2016-10-11 Nr. AB-19820-3-62-3-00173-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-941-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00173-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas), 140 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę Marijampolės PN.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. gegužės 29 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, nes Marijampolės PN buvo kalinamas netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytose kamerose. Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 60 iki 80, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 5 praustuvėmis, 2 tualetais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv. m, todėl jos nėra pritaikytos didelio nuteistųjų skaičiaus poreikių (išskalbti ir išdžiovinti) patenkinimui. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Per mažas stalas pavalgyti, blogas apšvietimas, ventiliacija, drėgna, per mažas plotas, vienas tualetas 10 nuteistųjų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors juose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos, be to, pataisos namai neturi higienos, energetinio paso, kuris įstaigai yra privalomas. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos graužikams ir buities parazitams veistis. Nurodė, jog dėl šių aplinkybių patyrė sveikatos sutrikimų, pažemintas jo orumas ir garbė, sutriko ir pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2007 m. gegužės 29 d. Bausmę atliko 7, 9, 12, 14, 17, 20, 21, 22 būriuose, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 3, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 25. Atsakovas pažymėjo, kad 7, 12, 21 ir 22 būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę per pastaruosius 3 metus, susideda iš įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo (7 būrio lauko kiemas apie 350 kv. m, 12 būrio lauko kiemas apie 470 kv. m, 21 ir 22 būriai naudojasi vienu lauko kiemu, kurių plotas apie 170 kv. m), kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas (dažnai gan elementarias) kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filiale. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šių programų metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos.

Atsakovas paaiškino, kad bendras 7 nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 187,03 kv. m, bendras 12 nuteistųjų būriui priklausančių patalpų plotas – 190,36 kv. m, 21 nuteistųjų būriui priklausančių patalpų plotas – 97,58 kv. m, 22 nuteistųjų būriui priklausančių patalpų plotas – 218,37 kv. m. Šių būrių nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu. 7, 12, 22 būrio tualeto ir prausyklos patalpos yra atskirtos nuo kitų patalpų. 7 būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 5 miegui skirtų gyvenamųjų kambarių. Viso šis plotas sudaro 171,68 kv. m. Vidutinis šiose patalpose gyvenusiųjų nuteistųjų skaičius 2013 m. III-ame ketvirtyje buvo 51 nuteistasis. 12 būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 5 miegui skirtų gyvenamųjų kambarių. Viso šis plotas sudaro 190,36 kv. m. Pareiškėjui buvo paskirta gyventi 12 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosios patalpos plotas 30,80 kv. m. Patalpoje yra 9 gyvenamos vietos. 21 būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 5 miegui skirtų kambarių. Viso šis plotas sudaro 97,58 kv. m. Pareiškėjui buvo paskirta gyventi 21 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosios patalpos plotas 17,21 kv. m. Patalpoje yra 4 lovos, gyvena 4 nuteistieji. 22 būrio patalpų gyvenamasis plotas susideda iš 3 miegui skirtų gyvenamųjų kambarių. Viso šis plotas sudaro 201,7 kv. m: 2014 m. 4 ketvirtyje vidutinis nuteistųjų skaičius buvo 47 nuteistieji.

Atsakovas nurodė, kad būrio Nr. 7 tualete įrengti 3 klozetai ir 3 pisuarai, jie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, 6 šalto vandens čiaupai. Būrio Nr. 12 tualete įrengti 3 klozetai, jie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, 5 šalto vandens čiaupai. Būrio Nr. 21 kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje yra sanitarinis mazgas, kuriame įrengtas klozetas ir praustuvė, prausykloje yra įrengtas dušas, 4 šalto vandens čiaupai. Būrio Nr. 22 tualete įrengti 4 klozetai ir 2 pisuarai, jie atskirti pertvaromis, prausykloje yra dušas, 5 šalto vandens čiaupai. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nereglamentuoja klozetų ir pisuarų skaičiaus sanitariniame mazge. 7, 12, 21 ir 22 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus. Esant būtinumui nuteistais gali pasinaudoti kitais tame pačiame lokaliniame sektoriuje, bet kitame būryje įrengtais sanitariniais mazgais.

Atsakovas pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį atliko pataisos namuose patikrinimą, įvertinant objekto atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams ir pažeidimų nenustatė. Baudos izoliatoriaus kameros yra priskiriamos prie gyvenamųjų patalpų, todėl karštas vanduo šiose patalpose nepriklauso. Marijampolės PN pastatas, kuriame įrengtos baudos izoliatoriaus kameros, yra pastatytas 1972 m., o rekonstruotas pastatas 2003 m. Po rekonstrukcijos buvo atliktas pastato įvertinimas dėl tinkamumo naudoti, buvo surašytas pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 2003 m. baudos izoliatorius buvo rekonstruojamas ir įrenginėjamas pagal tuo metu galiojusios higienos normos HN 76:1999 reikalavimus. 2010 m. įsigaliojusios Higienos normos HN 76:2010 2 straipsnyje nurodyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Baudos izoliatoriaus kameros rekonstruotas 2003 m. ir nuo to laiko nei rekonstrukcijos darbai, nei kapitaliniai remontai nebuvo daryti, todėl jokie norminiai aktai neįpareigoja pataisos namų įrengti baudos izoliatoriaus patalpose džiovyklų.

Atsakovas nurodė, kad baudos izoliatoriuje bausmę atliekantiems nuteistiesiems ir kitiems nuteistiesiems skalbimo paslaugos suteikiamos pataisos namų skalbyklos darbo grafike nustatytu laiku. Visuomenės sveikatos centras Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybai, įgyvendinant Higienos normos HN 76:2010 46 punkto reikalavimus yra išdavusi leidimą – higienos pasą. Marijampolės PN administraciniam pastatui ir valgyklai yra privalomi energetinio naudingumo sertifikatai, juos pataisos namai turi. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėn. atliko patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams ir pažeidimų nenustatė. Minėtuose aktuose pažymėta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (atitinka HN 76:2010 24 p.).

Atsakovas akcentavo, kad Marijampolės PN 2014 m. sausio 28 d. tikrino Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnas. Patikrinimo metu Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų nenustatyta. Pataisos namų gyvenamųjų patalpų koridoriuose yra iškabinti evakavimo planai.

Atsakovas nurodė, kad Nuteistojo teiginiai dėl parazitų buvimo neturi pagrindo nes čiužiniai dezinfekuojami aukštoje temperatūroje, o pastebėjus tarakonų problema operatyviai sprendžiama išduodant specialias gaudykles. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos pataisos namai sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“.

Atsakovas pažymėjo, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose: 2012 m. kovo 22 d. Nr. Pa-65, 2014 m. spalio 10 d. Nr. PT-342, 2014 m. sausio 15 d. Nr. PT-4, 2014 m. sausio 20 d. Nr. PT-7, 2014 m. vasario 10 d. Nr. PT-19, 2015 m. sausio 27 d. Nr. PT-5, pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta.

Atsakovas nurodė, kad neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN direktorių dėl perkėlimo į kitas patalpas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos ryšium su laikymo sąlygų pažeidimais į Sveikatos priežiūros tarnybą ar būrio viršininką nesikreipė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo T. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. vasario 11 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. vasario 11 d. jam kalint Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, t. y. jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos.

Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi ieškinio senatį reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis ir atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, t. y. nuo 2007 m. gegužės 29 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 11 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms teismas nusprendė tenkinti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymą ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. vasario 11 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė. Teismas nurodė, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 11 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, nustatančiu, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui bei 111.2 punkte, nustatančiu, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 7/07-208 pervestas į 12 būrį 121 brigadą, jam paskirta gyventi 12 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje. 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 7/07-238 pervestas į 7 būrį 71 brigadą, jam paskirta gyventi 7 būrio 2 gyvenamoje patalpoje. 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 7/07-413 pervestas į 21 būrį 211 brigadą, jam paskirta gyventi 21 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 7/07-415 pervestas į 22 būrį 221 brigadą, jam paskirta gyventi 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje. 2012 m. liepos 19 d. uždarytas į baudos izoliatorių 5 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 13. 2013 m. sausio 30 d. uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 17. 2013 m. vasario 13 d. uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. vasario 27 d. uždarytas į baudos izoliatorių 7 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 15. 2013 m. kovo 6 d. uždarytas į baudos izoliatorių 10 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. kovo 16 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. kovo 31 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. balandžio 15 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. balandžio 30 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. gegužės 15 d. uždarytas į baudos izoliatorių 7 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. gegužės 22 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. birželio 6 d. uždarytas į baudos izoliatorių 7 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. birželio 13 d. uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. birželio 27 d. uždarytas į baudos izoliatorių 7 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. liepos 30 d. uždarytas į baudos izoliatorių 5 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 16. 2013 m. gruodžio 6 d. uždarytas į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2013 m. gruodžio 20 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2014 m. sausio 3 d. uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2014 m. sausio 23 d. uždarytas į baudos izoliatorių 7 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2014 m. kovo 3 d. uždarytas į baudos izoliatorių 10 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2014 m. gegužės 17 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2014 m. liepos 10 d. patalpintas į kameros tipo patalpas 2 mėnesių laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 3. 2014 m. gruodžio 9 d. uždarytas į baudos izoliatorių 14 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2014 m. gruodžio 23 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2015 m. sausio 7 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2015 m. sausio 22 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 25. 2015 m. vasario 6 d. uždarytas į baudos izoliatorių 12 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr.

16. Buvo išvykęs iš Marijampolės pataisos namų: išvyko etapu 2013 m. lapkričio 21 d. grįžo 2013 m. gruodžio 5 d.; išvyko etapu 2013 m. gruodžio 12 d. grįžo 2013 m. gruodžio 19 d

Teismas pažymėjo, kad objektyvių duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas nusprendė skaičiuoti konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN 12 būrio 121 brigados 4 miegamojo patalpos plotas 30,80 kv. m (schemoje I-39), patalpoje įrengta 9 miegamosios vietos. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,42 kv. m. Pataisos namų 7 būrio 71 brigados 2 miegamosios patalpos plotas 35,1 kv. m (schemoje I-77), jame įrengta 11 miegamųjų vietų. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,19 kv. m.

Pataisos namų 21 būrio 211 brigados 1 miegamosios patalpos plotas 17,21 kv. m (schemoje I-14), jame įrengta 4 miegamosios vietos. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,30 kv. m. Pataisos namų 22 būrio 221 brigados 2 miegamosios patalpos plotas 144,92 kv. m (schemoje 3-1), jame įrengta 36 miegamosios vietos. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,02 kv. m. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameros Nr. 13 patalpos plotas 16,46 kv. m (schemoje I-43), patalpoje įrengta 4 miegamosios vietos.

Padalinus kameros plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,11 kv. m. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 17 patalpos plotas 16,13 kv. m (schemoje I-47), patalpoje įrengta 4 miegamosios vietos. Padalinus kameros plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,03 kv. m. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 16 patalpos plotas 20,20 kv. m (schemoje I-46), patalpoje įrengta 5 miegamosios vietos. Padalinus kameros plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,04 kv. m.

Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 15 patalpos plotas 16,46 kv. m (schemoje I-45), patalpoje įrengta 4 miegamosios vietos. Padalinus kameros plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,11 kv. m. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 25 patalpos plotas 34,83 kv. m (schemoje 2-43), patalpoje įrengta 10 miegamų vietų. Padalinus kameros plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,48 kv. m. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 3 patalpos plotas 12,45 kv. m (schemoje I-22), patalpoje įrengta 3 miegamosios vietos.

Padalinus kameros plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,15 kv. m. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 16 patalpos plotas 20,20 kv. m (schemoje I-46), patalpoje įrengta 5 miegamosios vietos. Padalinus kameros plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 4,04 kv. m.

Teismas konstatavo, kad Taisyklių 111.2 punkto reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto užtikrinimo asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, galėjo būti pažeistas pareiškėjui atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25, tačiau pažeidimo mastas nedidelis, iki minimalaus ploto normos trūko 0,12 kv. m.

Teismas konstatavo, kad ginčui taikomo teisės akto – Taisyklių – nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusios redakcijos 111.1 bei 111.2 punktų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 11 d. (baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25, 126 paras).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog skalbyklos ir džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, per mažai sanitarinių mazgų, dušų, dėl ko, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius, nėra šilto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose. Taip sudarytos sąlygos veistis graužikams ir parazitams. Be to, pataisos įstaigoje netinkamai įrengtas pastatų vėdinimas, nėra evakuacinio išėjimo, pataisos įstaiga neturi higienos, statinio techninio ir techninio energetinio pasų.

Teismas nustatė, kad būrio Nr. 7 tualete įrengti 3 klozetai ir 3 pisuarai, jie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, 6 šalto vandens čiaupai. Būrio Nr. 12 tualete įrengti 3 klozetai, jie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, 5 šalto vandens čiaupai. Būrio Nr. 21 kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje yra sanitarinis mazgas, kuriame įrengtas klozetas ir praustuvė, prausykloje yra įrengtas dušas, 4 šalto vandens čiaupai. Būrio Nr. 22 tualete įrengti 4 klozetai ir 2 pisuarai, jie atskirti pertvaromis, prausykloje yra dušas, 5 šalto vandens čiaupai. Teismas sprendė, jog pateikti duomenys, t. y. patalpų schemos, patvirtina, kad tualetai yra įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Į bylą atsakovo pateiktos sanitarinių patalpų nuotraukos paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad tualetai neatskirti pertvaromis. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, savo argumentus grindė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktu Nr. PT-342, kuriame nustatyta, kad Marijampolės PN kamerų tipo, karantino patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo nurodytomis aplinkybėmis dėl vėdinimo sistemos įrengimo sanitarinėse patalpose, todėl atmetė nurodytus pareiškėjo argumentus.

Teismas nurodė, kad praustuvių, klozetų ir pisuarų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių būryje, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, pagal kurią numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, 1 pisuaras – 12 asmenų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismas vertino, vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinių patalpų būklę negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas nurodė, jog atsakovas pažymėjo, kad iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan. Be to, lokaliniame sektoriuje yra dar 3 sanitariniai higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami. Teismas akcentavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja šių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina taip pat iš netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės gyvenamosiose patalpose. Teismas vadovavosi Higienos normoje HN 76:2010 24 punktu, nustatančių, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie ventiliacijos nebuvimą ir oro drėgnumą, nepateikė. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-65 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342 patvirtina, kad Marijampolės PN laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (atitinka Higienos normos HN 76:2010 6 p.), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p.). Teismas sprendė, jog įrodymai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose.

Taip pat pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl graužikų, kitų parazitų buvimo. Teismas nustatė, kad atsakovas su UAB „Dezinfa“ yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią Marijampolės PN patalpose atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (taip pat ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara. Pareiškėjo teiginius apie tarakonų, graužikų buvimą paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PT-4, 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-19 kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu tarakonų nepastebėta, problema sprendžiama naudojant specialias tarakonų gaudykles. Teismas pareiškėjo teiginius dėl parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose vertino kaip deklaratyviu, todėl atmetė.

Teismas pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas nei minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir pažymėjo, kad reikalavimo baudos izoliatoriaus tipo kamerose įrengti šilto vandens sistemą teisės aktai nenumato, todėl atmetė pareiškėjo argumentą dėl šilto vandens nebuvimo šio tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. kovo 22 d. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. Pa-65 paneigia pareiškėjo argumentus, jog nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta karšto vandens sistema. Teismas spendė, kad pareiškėjo argumentai, jog maitinimo patalpose nėra įdiegta karšto vandens sistema yra nepagrįsti, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį atliko pataisos namuose patikrinimą, įvertinant objekto atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams ir pažeidimų nenustatė.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais. Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2013 m. kovo 13 d. Marijampolės PN yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. L-61. Iš byloje esančių duomenų teismas taip pat nustatė, jog Marijampolės PN 2014 m. sausio 28 d. tikrino Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnas. Patikrinimo metu Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių pažeidimų nenustatyta. Pataisos namų gyvenamųjų patalpų koridoriuose yra iškabinti evakavimo planai. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-40 patvirtintas Darbuotojų veiksmų, kilus gaisrui, planas Nr. 1.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nurodo, jog prastos kalinimo sąlygomis baudos izoliatoriaus kamerose. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. 2012 m. kovo 22 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. Pa-65, 2014 m. spalio 10 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-342, 2014 m. sausio 15 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-4, 2014 m. sausio 20 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-7, 2014 m. vasario 10 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-19, 2015 m. sausio 27 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-5, pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Todėl teismas pareiškėjo skundą dėl prastų gyvenimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose pripažino nepagrįstu.

Teismas likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus nusprendė laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau dėl jų nepasisakė.

Teismas vadovavosi EŽTT praktika dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir padarė išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas, tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas baudos izoliatoriuje kameroje Nr. 25 buvo mažas, todėl tam tikrą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Todėl teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias. Taip pat teismas sprendė, kad administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad nepateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad buvo nežymiai viršijama baudos izoliatoriaus perpildymo norma ir trukmė (126 dienų), kad į kamerų tipo patalpas ir baudos izoliatorius pareiškėjas buvo patalpintas už nuolatinius prasižengimus, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kurios dydis gali būti įvertintas 300 Eur.

III. Pareiškėjas T. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Konvencijoje nėra įtvirtinta jokių senaties terminų. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nacionaline teise. Pareiškėjas tvirtina, kad turi teisę į 4 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto, atskaičiavus baldų užimamą plotą, normą. Pareiškėjas teigia, kad pritaikius 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto, į kurį įtrauktas baldų užimamas plotas, normą jis patyrė didesnius nepatogumus, nei būtų patyręs, jei būtų pritaikyta 4 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto, į kurį neįtrauktas baldų užimamas plotas, norma. Tvirtina, kad jo skundo argumentai buvo atmesti nemotyvuotai. Pareiškėjas nesutinka su jam priteistos žalos dydžiu, nes EŽTT byloje Canali prieš Prancūziją skyrė 34 000 Lt (9 855 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius įkalinimą sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą skundą atmetant visiškai.

Atsakovas paaiškina, kad kitoje administracinėje byloje – Nr. I-2462-428/2015 – Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimu buvo iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, už pareiškėjo laikymą tuo pačiu kaip ir šioje administracinėje byloje laikotarpiu netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, jam priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas tvirtina, kad sutampa ginčo dalykas ir šalys, todėl bylos turėjo būti sujungtos. Atsakovas nurodo, kad negali būti du kartus baudžiamas už tą patį dalyką.

Pareiškėjas T. D. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad ši administracinė byla ir administracinė byla Nr. I-2462-428/2015 yra tapačios. Pareiškėjas paaiškina, kad administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 neturtinė žala buvo kildinama iš kitų pažeidimų, sukėlusių kitokio pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į LVAT 2014 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-675/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui T. D. iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės PN nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. vasario 11 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 140 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. vasario 11 d. atliekant bausmę Marijampolės PN. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista jo teisė į vienam asmeniui priklausančią gyvenamojo ploto dalį, trūko praustuvių ir tualetų, maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengta šilto vandens tiekimo sistema, skalbyklos ir džiovyklos nepritaikytos patenkinti poreikiams (išskalbti ir išdžiovinti) dideliam nuteistųjų skaičiui, baudos izoliatoriuje per mažas stalas pavalgyti, blogas apšvietimas, ventiliacija, drėgna, nesuteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslauga, pataisos namai neturi higienos, energetinio paso, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, patalpose nėra evakuacinio išėjimo, palankios sąlygos graužikams ir buities parazitams veistis.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. vasario 11 d., vertino tik pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN sąlygas nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 11 d., nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams atlyginti dėl kalinimo nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. vasario 10 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygos nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 11 d. iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad dalį laikotarpio buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje (baudos kameroje Nr. 25), kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, be to, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, priteisti žalos dydžiu.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015, kurioje priimtas sprendimas jau yra įsiteisėjęs, pareiškėjui už tą patį jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpiu nustatytą pažeidimą jau priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, vadovaujasi LVAT 2014 m. birželio 25 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A662-675/2014 ir teigia, kad administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 neturtinė žala buvo kildinama iš kitų pažeidimų, sukėlusių kitokio pobūdžio neigiamus išgyvenimus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo, paaiškina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (I t, b. l. 8–16) prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie jo nurodomą patirtą neturtinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo to momento, kai pasireiškė pareiškėjo nurodyti teisių pažeidimai, nes nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. vasario 11 d., o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 11 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 6). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jie patyrė, kai buvo kalinamas Marijampolės PN nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. vasario 10 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo laikymo Marijampolės PN nuo 2007 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. vasario 11 d. sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams ir to, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas neteisingai nustatė jam priklausančią gyvenamojo ploto normą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą, vienam asmeniui norma atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). Akcentuotina, kad Marijampolės PN kiekvienam kalinamam baudos izoliatoriaus kamerose privalo tekti ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto ir 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto ir šis reikalavimas yra nustatytas Taisyklėse, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2122-520/2016; 2015 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3359-143/2016). Nors pareiškėjas atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Akcentuotina, kad skunde nurodytas pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN sąlygas yra detaliai įvertinęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir kitų, išskyrus ploto baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 trūkumą, pažeidimų nenustatė, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyti jokie bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis pagrįsti motyvai, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kitos pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.

Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad šioje byloje pareiškėjui antrą kartą priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalėjimą tuo pačiu laikotarpiu Marijampolės PN 25 baudos izoliatoriaus kameroje pažeidžiant jo teisę į priklausančią gyvenamojo ploto normą, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. LVAT, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nustačius šias aplinkybes, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, byla turi būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą.

Iš ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto formuluotės matyti, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016).

Teisėjų kolegija, patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nustatė, kad atsakovas pagrįstai nurodo aplinkybę apie priimtą ir įsiteisėjusį Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo – šis teismo sprendimas įsiteisėjo po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. nutartimi jį iš dalies pakeitė (administracinė byla Nr. A-1061-624/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2015 m. vasario 11 d. skundo, kurį išnagrinėjus buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-1061-624/2016 turinį, sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pareiškėjo 2015 m. vasario 11 d. skundas yra iš dalies tapatus Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 jau išnagrinėtam jo skundui. Šiuo atveju pareiškėjo skunde, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino, yra nurodytos tos pačios ginčo šalys (pareiškėjas T. D. ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN) kaip ir Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015. Akcentuotina, kad skundo dalykas (pareiškėjo reikalavimas) taip pat yra tapatus, t. y. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Vertinant skundų pagrindų tapatumą pažymėtina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, neteisėtais veiksmais, t. y. pareiškėjo kalinimu baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 16 bei 25 pažeidžiant pareiškėjo teisę į vienam asmeniui tenkančio ploto normą bei higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 teismas sprendė dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2015 m. kovo 3 d. Išnagrinėjęs bylą, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendime pripažino, kad pareiškėjui 133 paras kalint Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 nebuvo užtikrinamos Taisyklių 111.2 punkte reglamentuotos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos (trūko 0,12 kv. m), taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose ir nusprendė pareiškėjui priteisti dėl nurodyto pažeidimo patirtą neturtinę žalą, kurią įvertino 200 Eur. Šis Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas pakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1061-624/2016 padidinant pareiškėjui priteistiną sumą iki 900 Eur.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjo pareikšto skundo pagrindas yra platesnis, pareiškėjas nurodė ilgesnį pažeidimo laikotarpį, taip pat pareiškėjas ne tik prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 16 bei 25, bet ir už kalinimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir kitose Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu – t. y. nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 11 d. – pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 buvo pažeistas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas ir nuspręsta pareiškėjui priteisti dėl nurodyto pažeidimo patirtą neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 300 Eur. Nors šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo kalinamas 126 paras, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas iš viso 133 paras (I t., b. l. 17–18). Tokios pačios trukmės pažeidimas iš esmės sutampančiu laikotarpiu buvo nustatytas ir administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad dalis šios bylos yra tapati administracinei bylai Nr. I-2462-428/2015, kurioje yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti (ABTĮ 101 str. 2 p.). Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1014/2014, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1430-520/2016).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS662-675/2014, nes bylų tapatumo vertinimas kiekvienu atveju atliekamas atskirai, todėl tai, kad nurodytoje byloje nebuvo nustatytas administracinių bylų tapatumas, nesudaro pagrindo tokio pat sprendimo priimti ir nagrinėjamu atveju, kai aptartos faktinės aplinkybės patvirtina bylų tapatumą. Atmestini ir pareiškėjo teiginiai, kad administracinėje byloje Nr. I-2462-428/2015 neturtinė žala buvo kildinama iš kitų pažeidimų, sukėlusių kitokio pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Kaip buvo nustatyta, abejose bylose buvo pripažinta pažeista pareiškėjo teisė į priklausančią gyvenamojo ploto normą jam kalint Marijampolės PN 25 baudos izoliatoriaus kameroje 133 paras tuo pačiu laikotarpiu.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nuo 2012 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 11 d. – pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 buvo pažeistas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas ir nusprendęs pareiškėjui priteisti dėl nurodyto pažeidimo patirtą neturtinę žalą, kurią įvertino 300 Eur, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, todėl ši apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo dalis panaikinama, nurodant, kad ši administracinės bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 101 str. 2 p.). Kita skundžiamo teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą atmesti, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo T. D. skundas patenkintas iš dalies ir nuspręsta priteisti patirtą neturtinę žalą, įvertintą 300 Eur, panaikinti ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo T. D. skundas, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė