2020-07-01 Nr. AB-13185-3-61-3-01674-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1101-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01674-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja E. D. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą (apsvarsčius pareiškėjos du prašymus posėdyje, vykusiame 2018 m. balandžio 13 d.), kurio turinys išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. balandžio 17 d. rašte Nr. (1.29) 7 R-2664 – nepripažinti teisiniu darbo stažu laikotarpio nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2018 m. balandžio 11 d., kai pareiškėja ėjo Vilniaus apygardos probacijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad, siekdama pretenduoti eiti teisėjo pareigas, įstatymų nustatyta tvarka 2018 m. kovo 29 d. Komisijai pateikė prašymą pripažinti jos darbą einant Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. teisiniu. E. D. 2018 m. balandžio 11 d. Komisijai pateikė Tarnybos pažymą Nr. VR2-275, kurioje nurodyta, kad Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo specialieji reikalavimai buvo parengti atsižvelgiant į situaciją darbo rinkoje, sudarant galimybes didesniam asmenų skaičiui pretenduoti užimti šias pareigas, taip pat atsižvelgiant į daugialypį funkcijų pobūdį. Šioje pažymoje taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad asmeniui be teisinio išsilavinimo norint užtikrinti tinkamą ir teisėtą teismo nuosprendžių bei nutarčių vykdymą ir teisės normomis pagrįstų sprendimų priėmimą, būtų reikalinga nuolatinė pagalba ir kontroliavimas, o asmuo, turintis teisinį išsilavinimą, gali savarankiškai priimti kompetentingus sprendimus Tarnybai valstybės pavestoje teisingumo ir teisminės veiklos srityje. Pareiškėja nurodė, kad Komisija jos prašymo nepatenkino dėl E. D. pateiktuose pareigybės aprašymuose įtvirtinto specialaus reikalavimo turėti alternatyvųjį aukštąjį išsilavinimą, nesilaikant vieno iš pagrindinių teisinei pareigybei taikytinų kriterijų – turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą.

3. E. D. nuomone, Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į individualių aplinkybių visumą, nevertino jos atliekamų funkcijų pobūdžio, plačios funkcijų apimties ir aplinkybes vertino tik formaliai. Tarnybos veiklos srityje egzistuoja gana daug diskrecijos, kurios tinkamą panaudojimą ir lemia bausmių vykdymo bei probacijos principų taikymas ir teisininko kvalifikacija vadovavimo grandyje.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininko pareigybė reikalauja daug kompetencijų – tiek teisinių, tiek žmogiškųjų išteklių valdymo, tiek psichologinių ir vadybinių, tačiau suformulavus specialųjį reikalavimą siaurai (paliekant išimtinai teisininko išsilavinimo reikalavimą), būtų apribotos galimybės kitiems galimiems kandidatams pretenduoti į pareigas ir taip būtų itin susiaurinta pasirinkimo galimybė darbdaviui. Tai ir buvo pažymėta darbdavio pažymoje, kurią E. D. pateikė Komisijai bei prašė į ją atsižvelgti. Nors pateiktuose pareigybių aprašymuose yra įtvirtintas alternatyvus išsilavinimo reikalavimas, tačiau tai, pareiškėjos nuomone, nepaneigia teisinio funkcijų pobūdžio, kurias turinčiam teisinį išsilavinimą asmeniui atliekant savarankiškai, darbo stažas turėtų būti pripažįstamas teisinio darbo stažu.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti, o Komisijos priimtą sprendimą palikti nepakeistą.

6. Atsakovas paaiškino, kad Komisija savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 111 patvirtintais Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos nuostatais (toliau – Komisijos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 841 patvirtintu Teisinių pareigybių sąrašu (toliau – Teisinių pareigybių sąrašas, Sąrašas). Šio sąrašo 16 ir 17 punktuose yra nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis nutarime konkrečiai neįvardyta pareigybė pripažįstama teisine: pirma, pareigybės aprašyme ar teisės akte turi būti nustatytas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir, antra, aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis.

7. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjos pateiktuose pareigybių aprašymuose yra įtvirtintas reikalavimas turėti alternatyvų aukštąjį išsilavinimą, taip nesilaikant vieno iš pagrindinių teisinei pareigybei taikytinų kriterijų – turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad patvirtindamas pareigybės aprašymus darbdavys išreiškė valią, jog šioms pareigoms eiti būtų tinkamas ne tik teisinis, bet ir socialinio darbo, psichologijos ar edukologijos išsilavinimas, o kai kur keliamas tik reikalavimas turėti bet kokį aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų srities išsilavinimą, todėl E. D. nurodytos pareigybės nėra ir negali būti pripažintos teisinėmis, kadangi pareigybės aprašymuose nurodytas funkcijas galėtų atlikti ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo. Tam, kad pareigybė būtų pripažinta teisine, ji turi atitikti Teisinių pareigybių sąraše nustatytų reikalavimų visumą. Kadangi nurodytos pareigybės neatitinka specialiojo reikalavimo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, atsakovo nuomone, nėra tikslinga analizuoti, ar pareigybės aprašymuose yra aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad darbas neteisinėje pareigybėje negali sukurti teisinio darbo stažo.

8. Teisingumo ministerija atkreipė dėmesį, kad Komisijos veiklos sritis yra teisinį darbo stažą pripažinti tik tiems asmenims, kurie pretenduoja įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo, advokato, notaro ar antstolio pareigas. Šioms profesijoms yra nustatyti aukštos kvalifikacijos ir ypatingo profesionalumo standartai, todėl asmenys, siekiantys jais tapti, privalo griežtai atitikti visus keliamus reikalavimus.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjos E. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pateiktas Vilniaus universiteto 2010 m. birželio 18 d. magistro diplomas patvirtina, jog pareiškėja 2010 m. baigė Vilniaus universiteto teisės programą ir jai buvo suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. E. D. su 2018 m. kovo 29 d. ir 2018 m. balandžio 11 d. prašymais kreipėsi į Komisiją ir prašė pripažinti jos darbo stažą, dirbant Tarnyboje (prieš tai buvusioje Vilniaus regiono pataisos inspekcijoje), teisiniu ir tinkamu teisėjo, advokato, notaro, antstolio darbui. Kartu su prašymu ji pateikė Tarnybos pažymas, pareigybių aprašymų kopijas, magistro diplomo kopiją, asmens tapatybės kortelės kopiją. Tarnybos 2018 m. kovo 5 d. pažymoje Nr. VR2-178 nurodyta, kad pareiškėja 2005 m. balandžio 7 d. buvo paskirta į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos viršininkės pareigas (A lygio 11 kategorija), 2009 m. gruodžio 7 d. ji buvo laikinai perkelta į Kalėjimų departamento Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkės pareigas (A lygio 15 kategorija), 2012 m. spalio 26 d. – į Kalėjimų departamento Vilniaus regiono pataisos inspekcijos Vilniaus probacijos skyriaus viršininkės pareigas (A lygio 13 kategorija), 2014 m. lapkričio 24 d. buvo laikinai perkelta į Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas (A lygio 15 kategorija), 2015 m. kovo 2 d. laikinai perkelta į Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas (A lygio 15 kategorija), o 2015 m. liepos 27 d. – į Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas (A lygio 15 kategorija).

11. Tarnybos 2018 m. balandžio 11 d. pažymoje Nr. VR2-275 nurodyta, kad Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo specialieji reikalavimai (alternatyvus išsilavinimo reikalavimas) buvo parengti atsižvelgiant į situaciją darbo rinkoje, sudarant galimybę daugiau asmenų pretenduoti į šias pareigas, taip pat atsižvelgiant į daugialypį funkcijų pobūdį. Taip pat nurodyta, kad asmeniui be teisinio išsilavinimo norint užtikrinti tinkamą ir teisėtą teismo nuosprendžių bei nutarčių vykdymą ir teisės aktų normomis pagrįstų sprendimų priėmimą, būtų reikalinga nuolatinė pagalba ir kontroliavimas, o asmuo, turintis teisinį išsilavinimą, gali savarankiškai priimti kompetentingus sprendimus Tarnybai pavestoje teisingumo ir teisminės veiklos srityje.

12. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento Vilniaus regiono pataisos inspekcijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. TO-30, 4 punkte nustatyta, kad ši pareigybė reikalinga vadovauti skyriui, organizuoti ir užtikrinti jam pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą. Vienas iš specialiųjų reikalavimų šiai pareigybei – turėti ne žemesnį kaip aukštąjį universitetinį (pageidautina teisinį arba socialinį) ar jam prilygintą išsilavinimą.

Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. V-253, 4 punkte nustatyta, kad šio skyriaus viršininko pareigybė reikalinga organizuoti Kalėjimų departamento Socialinės reabilitacijos skyriaus darbą, koordinuoti ir kontroliuoti Kalėjimų departamento pavaldžių įstaigų socialinės reabilitacijos ir psichologinių tarnybų veiklą sprendžiant nuteistųjų ir suimtųjų pataisos bei socialinės reabilitacijos klausimus. Vienas iš specialiųjų reikalavimų šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės, edukologijos, psichologijos arba socialinio darbo krypčių išsilavinimą (6.1 punktas).

Vilniaus probacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento Vilniaus regiono pataisos inspekcijos direktoriaus 2012 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. TO-66, 4 punkte nustatyta, kad šio skyriaus viršininko pareigybė reikalinga vadovauti skyriui, organizuoti ir užtikrinti skyriaus nuostatuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą. Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas teisingumo ir teisminės veiklos srityje (5 punktas). Vienas iš specialiųjų reikalavimų šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui – turėti ne žemesnį kaip aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų srities teisės, socialinio darbo arba psichologijos krypties išsilavinimą (6.1 punktas).

Savivaldybių probacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Kalėjimų departamento Vilniaus regiono pataisos inspekcijos direktoriaus 2012 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. TO-66, 4 punkte nustatyta, kad šio skyriaus viršininko pareigybė reikalinga vadovauti skyriui, organizuoti ir užtikrinti skyriaus nuostatuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą. Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas teisingumo ir teisminės veiklos srityje (5 punktas). Vienas iš specialiųjų reikalavimų šiai pareigybei – turėti ne žemesnį kaip aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų srities teisės, socialinio darbo arba psichologijos krypties išsilavinimą (6.1 punktas).

Savivaldybės probacijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2017 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. TO-293, 4 punkte nustatyta, kad ši pareigybė reikalinga vadovauti skyriui, organizuoti ir užtikrinti skyriaus nuostatuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą. Šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas teisingumo ir teisminės veiklos srityje (5 punktas). Vienas iš specialiųjų reikalavimų šiai pareigybei – turėti aukštąjį universitetinį arba jam lygiavertį socialinių mokslų srities išsilavinimą (6.1 punktas).

13. Teismas pažymėjo, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymus bei išklausiusi jos paaiškinimus Komisijos 2018 m. balandžio 3 d. posėdyje, 2018 m. balandžio 17 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo E. D. darbo stažo nepripažino teisiniu darbo stažu, kai ji ėjo Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas 2010 m. birželio 18 d.–2018 m. balandžio 11 d., dėl pateiktuose pareigybių aprašymuose įtvirtinto specialiojo reikalavimo turėti alternatyvų aukštąjį išsilavinimą, taip nesilaikant vieno iš pagrindinių teisinei pareigybei taikytinų kriterijų – turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Teismas akcentavo, kad Komisija, priimdama prašomą panaikinti sprendimą, vadovavosi Komisijos nuostatais bei Teisinių pareigybių sąrašu.

14. Aptaręs Komisijos nuostatų 2 punkto ir Teisinių pareigybių sąrašo 16 bei 17 punktų nuostatas, teismas sprendė, kad reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą yra imperatyvus.

15. Teismas pažymėjo, kad iš aptartų pareigybių aprašymų matyti, jog juose nėra nustatytas specialusis reikalavimas turėti tik aukštąjį universitetinį teisės srities išsilavinimą, kai kuriuose pareigybių aprašymuose nurodyta alternatyviai turėti teisinį išsilavinimą, o kituose nurodyta turėti tik aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą, socialinių mokslų srities išsilavinimą. Taigi darbdavys, nurodydamas alternatyvų išsilavinimą, išreiškė savo valią, kad minėtas pareigas, kurias pareiškėja ėjo 2010 m. birželio 18 d.–2018 m. balandžio 11 d., einančiam asmeniui nėra privaloma turėti teisės srities išsilavinimą, nes šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas gali atlikti asmuo, turintis kitos srities išsilavinimą (šiuo atveju – socialinį, edukologijos, psichologijos, socialinio darbo). Be to, 2018 m. balandžio 11 d. pažymoje darbdavys nurodė, kad alternatyvus išsilavinimo reikalavimas pareigybės aprašyme buvo įtvirtintas siekiant sudaryti galimybę daugiau asmenų pretenduoti eiti šias pareigas, taip pat atsižvelgiant į daugialypį funkcijų pobūdį. Taigi darbdavys iš esmės pripažino, kad pagal minėtus pareigybės aprašymus valstybės tarnautojas gali atlikti funkcijas ir neturėdamas teisinio išsilavinimo.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog ėjimas pareigų, kurioms netaikomas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali sukurti teisinio darbo stažo. Priešingas minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų, kad teisinio darbo stažu galėtų būti pripažįstamas ir darbo stažas, kurį įgijo asmuo, neturintis aukštojo teisinio išsilavinimo.

17. Teismas nurodė, kad analizuotos pareigybės neatitinka specialiojo reikalavimo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl nėra tikslinga analizuoti, ar pateiktuose pareigybių aprašymuose yra aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2012 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2023/2012). Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Komisijos sprendimas nepripažinti pareiškėjos darbo teisiniu, kai ji ėjo Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas 2010 m. birželio 18 d.–2018 m. balandžio 11 d., yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti, remiantis E. D. skunde nurodytais ar kitais argumentais. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas pripažinti pareiškėjos dirbtą darbą teisiniu yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą, todėl šio reikalavimo netenkinus, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas.

III. 18. Pareiškėja E. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir dėl Teisinių pareigybių sąrašo 17 punkto, kuriame įtvirtintas diskriminacinis teisinis reguliavimas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą nepripažinti jos darbo teisiniu darbo stažu, E. D. nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. ėjus Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas, ir pripažinti jos dirbtą darbą teisiniu.

19. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei objektyviai neištyrė bylos aplinkybių. Apeliacinį skundą E. D. grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kurie buvo nurodyti jos skunde teismui. Teismas jos skundą atmetė tik formaliais motyvais, t. y. kad pareigybės, pagal kurias ji ėjo nurodytas pareigas, neatitiko reikalavimo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Teismas taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, nėra tikslinga analizuoti, ar pateiktuose pareigybių aprašymuose aiškiai įvertintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis.

20. E. D. atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje pateikė papildomus žodinius paaiškinimus, kurie nebuvo paminėti skunde, tačiau yra itin svarbūs, norint išsamiai ir objektyviai išaiškinti visas bylos aplinkybes, t. y. dėl Teisinių pareigybių sąrašo (su pakeitimais ir papildymais) teisėtumo vienoms asmenų grupėms keliant nepagrįstus ir neproporcingus reikalavimus, lyginant su kitomis asmenų grupėmis. Iš šiame sąraše išvardintų pareigybių grupių, į kurių kiekvieną įeina daugybė pareigybių, reikalavimas, kad pareigybės aprašyme ar teisės akte būtų nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir reikalavimas – aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis – yra nustatyti tik dviejų pareigybių grupėms (Teisinių pareigybių sąrašo 16 ir 17 punktai), taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintus asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principus ir nepagrįstai bei neteisėtai susiaurinant asmenų, kuriems turėtų būti skaičiuojamas teisinis stažas, ratą.

21. Remdamasi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo nutarimais, pareiškėja pažymi, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Akcentuoja, kad reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir reikalavimas dėl atliekamų funkcijų teisinio pobūdžio yra nustatytas tik 2 pareigybių grupėms (Teisinių pareigybių sąrašo 16 ir 17 punktai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš esmės neišsprendus teismo prašymo dėl teisės norminio akto atitikties Konstitucijai, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą teismui kilusios abejonės, ar teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, o nepašalinus šių abejonių ir pritaikius ginčijamą nuostatą, galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės. Pažymi, kad Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams tiria Konstitucinis Teismas.

22. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepateikė jokių abejones dėl teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo pašalinančių motyvų, nors remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teismų sprendimai kreiptis arba nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui ir Konstitucijai, be kita ko, turi būti grindžiami teisiniais argumentais (motyvais), argumentavimas turi būti racionalus; jie turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.

23. Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ėjimas pareigų, kurioms netaikomas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, negali sukurti teisinio darbo stažo; priešingas minėtų teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų, kad teisinio darbo stažu galėtų būti pripažįstamas ir darbo stažas, kurį įgijo asmuo, neturintis aukštojo teisinio išsilavinimo. Tačiau toks aiškinimas nėra logiškai nuoseklus, kadangi Teisinių pareigybių sąraše yra įtvirtinta daugybė pareigybių, kurioms eiti netaikomas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau jos pripažįstamos teisinėmis (pvz., ministro patarėjas, ministro padėjėjas, savivaldybės administratorius, seniūnas ar pan.). Be to, teisiniu darbo stažu negalėtų būti pripažįstamas ir darbo stažas, kurį įgijo asmuo, neturintis aukštojo teisinio išsilavinimo, kadangi Komisijos nuostatų 2.1 punktas nustato, jog Teisinių pareigybių sąraše yra nurodytos pareigybės, jei jas einančių asmenų išsilavinimas atitinka teisės aktuose nustatytus kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus.

24. E. D. pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog ne formalus pareigybei keliamo išsilavinimo reikalavimas, o atliekamų funkcijų pobūdis (kartu su įgytu teisiniu išsilavinimu) sudaro prielaidas formuotis teisinėms kompetencijoms ir teisiniam darbo stažui de facto (faktiškai), toks pareigybei keliamo reikalavimo prioritetizavimas suformuoja praktiką, kai formai teikiamas prioritetas prieš turinį, o tokiais motyvais apriboti teismo sprendimai negali būti pripažinti priimtais objektyviai ir visiškai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

25. Atsakovas Teisingumo ministerija prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovas paaiškina, kad asmens, prašančio kreiptis į Konstitucinį Teismą, pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys asmens abejonę dėl teisės akto (jo punkto) prieštaravimo Konstitucijai. Prašyme turi būti aiškiai nurodyti konkretus teisės akto punktas, kurio atitiktimi Konstitucijai asmuo abejoja, taip pat konkretūs Konstitucijos principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, konkrečiai nurodytas teisės akto punktas prieštarauja. Prašyme taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys asmens abejonę dėl nurodyto ginčijamo teisės akto punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms jis abejoja. Teisingumo ministerijos nuomone, vien tik E. D. pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto punkto prieštaravimą Konstitucijai negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tik teismas turi teisę bei pareigą nuspręsti, ar iš tikrųjų yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįsta abejonė) lemia kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.

27. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, neprieštaraujant suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai nagrinėjimu klausimu, taigi jis yra pagrįstas ir teisėtas. Teigia, kad teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus.

28. Atsakovas akcentuoja, kad Komisijos veiklos sritis yra teisinį darbo stažą pripažinti asmenims, kurie pretenduoja įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo, advokato, notaro ar antstolio pareigas. Šioms profesijoms yra nustatyti aukštos kvalifikacijos ir ypatingo profesionalumo standartai, todėl asmenys, siekiantys jais tapti, privalo griežtai atitikti visus keliamus reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad E. D. pareigybės aprašymuose nėra nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Tam, kad pareigybė būtų pripažinta teisine, ji turi atitikti Teisinių pareigybių sąraše nustatytų reikalavimų visumą. Kadangi analizuojamos pareigybės neatitiko specialaus reikalavimo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, Komisija mano, kad nėra tikslinga analizuoti, ar pareigybės aprašymuose yra aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog darbas neteisinėje pareigybėje negali sukurti teisinio darbo stažo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos sprendimo nepripažinti pareiškėjos darbo teisiniu darbo stažu, kai ji nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. ėjo Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą palikdamas galioti minėtą Teisinio darbo stažo pripažinimo komisijos sprendimą.

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia trimis esminiais argumentais: 1) Komisija, priimdama sprendimą nepripažinti dirbto darbo teisiniu darbo stažu atliko formalų vertinimą, nes pareigybės, pagal kurias ji ėjo nurodytas pareigas, neatitiko specialaus reikalavimo turėti tik aukštąjį teisinį išsilavinimą; 2) pareigybės aprašyme ar teisės akte nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir kitas reikalavimas – aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis yra nustatytas tik dviejų pareigybių grupėms (Teisinių pareigybių sąrašo 16 ir 17 p.), o nenustatytas grupėms, nurodytoms 1–15 punktuose, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintus asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principus ir nepagrįstai bei neteisėtai susiaurinant asmenų, kuriems turėtų būti skaičiuojamas teisinis stažas, ratą. Kitaip tariant, pareiškėja mano, kad Teisinių pareigybių sąrašo 16 ir 17 punktai tiek, kiek juose nurodytiems asmenims pareigybės aprašyme ar teisės akte turi būti aiškiai įtvirtintas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir atliekamų funkcijų teisinis pobūdis, neatitinka Konstitucijos, nes nepagrįstai susiaurinamas asmenų, kuriems turėtų būti skaičiuojamas teisinis stažas, ratas. Be to, tokio reikalavimo nėra Pareigybių sąrašo 1–15 punktuose; 3) pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikdamas jokių motyvų.

33. Vertinant pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teisėjas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą, turi nurodyti, kuri konkreti norma, taikytina nagrinėjamoje byloje, kokiam konkrečiam Konstitucijos straipsniui prieštarauja. Vadinasi, į Konstitucinį Teismą teisė kreiptis kyla tik dėl byloje taikytino konkretaus teisės akto (jo dalies) nuostatų.

34. Pareiškėja neteigia, kad jai taikomas teisinis reguliavimas, nustatytas Pareigybių sąrašo 1–15 punktuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 841(2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1055 redakcija) „Dėl teisinių pareigybių sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Sąrašo 16 punkte nustatyta, jog teisinėms pareigybėms priskiriami: viešosios, valstybės, savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos, valstybės, savivaldybės įmonės, jų struktūrinio padalinio vadovas, vadovo pavaduotojas, kurio pareigybės aprašyme ar teisės akte nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Pasak pareiškėjos jai taikytinas Sąrašo 17 punktas, nes jame yra nurodytos pareigybės (specialistas, juriskonsultas, teisininkas, arbitras, konsultantas, vedėjas, vedėjo pavaduotojas, ekspertas, patarėjas, padėjėjas, inspektorius, agentas, taip pat kitos pareigybės), kurioms eiti teisės aktuose, pareigybės aprašymuose nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Byloje nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas 2010 m. birželio 18 d.–2018 m. balandžio 11 d., taigi jai atitinkamai galėtų būti taikomas minėtas Sąrašo 17 punktas.

35. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjos aptartas teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintas Pareigybių sąrašo 1–15 punktuose, nėra taikytinas nagrinėjamoje byloje, todėl nėra ir pagrindo kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą ištirti šiuose Pareigybių sąrašo 1–15 punktuose nustatytą teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai. Taigi, iš pareiškėjos prašymo visumos dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą matyti, kad ji prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ne dėl Sąrašo 1–15 punktų, kurie pareiškėjai nagrinėjamu atveju nėra taikomi ir todėl teisėjų kolegija negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jų atitikties Konstitucijai net ir tuo atveju, jeigu jie prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Sąrašo 17 punkte nustatyti reikalavimai, kad pareigybės aprašyme ar teisės akte būtų nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir kitas reikalavimas – aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis – atitinka asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principus. Pareiškėjos teigimu, toks teisinis reguliavimas nepagrįstai bei neteisėtai susiaurina asmenų, kuriems turėtų būti skaičiuojamas teisinis stažas, ratą.

36. Šiame kontekste pažymėtina, kad Sąrašas patvirtintas vadovaujantis inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 53 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėja 2018 m. gegužės 15 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodo, kad pateikė prašymą Komisijai pripažinti dirbtą darbą einant Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininko pareigas 2010 m. birželio 18 d.–2018 m. balandžio 11 d., siekdama pretenduoti eiti teisėjo pareigas (b. l. 1 – 3).

37. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju reikšmingas yra Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reikalavimas pretendentams į teisėjus turėti visavertį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (būti baigus vienpakopes (vientisąsias) teisės krypties studijas, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos, arba turėti teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius), taikytinas visiems į teisėjo pareigas pretenduojantiems asmenims, taip pat ir tiems, kurie yra baigę Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytas trečiosios pakopos teisės krypties studijas – doktorantūrą ir yra įgiję teisės daktaro mokslinį laipsnį.

38. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisinio tikrumo, teisinio saugumo principus, tai, kad asmuo yra baigęs universitetines teisės krypties studijas, verčia daryti prezumpciją, jog jis gali pretenduoti dirbti darbą, kuriam reikalingas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas (jeigu jis atitinka visas keliamas sąlygas, kurios gali neapsiriboti vien aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo reikalavimu, bet apimti teisinio darbo stažo, atliktos praktikos ir pan. reikalavimus); tai pasakytina inter alia apie asmenis, kurie rengiasi pretenduoti į teisėjus. Konstatuota ir tai, kad aukštųjų mokyklų universitetinių teisės krypties studijų programos turi būti tokios, kad šias studijas baigusių asmenų teorinis pasirengimas ir praktiniai gebėjimai (įgyti per studijų laiką) nekeltų abejonių, o jų įgyta profesinė kvalifikacija leistų jiems pretenduoti į pareigas (profesijas), kurioms eiti (kuriomis verstis) reikalingas aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas.

39. Atsižvelgiant į pirmiau pacituotą Konstitucinio Teismo doktriną, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Sąrašo 16 ir 17 punktuose nustatyti reikalavimai, jog pareigybės aprašyme ar teisės akte būtų nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir kitas reikalavimas – aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis, dera su Konstitucinio Teismo doktrina ir kartu nekyla abejonių, kad nustatytasis Sąrašo 17 punkto teisinis reguliavimas galėtų prieštarauti pareiškėjos nurodytiems asmenų lygybės, teisingumo, protingumo bei teisinės valstybės principams, asmeniui pretenduojant eiti teisėjo pareigas.

40. Todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Sąrašo 17 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį jame nurodytų pareigybių pareigybės aprašyme ar teisės akte reikalaujama turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtinto atliekamų funkcijų teisinio pobūdžio, atitikties Konstitucijai netenkinamas (Konstitucijos 110 str. 2 dalis, ABTĮ 4 str. 2 d. ).

41. Apeliantė teigia, kad Komisija, priimdama sprendimą nepripažinti jos dirbto darbo teisiniu darbo stažu, ir nurodydama, kad pareigybės, pagal kurias ji ėjo nurodytas pareigas, neatitiko specialaus reikalavimo turėti tik aukštąjį teisinį išsilavinimą, atliko tik formalų vertinimą. Pasak apeliantės, svarbus yra ne formalus pareigybei keliamo išsilavinimo reikalavimas, o atliekamų funkcijų pobūdis (kartu su įgytu teisiniu išsilavinimu) sudaro prielaidas formuotis teisinėms kompetencijoms ir teisiniam darbo stažui de facto (faktiškai), atmetamas kaip nepagrįstas. Pasak apeliantės ir pirmosios instancijos teismas jos skundą atmetė tik formaliais motyvais, t. y. kad pareigybės, pagal kurias ji ėjo nurodytas pareigas, nereikalavo turėti tik aukštąjį teisinį išsilavinimą.

42. Pirmosios instancijos teismas iš aptartų pareigybių, į kurias pareiškėja buvo priimta dirbti, aprašymų nustatęs, kad juose nėra nustatytas specialusis reikalavimas turėti tik aukštąjį universitetinį teisės srities išsilavinimą (kai kuriuose pareigybių aprašymuose nurodyta alternatyviai turėti teisinį išsilavinimą, o kituose nurodyta turėti tik aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą, socialinių mokslų srities išsilavinimą), padarė išvadą, kad darbdavys, nurodydamas alternatyvų išsilavinimą, išreiškė savo valią, kad minėtas pareigas, kurias pareiškėja ėjo 2010 m. birželio 18 d.–2018 m. balandžio 11 d., einančiam asmeniui nėra privaloma turėti teisės srities išsilavinimą, nes šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas gali atlikti asmuo, turintis kitos srities išsilavinimą (šiuo atveju socialinį, edukologijos, psichologijos, socialinio darbo). Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija pritaria, nes ji yra teisinga, paremta bylos duomenimis ir teisiniu reguliavimu.

43. Kartu kaip klaidinga atmetama pareiškėjos pozicija, kad Teisinių pareigybių sąraše yra įtvirtinta daugybė pareigybių, kurioms eiti netaikomas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau jos pripažįstamos teisinėmis (pvz., ministro patarėjas, ministro padėjėjas, savivaldybės administratorius, seniūnas ar pan.). Pažymėtina, jog Teisinių pareigybių sąrašas yra patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 46-851) 53 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (Žin., 1992, Nr. 28-810;) 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (Žin., 2004, Nr. 50-1632;) 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi (Žin., 2002, Nr. 53-2042). Į minėtuose įstatymuose nurodytas pareigybes (teisėjo, notaro, advokato, antstolio) asmuo gali pretenduoti tik tuo atveju, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Todėl Sąrašą aiškinant sistemiškai, kartu su teisės akto preambule, Sąraše gali būti nurodytos tik tokios pareigybės, jei jas einančių asmenų išsilavinimas atitinka teisės aktuose nustatytus kvalifikacinius aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimus.

44. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ankstesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2023/2012; 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1975/2012; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-659/2011), nustatė, kad nėra įtvirtintas pareiškėjos pareigybės aprašymuose reikalavimas turėti tik aukštąjį universitetinį teisės srities išsilavinimą, todėl pagrįstai nurodė, kad nėra tikslinga analizuoti, ar pateiktuose pareigybių aprašymuose aiškiai įvertintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis.

45. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Komisijos 2018 m. balandžio 17 d. ginčijamas sprendimas, kuriuo E. D. darbo stažo nepripažino teisiniu darbo stažu, kai ji ėjo Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus viršininkės pareigas 2010 m. birželio 18 d.–2018 m. balandžio 11 d., dėl pateiktuose pareigybių aprašymuose neįtvirtinto specialiojo reikalavimo turėti tik aukštąjį teisinį išsilavinimą, o esant nustatytam alternatyviam aukštojo išsilavinimo reikalavimui, yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Dalia Višinskienė