pareiškėjai ir šias išlaidas.

27. Pareiškėja S. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Atsakovo neteisėti veiksmai patvirtinti įsiteisėjusiu LVAT sprendimu. Atsakovas neturėjo teisės pradėti nagrinėti skundo dalies, kuri nepriklauso VTEK kompetencijai, tačiau šią skundo dalį priėmė, atliko tyrimą, kuris truko 6 mėnesius, reikalavo paaiškinimų bei rinko medžiagą apie pareiškėjos veiklą profesinėje sąjungoje, tyrė kitų profesinės sąjungos narių ryšius su pareiškėjos šeiminiais ir giminystės ryšiais, visus tuos duomenis pateikė Sprendime, kurį išviešino ir kuris dvejus metus buvo viešai prieinamas visuomenei ir tai negalėjo nesukelti neigiamų dvasinių išgyvenimų, kadangi atsisakius nagrinėti skundą, skundas ir jo turinys nebūtų viešai skelbiami, nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų, informacijos rinkimo, išviešinimo ir prielaidų šiuos duomenis naudoti visiems ir visur, būsimiems darbdaviams. Nepaisant to, kad atsakovas pripažino pareiškėjos veiklą profesinėje sąjungoje teisėta ir tuo pagrindu nutraukė tyrimą, tačiau tai nesudarė teisinio pagrindo šią informaciją skelbti viešai be apribojimų dvejus metus.

27.2. Sprendimo turinys neteisėtai buvo viešinamas įsigaliojus BDAR, kuriame imperatyviai nustatyta, kad jautrūs duomenys yra duomenys apie narystę profesinėje sąjungoje, šeiminius, giminystės ryšius. VTEK neturėjo jokio teisinio pagrindo šiuos duomenis viešinti. Tokie atsakovo veiksmai yra kalti veiksmai, nes įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

27.3. Dėl atsakovo skelbiamos ir renkamos informacijos pablogėjo pareiškėjos reputacija ir jai teko ieškotis kito darbo, pareiškėja negavo materialinio paskatinimo už 2018 m. Darbdavys dėl atsakovo paviešinto neįteisėjusio Sprendimo pareiškėją vertino kaip negalimą skatinti asmenį. Neaišku, kokie įrodymai galėtų būti pateikti dėl jausto neigiamo poveikio buvusioje darbovietėje. Pareiškėja jautė įtampą, visi ją aptarinėjo, nesisveikino, atliekamus darbus tikrindavo. Yra nemalonu, kai išreiškiamas ir demonstruojamas nepasitikėjimas, tai kelia nervinę įtampą.

27.4. Pareiškėjos pajamų neužtektų advokato paslaugoms apmokėti. Įstaigos į kurias pareiškėja kandidatavo, apie kandidatus renka informaciją, todėl atsakovo neteisėtai išviešintas Sprendimas neabejotinai turėjo įtakos būsimo darbdavio pasirinkimui, todėl galimai pareiškėja nebuvo pasirenkama į darbuotojus. Be to, pasikeitus teisės aktams, iš naujo teko laikyti bendrųjų gebėjimų testą. Jei nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjai nebūtų reikėję ieškoti naujo darbo. Pareiškėja būsimam darbdaviui turėjo aiškintis dėl atsakovo Sprendimo ir nervintis.

27.5. Pareiškėjos 2021 m. sausio 4 d. papildomame paaiškinime prašoma priteisti sumokėtą žyminį mokestį. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nesprendė išlaidų atlyginimo klausimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį prašymą išnagrinėjimo iš esmės ir priėmė sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad pareiškėja pažeidė viešuosius ir privačiuosius interesus, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo skundžiamas VTEK Sprendimas panaikintas, o bylos dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

29.1. LVAT minimu sprendimu panaikino skundžiamą Sprendimo dalį dėl procedūrinių akto priėmimo pažeidimų – sprendimą (rezoliuciją) pradėti tyrimą priėmė vienasmeniškai V. K., kuris buvo Lietuvos Respublikos Seimo nepaskirtas, jauniausias amžiumi, laikinai einantis Komisijos pirmininko pareigas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatą, atsižvelgęs į LVAT 2020 m. spalio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020 suformuotą praktiką ir nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje kilo ta pati teisinė abejonė (dėl ‏‏‎nepriklausomos ir nešališkos institucijos, priėmusios Sprendimą, įspūdžio; be kita ko, teisės teorijos požiūriu visos abejonės turi būti aiškinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai), kaip ir administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020.

30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė pareiškėjai 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo.

31. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; ir kt.).

32. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu, kuriame konstatuotas VTEK veiksmų neteisėtumas, valstybės civilinės atsakomybės kilimui turėjo nustatyti neturtinės žalos padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

33. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

34. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

35. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017; 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; ir kt.).

36. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; ir kt.).

37. Pagal administracinių teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-624/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2121-624/2017; 2017 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-520/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-492/2017; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-756/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019; ir kt.).

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje bei ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-388/2011).

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą).

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatliko savo pareigos ištirti ir išsiaiškinti, ar šioje konkrečioje ginčo situacijoje pareiškėjos skunde išdėstyti teisiniai argumentai ir nurodomos aplinkybės dėl neturtinės žalos padarymo fakto yra pagrįsti ir atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas pakartotinai, nesant tam teisinio pagrindo, tyrė ir vertino VTEK veiksmus teisėtumo aspektu, tačiau konstatuodamas neturtinės žalos padarymo pareiškėjai faktą, jį pagrindžiančių aplinkybių nenustatė bei savo išvadų nemotyvavo. Teismas nurodė, kad remiasi pareiškėjos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tačiau savo išvadas grindė tik bendro pobūdžio teiginiais apie pareiškėjai sukeltą stresą, įtampą, dvasinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. Toks teismo sprendimo argumentavimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, pripažintinas būtinųjų teismo sprendimo motyvų, nustatytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiekviena iš nurodomų aplinkybių turi būti atskirai nagrinėjama bei vertinama kilusio teisinio ginčo tarp pareiškėjos bei VTEK kontekste. Be kita ko, įvertinant pareiškėjos išsilavinimą, teisinio darbo patirtį, apimančią ir atstovavimą ikiteisminėse institucijose bei teismuose, taip pat veiksmus, lėmusius tyrimo dėl galimo Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatų pažeidimo pradėjimą.

42. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 6 d., 80, 86 str.). Atsakovas apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teisme atsakovo argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėja, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (ABTĮ 80 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė