2020-06-17 Nr. AB-12339-3-62-3-00904-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1365-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00904-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. (Š.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. (Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. Š. (Š.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas bausmę Alytaus PN 2017 m. kovo 16 d. atsisakė gyventi paskirtame būryje, kadangi buvo subadytas peiliu. Alytaus PN administracija 2017 m. kovo 16 d. pareiškėją paskyrė į 17 būrį, kuriame jis taip pat negalėjo atlikti bausmės, kadangi jame pareiškėjui buvo grasinama, todėl pareiškėjas atsisakė būti ir tame būryje. Pareiškėjo teigimu, jis prašė jį perkelti į darbo zoną, tačiau Alytaus PN 2017 m. kovo 21 d. pareiškėją paskyrė į 20 būrį (į drausmės grupę). Toks skyrimas buvo neteisėtas, kadangi pareiškėjas nepadarė jokio pažeidimo, nebuvo atliktas išsamus tyrimas, nebuvo išsiaiškintos visos aplinkybės. Be to, pareiškėją paskyrė į tą patį būrį, kuriame gyveno ir jį subadęs nuteistasis. Grupės nuteistieji pasivaikščioti, maudytis, į kirpyklą, pas gydytoją eina tuo pačiu metu, todėl pareiškėjas visus 6 mėnesius negalėjo išeiti iš kameros, eiti pasivaikščioti ir pasinaudoti kitomis jam suteiktomis teisėmis. Alytaus PN administracija ignoravo pareiškėjo prašymus dėl atskiro pasivaikščiojimo ir maudymosi laiko nustatymo.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad negalėjo turėti ilgalaikių pasimatymų, negalėjo skambinti, o trumpalaikiai pasimatymai vyko tik vieną kartą per 4 mėnesius, todėl susilpnėjo pareiškėjo socialiniai ryšiai su artimaisiais. Taip pat buvo suvaržytas pareiškėjo apsipirkimas parduotuvėje, dėl to pareiškėjas pradėjo vartoti narkotikus bei būdamas drausmės grupėje susirgo. Dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, didelių dvasinių išgyvenimų, kančią, bendravimo galimybių sumažėjimą, buvo pažemintas jo orumas.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Alytaus PN nurodė, kad Nuteistųjų skirstymo komisija 2017 m. kovo 16 d., įvertinusi Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų prašymą išvengti tolesnių konfliktų 1 lokaliniame sektoriuje, po pareiškėjo sužalojimo perkėlė jį į 17 būrį (9 lokalinis sektorius). Pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. kreipėsi į administraciją, atsisakė atlikti bausmę 17 būryje dėl to, kad jam netiko paskirtas miegamasis, kitų priežasčių nenurodė. Atlikus tyrimą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas 17 būryje galėtų konfliktuoti su kuriuo nors iš nuteistųjų, jam buvo nurodyta eiti į administracijos paskirtą 17 būrį, tačiau jis šio nurodymo nevykdė. Toks nuteistojo elgesys buvo įvertintas kaip teisėtų administracijos nurodymų nevykdymas, todėl 2017 m. kovo 17 d. jam skirta drausminė nuobauda – papeikimas, 2017 m. kovo 20 d. už analogišką pažeidimą pareiškėjui taip pat paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, o 2017 m. kovo 21 d. skirta drausminė nuobauda – perkėlimas iš paprastosios į drausmės grupę 6 mėnesiams. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę 20 būryje, nuo 2017 m. balandžio 3 d. nė karto nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl nuteistojo T. P. neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentai dėl grėsmės jo sveikatai ar gyvybei nepagrįsti. Alytaus PN pažymėjo, jog 20 būryje yra įrengtos 6 kameros, kurios yra rakinamos. Pareiškėjas 20 būryje (drausmės grupėje) buvo apgyvendintas 6 kameroje, o nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. – 1 kameroje. Nuteistasis T. P. į 20 būrio 6 kamerą uždarytas nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d., po to perkeltas į kitą būrį. Tuo metu pareiškėjas buvo laikomas 1 kameroje. Nuteistieji yra laikomi užrakinti drausmės grupės gyvenamose patalpose (kamerose), o pasivaikščiojimų metu, išleisti pas medikus ar kirpėjus bei kitur yra nuolat lydimi bei prižiūrimi pareigūnų, be to, vykdoma priežiūra vaizdo stebėjimo kameromis.

6. Alytaus PN atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto (ne)veikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžia nurodytą žalos dydį ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo K. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui atsisakius vykdyti teisėtus administracijos nurodymus eiti gyventi į jam paskirtą būrį, Alytaus PN direktoriaus 2017 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 49-918 pareiškėjui skirtas papeikimas; pareiškėjas 2017 m. kovo 16 d. paaiškinime nurodė, jog atsisako eiti į jam paskirtą būrį dėl asmeninių priežasčių, o fizinio ir psichologinio smurto niekas būryje nenaudojo; Alytaus PN direktoriaus 2017 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 49-928 pareiškėjui pareikštas papeikimas už tai, kad jis 2017 m. kovo 19 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 19.35 val. atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus; paaiškinime pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių atsisakė eiti į jam paskirtą būrį; Alytaus PN drausmės komisija 2017 m. kovo 21 d. teikimu Nr. 251-1-207 siūlė pareiškėjui skirti nuobaudą – perkėlimą iš paprastosios į drausmės grupę; Alytaus PN direktoriaus 2017 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 49-945 pareiškėjas 6 mėnesiams perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę, kadangi 2017 m. kovo 20 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. apie 20.40 val. atsisakė vykdyti teisėtus administracijos nurodymus eiti gyventi į jam paskirtą būrį.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsniu, 10 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsniu, 12 straipsnio 1–2 dalimis, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo atliekamas tyrimas dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 17 būryje. Byloje nenustatyta jokių pagrįstų įrodymų, jog pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 17 būryje priežastys buvo pagrįstos ir kad kilo reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjas pareigūnams nenurodė konkrečių asmenų ar priežasčių, kodėl nenori gyventi minėtame būryje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės įrodo, kad Alytaus PN administracija reagavo į pareiškėjo skundus bei siekė pataisos įstaigoje sudaryti saugią aplinką. Pareiškėjui atsisakius persikelti į minėtą būrį, jis buvo išklausytas, jam suteikta galimybė pasiaiškinti ir atsakingiems Alytaus PN pareigūnams nurodyti konkrečias priežastis. Pareiškėjo nurodytas priežastis vertino Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, o nenustačius realios grėsmės pareiškėjo sveikatai ir gyvybei buvo siūloma pareiškėjo atsisakymą atlikti bausmę 17 būryje vertinti kaip drausmės pažeidimą.

10. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad 2017 m. kovo 21 d. nutarimu skiriant pareiškėjui nuobaudą būtų pažeisti BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, 143 straipsnio 1–4 ir 7 dalių reikalavimai, nuobauda pareiškėjui buvo paskirta išnagrinėjus jo padarytų pažeidimų aplinkybes, suteikiant pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad BVK bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai neįtvirtina, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams.

11. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas padarė režimo reikalavimų pažeidimus, jie įrodyti, procesinių pažeidimų, nulemiančių nutarimo neteisėtumą, nepadaryta, todėl nuobauda pareiškėjui buvo skirta teisėtai.

12. Remdamasis BVK 75 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog būdamas drausmės grupėje pareiškėjas negalėjo gauti ilgalaikių pasimatymų, nes to nenumatė teisės aktai. Pareiškėjui galėjo būti skirtas tik vienas trumpalaikis pasimatymas per 4 mėnesius, ginčo laikotarpiu pareiškėjas trumpalaikiuose pasimatymuose buvo 2017 m. balandžio 29 d. ir 2017 m. rugsėjo 2 d. Atsižvelgęs į BVK 92 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog drausmės grupei priklausantiems nuteistiesiems numatyta suma apsipirkti yra iki 76 eurų, atsakovas pareiškėjo teisių apsipirkti už nurodytą sumą nepažeidė. Be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. liepos 25 d. buvo baustas ir jam buvo uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Duomenų apie tai, jog pareiškėjui buvo draudžiama skambinti artimiesiems, byloje nėra, pareiškėjas nedetalizavo, kada jam buvo draudžiama pasinaudoti teise paskambinti telefonu, todėl pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas. Sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti yra pataisos įstaigos žinojimas ar turėjimas žinoti apie gresiantį pavojų asmens fizinei neliečiamybei ir nesiėmimas protingų prieinamų priemonių, kuriomis būtų galima apsaugoti asmenį. Pareiškėjui būnant drausmės grupėje prašymų dėl perkėlimo į kitus būrius ar dėl laikymo izoliuotu BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu nėra, tačiau pareiškėjas du kartus kreipėsi į administraciją dėl atskiro pasivaikščiojimo laiko nustatymo (kadangi pareiškėjui buvo grasinama subadyti). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad jau buvo fiksuotas pareiškėjo sužalojimo faktas (2017 m. kovo 15 d.), buvo nustatytas asmuo, kuris pareiškėją sužalojo, ir kad šis asmuo buvo perkeltas į tą patį būrį, darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas atsakovui atidžiai įvertinti susidariusią situaciją ir taikyti pareiškėjo izoliavimą nuo kitų nuteistųjų pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį arba imtis kitų teisės aktais nustatytų priemonių, kad būtų užtikrintas jo, kitų nuteistųjų saugumas (perkeltas į kitą drausmės būrį, skirtas atskiras pasivaikščiojimo laikas ir t. t.). Atsakovas, netenkindamas pareiškėjo prašymo skirti jam atskirą pasivaikščiojimo laiką ar laikyti jį izoliuotą, tinkamai neįvertino BVK 70 straipsnyje įtvirtintų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslų ir taip suvaržė pareiškėjo teises kalėti saugiai ir naudotis jam įstatyme priskirtomis teisėmis (eiti pasivaikščioti, eiti į dušą, į kirpyklą ir t. t.).

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. su nuteistuoju T. P. buvo tame pačiame 20 būryje (drausmės būryje), tik skirtinguose miegamuosiuose. Dienotvarkė (eiti pasivaikščioti, maudytis, kirptis ir t. t.) visam būriui buvo nustatyta vienoda. Atsižvelgęs į tai, jog Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius 2017 m. kovo 23 d. nutarime konstatavo, jog pareiškėją 2017 m. kovo 15 d. sužalojo nuteistasis T. P., pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovui, gavus pareiškėjo prašymus dėl atskiro laiko nustatymo ir gresiančio pavojaus jo gyvybei ir sveikatai, turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo saugumo. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jis visą ginčo laikotarpį negalėjo išeiti pasivaikščioti ir negalėjo naudotis kitomis jam suteiktomis įstatyme nustatytomis teisėmis (maudytis, kirptis, eiti į biblioteką). Atsakovo teiginių, jog nuteistieji yra laikomi užrakinti drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, o pasivaikščiojimų metu, išleisti pas medikus ar kirpėjus bei kitur yra nuolat lydimi bei prižiūrimi pareigūnų, taip pat kad vykdoma priežiūra vaizdo stebėjimo kameromis, pirmosios instancijos teismas nevertino kaip paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl negalėjimo naudotis jam suteiktomis teisėmis.

15. Nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino kaip pagrindą konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus tinkamai neišsprendus pareiškėjo saugumo klausimo ir neužtikrinus pareiškėjui BVK straipsnio 75 straipsnio 1 dalyje 5 punkte numatytos teisės kasdien pasivaikščioti dvi valandas bei kitų įstatymuose numatytų teisių. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prie pareiškėjo saugumo neužtikrinimo žymiai prisidėjo ir pats pareiškėjas, nes jis tiksliai nenurodė, su kuriais nuteistaisiais konfliktuoja, kas jam grasina. Šios aplinkybės įrodo pareiškėjo nenorą atskleisti tiesą, padėti tyrimui, t. y. patvirtina jo paties neteisėtus veiksmus ir yra pagrindas mažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį, be to, byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo metu vartojo narkotines medžiagas ir darė kitų pažeidimų. Bylos duomenys apie pareiškėjo sveikatą patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus yra kreipęsis dėl fizinės sveikatos sutrikimų (kaklo srities pjautinės žaizdos), tačiau Alytaus PN psichologinė tarnyba 2017 m. gegužės 2 d. pažymoje-rekomendacijoje nurodė, jog pareiškėjas susižalojo pats, kadangi į kamerą buvo atkeltas nuteistasis, su kuriuo jis negalėjo būti, taip bandė manipuliuoti pareigūnų veiksmais. Atsakovas taip pat nurodė, jog ŽIV liga pareiškėjui diagnozuota 2017 m. rugsėjo 6 d., medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjas ne kartą atsisakė tirtis dėl minėtos ligos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, narkotikų vartojimas siejamas su asmens laisve apsispręsti dėl jų vartojimo.

16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, taip pat į pažeidimo pobūdį, trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino 600 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 17. Pareiškėjas K. Š. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo prašo priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Alytaus PN padarė grubius pareiškėjo teisių pažeidimus, t. y. kad rizikavo pareiškėjo gyvybe ir privertė pareiškėją 180 parų gyventi nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, nes pareiškėjas buvo apgyvendintas viename būryje su nuteistuoju, kuris anksčiau pareiškėją buvo subadęs peiliu. Pataisos namų administracija nereagavo į pareiškėjo kreipimusis dėl grėsmės jo gyvybei, todėl pareiškėjas buvo priverstas nesimaudyti, nesikirpti, nevaikščioti lauke, nesinaudoti gydytojo paslaugomis ir kentėti skausmus, nesigaminti valgyti, naudotis biblioteka. Todėl pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, mano, kad jam turėtų būti priteista jo prašyta 30 000 Eur dydžio neturtinės žalos suma, nes Alytaus PN administracija rizikavo pareiškėjo gyvybe, o tai pareiškėją labai baugino ir yra neatleistina.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

20. Alytaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino visos į bylą pateiktos medžiagos. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė, jo teiginiai apie padarytą žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto (ne)veikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

21. Alytaus PN teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Kriminalinės žvalgybos skyrius nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nuskalstamos veikos požymius, pareiškėjas šio nutarimo neskundė. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui padaryti nežymūs sužalojimai, pareiškėjas atsisakė rašyti pareiškimą, prašė nepradėti ikiteisminio tyrimo. Atlikdamas bausmę 20 būryje, pareiškėjas nė karto nesikreipė dėl nuteistojo T. P. neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas ir T. P. buvo laikomi užrakinti skirtingose gyvenamosiose patalpose (kamerose), o kitur nuteistieji yra lydimi ir prižiūrimi pareigūnų, taip pat stebimi vaizdo kameromis. Nagrinėjamu atveju nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų / neveikimo ir pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjo sveikatai ir gyvybei nebuvo realios grėsmės, ginčo laikotarpiu jis bausmę atliko saugiai.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui K. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteistas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog atsakovo atstovui tinkamai neišsprendus pareiškėjo saugumo klausimo ir taip neužtikrinus pareiškėjui BVK straipsnio 75 straipsnio 1 dalyje 5 punkte nustatytos teisės kasdien pasivaikščioti dvi valandas bei kitų įstatymuose numatytų teisių, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui atlygintina neturtinė žala, priteisiant 600 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta priteisiant 30 000 Eur. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (600 Eur), nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Kriminalinės žvalgybos skyriaus pateiktą 2017 m. kovo 23 d. nutarimą Nr. M-0-02-00026-17, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas neskundė šio nutarimo, pareiškėjas apklausos metu Kriminalinės žvalgybos pareigūnui nurodė, kad jam buvo padaryti nežymūs sužalojimai, atsisakė rašyti pareiškimą, prašė ikiteisminio tyrimo nepradėti, pareiškėjas, atlikdamas bausmę, nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl nuteistojo T. P. vykdomų kokių nors neteisėtų veiksmų.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Iš apeliacinių skundų argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas ir atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant aplinkybes, susijusias su pareiškėjo saugumo neužtikrinimu ir patirta neturtine žala.

28. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

29. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl tarp šalių kilusio ginčo.

30. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis buvo laikomas drausmės grupėje kartu su nuteistuoju, kuris jį 2017 m. kovo 15 d. sužalojo, o būdamas 20 drausmės grupėje pareiškėjas negalėjo pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis, t. y. pasivaikščioti, maudytis, eiti į kirpyklą, pas gydytoją.

31. Byloje nustatyta, kad Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius 2017 m. kovo 23 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatė, jog 2017 m. kovo 15 d. nuo 7.51 val. iki 7.53 val. 3–7–21 būrių nuteistųjų asmeninių daiktų saugojimo sandėlyje nuteistasis T. P. sužalojo pareiškėją, t. y. nenustatytu aštriu daiktu pareiškėjui padarė nežymius sužalojimus – dvi durtines žaizdas žasto srityje ir vieną pjautinę žaizdą kairės šlaunies srityje. Atsižvelgiant į tai, jog įvykio metu nukentėjęs pareiškėjas atsisakė rašyti pareiškimą bei prašė ikiteisminio tyrimo nepradėti, nustatyta, kad baudžiamasis procesas negalimas, ir nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas Alytaus PN 2017 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 49-945 buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams (į drausmės grupės 20 būrio 6 miegamąjį), nuo 2017 m. kovo 24 d. perkeltas į 20 būrio 1 miegamąjį ir buvo jame iki 2017 m. rugsėjo 20 d. Nuteistasis T. P. perkeltas į 20 būrio 6 miegamąjį nuo 2017 m. balandžio 3 d. ir buvo šiame būryje iki 2017 m. rugsėjo 29 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas su 2017 m. balandžio 3 d. prašymu kreipėsi į Alytaus PN, kad skirtų jam atskirą laiką pasivaikščioti, tačiau Alytaus PN netenkino šio prašymo. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. dar kartą kreipėsi į Alytaus PN dėl pasivaikščiojimo laiko pakeitimo, kadangi jį grasinama subadyti, o Alytaus PN 2017 m. balandžio 20 d. rašte Nr. 363-595 nurodė, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jam turėtų būti taikoma BVK 70 straipsnio 6 dalis. Atsakovo atstovas byloje neteikė įrodymų, kad jis išsamiai ištyrė pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ar dėl šio įvykio kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos skyrių.

32. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino Alytaus PN nurodytą drausmės grupės dienotvarkę ir nustatė, kad visi 20 grupės nuteistieji turi teisę pasivaikščioti, eiti maudytis ir kirptis, lankyti biblioteką tuo pačiu metu.

33. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus (iš jų ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. kovo 23 d. nutarimą), į BVK nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (BVK 70 str. 1 ir 6 d., 114 str. 1 d. EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Salman prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93; 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą T. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 29474/09), įpareigojančią kalinimo įstaigas užtikrinti nuteistųjų saugumą, sutiktina su padaryta išvada, kad dėl to, jog pareiškėjas teikė du prašymus dėl atskiro pasivaikščiojimo laiko nustatymo (kadangi pareiškėjui buvo grasinama jį subadyti), jau buvo fiksuotas pareiškėjo sužalojimo faktas (2017 m. kovo 15 d.) bei buvo nustatytas asmuo, kuris pareiškėją sužalojo ir kuris buvo perkeltas į tą patį būrį, buvo pagrindas atsakovo atstovui atidžiai įvertinti susidariusią situaciją ir taikyti pareiškėjo izoliavimą nuo kitų nuteistųjų pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį arba imtis kitų teisės aktais nustatytų priemonių, kad būtų užtikrintas pareiškėjo, kitų nuteistųjų saugumas (pareiškėjas perkeltas į kitą drausmės būrį, jam skirtas atskiras pasivaikščiojimo laikas ir t. t.).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti pareiškėjo paaiškinimais, kad dėl susidariusios situacijos jis bijojo eiti pasivaikščioti, eiti į dušą, į kirpyklą ir t. t., nepaisant atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui išsakytų ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintų paaiškinimų, kad nuteistieji yra laikomi užrakinti drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, o pasivaikščiojimų metu, išleisti pas medikus ar kirpėjus bei kitur yra nuolat lydimi bei prižiūrimi pareigūnų, vykdoma jų priežiūra vaizdo stebėjimo kameromis.

35. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio.

36. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 26853/04). EŽTT yra pabrėžęs, jog įkalinti asmenys yra pažeidžiamoje padėtyje ir kad valdžios institucijos privalo saugoti jų fizinę gerovę (žr., pvz., 2005 m. spalio 4 d. sprendimą byloje Sarban prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3456/05).

37. Įvertinus nustatytus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) pagrįstai buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp šių veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodytos patirtos neturtinės žalos.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

39. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

40. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Vertinant asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.).

41. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

42. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas ir turi būti priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, įvertino tai, kad prie saugumo neužtikrinimo žymiai prisidėjo ir jis pats, nes jis tiksliai nenurodė, su kuriais nuteistaisiais konfliktuoja, kas jam grasina, be to, nėra jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo atstovo veiksmų.

43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (600 Eur) yra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

44. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Š. (Š.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė