2K-641/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-641/2012

Teisminio proceso 1-40-1-00272-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1.

1.1.8.2.

1.2.3.2.8.

1.2.26.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Simonui Minkevičiui,

nuteistajam E. G.,

nuteistojo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Rimvydui Kairiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E.G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus bei nukentėjusiųjų R. K., N. K. ir jų atstovo advokato Rimvydo Kairio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš E. G.: nukentėjusiajai R. K. 21 208,20 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai N. K. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam J. Z. 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam S. Š. 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

E. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda. Priteista iš E. P. nukentėjusiosioms R. K. ir N. K. po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam J. Z. 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendis pakeistas: E. G. veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir galutinė bausmė E. G. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. įskaitytinai.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo E. P., nukentėjusiųjų N. K., R. K. ir jų atstovo advokato Rimvydo Kairio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų bei jų atstovo skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovo, prašiusio jų kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo skundą atmesti, prokurorą, prašiusį abu kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, E. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė nukentėjusįjį E. K., t.y. 2010 m. liepos 28 d., apie 4 val. 15 min., naktinio baro „Suopis“ kieme, esančiame Šiauliuose, Turgaus aikštė 13, kilus asmeniniam tarpusavio konfliktui jo metu sudavė nukentėjusiajam E. K. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus nosies, pakaušio, smilkinio srityse, o nukentėjusiajam nuo smūgių nugriuvus ir atsitrenkus dešine pakaušio puse į grindinį, sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, smegenėlių ir smegenų kamieno bei galvos smegenų skilvelių; tai komplikavosi smegenų ir plaučių pabrinkimu ir dėl to E. K. įvykio vietoje mirė.

Be to, E. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeidė viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, t.y. 2010 m. liepos 28 d., apie 4 val. 20 min., viešoje vietoje – naktinio baro „Suopis“ kieme, esančiame Šiauliuose, Turgaus aikštė 13, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios dingsties kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam S. Š. į veido sritį, sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas kraujosruvas kaktos dešinėje – dešinės akies vokuose, smakro dešinėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

E. P. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeidė viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, t.y. 2010 d. liepos 28 d., apie 4 val. 15 min., viešoje vietoje – naktinio baro „Suopis“ kieme, esančiame Šiauliuose, Turgaus aikštė 13, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios dingsties kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam J. Z. į galvos sritį bei abu žastus, sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, kairėje kaktos pusėje, nubrozdinimą dešinėje kaktos pusėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir vieną kartą koja smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam E. K. į galvos sritį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose ir kraujosruvą dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punkto pagrindu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo E. G. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šio nusikaltimo motyvus, padarė prieštaringas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog nuteistasis E. G. be jokios dingsties dėl chuliganiškų paskatų nužudė E. K. Teismas konstatavo, kad tarp E. K. ir E. G. kilo konfliktas, kuris iš žodinio peraugo į smurtą. E. G. nukentėjusiajam E. K. mirtį sukėlusius smūgius sudavė šio konflikto metu dėl asmeninių priežasčių, kai pats nukentėjusysis po nuteistojo išsakytų žodžių, suprastų kaip grasinimas, užsimojo šiam smogti, o į tai reaguodamas E. G. panaudojo smurtą prieš E. K., taip jį netiesiogine tyčia nužudydamas.

Kasaciniu skundu nuteistojo E. G. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, kuria E. G. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti (bylą nutraukti); pakeisti Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria E. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, ir už šią nusikalstamą veiką paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatoriaus nuomone, teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padarytų baudžiamojo proceso normų pažeidimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nesilaikymo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatorius išdėsto argumentus, kuriais grindė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimą apeliacine tvarka, ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jų reikiamai neišnagrinėjo, o tai reiškia nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį buvo apskundęs nesutikdamas su tuo, kad net ir nustatęs priežastinį ryšį tarp E. G. veiksmų ir atsiradusių padarinių - E. K. mirties, eismas neteisingai kaltininko veiksmus įvertino kaip tyčinį nužudymą. Šiuo atveju sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi tai, kad E. K. mirtis buvo padarytos veikos atsitiktinė pasekmė, todėl kaltė nėra tyčinė, nėra būtinojo priežastinio ryšio. Šių su priežastinio ryšio pobūdžio nustatymu susijusių apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo. Kasatorius, pažymėdamas konstitucinės jurisprudencijos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos svarbą, teigia, kad teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (kaip šioje byloje tai padarė apeliacinės instancijos teismas), nes jie yra vienodos teismų praktikos ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-429/2007).

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad smūgio ranka sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui paprastai nesukelia gyvybės atėmimo pasekmių (gali sukelti skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus). Iš specialisto išvados Nr. M441/10(04) matyti, kad E. K. veide nustatyti sužalojimai ( padaryti galbūt ranka) vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo netiesioginę E. G. tyčią nužudyti E. K., nes byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų teigti, kad kaltininkas turėjo numatyti, jog nuo jo suduotų smūgių E. K. grius, atsitrenks galva į grindinį ir mirtinai susižalos, ir kad tokių pasekmių norėjo ar sąmoningai leido joms kilti (nenumatydamas atitinkamų padarinių, kaltininkas negali jų ir norėti). E. G., smūgiuodamas nukentėjusiajam ranka į veidą, suvokė, kad taip kelia E. K. sveikatai pavojų, ir numatė galintis tokiais veiksmais padaryti jam sveikatos sutrikdymą. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad šioje situacijoje jis neišvengiamai turėjo suvokti savo veiksmus kaip pavojingus žmogaus gyvybei ir tai numatyti. Teismai, net ir padarę išvadą, kad sveikatos sutrikdymas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, padarytas E. G. veiksmais, jo veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 132 ir 135 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, kaip gyvybės atėmimą esant neatsargiai kaltei (nusikalstamam nerūpestingumui). Šiems argumentams pagrįsti kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-394/2010, 2K-354/2007). Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo minėtų argumentų dėl kaltės turinio, nevertino ir nurodytų teismo precedentų, o apsiribojo tik abstrakčia išvada, kad „galva yra svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas kitam žmogui smūgį į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei“.

Kasatoriaus manymu, net ir nustačius, kad E. K. griuvo nuo E. G. suduoto smūgio ir, galva atsitrenkęs į grindinį, mirtinai susižalojo, teismų nuosprendžiuose nenurodyta jokių duomenų, leidžiančių nuteistojo veiksmus kvalifikuoti kaip tyčinį nužudymą. Teismų išvados dėl E. G. tyčios yra sąlyginės, grindžiamos ne įrodymais, o prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp E. G. padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių (mirties) yra priežastinis ryšys, grįsdamas šios aplinkybės įrodytumą nukentėjusiųjų J. Z. ir S. Š., liudytojų A. B., A. N., G. U., G. D. parodymais, nenurodė jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog nukentėjusysis E. K. griuvo ant nugaros ir atsitrenkė pakaušiu į grindinį būtent nuo E. G. suduoto smūgio. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje rašoma, jog yra nustatyta tik tai, kad nukentėjusiojo griuvimo priežastimi galėjo būti trauminiai poveikiai į veido sritį, o nukentėjusiojo griuvimą galėjo lemti kito asmens fizinis poveikis. Taigi teismas nebandė teigti apie įrodymais neginčijamai nustatytas aplinkybes. Dėl to aplinkybė dėl nukentėjusiojo griuvimo priežasties, kuri vertinama kaip galima, yra tik prielaida, lydima nepašalintų abejonių, kurios turėjo būti aiškinamos kaltininko naudai. Kasaciniame skunde nurodoma, jog ekspertai R. S. ir J. R. neatmetė galimybės, kad nukentėjusiojo griuvimą galėjo lemti sunkus jo girtumas (E. K. kraujyje rasta 2,82 promilės etilo alkoholio). Dėl abejotinos aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ji „labiau tikėtina" (o tai reikštų tikėtina ir kitokį atvejį – alternatyvą), kad nukentėjusiojo griuvimo aukštielninkam priežastis buvo trauminis poveikis į veido sritį. Taigi kaltinimui prieštaraujantys ir abejonių dėl E. G. kaltės keliantys duomenys nepaneigti kitais byloje esančiais įrodymais.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40), o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Tai sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, net ir pripažinęs E. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio l dalyje, neturėjo pagrindo skirti jam didesnę laisvės atėmimo bausmę negu sankcijoje už šią nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė. Tokios nuostatos laikytasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010, ir tai yra precedentas, kuris neturėtų būti ignoruojamas.

Kasatorius ginčija J. Z., kaip nukentėjusiojo, procesinį statusą bylos dalyje dėl E. K. nužudymo ir mano, kad jo civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą E. G., teismas dalinai patenkino visiškai nepagrįstai. Kasatoriaus nuomone, J. Z. yra tik liudytojas, nes jis - tik mirusiojo draugas, o ne giminaitis. Apeliacinės instancijos teismas šių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepaisė. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196/2009, tvirtina, kad asmenys, turintys teisę į neturtines žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, įstatyme neapibrėžti. Teismų praktika rodo, kad nukentėjusiaisiais šios kategorijos bylose paprastai pripažįstami asmenys, kuriuos su žuvusiuoju sieja giminystės ryšiai arba jie yra žuvusiojo išlaikytiniai, o ne draugystės, darbo, mokslo ir kiti santykiai. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių teismų praktika paremtų išimčių, t.y. atvejų, kai gyvybės atėmimo bylose nukentėjusiaisiais gali būti laikomi asmenys, kuriuos su žuvusiuoju sieja draugystės ryšiai. Šiuo atveju teismas nesilaikė Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime įtvirtintos nuostatos, kad analogiškose bylose turi būti laikomasi teismo sukurtų precedentų.

Kasatorius mano, kad R. K. ir N. K. 200 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti buvo nustatyta ir priteista nesilaikant visų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, o atsižvelgiant tik į nusikalstamos veikos pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas E. G. priteistos neturtinės žalos dydžio klausimą, nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis grindžia savo išvadą, kad nuteistojo - studijuojančio, nedirbančio ir auginančio mažametį vaiką - turtinė padėtis, nustatant iš jo priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertinta tinkamai. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 129 straipsnio 1 dalį, privalėjo atsižvelgti ir į jo kaltę bei atitinkamai sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Net ir konstatavus tiesioginę tyčią, kaltininką pripažįstant kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, priteistos neturtinės žalos dydis yra žymiai mažesnis (kasacinė nutartis Nr. 2K-571/2010).

Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skirdamas E. G. laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė BK 55 straipsnio reikalavimų ir tokio sprendimo nemotyvavo. Kasatorius nurodo, kad nuteistasis teigiamai apibūdinamas, nebaustas administracine tvarka ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, turi šeimą, studijuoja. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcija numato ne tik laisvės atėmimo bausmę, bet ir kitas bausmių rūšis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl BK 55 straipsnio nuostatos netaikytinos E. G., nors tokią pačią nusikalstamą veiką padariusiam E. P. jas pritaikė (paskyrė baudą). Tai leidžia daryti išvadą, kad parenkant griežčiausią bausmės rūšį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį E. G. buvo netinkamai taikytos ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Kasaciniu skundu nukentėjusios R. K., N. K. ir jų atstovas advokatas R. Kairys prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžius: E. G. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę didesnę negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį taip pat skirti laisvės atėmimo bausmę didesnę už bausmės vidurkį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinę bausmę nustatyti didesnę negu bausmės vidurkis, numatytas įstatymo už sunkiausią nusikaltimą. E. P., pripažintam kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę, didesnę už bausmės vidurkį, paskirtąją bausmę atliekant pataisos namuose.

Kasatorių nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas E. G. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, padarė prieštaringas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl nužudymo motyvų ir nepagrįstai konstatavo, kad E. G. mirtinas pasekmes sukėlusius smūgius nukentėjusiajam E. K. sudavė ne dėl chuliganiškų paskatų. Kasatoriai, remdamiesi teismų praktika, pažymi, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tuomet, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenes negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010). Chuliganiškoms paskatoms būdinga tai, kad padaryta veika yra akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2011). Tais atvejais, kai nužudoma iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl veikos perkvalifikavimo lėmė nuteistojo ir nukentėjusiojo asmeninių santykių analizė, atsiribojant nuo chuliganizmą apibūdinančių požymių. Nuosprendyje teigiama, jog E. K. elgesio („kvietimo vienas prieš vieną“) negalima vertinti kaip pagrindo E. G. naudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, sukėlusį tokias sunkias pasekmes, nes nukentėjusysis dėl aiškaus girtumo negalėjo kelti jokio realaus pavojaus E. G. gyvybei ar sveikatai; šias aplinkybes kaltininkas turėjo ir privalėjo įvertinti, juo labiau būdamas sportininkas, fiziškai tvirtas.

Kasatorių manymu, tiek E. P., tiek E. G. ieškojo net ir mažiausios dingsties agresijai išreikšti. Abu nuteistieji atėjo į kavinę agresyviai nusiteikę, užėmė nukentėjusiojo ir su juo kartu buvusių draugų stalą; E. P. be jokios dingsties sudavė J. Z., po to E. K. į galvą, E. G. be jokios dingsties sudavė smūgius nukentėjusiajam S Š. į veidą. Šie nuteistųjų veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Be to, nuteistojo E. G. suduotas smūgis E. K. buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais - jo mirtimi, todėl veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Kasatoriai pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami E. G. bausmę, nepaisė teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-685/2006). BK 129 straipsnio 2 dalyje išvardyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai lemia ir griežtesnę sankciją. Skiriant bausmę svarbu tinkamai įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nes priešingu atveju gali būti sukuriamos prielaidos neproporcingų ir neadekvačių padarytam nusikaltimui bausmių skyrimui ir nevienodos teismų praktikos formavimui, teikiant prioritetą kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms. Konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, jos padarymo aplinkybių pavojingumas įvertinamas palyginus su kitų tos rūšies nusikaltimų pavojingumu (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-201/2007). Teismai, vertindami nužudymo pavojingumo laipsnį, turi nustatyti jį lemiančias bei parodančias aplinkybes, atsižvelgdami į veikos padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo tikslus, motyvus ir pan. BK 54 straipsnio 2 dalyje kai kurios iš šių aplinkybių išskirtos į atskirus punktus, tačiau jos taip pat apibūdina veikos pavojingumo laipsnį ir turėtų būti vertinamos individualizuotai. Nukentėjusiojo, kaip asmens, vertė negali būti diferencijuojama pavojingumo požiūriu, nes kiekvieno žmogaus gyvybė pagal įstatymą vienodai ginama ir yra vertinga, tuo tarpu teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, įvertino ir nukentėjusiojo E. K. veiksmus. Kasatoriai nurodo, kad reikšminga ir tai, jog E. K. buvo sutrikdyta sveikata ir jis nužudytas abiejų nuteistųjų veiksmais dėl menkavertės dingsties ir žemų paskatų.

Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus bei nukentėjusiųjų R. K., N. K. ir jų atstovo advokato Rimvydo Kairio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl E. G. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde prašant E. G. išteisinti (pagal BPK 382 straipsnio 2 punktą kasacinės instancijos teismas bylą nutraukia) nurodoma apie netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 129 straipsnio 1 dalies taikymą, tačiau šio apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo, numatyto BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje, buvimas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 dalyje numatytu pagrindu, t.y. su BPK normų pažeidimais, kartu neigiant byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Kasaciniame skunde nurodoma apie apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kuris argumentuojamas teiginiais apie reikiamai neišnagrinėtus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kaltės, priežastinio ryšio tarp E. G. veikos ir kilusių padarinių (E. K. mirties) nustatymo. Be to, kasaciniame skunde akcentuojami teismų praktikos pavyzdžiai (nutartys kasacinėse bylose), kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo neleistinai ignoruoti, neatsakant į atitinkamus argumentus dėl teismo precedentų. Pasak kasatoriaus, sprendžiant E. G. inkriminuoto nusikaltimo – nužudymo įrodytumo klausimus, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai darė išvadas, kurios nėra grindžiamos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tėra prielaidos, dėl to buvo esmingai pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą kasatorius atkreipia dėmesį, kad šis teismas nepašalino abejonių dėl nukentėjusiojo griuvimo priežasties, aiškino jas ne kaltininko naudai ir padarė tikėtinas išvadas.

Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 367 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 dalyje nurodytu pagrindu – dėl esminių BPK pažeidimų – kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja (tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas). Dėl to kasacinio skundo teiginius dėl jame ginčijamų faktinių aplinkybių įrodytumo teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek tai susiję su BPK normų taikymu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų, sprendžiant E. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnį klausimus, nepadaryta.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių turinio, abiejų instancijų teismai, grįsdami padarytas išvadas įrodymais (o ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde) pripažino, kad E. K. mirė dėl E. G. veiksmų; nustatyta nuteistojo kaltė, priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą, iš naujo įvertino byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Tai, kad būtent nuo E. G. suduotų smūgių E. K. parkrito ant nugaros ir tai lėmė sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius bei mirtį sukėlusius sužalojimus, nustatyta įvykį mačiusių asmenų parodymais, specialistų ir ekspertizės akto išvadomis, kitais įrodymais.

Atkreiptinas dėmesys, kad, siekiant išsamiau ir patikimiau išsiaiškinti E. K. sužalojimų kilmę, pobūdį ir kt., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė, o teisiamajame posėdyje apklausti tyrimus atlikę ekspertai H. D., J. R. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos ir kitus bylos įrodymus, juos sugretino tarpusavyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo tiek teisinančias, tiek kaltinančias aplinkybes. Be kita ko, analizuodamas specialisto išvadų turinį, teismas pažymėjo apie jose konstatuotus E. K. veido srityje padarytus nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus, atsiradusius nuo suduotų smūgių, kurie galėjo būti jo griuvimo priežastis, taip pat pažymėjo apie ekspertų paaiškinimus dėl tokios labiau tikėtinos nukentėjusiojo griuvimo priežasties.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, paties teismo padarytos išvados konstatuojant faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant, dėl kieno kaltės, kokių veiksmų nukentėjusysis patyrė mirtinus sužalojimus, nėra tikėtinos, o priešingai – įrodinėjimo dalyką sudarantys faktai nustatyti pašalinus visas abejones. Taigi teismas, argumentuotai pasisakęs dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, paneigė nuteistojo (ir jo gynėjo) iškeltas versijas ir, remdamasis įrodymų visetu, nustatė, jog atitinka tikrovę tai, kad būtent E. G. veiksmai - stovinčiam E. K. suduoti ne mažiau kaip du smūgiai į veido sritį - lėmė atsiradusius padarinius: nuo jų šis griuvo aukštielninkas, atsitrenkė pakaušiu į grindinį, o dėl to patyrė pakaušio sumušimą su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, į galvos smegenų skilvelius, t.y. sužalojimą, kuris buvo dėsninga, bet ne atsitiktinė nukentėjusiojo mirties pasekmė.

Kitų sužalojimų, kurie būtų galėję sukelti nukentėjusiojo mirtį, nenustatyta. Taip pat teismas, remdamasis bylos duomenimis, pagrindė išvadas dėl E. G. netiesioginės tyčios nužudyti E. K., atskleidė šios tyčios turinį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažįstant įrodytomis E. G. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų nepadaryta. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde; priimtame nuosprendyje teismas nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas dėl E. G. išteisinimo netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu dėl tyčinio kito žmogaus nužudymo, yra pagrįsta.

Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė apeliaciniame skunde nurodytų kitose kasacinės bylose priimtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, nereiškia, jog nebuvo atsakyta į svarbius skundo argumentus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kiekvienoje byloje sprendžiant asmens kaltumo, nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo klausimus, teismas atitinkamas išvadas turi grįsti konkrečiais tos bylos duomenimis, o tai ir buvo padaryta. Antra vertus, kasatoriaus pateikti teismų praktikos pavyzdžiai niekaip nepaneigia šioje byloje BPK nurodyta tvarka nustatytų faktų, pagal kuriuos nuteistojo E. G. veika teisiškai įvertinta kaip tyčinis nužudymas.

Minėta, kad kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu. Taigi, tikrindamas, ar baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veiką taikytas tinkamai (ir teisingai), apie tai sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, esą E. G. nusikalstama veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota netinkamai.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad atitinkamai veikdamas gali ją atimti ir, nors ir nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis ). Tyčios turinį parodo visos padaryto nusikaltimo aplinkybės, t.y. veikos padarymo būdas, sužalojimų pobūdis, vieta, kaltininko veiksmai, elgesys įvykio metu ir po jo ir kt. Būtina sąlyga kilti atsakomybei už žmogaus gyvybės atėmimą yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties). Toks priežastinis ryšys yra, kai nustatoma, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė kaltininko padaryta veika, o ne kitos priežastys ar veiksniai. Tai reiškia ir tai, kad veikos padariniai yra ne atsitiktiniai, o dėsningi.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios šiuos tyčinį nužudymą apibūdinančius požymius, t. y. E. G. netiesioginę tyčią bei priežastinį ryšį tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių, todėl darytina išvada, kad jo veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, o prielaidų vertinti šią veiką kitaip – pagal BK 132 ar 135 straipsnius (neatsargus gyvybės atėmimas ar tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas), kaip tai nurodyta kasaciniame skunde, nėra.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto (chuliganiškos paskatos) taikymo

Kasaciniu skundu nukentėjusios ir jų atstovas, prašydami perkvalifikuoti E. G. veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuodamas nuteistojo veiką į BK 129 straipsnio 1 dalį, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pasak kasatorių, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veikoje nebuvo chuliganiškų paskatų.

Teisėjų kolegija dar kartą šioje nutartyje pabrėžia, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 367 straipsnio 1 dalis), todėl faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, o iš esmės būtent tokiais argumentais ir grindžiamas minėtas kasatorių prašymas. Tuo tarpu kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios apibūdina chuliganiškas paskatas, apeliacinės instancijos teismas paneigė. Išanalizavęs bylos duomenimis paremtus faktus teismas nurodė, kad tarp E. G. ir E. K. kilo asmeninio pobūdžio tarpusavio konfliktas, prasidėjęs nuo to, kad E. Kuprevičiui (ir jo draugams) kilo nepasitenkinimas dėl E. G. (ir jo draugų) nekorektiško elgesio, kai šie, atėję į „Suopio“ barą, atsisėdo prie pirmųjų staliuko.

Iš pradžių įvyko žodinis konfliktas, jo metu E. K. pasakė, kad jei ne merginos, E. G. ir jo draugams būtų blogai, po to, E. G. pasiūlius išsiaiškinti, E. K., atsakydamas į tai, užsimojo jam suduoti, savo ruožtu E. G. sureagavo, kumščiu smogdamas ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajam į veidą. Pažymėtina, kad minėtas nukentėjusiojo E. K. elgesys pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip provokuojantis ir pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog E. G. fizinį smurtą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį, panaudojo dėl chuliganiškų paskatų, todėl, nenustatęs šios nuteistojo veiką kvalifikuojančios aplinkybės, atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo E. G. veiką, nes chuliganiškos paskatos yra tais atvejais, kai kaltininkas padaro nusikalstamą veiką (nužudymą) dėl akivaizdaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nepaisymo, kai savo elgesiu demonstruoja aplinkinių niekinimą, siekia priešpastatyti save, išreikšti niekinamą požiūrį į kitus, arba visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudoja mažareikšmę dingstį. Vien tai, kad nužudydamas kitą žmogų kaltininkas tokia nusikalstama veika neadekvačiai reaguoja į nukentėjusiojo jam nepriimtiną ar netinkamą elgesį, nereiškia chuliganiškų paskatų buvimo.

Nagrinėjamu atveju apie tikrąsias nuteistojo E. G. paskatas apeliacinės instancijos teismas sprendė pagal nustatytus konkrečius faktus, kuriuos atitinkamai teisiškai įvertino.

Dėl E. G. paskirtų bausmių

Nukentėjusiųjų ir jų atstovo kasaciniame skunde teigiama, kad skiriant bausmę E. G. už E. K. nužudymą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į visas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Kasatoriai akcentuoja šios veikos pavojingumą, pažymi, kad nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, teigia, kad buvo sumenkinta nukentėjusiojo E. K. kaip asmens vertė.

Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 129 straipsnio 1 dalį E. G. negalėjo būti paskirta didesnė negu šio straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė. Be to, skiriant E. G. bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neteisingai taikytos BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 55 straipsnio nuostatos, dėl to neteisingai parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

Kasaciniai skundai nepagrįsti.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę, t.y. padarytos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, nusikalstamos veikos stadija, kaltininko asmenybė, atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. BK 55 straipsnyje nurodyta, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taigi, bet kuriuo atveju teismas, parinkdamas bausmės rūšį, taip pat ir dydį privalo vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgti į nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra individualus, todėl konkrečią bausmę konkrečiam asmeniui lemia tos aplinkybės, kurios apibūdina to asmens padarytą veiką, jį patį ir pan.

E. G., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Skiriant E. G. bausmę BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos, nes buvo atsižvelgta į visas aplinkybes, reikšmingas bausmės paskyrimui. Visos šios aplinkybės išsamiai aptartos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuojant bausmės paskyrimą, jos dydį. Tai, kad pripažinta, jog šios nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir nukentėjusiojo E. Kuprevičiaus provokuojantis elgesys, kuris įvertintas kaip E. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nereiškia, jog nukentėjusiojo kaip asmens vertinimas buvo sumenkintas. Nukentėjusiųjų ir jų atstovo kasacinio skundo argumentai, kurie siejami su nuteistojo atsakomybe pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, atmestini, nes bausmė paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde apskritai nenurodyta jokių teisinių argumentų, dėl kurių E. G. turėjo būti paskirta mažesnė (minimali) bausmė, numatyta baudžiamajame įstatyme už jo padarytą labai sunkų tyčinį nusikaltimą (nužudymą).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį E. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės teisingumo klausimą , konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis iš karto po to, kai sudavė mirtinus smūgius E. K., panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. Š., kuris stovėjo nuošalyje ir jokiais savo veiksmais ar žodžiais nedarė įtakos tokiam jo elgesiui. Tai teismas įvertino kaip aplinkybes, rodančias didesnį kaltininko veikos pavojingumo laipsnį. Atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus teismas paaiškino, kodėl byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia skirti E. G. laisvės atėmimo bausmę (o ne kitą jos rūšį), taip pat motyvuotai pasisakė dėl nukentėjusiųjų ir jų atstovo argumentų, susijusių su bausmės griežtinimu.

Taigi, skiriant E. G. bausmes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės paskyrimo klausimus, nebuvo pažeistos, paskirtosios bausmės nėra aiškiai per švelnios ar per griežtos. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti šias bausmes.

Dėl neturtinės žalos, priteistos nukentėjusiosioms N. K. ir R. K., dydžio

Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad neturtinės žalos dydis, priteisiant nukentėjusiosioms N. K. ir R. K. po 100 000 Lt, yra aiškiai per didelis, neatitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų.

Teismas, kiekvienu atveju nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, t.y. atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala - į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tokių svarbiausių vertybių, kaip tyčiniais nusikaltimais atimta kito žmogaus gyvybė, esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – negrįžtamos pasekmės. Jas vertinant atsižvelgiama į nukentėjusio asmens patirtų moralinių, dvasinių praradimų svarbą, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei ir kt. Aplinkybės, kurias akcentuoja ir sureikšmina kasatorius, t.y. kaltininko turtinė padėtis ar panašiai, nėra žalos dydį lemiančios aplinkybės; nustatant neturtinės žalos dydį visų pirma turi būti siekiama kaip įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio pagrįstumo, padarė išvadą, kad nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiosioms yra adekvatus nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusioms N. K. ir R. K. – nužudytojo motinai ir žmonai, atsižvelgta į negrįžtamas ir tragiškas nusikaltimo pasekmes, jų įtaką artimą asmenį (sūnų ir vyrą) praradusių nukentėjusiųjų gyvenimui; jos patyrė skaudžius dvasinius išgyvenimus, ilgalaikį emocinį stresą, dėl to gydėsi. Taip pat atsižvelgta į nuteistojo kaltės formą, paties nukentėjusiojo elgesį ir kita. Taigi reikšmingos žalos dydžio nustatymui aplinkybės, siekiant teisingos priešingų interesų pusiausvyros, teismų buvo įvertintos, į jas atsižvelgta. Teigti, kad teismai nepaisė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, nėra pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai – nepagrįsti, o sumažinti priteistą neturtinę žalą nėra teisinio pagrindo.

Dėl J. Z., kaip nukentėjusiojo, procesinio statuso ir teisės į žalos atlyginimą

Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas J. Z., kaip nukentėjusiojo, procesinis statusas, nurodant, kad šis asmuo, būdamas tik nužudytojo E. K. draugas, negali būti pripažįstamas nukentėjusiuoju ir neturi teisės į žalos atlyginimą.

Pagal BPK 28 straipsnį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi esminė aplinkybė yra ta, ar asmuo dėl kaltininko padaryto nusikaltimo patyrė žalą, todėl teisė į gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą gali būti pripažįstama ne tik asmenims, kuriuos su žuvusiuoju sieja giminystės ryšiai arba jie yra žuvusiojo išlaikytiniai, bet ir kitiems asmenims. Šiuo atveju atsižvelgtina į tokių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, emocinį ryšį, kitas aplinkybes, iš kurių taip pat sprendžiama apie tai, ar nukentėjusiojo mirtis sukėlė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, nagrinėjamu atveju – neturtinę žalą. Kartu pažymėtina, kad kiekvienoje byloje šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos bei teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių matyti, kad įvykio metu J. Z. nukentėjo ne tik pats, bet ir patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, kai jo akivaizdoje buvo sumuštas ir mirė geras draugas E. K., su kuriuo jis bendravo nuo mokyklos laikų. Dėl to pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį jis pagrįstai ikiteisminio tyrimo metu pripažintas nukentėjusiuoju kaip asmuo, patyręs neturtinę žalą dėl E. K. nužudymo. Nukentėjusiuoju pripažinto J. Z. civilinis ieškinys pareikštas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis) ir buvo nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Darytina išvada, kad J. Z. kaip nukentėjusiojo procesinis statusas bei neturtinės žalos (1000 Lt) jam priteisimas iš pripažinto kaltu dėl to asmens – E. G., nužudžiusio E. K., atitinka šiuos klausimus reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, todėl kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl E. P. paskirtos bausmės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Nukentėjusiųjų ir jų atstovo advokato R. Kairio kasaciniame skunde teigiama, kad E. P., nuteistam pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, turėtų būti paskirta šio straipsnio sankcijoje numatyta kita bausmės rūšis - laisvės atėmimas, o jos dydis nustatytinas didesnis negu šios bausmės rūšies vidurkis. Kasaciniame skunde nenurodyti jokie teisiniai argumentai, susiję su BK bendrosios dalies normų netinkamu taikymu. Be to, kasatoriai nurodo, kad E. P. dalyvavo E. K. nužudyme, tuo tarpu tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Kasacinės instancijos teismas nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo klausimą nagrinėja, kai tai susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo, t. y. BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmių paskyrimą, taikymu (BPK 369 straipsnio 2 dalis), ir tik tokiu pagrindu gali bausmes sugriežtinti arba sušvelninti (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiųjų ir jų atstovo prašymo dėl E. P. paskirtos bausmės sugriežtinimo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus, kasaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus bei nukentėjusiųjų R. K., N. K. ir jų atstovo advokato Rimvydo Kairio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė