289aecdb-eaec-48cd-89e1-8c4886f875e8 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-190-516/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00049-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. balandžio 10 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų P. T., V.

M., V. M., R. Å ., V. L. (V. L.), G. Č. teisių perėmėjo E. Č., R. S., H. K., L. G., R. L., V. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-303-262/2017 pagal ieÅ¡kovų Z. G., A. S., P. T., V. M., V. M., D. Č., R. Å ., G. E., V. R., B. T., V. L. (V. L.), R. N., D. P., A. A. S., T. Å ., J. Å ., G. Č., R. S., G. R., H. K., A. B. (A. B.), L. G., R. L., V. M. ir J. S. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmėIeÅ¡kovai kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami:

1) pripažinti negaliojančia Z. G. 2011-10-10 su atsakove AB banku Snoru sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111010L990007 ir taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti Z. G. sumokėtas pagal Å¡iÄ sutartį sumas (28 996,98 Lt) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

2) pripažinti negaliojančia A. S. 2011-07-13 su atsakove sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110713L990010 ir taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti A. S. sumokėtas sumas (4 998,84 Lt) lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

3) pripažinti negaliojančia P. T. su atsakove 2011-06-29 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110629L990006 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (29 999,49 Lt) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

4) pripažinti negaliojančia V. M. su atsakove 2011-10-28 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111028M990003 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo V. M. sumokėtas pagal Å¡iÄ sutartį sumas (46 999,67 Lt) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

5) pripažinti negaliojančia V. M. su atsakove 2011-04-11 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110411V990014 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės V. M. sumokėtas sumas (5 198,77 Lt) ieÅ¡kovės lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

6) pripažinti negaliojančia D. Č. 2011-06-08 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110608P990003 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas pagal Å¡iÄ sutartį sumas (9 996,33 Lt) lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

7) pripažinti negaliojančiomis R. Å . 2011-07-21 ir 2011-10-25 su atsakove sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis Nr. FO20110721Z990006 ir FO20111025Z990005 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (24 997,08 Lt ir 21 999,85 Lt) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

8) pripažinti negaliojančia G. E. su atsakove 2011-07-25 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110725V990031 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti G. E. sumokėtas pagal Å¡iÄ sutartį sumas (99 998,3 Lt) ieÅ¡kovės lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

9) pripažinti negaliojančia V. R. su atsakove 2011-07-04 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110704K990001 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (2 998,95 Eur) lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

10) pripažinti negaliojančia B. T. su atsakove 2011-04-06 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110406L990007 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas sumas (9 995,78 Lt) lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

11) pripažinti negaliojančia V. L. su atsakove 2011-05-30 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110530V990003 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (89 956,53 Lt) lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

12) pripažinti negaliojančia R. N. su atsakove 2011-05-25 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110525K990002 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas pagal Å¡iÄ sutartį sumas (49 99,92 Lt) lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

13) pripažinti negaliojančia D. P. su atsakove 2011-05-31 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110531K990005 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (9 995,17 Lt) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

14) pripažinti negaliojančiomis A. A. S. 2011-10-11 su atsakove sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis Nr. FO20111011V990009 ir FO20111011V990008 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas pagal Å¡ias sutartis sumas (23 997,5 Lt ir 7 499,22 Eur) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

15) pripažinti negaliojančia T. Å . su atsakove 2011-04-22 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110422V990012 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas sumas (9 999,74 Lt) ieÅ¡kovės lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

16) pripažinti negaliojančia J. Å . su atsakove 2011-03-24 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110324K990001 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas sumas (4 996,18 Lt) lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

17) pripažinti negaliojančia G. Č. su atsakove 2011-10-28 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FG20111028V990001 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas sumas (9 999,93 Eur) lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

18) pripažinti negaliojančiomis R. S. 2011-04-23 su atsakove sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis Nr. FO20110423V990004, FO20110423V990003 ir FO20110423V990002, 2011-07-30 sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis FO20110730V990017, FO20110730V990016, FO20110730V990018, FO20110730V990019 ir FO20110730V990020 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas pagal Å¡ias sutartis sumas (4 999,87 Lt, 4 999,87 Lt, 4 999,87 Lt, 4 999,92 Eur, 4 999,92 Eur, 4 999,92 Eur, 4 999,92 Eur ir 4 999,92 Eur) ieÅ¡kovės lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

19) pripažinti negaliojančia G. R. su atsakove 2011-07-15 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110715P990013 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo G. R. sumokėtas pagal Å¡iÄ sutartį sumas (4 998,84 Eur) lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

20) pripažinti negaliojančiomis H. K. 2011-07-18 ir 2011-10-14 su atsakove sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis Nr. FO20110718V990024 ir FO20111014V990015 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (2 599,7 Eur ir 6 499,32 Lt) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

21) pripažinti negaliojančia A. B. su atsakove 2011-03-08 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110308V990017 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (49 989,45 Lt) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

22) pripažinti negaliojančia L. G. su atsakove 2011-10-18 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111018U990003 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas sumas (11 199,37 Eur) lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

23) pripažinti negaliojančia R. L. su atsakove 2011-05-26 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110526K990004 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas sumas (11 499,8 Lt) ieÅ¡kovės lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

24) pripažinti negaliojančiomis V. M. 2011-05-24 ir 2011-09-26 su atsakove sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis Nr. FO20110524U990003 ir FO20110926U990004 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovės sumokėtas pagal Å¡ias sutartis sumas (10 699,82 Lt ir 5 399,96 Eur) ieÅ¡kovės lėšomis jos asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas;

25) pripažinti negaliojančia J. S. su atsakove 2011-10-28 sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111028S990007 bei taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovo sumokėtas sumas (9 999,93 Eur) ieÅ¡kovo lėšomis jo asmeninėje sÄ skaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas; bei priteisti iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovai nurodė, kad jie turėjo indėlių AB banke Snore (toliau – ir bankas). Indėlių terminui einant į pabaigÄ , ieÅ¡kovai su banku sudarė ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis.

Ieškovų teigimu, jie nebuvo informuoti apie tai, kad priešingai nei indėlių, obligacijų pasirašymo sutartys nėra apdraustos. Ieškovus banko darbuotojai suklaidino. Kadangi sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo ir apgaulės, jie turi būti pripažinti negaliojančiais ir taikoma restitucija, t. y. ieškovų bankui pervesti pinigai turi būti laikomi indėliu ir kompensuoti nustatyta tvarka. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad obligacijų pasirašymo sutartyse yra nurodyta, jog ieškovai buvo supažindinti su rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.

Visi ieÅ¡kovų paraÅ¡ai buvo padėti laisva valia. Teismo vertinimu, jeigu ieÅ¡kovai ko nors nesuprato, jie galėjo pasiteirauti atsakovės darbuotojų arba apskritai atsisakyti sudaryti ginčijamus sandorius.Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovai, sudarydami su atsakove Aptarnavimo sutartis, kartu pasiraÅ¡ytinai patvirtino, jog gavo ir susipažino, be kita ko, su Finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymu (toliau – ir ApraÅ¡ymas) bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamÄ indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos bankui atsižvelgiant į jo vykdomÄ veiklÄ Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, apraÅ¡ymu.

Be to, prieÅ¡ pasiraÅ¡ydami Obligacijų sutartis ieÅ¡kovai patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka.Teismo vertinimu, atsakovės atstovai tinkamai supažindino ieÅ¡kovus su galimomis rizikomis, todėl negalima laikyti, kad ieÅ¡kovai nežinojo, kokias sutartis jie pasiraÅ¡o, t. y. jog obligacijų sutartis savo esme skiriasi nuo indėlių sutarties. IeÅ¡kovų sumokėtas lėšas bankas nusirašė, kaip apmokėjimÄ už obligacijas, o ieÅ¡kovai neįrodinėjo, kad jos buvo panaudotos kokiems nors kitiems tikslams.

Taigi, ieÅ¡kovų bankui sumokėti pinigai, teismo įsitikinimu, laikytini ne indėliu, o investicija, todėl atsižvelgęs į Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog draudimo iÅ¡moka ieÅ¡kovams nepriklauso.Teismas pažymėjo ir tai, kad visi ieÅ¡kovai yra pateikę savo finansinius reikalavimus AB banko Snoro bankroto byloje. Taigi, teismo vertinimu, jie pripažino, kad jų reikalavimas kildinamas iÅ¡ ginčijamų sandorių, todėl laikytina, jog ginčijami sandoriai buvo patvirtinti sÄ moningai ir dėl to ieÅ¡kovai nebeturi teisės jų ginčyti teisme.Teismas nesutiko su ieÅ¡kovų argumentu, kad bankas, nuslėpdamas itin reikÅ¡mingÄ informacijÄ , juos apgavo dėl savo finansinės padėties ir veiklos perspektyvų.

Teismas paaiÅ¡kino, kad Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu atsakovei nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, bet duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualÅ«s jos veiklos rizikÄ ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl veiklos rizikos, kaip numatyta Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BÄ®) 67 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Taigi, teismo vertinimu, nutarimo priėmimo metu valstybės priežiÅ«ros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad atsakovės veikla yra nestabili ir nepatikima, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog informacijos apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nurodytus pažeidimus ir duotus privalomus nurodymus neįtraukimas į Prospektus neatitiko Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPÄ®) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiIeÅ¡kovai P. T., V. M., V. M., R. Å ., V. L., G. Č. teisių perėmėjas E. Č., R. S., H. K., L. G., R. L., V. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas apeliantų ieÅ¡kinys, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovų P. T., V. M., V. M., R. Å ., V. L., E. Č., R. S., H. K., L. G., R. L. ir V. M. ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:IeÅ¡kovai neginčijo, kad sumokėti pinigai laikytini ne indėliu, o investicija.

Indėlių draudimas ieškovų sumokėtoms lėšoms turėtų būti taikomas tuo atveju, jei jų sudaryti obligacijų sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais ir pritaikyta restitucija. Tačiau net ir nepripažinus sandorių negaliojančiais, teismas turėjo įvertinti, ar jų sudarytoms investavimo sutartims, negalėtų būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Šiuo atveju yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.

Galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – iÅ¡pirkti obligacijų. Nėra aiÅ¡ku, kodėl teismas Å¡iÄ situacijÄ vertino tik kaip emitento bankrotÄ . Turint omenyje tai, kad tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos SÄ jungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, Å¡i dvejopa situacija turėjo bÅ«ti vertinama palankiau investuotojams (ieÅ¡kovams). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiÅ¡kino Europos SÄ jungos direktyvÄ , nors tik Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) turi kompetencijÄ aiÅ¡kinti Europos SÄ jungos teisę.Teismas nevertino, ar obligacijų sutarčių prieduose esančiomis formuluotėmis atsakovė tinkamai atliko informavimo pareigas ir ar tai galėjo lemti ieÅ¡kovų suklydimÄ .

Nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 straipsnis) nurodyta, kad ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Aprašyme, nei kituose dokumentuose. Be to, visi ieškovai patvirtino, kad banko darbuotojai žodžiu nurodė, jog obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Atsakovė turėjo galimybę kviesti liudytojais banko darbuotojus, kurie būtų patvirtinę arba paneigę ieškovų nurodomas aplinkybes, tačiau tokia galimybe atsakovė nepasinaudojo, todėl ieškovų paaiškinimams turi būti teikiama lemiama reikšmė, aiškinantis sutarties pasirašymo aplinkybes.

Netinkamas FPRÄ® 22 ir IÄ®IDÄ® 13 straipsniuose nustatytų pareigų vykdymas ir banko darbuotojų klaidingos informacijos suteikimas bÅ«tent ir lėmė tai, kad ieÅ¡kovai neteisingai suvokė, jog obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Å io klaidingo suvokimo bÅ«tų iÅ¡vengta, jeigu atsakovė bÅ«tų aiÅ¡kiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo banko bankroto. Tačiau bankas elgėsi prieÅ¡ingai – vieÅ¡umoje obligacijas pristatė kaip alternatyvÄ , standartinėse sutartyse įtvirtino neaiÅ¡kias ir dviprasmiÅ¡kas formuluotes, be to, neužtikrino, kad darbuotojai žodžiu suteiktų visapusiÅ¡kÄ informacijÄ draustumo klausimais.

Visa tai rodo, kad bankas buvo suinteresuotas, jog ieÅ¡kovai įsigytų obligacijų. IeÅ¡kovai pagrįstai pasikliovė banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyviÄ pareigÄ tokiÄ informacijÄ suteikti. Taigi, teismas visiÅ¡kai nepagrįstai banko, kaip profesionalo finansų rinkoje, pareigų nevykdymÄ laikė nereikÅ¡minga (ieÅ¡kovų suklydimo nelemiančia) aplinkybe ir nepagrįstai visÄ informacijos apie obligacijų draudimÄ susižinojimo naÅ¡tÄ perkėlė ieÅ¡kovams.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus, banko informavimo pareigų netinkamas atlikimas galėtų neturėti įtakos ieÅ¡kovų suklydimui tik tuo atveju, jei bÅ«tų nustatyta, kad pinigų saugumas (draustumas) ieÅ¡kovams apskritai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimÄ sudaryti sandorį.

Tačiau teismas Å¡ios aplinkybės visiÅ¡kai nevertino, nors iÅ¡ ieÅ¡kovų pateiktų paaiÅ¡kinimų yra akivaizdu, jog nei vienas iÅ¡ jų nėra profesionalus investuotojas ir obligacijas įsigijo vien vedamas noro kuo daugiau užsidirbti. Dauguma ieÅ¡kovų pinigus iki tol laikė indėlių sÄ skaitose, o tai rodo, kad ieÅ¡kovams rÅ«pėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. IeÅ¡kovams indėliai siejosi su pinigų saugumu, todėl klaidingas suvokimas, kad obligacijos yra alternatyvus produktas bÅ«tent ir lėmė jų apsisprendimÄ Ä¯sigyti obligacijų.

Akivaizdu, kad tokį klaidingÄ suvokimÄ suformavo atsakovės veiksmai, o ieÅ¡kovai, net ir bÅ«dami apdairÅ«s ir rÅ«pestingi, tačiau neturėdami pakankamai žinių ir patirties, objektyviai vertinant, patys negalėjo suprasti visų iÅ¡ investavimo į obligacijas kylančių rizikų.Teismas netinkamai aiÅ¡kino VPÄ® 6 straipsnio 1 dalį, faktiÅ¡kai pripažindamas, kad pagal šį straipsnį bankas bÅ«tų turėjęs pareigÄ informuoti tik apie pritaikytas poveikio priemones. Akivaizdu, kad informacija apie tai, jog bankui buvo pritaikyti veiklos ribojimai, nes buvo nustatyta, kad bankas veiklÄ vykdo pažeisdamas teisės aktus, atitinka esminio įvykio požymius, nes bet kokia abejonė dėl banko patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) turi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje.

Nepaisant to, kad tokia informacija bankui yra nenaudinga, pagal VPÄ® nuostatas jis privalo jÄ atskleisti bÅ«simiems investuotojams, tokiÄ informacijÄ pateikdamas prospekte. Atsakovės iÅ¡leistuose prospektuose nėra jokios informacijos apie Lietuvos banko nustatytus jos veiklos trÅ«kumus, jai pritaikytus apribojimus ir įpareigojimus, skirtus pažeidimams paÅ¡alinti. Joks bent vidutiniÅ¡kai protingas ir atidus asmuo, besirÅ«pinantis savo lėšų saugumu, nebÅ«tų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklÄ vykdo rizikingai ir nevykdo priežiÅ«ros institucijos įpareigojimų.

Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iÅ¡ neprofesionalių klientų, sÄ moningai nutylėdama savo veiklos trÅ«kumus, veiklos rizikingumÄ , blogÄ finansinę padėtį.Kreditorių reikalavimų patvirtinimas atsakovės bankroto byloje nelaikytinas adekvačiu ieÅ¡kovų teisių gynimo bÅ«du. Kita vertus, kol sandoris nėra pripažintas teismo tvarka negaliojančiu, jis yra privalomas sandorio Å¡alims. Taigi, kreditoriaus reikalavimas buvo pateiktas jo pateikimo metu galiojančia reikalavimo teise.

Pripažinus sandorius negaliojančiais, ieÅ¡kovų reikalavimai bankroto byloje neiÅ¡nyks, pasikeis tik reikalavimo pagrindas, o trečiajam asmeniui VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID) iÅ¡mokėjus ieÅ¡kovams draudimo iÅ¡mokas, pastarasis perims Å¡iuos reikalavimus.Teismas, tenkindamas atsakovės praÅ¡ymÄ priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė turėjo daug tokio pobÅ«džio bylų, kuriose buvo atstovaujama tų pačių atstovų.

Å iose bylose buvo teikiami iÅ¡ esmės analogiÅ¡ki procesiniai dokumentai teisinės argumentacijos požiÅ«riu, todėl net ir palikus nepakeistÄ teismo sprendimÄ , atsakovės praÅ¡oma priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų suma turėtų bÅ«ti sumažinta.Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime nurodomi Å¡ie pagrindiniai argumentai:Neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomÄ Å¡io investuotojo teisių ir interesų apsaugÄ , kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui, tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų, t. y. pareigos atidžiai skaityti pasiraÅ¡omas sutartis, konsultuotis dėl sÄ lygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rÅ«pestingai ir pan.

Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad obligacija nėra sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir įgijus obligacijÄ lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Nėra pagrindo teigti, kad apeliantai, bÅ«dami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties suvokti sudaromo sandorio sÄ lygų ir savo veiksmų galimų padarinių. Apeliantas P. T. dar iki ginčo sandorių sudarymo turėjo įsigijęs vertybinių popierių AB SEB banke, ieÅ¡kovas V.

M. – AB FMĮ „Finasta“, R. S. – taip pat AB FMĮ „Finasta“ ir AB SEB banke, H. K. – AB SEB banke, o apeliantė L. G. – AB FMĮ „Finasta“ ir AB SEB banke. Apeliantai, turėdami patirtį sudarant terminuotų indėlių sutartis su atsakove, nenurodė dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminio indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški bei gali būti pasirašyta internetu, ir Obligacijų įsigijimo sandorių, kuriuos lydėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais.

Apeliantas P. T. paaiÅ¡kino, kad obligacijas įsigijo todėl, jog už jas buvo mokamos didesnės palÅ«kanos, be to, atsakovės darbuotojai jam paaiÅ¡kino, kad net ir nutraukus obligacijų sutartį jis galės atsiimti pinigus kartu su palÅ«kanomis. TÄ pačiÄ dienÄ apeliantas padėjo terminuotÄ indėlį, įsigijo indėlio sertifikatÄ ir obligacijų, taigi apeliantas diversifikavo savo rizikÄ . P. T. įgijęs aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ . Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (toliau – ir Aptarnavimo sutartis) jis atsisakė pateikti duomenis apie save.

Apeliantas V. M. taip pat turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ . PasiraÅ¡ydamas ginčo sutartį dokumentų neskaitė, jų neskaitė ir namuose. Apeliantas neklausė darbuotojų, kokiomis sÄ lygomis obligacijoms taikomas draudimas, taip pat atsisakė pateikti duomenis apie save, nurodydamas, jog supranta, kad atsakovė tokiu atveju neturi pareigos įvertinti priemonių tinkamumo Å¡iam apeliantui.V. M. paaiÅ¡kino, kad paklausė draugų, kur ji galėtų investuoti ir draugai patarė įsigyti atsakovės platinamų obligacijų.

Apeliantė įgijusi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , tačiau pasiraÅ¡ydama sutartį dokumentus skaitė tik tiek, kiek užtruko spausdinimas ir pasiraÅ¡ymas. O namie jokių dokumentų neskaitė. Apeliantė atsisakė pateikti duomenis apie save (investavimo patirtį ir žinias) Aptarnavimo sutartyje.R. Å . paaiÅ¡kino, kad jam buvo nesvarbu ar turtėti terminuotÄ jį indėlį, ar obligacijas. Dokumentų jis neskaitė, jų net nežiÅ«rėjo, o obligacijas pasirinko vien todėl, kad atsakovės darbuotoja pasakė, kad jos geriau nei indėlis.

Å is ieÅ¡kovas apskritai nežinojo nieko apie draudimo sistemÄ ir apie jÄ sužinojo tik po moratoriumo paskelbimo perskaitęs Aptarnavimo sutartyje esančias sÄ lygas. Taigi, apeliantas negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurių apskritai nežinojo. Be to, Å¡is ieÅ¡kovas po pirmos obligacijų sutarties pasiraÅ¡ymo, vėl atvyko į bankÄ ir pasirašė dar vienÄ obligacijų sutartį, taip patvirtindamas, kad obligacija jam yra tinkamas finansinis produktas. V. L. nurodė, kad atsakovės darbuotojai pateikė jam geresnį pasiÅ«lymÄ už terminuotÄ indėlį, t. y. pasiÅ«lė įsigyti obligacijas, už kurias mokamos didesnės palÅ«kanos ir kurios buvo ilgesnio termino.

PasiraÅ¡ydamas sutartį dokumentų jis neskaitė, taip pat jų neskaitė ir namuose. Apie indėlių draudimo žino tiek, kad per žinias girdėjo, jog indėliai drausti iki 100 000 Eur, o apie obligacijų draudimÄ nieko nežino. Aptarnavimo sutartyje atsisakė pateikti duomenis apie save. E. Č. paaiÅ¡kino, kad G. Č. yra turėjusi banke Snore terminuotÄ indėlį ir kaimynai nuvežė jÄ Ä¯ tÄ patį bankÄ Ä¯sigyti obligacijas. Ji, teisių perėmėjo paaiÅ¡kinimu, buvo energinga, valdinga, viskÄ tvarkė pati, taigi manytina, kad pati apsisprendė įsigyti obligacijų ir sprendimas nebuvo spontaniÅ¡kas.

Be to, ji atsisakė pateikti duomenis apie save atsakovei.R. S. nurodė žinojusi, kad obligacijos draustos iki 22 000 Eur sumos. TÄ pačiÄ dienÄ apeliantė padėjo ir terminuotÄ indėlį, ir įsigijo obligacijų. Apeliantė yra mokslų daktarė, o Aptarnavimo sutartyje atsisakė pateikti duomenis apie save. Be to, po pirmosios obligacijų sutarties pasiraÅ¡ymo Å¡i apeliantė dar kelis kartus buvo atvykusi į  bankÄ , kur pasirašė dar kelias obligacijų sutartis.H. K., pasiraÅ¡ydamas sutartį, dokumentų pilnai neskaitė ir nepastebėjo, kad jose bÅ«tų paraÅ¡ytos kokios nors garantijos.

Apeliantas įgijęs aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ . Atsisakė pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog tokiu atveju atsakovė negali įvertinti priemonių tinkamumo apeliantui. H. K. po sutarties pasiraÅ¡ymo į bankÄ atvyko dar kartÄ ir pasirašė dar vienÄ obligacijų sutartį, taip patvirtindamas Å¡io finansinio produkto jam tinkamumÄ .L. G. nurodė, kad ji „susigundė dėl didesnių pinigų“, kai atsakovės darbuotojai jai nurodė, jog už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos.

Apeliantė nurodė ginčo sutarčių sudarymo metu nežinojusi apie indėlių draudimo sistemÄ ir apie jÄ nieko neklausinėjo. Ji taip pat atsisakė pateikti duomenis apie save.R. L. nurodė, kad obligacijos yra geriau už indėlius, nes už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos. Ji taip pat nurodė nežinojusi apie jokiÄ indėlių draudimo sistemÄ ir sÄ lygas, taigi, negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurių nežinojo. Aptaranavimo sutartyje apeliantė atsisakė pateikti duomenis apie save.

Be to, po obligacijų sutarties pasiraÅ¡ymo apeliantė dar padėjo ir terminuotÄ indėlį, už kurį buvo mokamos mažesnės palÅ«kanos, taigi tokiais veiksmais apeliantė diversifikavo rizikÄ .V. M. nurodė, kad obligacijas įsijo, nes 4 proc. metinės palÅ«kanos yra geriau nei 2,5 proc., o kas yra obligacijos jai nebuvo įdomu. Grįžusi namo ji perskaitė, kad obligacijos draudžiamos 22 000 Eur suma ir po tokios informacijos daugiau jai jokių klausimų nekilo. Aptarnavimo sutartyje ji atsisakė pateikti duomenis apie save.

Po pirmosios ginčo sutarties pasiraÅ¡ymo apeliantė buvo dar kartÄ atvykusi į bankÄ ir pasirašė dar venÄ obligacijų sutartį. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais dokumentais ir juos gavo. IeÅ¡kovai nesikreipė į atsakovę dėl dokumentų pateikimo ir po sutarties pasiraÅ¡ymo. Akivaizdu, kad draudimo apsaugos aspektas jiems nebuvo esminė aplinkybė, lemianti jų apsisprendimÄ sudaryti sandorį. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad jie buvo apgauti ar suklydo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo.Apeliantai nesuklydo ir dėl banko finansinės bÅ«klės. Nei vienas iÅ¡ apeliantų nesidomėjo banko finansinę bÅ«kle, niekur neieÅ¡kojo jos finansinių duomenų. Lietuvos banko interneto svetainėje buvo pateikta informacija apie atsakovės inspektavimo svarstymÄ ir nustatytus jos veiklos trÅ«kumus bei teisės pažeidimus.

Taigi, jeigu ieÅ¡kovai bÅ«tų domėjęsi vieÅ¡ai skelbiama informacija apie atsakovės veiklÄ , jiems turėjo bÅ«ti žinoma ir informacija apie nustatytus atsakovės veiklos trÅ«kumus.Obligacijų sutartims Å¡iuo atveju negali bÅ«ti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas. Apeliantai įgydami obligacijų savo valia ir noru, perdavė atsakovei jiems nuosavybės teise priklausiusias lėšas mainais už obligacijas. Atsakovė Å¡iuo atveju yra jai perduotų lėšų savininkė, o ne saugotoja, todėl situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies santykius. Trečiasis asmuo IID atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o skundÄ atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalis aiÅ¡kiai nustato, kad draudimo objektas negali bÅ«ti paties draudėjo iÅ¡leisti skolos vertybiniai popieriai, t. y. banko obligacijos. Kiekvienas asmuo turi žinoti galiojančius teisės aktus, o jų nežinojimas neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų ir iÅ¡ to kylančių pasekmių. Net jeigu kitas finansų makleris (ne pats bankas Snoras) savo kliento pavedimu bÅ«tų nupirkęs klientui tokių pačių Snoro obligacijų, po Snoro bankroto finansų makleris nebÅ«tų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neiÅ¡pirktos, todėl apeliantų bandymas „suplakti“ Snoro, kaip emitento, ir jo, kaip obligacijų platintojo, atsakomybę ir bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti trečiajam asmeniui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijų.

Skunde iÅ¡dėstyti argumentai, kad ieÅ¡kovų įsigytoms obligacijoms taikytinas draudimas prieÅ¡tarauja Investuotojų direktyvai ir kasacinio teismo praktikai.ApraÅ¡yme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas iÅ¡leidusio emitento nemokumo ar bankroto rizikÄ dėl ko obligacijos gali bÅ«ti neiÅ¡perkamos. IeÅ¡kovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairÅ«s ir nerÅ«pestingi. IeÅ¡kovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nei vienas iÅ¡ jų Å¡ia teise nesinaudojo.

IĮIDĮ expressis verbis nurodyta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, taigi įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trūkumus, sudarant ginčo sutartis. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Obligacijų pasirašymo sutartys savo turinio ir forma yra visiškai skirtingos nuo indėlių sutarčių.

Apeliantams turėjo kilti klausimų dėl palÅ«kanų už indėlius ir obligacijas skirtumo. Esminė sÄ lyga jiems buvo ne draustumas, o mokamų palÅ«kanų dydis.IeÅ¡kovai turėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Kasacinis teismas konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Taigi obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir jÄ lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas.

Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieÅ¡kovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, vien Å¡i aplinkybė neduoda pagrindo traktuoti ieÅ¡kovus, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmÄ kartÄ , tačiau Å¡i aplinkybė neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai, rÅ«pestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis pasekmėmis ir rizikomis.IeÅ¡kovų pozicija nenuosekli.

Viena vertus, jie teigia, kad buvo suklaidinti dėl draustumo aplinkybės, kita vertus, nurodo, jog buvo suklaidinti dėl banko finansinės padėties. Å ie ginčo sutarčių negaliojimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami. Jeigu asmuo galvojo, kad perka indėlių draudimu apdraustÄ produktÄ , tokiam asmeniui banko finansinė padėtis nėra svarbi. Be to, prieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovai, Lietuvos banko nutarimo priėmimo faktas neturėjo bÅ«ti įvardintas obligacijų prospekte. IÅ¡ esminio įvykio apibrėžimo VPÄ® akivaizdu, kad esminiu įvykiu galima laikyti vieÅ¡ai neprieinamÄ informacijÄ , bÅ«tent todėl ir reikalaujamas jos atskleidimas.

Savo ruožtu 2011-01-18 Lietuvos banko nutarimu konstatuoti banko veiklos trÅ«kumai buvo plačiai skelbiami vieÅ¡ai, taip pat ir paties Lietuvos banko tinklalapyje, taigi nėra pagrindo teigti, jog bankas Snoras nuslėpė nuo ieÅ¡kovų esminę reikÅ¡mingÄ informacijÄ .Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijomsApeliantų teigimu, nors jie neginčijo to, kad sumokėti pagal Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pinigai laikytini ne indėliu, o investicija, ir indėlių draudimÄ prašė taikyti tuo atveju, jeigu jų sudaryti sandoriai bÅ«tų pripažinti negaliojančiais, vis dėlto Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovų įsitikinimu, turėjo įvertinti ar apeliantų sutartims negalėtų bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga, nes bankrutavo ne tik vertybinių popierių emitentas, bet ir investicinė įmonė.

Å i dvejopa situacija, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, apeliantų nuomone, turėjo bÅ«ti vertinama neprofesionalių investuotojų (t. y. ieÅ¡kovų) naudai, konstatuojant, kad Å¡iuo atveju bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvÄ apimtį.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų dėstomais argumentais, visų pirma atkreipia jų dėmesį, kad Å¡ie skundo teiginiai neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalyje bei CPK 312 straipsnyje įtvirtintų draudimų apeliacinį skundÄ grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, bei kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikÅ¡ti pirmosios instancijos teisme.

IeÅ¡kinys buvo grindžiamas po banko bankroto apeliantams paaiÅ¡kėjusia aplinkybe, kad draudimo apsauga į obligacijas investuotoms lėšoms nebus taikoma. IeÅ¡kovai Å¡ios aplinkybės nekvestionavo, bet ginčijo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių galiojimÄ , akcentuodami savo pačių suklydimÄ ir (patikslintu ieÅ¡kiniu) atsakovės apgaulę dėl draudimo apsaugos emitento nemokumo atveju (ne)taikymo, tačiau draudžiamojo įvykio fakto bei nepagrįstai netaikomos jų investicijoms draudimo apsaugos pagal Investuotojų direktyvÄ neįrodinėjo.Nors pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip peržengiantys nagrinėjamo ginčo ribas, teisėjų kolegija, siekdama visapusiÅ¡kai atsakyti apeliantams, papildomai pažymi, kad Å¡iai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau iÅ¡aiÅ¡kino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvÄ mokama tada, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti investuotojams lėšų arba negali grÄ Å¾inti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grÄ Å¾inti finansines priemones.

Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, kad savo įsipareigojimų (grÄ Å¾inti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, todėl, apibendrinęs pirmiau iÅ¡dėstytus argumentus, kasacinis teismas priėjo iÅ¡vadÄ , kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (Å¡iuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.Apeliantai, apeliaciniame skunde teigdami, kad emitento ir investicinės įmonės sutapimas turėjo bÅ«ti vertinamas jiems palankia linkme, nepateikė argumentų, kodėl Å¡iuo konkrečiu atveju, esant tapačiai situacijai – apeliantų obligacijos nėra prarastos ar perleistos, jos yra ieÅ¡kovų vertybinių popierių sÄ skaitose, tačiau yra nuvertėjusios dėl emitento bankroto – turėtų bÅ«ti nukrypstama nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukÅ¡tesnės instancijos teismų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ aiÅ¡kinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (to paties įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). IeÅ¡kovų skunde iÅ¡reikÅ¡tas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimÄ , pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikÅ¡mingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, o taip pat nėra pagrindas pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti iÅ¡aiÅ¡kinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiÅ¡kiomis.

Pažymėtina, kad dėl kreipimosi į ESTT analogiÅ¡ku apeliaciniame skunde keliamam klausimu nereikalingumo jau ne kartÄ buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017; 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-52-464/2018; kt.).Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrinduApeliantų teigimu, BAB bankas Snoras nevykdė FPRÄ® 22 straipsnyje ir IÄ®IDÄ® 13 straipsnyje nustatytų informavimo pareigų, nes nei pačiose Obligacijų sutartyse, nei su jomis pateiktuose dokumentuose nebuvo aiÅ¡kiai nurodyta, kad ieÅ¡kovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga bankroto atveju, tačiau Å¡ių aplinkybių pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino.

Netinkamas informavimo pareigos vykdymas ir banko darbuotojų klaidingos informacijos žodžiu suteikimas lėmė, kad ieÅ¡kovai neteisingai suvokė, jog obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Apeliantų tvirtinimu, pinigų saugumas buvo jiems esminė aplinkybė, todėl banko ieÅ¡kovams suformuotas klaidingas įsitikinimas, kad obligacijos yra alternatyvus indėliui produktas, nulėmė jų apsisprendimÄ sudaryti ginčo sandorius, tačiau, kaip akcentavo apeliantai, teismas ir Å¡ių aplinkybių neanalizavo.Atsakydama į pirmiau nurodytus ieÅ¡kovų argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad dėl banko Snoro pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti visÄ reikiamÄ informacijÄ , iÅ¡ kurios banko neprofesionalÅ«s klientai galėtų suprasti siÅ«lomų finansinių priemonių esmę ir joms bÅ«dingÄ rizikÄ bei galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta pirmiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grÄ Å¾inimÄ , banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebÅ«dama klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų.

Atsižvelgiant į esamus kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus analogiÅ¡koje situacijoje, t. y. kasaciniam teismui vertinant iÅ¡ esmės tuos pačius arba visiÅ¡kai analogiÅ¡kus (besiskiriančius tik rekvizitais, datomis ir pan., bet ne nuostatomis dėl draudimo apsaugos ar rizikų) BAB banko Snoro klientams teiktus dokumentus, kurių pasiraÅ¡ymÄ Å¡iuo metu nagrinėjamoje byloje akcentavo pirmosios instancijos teismas, nesutiktina su teismo skundžiamame sprendime padaryta iÅ¡vada, kad atsakovė (jos atstovai) tinkamai supažindino apeliantus su galimomis, perkant banko obligacijas, rizikomis.

Nepaisant to, vien tik IÄ®IDÄ® 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), lygiai taip pat kaip ir FPRÄ® 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo (taigi ir pirmosios instancijos teismo prieito bylos iÅ¡sprendimo rezultato neteisingumui konstatuoti), nes kaip iÅ¡aiÅ¡kino kasacinis teismas pirmiau nurodytoje 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje ir kaip ne kartÄ pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.

Kiekvienu konkrečiu atveju turi bÅ«ti vertinamos ir pačių ieÅ¡kovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiÅ¡ka, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko ir tai, ar apskritai tokia sÄ lyga, dėl kurios ieÅ¡kovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys). Nors, kaip teisingai pastebėjo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieÅ¡kovų suklydimo (ne)buvimÄ , nepagrįstai Å¡ių, kasacinio teismo akcentuotų, aplinkybių (ieÅ¡kovų asmeninių savybių, obligacijų draudimo sÄ lygos jiems esmingumo ir pan.) skundžiamame sprendime neiÅ¡analizavo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), į tai, jog Å¡ias reikÅ¡mingas aplinkybes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, inter alia 2016 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu, teismas vis dėlto aiÅ¡kinosi, bei įvertindama, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl Å¡io pažeidimo galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla, o byla gali bÅ«ti grÄ Å¾inta iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai Å¡ių pažeidimų negali iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismas, pasisako dėl ieÅ¡kovų sÄ Å¾iningo suklydimo Å¡iuo atveju galimybės CK 1.90 straipsnio taikymo aspektu.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieÅ¡kovui turėjo bÅ«ti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje bÅ«tent su banko Snoro obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, taip pat jau buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu vos buvo sulaukęs 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, bÅ«damas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sÄ lygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).

Atitinkamai negali bÅ«ti suabsoliutinamos ir amžiaus bei socialinės padėties aplinkybės, vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-774-464/2017; kt.).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo konkrečiu atveju visi apeliantai – tiek P. T., įgijęs aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , iki ginčo sutarties sudarymo turėjęs indėlius tiek pačiame banke Snore, tiek kituose bankuose, įsigijęs vertybinių popierių AB SEB banke, tiek V.

M. – įgijęs aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ (inžinierius elektrikas), teismo posėdžio metu patvirtinęs investavimo į įmonės, kurioje dirbo, akcijas, faktÄ , taip pat V. M., įgijusi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , R. Å ., nors įgijęs tik vidurinį iÅ¡silavinimÄ , tačiau dirbantis Norvegijoje, iki ginčo sutarties sudarymo turėjęs indėlių tiek Snoro banke, tiek kituose bankuose, V. L., taip pat turėjęs terminuotų indėlių banke Snore, dirbantis pagal verslo liudijimÄ , G.

Č., prieÅ¡ tai laikiusi pinigus banke kaip terminuotÄ indėlį, nors ir sulaukusi 89 metų, tačiau turinti pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties, R. S., įgijusi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , mokslų daktarė, turėjusi ne tik indėlių tiek banke Snore, tiek kituose bankuose, bet ir vertybinių popierių AB FMÄ® „Finasta“ ir AB SEB banke, H. K., įgijęs aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , pagal Juridinių asmenų registro duomenis, esančius byloje, tam tikru laiku buvęs ir juridinio asmens vadovu, turėjęs ne tik indėlį banke Snore, bet ir įgijęs vertybinių popierių kitame banke, L.

G., nors ir įgijusi spec. vidurinį iÅ¡silavinimÄ , tačiau iki ginčo sutarties sudarymo, turėjusi ne tik indėlį banke Snore, bet ir pirkusi įmonės, kurioje dirbo, akcijas, R. L., įgijusi vidurinį iÅ¡silavinimÄ , turėjusi iki ginčo sutarties sudarymo terminuotÄ jį indėlį, bei V. M., įgijusi auÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ (vokiečių kalbos mokytoja), turėjusi terminuotuosius indėlius iki ginčo sutarčių sudarymo – atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , t. y. galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų bei indėlių, kurių net pasiraÅ¡omų dokumentų kiekis, apimtis ir pobÅ«dis labai skiriasi, netapatumÄ .

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiÅ¡kose situacijose ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad vidutiniam vartotojui, net ir neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu ir turinčiam pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties (tuo labiau pasiraÅ¡iusiam ne vienÄ terminuotojo indėlio sutartį iki obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties sudarymo, ar turėjusiam kitokių vertybinių popierių įgijimo praktikos) gali ir turi bÅ«ti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasiraÅ¡omos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali bÅ«ti visiÅ¡kai tapatÅ«s, negali bÅ«ti identiÅ¡kas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iÅ¡ esmės skiriasi jų duodama finansinė grÄ Å¾a palÅ«kanų forma.

Akivaizdu, kad palÅ«kanų dydis negali bÅ«ti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, prieÅ¡ingu atveju, apskritai nebÅ«tų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kuriÄ bankas siÅ«lo mažesnes palÅ«kanas nei už obligacijas ir tokio produkto egzistavimas banke apskritai nebÅ«tų tikslingas. PrieÅ¡ingas samprotavimas, t. y. kad lygiagrečiai bankas siÅ«lo visiÅ¡kai tapačius produktus tik su skirtingu palÅ«kanų dydžiu, prieÅ¡tarauja elementariems logikos dėsniams ir, teisėjų kolegijos vertinimu, iÅ¡ tikrųjų rodo ne asmenų suklydimÄ , o elementarų nerÅ«pestingumÄ , neatidumÄ , nesidomėjimÄ prisiimtomis teisėmis ir pareigomis, kÄ iÅ¡ esmės patvirtina ir pačių ieÅ¡kovų teismo posėdžio metu duoti parodymai.

Antai, didžioji dalis ieÅ¡kovų (P. T., V. M., V. M., R. Å ., V. L., H. K., L. G. ir R. L.) pripažino, kad iki ginčo sutarčių pasiraÅ¡ymo jų (sutarčių) bei kitų dokumentų arba apskritai neskaitė, arba peržvelgė tik rekvizitus, datas ir pan. Daugelis apeliantų iÅ¡ banko gautų dokumentų neskaitė ir vėliau, namuose, iki pat vieÅ¡o paskelbimo apie banko Snoro bankrotÄ .Nors apeliantai akcentuoja, kad tiek banko skelbiama reklama, tiek atsakovės darbuotojai obligacijas pristatinėjo, kaip indėlio alternatyvÄ , o žodžiu apeliantams buvo nurodyta, jog obligacijos apdraustos, pažymėtina, jog pati savaime žodžio „alternatyva“ reikÅ¡mė nesuponuoja visiÅ¡ko dviejų objektų tapatumo (identiÅ¡kumo) ir tai turėtų bÅ«ti suprantama bet kuriam vidutiniam vartotojui, o teiginys dėl obligacijų draustumo, nors ir nėra iÅ¡samus, atskleidžiantis visas draudimo taikymo sÄ lygas, tačiau nelaikytinas savaime klaidingu, nes, kaip minėjo patys apeliantai savo skunde, obligacijoms yra numatyta draudimo apsauga pagal Investuotojų direktyvÄ , tačiau Å¡iuo konkrečiu atveju pagal kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus nebuvo įvykusios direktyvoje nustatytos sÄ lygos draudžiamajam įvykiui konstatuoti.

Savo ruožtu aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai ieÅ¡kovams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiÅ¡kai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingÄ informacijÄ dėl obligacijoms taikomo draudimo sÄ lygų, apeliantai neįrodė (CPK 178 straipsnis). Å ioms aplinkybėms pagrįsti, prieÅ¡ingai nei interpretuojama apeliaciniame skunde, nėra savaime pakankami ieÅ¡kovų teismo posėdžio metu duoti paaiÅ¡kinimai, tuo labiau, kad daugelis ieÅ¡kovų net negalėjo aiÅ¡kiai įvardinti, kokio konkrečiai draudimo tikėjosi (kaip jie supranta indėlio draudimÄ ), o kai kurie ieÅ¡kovai (V.

M., L. G.) ginčo sutarčių sudarymo metu apskritai apie indėlio draudimÄ nieko nežinojo, negirdėjo, taigi, akivaizdu, net negalėjo suklysti dėl to, ko nežinojo ir nesitikėjo.Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , pripažintina, kad net jeigu ieÅ¡kovai, pagal savo asmenines savybes atitinkantys vidutinių vartotojų kategorijÄ , iÅ¡ tikrųjų nesuprato su obligacijų įsigijimu susijusios didesnės rizikos, tÄ lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių ieÅ¡kovų nepakankamas atidumas ir rÅ«pestingumas, nes, kaip iÅ¡aiÅ¡kinta kasacinio teismo praktikoje, kiekvienas asmuo, prieÅ¡ sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras.

Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas nepanaikina bendrųjų Å¡ių asmenų pareigų atidžiai skaityti pasiraÅ¡omas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu jiems kyla abejonių dėl sudaromų sandorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017), taigi ir aplinkybės, kad atsakovei teisiniu reguliavimu nustatytos klientų (investuotojų) informavimo pareigos, jog ieÅ¡kovai obligacijas pirko banke, kuris, kaip akcentavo daugelis apeliantų, prižiÅ«rimas Lietuvos banko, savaime neatleidžia pačių investuotojų nuo pareigos rÅ«pintis savo teisėmis ir pareigomis, prieÅ¡ atliekant bet kokį veiksmÄ , apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius ir, tuo labiau, nesudarinėti jokių sandorių net neskaičius jų sÄ lygų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju nėra pagrindo pripažinti ir to, kad obligacijų draustumas buvo esminė sutarčių sÄ lyga apeliantams.

Nors apeliantai savo skunde akcentuoja, kad iki ginčo sutarčių sudarymo dauguma jų savo santaupas laikė indėlių sÄ skaitose, o tai, ieÅ¡kovų nuomone, pagrindžia, jog jiems rÅ«pėjo bÅ«tent pinigų saugumas, pažymėtina, kad nei vienas iÅ¡ apeliantų, teigusių, jog mažai žino (arba visai nieko nežino) apie obligacijas, neatsisakė siÅ«lomų obligacijų ir nepasiliko tik prie terminuotojo indėlio, nors tokia galimybė jiems nebuvo apribota (toks produktas banke egzistavo) ir byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai bÅ«tų spaudę ieÅ¡kovus pasiraÅ¡yti bÅ«tent ginčo obligacijų sutartis ar buvo kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių apeliantams sudaryti (prasitęsti turėtuosius) indėlius (CPK 178 straipsnis).

Kaip jau minėta, dalis apeliantų (pavyzdžiui, V. M., L. G.) apskritai nieko nežinojo apie draudimo sistemÄ (taigi, Å¡i sÄ lyga joms negalėjo bÅ«ti esminė), kiti – teismo posėdžio metu iÅ¡ esmės pripažino susigundę didesnėmis siÅ«lomomis palÅ«kanomis už obligacijas arba galimybe padėti pinigus į bankÄ ilgesniam terminui (antai, P. T. nurodė įsigijęs obligacijas, nes darbuotojai jam paaiÅ¡kino, kad net ir nutraukus obligacijų sutartį jis galės atsiimti pinigus kartu su palÅ«kanomis; V.

L. nurodė, kad obligacijas, palyginus su indėliu, pasiÅ«lė ilgesniam laikotarpiui ir su didesnėmis palÅ«kanomis; R. S. taip pat pripažino susigundžiusi didesniais pinigais, t. y. siÅ«lomomis didesnėmis palÅ«kanomis; apie sugundžiusiÄ galimybę gauti „daugiau pinigėlių“ teismo posėdžio metu pasakė ir L. G. bei R. L.; R. Å . paminėjo, kad iki tol turėjo indėlių ir kituose bankuose, bet sumažėjus palÅ«kanoms, nusprendė savo pinigus perkelti į SnorÄ ). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. T., R.

S., R. L. bei H. K. Obligacijų sutarčių sudarymo dienÄ arba po jų pasiraÅ¡ymo sudarė (prasitęsė) ir terminuotojo indėlio sutartis, taigi akivaizdžiai diversifikavo rizikÄ , taip tik patvirtindami savo suvokimÄ apie skirtingų finansinių produktų skirtingÄ rizikÄ , nes, prieÅ¡ingu atveju, jeigu Å¡ie apeliantai buvo iÅ¡ tikrųjų įsitikinę, kad obligacijos nėra labiau rizikingos, tačiau už jas mokamos didesnės palÅ«kanos, visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kodėl jie dalį savo pinigų vis dėlto ir toliau laikė banke indėlio pavidalu.

Be to, apeliantai R. Å ., R. S., H. K. ir V. M. po pirmosios obligacijų sutarties pasiraÅ¡ymo grįžo į bankÄ ir pasirašė dar obligacijų sutarčių, nors po pirmųjų sutarčių sudarymo turėjo galimybę namuose detaliai įvertinti sudarytų sandorių sÄ lygas, be kita ko ApraÅ¡ymo 8 punkte esančiÄ nuostatÄ , kad investuojant į obligacijas, galima grėsmė, jog obligacijas iÅ¡leidęs subjektas neiÅ¡pirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika), bei kreiptis į bankÄ ar kitokius konsultantus dėl Å¡ios sÄ lygos papildomo iÅ¡aiÅ¡kinimo obligacijų draustumo aspektu.

Pažymėtina ir tai, kad visi apeliantai (iÅ¡skyrus R. L.) tiek ieÅ¡kinyje, tiek teismo posėdžio metu teigę apie savo nepakankamÄ finansinį iÅ¡prusimÄ , vis dėlto Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje atsisakė pateikti bankui informacijÄ apie jiems priimtinos rizikos laipsnį, turimas žinias, investavimo patirtį, paraÅ¡u patvirtindami, jog supranta, kad tokiu atveju atsakovė negali įvertinti priemonių tinkamumo klientui. Be to, nei vienas iÅ¡ apeliantų nenurodė analizavęs banko Snoro finansinės padėties iki pasirinkęs ateiti į šį bankÄ .

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos ir pačių ieÅ¡kovų paaiÅ¡kinimų, banko Snoro pasirinkimÄ lėmė indėlio tame banke turėjimas arba, kaip P. T., H. K. ir L. G. atveju, banko skyriaus (kiosko) buvimas Å¡alia Å¡ių ieÅ¡kovų namų (artumas).Pirmiau iÅ¡analizuotų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliacinį skundÄ pateikusių ieÅ¡kovų apsisprendimo sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis iÅ¡ tikrųjų nelėmė obligacijų draudžiamumas.

Kaip jau minėta, jeigu apeliantų vienintelis tikslas bÅ«tų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis, kad vėliau jie atgaus visus padėtus pinigus, ir, kaip kad teigia ieÅ¡kovai, jų nedomino rizikingesni finansiniai produktai, duodantys didesnę grÄ Å¾Ä , pagrįsta manyti, kad apeliantai bÅ«tų sudarę (pratęsę) terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių, jiems nežinomų ir nesuprantamų, sandorių, tuo labiau neįsiskaitę į sudaromų sutarčių sÄ lygas ir nepateikę bankui informacijos apie savo žinias Å¡iuo klausimu, todėl konstatuotina, kad ieÅ¡kovai neįrodė teisėto pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ir pirmosios instancijos teismo sprendimas Å¡ioje dalyje yra pagrįstas bei teisėtas.Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnįApeliantų tvirtinimu, atsakovė, platindama obligacijas, save pristatinėjo kaip patikimÄ , pelningai veikiantį ir augantį bankÄ , bet nuslėpė informacijÄ apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir Å¡ių pažeidimų atsakovė neiÅ¡taisė.

Informacija apie tai, kad bankas veiklÄ vykdė pažeisdamas teisės aktus ir jam buvo nustatyti veiklos ribojimai turėjo bÅ«ti nurodyta prospekte. Apeliantų įsitikinimu, atsakovės elgesys platinant obligacijas, bet nei prospekte, nei internetiniame puslapyje nenurodant informacijos apie jos veiklos trÅ«kumus, patvirtina, kad ji siekė apgaule prisivilioti kuo daugiau lėšų iÅ¡ neprofesionalių klientų, kurie, apeliantų teigimu, nebÅ«tų patikėję savo pinigų bankui, jeigu bÅ«tų žinoję, jog jis veiklÄ vykdo rizikingai ir nevykdo priežiÅ«ros institucijų įpareigojimų, todėl yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytas dėl apgaulės.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagÄ , pirmiau nurodytus ieÅ¡kovų argumentus atmeta kaip teisiÅ¡kai nepagrįstus.

Viena vertus, apeliantų minimi atsakovės veiklos trÅ«kumai buvo vieÅ¡ai paskelbti dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklalapyje, todėl, jeigu priežiÅ«ros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iÅ¡ tikrųjų bÅ«tų buvęs itin svarbus ieÅ¡kovams, jų valiai dėl sutarčių su Å¡iuo banku sudarymo susiformuoti, Å¡ia informacija jie galėjo pasidomėti ir jÄ gauti dar iki apsilankymo banke Snore, tačiau, kaip matyti iÅ¡ pirmiau Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytų faktinių aplinkybių, ieÅ¡kovai bankÄ SnorÄ pasirinko iÅ¡ esmės net neanalizuodami ir nesusimÄ stydami dėl jo faktinės turtinės padėties.

Taigi, apeliantų pareiÅ¡kimai, kad jeigu jie bÅ«tų žinoję apie bankui priežiÅ«ros institucijos nurodytas pretenzijas, jie neva nebÅ«tų sudarę su banku ginčo sutarčių, laikytini deklaratyviais, nepagrįstais jokiais konkrečiais įrodymais. Dauguma ieÅ¡kovų pripažino neskaitę ne tik daugiau nei 50 psl. dydžio prospektÄ , bet net ir pačios Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties, todėl, akivaizdu, kad banko Snoro veiklos trÅ«kumų nenurodymas prospekte niekaip negalėjo apeliantų suklaidinti.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į pačių apeliantų pozicijos prieÅ¡taringumÄ â€“ jeigu esminė aplinkybė, suformavusi jų valiÄ sudaryti ginčo sandorį ir įsigyti obligacijas, iÅ¡ tikrųjų buvo obligacijų draudžiamumo aspektas, kÄ jie siekė įrodyti savo apeliaciniame skunde, tai banko finansinė padėtis negalėjo turėti jiems esminės reikÅ¡mės, pasiraÅ¡ant ginčo sandorį, nes apeliantai turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju jie atgaus jų į bankÄ padėtus pinigus.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016) jau buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, jog vien aplinkybė, kad bankas po minėto Lietuvos banko nutarimo platino obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė Å¡iais nesÄ Å¾iningais veiksmais iÅ¡gauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aiÅ¡ku, kad prieÅ¡ sandorio sudarymÄ atitinkamu produktu ar jo tiekėju bÅ«tina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis (nors, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo IID atsiliepime į apeliacinį skundÄ , 2011 m. sausio 18 d.

Lietuvos banko nutarimu konstatuoti Snoro veiklos trÅ«kumai buvo pakankamai plačiai aptarinėjami ir vieÅ¡oje spaudoje), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl ieÅ¡kovų finansinių reikalavimų atsakovės bankroto byloje pateikimo padarinių, dėl obligacijų prospekto turinio reikalavimų pagal VPÄ® ir pan.), teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebegali padaryti įtakos bylos iÅ¡nagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų Å¡ioje nutartyje nepasisako.Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo mažinimoApeliantai, nurodydami, kad atsakovė turėjo daug tokio pat pobÅ«džio bylų, kuriose ji buvo atstovaujama tų pačių atstovų, prašė sumažinti priteistų iÅ¡ apeliantų atsakovės bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydį.Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kinį, priteisė atsakovei iÅ¡ kiekvieno ieÅ¡kovo (iÅ¡ viso buvo 25 ieÅ¡kovai) po 106,53 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

IÅ¡ bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė į bylÄ pateikė 37 puslapių atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, 41 puslapio atsiliepimÄ Ä¯ patikslintÄ ieÅ¡kovų ieÅ¡kinį, 9 puslapių dublikÄ , kuriuos parengė atstovas, atsakovės atstovas taip pat dalyvavo 5 val. 30 min. trukusiame teismo posėdyje, teikė papildomus raÅ¡tus. Apeliantai neginčija to fakto, kad atsakovės praÅ¡oma priteisti suma nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nuostatuose nustatytų maksimalių dydžių, savo ruožtu vien tik ta aplinkybė, jog atsakovė dalyvavo ne vienoje panaÅ¡aus pobÅ«džio byloje (dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis) ir galėjo atkartoti daugelį kitose bylose dėstytų argumentų, savaime nereiÅ¡kia, kad atsakovės atstovas neturėjo jokių laiko sÄ naudų atsiliepimui į ieÅ¡kinį ir kitiems procesiniams dokumentams paruoÅ¡ti.

Net ir standartinio (tipinio) procesinio dokumento parengimas objektyviai užima laiko, nes bet kuriuo atveju bÅ«tina susipažinti su konkrečios bylos aplinkybėmis (kurios nebÅ«na visiÅ¡kai identiÅ¡kos), keliamais fakto ir teisės klausimais, įvertinti bylos panaÅ¡umus ar skirtumus nuo kitos savo esme galbÅ«t analogiÅ¡kos bylos, iÅ¡analizuoti su kiekvienu atskiru ieÅ¡kovu, kurių Å¡ioje byloje buvo net 25, susijusias investavimo į obligacijas aplinkybes, surinkti su konkrečiais ieÅ¡kovais susijusius ir atsakovės pozicijÄ pagrindžiančius dokumentus.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, Å¡iuo atveju nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teisme atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovų priteistas nepagrįstas, neproporcingai didelis bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimas, todėl jis nemažintinas.Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimoAtsakovė prašė priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ iÅ¡ apeliantų. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ paruoÅ¡imÄ sumokėjo advokatui 343,41 Eur, todėl prašė priteisti iÅ¡ kiekvieno iÅ¡ apeliantų (kurių 11) po 31,22 Eur.Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovės atstovai dalyvavo Å¡ioje byloje ir pirmosios instancijos teisme, atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės atkartojami atsakovės atsiliepime į ieÅ¡kinį (patikslintÄ ieÅ¡kinį) iÅ¡dėstyti argumentai ir dar pirmosios instancijos teisme atsakovės atstovo iÅ¡analizuotos faktinės aplinkybės, sprendžia, jog egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti iÅ¡ ieÅ¡kovų atsakovei priteistinų bylinėjimosi iÅ¡laidų sumÄ iki 275 Eur, iÅ¡ kiekvieno apelianto atsakovei priteisiant po 25 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (juridinio asmens kodas 112025973) iÅ¡ ieÅ¡kovų P. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. Å . (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V.

L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) E. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) H. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 25 Eur (dvideÅ¡imt penkis eurus) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimÄ .             Teisėjos                                                                                                        Rasa GudžiÅ«nienė Dalia Kačinskienė Nijolė PiÅ¡kinaitė