2017-02-22 Nr. AB-4142-3-61-3-02416-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-163-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02416-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.1.2; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, TEO LT, AB, uždarajai akcinei bendrovei „GELVORA“, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, dėl raštų panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-15), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527; 3) priteisti preliminariai 393 032,77 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos neteisėtų veiksmų; 4) priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB neteisėtų veiksmų; 5) priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi (b. l. 50-52) atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimų: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527; 3) 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB neteisėtų veiksmų; 4) priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veiksmų. Išaiškino pareiškėjui, kad dėl reikalavimų priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB neteisėtų veiksmų bei priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veiksmų jis turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. birželio 27 d. skundo dalies dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032, 77 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą trūkumams pašalinti. Įpareigojo pareiškėją teismui nustatytu terminu pašalinti šiuos skundo trūkumus – aiškiai nurodyti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, prašomos priteisti turtinės žalos dydį, taip pat neturtinės žalos dydį ir pateikti pareiškėjo patirtą turtinę žalą patvirtinančius įrodymus. Išaiškino pareiškėjui, kad teismo nustatytu terminu nepašalinus skundo dalies trūkumų, skundas šioje dalyje bus laikomas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

Teismas dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 pažymėjo, jog iš pareiškėjo pateiktų skundo priedų matyti, kad jis šį raštą gavo 2016 m. sausio 14 d., tačiau į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl šio rašto kreipėsi 2016 m. birželio 10 d., t. y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo jo gavimo dienos ir praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą. Pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti termino šiam raštui apskųsti, todėl skundo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33 atsisakyta priimti, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527 teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašte Nr. (36.4)1B-1527 Tarnyba pranešė pareiškėjui, kad kreipėsi į elektroninių ryšių paslaugų teikėją TEO LT, AB, prašydama pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl pareiškėjo prašyme išdėstytų aplinkybių arba informuoti pareiškėją ir Tarnybą apie galimybes išspręsti iškilusią situaciją taikiai. Tuo pačiu šiame rašte nurodoma, kad TEO LT, AB pranešė Tarnybai apie pareiškėjo skolą paslaugų teikėjui, primenama apie aplinkybę, kad Tarnyba dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių yra išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. lapkričio 30 d. skundą. Taip pat rašte pateikiama informacija apie pareiškėjo įsiskolinimo paslaugų teikėjui susidarymą, sutarties nutraukimo aplinkybes. Todėl teismas konstatavo, kad jis yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio, jame nėra jokių įpareigojimų pareiškėjui, todėl tokio rašto pagrįstumas negali būti administracinės bylos dalyku, nes net ir skundo patenkinimo atveju, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Pagal ABTĮ 5 str., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p. nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, jog būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.). Taigi administracinės bylos nagrinėjimo dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas aktas ar veiksmas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB neteisėtų veiksmų bei priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veiksmų teismas pažymėjo, jog pagal 2 straipsnio 1, 4 dalis, 3 straipsnį, atsakovais nurodytos TEO LT, AB, UAB „GELVORA“ nėra viešojo administravimo subjektai, todėl šiems atsakovams reiškiami reikalavimai nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas pridūrė, jog iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo netenkina TEO LT, AB, UAB „GELVORA“ teikiamos paslaugos, todėl pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš savo privataus pobūdžio santykių su šiais ūkio subjektais. Teisinius santykius, kylančius iš paslaugų teikimo ir žalos atlyginimo dėl netinkamai suteiktų paslaugų, reglamentuoja civilinės teisės normos. Todėl šie pareiškėjo reikalavimai priskirtini bendrosios kompetencijos teismui ir negali būti nagrinėjami administraciniame teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.). Pareiškėjui išaiškinta, kad su reikalavimais dėl prašomo dydžio (235 819,66 Eur ir 78 606,56 Eur) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl TEO LT, AB ir UAB „GELVORA“ veiksmų jis turi teisę kreiptis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka į bendrosios kompetencijos teismą – Vilniaus apygardos teismą (ABTĮ 10 str., Civilinio proceso kodekso 26 str., 27 str. 1 p., 30 str. 11 d.).

Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032,77 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nagrinėtinas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), tačiau pareiškėjo skundas šioje dalyje neatitinka ABTĮ 23, 24 straipsnių reikalavimų, todėl pareiškėjui nustatytas terminas skundo trūkumams šioje dalyje pašalinti, per kurį pareiškėjas įpareigotinas aiškiai nurodyti turtinės žalos dydį, taip pat neturtinės žalos dydį ir pateikti pareiškėjo patirtą turtinę žalą patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjui išaiškinta, kad teismo nustatytu terminu nepašalinus šios skundo dalies trūkumų, ši skundo dalis bus laikoma nepaduotu ir grąžinta pareiškėjui (ABTĮ 37 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas S. F. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 61-66), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį ir perduoti skundo reikalavimų priėmimo klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai klaidingai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas skunde nurodytiems egzistuojantiems faktiniams duomenims, jas taikė tik formaliai ir pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas – ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 143 straipsnį, sukėlė absoliučių nutarties naikinimo pagrindų egzistavimą, ir ne vieną kartą. Vienareikšmiškai klaidingai aiškino ir taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, kai privaloma buvo taikyti ABTĮ 32 straipsnį.

Dėl to, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti termino skundui paduoti paaiškina, kad to nedarė dėl įgytos patirties, kadangi teismas dar niekada neatnaujino termino skundui paduoti, kad ir kokie neatmetami argumentai ir nepaneigiami įrodymai jam buvo pateikti, t. y. teismas nuolat veikė nusikalstamai aplaidžiai ir tokiu būdu ne tik gynė nusikalstamas ir neteisėtas veikas vykdžiusius subjektus, bet ir pats bendrininkavo ir veikė išvien su jais, kad jie nepatirtų teisinės atsakomybės, dėl to ir pats teismas / teisėjai neišvengs baudžiamosios ir teisinės atsakomybės. Todėl pareiškėjas teikia teismui ir reikalaujamą prašymą atnaujinti terminą skundo reikalavimui pateikti, nors pirmosios instancijos teismas nusikalstamai aplaidžiai nesiėmė priemonių kreiptis į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, ir dėl to pareiškėjo konstitucinės teisės į teisminę gynybą ir visų lygybę įstatymui buvo vienareikšmiškai pažeistos, be to, priimti pagrįstą ir teisėtą skundo reikalavimą pirmosios instancijos teismas privalėjo pats, kadangi visi būtini tokiam išsprendimui įrodymai yra pateikti 2016 m. birželio 10 d. skunde, nereikalaujant papildomų paaiškinimų ir formalių prašymų, kadangi jie akivaizdūs.

Nurodo, kad priežastis dėl skundo nepateikimo įstatymo nustatytu terminu yra ta, kad toks buvo ruoštas, bet jo buvo neįmanoma suspėti paruošti taip pat dėl teismo nusikalstamų ir neteisėtų veikų, kadangi teismas yra išskaidęs neatsiejamai susijusias bylos dalis į savarankiškas administracines bylas – dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nusikalstamų ir neteisėtų veikų - administracinė byla Nr. I-7514-171/2014 (1-3594-171/2015), teismo proceso Nr. 3-61-3-02012-2014-5, ir su tokių veikų tęsimu bei pirmosios instancijos teismo nusikalstamai sudarytų bei su ankstesne neatsiejamai susijusių naujų bylų – administracinė byla Nr. I-4923-484/ 2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-04325-2014-4, administracinė byla Nr. 1-7288-142/2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01177-2015-7, administracinė byla Nr. 1-8224-764/2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02059-2015-7 nusikalstamai aplaidžiai pažeidus ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, t. y. nusikalstamai sudarytos naujos savarankiškos bylos, kai teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; taip pat neatskiriamai susijusios administracinė byla Nr. 1-5469-789/2016, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00128-2016-3, administracinė byla Nr. 1-6515-473-/2016, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01137-2016-4, ir neišvengiamai kilusi būtinybė teikti teismui naują 2016 m. liepos 1 d. skundą; nepaneigiami nusikalstamai „išspręstos“ - administracinė byla Nr. 1-11175-281/2015 teisminio proceso Nr. 3-61-3-04678-2015-0, administracinė byla Nr. 1-11781-437/2015, 1-11781-764/2015, teisminio proceso Nr. 3-61-3-05255-2015-8, administracinė byla Nr. 1-7447-790/2016, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02028-2016-4, ir dėl to neišvengiamai kilusi dar viena administracinė byla Nr. 1-7447-790/2016, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02028-2016-4; taip pat ir nusikalstamai teismo „spręstos“, net du kartus, administracinė byla Nr. 1-1154-437/2012, Nr. A-756-2359/2012), administracinė byla Nr. 1-1061-121/14, Nr. AS502-774/2013), Nr. 1-1061-473/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6, nepaneigiamai pažeidus ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 4 punktą kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir dar daugybės kitų administracinių bylų.

Dėl to pareiškėjui nusikalstamai užkrauta nepakeliama našta, vyksta daugybė varginančių ir sekinančių procesinių veiksmų, bylos nusikalstamai spręstos vienareikšmiškai neteisingai, t. y. neteisingai sudaryto teismo ir neteisėtu teismo procesu, nusikalstamai pažeidinėjus imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, akivaizdžiai šiurkščiai jas pažeidus, kai pats teismas vykdė nusikalstamas veikas – sukčiavo, veikdamas nusikalstamoje grupėje ir varžė pareiškėjo veiksmų laisvę (BK 182 str. 2, 5 d., 148 str.), dėl to pareiškėjui nepaneigiamai trūksta laiko ne tik procesinių dokumentų ruošimui ir įteikimui teismui įstatymo nustatyta tvarka, bet ir miegui, jau nekalbant apie privalomą poilsį, kas absoliučiai tolygu priverstiniam darbui ir išnaudojimui, arba tiesioginiam pavojingam kėsinimuisi į pareiškėjo sveikatą ir gyvybę.

Be to, kitas pagrįstas nebesuspėjimo atlikti pareiškėjui užkrautos naštos – skundo paruošimo aspektas yra tai, kad TEO LT, AB neteisėtos veikos buvo tęsiamos toliau, dėl ko vėl teko jas skųsti tai pačiai Ryšių reguliavimo tarnybai, po kurios nusikalstamai aplaidaus skundo neišsprendimo ir antrą kartą ir buvo teiktas skundas 2016 m. birželio 10 d. pirmosios instancijos teismui, t. y. abu prašomi panaikinti Tarnybos sprendimai yra tarpusavio priklausomybėje ir antrasis yra kilęs dėl nusikalstamos Tarnybos veikos pirmojo skundo atveju. Būtent Tarnyba yra privaloma išankstinė kilusių ginčų nagrinėjimo institucija neteismine tvarka. Jai nusikalstamai aplaidžiai neišnagrinėjus pareiškėjo 2015 m. lapkričio 30 d. skundo, ne tik buvo tęsiamos TEO LT, AB neteisėtos veikos, bet dar atsirado dar vienas, naujas neteisėtų veikų vykdytojas - UAB „GELVORA“, priklausianti Švedijos kreditų valdymo ir inkaso kompanijai AB MARGINALEN, dėl ko bus logiškai ir pagrįstai iškeltas ieškinys ir Švedijos karalystei.

Taip pat pažymi skunde išsamiai nurodytas priežastis – pareiškėjo konstitucinių teisių į teisminę gynybą bei visų lygybės įstatymui pažeidimo, pareiškėjo teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidimo, po to, kai AB Lesto nusikalstamai nutraukė elektros energijos tiekimą pareiškėjo gyvenamajam butui 2015 m. rugsėjo 21 d., 09:30 val., ir valstybinės energetikos inspekcijos, Seimo kontrolieriaus, Lietuvos Respublikos energetikos, sveikatos apsaugos ministerijų, bei visos valstybės teisėsaugos sistemos (teisingumo ministerijos, VRM, VSD, LR prokuratūros) tokių nusikalstamų veikų neužkardymo, jiems pateikus faktinius duomenis dėl nusikalstamų veikų vykdymo, ir jų pačių nusikalstamų veikų procesinių veiksmų priedangoje įvykdymo, su visomis iš to kylančiomis baudžiamosiomis ir teisinėmis pasekmėmis.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nusikalstamai aplaidžiai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, esą, Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštas Nr. (36.4)1B-1527 yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio (pažeisdamas įstatymo nustatymą, įpareigojantį Tarnybą priimti sprendimą), ir jame nėra pareiškėjui jokių įpareigojimų (absurdiškai neigdamas ir elementarią logiką ir realų faktą, kad Tarnybos nusikalstamas skundo neišsprendimas ir raštas pritaria TEO LT, AB nepagrįstam reikalavimui sumokėti tariamą mokestį už nesuteiktas paslaugas, apie kurios vartojimo neįmanomumą buvo iš anksto informuota). Teismas, pasakydamas, kad šiame rašte primenama aplinkybė, kad Tarnyba dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių yra išnagrinėjusi 2015 m. lapkričio 30 d. skundą, t. y. pateikusi 2016 m. sausio 7 d. Nr. (36.4) 1B-33 raštą, ne tik neturėjo teisės jo nepriimti, bet privalėjo juos abu nagrinėti visapusiškai ir objektyviai išspręsti teisingai. Bet teismas atsisakė vykdyti pareigas, viršijo įstatymų nustatytus įgaliojimus, veikė priešingai įstatymų nustatytam institucijos veiklos tikslui, įvykdė ir visas kitas su tuo susijusias nusikalstamas ir neteisėtas veikas bei labai rimtus teisės pažeidimus, su visomis iš to kylančiomis baudžiamosiomis ir teisinėmis pasekmėmis, klaidingai aiškino ir taikė, kad teismas asmens pažeistų teisių ir teisėtų interesų apginti negali, kadangi nusikalstamai nevykdo teisingumo pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos imperatyvias nuostatas.

Dėl reikalavimų priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB bei priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veikų pažymi, jog pareiškėjo netenkina nepaneigiamas abiejų teisės subjektų (TEO LT, AB ir UAB „GELVORA“) pareiškėjo teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidinėjimas. Be to, jokių paslaugų UAB „GELVORA“ pareiškėjui neteikė (eilinis teismo neatidumas ir nerūpestingumas skundo priėmimo klausimo nagrinėjime ir nutarties priėmime). Pareiškėjo manymu, bendrosios kompetencijos teisme jo teisių ir teisėtų interesų apgynimas nebus užtikrintas, valstybės ir jos piliečių kenkėjams bei niekintojams bei jų teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidinėtojams nekils užsitarnauta visų rūšių atsakomybė, bus mažesnė atsakomybė, jos priteisimas truks ilgiau ir sunkiau ir t. t. Tai yra visiškai nelogiška ir prieštarauja reikšmingoms klausimo teisingam išsprendimui faktinėms aplinkybėms bei įstatymų nuostatoms. Pareiškėjo skunde būtent ir keliamas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas ginčas, nagrinėtinas administraciniuose teismuose. Teismas pirmiausia privalėjo išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą pagal ABTĮ 21 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis. Vienareikšmiška, kad byloje vyrauja administracinis teisinis santykis – dėl Tarnybos nusikalstamų ir neteisėtų veikų, dėl ko kreiptasi į administracinį teismą. Bet teismas nusikalstamai aplaidžiai nevykdo teisingumo pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių dokumentų nuostatas.

Pabrėžia, kad nepriėmus teisme pareiškėjo pateikto 2016 m. birželio 10 d. skundo reikalavimų, teismui net nenagrinėjus Tarnybos neteisėtų veikų, yra absoliučiai neįmanoma nagrinėti ir kito pagrindinio skundo reikalavimo – Tarnybos neteisėtomis veikomis pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, dėl kurio pareiškėjui paskirtas terminas iki 2016 m. birželio 27 d. (laiškas Nr. RN185162931 LT su nutartimi gautas tik 2016 m. liepos 2 d.) pateikti skundą, pašalinti skundo trūkumus, kita šios teismo nutarties dalimi.

Mano, kad dėl visų 2016 m. birželio 10 d. skunde ir aukščiau nurodytų teisės subjektų nusikalstamų ir neteisėtų veikų yra būtinas ir viešojo intereso gynimas pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui yra pagrindas teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos Violetos Petkevičienės bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo, akivaizdaus įstatymų pažeidinėjimo, tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių nepaisymo, įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo ir veikimo priešingai įstatymų nustatytam institucijai veiklos tikslui, nusikalstamai aplaidaus teisėjų pareigos neatlikimo, profesinių pareigų nevykdymo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, aplaidaus teisėjo pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo, duotos valstybei priesaikos sulaužymo, teisėjo vardo pažeminimo, teismo autoriteto sumenkinimo, teismo procesinių veiksmų metu – pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. skundo teismui nagrinėjimo metu ir teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo metu.

Kartu su atskiruoju skundu pateiktame prašyme atnaujinti terminą skundui dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 panaikinimo paduoti (b. l. 67-68) pareiškėjas papildomai nurodo, kad neteisėtai yra teismo diskriminuojamas (Konstitucijos 29 str.) ir neteisėtai pažeidžiama, ribojama, varžoma konstitucinė pareiškėjo teisė į teisminę gynybą - (Konstitucijos 30 str. 1 d.). Tuo vienareikšmiškai pažeidžiamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės bei teisėti interesai (kaip jie apibūdinti Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijoje bei Protokoluose, Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje) ir sudaroma galimybė neteisėtas, nusikalstamas veikas įvykdžiusiems subjektams išvengti teisinės atsakomybės, bei yra akivaizdžiai priešingi Konstitucijos (109, 110, 112 str.) nustatytam teismų veiklos tikslui, kadangi tokiu būdu teismas neatlieka teisingumo vykdymo funkcijos, veikia priešingai jam – ABTĮ 3, 6 straipsniai.

Pažymi, jog pateikė 2016 m. birželio 10 d. skunde pirmosios instancijos teismui visus būtinus faktinius duomenis skundo priėmimo klausimui teisingai išspręsti. Jie taip pat papildomai paaiškinti atskirajame skunde.

Atkreipia dėmesį, kad jo ypač didelio užimtumo įrodymus galima pamatyti Lietuvos teismų elektroninėje sistemoje, ir įvertinant, kad tai yra tik dalis įrodymų, ir visu laikotarpiu nuo pradėtų prieš pareiškėją vykdyti neteisėtų ir nusikalstamų veikų dar nuo 2011 m. liepos 28 d. VSDFV reikalavimo, kadangi teisingai įvertinti asmens užimtumą įmanoma tik vieninteliu būdu – objektyviai ir visapusiškai nagrinėjant visumoje, t. y. platesniame kontekste ir nuolatiniame kitime, bet ne tik vieno ypač trumpo atskiro laikotarpio, (tariamai, per kurį pareiškėjas privalėjo pateikti skundo reikalavimą, nepraleisdamas termino), dar ir išplėšto iš visumos konteksto, atžvilgiu.

Atkreipia dėmesį, kad kiekvienas skundo ar kito rašto paruošimas ir pateikimas teismui ar kitai institucijai reikalauja ne tik labai daug laiko, bet ir fizinių, protinių bei intelektinių pastangų, deramo įsigilinimo į nagrinėjamus klausimus objektyviai ir visapusiškai, tinkamo konsultavimosi bei keliamų reikalavimų tokiems konkretiems raštams paisymo. Jų neįmanoma paruošti per aukščiau nurodytų aplinkybių labai sutrumpintą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacine tvarka pareiškėjo atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti, praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.) (dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33), ir skundo dalį atsisakyta priimti, kadangi skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) (dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527, reikalavimo priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB neteisėtų veiksmų ir reikalavimo priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veiksmų).

Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui 2016 m. birželio 10 d. paduotame skunde prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33 (b. l. 38-40), kurį jis gavo 2016 m. sausio 14 d. (b. l. 41). Taigi, laikytina, jog aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas (šiuo atveju – Tarnyba) atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui (šiuo atveju – pareiškėjui) įteikimo ir skundžiamas Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštas Nr. (36.4)1B-33 pareiškėjui buvo įteiktas tinkamai.

Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, vieno mėnesio terminas skundžiamam Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštui Nr. (36.4)1B-33 apskųsti turi būti skaičiuojamas būtent nuo šio sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos (2016 m. sausio 14 d.). Kadangi šiuo atveju pareiškėjas skundą dėl šio sprendimo teismui padavė tik 2016 m. birželio 10 d., akivaizdu, kad jis yra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą.

Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis, tačiau ABTĮ 32 straipsnis, reglamentuojantis skundo padavimą administraciniam teismui dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, kadangi kitas pareiškėjo skundžiamas Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštas Nr. (36.4)1B-1527 yra būtent dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. balandžio 25 d. skundą, nepagrįsti.

Pirmiausia, pažymėtina, jog pagrindinė išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institutą apibūdinanti teisės norma įtvirtinta ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Taigi, išskiriama privaloma ir neprivaloma ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka.

Privaloma ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka nustatoma įstatymuose ir tuomet skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui (ABTĮ 22 str. 3 d.). Privalomos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias įstatyme nustatytas teisines pasekmes. Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą.

Kai įstatymas tam tikrai bylų kategorijai nenustato privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, pareiškėjas turi pasirinkimo teisę: jis gali, prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka arba tiesiogiai paduoti skundą teismui. Remiantis ABTĮ 26 straipsnio 1 dalimi, jeigu įstatymai nenustato kitaip, administracinius ginčus ne teismo tvarka nagrinėja savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija. ABTĮ 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atskiroms administracinių ginčų kategorijoms įstatymai gali nustatyti ir kitas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijas.

Tokiu atveju atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu (ABTĮ 32 str. 1 d.). Pasinaudojus įstatymų numatyta privaloma ar neprivaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, skundo teismui padavimo terminas skaičiuojamas pagal ABTĮ 32 straipsnio numatytas taisykles:

į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Taigi, jei išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra privaloma ir ją reglamentuoja specialus įstatymas, tokiu atveju skundas paduodamas tai institucijai ir tokia tvarka, kuri numatyta šiame specialiajame įstatyme. Jei išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neprivaloma, asmuo turi teisę pasirinkti: paduoti skundą administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Tiek vienu, tiek kitu atveju, skundo teismui padavimo terminas skaičiuojamas pagal ABTĮ 32 straipsnio numatytas taisykles:

į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju, pastebėtina, jog Ryšių reguliavimo tarnyba, priimdama 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33, atliko administracinę procedūrą pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Trečiojo skirsnio nuostatas. Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnis numato, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros Ryšių reguliavimo tarnybos priimtiems sprendimas atlikus administracinę procedūrą pagal vartotojų skundus nenumato ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas, reglamentuojantis visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu.

Tokiu būdu, teigti, kad Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštas Nr. (36.4)1B-33 privalomai turėjo būti skundžiamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nėra pagrindo. Jei pareiškėjas būtų pageidavęs šį raštą apskųsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (neprivaloma), jis tą, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, būtų turėjęs daryti skundą paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Tačiau pastebėtina, jog pareiškėjas, gavęs Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33, nei kreipėsi į administracinių ginčų komisiją, nei į administracinį teismą, tačiau po daugiau nei trijų mėnesių (2016 m. balandžio 25 d.) skundu vėl kreipėsi į Ryšių reguliavimo tarnybą (b. l. 44), jame nurodydamas, kad „Teikiu naują skundą RRT, kadangi nepasikeitė ankstesniame skunde nurodytos aplinkybės ir AB TEO LT tęsia neteisėtas veikas ir vienpusiškai, neatsižvelgdami į reikšmingas aplinkybes, siekia sau didesnio pelno.“, „Prašau išnagrinėti nurodytą AB TEO LT neteisėtą veiką mano atžvilgiu ir tokias veikas nedelsiamai nutraukti.“.

Taigi, šiuo skundu pareiškėjas pats pripažino, kad teikia naują skundą, o ne dėl Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33, nenurodė, kad nesutinka su Tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštu Nr. (36.4)1B-33 ir neprašė jo panaikinti, o kreipėsi iš esmės vėl dėl TEO LT, AB veiksmų. Tarnyba 2016 m. gegužės 18 d. rašte Nr. (36.4)1B-1527 (b. l. 45-46) taip pat nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. balandžio 25 d. skundą dėl AB TEO LT neteisėtų veikų. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad Tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštas Nr. (36.4)1B-1527 priimtas išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtent dėl jos ankstesnio 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33, ir todėl nėra pagrindo vadovautis ABTĮ 32 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis skundo padavimą administraciniam teismui dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo.

Atsižvelgus į visa tai, konstatuotina, jog pareiškėjas, skundą dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 teismui padavęs tik 2016 m. birželio 10 d., praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti termino Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštui Nr. (36.4)1B-33 apskųsti, todėl skundo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti šį raštą atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Tačiau pareiškėjas atskirajame skunde bei prie jo pridėtame prašyme, prašydamas atnaujinti praleistą skundo dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 panaikinimo padavimo terminą, nurodo, kad neprašė atnaujinti termino skundui paduoti dėl įgytos patirties, kadangi teismas dar niekada neatnaujino termino skundui paduoti. Be to, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos visos reikšmingos aplinkybės ir argumentai dėl termino skundui paduoti bei jo atnaujinimo, tačiau teismas pats privalėjo priimti pareiškėjo skundo reikalavimą. Taip pat nurodo, kad buvo neįmanoma suspėti paruošti skundo laiku dėl daugybės teismo procesų nagrinėjamų bylų teismuose, kur pareiškėjas nuolat turi rengti procesinius dokumentus. Be to, kita priežastis, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo terminas, yra tai, kad TEO LT, AB neteisėtos veikos buvo tęsiamos toliau, dėl to atsirado dar vienas, naujas neteisėtų veikų vykdytojas – UAB „GELVORA“. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo ypač didelis užimtumas dėl kitų teisminių procesų turi būti vertinamas visu laikotarpiu nuo pradėtų prieš pareiškėją vykdyti neteisėtų ir nusikalstamų veikų dar nuo 2011 m. liepos 28 d. VSDFV reikalavimo, objektyviai ir visapusiškai nagrinėjant tai platesniame kontekste ir nuolatiniame kitime, bet ne tik vieno ypač trumpo atskiro laikotarpio, (tariamai, per kurį pareiškėjas privalėjo pateikti skundo reikalavimą, nepraleisdamas termino) atžvilgiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos termino skundui dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 paduoti praleidimo priežastys šiuo atveju nelaikytinos svarbiomis. Aplinkybė dėl pareiškėjo įsitikinimo, kad teismas dar niekada neatnaujino termino skundui paduoti, laikytina būtent subjektyvia ir tik nuo pareiškėjo valios priklausančia aplinkybe, kadangi tai yra tik pareiškėjo įsitikinimas, subjektyvus manymas ir svarstymas, kad ateityje teismas niekada neatnaujins pareiškėjui termino skundui paduoti. Tai, kad teismas kartą ar kelis kartus nėra atnaujinęs pareiškėjui praleisto skundo padavimo termino kitose bylose, nereiškia, kad tai bus padaryta ir nagrinėjamu atveju, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinamos konkrečios ir individualios tos bylos faktinės aplinkybės, todėl vieno universalaus standarto termino atnaujinimo klausimu nėra ir negali būti.

Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pats privalėjo įvertinti skundo padavimo terminą ir priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kadangi teismui buvo pateiktos visos reikšmingos aplinkybės ir argumentai dėl termino skundui paduoti bei jo atnaujinimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti termino Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštui Nr. (36.4)1B-33 apskųsti, todėl teismui nebuvo pagrindo ir atnaujinti šį terminą bei priimti šį pareiškėjo reikalavimą.

Taip pat pažymėtina, jog aplinkybė dėl pareiškėjo užimtumo dėl daugybės teismo procesų, nagrinėjamų bylų teismuose, kur pareiškėjas nuolat turi rengti procesinius dokumentus, turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, ar pareiškėjas būtent Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 apskundimo metu (t. y. nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. vasario 14 d.) buvo užimtas kituose teismo procesuose, kadangi didelis nagrinėjamų bylų pareiškėjo atžvilgiu kiekis apskritai negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo užimtumą juose svarbia termino skundui dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 paduoti praleidimo priežastimi, t. y. praleisto 2016 m. sausio 14 d. – 2016 m. vasario 14 d. termino atnaujinimo klausimas gali būti sprendžiamas vertinant tik šiuo laikotarpiu atsiradusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju aptariamu Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 apskundimo laikotarpiu (t. y. nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. vasario 14 d.) tik vienoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo rengiamas teismo posėdis (Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinės bylos Nr. I-3080-764/2016 posėdis – 2016 m. sausio 19 d.), tačiau šiame teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, todėl ši administracinė byla pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo nagrinėta rašytinio proceso tvarka. Taip pat pareiškėjas nepateikė kitų duomenų ar įrodymų, jog šiuo analizuojamu laikotarpiu turėjo rengti kokius nors procesinius dokumentus kitose bylose, todėl nėra pagrindo pareiškėjo nurodomą jo užimtumą vertinti kaip svarbią praleisto termino atnaujinimo priežastį.

Be to, pareiškėjas nenurodė, kaip aplinkybė, kad TEO LT, AB neteisėtos veikos buvo tęsiamos toliau, dėl to atsirado dar vienas, naujas neteisėtų veikų vykdytojas – UAB „GELVORA“, lėmė termino skundui dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 paduoti praleidimą ir kaip ji turėtų būti vertinama, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Teismo vertinimu, tai nėra svarbi priežastis praleisto termino atnaujinimui. Juo labiau, pats pareiškėjas nurodo, kad jokių paslaugų UAB „GELVORA“ pareiškėjui neteikė ir tai yra eilinis teismo neatidumas ir nerūpestingumas skundo priėmimo klausimo nagrinėjime ir nutarties priėmime.

Taip pat ir aplinkybė, kad AB Lesto, pareiškėjo manymu, neteisėtai nutraukė elektros energijos tiekimą jo gyvenamajam butui 2015 m. rugsėjo 21 d., 09:30 val., negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi ji jau egzistavo iki prasidedant Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 apskundimo laikotarpiui (nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. vasario 14 d.), be to, pareiškėjo laisvė nėra ir nebuvo apribota taip pat apskritai nebuvo apribotos jo galimybės AB Lesto nutraukus elektros energijos tiekimą jo gyvenamajam butui laiku parengti ir pateikti teismui skundą ne elektroninių ryšių priemonėmis.

Taigi, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos termino skundui dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. rašto Nr. (36.4)1B-33 paduoti praleidimo aplinkybės laikytinos ne objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis, tačiau būtent subjektyviomis ir tik nuo pareiškėjo valios priklausančiomis termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi, todėl negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527 pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio, ir jame nėra pareiškėjui jokių įpareigojimų, todėl tokio rašto pagrįstumas negali būti administracinės bylos dalyku, nes net ir skundo patenkinimo atveju, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir pažymi, jog šiuo raštu pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į jo 2016 m. balandžio 25 d. skundą, kuriame pareiškėjas prašė ne pateikti informaciją, tačiau išnagrinėti jo nurodytą TEO LT, AB galimai neteisėtą veiką pareiškėjo atžvilgiu ir tokias veikas nedelsiant nutraukti. Būtent atsakydama į minėtą pareiškėjo 2016 m. balandžio 25 d. skundą, Tarnyba, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, aprašydama ginčo situaciją ir savo pačios atliktus tyrimo veiksmus, galiausiai nurodė, jog „<...> Tarnyba savo kompetencijos ribose nenustatė, kad TEO nepagrįstai apskaičiavo mokėtinas sumas už Jums suteiktas paslaugas.“. Taigi, atsakovas šiuo atveju pateikė neigiamą atsakymą pareiškėjo atžvilgiu, su kuriuo pareiškėjas ir nesutinka bei kurį skundžia teismui. Tokiu būdu, Ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527 pagrįstumas gali būti administracinės bylos dalyku, jis nelaikytinas tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio, todėl gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Šioje dalyje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo dalies dėl šio reikalavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl reikalavimų priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB bei priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veikų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovais nurodytos TEO LT, AB, UAB „GELVORA“ nėra viešojo administravimo subjektai, todėl šiems atsakovams reiškiami reikalavimai nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), be to, pareiškėjo netenkina TEO LT, AB, UAB „GELVORA“ teikiamos paslaugos, todėl pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš savo privataus pobūdžio santykių su šiais ūkio subjektais, o teisinius santykius, kylančius iš paslaugų teikimo ir žalos atlyginimo dėl netinkamai suteiktų paslaugų, reglamentuoja civilinės teisės normos, todėl šie pareiškėjo reikalavimai priskirtini bendrosios kompetencijos teismui ir negali būti nagrinėjami administraciniame teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).

Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat pažymi, jog jo netenkina nepaneigiamas abiejų teisės subjektų (TEO LT, AB ir UAB „GELVORA“) pareiškėjo teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidinėjimas. Pareiškėjo argumentai, kad, jo manymu, bendrosios kompetencijos teisme jo teisių ir teisėtų interesų apgynimas nebus užtikrintas, jo teisių pažeidėjams bus taikoma mažesnė atsakomybė, jos priteisimas truks ilgiau ir sunkiau ir t. t., šiuo atveju nepatvirtina, jog reikalavimai priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB bei priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veikų yra susiję su administraciniais teisiniais santykiais.

Šiuo atveju tiek iš pareiškėjo skundų, tiek iš bylos medžiagos matyti, kad pagrindinis ginčas kilęs dėl pareiškėjui teikiamų TEO LT, AB (ir / ar UAB „GELVORA“) paslaugų, o tai reglamentuoja privatinės (civilinės) teisės normos ir ginčus, kylančius iš tokių santykių, taip pat ir žalos dėl to atlyginimo, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, tačiau ne administraciniai teismai (ABTĮ 16 str. 1 d., Civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Tai, kad pareiškėjas prašo žalos atlyginimo, nereiškia, kad ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis)), kadangi šiuo atveju 235 819,66 Eur ir 78 606,56 Eur turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjas sieja ne su viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais, o būtent su privačių subjektų (TEO LT, AB ir / ar UAB „GELVORA“) neteisėtais veiksmais.

Tokie reikalavimai, kaip minėta, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Dėl argumento, kad nepriėmus pareiškėjo skundo reikalavimų, neįmanoma nagrinėti ir kito pagrindinio skundo reikalavimo – Tarnybos neteisėtomis veikomis pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011). Todėl šiuo atveju nepriėmus pareiškėjo reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. sausio 7 d. raštą Nr. (36.4)1B-33, priteisti 235 819,66 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl TEO LT, AB neteisėtų veiksmų ir priteisti 78 606,56 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl UAB „GELVORA“ neteisėtų veiksmų, nereiškia, kad negalės būti nagrinėjamas ir reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 393 032, 77 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. skunde ir atskirajame skunde nurodytų teisės subjektų veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjo nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, remiantis ABTĮ 109 straipsniu, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutarties dalis, kurioje pareiškėjo skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527 atsisakyta priimti, kadangi skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), panaikinama ir pareiškėjo skundo dalies dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. F. atskirojo skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kurioje pareiškėjo skundo dalis dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. (36.4)1B-1527 atsisakyta priimti, ir perduoti pareiškėjo skundo dalies dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2016 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (36.4)1B-1527 priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas