2018-11-21 Nr. AB-21092-3-61-3-02476-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4941-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-02476-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, D. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, D. K. pareiškimą atsakovams L. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos apsaugos agentūrai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, viešajai įstaigai Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centrui „GIS-Centras“ dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir Apskrities viršininkas) 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 buvo atkurtos nuosavybės teisės į atsakovui L. B. tenkančią buvusio savininko V. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,37 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, vietoje turėtos 1,48 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiavertį bendrą 3,88 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje.

2. Pareiškėja Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, ginanti viešąjį interesą, D. K. (toliau – ir pareiškėja, prokurorė) 2018 m. balandžio 19 d. patikslintame pareiškime prašė teismo: 1) panaikinti Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 dalį, kuria L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha žemės sklype (Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio 0,6123 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (pavadinimu Buivydiškių VII) dalį; 2) įpareigoti L. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro 0,6123 ha valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys-tvenkinys (pavadinimu Buivydiškių VII) ir jam iš valstybės priteisti 5 969 Eur; 3) panaikinti Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 dalį, kuria L. B. atkurtos nuosavybės teisės į 2,69 ha žemės sklype (Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio 0,2377 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (pavadinimu Buivydiškių VII) dalį; 5) įpareigoti L. B. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kurią sudaro 0,2377 ha valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys-tvenkinys (pavadinimu Buivydiškių VII) ir jam iš valstybės priteisti 5 246 Eur.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre Apskrities viršininko 2006 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 pagrindu buvo įregistruotos L. B. nuosavybės teisės į 1,19 ha ploto žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, kuris nuo 1995 m. sausio 31 d. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau – Žemės sklypas Nr. 1), taip pat į 2,69 ha ploto žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, kuris nuo 1995 m. sausio 31 d. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 2). Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (toliau – ir UETK) duomenimis, iki 2018 metų vasario mėnesio Žemės sklypo Nr. 1 dalis pateko į tvenkinį, pavadinimu – Buivydiškių V, o Žemės sklypo Nr. 2 dalis – į tvenkinį, pavadinimu – Buivydiškių IV. Šie tvenkiniai yra valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Ties L. B. žemės sklypais yra valstybinės reikšmės upė – Sudervė, kuri įrašyta į valstybinės reikšmės upių sąrašą, o pagal UETK duomenis, minėti tvenkiniai įregistruoti ant Sudervės upės. Taigi konkrečių objektų, šiuo atveju, tvenkinių, esančių Buivydiškių kaime, ant Sudervės upės, neįtraukimas į Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą, reiškia tik tai, kad jie nebuvo pateikti Vyriausybei, bet tai nepaneigia jų atitikimo Valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginiams kriterijams ir priklausymo valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Ginčijamas vandens telkinys taip pat nebuvo perduotas privačion nuosavybėn iki Lietuvos Respublikos vandens įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1997 m. lapkričio 19 d.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenys išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens telkiniai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės. Todėl ginčijamo sprendimo priėmimo metu galioję teisės aktai numatė, kad žemė su įrengtais tvenkiniais, įskaitant užtvankos įrenginių užimtą žemę, yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu negrąžinama.

5. Pareiškėja, remdamasi Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištraukomis, teigė, kad Žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui, nors 2001 m. gegužės 21 d. buvo patvirtinti Valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginiai kriterijai, 2001 m. gruodžio 12 d. – Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorius, 2003 m. spalio 14 d. – Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašas, į kurį įtraukti ir UETK 2001 m. gruodžio 12 d. įregistruoti valstybinės reikšmės tvenkiniai, kurie patenka į Žemės sklypus. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu tvenkiniai atitiko ir atitinka priklausymo valstybinės reikšmės vidaus vandenims kriterijus – tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu ginčo teritorija pateko į įregistruotų ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskirtą tvenkinių, pavadinimais Buivydiškių IV ir Buivydiškių V, teritoriją, todėl Apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė teisės aktų normas, draudžiančias valstybei nuosavybės teise priklausantį vandens telkinį perduoti privačion nuosavybėn. Žemėtvarkos projektas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 25 d., kaip ir kiti sklypų formavimo administraciniai aktai, nesudarė pagrindo ir neįpareigojo Apskrities viršininko praėjus 6 metams priimti sprendimą, prieštaraujantį jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms. Be to, buvę savininkai valdė tik žemę, o ne vandens telkinį. Dėl šios priežasties ginčijamo sprendimo dalis naikintina kaip neteisėta ir prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams.

6. Pareiškėja teigė, kad Apskrities viršininko administracijai 2007 m. balandžio 11 d. buvo pateiktas L. B. užsakymu atliktas Žemės sklype Nr. 1 esančio tvenkinio rekonstrukcijos projektas. L. B. 2015 m. gruodžio 16 d. pateikė VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centrui „GIS-Centras“ (toliau – ir GIS-Centras) prašymą išregistruoti pelkę, esančią greta jo Žemės sklypo Nr. 2. Atlikus patikrinimus vietoje nustatyta, kad L. B. galėjo daryti įtaką tvenkinio ribų keitimuisi. Patikrinimo metu pastebėta, kad prie Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinių esančiose vandens pralaidose yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys mediniai sandorai. Dėl šios priežasties yra pažemėjęs vandens lygis dabartiniame Buivydiškių V tvenkinyje.

7. Atsakovas L. B. atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti.

8. Atsakovas paaiškino, kad šis ginčas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5781-629/2016 (toliau – ir VAAT sprendimas), kuriuo buvo visiškai patenkintas jo skundas, o Aplinkos apsaugos agentūra buvo įpareigota panaikinti Buivydiškių V tvenkinio registraciją jo žemės sklype UETK. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-1497-261/2017, 2018 m. sausio 9 d. nutartimi (toliau – ir LVAT nutartis) patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes, kad jo žemės sklype nėra tvenkinio. Nei 2003 m., nei šiuo metu jokio Buivydiškių VII tvenkinio į Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytą sąrašą nėra įtraukta. Tai reiškia, kad jokio valstybinės reikšmės tvenkinio L. B. priklausančiuose žemės sklypuose niekada nebuvo ir šiuo metu nėra. Tuo tarpu ginčijamo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusi Vandens įstatymo 4 straipsnio redakcija numatė, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybė į ginčo žemės sklypus atkurta vadovaujantis parengtu Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, kuriame Buivydiškių VII tvenkinys nepateko į ginčo sklypus, nėra jokio pagrindo naikinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ginčo sklypuose nebuvo įregistruoti jokie vandens telkiniai, todėl nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymų normos, o nuosavybė ginčo sklypuose atkurta vadovaujantis teisės aktais. Atsakovui priklausančiam Žemės sklypui Nr. 2 buvo parengtas vertikalinio išplanavimo ir sutvarkymo projektas, taip pat gautas statybos leidimas, pagal kurį buvo atlikta 90 proc. darbų, ir tik Aplinkos apsaugos agentūrai kartu su prokuratūra inicijavus šią bylą, darbai buvo sustabdyti. Žemės sklype Nr. 2 užpelkėjusios dalies plotas sudaro 0,21 ha, ką šioje byloje bandoma pateikti kaip Buivydiškių VII tvenkinio dalį.

9. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

10. Atsiliepime paaiškino, kad žemės sklypai buvo suprojektuoti Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Žemėtvarkos projekto plane pažymėtas tvenkinys, esantis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pietinėje pusėje (kitoje kelio pusėje, nesiribojantis su šiuo žemės sklypu) ir tvenkinys, esantis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), rytinėje pusėje (besiribojantis su šiuo žemės sklypu). Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, žemės plotai, kuriuose buvo suprojektuoti ginčo žemės sklypai, nebuvo pažymėti kaip valstybės išperkami ir neprivatizuojami. Nei žemės sklypų kadastro duomenų formoje, nei žemės sklypų planuose esančioje žemės naudmenų eksplikacijoje nėra jokių duomenų apie vandens telkinius, kas leidžia manyti, kad šių žemės sklypų privatizavimo metu juose vandens telkinių nebuvo ir šiuo metu nėra. Duomenys apie tai, kad kažkurią dalį žemės sklypų ploto sudarytų žemė, užimta vandens telkinių, nebuvo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą, o Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, iš Lietuvos erdvinės informacijos portale pateiktų Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeninių rastrinių ortofotografinių žemėlapių, sudarytų 2005–2006 m., 2009–2010 m. ir 2012‑2013 m., taip pat Vandens telkinių interaktyvaus žemėlapio, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio matyti, jog Žemės sklypuose jokio vandens telkinio nėra. Šiuo metu Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro žemėlapyje šalia Žemės sklypų nėra pažymėti jokie valstybinės reikšmės tvenkiniai. Taigi Žemės sklypų teritorijoje jų privatizavimo metu nebuvo valstybinės reikšmės tvenkinių, todėl ginčijamu Apskrities viršininko sprendimu L. B. atkūrus nuosavybės teises į šiuos Žemės sklypus, nebuvo pažeistos pareiškime nurodytų teisės aktų nuostatos.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimą tenkinti ir grąžinti valstybei paviršinį vandens telkinį.

12. Ministerija paaiškino, kad LVAT 2018 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1497-261/2017 patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog UETK nurodytas L. B. žemės sklype (kadastrinis Nr. 4110/0800:1113) esantis tvenkinys ir sąraše kaip Buivydiškių V įtvirtintas tvenkinys nėra tas pats vandens telkinys. Į žemės sklypą Nr. 4110/0800:1113 patenka 0,6123 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (Buivydiškių VII) dalis, o į žemės sklypą Nr. 4110/0800:589 patenka 0,2377 ha valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio-tvenkinio (Buivydiškių VII) dalis. Pagal prie pareiškimo pridedamus dokumentus, tvenkinys (Buivydiškių VII) yra ant valstybinės reikšmės upės – Sudervės, kuri įrašyta į Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą. Tuo tarpu tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, yra valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai ir išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Vandens telkiniai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu UETK buvo registruoti duomenys, pagal kuriuos žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys pateko į Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinius. Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkiniai yra įrašyti į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, todėl Apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises, turėjo vadovautis UETK registruotais duomenimis ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime sutiko su pareiškėjos pareiškimu, jame išdėstytais argumentais ir motyvais, palaikė pareiškėjos reikalavimą.

14. Agentūra paaiškino, kad Buivydiškių tvenkinys atitiko aplinkosauginius kriterijus, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d., o Buivydiškių tvenkinys iki tos datos nebuvo perduotas nuosavybėn, todėl Buivydiškių tvenkinys yra valstybinės reikšmės, nes yra įrengtas ant valstybinės reikšmės upės – Sudervės. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima, tokie vandens telkiniai yra išperkami valstybės. Atsižvelgiant į tai, kad L. B. nuosavybės teisė į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės Buivydiškių tvenkinio dalis, buvo atkurta Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu ir atsižvelgiant į tai, kad sprendimo priėmimo metu upė Sudervė buvo įrašyta į Vyriausybės sąrašą kaip valstybinės reikšmės vandens telkinys, turi būti vertinama, kad buvo pažeistas viešasis interesas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo GIS-Centras atsiliepime prašė teismo išspręsti ginčo klausimus savo nuožiūra.

16. Atsiliepime teigė, kad pareiškėja savo pareiškime nevisiškai tiksliai nurodė, jog GIS‑Centro veikla susijusi su tiksliu tvenkinių ribų nustatymu, taip pat 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. spalio 13 d. vykdytos patikros faktus. Įregistruojant ar tikslinant kadastro objektus, nėra taikomas tikslumas, kuris reikalingas atliekant žemės sklypų matavimus arba geodezinius matavimus sudarant topografines nuotraukas. GIS-Centras atsižvelgė į šias aplinkybes matuodamas Buivydiškių VII tvenkinio matomo vandens paviršiaus ribą vietovėje. Pareiškėja pareiškime netiksliai nurodė vykdytos patikros, kurios metu buvo peržiūrėtos šachtinės pertekliaus vandens perlaidos, faktus. Patikros metu nustatyta, kad šachtinėse yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys uždoriai. Pareiškime aptariamas tvenkinys, turintis pavadinimą Buivydiškių VII, yra Georeferencinio pagrindo kadastro objektas, vaizduojantis šiuo metu vietovėje egzistuojantį vandens telkinį, o visi Georeferencinio pagrindo kadastro erdviniame duomenų rinkinyje kaupiami objektai nurodyti Georeferencinio pagrindo kadastro erdvinių duomenų rinkinio specifikacijoje.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime prašė išnagrinėti ginčą teismo nuožiūra.

18. Atsiliepime paaiškino, kad dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Buivydiškių dvaro sodybos teritoriją. Žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą

20. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 buvo atkurtos nuosavybės teisės į L. B. tenkančią buvusio savininko V. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,37 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, grąžinant vietoj turėtos 1,48 ha žemės, lygiavertį bendrą 3,88 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj.

21. Teismas nurodė, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar Apskrities viršininkas ginčijamomis sprendimo dalimis pagrįstai atkūrė nuosavybės teises L. B. į Žemės sklypą Nr. 1 ir Žemės sklypą Nr. 2, ar ginčijamos sprendimų dalys neprieštaravo ginčo laikotarpiu taikytinų teisės aktų reikalavimams.

22. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju prokurorė siekė panaikinti galimai neteisėto viešojo administravimo subjekto individualaus akto dalis, kurių pagrindu galimai neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės. Šias aplinkybes teismas laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, kad prokurorės pareiškimas paduotas siekiant apginti viešąjį interesą.

23. Teismas, vertindamas administracinio akto dalių teisėtumą, rėmėsi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 5 dalimi, Žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, 7.1 punktu, taip pat pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Vandens įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 27 d.) 4 straipsnio 1 dalis įtvirtino, jog valstybei išimtinės nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė. Byloje prokurorė tvirtina, kad Žemės sklypas Nr. 1 ir Žemės sklypas Nr. 2 ginčijamo įsakymo priėmimo metu buvo laikomi valstybinės reikšmės vidaus vandenų teritorijos dalimi. Taigi šios aplinkybės patvirtinimas lemtų, kad minėtos teritorijos negalėjo būti grąžintos natūra.

24. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovui nuo 2006 metų nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties 1,19 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono sav., (duomenys neskelbtini)), taip pat 2,69 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono sav., (duomenys neskelbtini)). Nuosavybės teisės į šiuos sklypus atsakovui buvo atkurtos Apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743, kuriame nuosavybės teisių atkūrimas į vandens telkinį nėra nurodytas. Teismas, išanalizavęs Apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintą Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto žemėlapį, nustatė, kad jame atsakovo žemės sklypo vietoje joks tvenkinys nepažymėtas, šalia žemės sklypo yra Sudervės upė, o iš Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plano – kad žemės plotas, suprojektuotas kaip atsakovui grąžintinas 3,88 ha žemės sklypas, nepažymėtas kaip valstybės išperkamas ar neprivatizuojamas.

25. Teismas akcentavo, kad vėlesni nei ginčijamas sprendimas duomenys taip pat įrodo, jog ginčo žemės sklypuose vandens telkinio nėra. 2007 m. gegužės 4 d. Vilniaus rajono suvestinis skaitmeninis žemėlapis parodo, kad ginčo žemės sklypuose vandens telkinio nėra, matyti pievos. Apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 808 taip pat patvirtina, kad L. B. suprojektuoti žemės sklypai, kurių bendras plotas 3,88 ha, yra laisvos žemės fonde. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir 2012–2013 žemėlapis, pagal kurį ginčo žemės sklypuose matomos pievos, taip pat 2015 m. žemėlapiai. 2000 m. spalio 29 d. žemės sklypų paženklinimo-parodymo akte taip pat nurodyta, kad bendro 3,88 ha ploto žemės sklype valstybei priklausančios žemėnaudos nėra. Papildomai teismas atkreipė dėmesį į NŽT 2015 m. birželio 30 d. raštą Nr. 1SD-1799-(7.3), kuriame aiškiai nurodyta, jog 1,19 žemės sklype, esančiame Buivydiškių k., Vilniaus rajone (kadastrinis Nr. 4110/0800:1113), 2006 metais vandens telkinių nebuvo.

26. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 594 buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorius, kuriame buvo nurodyti Buivydiškių I, II, III, IV, V ir VI tvenkiniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintas Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašas ir jų plotai. Į Sąrašą įtraukti penki iš šešių Buivydiškių tvenkinių, nurodant jų plotus, t. y. Buivydiškių I tvenkinys – 5,1 ha, Buivydiškių II tvenkinys – 2 ha, Buivydiškių III tvenkinys – 1,4 ha, Buivydiškių IV tvenkinys – 1 ha, Buivydiškių V tvenkinys – 6,2 ha. Be to, Buivydiškių VII tvenkinys, kaip pareiškime teigė prokurorė, apskritai į nurodytą sąrašą nebuvo įtrauktas. Teismas nurodė, kad sąraše nėra daugiau jokių duomenų, kuriuose atsispindėtų minėtų tvenkinių vieta, nėra atlikti jų tikslūs geodeziniai matavimai, jie nėra privatizuoti. Teismas iš Apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtinto Buivydiškių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto žemėlapio nustatė, kad jame nurodyti tvenkinių plotai sutampa su Sąraše nurodytais plotais, o atsakovo žemės sklypo vietoje joks tvenkinys nepažymėtas. Be to, Žemės sklype Nr. 1 UETK kadastro žemėlapyje pažymėtas Buivydiškių V tvenkinys, tačiau Sąraše ir UETK kadastre Buivydiškių V tvenkinio plotai reikšmingai nesutampa, t. y. Sąraše esantis Buivydiškių tvenkinys pažymėtas kaip užimantis 6,2 ha plotą, tuo tarpu pagal UETK kadastro duomenis – 0,6 ha plotą.

27. Teismas akcentavo aplinkybę, kad VAAT sprendime įpareigojo UETK panaikinti Buivydiškių V tvenkinio registraciją L. B. žemės sklype, o LVAT nutartimi patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog L. B. žemės sklype nėra tvenkinio.

28. Visapusiškai įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas darė išvadą, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Žemės sklypas Nr. 1 ir Žemės sklypas Nr. 2 nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės vandenų teritorijoms, o Apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą atkurti nuosavybės teises L. B. į 3,88 ha plotą, elgėsi teisėtai, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir teritorijų planavimo dokumentais, pagal kuriuos ribojimų, dėl kurių ginčo plote negalėtų būti atkurta nuosavybės teisė, nebuvo. Teismas pažymėjo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog šiuo metu UETK žemėlapyje šalia ginčijamų žemės sklypų nėra pažymėti jokie valstybinės reikšmės tvenkiniai, žemės sklypų teritorijoje jų privatizavimo metu nebuvo valstybinės reikšmės tvenkinių, todėl ginčijamu Apskrities viršininko sprendimu L. B. atkūrus nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus, nebuvo pažeistos pareiškime nurodytų teisės aktų nuostatos. Be to, pareiškėja į bylą nėra pateikusi tikslių žemės sklypo dalių (0,6123 ha ir 0,2377 ha užimtų vandens telkiniais) matavimų arba geodezinių matavimų, reikalingų sudarant topografines nuotraukas. Tai aiškiai savo atsiliepime pažymėjo „GIS-Centras“, todėl pateiktomis topografinėmis fotonuotraukomis teismas vadovautis negalėjo.

29. Teismas, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, LVAT praktiką, laikė, kad pareiškėjos ginčijamos administracinio sprendimo dalys yra priimtos teisėtai bei pagrįstai, tinkamai įvertinus tuo metu aktualias teisės aktų nuostatas bei faktinę byloje susiklosčiusią situaciją, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimą skunde išdėstytas argumentais nėra teisinio pagrindo.

30. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas aktas, kuriuo nuosavybės teisės buvo atkurtos L. B., yra priimtas 2006 m. sausio 18 d., jo pagrindu de facto buvo realizuota asmens turima teisė atkurti nuosavybės teises: suformuotas atitinkamas žemės sklypas, į jį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Intervencija dėl administracinio akto dalies panaikinimo būtų griaunamas per ilgą laiką susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Nagrinėjamos bylos atveju teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijų sprendimų dėl nuosavybės teisių L. B. atkūrimo teisėtumu. Šiuo atveju nenustatyta jokių L. B. nesąžiningų veiksmų, kurie galėtų lemti sprendimą atkurti jam nuosavybės teises, todėl jis, kaip sąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas, turėjo ir turi teisę toliau tikėti, kad sprendimai atkurti nuosavybės teises nebus panaikinti taip padarant jam žalos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių L. B. padarytą žalą ginčo žemės sklypams. Priešingai, į bylą pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 20 d. statybos leidimas patvirtina, kad ginčo žemės sklype jokių pažeidimų nenustatyta. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas darė išvadą, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas nesant nei neteisėtų atsakovų veiksmų, nei kitų aplinkybių, patvirtinančių ginčo žemės sklypams daromą neigiamą poveikį, neatitiktų proporcingumo principo, nepagrįstai sugriautų susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, pažeistų L. B. teisėtą lūkestį toliau naudotis jam prieš beveik 12 metų atkurta nuosavybes teise į ginčo žemės sklypus. Taigi priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų, yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, beveik 12 metų, nuo pareiškėjos ginčijamo administracinio akto priėmimo, todėl toks viešojo intereso gynimas pažeistų teisėtų lūkesčių apsaugą.

III. 31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

32. Pareiškėja nurodo, kad tiek Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištraukoje, tiek Buivydiškių kadastro vietovės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane suprojektuoti žemės sklypai 589-1 ir 589‑2 yra pažymėti mėlyna spalva, kuria žymimi vandenys. Buivydiškių žemės reformos žemėtvarkos plane sklypai 589-1 ir 589-2 pažymėti kaip pelkė, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į nurodytoje vietovėje kitų objektų, pažymėtų topografiniais ženklais, visumą, nėra pakankama pelkės buvimui pagrįsti. Žemėtvarkos plane pažymėti kiti tvenkiniai, pylimai, užtvankos leidžia manyti nurodytoje vietoje buvus vandens telkiniui – tvenkiniui. Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir Buivydiškių kadastro vietovės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, Buivydiškių tvenkiniai iš esmės ir neturėjo būti pažymėti kaip valstybės išperkami ir neprivatizuojami, nes kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims, buvo patvirtinti po šių projektų patvirtinimo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 „Dėl valstybinės reikšmės vandens telkinių aplinkosauginių kriterijų“, tuomet Buivydiškių tvenkiniai, esantys ant Sudervės upės, buvo įtraukti į Vyriausybės nutarimu patvirtintą sąrašą. Tačiau aplinkybė, kad šie sklypai nepažymėti kaip valstybės išperkami ir neprivatizuojami, nereiškia, jog jie neturėjo būti tokiais laikomi Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

33. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino UAB „Sweco hidroprojektas“ archyvo R. S. „Lietuvos Ž.Ū. Techniko“ Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto 1963 m. Buivydiškių žemės ūkio technikumo žuvininkystės tvenkinių rekonstrukcijos ir statybos projekto, pagal kurį ties Žemės sklypais buvo suprojektuotas tvenkinys Nr. 22 (4 ha ploto), kurio normaliai patvenktas vandens lygis būtų 156 m Baltijos aukščių sistemoje. Nėra jokio pagrindo teigti, jog šis projektas neįgyvendintas ar nurodytoje vietoje nebuvo įrengtas tvenkinys, nes Žemės sklypų projektavimo dokumentuose buvo pažymėti ir UETK nuo 2001 metų įregistruoti šių ir kitų tuo pačiu projektu suprojektuotų Buivydiškių tvenkinių hidrotechnikos statiniai. UETK įregistruota žemės užtvanka ir vandens pertekliaus pralaida. Duomenų, jog šių hidrotechnikos statinių nėra ar jų registracija yra netiksli, byloje nėra.

34. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog vandens telkinio nurodytoje vietoje nebuvo, neatsižvelgė ir į teisės aktuose įtvirtintą tvenkinio reglamentavimą ir tvenkinio požymius atitinkančio vandens telkinio buvimą Žemės sklypų formavimo dokumentuose. Teisės aktuose yra įtvirtintas vienas skiriamasis tvenkinio požymis – vandens patvenkimas hidrotechnikos statiniu. Teisės aktai identifikuoja tvenkinį ne tik kaip matomą vandens paviršių, bet ir teritoriją, kuri gali būti apaugusi vandens. Byloje esančiame matininko sudarytame 2000 metų L. B. suprojektuotų žemės sklypų Nr. 589-1-2 abrise M 1:2000 sklype Nr. 589-2 pažymėta „pelkė, šlapia pieva su krūmais“, o sklype Nr. 589-1 – „pelkė su krūmais“. Abrise suprojektuotų Žemės sklypų riba nubrėžta lygiai su Sudervėlės upe, o sklypas 589-2 ribojasi su pažymėta užtvanka, Abrise pažymėti kiti pylimai ir užtvankos, vandens pralaidos. Pelkės prigimtis yra natūrali, o tvenkinys – tai dirbtinis vandens telkinys, susidaręs dėl hidrotechnikos statinių. Teismas neanalizavo pelkės apibrėžimo ir galimo sutapatinimo su tvenkinio apibūdinimu, dėl kurių klaidingo įvertinimo faktinio tvenkinio dalis matininko neteisingai buvo identifikuota kaip pelkė, ko pasekoje pateko į L. B. grąžintinų sklypų dalis, į kurias neteisėtai buvo atkurta nuosavybės teisė.

35. Pareiškėja akcentuoja, kad aplinkybė, jog žemės sklypas suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, jog yra visuma įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas. 2000 m. rugsėjo 25 d. patvirtintas Buivydiškių žemėtvarkos projektas, kaip ir kiti sklypų formavimo administraciniai aktai, nesudarė pagrindo ir neįpareigojo Apskrities viršininko praėjus 6 metams priimti sprendimą, prieštaraujantį jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms. Apskrities viršininkui priimant ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo L. B., jokie papildomi duomenys nebuvo renkami ir UETK duomenys nebuvo tikrinami. Apskrities viršininkui priimant sprendimus būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam.

36. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad vėlesni nei ginčijamas sprendimas duomenys taip pat įrodo, jog ginčo žemės sklypuose vandens telkinio nėra. Aplinkybės dėl L. B. žemės sklypuose esančio vandens telkinio pobūdžio turi būti vertinamos kartu su kitais duomenimis. Visi Buivydiškių tvenkiniai buvo įrašyti į Vyriausybės sąrašą. Skiriamasis tvenkinių įrašymo į Sąrašą požymis, kuris nėra nurodytas kitiems vandens telkiniams, tai užtvankos vieta nuo upių žiočių, kas dar kartą patvirtina, kad užtvankos nustatymas ir upės įvardinimas yra reikšmingos aplinkybės identifikuojant vandens telkinį kaip tvenkinį ir priskiriant jį valstybinės reikšmės vandens telkiniui. UETK grafiniai duomenys įrodo, kad tvenkiniai ginčo vietose buvo ir yra, šios aplinkybės teismas nepaneigė.

37. Pareiškėja nurodo, kad tik po LVAT nutarties priėmimo atsirado pagrindas teigti, jog Buivydiškių V tvenkinys įregistruotas netinkamai, tačiau tokių aplinkybių nebuvo nustatyta ginčijamo Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu. VAAT sprendimu buvo konstatuota tik netiksliai įregistruota Buivydiškių V tvenkinio vieta. Nagrinėjamoje administracinėje byloje remiamasi LVAT nutartimi, kurioje nebuvo nustatytas faktas, jog į L. B. valdomą žemės sklypą nepatenka/nėra tvenkinio apibrėžimą atitinkančio žemės ploto dalies. Priešingai, erdviniai duomenys, vaizduojantys Buivydiškių IV tvenkinį, archyviniuose Gis-Centro duomenyse fiksuojami nuo 2005 metų vidurio. GIS-Centro duomenimis, 2006 m. ir 2013 m. į Žemės sklypą Nr. 2 pateko GDR10LT ir GRPK nustatyto buv. Buivydiškių IV tvenkinio 227 kv. m ploto dalis. Archyviniuose žemėlapiuose N-35-39-V-g(1949), N-35-39-V-g(1958), C-45-24-V-g(1984), C‑45‑24-V-g(1986) taip pat yra vaizduojamas tvenkinys (buv. pav. Buivydiškių V). Erdviniai duomenys, vaizduojantys pelkes GDR10LT, pradėti kaupti tik nuo 2011 metų. Duomenys, vaizduojantys pelkę Buivydiškių V tvenkinio vietoje, buvo įvesti 2011 metais pagal 2009‑2010 metų Lietuvos Respublikos teritorijos ML10000 skaitmeniniame ortografiniame žemėlapyje (toliau ORT10KLT) matomą vietovės situaciją. GIS-Centras, 2015 m. kovo 9 d. gavęs prašymą išregistruoti GDR10LT esančią pelkę, išanalizavo ORT10LT matomą vietovės situaciją ir nustatė, kad Žemės sklype Nr. 1 yra tvenkinys, UETK įregistruotas pav. Buivydiškių V tvenkiniu. Taigi pirmosios instancijos teismas nevertino, jog oficialiais GIS-Centro pateiktais archyviniais duomenimis, vienas iš ginčo žemės sklypų – Žemės sklypas Nr. 2 Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu pateko į tvenkinio, kuris UETK buvo įregistruotas kaip valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinys – Buivydiškių IV, teritoriją, o Žemės sklypas Nr. 1 patenka į tvenkinio, pavadinto Buivydiškių V, o ne pelkės, teritoriją. GIS-Centras byloje esančiuose dokumentuose išsamiai paaiškino, kodėl buvo klaidingai identifikuota viena iš teritorijų, patenkančių į Žemės sklypą Nr. 1, ir pagrindė, kad tiek Žemės sklype Nr. 1, tiek Žemės sklype Nr. 2 esanti teritorija yra tvenkinio, o ne pelkės, dalis ir juo labiau ne pieva.

38. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, jog praėjus kiek daugiau nei metams po Apskrities viršininko sprendimo priėmimo, L. B. pateikė Apskrities viršininko administracijai UAB „Vilniaus hidroprojektas“ parengtą Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini), L. B. žemės sklype esančio tvenkinio rekonstrukcijos techninį darbo projektą. Iš techninio projekto aiškinamojo rašto matyti, kad L. B. Žemės sklype Nr. 1 yra tvenkinys, tačiau, jo nuomone, jis neprižiūrėtas ir nesutvarkytas. Projekto rengėjai, rekonstruojamo tvenkinio vietoje ištyrę gruntą iki 2 m gylio, aiškinamajame rašte nenurodė, kad teritorijoje buvo rasta pelkinės augalijos, durpių sluoksnio. Tai reiškia, kad Žemės sklype Nr. 1 nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpiu buvo ir yra tvenkinys.

39. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino GIS-Centro pateiktų duomenų apie Žemės sklypuose Nr. 1 ir Nr. 2 atliktas lauko patikras vietoje, iš kurių matyti, kad į L. B. žemės sklypus patenka teritorija, kuri atitinka tvenkinio apibūdinimą. GIS-Centras, nuo 2015 metų 6 kartus atlikęs lauko patikras vietoje, patvirtino, jog nurodytoje vietoje yra tvenkinio apibūdinimą atitinkanti teritorija ir jo dalis patenka į Žemės sklypus Nr. 1 ir Nr. 2.

40. Pareiškėja pamini, kad tvenkinių plotų, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, Nekilnojamojo turto registro įstatymas neišskiria. Lietuvos Respublikos tvenkiniai yra registruojami UETK. Buivydiškių V ir Buivydiškių IV tvenkiniai, įvykdžius LVAT nutartį, UETK tvarkymo įstaigos sprendimu laikomi vienu tvenkiniu, kuris UETK ir GRPK įregistruotas pavadinimu Buivydiškių VII. UETK, GRPK duomenys gali nesutapti su kitų registrų duomenimis, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, tai savaime nereiškia, kad UETK ar GRPK duomenys yra neteisingi.

41. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai atsisakė ginti viešąjį interesą, suteikdamas prioritetą privačiam interesui. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Valstybinės reikšmės vidaus vandenys yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, turintys neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, todėl nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Teisės aktuose nėra numatyta jokių išlygų, kad priklausomai nuo vandens buvimo (ar normalaus vandens lygio) ar vidaus vandenų ploto būtų galima spręsti, ar tokie telkiniai priskiriami valstybės nuosavybei bei kokią išskirtinę svarbą visuomenei jie turi.

42. Pareiškėja akcentuoja, kad dalies valstybinės reikšmės vandens telkinio buvimas privačioje nuosavybėje neabejotinai turi įtakos jo išlikimui. Buivydiškių VII hidrotechnikos statiniai yra neprižiūrėti: šachtinėse pertekliaus vandens pralaidose yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys uždoriai (medinės lentos, tašai arba sijos, dedamos viena ant kitos, kad būtų sudaryta reikiamo aukščio sienelė). Dėl šios priežasties galimai yra pažemėjęs vandens lygis tvenkinyje ir yra mažesnis nei projektinis NPL (normalus patvankos lygis). L. B. daro įtaką tvenkinio likimui, t. y. ėmėsi veiksmų, siekdamas išregistruoti tvenkinius iš savo nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, nurodydamas, kad po sutvarkymo darbų pelkės nagrinėjamoje vietoje neegzistuoja. GIS‑Centras, atlikęs patikrą vietovėje, nustatė, kad didžioji dalis teritorijos užpilta gruntu ir suformuotas naujas šlaitas. Tai patvirtina, kad yra daroma įtaka saugomam gamtos objektui, tvenkiniui ir jo riboms.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos patikslintą skundą bei grąžinti valstybei valstybinės reikšmės paviršinį vandens telkinį.

44. Aplinkos ministerija nurodo, kad Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištrauka patvirtina, jog ginčo teritorija pateko į paviršinius vandens telkinius. Net jeigu šiame projekte ginčo teritorijoje nebūtų pažymėti paviršiniai vandens telkiniai, tai negalėtų būti pagrindas teismui atsisakyti tenkinti prokurorės pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, nes bylose dėl viešojo intereso gynimo teismai yra suformavę nuoseklią praktiką, kad nepriklausomai nuo to, kas pažymėta žemės reformos žemėtvarkos projekte, viešasis interesas yra ginamas ir valstybei grąžinami valstybinės reikšmės objektai (miškai, paviršiniai vandens telkiniai), kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei.

45. Aplinkos ministerija teigia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo teritorijoje nėra paviršinio vandens telkinio ir dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl viešojo intereso gynimo. Ši pirmosios instancijos išvada prieštarauja ne tik į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams (kartu su patikslintu pareiškimu), bet ir LVAT nutartyje nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo žemės sklype yra paviršinis vandens telkinys (bet ne Buivydiškių V tvenkinys). Ginčijamo Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu, UETK buvo registruoti duomenys, pagal kuriuos Žemės sklypų dalys pateko į Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinius. Abu tvenkiniai yra įrašyti į Vyriausybės sąrašą. Apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises, turėjo vadovautis UETK registruotais duomenimis, todėl, priimdamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, Vandens įstatymo 4 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatas, todėl šis sprendimas yra neteisėtas, turi būti pripažintas negaliojančiu bei taikoma restitucija natūra valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinį grąžinant Lietuvos valstybei.

46. Aplinkos ministerija pažymi, kad pagal į bylą pateiktus duomenis tvenkinys (nepriklausomai nuo jo pavadinimo), patenkantis į Žemės sklypus, Apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu (ir šiuo metu) yra ant valstybinės reikšmės upės Sudervės. Pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, yra valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai ir išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Nagrinėjamu atveju tvenkinys įrengtas ant Sudervės upės, kuri Vyriausybės nutarimu priskirta valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t. y. turi valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinių statusą, taigi šis, patenkantis į žemės sklypus, tvenkinys išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei.

47. Aplinkos ministerija mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje neteisingai įvertino interesų pusiausvyrą, atsisakydamas ginti viešąjį interesą ir suteikdamas prioritetą privačiam interesui, tokiu būdu nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Argumentas, kad nuo administracinių aktų priėmimo iki kreipimosi į teismą praėjo ilgas laiko tarpas, taip pat negali būti pagrindas teismui atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, viešasis interesas gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Pažeidus Konstitucijos itin saugomą turto teisinį režimą, administracinių aktų stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, nurodydamas savo apeliacinio skundo argumentus, prašo jį, o taip pat ir savo apeliacinį skundą, tenkinti.

49. Pareiškėja atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

50. Pareiškėja nurodo savo apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti teikiama UETK ir GRPK duomenims apie tai, koks konkretus tvenkinio plotas patenka į Žemės sklypus. Šie valstybinio kadastro duomenys nėra nuginčyti, todėl laikomi teisingais. Teismo sprendime, kuris priimamas išnagrinėjus prašymą panaikinti administracinio sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vandens telkinį, pakanka nurodyti valstybei grąžinamo vandens telkinio dislokaciją ir dydį.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą prašo vadovautis jo atsiliepimuose į prokurorės pareiškimą ir patikslintą pareiškimą nurodytais argumentais.

52. Trečiasis suinteresuotas asmuo GIS-Centras atsiliepime į Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą prašo jį išnagrinėti teismo nuožiūra ir nurodo, kad neturi esminių pastabų (pastebėjimų) dėl šiame apeliaciniame skunde išdėstytos informacijos, susijusios su GIS-Centro raštuose pateikta informacija.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo GIS-Centras atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą prašo jį išnagrinėti teismo nuožiūra ir nurodo, kad neturi esminių pastabų dėl šiame apeliaciniame skunde išdėstytos informacijos, susijusios su GIS-Centro raštuose pateikta informacija, tačiau turi kelis pastebėjimus.

54. GIS-Centras pažymi, kad 2018 balandžio 10 dienos rašte Nr. (9.25)GRPK-S-21 nurodė, jog tvenkinio plotas, patenkantis į ginčo žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), apskaičiuotas pagal plotą ribojančių laužčių, sudarančių uždarą poligoną, viršūnių (posūkių taškų) erdvines plokštumines koordinates. Toks matavimo būdas yra numatytas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punkte. GIS-Centras 2018 m. kovo 7 d. rašte Nr. (9.24)GRPK-S-12 ir 2018 m. kovo 23 d. rašte (9.24)GRPK-S-16 informavo apie ginčo žemės sklypų teritoriją, patenkančią į esamo tvenkinio teritoriją. Skaičiavimai buvo atlikti atsižvelgiant į aktualią tvenkinio ribą, nustatytą 2018 metais. GIS-Centras 2018 m. balandžio 10 d. rašte Nr. (9.25)GRPK-S-21 nurodė, kad 2016 m. spalio 13–14 dienomis vykusio Buivydiškių tvenkinių patikrinimo metu, kuriame dalyvavo įvairių institucijų specialistų darbo grupė, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas R. N. (hidrotechnikos specialistas) pastebėjo, kad šachtinėse pertekliaus vandens pralaidose yra išimti vandens lygį pakeliantys ir palaikantys uždoriai, informavo, kad dėl šios priežasties galbūt yra pažemėjęs vandens lygis tvenkinyje. Aplinkybę, kad esamas vandens lygis vandens telkinyje yra žemesnis, nei projektinis NPL (normalus patvankos lygis), GIS-Centras nustatė atlikęs patikrą vietovėje 2018 m. balandžio 4–5 dienomis.

55. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į prokurorės ir Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

56. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, papildomai akcentuoja, kad žemėtvarkos projekto plane prokurorės paminėti žemės sklypai pažymėti ne mėlyna, o violetine spalva, kuria žymimi suprojektuoti žemės ar miško sklypai, perduotini neatlygintinai nuosavybėn. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad žemėtvarkos projekto plane pažymėti kiti tvenkiniai (t. y. esantys kitoje vietoje nei ginčo žemės sklypai), todėl nėra jokio pagrindo teigti ginčo žemės sklypų vietoje buvus vandens telkiniui – tvenkiniui.

57. Atsakovas teigia, kad prokurorė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog UAB „Sweco hidroprojektas“ archyvo R. S. „Lietuvos Ž. Ū. Techniko“ Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto 1963 m. Buivydiškių žemės ūkio technikumo žuvininkystės tvenkinių rekonstrukcijos ir statybos projektas buvo užbaigtas ir įgyvendintas. Be to, hidrotechnikos statinių buvimas savaime nepatvirtina tikslių tvenkinio ribų ir užimamo ploto.

58. Atsakovas nurodo, kad prokurorė nepateikė jokių duomenų, kuriuose atsispindėtų minimų valstybinės reikšmės tvenkinių vieta, nėra pateikti šių tvenkinių geodeziniai matavimai. Prokurorė be jokio pagrindo tapatina pelkę su tvenkiniu. Aplinkybę, kad ginčo žemės sklypuose nėra tvenkinio, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, nors pirmosios instancijos teismas jų ir neakcentavo.

59. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog Buivydiškių V tvenkinio registracija L. B. žemės sklype pripažinta neteisėta tik LVAT nutartimi, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad iki šios nutarties priėmimo Buivydiškių V tvenkinys buvo pagrįstai įregistruotas L. B. žemės sklype, priešingai, manytina, jog tokia registracija buvo klaidinga nuo pat Buivydiškių V tvenkinio įregistravimo.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą, kartodama apeliacinio skundo argumentus ir jiems pritardama, prašo jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

61. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, kartodama Aplinkos ministerijos ir prokurorės apeliacinių skundų argumentus ir jiems pritardama, prašo jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

62. Atsakovas L. B. atsiliepimuose į prokurorės ir Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

63. Atsakovas atsiliepimuose iš esmės kartoja savo kitų procesinių dokumentų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, pažymi, kad teismas buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti tikslius jo valdomų žemės sklypų plotus, kuriems ji prašė taikyti restituciją, tačiau šio nurodymo neįvykdė ir nenustatė nei prašomų grąžinti valstybei sklypo dalių, nei vidutinės rinkos vertės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 64. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir Apskrities viršininkas) 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į atsakovui L. B. tenkančią buvusio savininko V. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,37 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, vietoje turėtos 1,48 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiavertį bendrą 3,88 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, taip pat pareiškėjas prašo taikyti restituciją.

65. Pareiškėjas apskrities viršininko sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad ginčo sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos į dalį vandens telkinių (tvenkinių), kurie priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims ir išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl negalėjo būti perduoti privačios nuosavybėn.

66. Atsakovas, prieštaraudamas pareiškėjo reikalavimams, teigia, kad tvenkiniai, į kurių dalis ginčo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

67. Klausimas, ar ginčo sprendimu atkuriant nuosavybes teises i žemę į atkurtiną žemę patekę tvenkiniai buvo priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, yra esminis sprendžiant kilusį ginčą.

68. Pareiškėjo ginčijamas sprendimas priimtas 2006 m. sausio 18 d.. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo (aktuali redakcija nuo 2004m. balandžio 30d. iki 2009m. gruodžio 27d.) 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato Vyriausybė. Šio straipsnio 2 dalis numatė, kad Šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti vandens telkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti privačios nuosavybės teisės objektai. Tačiau upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 km(2), taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais ne kitaip, kaip įstatymų nustatyta tvarka atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius.

69. Sistemiškai aiškinant virš nurodytą ir šiam ginčui aktualią Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą darytina išvada, kad valstybei išimtine nuosavybės teise buvo priskiriami ir negalėjo būti perduoti privačion nuosavybėn tik tie vandens telkiniai, kurie yra įtraukti į LR Vyriausybės sudarytą sąrašą. Vandens telkiniai, kurie nepateko į LR Vyriausybės sudarytą valstybinės reikšmės vidaus vandenų sąrašą, galėjo tapti privačios nuosavybės teisės objektais ir į juos galėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės.

70. Pažymėtina, kad šioje byloje proceso dalyviai neretai remiasi vėlesne Vandens įstatymo 4 straipsnio redakcija, kuri pateikia išsamesnį valstybinės reikšmės vandens telkinių apibūdinimą, tačiau pagrindo taikyti naujos redakcijos Vandens įstatymo 4 straipsnio nuostatas nėra, nes Vandens įstatymas, taip pat jo pakeitimo įstatymai nenumato, jog naujai priimtos įstatymo nuostatos taikomos atgal. Priešingai, pagal nuo 2009 m. gruodžio 28d. įsigaliojusio ir šiuo metu galiojančio Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalį į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo.

71. Vandens įstatymo 4 straipsnyje numatytas sąrašas buvo patvirtintas LR Vyriausybės 2003m. spalio 14d. nutarimu Nr. 1268 Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo. Ginčui aktualios redakcijos (nuo 2005m. kovo 3d. iki 2008m. vasario 26d.) Sąrašo 3 skyriuje tarp valstybinės reikšmės tvenkinių yra nurodyti penki Vilniaus rajone ant Sudarvės upės įrengti tvenkiniai, atitinkamai Buivydiškių I, Buivydiškių II, Buivydiškių III, Buivydiškių IV ir Buivydiškių V. Be tvenkinių pavadinimų Sąraše dar nurodyta upė, ant kurios įrengti tvenkiniai, vyresnioji upė (t.y. upė į kurią įteka Sudarvės upė), tvenkinių plotai bei užtvankos vieta nuo žiočių.

72. Pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą bei naikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-21743 dalis būtų tuo atveju, jei byloje būtų konstatuota, jog atkuriant nuosavybės teises į atkurtiną žemę pateko kuris nors iš šios nutarties 71 pastraipoje nurodytų tvenkinių ar jų dalis.

73. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog esminė ginčo sprendimo problema yra ta, jog sunku identifikuoti Valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše esančių Buivydiškių I, Buivydiškių II, Buivydiškių III, Buivydiškių IV ir Buivydiškių V tvenkinių buvimo vietą, jų dislokaciją, lyginant su ginčo sprendimu atkurtos žemės dislokacijos vieta. Byloje surinkti grafiniai bei rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo teritorijoje yra daugiau nei penki tvenkiniai, tvenkinių pavadinimai bei jų plotai nurodyti Valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše neatitinka Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatoriuje užfiksuotų duomenų, ginčo tvenkinių plotai ir pavadinimai per praėjusį laikotarpį Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatoriuje keitėsi ir netgi šiuo metu ginčo teritorija apirėžiama kaip Buivydiškių VII tvenkinys, kai toks tvenkinio pavadinimas Valstybinės reikšmės tvenkinių sąraše nėra ir niekada nebuvo įtrauktas.

74. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje šiuo metu negalima padaryti vienareikšmės išvados ar Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemę, apimant ir dalį valstybinės reikšmės tvenkinių. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, neišnaudojo visų galimų ir leistinų įrodymų rinkimo būdų, todėl padarė nepakankamai pagrįstą išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21743 atkuriant nuosavybės teises į atkurtiną žemę nebuvo įtraukta dalis valstybinės reikšmės vandens telkinio.

75. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimai naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų.

76. Pirmosios instancijos teismas rinko, vertino ir analizavo duomenis apie ginčo teritorijoje esančių tvenkinių pavadinimus bei jų užimamus plotus. Tačiau kaip minėta anksčiau, per praėjusį laikotarpį tvenkinių pavadinimai keitėsi, taip pat keitėsi tvenkinių plotai, kas yra natūralu įvertinant tvenkinių, kaip inžinierinių struktūrų, specifiką, t.y. kad juose vandens lygis, o kartu ir vandens užimamas plotas gali kisti, priklausomai nuo vandens lygį palaikančių įrenginių būklės ir jų reguliavimo. Todėl darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo naudoti tvenkinių identifikavimo metodai nebuvo tikslūs.

77. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LR Vyriausybės patvirtintame valstybinės reikšmės vandens telkinių sąraše yra nurodytas dar vienas tvenkinių identifikacinis požymis, t.y. tvenkinio užtvankos atstumas nuo žiočių. Kolegijos vertinimu šis identifikacinis požymis yra pakankamai stabilus, mažai ar visai nekintantis, todėl sprendžiant kilusį ginčą šis identifikacinis požymis turi būti įvertintas ir analizuojamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pats arba pavesdamas pareiškėjui, kuris turi pareigą įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, pasitelkdamas būtinus specialistus, turėtų rinkti įrodymus dėl ginčo tvenkinių užtvankų atstumo iki žiočių ir tokiu būdu identifikuoti valstybinės reikšmės vandens telkinių sąraše nurodytus tvenkinius ir priklausomai nuo to spręsti dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 18 d. sprendimo.

78. Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo argumentų grupės, susijusios su teisinių santykių stabilumu ir viešojo intereso gynimo, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais.

79. Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, kurių teisinis statusas iš esmės tapatus šioje byloje aptariamiems valstybinės reikšmės vandens telkiniams, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus).

80. Nurodytos konstitucinės nuostatos valstybinės reikšmės vandenų atžvilgiu yra įtvirtintos Vandens įstatymo 4 straipsnyje, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas valstybinės reikšmės vidaus vandenims privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn.

81. Tiek administracinių teismų, tiek bendrosios kompetencijos teismų formuojama tokia teisės taikymo praktika, kad administraciniai aktai, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, panaikinami, skirtingai nei niekinių sandorių atveju, kai konstatuojamas toks faktas ir taikomos niekinio sandorio pasekmės. Ši teismų praktika pagrįsta tuo, kad įstatymuose neįtvirtintas teisinis reglamentavimas, kurio pagrindu civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių iš administracinių aktų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas), pasibaigimui būtų taikomi tapatūs pagrindai kaip sandorių atveju. Vertinant Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas kaip taisyklė grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą).

82. Todėl teismo kolegijos vertinimu, bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galbūt neteisėtus aktus ir jų pagrindu atsiradusios nuosavybės perleidimo sandorius, kuriems likus galioti būtų nepaisoma konstitucinių teisinės valstybės imperatyvų, kai iš ne teisės atsirastų teisė, viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

83. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne pilnai, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir, atsižvelgiant į tai, jog byloje būtina rinkti daug naujų įrodymų, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 2 puntu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, D. K. ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė