2021-02-24 Nr. AB-3987-3-61-3-03483-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1878-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03483-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. S-115 (7-89/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 68-66 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2019 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-78 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Panevėžio AVMI 2019 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. (42.59) FR0680-11 (toliau – ir Patikrinimo aktas) nurodyta, jog jis pateiktoje patikslintoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2012 m. deklaravo 394 316 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo arba 62 300 Lt mažiau (456 616 – 394 316 Lt). Nuo 62 300 Lt papildomai apskaičiuota 9 345 Lt (2 706,50 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM).

2.2. Pareiškėjo individuali įmonė 2012 m. sausio 2 d. išmokėjo pareiškėjui 62 300 Lt (2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1106). Kasos išlaidų orderyje nurodytas pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos. Pareiškėjas 1997–1998 m., kaip individualios įmonės savininkas, įnešė į įmonės kasą 305 000 Lt. Kasos pajamų orderiuose nurodyta – apyvartinių lėšų didinimui. Pareiškėjas deklaravo 305 000 Lt sumos įnešimą į savo individualios įmonės kasą Vilniaus miesto valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Pareiškėjas 2012 m. sausio 2 d. susigrąžino 62 300 Lt iš R. G. individualios įmonės, kuriuos į šią įmonę buvo įnešęs 1997–1998 m. Šios susigrąžintos sumos nėra jokio pagrindo apmokestinti GPM. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mes ir mūras“ (reorganizuota iš R. G. individualios įmonės) 2019 m. gegužės 2 d. informavo VMI atstovę, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. paskola pareiškėjui buvo grąžinta.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Panevėžio AVMI, vykdydama VMI 2018 m. spalio 17 d. sprendimą ir 2018 m. lapkričio 28 d. pavedimą tikrinti Nr. (42.60) FR0773-2127, atliko pareiškėjo 2012–2016 m. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį pakartotinį patikrinimą ir 2019 m. sausio 17 d. surašė Patikrinimo aktą. Pakartotinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavo 2 706,50 Eur GPM, nustačius, kad pareiškėjas nedeklaravo visų gautų neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvių pajamų iš pelno po apmokestinimo. VMI sprendimu papildomai apskaičiavo 1 413,18 Eur GPM delspinigių bei skyrė vidutinę 30 procentų 812 Eur baudą. VMI sprendimu patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

3.2. Ginčas tarp šalių vyksta dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų nustačius, kad pareiškėjas nedeklaravo visų gautų neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 23 d. patikslino metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 m., kurioje deklaravo 106 206,97 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų (9 119 Lt išskaičiuotas GPM); 394 316 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. Pareiškėjui apskaičiuota į biudžetą mokėti – 59 147 Lt GPM. Pareiškėjo individualios įmonės (nuo 2012 m. gegužės 15 d. UAB „Mes ir mūras“ (toliau – ir Bendrovė, įmonė)) operatyvaus patikrinimo metu pagal Bendrovės pateiktus pirminius dokumentus nustatyta, kad pareiškėjui Bendrovė 2012 m. išmokėjo 456 616 Lt, o ne 394 346 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. 2012 m. sausio 2 d. iš kasos grynaisiais pinigais buvo išmokėta 62 300 Lt, o 2012 m. sausio 10 d. bankiniais pavedimais išmokėta 394 316 Lt (149 990 Lt ir 86 000 CHF, t. y. 244 326 Lt). 2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 1106 nurodytas pinigų išmokėjimo pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos, 2012 m. sausio 10 d. mokėjimo nurodymuose Nr. 4 ir 5 nurodyta mokėjimo paskirtis – individualios įmonės savininko lėšos. Bendrovė 2012 m. gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms deklaracijoje (forma FR0471) deklaravo (po patikslinimo) pareiškėjui išmokėjusi neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvių pajamų iš pelno po apmokestinimo – 456 616 Lt. Deklaracija (forma FR0471) buvo patikslinta 2013 m. birželio 11 d. ir yra aktuali iki šiol. Pareiškėjas 2013 m. liepos 12 d. paaiškinime nurodė, jog 305 000 Lt suteiktos piniginės lėšos Bendrovei nėra grąžintos. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (FR0001S) už 2012 m. Pareiškėjas deklaravo savo įmonei suteikęs 305 000 Lt paskolintų lėšų. Pareiškėjas, minėtoje deklaracijoje nurodydamas Bendrovei suteiktą 305 000 Lt paskolą, patvirtino, kad suma iki 2012 m. gruodžio 31 d. jam grąžinta nebuvo.

3.3. Pareiškėjo atstovo išsakyta pozicija, jog pareiškėjo 2012 m. neva susigrąžinta visa 305 000 Lt paskolos suma iš Bendrovės, nėra pagrįsta jokiais rašytiniais bylos įrodymais. Taip pat pareiškėjo atstovas pateikė Bendrovės 2019 m. liepos 15 d. pažymą, kurioje nurodyta, jog Bendrovė 2019 m. gegužės 22 d. informavo mokesčių administratoriaus atstovę apie atliktą turimų dokumentų ir registrų analizę, teigdama, kad visa paskola pareiškėjui iki 2012 m. gruodžio 31 d. grąžinta, todėl 2013 m. balanse ji neatsispindi. Bendrovė taip pat pažymėjo, kad pirminių apskaitos dokumentų rasti nepavyko, tačiau pasikonsultavus su tuo metu dirbusia buhaltere bei patikrinus kompiuteryje rastus nepatvirtintus registrus, prieita prie išvados, jog paskola iki 2013 m. grąžinta. Atsakovas darė išvadą, kad nei pareiškėjas, nei Bendrovė nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių 305 000 Lt paskolos pareiškėjui grąžinimą. Bendrovės pateiktos deklaracijos taip pat nepatvirtina ginčo paskolos grąžinimo pareiškėjui fakto.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjas nesutinka su Panevėžio AVMI, VMI ir Komisijos sprendimais, teigdamas, kad 2012 m. sausio 2 d. R. G. individualios įmonės (nuo 2012 m. gegužės 15 d. UAB „Mes ir mūras“) pareiškėjui išmokėta 62 300 Lt suma yra pareiškėjo 1997–1998 m. į įmonę įneštų piniginių lėšų grąžinimas. 1997–1998 m. pareiškėjas, kaip įmonės savininkas, įnešė į įmonės kasą 305 000 Lt. Kasos pajamų orderiuose nurodytas pagrindas – apyvartinių lėšų didinimui. Šios sumos įnešimas į įmonės kasą buvo deklaruotas Vilniaus miesto valstybinėje mokesčių inspekcijoje. 2012 m. sausio 2 d. pareiškėjui buvo grąžinta dalis į įmonę įneštų piniginių lėšų, todėl ši suma negali būti apmokestinama GPM.

6. Teismas, įvertinęs mokestinio patikrinimo metu nustatytus duomenis, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir GTDĮ) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 5 straipsnio 1, 3 dalių, VMI viršininko 2004 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių 76 punkto, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatas, pritarė Komisijos teiginiui, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikta metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija (forma FR0001), kaip ir įmonės pateikta gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaracija (forma FR0471) už 2012 m. mokestinį laikotarpį ir jose užfiksuoti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl jų kvestionuoti negalima. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog 2019 m. gegužės 2 d. įmonė informavo VMI atstovę, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. paskola pareiškėjui buvo grąžinta, nepagrįstas, kadangi būtent pagal įmonės pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus nustatyta, jog 2012 m. įmonė savininkui neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo išmokėjo 456 616 Lt grynais pinigais ir bankiniais pavedimais. Todėl pareiškėjo teiginys apie jo 2012 m. susigrąžintą 305 000 Lt sumą iš įmonės nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Nei pareiškėjas, nei įmonė nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių 305 000 Lt sumos grąžinimą. Tuo metu mokesčių administratoriaus išvados apie pareiškėjui pagal 2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1106 išmokėtas 62 300 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas iš pelno po apmokestinimo yra pagrįstos mokestinio ginčo byloje pateiktais rašytiniais dokumentais: pirminiais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, įmonės ir pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis bei pareiškėjo pirminiu 2013 m. liepos 12 d. paaiškinimu.

7. Teismas pažymėjo, jog apsiribojimas vien teiginiais bei atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Konstatuoti fakto buvimą ar nebuvimą galima tik vadovaujantis byloje pateiktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teismas, įvertinęs MAĮ 67 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nurodė, kad įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių ginčo mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pareiškėjui pagrįstumą bei teisingumą, tuo metu pareiškėjas teiginio, jog paskola jam iki 2013 m. grąžinta, nepagrindė jokiais juridinę galią turinčiais įrodymais, o iš esmės apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remdamasis šiame sprendime išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad tiek Panevėžio AVMI, tiek VMI, tiek ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir juos naikinti nėra pagrindo.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

8.1. R. G. individuali įmonė 2012 m. sausio 2 d. išmokėjo pareiškėjui 62 300 Lt (2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1106). Kasos išlaidų orderyje nurodytas pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos. Pareiškėjas 1997–1998 m., kaip R. G. individualios įmonės savininkas, įnešė į įmonės kasą 305 000 Lt. Kasos pajamų orderiuose pagrindas nurodytas – apyvartinių lėšų didinimui. Pareiškėjas deklaravo 305 000 Lt įnešimą į R. G. individualios įmonės kasą Vilniaus miesto valstybinėje mokesčių inspekcijoje (1998 m. balandžio 10 d. pažyma Nr. 036213, 1999 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. 054211). Pareiškėjas 2012 m. sausio 2 d. susigrąžino 62 300 Lt iš R. G. individualios įmonės, kuriuos į šią įmonę buvo įnešęs 1997– 1998 m. Šios susigrąžintos sumos nėra jokio pagrindo apmokestinti GPM. UAB „Mes ir mūras“ (reorganizuota iš R. G. individualios įmonės) 2019 m. gegužės 22 d. informavo VMI atstovę, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. paskola pareiškėjui buvo grąžinta.

8.2. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iki 2012 m. gruodžio 31 d. susigrąžino 1997–1998 m. įneštas į R. G. individualios įmonę 305 000 Lt lėšas (2019 m. liepos 15 d. UAB „Mes ir mūras“ pažyma), tai pagrįstai galima teigti, kad 2012 m. sausio 2 d. R. G. individualios įmonės išmokėtos pareiškėjui 62 300 Lt (2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1106, pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos) yra susigrąžintos individualios įmonės savininko lėšos, kurios buvo įneštos 1997–1998 m. Mokestinio ginčo metu pateikti įrodymai, kad 1997–1998 m. pareiškėjas, kaip R. G. individualios įmonės savininkas, įnešė į R. G. individualios įmonės kasą 305 000 Lt. Kasos pajamų orderiuose pagrindas nurodytas – apyvartinių lėšų didinimui. Šių faktų mokesčių administratorius nenuginčijo. Taip pat mokesčių administratorius nenuginčijo fakto, kad R. G. individuali įmonė iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui sugrąžino 305 000 Lt individualios įmonės savininko lėšų, kurios buvo įneštos 1997–1998 m. 2012 m. sausio 2 d. R. G. individualios įmonės išmokėtos pareiškėjui 62 300 Lt (2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1106, pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos) piniginės lėšos nėra pajamos, o tik susigrąžintos lėšos, kurios buvo įneštos 1997–1998 m.

9. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas teigia, kad mokesčių administratoriaus išvados apie pareiškėjui pagal 2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1106 išmokėtas 62 300 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas iš pelno po apmokestinimo yra pagrįstos mokestinio ginčo byloje pateiktais rašytiniais dokumentais: pirminiais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, įmonės ir pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis bei pareiškėjo pirminiu 2013 m. liepos 12 d. paaiškinimu. Tuo metu pareiškėjo argumentai apie įmonės 2012 m. neva grąžintą 305 000 Lt paskolą (kurios dalis buvo išmokėta pagal minėtą 2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1106) laikytini pareiškėjo gynybine pozicija, siekiant išvengti neigiamų mokestinių pasekmių. Atsakovas pažymėjo, kad apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM bei su juo susijusių sumų, mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjas nedeklaravo visų gautų neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad 2012 m. sausio 2 d. R. G. individualios įmonės išmokėta pareiškėjui 62 300 Lt suma (2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1106, pinigų išmokėjimo pagrindas – individualios įmonės savininko lėšos) yra susigrąžintos individualios įmonės savininko lėšos, kurios buvo įneštos 1997–1998 m., todėl šios susigrąžintos sumos nėra jokio pagrindo apmokestinti GPM. Pareiškėjas pažymi, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. susigrąžino 1997–1998 m. įneštas į įmonę 305 000 Lt lėšas (UAB „Mes ir mūras“ 2019 m. liepos 15 d. pažyma).

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

14. Byloje pagal Bendrovės pateiktus pirminius dokumentus nustatyta, kad įmonės savininkui (pareiškėjui) Bendrovė 2012 m. išmokėjo 456 616 Lt, o ne 394 316 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamų iš pelno po apmokestinimo. Pareiškėjui 2012 m. sausio 2 d. iš kasos grynais pinigais išmokėta 62 300 Lt (kasos išlaidų orderis Nr. 1106), 2012 m. sausio 10 d. bankiniais pavedimais išmokėta 394 316 Lt. Tiek 2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 1106, tiek 2012 m. sausio 10 d. mokėjimo nurodymuose nurodytas pinigų išmokėjimo pagrindas (mokėjimo paskirtis) – individualios įmonės savininko lėšos. Bendrovė 2013 m. birželio 11 d. pateiktoje patikslintoje gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaracijoje (forma FR0471) už 2012 m. mokestinį laikotarpį deklaravo pareiškėjui išmokėjusi 456 616 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvių pajamų iš pelno po apmokestinimo. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. pateiktoje metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje (forma FR0001) už 2012 m. mokestinį laikotarpį deklaravo suteikęs įmonei 305 000 Lt paskolą, t. y. patvirtino, jog ši suma iki 2012 m. gruodžio 31 d. negrąžinta. Taip pat pareiškėjas 2013 m. liepos 12 d. paaiškinime nurodė, jog 305 000 Lt investuotos piniginės lėšos į įmonę nėra grąžintos.

15. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus taikytos teisės, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia klausimus dėl mokesčių administratoriaus atlikto įrodymų vertinimo. Primintina, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus GPM bei su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Tuo metu pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir išvadas. Mokesčių administratorius, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, pagrįstai pareiškėjo 2012 m. sausio 2 d. gautą 62 300 Lt sumą iš R. G. individualios įmonės pripažino neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio (pareiškėjo) pajamomis, gautomis iš šio vieneto apmokestinto pelno. Pareiškėjo argumentai, kad jis iki 2012 m. gruodžio 31 d. susigrąžino 1997–1998 m. įneštas į įmonę 305 000 Lt lėšas, nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Pareiškėjo pateiktoje UAB „Mes ir mūras“ 2019 m. liepos 15 d. pažymoje nurodyta, jog visa paskola pareiškėjui iki 2012 m. gruodžio 31 d. grąžinta, todėl 2013 m. balanse ji jau neatsispindi. Pažymoje taip pat akcentuota, kad pirminių apskaitos dokumentų rasti nepavyko. Taigi pareiškėjas nepateikė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių 305 000 Lt lėšų pareiškėjui grąžinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams (žr. Nutarties 6–7 p.), kad mokesčių administratoriaus išvados apie pareiškėjui pagal 2012 m. sausio 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1106 išmokėtas 62 300 Lt neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas iš pelno po apmokestinimo yra pagrįstos mokestinio ginčo byloje pateiktais rašytiniais dokumentais: pirminiais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, įmonės ir pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis bei pareiškėjo pirminiu 2013 m. liepos 12 d. paaiškinimu. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė